Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. (N. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 682 straipsniu, N. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – trejiems metams atimta teisė dirbti darbą valstybės tarnyboje.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 17 d. nutartis, kuria nuteistojo N. G. ir prokuroro Valdemaro Baranausko apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. N. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – eidamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) apskrities VPK) Patrulių rinktinės (toliau – PR) (duomenys neskelbtini) pareigas, 2018 m. sausio 2 d. 00.52 val. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo pirmame aukšte, (duomenys neskelbtini) apskrities VPK PR vyriausiajam patruliui L. S. iš lifto vedant sulaikytąjį I. K., o (duomenys neskelbtini) apskrities VPK PR vyriausiajam patruliui L. S. – sulaikytąjį D. S. (D. S.), įtariamus padarius teisės pažeidimą, kurie fiziškai nesipriešino ir rankos buvo surakintos antrankiais už nugaros, suvokdamas, kad jų elgesys nekėlė grėsmės pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, tyčia, be jokio teisėto pagrindo panaudojo prieš juos fizinį smurtą – kumščiu sudavė po vieną smūgį D. S. ir I. K. į pilvo sritį, taip sukeldamas šiems fizinį skausmą, taip viršijo statutinio valstybės tarnautojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 punkte suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus sau nepavaldžių asmenų atžvilgiu, pažeidė šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 8 punktuose nustatytus valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo, pavyzdingumo, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus, nevykdė šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytų pareigūno pareigų gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, 27 straipsnio nuostatos panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, tokiais savo veiksmais diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, tai yra didelę neturtinę žalą patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, taip pat jos svarbiausia asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija – Lietuvos policija, kadangi, pareigūnui viešai šiurkščiai pažeidus įstatymų nustatytą valdymo tvarką, visuomenės akyse buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos – policijos, o kartu ir visos valstybės autoritetas, kartu griaunant visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, taip pat padarė didelę neturtinę ir moralinę žalą nukentėjusiųjų D. S. ir I. K. teisėms, nes dėl jiems sukelto fizinio skausmo buvo pažeistos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos garantijos, kad žmogaus asmuo yra neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas, bei pažeistas iš šių garantijų kylantis draudimas žeminti žmogaus orumą ir žiauriai su juo elgtis.