Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant M. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubausta 6 mėnesių laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose. Taikyta BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 6 punktas, 9 punktas ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu nebendrauti su L. K., 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį L. K. išteisinta, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios L. K. civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir priteista iš L. K. 100 eurų neturtinei žalai atlyginti, 100 eurų advokato pagalbai apmokėti, ruošiant procesinį dokumentą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. liepos 19 d. apie 15:00 val. (duomenys neskelbtini), užlipo ant gyvenamojo namo stogelio, esančio prie L. K. priklausančio balkono, L. K. išbėgus į balkoną, L. K. rankoje laikytu balionėliu papurškė daugiau nei vieną kartą dujų balkone stovėjusiai L. K., tokiu būdu L. K. tyčia sukėlė fizinį skausmą.L. K. buvo išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kaltinus ją tuo, kad, panaudodama fizinį smurtą bei specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą - dujų balionėlį, atimdama galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą bei sukėlė fizinį skausmą mažamečiams, o būtent: 2016 m. liepos 19 d., apie 15:00 val. (duomenys neskelbtini) mieste, užlipo į L. K. priklausantį balkoną, L. K., mažamečiams M. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) išbėgus į balkoną, L. K. rankoje laikytu balionėliu papurškė nenustatytą skaičių kartų dujų balkone stovėjusiems asmenims, tokiu būdu L. K., mažamečiams M. K. ir M. K. tyčia sukėlė fizinį skausmą, dėl dujų poveikio L. K. atėmusi galimybę pasipriešinti, iš nukentėjusiosios L. K. pagrobė pastarajai priklausantį turtą - skalbinių džiovyklę, 8 eurų vertės, didelį geltoną rankšluostį, 25 eurų vertės, didelį tamsiai vyšninės spalvos rankšluostį, 25 eurų vertės, moterišką vasarinę suknelę, 18 eurų vertės, 4 poras ,,Adidas“, bendros 12 eurų vertės, virtuvinį rankšluostį, 1 euro vertės, 2 baltos spalvos liemenėles, bendros 16 eurų vertės, tokiu būdu nukentėjusiajai L. K. padarydama 105 eurų turtinę žalą.Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme prokuroras prašė L. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1dalį ir 140 straipsnio 3 dalį. Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, konstatavo, kad visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad L. K. kaltė, esant objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį įrodyta, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį L. K. vaikų atžvilgiu veikė esant neatsargiai kaltės formai, todėl jos veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir ji išteisinama, nes baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį galima tik tada, kai veika padaroma tyčia (tiesiogine ar netiesiogine). Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendį dalyje, kurioje L. K. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti L. K. kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 9 punktais paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu nebendrauti su L. K., 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo M. K. naudai iš kaltinamosios L. K. priteisti 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atlikti visišką įrodymų tyrimą.Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su teismas vertinimu, jog nėra įrodyta nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, t. y. L. K. tyčia ir pažymi, kad asmens tyčia nustatoma vadovaujantis ne tik pačios kaltinamosios parodymais, kaip ji suprato, suvokė savo veiksmus, bet ir analizuojant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Prokuroro nuomone, nustatyta, kad L. K. pati inicijavo šį įvykį, kadangi ji atsinešė kopėčias, jomis užlipo, tam kad paimtų L. K. balkone buvusią džiovyklę, kartu su savimi nešėsi dujų balionėlį. Nors L. K. tvirtina, jog vaikų nebuvo, purškė tik nukentėjusiajai L. K., tačiau jos tyčią sukelti mažamečiams nukentėjusiesiems BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytus padarinius įrodo objektyvūs duomenys.Prokuroro teigimu, teismas nepagrįstai nevertino objektyvių duomenų, t. y. įvykio vietos. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo seka, kad balkono medinių turėklų aukštis apie 1 (vienas) metras. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji L. K. paaiškino, kad balkone yra tvorelė, kuri kiaurai permatoma, o vaikų ūgis 10 cm didesnis nei tvorelės aukštis. L. K. parodė, kad jeigu vaikai būtų buvę balkone, ji juos būtų mačiusi (nenurodė, kad balkono tvorelė ribotų matomumą). Šiems L. K. parodymams teismas suteikė išskirtinį pranašumą. Taip pat prokuroras akcentuoja, jog kaltinamoji melavo ir dėl kratos aplinkybių. Kaltinamosios L. K. versija dėl to, kad ji būtų leidusi daryti kratą, bet policija išvažiavo, kol skambino į prokuratūrą, yra paneigta. Liudytoja I. M. parodė, kad buvo priimtas nutarimas dėl kratos, nuvyko su kitu pareigūnu prie jos gyvenamojo namo, buvo su uniforma. Pasakė L. K., kad ieškos džiovyklės. Ji paskelbė nutarimą, prisistatė, tačiau L. K. atsisakė paimti nutarimą. Taip pat, liudytojai D. V., A. K., J. A. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, L. K. jų neįsileido į namus. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamoji L. K. ikiteisminio tyrimo metu tą aplinkybę, kad ji purškė su dujų balionėliu, neigė, tačiau teisme pripažino, kad papurškė L. K. ant rankos.Prokuroro manymu, L. K. gynybine versija, jog vaikų balkone nebuvo, siekiama sušvelninti jai gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Teismas nepagrįstai rėmėsi subjektyviais kaltinamosios parodymais, o nesirėmė objektyviais įrodymais - įvykio vietos apžiūra, specialisto išvada. Prokuroro nuomone, L. K. veikė netiesiogine tyčia, nes, purkšdama ašarines dujas, kai balkone buvo vaikai, ji suvokė, kad taip sukels padarinius - bent jau fizinį skausmą, ir nors šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Byloje nėra jokių aplinkybių, dėl kurių kaltinamoji L. K. būtų turėjusi pagrindo manyti, jog tokių padarinių neatsiras ir siekė jų išvengti. Prokuroro teigimu, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka norint nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Prokuroro manymu, byloje esančių duomenų pakanka įrodyti, jog L. K. turėjo ašarines dujas ir jas papurškė.Prokuroras savo apeliaciniame skunde cituoja nukentėjusiųjų parodymus ir teigia, jog visų nukentėjusiųjų L. K., mažamečių M. K., M. K. parodymai yra nuoseklūs ir logiški, jų esminės detalės tarpusavyje sutampa ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Be to, netiesiogiai tai patvirtina ir liudytojų D. V., A. K., J. A., R. B. parodymai. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai parodė, kad vaikų akys ašarojo, jie skundėsi, kad peršti, buvo susijaudinę. Be to, nurodė, kad L. K., paklausta kuo papurškė vaikams, atsakė, kad papurškė narkotikais, t. y. patvirtino purškimo dujomis faktą. Liudytoja R. B. nurodė, kad vieno vaiko veide buvo nežymus paraudimas, vienam ašarojo akys. Nukentėjusiosios bei liudytojų nurodytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Esminių neatitikimų tarp nukentėjusiųjų bei nurodytų liudytojų parodymų, nenustatyta, todėl jais nesiremti nėra pagrindo.L. K. veiksmai - ašarinių dujų purškimas, akivaizdžiai rodo, kad jos tyčia buvo nukreipta sužaloti mažamečius nukentėjusiuosius, sukelti jiems fizinį skausmą. Fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiesiems buvo padarytas papurškus dujų. Byloje įrodyta, kad kaltinamoji purškė dujas ir taip sukėlė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytus padarinius, todėl L. K. atžvilgiu šioje dalyje priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.Atsiliepimų į prokuroro apeliacinį skundą negauta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistoji ir jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundo argumentus, bei skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo ir pagrįstai L. K. išteisino dėl veikos numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje. Apylinkės teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

8. Už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba šiuos veiksmus atliko kankindamas nukentėjusį asmenį. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Taikant BK 140 straipsnio 3 dalį nukentėjusį asmenį kvalifikuojantis veiką požymis „mažametis“ teisiškai reikšmingas kvalifikuojant veikas nepriklausomai nuo to, ar veika padaroma prieš mažametį šeimos ar ne šeimos narį.

9. Prokurorės nuomone, L. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta nepagrįstai, nes teismas nepagrįstai nevertino objektyvių duomenų, t. y. įvykio vietos, specialisto išvados, o išskirtinį pranašumą suteikė L. K. parodymams ir jos versijai, kad balkone vaikų nebuvo. Teisėjų kolegija nepritaria tokiems prokuroro skundo argumentams ir palaiko pirmos instancijos teismo išvadą, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog dujų purškimo metu mažamečiai vaikai buvo prie nukentėjusiosios L. K. ir kaltinamoji vaikus matė. Iš byloje esančių nukentėjusiosios L. K. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog ji teigė, kad pastebėjus kaimynę L. K. balkone ji išėjo į balkoną, o paskui ją išėjo ir mažamečiai vaikai ( t. 1.b.l.50). Vėliau papildomai apklausta L. K. teigė, kad įvykus konfliktui su L. K. balkone, bandant atimti džiovyklę, L. K. papurškė iš rankoje turėto juodos spalvos flakono tiesiai jai į veidą ašarinių dujų. Ji užsidengė akis, užsisuko ir tada pamatė balkone stovinčius vaikus. Teigia jog ir po to L. K. daug kartų spaudinėdama purškė dujas tiek į ją, tiek į vaikus( t.1.b.l.55). Teisiamojo posėdžio metu teigė, kad ji nepastebėjo kuriuo momentu vaikai atbėgo į balkoną, kai L. K. purškė dujas, vaikai stovėjo už jos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad L. K. kviesdama policiją į įvykio vietą nurodė, kad kaimynė užpuolė su dujom. Iš garso įrašo stenogramos matyti, kad L. K. įvardino save kaip nukentėjusiąją, apie tai kad nukentėjo vaikai, nenurodė( t.1.b.l. 44). Teisiamojo posėdžio pirmojoje instancijoje metu mažamečių liudytojų parodymai nebuvo pakankami neabejotinai pagrįsti aplinkybę, kad kaltinamoji L. K. juos matė atbėgusius, kadangi mažametis liudytojas M. K. paaiškino, kad teta (kaltinamoji) jį matė, tačiau mažametis liudytojas M. K. nurodė, kad jam atrodo, jog teta jų – vaikų – nematė, matė tik L. K.. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad vaikų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu keitėsi, teisiamojo posėdžio metu nurodė daugiau aplinkybių nei buvo nurodę ikiteisminio tyrimo metu. Be to nukentėjusios L. K. parodymai, taip pat nėra visiškai nuoseklūs dalyje, dėl vaikų atsiradimo balkone momento ir dujų balionėlio nukreipimo į vaikus. Abejonę, ar L. K. matė ar galėjo matyti vaikus, sustiprina ir tai, kad balkono turėklo aukštis panašus kaip ir vaikų ūgis, be to, tarp L. K. ir L. K. vykęs konfliktas, tampant skalbinių džiovyklę tai į vieną, tai į kitą pusę, kuomet ant jos buvo dar ir keletas skalbinių, aiškiai buvo ne statinis, o dinaminis veiksmas, kuris taip pat galėjo įtakoti tai, kad tiek L. K. dėmesys buvo sutelktas ne į aplinką, o į nukentėjusiąją L. K., su kuria ji fiziškai kontaktavo. Dėl balkono turėklų aukščio, lyginant ir vertinant jį su mažamečių vaikų ūgiu (1 metras), pasisakė pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje, nurodydamas balkono medinių turėklų aukštį apie 100 cm (b. l. 21 – 30, t.1), prieidamas išvados, jog vaikų ūgis sutampa su balkono turėklų aukščiu, todėl teigti, kad teismas nesivadovavo įvykio vietos apžiūros protokolu, jo neįvertino, pranašumą suteikė L. K. parodymams, kaip teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo. Vaikai, išgirdę triukšmą, atbėgo į balkoną, tačiau byloje neabejotinai nustatyta, kad konfliktas įvyko tarp L. K. ir L. K., todėl visi tyčiniai veiksmai kryptingai buvo atliekami nukentėjusiosios atžvilgiu, vaikų atbėgimas į konflikto vietą ir tęsiami konflikto veiksmai, kaip dujų purškimas ar jau išpurkštų dujų pasklidimas aplinkoje, kurioje atsirado ir vaikai, jokiu aspektu negali būti vertinami, kaip L. K. tyčia sužaloti mažamečius asmenis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.