Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo B. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo I. D. civilinis ieškinys ir iš nuteistojo B. Š. priteista nukentėjusiajam I. D. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje (dėl turtinės žalos) civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. B. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 23 d., apie 21.00 val., gatvėje, ties parduotuve „Iki“, esančia Antakalnio g. 42, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kai nustatyta 0,75 promilės etilo alkoholio), keturis kartus dujų balionėliu papurškė I. D. į akis, taip nežymiai sutrikdė I. D. sveikatą, padarydamas jam abiejų akių 1-ojo laipsnio ragenos ir junginės maišelio nudegimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo B. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir BK 28 straipsnio nuostatų

5. Nagrinėjamoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu yra prašoma priimti naują, nuteistąjį B. Š. išteisinantį, nuosprendį. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis apkaltinančiomis išvadomis, kurias, kaip nurodoma, nulėmė netinkamai įvertinti įrodymai. Tuo pačiu kritikuojamos ir apylinkės teismo išvados, kuriomis atmesta apelianto pozicija dėl veikimo būtinosios ginties sąlygomis. Iš skundo turinio matyti, kad esminiai argumentai kaip tik ir yra susiję įrodinėjant būtinosios ginties instituto egzistavimą šioje byloje.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, su apelianto teiginiais dėl veikimo būtinosios ginties situacijoje nesutinka ir vertina juos kaip nepagrįstus.

8. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018). Tuo pačiu svarbu pažymėti ir tai, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016).

9. Patikrinus pirmosios instancijos teismo sprendimą aptartais aspektais, konstatuotina, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas laikėsi nurodytų išaiškinimų dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo. Teismo išvados, kuriomis kaip nepasitvirtinusi atmesta nuteistojo versija dėl būtinosios ginties, yra aiškios, logiškos ir motyvuotos.

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio vakarą nuteistasis B. Š. ir jo draugė U. M., išėję iš prekybos centro „Iki”, esančio Antakalnio g. 42, Vilniuje, susiginčijo. Būtent pastarųjų konfliktas ir buvo ta priežastis, dėl kurios nukentėjusysis I. D. kartu su savo sutuoktine nepraėjo pro šalį, o sustojo prie nuteistojo ir liudytojos. Įvykių eiga, sekusi po to, kai nukentėjusysis stabtelėjo šalia apelianto ir pastarojo draugės, proceso dalyvių, suprantama, buvo aiškinama skirtingai. Nuteistasis B. Š., neneigdamas kivirčijęsis su U. M., parodė, kad priėjęs nukentėjusysis išsyk ėmė reikšti priekaištus dėl neva netinkamo elgesio su mergina, nereagavo nei į jo (B. Š.), nei į U. M. prašymą nesikišti. Nukentėjusysis, kuris jam atrodė neblaivus ir susierzinęs, kurio veidas buvo įraudęs ir nuo jo sklido pyktis, visiškai prisiartino prie apelianto (iš esmės veidas į veidą, juto pastarojo alsavimą), dėl ko B. Š. išsigandęs papurškė nukentėjusiajam ašarinių dujų. Pasak apelianto, nukentėjusysis po pirmo papuškimo atsitraukė, po ko iškart bandė išmušti iš rankų dujų balionėlį, dėl ko nuteistasis dar kartą purškė dujas ir, baimindamasis, kad I. D. vis tiek jį puls, ėmė su U. M. bėgti tolyn (b. l. 115-127). Iš esmės tapačiai aplinkybes parodė ir liudytoja U. M., akcentuodama, kad ji jokios grėsmės iš B. Š. nejuto, jiedu tik garsiai aiškinosi santykius, kas tarp jų yra įprasta. Teigė sakiusi nukentėjusiajam, kad jai jokios pagalbos nereikia, viskas yra tvarkoje, jos draugas B. Š. išvis tylėjo ir nieko nesakė. Tuo tarpu nukentėjusysis, nepaisydamas jos žodžių, prisiartino prie pat B. Š., atrodė agresyvus, dėl ko nuteistasis papurškė nukentėjusiajam pipirinių dujų. Nors po pirmo papurškimo nukentėjusysis truputį atsitraukė, tačiau netrukus atsigavo ir vėl artinosi, bandė išmušti dujų balionėlį, atrodė, kad gali kilti muštynės, dėl ko B. Š., neturėdamas kitos išeities, dar kartą papurškė dujų, po ko jie abu (B. Š. ir U. M.) nubėgo tolyn (b. l. 115-127). Nukentėjusysis I. D. gi parodė priešingas aplinkybes – pamatęs agresyviai nusiteikusį, ant susigūžusios merginos rėkiantį jaunuolį, priėjęs pasidomėjo, kas vyksta, po ko iškart gavo grubų atsakymą, tada pamatė, kaip vaikinas išsitraukė iš kišenės kažkokį juodą daiktą, išsigandęs spėjo pagalvoti, kad tai gali būti peilis, dėl ko atsitraukė, o tuo metu B. Š. jam kelis kartus papurškė dujų ir dar sudavė į galvą. I. D. akcentavo, kad B. Š. atrodė neadekvatus, apsvaigęs, agresyvus merginos, kuri stovėjo nuleidusi galvą ir pečius (tarsi baudžiama), atžvilgiu, visa situacija atrodė pavojinga pastarajai. Liudytoja I. N.-D. situaciją parodė tapačiai, tvirtino, kad jaunuolis atrodė neblaivus, agresyvus, rėkė ant merginos, o ši susigūžusi tylėjo. Situacija atrodė grėsminga, tad, kai prie pastarųjų prisiartino, jos sutuoktinis I. D. paklausė vaikino, kas vyksta. Vietoje atsakymo, sekė porą atžagarių frazių, tuomet netikėtas dujų balionėlio išsitraukimas, dujų papurškimas jos sutuoktiniui (iš viso apie keturis kartus), smūgis į pakaušį (b. l. 115-127).

11. Nesileidžiant į smulkesnį parodymų aptarimą, kas yra netikslinga (nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai yra pakankamai detaliai išdėstyti nuosprendyje), matyti, jog aiškiai išsiskyrė skirtingų proceso dalyvių parodymai dėl įvykio. Pirmosios instancijos teismas tiek vertindamas nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, tiek kitas bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad B. Š. negrėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis į jo sveikatą. Viena pagrindinių aplinkybių, kuria apeliantas įrodinėja jam kilusį pavojų, yra ta, kad nukentėjusysis pernelyg prisiartino prie jo (nuteistojo žodžiais, įžengė į intymiąją bei asmeninę erdves). Nuteistasis ir apeliacinės instancijos teisme pabrėžė buvusį itin mažą atstumą tarp jo ir nukentėjusiojo, o, atsižvelgiant į tai, kad konkretus atstumas tyrimo metu nebuvo nustatytas, netgi prašė tuo tikslu atlikti dalinį įrodymų tyrimą. Teisėjų kolegija tokio prašymo netenkino. Akivaizdu, kad atkurti identišką situaciją ir nustatyti tikslų atstumą, skyrusį apeliantą ir nukentėjusįjį, šiuo metu būtų objektyviai neįmanoma. Kita vertus, toks veiksmas ir nėra būtinas, kadangi byloje iš esmės nėra ginčo, kad atstumas tarp nurodytų asmenų buvo mažas. Ne tik B. Š. ir U. M., bet ir I. D. bei jo sutuoktinė I. N.-D. tokią aplinkybę aiškino panašiai. Antai, B. Š. nurodė, kad jį nuo nukentėjusiojo skyręs atstumas buvo daugmaž per ištiestą ranką, I. D. – apie 50-70 cm, liudytoja I. N.-D. – apie 30-50 cm, U. M. – atstumo mato neįvardino, tačiau pabrėžė nukentėjusįjį priėjus arti, arčiau nei asmeninė erdvė.

12. Taigi nustatyta, kad atstumas tarp B. Š. ir I. D. išties buvo nedidelis, taip pat pabrėžtina, kad tai I. D. priėjo prie nuteistojo, o ne atvirkščiai. Vis dėlto šios aplinkybės savaime nerodo, jog dėl to apeliantui būtų kilęs bent koks, juo labiau, akivaizdus, realus ir pavojingas kėsinimasis į sveikatą ar gyvybę. Suprantama, kad vien tik kito asmens prisiartinimas nesudaro pagrindo spręsti apie kilusią grėsmę. Kaip minėta anksčiau, sprendžiant apie kilusį pavojingumą yra vertinamas kėsinimosi intensyvumas, naudojamos priemonės, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykis, galimos žalos dydis ir kt. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, analizuotinoje situacijoje nukentėjusysis neatliko absoliučiai jokių veiksmų (neužsimojo ranka, nebandė spirti ir pan.), kurie būtų leidę spręsti apie prisiartinusio asmens pavojingumą. Tuo pačiu tikslinga pažymėti, kad I. D. neturėjo jokio daikto ar įrankio, priėjo vienas, šalimais palikęs stovėti sutuoktinę ir šunį. Tokia situacija nevertinta kaip grėsminga, ką patvirtina ir tolesnės aplinkybės.

13. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų bei apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nukentėjusiojo sukelta grėsmė be jau aptarto itin mažo atstumo įrodinėjama ir tokiomis aplinkybėmis kaip prisiartinusio nukentėjusiojo esą piktu ir įraudusiu veidu, pastarojo šnopavimu. Ir be didesnės analizės akivaizdu, kad nė viena iš nurodytų aplinkybių, kurias netgi ir laikant teisingomis (nukentėjusysis iš esmės neneigė, jog iš įtampos galėjo būti išraudęs, suprantama, kad dėl matytos situacijos nebuvo ir patenkintas), nesudarė pagrindo B. Š. laikyti, kad į jį (jo sveikatą ar gyvybę) yra kėsinamasi ir tas kėsinimasis yra pavojingas, realus ir akivaizdus. Pagal byloje nustatytas aplinkybes laikytina, kad B. Š. veiksmai išsitraukiant dujų balionėlį ir purškiant juo į nukentėjusįjį buvo neadekvati ir neproporcinga priemonė į I. D. klausimą. Išsamiau paanalizavus liudytojos U. M., taip pat paties nuteistojo B. Š. parodymus matyti, kad iš esmės netgi juose galima įžvelgti tam tikrą pripažinimą, kad nuteistojo reakcija buvo per daug spontaniška ir neatitinkanti susiklosčiusios situacijos. Antai, teisme U. M. parodė, kad nukentėjusiajam „priartėjus labai arti, B. papurškė pipirinių dujų, atrodė, kad iš reflekso”, „priartėjus žmogui, jis papurškė pipirinėmis dujomis du kartus”. Tuo pačiu U. M., išskyrus nuteistąjį ir nukentėjusįjį skyrusį nedidelį atstumą, nenurodė daugiau jokių reikšmingų aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad jos draugui B. Š. buvo kilęs realus pavojus, t. y. liudytoja patvirtino, kad iš I. D. pusės „veiksmų nebuvo, tik klausimai”, „nebuvo fizinio kontakto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo”, nukentėjusysis bandė išsiaiškinti situaciją, „klausinėjo, kas čia vyksta, „< ... > žmogus tik pasakė, kodėl tu rėki, kodėl čia vyksta tokie dalykai, kad neturėtų taip kalbėti su manimi”. Tiesa, kaip ir B. Š., taip ir U. M. bandė teigti neva nukentėjusysis buvo agresyvus, tačiau paprašyta detalizuoti tokį savo teiginį, liudytoja nurodė tik tai, kad apie agresyvumą sprendė tik iš to, kad nukentėjusysis kalbėjo piktai, be to, dar „iš stovėsenos buvo matyti, atstumo ir iš kalbos” (b. l. 115-127). Tai, kad nuteistajam nebuvo pagrindo baimintis dėl savo sveikatos, juo labiau, gyvybės, iš esmės galima matyti ir iš paties B. Š. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų. Tvirtindamas, kad nukentėjusysis jam neva grasino, nuteistasis, atsakydamas į jam užduotus klausimus, taip ir negalėjo įvardinti nė vieno jam išsakyto grasinimo (tariamų grasinimų turinio neįvardino viso proceso metu), tik teigė jautęs pyktį iš priėjusio asmens (nukentėjusiojo). Paaiškindamas savo veiksmus, dėl ko griebėsi dujų balionėlio ir purškė juo, B. Š. parodė, kad nukentėjusiajam prisiartinus jis „tą sekundę išsigando ir papurškė” (b. l. 115-127). Iš esmės netgi apeliaciniame skunde pripažįstama, kad dujomis buvo purškiama „dėl didelio sumišimo ir išgąsčio“, kuriuos sukėlė anksčiau įvardintas nukentėjusiojo prisiartinimas, paraudęs bei piktas veidas. Taigi ne tik nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės I. N.-D., bet ir iš dalies paties nuteistojo ir liudytojos U. M. parodymai atskleidžia, kad B. Š., nesant objektyviam pagrindui manyti, jog susiklosčiusi situacija kelia pavojingą, akivaizdžią ir realią grėsmę jo sveikatai ar gyvybei, išsitraukė dujų balionėlį ir panaudojo jį prieš I. D., taip nežymiai sutrikdydamas šiam sveikatą.

15. Tai, kad analizuojamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, galima spęsti ir iš teisingai pirmosios instancijos teismo akcentuotų B. Š. veiksmų, kuomet pastarasis, kelis kartus papurškęs nukentėjusiajam į veidą, neliko įvykio vietoje, nebandė kviestis pagalbos ar pranešti apie kilusį incidentą Bendrajam pagalbos centrui, o nieko nelaukdamas kartu su liudytoja ėmė šalintis iš įvykio vietos. Nukentėjusiojo ir liudytojos I. N.-D. parodymais nustatyta, kad B. Š. ir U. M. šalindamiesi bandė įsėsti į troleibusą (tokios aplinkybės nuteistasis neneigė, o liudytoja apklausiama patvirtino buvus būtent tokį elgesį). Be to, svarbu tai, kad nelikdamas įvykio vietoje B. Š. išmetė dujų balionėlį, kurį panaudojus buvo atlikti neteisėti veiksmai. Toks elgesys aptartų aplinkybių kontekste niekaip nesiderina su apelianto įtikinėjama jam grėsusia pavojinga situacija, kurioje jis neva neturėjo kito pasirinkimo kaip tik gintis, gynybą realizuodamas per su savimi turimą dujų balionėlį. Nors apeliaciniame skunde ir bandoma tikinti, kad nuteistasis pabėgo, kadangi išsigando, ypač matydamas, kaip papurškus dujas nukentėjusysis sumosikavo rankomis, norėdamas išmušti dujų balionėlį, o šį (balionėlį) vėliau išmetė dėl to, kad norėjo už rankos paimti lėčiau bėgusią savo draugę U. M., tokie apelianto argumentai vertintini kritiškai, kaip pastarojo pasirinktos gynybinės pozicijos dalis. Tuo atveju, jeigu B. Š. būtų buvęs išties užpultas ir priverstas gintis nuo realiai jam grėsusio pavojaus, suprantama, kad vėlesni pastarojo veiksmai nebūtų nukreipti į kuo skubesnį pasišalinimą iš įvykio vietos bei atsikratymą įrankiu, panaudotu prieš nukentėjusįjį. Tuo pačiu pažymėtina, kad aplinkybė neva I. D. po to, kai jam pirmą kartą buvo papurkšta dujomis, bandė atimti dujų balionėlį, buvo nurodyta tik pirmosios instancijos teisme ir iki tol B. Š. apie tai nebuvo nė užsiminęs. Apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu B. Š. teigė neva anksčiau tokią detalę buvo pamiršęs, nes buvo praėję pakankamai nemažai laiko, tačiau jo apklausa teisme vyko nepalyginamai vėliau (ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2019 m. rugpjūčio 26 d., teisme – 2020 m. sausio 20 d. (b. l. 80, 115-127), todėl po beveik pusmečio nuo kilusio įvykio įvardinta aplinkybė dėl bandymo išmušti dujų balionėlio laikytina apelianto vėliau pasirinktos gynybinės pozicijos dalimi. Kita vertus, net jei asmuo tokiu būdu ir sureaguotų į dujų papurškimą, tai savaime nebūtų vertinama kaip būtinosios ginties veiksmai.

16. Siekdamas pateisinti dujų panaudojimą, apeliantas pirmosios instancijos teisme akcentavo praeityje išgyvenęs įvykį, kurio metu beveik identiškoje situacijoje nukentėjo nuo netikėtai jį užpuolusio nepažįstamo asmens (tokio įvykio įtaką nagrinėjamai bylai gynėja akcentavo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu). Byloje gynybos iniciatyva yra pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendis (b. l. 113-114), iš kurio matyti, kad B. Š. buvo pripažintas kaip nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje. Toks procesinis sprendimas nors ir patvirtina, kad prieš B. Š. buvo atlikta nusikalstama veika, tačiau tai niekaip neįrodo, kad ir 2019 m. liepos 23 d. vakarą apeliantas sulaukė nusikalstamų veiksmų iš nukentėjusiojo pusės. Šioje vietoje pažymėtina, kad teisėjų kolegija neanalizuoja ir neturi pagrindo analizuoti bei vertinti ankstesnės bylos aplinkybių ar lyginti jas su nagrinėjamu įvykiu. Esminis faktas yra tas, kad šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti aiškią ir abejonių nekeliančią išvadą, kad tai B. Š. veikė neteisėtai, nesant objektyvaus pagrindo kelis kartus panaudojo dujų balionėlį, papurkšdamas I. D. į akis ir taip nežymiai sutrikdydamas pastarajam sveikatą.

17. Kaip nepagrįstos atmetamos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo I. D. ir liudytojos I. N.-D. parodymų suinteresuotumo. Nuteistojo manymu, teismas pastarųjų parodymus nepagrįstai vertino kaip patikimesnius nei jo (B. Š.) ir liudytojos U. M., nors turėjo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis ir liudytoja I. N.-D. yra susaistyti artimais (kur kas artimesniais nei apeliantas ir jo draugė U. M.) santykiais. Nuteistojo nurodyta aplinkybė dėl artimų nukentėjusiojo ir liudytojos I. N.-D. ryšių yra teisinga, tačiau tai nereiškia, kad pastarųjų parodymai vien dėl to yra neobjektyvūs ir nepatikimi. Kaip matyti iš nuosprendžio, darydamas apkaltinančias išvadas teismas jas grindė ne tik nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymais, tačiau vertino ir tai, kad įvykio metu nebuvo atlikti jokie veiksmai iš nukentėjusiojo pusės, atsižvelgė į nuteistojo elgesį iš karto po įvykio, įvertino B. Š. neblaivumą, rėmėsi specialisto išvada. Visa tai ir nulėmė, jog kaip nepasitvirtinusi buvo atmesta B. Š. iškelta versija dėl būtinosios ginties situacijos.

18. Tai, kad I. D. ir I. N.-D. parodymais nebuvo tikima besąlygiškai, o jie buvo vertinami visų įrodymų kontekste, matyti iš nuosprendžio dalies, kurioje kaip neįrodytas iš kaltinimo pašalintas B. Š. inkriminuotas smūgio (kumščiu) sudavimas nukentėjusiam į galvos sritį. Teismo sprendimą pašalinti nurodyto smūgio sudavimą nulėmė šioje dalyje nepilnai nuoseklūs I. D. parodymai, specialisto išvada, kuria nenustatyta jokių sužalojimų nukentėjusiojo galvos plaukuotoje dalyje bei veide, taip pat ta aplinkybė, kad pranešdama apie įvykį liudytoja I. N.-D. apie suduotą smūgį nieko neužsiminė. Tokių aplinkybių kontekste buvo kur kas atsargiau vertinami vėlesni liudytojos I. N.-D., tvirtinusios, jog nuteistasis, be kita ko, dar ir trenkė kumščiu jos sutuoktiniui į galvą, parodymai, pažymint, kad ji (I. N.-D.), o taip pat ir U. M. (pastaroji atitinkamai neigė minėto smūgio sudavimą), esančios artimais ryšiais susietos su nukentėjusiuoju bei nuteistuoju, yra suinteresuotos bylos baigtimi, kas menkina jų parodymų patikimumą. Taigi aplinkybė dėl artimų ryšių ir tų ryšių įtakos parodymų patikimumui buvo vertinama, tačiau, kaip ir minėta anksčiau, vien artimų ryšių buvimas nebuvo pagrindas atmesti parodymus (antai, kaltinimo dalyje dėl dujų panaudojimo liudytojos I. N.-D. parodymais, kurie atitiko kitus įrodymus, remtasi pilnai, o pagal kaltinimo dalį dėl smūgio sudavimo tos pačios liudytojos parodymai įvertinti kaip nepakankami pagrindžiant nurodytą inkriminuotiną aplinkybę). Beje, kaip matyti, teismas nesuabsoliutino B. Š. ikiteisminiame tyrime atliktos apklausos metu išreikšto prisipažinimo dėl galimybės suduoti I. D. smūgį į galvos sritį ir, įvertinęs visus nurodytai kaltinimo daliai reikšmingus duomenis, konstatavo, kad kitų įrodymų, pagrindžiančių smūgio sudavimą nėra, dėl ko nurodytą aplinkybę pašalino iš kaltinimo. Tokiu būdu teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teikė prioritetą vienų asmenų parodymams, o kitų sumenkino, t. y. neva be pagrindo labiau tikėjo nukentėjusiojo ir liudytojos I. N.-D. parodymais, o jo ir U. M. atmetė kaip neobjektyvius.

19. Tuo pačiu pažymėtina, kad teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja apeliacinio skundo teiginių, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo B. Š. parodymai buvo paveikti tyrėjos, kuri jam neva patarė prisipažinti, aiškindama, kad taip jam bus ženkliai palankiau ir pan. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, kuriais konstatuota B. Š. kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teismas apkaltinančių išvadų negrindė parodymais, kuriuos B. Š. davė ikiteisminio tyrimo metu, be to, pastarojo tiek teisme, tiek ikiteisminiame tyrime duotų parodymų turinys (išskyrus, smūgio sudavimą nukentėjusiajam į galvos sritį) yra panašus, viso proceso metu buvo teigiama, jog nukentėjusysis priėjo prie santykius besiaiškinusių B. Š. ir U. M., nereagavo į jų (B. Š. ir U. M.) prašymus nesikišti, prisiartino prie apelianto, buvo agresyvus, dėl ko B. Š. išsigandęs, juo labiau, kad anksčiau buvo patyręs panašų įvykį, išsitraukė dujų balionėlį ir purškė juo nukentėjusiajam į veidą. Taigi būtinumas gintis nuo neva akivaizdžiai grėsusio pavojaus buvo akcentuojamas visų apklausų metu, esminės aplinkybės buvo aiškinamos iš esmės panašiai (teisme naujai nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusysis bandė išmušti dujų balionėlį iš rankų, nuteistasis aiškino anksčiau tiesiog pamiršęs įvardinti, tyrėjos poveikio šiuo atveju neįžvelgė). Tuo tarpu nuteistojo parodymai, kurių metu jis ikiteisminiame tyrime nurodė vieną kartą dešinės rankos kumščiu galimai sudavęs I. D. į veidą prie kairės ausies, ką jis apklausiamas teisme paneigė, netapo pagrindu konstatuoti nuosprendyje, jog B. Š. išties tokį smūgį sudavė. Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas kaip neįrodytą pašalino iš kaltinimo smūgio sudavimą nukentėjusiajam į galvos sritį.

20. Taigi, atsižvelgdama į visus anksčiau išdėstytus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus, motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, jog B. Š. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, pastarojo kaltė yra pilnai įrodyta, BK 28 straipsnio nuostatos netaikytos pagrįstai, nenustačius, jog nuteistajam grėsė pavojingas, akivaizdus bei realus pavojus, nuo kurio B. Š. turėjo teisę gintis. Nukentėjusysis, pamatęs, kaip šalia parduotuvės jaunuolis užsipuolė merginą, nebūdamas abejingas atsitiktinai pamatytai situacijai, tik priėjo paklausti, kas tarp pastarųjų vyksta, toks I. D. prisiartinimas ir užduoti klausimai nesukėlė apeliantui jokio pavojaus ir apeliantui atitinkamai nebuvo jokio objektyvaus pagrindo išsitraukti dujų balionėlį ir, juo labiau, panaudoti jį prieš nukentėjusįjį, be kita ko, purškiant kelis kartus, nors pats nuteistasis pripažino, kad jau po pirmo papurškimo nukentėjusysis atsitraukė. Nuteistojo B. Š. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta, nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinio proceso tvarka, nenustatė, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

21. Teisėjų kolegija neįžvelgia klaidų skiriant nuteistajam B. Š. bausmę. Pirmosios instancijos teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantui už padarytą baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, buvo paskirta viena švelniausių sankcijoje numatytų bausmės rūšių, jos dydį nustatant mažesnį už įstatymo įtvirtintą vidurkį. Laikyti, kad tokia bausmė neatitinka nusikalstamos veikos pavojingumo, apelianto asmenybės, nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde pabrėžiama neva teismas nuteistąjį charakterizavo tik neigiamai, nors nei iš nuosprendyje išdėstytų B. Š. charakterizuojančių duomenų, nei teismo motyvų, susijusių su skirtinos bausmės klausimu, tokių išvadų daryti negalima. Ta aplinkybė, jog teismas nurodė, kad B. Š. nepateikė oficialių dokumentų, pagrindžiančių jo nurodytą informaciją apie mokymąsi (juo labiau, nekonstatavo, kad apeliantas yra nesimokantis, o, kaip matyti, iš nuosprendžio įžanginės dalies nurodė, kad B. Š. studijuoja), niekaip nerodo, jog teismas neigiamai charakterizavo nuteistąjį, juo labiau, tai neturėjo įtakos bausmės rūšiai ar jos dydžiui.

22. Kartu su bausme (8 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant teismo nustatytu laiku būti namuose) nuteistajam B. Š. buvo paskirta ir BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka (15 MGL dydžio) į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nuteistasis su tokia baudžiamojo poveikio priemone nesutinka, išsamesnių nesutikimo argumentų nenurodo, tik pažymi, jog yra nedirbantis, jį išlaiko tėvai, dėl ko nėra pajėgus sumokėti tokią įmoką.

23. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam B. Š. BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, nenurodė nė vieno argumento (motyvuose apie jos skyrimą nė neužsimenama), kodėl tokią baudžiamojo poveikio priemonę yra tikslinga skirti nuteistajam bei kaip ji padės įgyvendinti bausmės paskirtį.

24. Taigi nustatyta, kad nagrinėjamu atveju finansinio pobūdžio priemonė (15 MGL, kas atitinka 750 eurų sumą), nustatant ją įvykdyti per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, buvo paskirta jaunam, studijuojančiam ir kol kas niekur nedirbančiam asmeniui. Esant tokioms aplinkybėms, teismui iš esmės jau iš karto turėjo būti akivaizdu, kad nuteistasis, kuris nedirba ir neturi savo pajamų, nebus pajėgus įvykdyti tokią piniginę prievolę, juo labiau, minėtu nuosprendžiu dar buvo konstatuota nuteistojo pareiga atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą. Kita vertus, nėra pagrindo ir išvadai, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė yra reikalinga, ja bus efektyviai įgyvendinta bausmės paskirtis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, B. Š., kuris anksčiau nebuvo teistas, už nesunkų nusikaltimą paskirta laisvės apribojimo bausmė su teismo nustatytu įpareigojimu yra pakankama BK 41 straipsnio 2 dalies numatytai bausmės paskirčiai įgyvendinti. Tuo pačiu pažymėtina, kad pripažinus B. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pastarasis sulauks visų iš tokio procesinio sprendimo kilsiančių pasekmių (teistumo ir pan.), kaip minėta, dar privalės atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą, įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimas šiuo atveju nebūtų efektyvus ir niekaip neprisidėtų prie bausmės tikslų pasiekimo.

25. Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. nuosprendis keistinas, panaikinant nuteistajam B. Š. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo B. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. nuosprendį pakeisti ir panaikinti šiuo nuosprendžiu B. Š. paskirtą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.