Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ernesto Rimšelio, Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo šešiems mėnesiams bausmė, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu: 1) būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymosi įstaigose; 2) pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje. Iš A. D. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 15,26 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. D. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. gegužės 14 d., apie 7.30 val., (duomenys neskelbtini), viešbutyje „G.“, konflikto su Ž. Ž. metu, pastarajai atsistojus nuo kėdės, tyčia patraukė kėdę, ant kurios sėdosi Ž. Ž., dėl ko ji nukrito ant grindų ir susimušė ranką, tokiu būdu jai sukėlė fizinį skausmą, po to, apie 8.00 val., tęsdamas asmeninio pobūdžio konfliktą, Ž. Ž. ir jos vyrui R. Ž. įeinant į viešbučio virtuvę, tyčia papurškė iš balionėlio į juos ašarinių dujų, padarydamas Ž. Ž. abiejų akių junginių I laipsnio cheminį nudegimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

8. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino A. D. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik nukentėjusiosios Ž. Ž. parodymais. Sprendžiant dėl A. D. kaltės buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo ir liudytojų parodymai, specialisto išvados, tarnybinis pranešimas ir kiti rašytiniai baudžiamosios bylos duomenys, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir tinkamai motyvavo daromas išvadas, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo. Nėra teisinio pagrindo abejoti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus tyrėjos V. S. objektyvumu. Tai, kad nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje veiksmai buvo atlikti tą pačią dieną (2018 m. gruodžio 10 d.), t. y. tą dieną, kuomet jis atsisakė pasirašyti įtariamojo apklausos protokolą, savo kaltės nepripažino ir su sutrumpintu įrodymų tyrimu nesutiko, savaime nereiškia, kad minėta tyrėja buvo šališka ir visais įmanomais būdais siekė surinkti apeliantą kaltinančius duomenis. Toks teiginys laikomas A. D. pateikiama subjektyvia aplinkybių interpretacija. Nurodymą atlikti parodymų patikrinimą vietoje su nukentėjusiąja Ž. Ž. davė ikiteisminiam tyrimui vadovavusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė Vita Gedvilienė. Prokuroras surinktus duomenis vertina savarankiškai ir pats sprendžia, kokius proceso veiksmus atlikti. Tai yra išskirtinė prokuroro kompetencija ikiteisminiame tyrime. Taigi, ikiteisminio tyrimo veiksmai su nukentėjusiąja buvo atliekami ne pačios tyrėjos, o prokurorės iniciatyva. Be to, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad tyrėjos V. S. šališkumo klausimas jau buvo spręstas ir ikiteisminio tyrimo metu. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės 2018 m. gruodžio 6 d. nutarimu A. D. prašymas dėl tyrėjos nušalinimo buvo atmestas, šio nutarimo nuteistasis neskundė.

9. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad pirmajame epizode nurodyti A. D. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, t. y. kad jo veiksmai sukėlė įstatyme numatytus padarinius. Nagrinėjamos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi, būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji, jam patraukus kėdę, nesusižeidė ir fizinio skausmo nejuto. Sutiktina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti būtina įsitikinti, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016 ir kt.).

10. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad konflikto metu A. D. patraukė kėdę, ant kurios ketino sėstis Ž. Ž., dėl ko pastaroji nukrito. Nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad ji krito ant kairės pusės šono, alkūne atsirėmė į staliuką, po to nukrito ant grindų ir tokio kritimo metu susimušė kairiąją ranką (žastą), ranka galėjo pataikyti į spintelės kampą arba į plyteles, skausmą juto žaste ir šone, pradėjo verkti, kraujosruva ant rankos atsirado po kelių dienų. Baudžiamojoje byloje yra nukentėjusiosios pateikta fotonuotrauka, iš kurios matyti kraujosruva ant Ž. Ž. kairiosios rankos žasto. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tai yra dešiniosios rankos fotonuotrauka, vis dėlto, nukentėjusioji teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji darė autoportretinę nuotrauką („asmenukę“) telefonu, o tai reiškia, kad matomas vaizdas yra tarsi veidrodyje - kairė ir dešinė pusės susikeičia vietomis ir su tokiu nukentėjusiosios aiškinimu teismas sutinka. Nukentėjusiosios parodymus dėl patirtų sužalojimų pobūdžio ir aplinkybių taip pat patvirtina liudytoja apklausta A. B., kuri nurodė, kad iš karto po konflikto su nuteistuoju Ž. Ž. buvo apsiverkusi, papasakojo liudytojai, kad A. D. patraukė kėdę ir ji nukrito, kad jai skauda ranką, vėliau Ž. Ž. jai rodė kraujosruvą ant rankos, kada tiksliai rodė, liudytoja neprisiminė. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta, kad A. B. teigė, jog nukentėjusioji kraujosruvą jai rodė tą pačią dieną, kai vyko konfliktas, tokie liudytojos parodymai baudžiamojoje byloje nėra užfiksuoti. Tai, kad A. B. negalėjo tiksliai nurodyti, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusioji jai rodė sužalotą ranką (ar tuo metu ji buvo nusivilkusi drabužius), nepatvirtina liudytojos parodymų melagingumo, natūralu, kad praėjus beveik metams nuo įvykio ji galėjo neprisiminti tokių smulkių detalių. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad Ž. Ž. po nukritimo nekvietė policijos, apie rankos skausmą nepasakė sutuoktiniui skambučio metu, taip pat nepatvirtina nuteistojo teiginio, kad nukentėjusioji jokio fizinio skausmo nejuto. Ž. Ž. apklausos pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad iš pradžių ji nesusivokė, kad reikėtų skambinti policijai, be to, viešbučio „G.“ direktorė nenori, kad į viešbutį tokiame kontekste būtų atkreiptas visuomenės dėmesys, o sutuoktiniui skambino, būdama stipriai susijaudinusi, todėl natūralu, kad visų įvykio aplinkybių jam nuosekliai nepapasakojo. Vilniaus universitetinės ligoninės išraše taip pat neužfiksuoti nukentėjusiosios nusiskundimai dėl rankos skausmo, nes greitoji medicinos pagalba buvo kviesta dėl akių sužalojimo, papurškus ašarinių dujų, o kraujosruva ant rankos, kaip jau minėta, atsirado tik po kelių dienų. Būtent dėl to apie rankos skausmą Ž. Ž. užsiminė tik 2018 m. birželio 7 d. vykusios apklausos metu, o ne rašydama 2018 m. gegužės 14 d. pareiškimą. Taigi, nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, kuriuos patvirtina liudytojos A. B. parodymai ir baudžiamojoje byloje esanti fotonuotrauka, leidžia daryti išvadą, kad A. D. patraukus kėdę, ant kurios Ž. Ž. ketino sėsti, ji krito ant grindų ir kritimo metu susižalojo kairiąją ranką (žastą), dėl ko ant rankos atsirado kraujosruva. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad tiek susitrenkimo metu, tiek atsiradus kraujosruvai nukentėjusioji juto fizinį skausmą. Tai patvirtina ir jos reakcija – moteris apsiverkė, iš karto nuėjo pasiguosti kolegėms bei sutuoktiniui.

11. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje plėtojama asmens neliečiamumo koncepcija jį susieja su jo fiziniu ir psichiniu neliečiamumu (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Tai suponuoja įstatymų leidėjui pareigą užtikrinti, kad žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio <...> kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Fizinio neliečiamumo pažeidimai, be kita ko, gali pasireikšti pavojingu neteisėtu fizinio smurto panaudojimu. BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mušant ar kitaip smurtaujant. Apelianto teigimu, jo veiksmai, t. y. kėdės patraukimas, negali būti laikomas smurtiniu veiksmu, nukreiptu į asmens sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą. Su tokiu teiginiu sutikti nėra teisinio pagrindo.

12. BK nėra numatyta smurto sąvoka. Tuo tarpu, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje smurtas apibrėžiamas kaip veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. Taigi, smurtiniais veiksmais gali būti laikomas bet koks tyčinis fizinis poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. Kėdės patraukimas, matant, kad asmuo ketina ant jos sėstis, neabejotinai laikytinas fiziniu poveikiu, o asmeniui dėl kėdės patraukimo patyrus fizinę žalą (nukritus ir pajutus fizinį skausmą, nuo smūgio atsiradus kraujosruvai), tokie veiksmai pripažintini smurtiniais. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad A. D. nenorėjo tyčia sutrikdyti Ž. Ž. sveikatą ar sukelti jai fizinį skausmą. Būtent dėl to pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia išvada ir konstatuoja, kad A. D., patraukdamas kėdę, ant kurios ketino sėsti Ž. Ž., turėjo suprasti, kad nukentėjusioji gali nukristi, todėl tokiais savo veiksmais jis gali mažiausiai sukelti jai fizinį skausmą. Toks nuteistojo elgesys, vertinant jį kilusio tarpusavio konflikto kontekste, rodo, kad jis suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė jų galimus padarinius ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti.

13. Nuteistasis savo kaltę neigia ir dėl kito nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje epizodo, teigdamas, kad ašarines dujas jis purškė, siekdamas apsiginti nuo R. Ž., o ne tyčia ketindamas sutrikdyti Ž. Ž. sveikatą. Baudžiamojoje byloje dėl ašarinių dujų panaudojimo fakto ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo ginčo nekyla, tačiau A. D. tvirtinimu tokiu būdu jis veikė būtinosios ginties ribose.

14. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo būtinosios ginties institutą, jo taikymo sąlygas, o taip pat ir faktines baudžiamosios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pagrindų, šalinančių A. D. baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių R. Ž. elgesį vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi, nuo kurio A. D. buvo priverstas gintis, panaudodamas ašarines dujas. Kaip nustatyta baudžiamosios bylos duomenimis, R. Ž. atėjo pasikalbėti su nuteistuoju apie jo darbinius santykius su Ž. Ž., o A. D., pokalbiui net neprasidėjus, ėmė purkšti ašarines dujas, nors jokio fizinio kontakto tarp vyrų nebuvo, jokių žalojančių įrankių R. Ž. su savimi neturėjo. Sutiktina, kad susiklosčiusios situacijos kontekste (prieš tai įvykusio konflikto su nukentėjusiąja) nuteistasis galėjo manyti, kad tarp jo ir nukentėjusiosios sutuoktinio taip pat gali kilti konfliktas, vis dėlto, vien tik subjektyvaus manymo nepakanka, kėsinimasis, nuo kurio ketinama gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o šiuo atveju tokie požymiai nenustatyti. Juo labiau, kad A. D. ašarines dujas purškė kelis kartus, vieną iš jų – į nukentėjusiąją, kuri jokios grėsmės jam nekėlė. Taip pat ašarinės dujos buvo purškiamos ir į nukentėjusiosios bei jos sutuoktinio nugaras, pastariesiems šalinantis iš įvykio vietos. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojų M. L. ir I. V. parodymai patvirtina, kad R. Ž. būtų naudojęs smurtą prieš nuteistąjį, vis dėlto, šie liudytojai tik nurodė, kad R. Ž., kaip jiems pasirodė, buvo agresyviai nusiteikęs, tačiau tuo pačiu teigė jokio fizinio kontakto tarp vyrų nematę. Natūralu, kad sulaukęs susijaudinusios sutuoktinės skambučio, R. Ž. atvažiavo apimtas neigiamų emocijų, tačiau apklausiamas neigė turėjęs ketinimą smurtauti, toks ketinimas realiai niekaip ir nepasireiškė. Nukentėjusioji savo sutuoktinį apibūdino kaip ramų žmogų, o neiti ir nesikalbėti su A. D. jo prašė todėl, kad nenorėjo dar labiau gilinti konflikto su kolegomis. Tai, kad R. Ž. atsisakė būti nukentėjusiuoju šioje baudžiamojoje byloje, A. D. kaltės nepaneigia, kaip teisingai nurodo pats nuteistasis, atsisakyti nukentėjusiojo statuso yra asmens teisė. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo veiksmai, papurškiant dujas R. Ž., negali būti vertinami kaip tęstinė nusikalstama veika prieš nukentėjusiąją, tačiau ašarinės dujos buvo purškiamos ir į pastarąją, tokie veiksmai sekė po pirminio konflikto su Ž. Ž., praėjus neilgam laiko tarpui (30 min.), toje pačioje vietoje, ašarinių dujų balionėlį A. D. buvo pasiruošęs iš anksto, todėl nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip tęstinė nusikalstama veika.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. D. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendį ir apeliantą išteisinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.