- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-04
- Bylos Nr.
- 2A-558-407/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00584-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Rasa Gudžiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- P. B.
- Atsakovas
- N. A.
- Kategorijos
- 2.1.2.5Nuginčijamo sandorio patvirtinimas
- 3.1.1.2.21Laisvo įrodymų vertinimo principas
- 3.1.1.2.10Valstybinės kalbos principas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės P. B. ieškinį atsakovei N. A. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, civilinėje byloje – notarė G. Z., ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė P. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančia tarp ieškovės ir atsakovės, ieškovės dukters N. A., Širvintų rajono 1-ajame notarų biure 2011 m. gruodžio 8 d. sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dovanojimo sutartį, pagal kurią butas, asmeninės nuosavybės teise priklausęs ieškovei, buvo padovanotas N. A. (atsakovei).
2. Nurodė, kad sudarydama ginčo buto dovanojimo sandorį nesuprato tikrosios sandorio esmės ir buvo įsitikinusi, jog butas dukrai N. A. nuosavybės teise pereis tik po ieškovės mirties. Ieškovė galvojo, kad pasirašo dokumentus dėl ieškovės priežiūros. Ieškovė nurodė, kad yra gimusi 1938 m. gruodžio 6 d. ir dėl savo išsilavinimo stokos, sveikatos būklės ir amžiaus pati ne visus juridinius reikalus galėjo tvarkyti savarankiškai. Visus turto reikalus tvarkydavo jos dukra N. A.. Pažymėjo, kad sandorio sudarymo metu sirgo lėtine galvos smegenų išemine liga. Dėl sveikatos būklės dar 2007 metais neterminuotai jai buvo nustatytas vidutinio lygio darbingumas ir išduotas neįgaliojo pažymėjimas. 2010 metais jai buvo diagnozuotas lengvas kognityvinis sutrikimas, cerebrinė aterosklerozė, liga progresavo. Ieškovės teigimu, sandoris buvo patvirtintas tik atsakovės pastangomis, pačiai ieškovei nesuprantant tikrosios sandorio esmės. Nurodo, jog nesuprato teisinių terminų, taip pat sutarties teksto dėl riboto lietuvių kalbos mokėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad kad 2011 m. gruodžio 8 d. Širvintų rajono 1-ajame notarų biure tarp šalių buvo patvirtinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartis, pagal kurią butas, asmeninės nuosavybės teise priklausęs ieškovei P. B., buvo padovanotas atsakovei N. A.. Ieškovė ir atsakovė pas notarę lankėsi du kartus. Pirmą kartą apsilankius 2011 m. lapkričio 17 d., šalys išreiškė norą sudaryti dovanojimo sutartį, tačiau sandoris nebuvo sudarytas, nes reikėjo tikslinti nekilnojamo turto – ginčo buto kadastrinius duomenis. Iš notarės paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė išreiškė norą sudaryti būtent dovanojimo sandorį, nors notarė išaiškino kitas galimybes dėl turto perleidimo. Iš byloje esančių prašymų valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui matyti, kad visus prašymus dėl duomenų tikslinimo pildė pati ieškovė. Antrą kartą į notaro biurą šalys nuvyko 2011 m. gruodžio 8 d. ir buvo patvirtintas dovanojimo sandoris. Iš notarės paaiškinimų nustatyta, kad ji įsitikino šalių tapatybe, jų veiksnumu. Taip pat paaiškino ieškovei dovanojimo sandorio esmę ir pasekmes. Be to, notarė patvirtino, kad klausė ieškovės, ar yra kitų ieškovės vaikų ir ar jų teisių nepažeis sudaromas sandoris. Notarė nurodė, kad jokių abejonių dėl to, jog ieškovė supranta, ką pasirašo, jai nekilo. Nors sutartyje nėra pažymėta, kad sutartis yra išversta į rusų kalbą, tačiau notarė paaiškino, jog su ieškove bendravo ir jai sutarties tekstą aiškino ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, nes gerai ją moka.
Šalies argumentai
5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors ieškovė ieškinyje nurodė, jog ji nesuprato kur ir ką pasirašo, ieškovė duodama paaiškinimus iš viso negalėjo nurodyti, kad ji notarų biure buvo. Teismas pažymėjo, kad ginčijamoje sutartyje yra ieškovės parašas ir byloje nekeliamas klausimas dėl jo tikrumo, notarė patvirtino, jog sudarant sandorį buvo abi šalys. Teismas nustatė, kad apie sudaromą sandorį ir suteikiamą finansinę paramą, tiek ieškovė, tiek O. F. žinojo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, sprendė, kad šalys buvo sudariusios du savarankiškus susitarimus, iš kurių vienas – ginčo buto dovanojimo sandoris – buvo įformintas notariškai, o kitas – dėl finansinės pagalbos suteikimo ieškovės kitai dukrai O. F. – nebuvo įformintas raštu ir sudarytas tik žodžiu. Tačiau tai, kad pastarasis šalių susitarimas nebuvo sudarytas raštu, nedaro įtakos ginčo buto dovanojimo sandorio teisėtumui ir galiojimui bei nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė klydo dovanodama savo butą atsakovei. Dovanojimo sandoriui buvo nuosekliai ruošiamasi, ieškovė turėjo pakankamai laiko apsvarstyti ir nuspręsti, ar sudaryti dovanojimo sandorį; pačios ieškovės kryptingi, nuoseklūs veiksmai lėmė sandorio sudarymą.
Šalies argumentai
7. Ieškovė ieškinyje teigė, kad ji klydo dėl ginčijamo sandorio esmės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės pozicija dėl suklydimo buvo nenuosekli. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad suklydo, nes manė, jog buto nuosavybės teisė pereis atsakovei po ieškovės mirties. Taip pat ieškovė teigė, kad manė, jog pasirašomi dokumentai dėl ieškovės priežiūros. Dublike ieškovė nurodė, kad suklydo manydama, jog sudaroma rentos, o ne dovanojimo sutartis. Ieškovės argumentus, jog ji klydo sudarydama dovanojimo sandorį, nes manė, jog butas pereis atsakovės nuosavybės tik po jos mirties, teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi notarė negalėjo ir nebūtų tvirtinusi tokios dovanojimo sutarties, nes ji prieštarauja įstatymui. Be to, kaip nustatyta byloje, notarė savo pareigas išaiškinti sudaromo sandorio esmę ir pasekmes šalims įvykdė tinkamai. Teismas atkreipė dėmesį, kad notarei reikalavimai šioje byloje nėra keliami. Teismas akcentavo, kad šalys pas notarę lankėsi du kartus, nuo pirmo apsilankymo iki sandorio patvirtinimo praėjo beveik mėnuo, o tai yra pakankamas laikas, per kurį ieškovė turėjo suvokti ir apsispręsti dėl sandorio sudarymo.
8. Ieškovė teigė, kad ji tik pasirašinėjo, kur jai liepė, ir galvojo, jog tvarkomi jos rūpybos reikalai. Šie teiginiai byloje nėra įrodyti. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jai 2011 metais buvo reikalinga globa ar rūpyba. Byloje nustatyta, kad ieškovė pati galėjo savimi pasirūpinti – į parduotuvę, vaistinę, polikliniką ji galėjo nuvykti pati; pati atvažiuodavo į Širvintas visuomeniniu transportu. Jokių duomenų, kad 2011 m. ieškovė buvo nemobili ar būtų gulėjusi kokioje nors slaugos įstaigoje, byloje nėra. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovei būtų nustatyta globa, rūpyba ar skirta socialinė slauga. Notarės byloje teikti paaiškinimai taip pat paneigia minėtus argumentus, nes ieškovė aiškiai notarei du kartu notarės biure (2011 m. lapkričio 17 d. bei 2011 m. gruodžio 8 d.) išreiškė valią sudaryti būtent dovanojimo sutartį, o ne tvarkyti jos priežiūros dokumentus. Be to, atsakovė bei liudytojai duodami parodymus patvirtino, jog 2011 m. ieškovei nebuvo reikalinga priežiūra, nes ieškovės sveikata buvo pakankamai gera, ji pati galėjo naudotis visuomeniniu transportu. Pati ieškovė patvirtino, kad ji pati nuolat mokėdavo komunalinius mokesčius už ginčo butą. Iš apžiūrėtų knygelių matyti, kad mokesčiai buvo mokami nuvykus į pašto skyrių.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas atmetė kaip neįrodytus argumentus, kad ieškovė manė, jog sudaroma rentos sutartis. Byloje esantys įrodymai paneigia šiuos ieškovės argumentus. Rašytinis įrodymas – 2011 m. lapkričio 17 d. ieškovės pasirašytas prašymas dėl duomenų tikslinimo, kuriame nurodytas sandorio sudarymo tikslas – dovanojimas, o ne renta, patvirtina, jog ieškovė norėjo sudaryti dovanojimo sutartį. Atsakovė taip pat duodama paaiškinimus patvirtino, kad ieškovės valia buvo sudaryti dovanojimo, o ne kokią nors kitą sutartį, nes kitaip atsakovės šeima nebūtų suteikusi paramos O. F.. Be to, pati ginčijama sutartis, kurią ieškovė pasirašė net keturis kartus, yra pavadinta dovanojimo sutartimi bei tekste ne kartą yra kartojamas žodis dovanojimas.
10. Teismas konstatavo, kad ieškovė byloje neįrodė esminio suklydimo aplinkybės. Tiek rašytiniai įrodymai, tiek notarės, atsakovės, liudytojų M. A., R. A. nuoseklūs ir vienas kitam neprieštaraujantys parodymai patvirtina, jog ieškovės valia buvo padovanoti butą atsakovei, todėl dėl sandorio esmės suklysta nebuvo. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad buvo suklysta dėl sandorio dalyko, nes ieškovė turėjo vieną butą, kuris ir buvo nurodytas dovanojimo sutartyje. Ieškovė turėjo dvi dukras, tačiau notarė patvirtino teismui, kad klausė ieškovės, ar ji turi kitų vaikų, o ieškovė atsakė, kad turi dar vieną dukrą, tačiau butą padovanoti nori būtent atsakovei, nes kita dukra buvo pasirūpinta.
Šalies argumentai
11. Ieškovė nurodė, kad ji nesupranta, nekalba ir nerašo lietuviškai, tačiau byloje nustatyta, jog šie teiginiai neatitinka tikrovės. Byloje pateikta ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini) medžiaga (2016 m. gruodžio 29 d. teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolas, liudytojo apklausos protokolas, nutarimas pripažinti nukentėjusiuoju ir 2017 m. vasario 7 d. įtariamojo ir nukentėjusiojo susitaikymo protokolas) patvirtina, kad ieškovė suprato lietuvių kalbą, vertėjo nepageidavo, savo ranka parašė tekstą „Perskaityta surašyta teisingai P. B.“. Teismo posėdžio metu tiek šalys, tiek liudytojai patvirtinto, jog ant nurodytų dokumentų yra ieškovės parašas. Be to, notarė teismui patvirtino, kad ieškovė suprato lietuvių kalbą, tačiau notarė dovanojimo sutarties tekstą perskaitė dar ir rusų kalba. Liudytoja R. A. patvirtino teismui, kad su ieškove visą laiką kalbėjosi tik lietuviškai. Taip pat paliudijo, kad ieškovė persiskaitydavo vaistų receptus lietuvių kalba. Tai, kad ieškovė vaistų naudojimo instrukcijas perskaitydavo lietuvių kalba, teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovė. Atsakovė ir jos sutuoktinis M. A. teismui patvirtino, kad ieškovė supranta lietuvių kalbą, nes tiek dėl 2016 metais įvykusio eismo įvykio policijos apklausiama, tiek su medikais sveikatos priežiūros įstaigose kalbėjo lietuviškai. Taip pat byloje yra pateikti kiti įrodymai, kurie patvirtina ieškovės raštus ar sandorius sudarytus lietuvių kalba: 1991 m. gruodžio 31 d. dokumentas dėl įpėdinio nurodymo; 1996 m. lapkričio 12 d. Trakų notarų biure sudaryta bei notarės D. B. patvirtinta sutartis, kuria ieškovė perleido atsakovei teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą; 2006 m. gegužės 2 d. būsimo buto statybos sutartis Nr. k2-14, 2007 m. birželio 18 d. buto priėmimo–perdavimo aktas Nr. K2-54; 2007 m. birželio 18 d. susitarimas prie buto priėmimo–perdavimo akto Nr. K2-54; 2007 m. birželio 18 d. susitarimas dėl pastato administravimo. Be to, ieškovė neginčijo jai priklausiusio buto (duomenys neskelbtini) notarinės 2005 m. gruodžio 9 d. pirkimo – pardavimo sutarties, nors ji taip pat buvo sudaryta lietuvių kalba. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors teismo posėdyje ieškovė davė paaiškinimus rusų kalba dalyvaujant vertėjai, tačiau į užduodamus klausimus kartais atsakydavo ir lietuviškai net nesulaukusi vertimo. Teismas sprendė, kad ieškovė moka ir supranta lietuvių kalbą ta apimtimi, jog neabejotinai galėjo suprasti ir perskaityti, kad sudaro ir pasirašo būtent dovanojimo sutartį.
12. Byloje ieškovė taip pat nurodo, kad sudarydama ginčo sandorį ji iš esmės suklydo dėl sandorio dėl amžiaus ir sveikatos būklės. Sandorio sudarymo metu ieškovei buvo 73 metai, tačiau tai savaime nelemia išvados, kad tokio amžiaus asmuo negali suprasti sudaromo sandorio esmės. Be to, ieškovė savo reikalavimų byloje negrindžia aplinkybe, kad ieškovė 2011 m. buvo neveiksni, t. y. pripažįsta faktą, kad ieškovė 2011 m. buvo veiksni, todėl galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad ieškovė sirgo bronchine astma, dėl to 2007 metais ieškovei buvo išduotas neįgaliojo pažymėjimas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad bronchinė astma 2011 m. ieškovei būtų sutrukdžiusi suprasti kokį sandorį sudaro, kam ir kokį daiktą dovanoja. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą – medicininius dokumentus, sprendė, kad ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių rimtus sutrikimus, kurie 2011 m. galėjo lemti negalėjimą suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl ieškinyje esantys teiginiai, kad dėl išeminės galvos smegenų ligos ieškovė neva negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės ir (ar) kad suklydo sudarydama dovanojimo sutartį, atmestini kaip neįrodyti.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, nors ir pasirašė ieškinį, tačiau negalėjo nuosekliai ir aiškiai išdėstyti savo argumentų dėl ieškinio, negalėjo aiškiai atsakyti į užduodamus klausimus ir negalėjo nurodyti, ar skaitė patį ieškinį. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškinys buvo pareikštas ne siekiant apginti realiai pažeistas teises, o reiškiamas ieškovei pakeitus savo valią dėl sudaryto sandorio ne jo sudarymo metu, o ieškinio pareiškimo metu. Teismas pažymėjo, kad šalies valios pasikeitimas jau po to, kai buvo sudarytas sandoris, negali būti pagrindu pripažinti negaliojančiu teisėtai sudarytą ir tuo metu šalių valią atitinkantį sandorį. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamą dovanojimo sandorį sudarė dėl esminio suklydimo, nesuprato jo esmės ir pasekmių bei jis neatitiko jos valios, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Ieškovė P. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir dovanojimo sutartį panaikinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės sveikatos būklė ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo gera, nes, remiantis byloje esančiais medicininiais dokumentais, jai nustatyta ne tik bronchinė astma, tačiau ir tiesiogiai su kognityvine funkcija susiję sklerotiniai, objektyviai egzistuojantys galvos smegenų kraujotakos pakitimai. Nors ieškovės neveiksnumas de jure (teisiškai) nebuvo nustatytas, tačiau jau 2010 metų pabaigoje aukščiau įvardintos diagnozės ieškovės ligos istorijoje užfiksuotos. 2005 metais ieškovė pardavė savo butą Trakuose ir, įsigijusi ginčo butą, persikėlė gyventi į Vilnių, arčiau savo dukters O. F.. Be to, jai sergant astma buvo nustatytas ir neįgalumas, o tai, vertinant visumą, o ne atskiras diagnozes, jau 2010–2011 metais sukėlė tam tikrą ieškovės priklausomybę nuo atsakovės. Šios aplinkybės lėmė, kad ieškovė suklydo dėl savo valios išraiškos manydama, kad sandoris susijęs ne su neatlygintinu buto perleidimu, o su jos priežiūra ateityje, blogėjant ne tik jos, bet ir kitos dukters O. F. sveikatos būklei.
14.2. Ieškovės parašų buvimas byloje esančiuose dokumentuose savaime nei patvirtina, nei paneigia ieškovės gebėjimo suvokti lietuvių kalbą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos protokolų įrašuose ieškovės ranka daryti prierašai klaidų kiekiu ir rašymo būdu be specialios ekspertizės rodo visišką ieškovės negebėjimą rašyti lietuvių kalba ir kelia rimtų abejonių dėl jos raštingumo kitomis kalbomis, taip pat ir rusų. Ieškovė šiek tiek lankė tris klases Trakų rajono Bagdanonių kaime, jokių mokslų nebaigė, paklausta apie vartojamą gimtąją kalbą įvardino vietinę tarmę, kurioje dominuoja lenkų ir baltarusių, t. y. slavų kalbų grupei priklausančios kalbos, todėl daryti išvados apie neginčijamą lietuviškų teisinių terminų suvokimą ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo jokio pagrindo.
14.3. Ieškovė teismo posėdžio metu naudojo ir lietuviškus žodžius, tačiau vietinėje tarmėje yra ir lietuviškų žodžių bei išsireiškimų, bet joje nėra jokių teisinių terminų, todėl nėra pagrindo teigti, kad, esant nustatytam ieškovės išsilavinimo lygiui (be jokio išsilavinimo), notarės paaiškinimas apie sutarties prasmės paaiškinimą rusų kalba ieškovei buvo suprantamas, nes vietine tarme kalbančio asmens teisinių terminų suvokimas tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis yra nepakankamas.
14.4. Ginčo sandoris sudarytas 2011 m. gruodžio 8 d., todėl kyla pagrįstų abejonių, ar notarė tikrai galėjo prisiminti šio sandorio sudarymą. Ginčo sandoris nebuvo išskirtinis, notarės baigiamoje kalboje įvardintas kaip visiškai paprastas sandoris.
14.5. 2011 m. lapkričio 17 d. paraiškoje VĮ Registrų centrui yra tik ieškovės parašas, o įrašas „dovanojimas“ prašymo paskirties grafoje, kaip ir visi kiti įrašai šiame dokumente, atlikti aiškiai ne ieškovės ranka, todėl šis dokumentas negali patvirtinti, kad ieškovė iš tiesų siekė sudaryti dovanojimo sandorį. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir notariniai dokumentai taip pat gali tik patvirtinti, kad ieškovė nesugeba savarankiškai rašyti ar skaityti lietuvių kalba, atstovo nurodomi įrašai dokumentuose aiškiai patvirtina, jog ieškovė šiuos įrašus atliko padedama pareigūnų.
14.6. Ieškovė sandorio sudarymo metu buvo 73 metų amžiaus, turėjo sveikatos sutrikimų ir todėl buvo priklausoma nuo atsakovės. Ieškovė visą gyvenimą kalbėjo lenkų kalbos vietine tarme, taigi nepakankamai suprato ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbą. Nepaisant jos parašų dokumentuose, atsižvelgiant į tai, jog ginčo sutarties objektas yra jos paskutinis nekilnojamas turtas ir gyvenamoji vieta, bylos nagrinėjimo metu turėjo būti vadovaujamasi būtent ieškovės pozicija, kad ginčo sandorio esmę ji suprato kaip jos išlaikymo ir priežiūros blogėjant sveikatai garantiją.
14.7. Dovanojimas tiek savo prigimtimi, tiek pagal suformuotą teismų praktiką yra neatlygintinis sandoris be išlygų ir papildomų sąlygų, tuo tarpu byloje banko išrašais patvirtinta, kad ieškovei, kad ir netiesiogiai, už jos turtą buvo mokami pinigai. Tarp atsakovės, atsakovės sesers ir ieškovės pagal pačios atsakovės ir liudytojos R. A. paaiškinimus, vyko derybos dėl ginčo buto perėjimo atsakovės žinion po ieškovės mirties. Tokiu būdu šie susitarimai susiję ne su buto dovanojimu, o su ieškovės turto paveldėjimu.
14.8. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė jau buvo padovanojusi atsakovei nuosavybės teisę į jos tėvui priklausiusį grąžintiną 8 ha žemės sklypą. Kadangi ieškovės valia šiuo atveju sutapo su žemės nuosavybės perleidimo sandorio tikslu – neatlygintinai perduoti turtą vienai iš dukterų, jokių nesusipratimų dėl šio sandorio tarp ieškovės ir atsakovės nekilo.
14.9. Atsakovės dukters ir liudytojos R. A. elgesys, pareikalavus ieškovės išsikraustyti iš jos dabartinės gyvenamosios vietos, lemia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.472 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą. Įstatyme konkrečiai nedetalizuota, kokie apdovanotojo veiksmai laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Nagrinėjamu atveju raginimas išsikraustyti į kitą butą gal ir neperžengia CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, tačiau, vertinant bendrame byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos kontekste, gali būti papildomu motyvu sprendžiant dėl ginčo sandorio panaikinimo.
14.10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 11 straipsnio 2 dalis garantuoja asmeniui, kuris nemoka lietuvių kalbos, teisę teismo procese naudotis vertėjo paslaugomis. Dėl ieškovės išsilavinimo ir kalbinių gebėjimų konstatuotina, kad tokia teisė ieškovei nebuvo tinkamai užtikrinta, nes rusų kalbos vertėjo dalyvavimas lenkų tautybės asmeniui kalbos barjero įveikti nepadeda, o dažnai dar labiau apsunkina proceso kalbos supratimą, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir dėl esminio proceso teisės normų pažeidimo.
Atsiliepimas
15. Atsakovė N. A. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:
15.1. Tiek ieškovė, tiek jos dukra O. F. buvo verslininkės, kurios daug metų prekiavo įvairiomis prekėmis Gariūnų turgavietėje. Ieškovė pardavė (duomenys neskelbtini) buvusį butą už 193 000 Lt. Ieškovė lietuvių kalba 2006 m. gegužės 2 d. sudarė dešimties puslapių būsimo buto statybos sutartį, kuria sulygta dėl 55,72 kv. m dviejų kambarių buto (su daline apdaila) statybų. Kadangi butas buvo su daline apdaila, o ieškovė neturėjo piniginių lėšų butui įsirengti, su O. F. ieškovė buvo susipykusios, todėl paprašė dukters (atsakovės) padėti. Buto pilnos apdailos darbus savo lėšomis, jėgomis, medžiagomis ir priemonėmis atliko atsakovės sutuoktinis ir atsakovės sūnus. Be to, atsakovės šeima savo lėšomis nupirko į butą baldus. Ieškovė, padedant atsakovei, grąžino O. F. 12 500 Lt, kuriuos ji buvo davusi už buto pirkimą.
15.2. Ginčo dovanojimo sandoris nebuvo įvykdytas per vieną dieną, vyko pasiruošimas – užsakyti kadastrinių matavimo bylos tikslinimo darbai nurodant, kad užsakymo tikslas – dovanojimas, ieškovė pasirašė atliktų darbų aktą, sąskaitą už atliktus darbus, sumokėjo už atliktus darbus, ieškovė nutraukė nuomos sutartį su nuomininkais, atsakovės dukra pervedė O. F. pinigus mokėjimo paskirtyje nurodydama „už butą“ ir O. F. šiuos pinigus priėmė. Sandorio tvirtinimo pas notarą metu nekilo jokių abejonių dėl šalių veiksnumo ar negalėjimo suvokti sandorį. Buvo pasirašyti keturi dovanojimo sutarties egzemplioriai, t. y. ieškovė ne tik žodžiu patvirtino notarei, kad suprato dovanojimo sutarties esmę, bet ir keturis kartus, kiekviename dovanojimo sutarties egzemplioriuje, savo ranka įrašė vardą, pavardę ir pasirašė.
15.3. Teiginiai, kad ieškovės sveikata neva blogėjo, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Medicinos dokumentuose yra įrašas apie ieškovei nustatytą lėtinę galvos smegenų išemiją, lengvą kognityvinį sutrikimą, tačiau nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, jog minėto smegenų kraujotakos nepakankamumo požymių (miego sutrikimo, ūžesio ausyse ir pan.) dovanojimo sandorio sudarymo metu būtų nustatyti stabilūs išreikšti psichikos ir kognityvinių funkcijų sutrikimai, kurie neleistų ieškovei suprasti sudaromų sandorių turinio bei teisinių pasekmių. Ieškovės sveikatos būklė 2010, 2011 ir 2012 metais beveik nekito. 2010 m. gruodžio 21 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad ieškovės atlikto MMSE tyrimas (protinės būklės mini tyrimas, angl. Mini-Mental State Examination, MMSE) testo balų rezultatas yra 22–24 balai (lengvas kognityvinis sutrikimas). Tuo atveju, jei būtų buvęs nustatyti 26 balai, tai reikštų, kad ieškovei nėra jokio kognityvinio pažeidimo. Tame pačiame išraše nurodyta, jog: „Obj. neurologinės židininės simptomatikos nestebima. Šiuo metu duomenų už Alzheimerio ligą nepakanka“. Taigi ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų rimtus psichikos sutrikimus, kurie galėtų sąlygoti negalėjimą suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.
15.4. Byloje nustatyta, kad su ieškovės turimu išsilavinimu ieškovė sugebėjo verstis individualia veikla – įvairių prekių prekyba Gariūnų turgavietėje, reikėjo organizuoti ne tik prekių įsigijimą, pardavimą, taip pat sudaryti sandorius dėl prekybos vietos, tvarkyti buhalterinę apskaitą ir pan. Ieškovė buvo sudariusi daug sandorių lietuvių kalba. Akivaizdu, kad ieškovės įgytas pradinis išsilavinimas, papildytas gyvenimiška bei verslo vykdymo patirtimi, įvairių sandorių (tiek atlygintinų, tiek neatlygintinų) sudarymo patirtimi, netrukdė ieškovei suprasti nei visų minėtų sandorių sąlygas ir teisingai išreikšti valią, nei suprasti dovanojimo sutarties sąlygas ir teisingai išreikšti valią.
Šalies argumentai
15.5. Ieškovė (per savo atstovus – du advokatus) 2021 m. rugsėjo 3 d. rašytiniu prašymu prašė pirmosios instancijos teismo byloje skirti vertėją, nurodė, kad P. B. lietuvių kalbą supranta ribotai, todėl prašė į teismo posėdį pakviesti lietuvių–rusų kalbos vertėją. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino bei visuose vykusiuose teismo posėdžiuose užtikrino vertėjo (iš lietuvių kalbos į rusų kalbą) dalyvavimą. Ieškovės atstovė patvirtino teismui, kad ieškovė supranta rusiškai. Ieškovė teismo posėdžio metu pasitarusi su savo dviem atstovais (advokatais), pareiškė, kad vertėja į rusų kalbą tinka. Kituose teismo posėdžiuose jokių klausimų dėl vertėjo tinkamumo nekilo. Pati ieškovė kalbėjo rusiškai, kartais lietuviškai (net nesulaukusi vertimo į rusų kalbą), ieškovė paaiškinimus teismui teikė bei į klausimus atsakinėjo rusų kalba, kartais ir lietuvių kalba. Ieškovės ieškinyje niekur nėra parašyta, kad ieškovė nesuprato rusų kalbos.
15.6. Skunde nėra teiginių, kad atsakovė būtų reikalavusi persikelti į kitą butą ir pan., tokios pretenzijos nebuvo reiškiamos ir ieškovės procesiniuose dokumentuose. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovė būtų žodžiu reikalavusi iš ieškovės išsikelti iš buto. Net ir po ieškinio pareiškimo, atsakovė niekada nereikalavo ir nereikalauja, kad ieškovė išsikeltų iš buto. Nei ieškinyje, nei dublike nebuvo remiamasi CK 6.472 straipsnio 1 dalimi, todėl ieškovė negali šiuo straipsniu remtis apeliaciniame skunde.
15.7. Skunde ieškovė teigia, kad už buto komunalinius mokesčius ieškovė visą laiką mokėjo pati. Šie teiginiai nėra teisingi. Pirma, po dovanojimo sutarties sudarymo 2012 m. sausio 30 d. Širvintų klientų aptarnavimo skyriuje už buto komunalinius mokesčius mokėjo atsakovė, o ne ieškovė. Šią aplinkybę patvirtina atsiskaitymų knygelėje esantis mokėjimo kvitas (apžiūrėtas teismo posėdžio metu), kuriame mokėtojo grafoje nurodyta „N. A.“. Antra, liudytoja R. A. paliudijo teismui, kad už buto komunalinius mokesčius mokėjo tas, kuris bute gyveno: jei gyveno R. A., tai ji ir mokėjo mokesčius; jei bute gyveno ieškovė, tai R. A. užpildydavo atsiskaitymų knygelę, o mokėdavo ieškovė.
Atsiliepimas
16. Trečiasis asmuo notarė G. Z. atsiliepime prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovei buvo išsamiai išaiškinta, kokios yra sudaromo sandorio teisinės pasekmės, kokie kiti sandoriai gali būti sudaryti, aptartos įvairios situacijos, kas atsitiktų, jeigu mirtų apdovanotasis ir pan. Kritiškai vertintini ieškovės paaiškinimai, kad ji neprisimena, jog jai būtų išaiškintos sandorio pasekmės, kadangi teismo posėdžio metu ji teigė iš viso neprisimenanti, kad buvo notaro biure. Sutarties sudarymo metu nekilo abejonių dėl ieškovės ketinimo dovanoti butą savo dukrai N. A..
17. Trečiasis asmuo ERGO Insurance SE Lietuvos filialas atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė nenurodo ir neįrodinėja jokių notarės neteisėtų ir (ar) kaltų veiksmų dėl dovanojimo sutarties patvirtinimo, ar teismo sprendime konstatuotų aplinkybių, kad notarė tinkamai, rūpestingai bei sąžiningai atliko savo pareigas pagal dovanojimo sutarties atlikimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų nurodytos ieškinyje ir dėl kurių teismas nebūtų detaliai pasisakęs sprendime, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl kilusio ginčo esmės ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
18. Ieškovė P. B. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamą dovanojimo sandorį sudarė dėl esminio suklydimo ir nesuprato jo esmės ir pasekmių bei jis neatitiko jos valios. Ieškovė su šiuo teismo vertinimu nesutinka, prašo teismo sprendimą panaikinti.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nurodymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018 34 punktą). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus.
20. Nors ieškovė procesiniuose dokumentuose epizodiškai nurodė ir pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ieškovės sveikatos būklės kaip pagrindo spręsti, ar ieškovė galėjo suvokti savo veiksmus sudarant ginčo sutartį, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimų byloje negrindžia aplinkybe, jog ieškovė 2011 m. buvo neveiksni, t. y. ieškovė pripažino faktą, kad ieškovė 2011 m. buvo veiksni, todėl galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti (skundžiamo sprendimo 35 punktas) (CK 1.89 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių teisinius santykius, sprendė dėl sandorio negaliojimo CK 1.90 straipsnio pagrindu, o apeliaciniame skunde iš esmės nekeliamas ginčas dėl galimai netinkamai nustatytų ginčo ribų ir (ar) teisinių santykių kvalifikavimo.
21. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tai yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
23. Ieškovė apeliaciniame skunde be kita ko nurodo, kad yra pagrindas spręsti dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalį remiantis tuo, jog liudytoja R. A. pareikalavo ieškovės išsikraustyti iš jos dabartinės gyvenamosios vietos (ginčo nekilnojamojo turto); toks reikalavimas demonstruoja ypatingą nedėkingumą dovanotojui. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Teisėjų kolegija pritaria atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme, kuriame suformuluojamas bylos nagrinėjimo pagrindas ir dalykas, nesirėmė anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, jos laikytinos naujomis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo šių aplinkybių vertinti ir spręsti dėl jų pagrįstumo.
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinį, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentus sprendžia, kad nagrinėjamos civilinės bylos dalyką sudaro klausimas, ar ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, suklydo (CK 1.90 straipsnis) ir dėl to yra pagrindas pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir teigiama, kad ieškovė buvo priklausoma nuo atsakovės dėl pablogėjusios sveikatos būklės; ieškovė manė, kad sandoris susijęs ne su neatlygintiniu turto perleidimu, o su jos priežiūra ateityje. Ieškovės teigimu, ji yra neraštinga ir nesupranta lietuvių kalbos, todėl negalėjo suvokti sudaromo sandorio esmės. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pasisako toliau.
Dėl ieškovės suklydimo sudarant ginčo sandorį
25. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti teisėtumą civiliniuose santykiuose, nepaneigiant civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių tęstinumo reikšmės. Todėl tam, kad sandoris nebūtų nuginčytas abejotinais pagrindais, kiekvienu sandorio ginčijimo atveju teismas turi analizuoti tiek ginčijamo sandorio turinį, tiek ir jo sudarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės sandorio šalių apsisprendimui dėl sandorio sudarymo. Ypač sandorio sudarymo aplinkybės aktualios, kai ginčijami sandoriai, turintys valios trūkumų.
26. Pagal CK 1.90 straipsnį dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, jog asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 25, 33 punktus ir juose nurodomą kasacinio teismo praktiką, 2019 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-916/2019 ir kt.).
28. Teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017 27 punktas, 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019 ir kt.).
29. Teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią procesinę normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo kelias nagrinėjamai bylai reikšmingas įrodymų vertinimo taisykles: pirma, civiliniame procese taikomas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį teismas įrodytomis pripažįsta aplinkybes, kurios, vadovaujantis įrodymų visuma, įvertinamos kaip labiau tikėtinos; antra, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015); trečia, kilus abejonėms dėl įrodymų patikimumo, šias abejones pašalina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017).
30. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nedarbinga, senyvo amžiaus, turėjo sveikatos sutrikimų, neturėjo jokio kito turto ar pragyvenimo šaltinio, todėl, perleidusi ginčo butą, tapo visiškai priklausoma nuo atsakovės, o tai neatitiko tikrosios ieškovės valios. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių visumos. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.
31. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šios aplinkybės iš esmės nėra ginčijamos, kad ieškovė 2011 metais galėjo savimi pasirūpinti – pati galėjo nuvykti į parduotuvę, vaistinę, polikliniką, naudojosi visuomeniniu transportu. Nors ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jai buvo nustatyta ne tik bronchinė astma, bet ir tiesiogiai su kognityvine funkcija susiję sklerotiniai, objektyviai egzistuojantys galvos smegenų kraujotakos pakitimai, tačiau apeliaciniame skunde nepaneigtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog ieškovės sveikatos būklė nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. sausio 20 d. iš esmės nesikeitė. Byloje esantys medicininiai dokumentai – 2012 m. sausio 20 d. tyrimų rezultatai ir 2012 m. sausio 24 d. išrašas iš medicininių dokumentų (1 t., b. l. 38, 39) – paneigia ieškovės argumentus, kad liga progresavo. Priešingai, ieškovė ieškinyje nurodė ir su ieškiniu pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad 2021 m. pati nuvyko į VĮ Registrų centrą, kuriame gavo ginčo buto nuosavybės dokumentus, iš pridedamų Lietuvos pašto kasos kvitų matyti, kad ieškovė 2021 m. pašto skyriuje mokėdavo mokesčius ir deklaruodavo skaitiklių parodymus (1 t., b. l. 13), ieškinyje nurodė, kad tai darė savarankiškai. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jos nedarbingumas ar sveikatos sutrikimai galėjo turėti įtakos suklydimui dėl sudaromo sandorio.
32. Be to, atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pastebi, kad ieškovė niekaip nedetalizuoja, kaip konkrečiai pasireiškė jos priklausomybė nuo atsakovės, ir kad tai galėjo turėti įtakos susiformuojant ieškovės valiai perleisti butą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad vien aplinkybė, jog ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo 73 metų amžiaus, taip pat savaime nelemia išvados, kad tokio amžiaus žmogus negali suprasti savo veiksmų ar jų valdyti.
33. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais ieškovė įrodinėja, kad ji buvo itin menko išsilavinimo, nemokėjo lietuvių kalbos, todėl negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės. Visų pirma, pati ieškovė apeliaciniame skunde pažymi, kad atsakovei 1996 m. jau buvo padovanojusi nuosavybės teisę į 8 ha žemės sklypą (1 t., b. l. 15). Taigi ieškovė turėjo sutarčių sudarymo patirties, buvo sudariusi būtent dovanojimo sandorį, todėl jai turėjo ir galėjo būti suprantamos dovanojimo sandorio pasekmės, o būtent, kad turtas iš karto pereina apdovanotojo nuosavybėn. Antra, 2006 m. gegužės 2 d. ieškovė lietuvių kalba sudarė būsimo buto statybos sutartį (1 t., b. l. 63–69); 2007 m. birželio 18 d. ieškovė pasirašė sutartį dėl pastato administravimo, sutartis sudaryta lietuvių kalba (1 t., b. l. 70–72). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė 2005 m. pardavė savo butą Trakuose. Duomenų, kad visos šios sutartys buvo sudarytos per atstovą, byloje nėra. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šiomis aplinkybėmis taip pat rėmėsi priimdamas sprendimą ir konstatavo, jog ieškovė moka ir supranta lietuvių kalbą ta apimtimi, kad neabejotinai galėjo suprasti ir perskaityti, jog sudaro ir pasirašo būtent dovanojimo sutartį. Apeliaciniame skunde šie teismo argumentai nėra niekaip ginčijami ar paneigiami. Taip pat nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad ginčo butas kurį laiką buvo išnuomotas ir ieškovė tai žinojo bei suprato. Trečia, teismų praktika formuojama ta linkme, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo nemoka lietuvių kalbos, nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-443/2012). Taigi faktas, kad atsakovė daro rašybos ar gramatikos klaidų pasirašydama kitus dokumentus, savaime nelemia negebėjimo suvokti, koks sandoris yra sudaromas ir kokios yra tokio sandorio sukeliamos pasekmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad ieškovės išsilavinimas ir patirtis buvo pakankama priimti sprendimus ir sudaryti sandorius, kuriais ji disponavo savo nuosavybe, atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė turėjo pakankamai patirties, kad suvoktų ir atskirtų sudaromo ginčo sandorio esmę.
34. Nėra pagrindo abejoti notarės paaiškinimais, kad sandorio esmė ieškovei buvo paaiškinta tiek rusų, tiek lietuvių kalba, jog notarė išaiškino sandorio pasekmes ir teiravosi, ar ieškovė pageidautų sudaryti kitokį sandorį, pavyzdžiui, testamentą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 30 straipsnio nuostatos įpareigoja sandorį tvirtinantį notarą išaiškinti notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą teisingai pažymima, kad jokie reikalavimai notarei, jog ji galimai netinkamai vykdė savo pareigas, nėra keliami. Notarė į bylą pateikė ne tik 2011 m. lapkričio 17 d. prašymo dėl paslaugų užsakymo kopiją, tačiau ir 2011 m. lapkričio 23 d. kalendoriaus lapo, kuriame matyti suplanuotas susitikimas su ieškove, kopiją. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad notarė gali neprisiminti su sandorio sudarymu susijusių aplinkybių ir dėl to nėra pagrindo notarės paaiškinimais remtis.
35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad būtent ieškovė savo kryptingais veiksmais siekė sudaryti dovanojimo sandorį ir dovanojimo sandoriui buvo nuosekliai ruošiamasi, ieškovė turėjo pakankamai laiko apsvarstyti ir nuspręsti dėl sandorio sudarymo. Iš 2011 m. lapkričio 17 d. prašymo dėl paslaugų užsakymo matyti (1 t., b. l. 144), kad ieškovė pati kreipėsi į notarą dėl ginčo buto nekilnojamojo turto duomenų tikslinimo, nurodydama tikslą – dovanojimas; iš UAB „Matikada“ 2011 m. lapkričio 28 d. kasos pajamų orderio kvito (1 t., b. l. 74), 2011 m. lapkričio 28 d. sąskaitos ir atliktų darbų akto (1 t., b. l. 75) matyti, kad ieškovė užsakė ir apmokėjo už ginčo buto kadastro duomenų tikslinimo darbus, o pats ginčo sandoris buvo sudarytas 2011 m. gruodžio 8 d. Ieškovė pasirašė net keletą šios sutarties egzempliorių. Abejonių notarei dėl ieškovės valios perleisti ginčo turtą atsakovei nekilo.
36. Ieškovė apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, 2011 m. lapkričio 17 d. prašymas dėl paslaugų užsakymo buvo ieškovės tik pasirašytas, o visa kita užpildyta kito asmens. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, jog prašymus pasirašė ne pati ieškovė; antra, būtent visuma kryptingų ieškovės veiksmų patvirtina ketinimą sudaryti būtent dovanojimo sandorį, todėl vien aplinkybė, kad pats 2011 m. lapkričio 17 d. prašymas buvo užpildytas kitų asmenų, o ieškovės tik pasirašytas, neįrodo ieškovės valios trūkumų. Byloje nekeliamas klausimas, kad įrašas „dovanojimas“ neatitiko tuometinės ieškovės valios, kad toks įrašas buvo atliktas apgaule ar kad ieškovė tokio tikslo nenurodė ar pan. Taigi vien aplinkybė, kad ieškovė nepildė paties dokumento, o tik jį pasirašė, nepaneigia dokumento turinio teisingumo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliaciniame skunde šios aplinkybės nėra ginčijamos, kad O. F. ir atsakovė patvirtino, jog kartu su ieškove duomenų tikslinime nedalyvavo ir prašymų už ją nepildė. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad ieškovė buvo tiesiogiai paveikta kurios nors iš savo dukterų. Taigi tai tik patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad pati ieškovė sąmoningai siekė sudaryti būtent dovanojimo sandorį.
37. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad faktiniai duomenys pamatomi, pastebimi, kokiu nors būdu sužinomi, įsimenami, saugomi ir fizinio asmens atgaminami. Tačiau jie gali būti ir subjektyviai pateikiami (pavyzdžiui, nutylint dalį aplinkybių, akcentuojant tam tikrus jų aspektus ar kitaip neobjektyviai perduodant žinias) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi teismas, spręsdamas dėl liudytojų parodymų ir šalių paaiškinimų patikimumo, juos sistemiškai turi vertinti su kitais byloje esančiais duomenimis, taip pat turi atsižvelgti ir į aplinkybę, ar asmuo gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės paaiškinimus, pažymėjo, kad ieškovė savo paaiškinimus dėstė nenuosekliai, padrikai, į užduodamus klausimus negalėjo konkrečiai atsakyti. Be to, nustatyta, kad dalis ieškovės paaiškinimų prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad būtent ieškovė ir jos paaiškinimai yra ir gali būti vienintelis tiesioginis įrodymų valios išraiškos prasme šaltinis.
38. Šalys procesiniuose dokumentuose teisingai pažymi, kad dovanojimo sandoris yra neatlygintinis. Nenustatyta, kad atsakovė mokėjo ieškovei už ginčo butą, todėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių nėra pagrindo vertinti kitaip. Byloje nustatyta, kad ieškovė, padedama atsakovės, grąžino O. F. pinigus, kuriuos ji buvo paskolinusi (skyrusi kitais pagrindais), kad ieškovė galėtų įsigyti butą, taip pat atsakovės dukra mokėjo O. F., mokėjimo paskirtyje nurodydama „už butą“. Tačiau šie teisiniai santykiai, nors galimai yra ir susiję su ginčo sandoriu, yra susiklostę ne tarp atsakovės ir ieškovės, o tarp kitų asmenų, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, taigi teisėjų kolegija detaliau neanalizuoja ir nepasisako dėl argumentų, susijusių su O. F. atliktais mokėjimais.
39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nagrinėjamoje civilinėje byloje turėjo įrodyti ieškinio pagrindą, o būtent, kad dėl senyvo amžiaus ir blogos sveikatos, neturėdama jokio išsilavinimo, būdama neraštinga ir nesuprasdama lietuvių kalbos negalėjo suvokti sudaromo sandorio esmės, iš esmės suklydo dėl sudaromo sandorių pasekmių. Tačiau byloje esantys įrodymai ieškovės ieškinio nepagrindžia. Nors byloje nėra tikslių duomenų apie turimą ieškovės išsilavinimą, tačiau, įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė dėl savo vykdytos veiklos, sudarytų sandorių gausos ir įvairumo, įgijo ir turėjo pakankamą patirtį, kad galėtų suprasti sandorio esmę ir jo pasekmes. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė dėl savo sveikatos būklės, priklausomybės nuo atsakovės (kuri taip pat įrodyta nebuvo), negalėjo suvokti sandorio esmės ar suklydo sudarydama sandorį.
Dėl garantuojamos teisės naudotis vertėjo paslaugomis
40. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ji nesupranta lietuvių kalbos, pati kalba vietine tarme, kurioje dominuoja lenkų, baltarusių kalbos, taigi rusų kalbos vertėjo dalyvavimas lenkų tautybės asmeniui kalbos barjero įveikti nepadeda. Laiko, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.
41. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnis įtvirtina valstybinės kalbos proceso principą – teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine lietuvių kalba. Šį principą detalizuoja CPK 11 straipsnis, kuris numato, kad teismo procesas vyksta valstybine kalba. O asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Už vertėjo paslaugas teismo posėdžio metu atlyginama iš valstybės biudžeto (CPK 11 straipsnio 1–3 dalys).
42. Pažymėtina, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, teisę pasinaudoti vertėjo paslaugomis garantavo ne tik šiuo metu galiojančio CPK 11 straipsnio teisės normos, tačiau ir anksčiau, iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio CPK 9 straipsnio nuostatos. Kasacinis teismas, aiškinamas pastarąsias teisės normas, yra nurodęs, kad valstybės taikomos priemonės yra garantinio pobūdžio, skirtos asmenims, kurie nemoka kalbos arba moka ją nepakankamai. Kartu būtina pabrėžti, kad didelę įtaką įstatymas suteikia paties asmens vertinimui, ar jis moka kalbą pakankamai. Tai reiškia, kad asmuo gali vertinti, ar jis supranta kalbą tiek, kad galėtų tinkamai atstovauti savo interesus teisme, asmeniškai diskutuojant faktiniais ir jam prieinamu lygiu teisiniais klausimais. Valstybės teikiama parama asmeniui dėl kalbos nemokėjimo ar nepakankamo mokėjimo yra apibrėžiama kaip garantija, todėl turi būti maksimaliai užtikrinama. Vienas iš užtikrinimo aspektų yra nurodytas CPK 9 straipsnyje, sakant, kad asmuo vien remdamasis savo pageidavimu turi teisę kalbėti gimtąja kalba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1223/2001). Kadangi anksčiau galiojusio CPK 9 straipsnio ir šiuo metu galiojančio CPK 11 straipsnio turinys yra visiškai nepasikeitęs, teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasacinio teismo išaiškinimai yra aktualūs ir šiuo metu.
43. Pažymėtina, kad CPK 11 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu užtikrinamas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą veikimas. Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje išplėtotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtintos asmens teisės nemokamai naudotis vertėjo pagalba aiškinimas baudžiamosios justicijos kontekste: vertimo žodžiu lygis privalo būti pakankamas ir kad kaltinimo aplinkybės privalo būti asmeniui išdėstytos jam suprantama kalba (EŽTT 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Brozicek prieš Italiją, peticijos Nr. 10964/84); ne kaltinamasis, o teisminės institucijos turi įrodyti, kad jis pakankamai gerai kalba teismo kalba. Vertėjas žodžiu privalo būti kompetentingas, o teisėjas turi užtikrinti teisingą teismo procesą (EŽTT 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Cuscani prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 32771/96). Pavyzdžiui, byloje Lagerblom prieš Švediją 6 straipsnio pažeidimo nenustatyta, nes pareiškėjas (Suomijos pilietis) gyveno Švedijoje keletą metų ir EŽTT manė, kad jis galėjo pakankamai komunikuoti su savo advokatu (švedu) procese ir vartojo švedų kalbą daugelyje proceso etapų (žr. 2003 m. sausio 14 d. sprendimą byloje Lagerblom prieš Švediją, peticijos Nr. 26891/95). Tai sudaro pagrindą spręsti, kad valstybės pareigos vertimo užtikrinimo kontekste turi būti analizuojamos ne tik formaliuoju, bet ir vertimo tinkamumo tam tikro kontrolės lygio užtikrinimo aspektu (kad teisė į teismą netaptų „teorinė ir iliuzinė“). Nors pirmiau nurodyti principai suformuoti EŽTT nagrinėjant skundus dėl asmens teisių baudžiamajame procese, jie mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir civiliniam procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017, 90 punktas).
44. Tinkamas teismo proceso kalbos principo įgyvendinimas yra kitų civilinio proceso principų – rungimosi (CPK 12 straipsnis), žodiškumo (CPK 15 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), betarpiškumo (CPK 14 straipsnis), teisės būti išklausytam, teisės į apeliaciją įgyvendinimo sąlyga. Teismo proceso kalbos principo pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą, jeigu šia aplinkybe grindžiamas apeliacinis ar kasacinis skundas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-172/1996).
45. Taigi asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, turi būti visapusiškai užtikrinamas vertimas į jam suprantamą kalbą. Vertėjas privalo versti tiek kalbos nemokančio asmens paaiškinimus, tiek kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, pareiškimus, skaitomus teismo dokumentus, teismo klausimus ir pan. į byloje dalyvaujančio asmens mokamą kalbą. Asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, turi būti užtikrinama teisė kabėti ta kalba, kurią jis moka, taip pat turi būti sudaromos sąlygos suprasti kitų dalyvaujančių asmenų pasisakymus. Civiliniame procese, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, būtent valstybinės kalbos nemokančiam asmeniui tenka teisė ir pareiga aiškiai nurodyti, kokią kalbą jis supranta ir moka, o teismui privalu užtikrinti tinkamą vertimą į asmeniui suprantamą kalbą. Atitinkamai, likusiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos kalbėti valstybine lietuvių kalba.
46. Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė, kuri buvo atstovaujama dviejų advokatų, 2021 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą teismo posėdžio metu užtikrinti lietuvių–rusų kalbos vertėją. Nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 7 d. vykusio teismo posėdžio metu dalyvavo vertėja O. V., nušalinimų jai pareikšta nebuvo; 2021 m. spalio 7 d. teismo posėdyje vertėjavo J. C., nušalinimų jai pareikšta nebuvo. Teismo posėdžio, vykusio 2021 m. spalio 7 d., metu ieškovės advokatė patvirtino teismui, kad ieškovė supranta rusiškai. Į teismo klausimą, ar bus tinkama rusų kalbos vertėja, ieškovės atstovė atsakė, kad tinkama. Teismas pasakė: „Tai čia tada nuo ieškovės priklauso, jeigu Jums tinkamas yra toks vertimas į rusų kalbą, tai taip, jeigu ne, tai teismas bandys užtikrinti kitą kalbą“ (2021 m. spalio 7 d. teismo posėdžio garso įrašo nuo 00:03:59 iki 00:04:10). Teismo posėdžio garso įraše girdisi, kad vertėja verčia ieškovei teismo pasakytus žodžius rusų kalba. Ieškovė, pasitarusi su savo atstovais (advokatais), per advokatę Z. S. pareiškė, kad vertėja į rusų kalbą tinka (2021 m. spalio 7 d. teismo posėdžio garso įrašo 00:04:29). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktus procesinius prašymus, teismo posėdžio metu išsiaiškintas aplinkybes, sprendžia, kad teismas užtikrino ieškovei teisę kalbėti ir suprasti ta kalba, kurią ieškovė pati laisva valia pasirinko. Ši teismo pareiga buvo įvykdyta ne formaliai, o keletą kartą tiesiogiai pasiteiravus ieškovės, ar jai bus tinkamas rusų kalbos vertėjas, net neatsižvelgus į tai, kad ieškovė per savo atstovus iki teismo posėdžio pateikė prašymą užtikrinti būtent rusų kalbos vertėją.
47. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors teismo posėdyje ieškovė davė paaiškinimus rusų kalba dalyvaujant vertėjai, tačiau į užduodamus klausimus kartais atsakydavo ir lietuviškai bei net nesulaukusi vertimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo posėdžio garso įrašus, sprendžia, kad ieškovė pakankamai gerai suprato lietuvių kalbą, nelaukdama vertimo į rusų kalbą, atsakinėdavo į teisėjos klausimus, dažnai atsakymus pateikdavo lietuvių kalba rišliu sakiniu, taigi atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė savo kalboje vartodavo tik pavienius lietuvių kalbos žodžius, kurie buvo sumišę su jos vartojama lenkų–baltarusių kalbos vietine tarme.
48. Kita vertus, ieškovė apeliaciniame skunde tiesiogiai ir nenurodo, koks konkrečiai vertimas galėtų užtikrinti ieškovės tinkamą dalyvavimą teismo posėdyje. Nepaisant to, kad ieškovės tautybė yra lenkė, tačiau iškovė nei teismo posėdžio metu, nei viso civilinio proceso metu nereiškė prašymo versti į lenkų kalbą. Kaip jau buvo minėta, pačiam asmeniui suteikiama teisė apsispręsti, kokią kalbą jis supranta. Aiškios nuomonės keitimas dėl kalbos supratimo vėlesniame civilinės bylos nagrinėjimo etape galėtų sudaryti pagrindą spręsti ne dėl proceso normų pažeidimo, o dėl bendrųjų šalies pareigų netinkamo vykdymo civiliniame procese. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovės teisė į proceso kalbą civilinėje byloje buvo įgyvendinta ne formaliai, o išsiaiškinus tikrąją ieškovės valią. Todėl teigti, kad teismas netinkamai taikė civilinio proceso kodekso normas, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
49. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas garantavo ieškovei teisę į vertėją ir užtikrino jai tinkamą teismo procesą, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti CPK 11 straipsnio 2 dalies ir 329 straipsnio 3 dalies 2 punkto pažeidimo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, spręstinas bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei klausimas. Atsakovė pateikė prašymą priteisti jai 1 452 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovė pridėjo išrašytą sąskaitą ir jos apmokėjimą patvirtinančius dokumentus.
52. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatytos Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos). Kadangi atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, jos priteistinos iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės P. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės N. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.