- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-08
- Bylos Nr.
- e2A-19-513/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07283-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- E. M.
- Atsakovas
- P. D., J. S., L. S.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovams P. D., J. S., L. S. dėl paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. M.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. M. ieškiniu prašė pripažinti papildomą susitarimą (2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, neturintį paprastojo vekselio galios), kuriuo jis 2018 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 5 793,00 Eur, negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu ir pridengiančiu tikrą susitarimą, ieškovo sudarytą su atsakovais J. S. ir L. S. dėl 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3579 3.1 punkte nurodytos daiktų kainos, pripažįstant, kad papildomame susitarime (2015 m. liepos 2 d. paprastajame vekselyje, neturinčiame paprastojo vekselio galios) nurodyta 5 793,00 Eur suma, kurią jis įsipareigojo sumokėti atsakovui P. D., taip pat yra daiktų kaina pagal 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3579.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinys atmestas.
3. Teismas nustatė, kad ieškovas su sutuoktine J. M. ir kreditorė AB „Swedbank“ 2015 m. birželio 26 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 15-051323-FA, kuria kreditorė AB „Swedbank“ ieškovui ir jo sutuoktinei suteikė 150 000,00 Eur kreditą, kurio paskirtis: 145 350,00 Eur būstui (gyvenamajam namui) ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini), pirkti ir 4 650,00 Eur perkamo gyvenamojo namo remontui. Ieškovas su atsakovais J. S. ir L. S. 2015 m. liepos 2 d. sudarė nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3579, kuria atsakovai pardavė, o ieškovas įsigijo žemės sklypą ir pastatą – gyvenamąjį namą, esančius nurodytu adresu, už 171 000,00 Eur.
4. Teismas nustatė, kad ieškovas ir jo sutuoktinė kaip laiduotoja pasirašė vekselius: 1) 2015 m. liepos 10 d. paprastąjį vekselį, kuriuo ieškovas 2015 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 8 000,00 Eur; 2) 2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, kuriuo ieškovas 2016 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 5 793,00 Eur; 3) 2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, kuriuo ieškovas 2017 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 5 793,00 Eur; 4) 2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, kuriuo ieškovas 2018 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 5 793,00 Eur (ginčijamas vekselis); 5) 2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, kuriuo ieškovas 2019 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 5 793,00 Eur; 6) 2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, kuriuo ieškovas 2020 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 5 793,00 Eur; 7) 2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, kuriuo ieškovas 2021 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 7 240,00 Eur. Nė vienas iš pasirašytų vekselių nebuvo patvirtintas notaro. Ieškovas reikalauja pripažinti negaliojančiu 2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, kuriuo jis 2018 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 5 793,00 Eur, kaip sudarytą dėl akių pridengiant tikrąjį susitarimą dėl iš atsakovų J. S. ir L. S. 2015 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytų nekilnojamųjų daiktų kainos, t. y. ieškovas teigė, kad turtą iš tiesų įgijo už 190 000,00 Eur.
5. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal vekselį jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Vertybinio popieriaus turėtojas laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių tol, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014; kt.). Teismas nurodė, jog tokia įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo taisyklė taikytina ir šioje byloje.
6. Teismas nurodė, jog ieškovas ir jo sutuoktinė ėmė paskolą būsto ir žemės sklypo pirkimui, tačiau kredito įstaiga, įvertinusi jų mokumą, norimos paskolos sumos nesuteikė. Iš viso ieškovui su sutuoktine buvo paskolinta 150 000,00 Eur, iš kurių 4 650,00 Eur – būstui remontuoti, tuo tarpu perkamo būsto su žemės sklypu kaina sudarė 171 000,0 Eur. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas ginčija pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą, teigdamas, kad už nekilnojamąjį turtą jis įsipareigojo sumokėti 190 000,00 Eur, tačiau jokių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė. Teismas laikė, kad nekilnojamasis turtas ieškovui buvo parduotas už pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 171 000,00 Eur kainą.
7. Teismas pažymėjo, kad tiek pats ieškovas, tiek ir atsakovas P. D. procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje nurodė, jog net ir su kredito įstaigos pagalba ieškovas neturėjo finansinių galimybių sumokėti visą pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą, todėl atsakovas P. D. pasisiūlė paskolinti ieškovui pinigų. Teismas vertino, kad skolinių įsipareigojimų faktas užfiksuotas 2015 m. liepos 2 d. ieškovo pasirašytais vekseliais, tarp jų – ir ginčijamu vekseliu. Po turto įgijimo buvo nustatyti būste esančių grindų ir krosnelės trūkumai, kuriuos atsakovas P. D. pripažino. Ieškovo teigimu, nuostoliams dėl nekokybiško turto atlyginti su atsakovu sutarė panaikinti ieškovo prievoles pagal tris vekselius. Vekseliai, kuriuos atsakovas P. D. laikė įvykdytais, buvo perplėšti.
8. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip nelogiškus ieškovo argumentus, jog pagal vekselius ieškovui nebuvo perduotos juose nurodytos pinigų sumos. Teismas pažymėjo, kad be atsakovo P. D. pagalbos ieškovas nebūtų turėjęs pakankamos pinigų sumos atsiskaityti su pardavėjais už perkamą būstą su žemės sklypu. 2015 m. liepos 2 d. sudaryta būsto ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis iš esmės ir įrodo faktą, jog atsakovą P. D. ir ieškovą sieja paskolos santykiai. Be to, priėmęs nuostolių atlyginimą už būsto trūkumus prievolės pagal vekselius panaikinimu, ieškovas pripažino, jog prievolės vekselių pagrindu egzistuoja. Teismas nustatė, kad atsakovas P. D. vekselių išdavimo metu dirbo ir turėjo nuolatinį pajamų šaltinį, pateiktos metinės pajamų deklaracijos duomenimis, laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015 m. gavo 78 326,82 Eur pajamų, o jo įsiskolinimai tesudarė 2 606, Eur
9. Teismas pažymėjo, kad nors vekselis, kurio suma didesnė nei 3 000,00 Eur, turi būti patvirtintas notaro, o notarinės formos nesilaikymas vekselį daro negaliojančiu, tačiau pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
10. Teismas vertino, kad šalių elgesys paskolos santykius įforminant vekseliais atitinka protingo ir rūpestingo asmens elgesio standartus. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas P. D. įgydamas vekselius buvo nesąžiningas, nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselius (CPK 178 straipsnis). Be to, jeigu vekselio pasirašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti nelaukdamas, kol vekselio turėtojas pareikalaus jį apmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; kt.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
11. Ieškovas E. M. (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
12. Argumentuoja, kad ginčo vekselis neatitinka įstatymo nustatytos notarinės formos, todėl neturi paprastojo vekselio galios. Sutinka, kad jis gali būti panaudotas kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raštelis), tačiau dėl jo įrodomosios galios turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir, kad būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pažymi, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Pažymi, kad 2015 m. liepos 2 d. paprastasis vekselis, neturintis paprastojo vekselio galios, kuriuo ieškovas 2018 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui sumokėti 5 793 Eur, negali būti pripažintas paskolos sutartimi, nes jis neatitinka įstatymų reikalaujamos sandorio formos; antra, šio dokumento turinys nepatvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teigia, kad vien tik įrašas „privalau sumokėti“ neįrodo, jog pinigai buvo perduoti, o daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių pinigų jam perdavimo faktą, byloje nėra. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir šioje civilinėje byloje pritaikė netinkamą įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo taisyklę.
Žemesnės instancijos teismas
13. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčydamas turto kainą ir teigdamas, kad už perkamą turtą jis įsipareigojo sumokėti 190 000 Eur, tačiau nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, pažymi, kad pateikė 2015 m. birželio 3 d. UAB „OBER-HAUS“ Turto vertės nustatymo pažymą, kurioje įsigyto gyvenamojo namo ir žemės sklypo rinkos vertė 2015 m. birželio 1 d. nustatyta 186 000 Eur. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad pardavėjai už turtą norėjo gauti daugiau kaip 190 000 Eur, tačiau jam ir sutuoktinei bankai nedavė tokio dydžio paskolos, kad jie galėtų už namą ir sklypą pardavėjams sumokėti virš 190 000 Eur. Visiškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybe, kad jo ir sutuoktinės finansinės galimybės net ir su kredito įstaigos pagalba neleido sumokėti visos pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos. Pažymi, kad bankai nedavė tokio dydžio paskolos sumos, kad už perkamą namą galėtų mokėti daugiau nei 190 000 Eur. Tuomet ir pasakė atsakovui P. D., kad negauna iš banko tokio dydžio sumos, kokios nori pardavėjai. Atsakovas P. D. labai norėjo parduoti namą ir pasiūlė trūkstamą sumą už minėtą nekilnojamąjį turtą sumokėti vėliau, kas metus sumokant tam tikrą pinigų sumą ir pasirašant vekselius. Su tokiu atsakovo pasiūlymu sutiko. Akcentuoja, kad pinigų pagal vekselius iš atsakovo negavo ir vekseliuose nurodytos sumos buvo skirtos sumokėti už 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 3579 įsigytą nekilnojamąjį turtą.
14. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsakovui nepasisiūlius paskolinti pinigų, ieškovas su sutuoktine nebūtų turėję pakankamos sumos atsiskaityti su pardavėjais. Priešingai, 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3579 3.1 punkte nurodyta parduodamo turto kaina 171 000 Eur, sutarties 3.3 punkte nurodyta, jog iš šios sumos 25 650 Eur sudaro pirkėjo pinigai, kurie pagal 4.1.1 punktą pardavėjams sumokėti iki sutarties sudarymo, o 145 350 Eur kreditoriaus suteikiamas kreditas. Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.1.1 punktu atsakovai J. S. ir L. S. patvirtino, jog šios sutarties 4.1.1 punkte nurodytą kainos dalį gavo iš pirkėjo iki sutarties sudarymo. Pažymi, jog teismui pateikė 2015–2019 metų laikotarpio savo banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, jog jo mama V. G. M., uošvis R. E. ir uošvienė J. E. į jo banko sąskaitą pervedė 2015 metais, iki 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3579 sudarymo iš viso pervedė 30 406,63 Eur. Taigi jis turėjo 25 650 Eur, kuriuos sumokėjo pardavėjams iki sutarties sudarymo. Be to, ir po šios sutarties sudarymo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2019 m. gruodžio 1 d. jo mama ir uošviai jam pervedė dar 68 737,54 Eur. Šios aplinkybės įrodo, kad jam nebuvo jokio poreikio skolintis iš atsakovo, o priešingos pirmosios isntancijos teismo išvados, taip pat ir išvada, kad jį su atsakovu sieja paskolos santykiai, nepagrįstos.
15. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimdamas nuostolių atlyginimą už būsto trūkumus prievolės panaikinimu pagal vekselius tokiu būdu pripažino prievolės egzistavimą. Pažymi, kad pinigų pagal vekselius iš atsakovo niekada nėra gavęs ir būtent reiškė reikalavimą pripažinti papildomą susitarimą (2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, neturintį paprastojo vekselio galios), kuriuo jis 2018 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 5 793,00 Eur, negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu kaip pridengiantį tikrą susitarimą, ieškovo sudarytą su atsakovais J. S. ir L. S. dėl 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3579 3.1 punkte nurodytos daiktų kainos. Be to, teigia, kad paties atsakovo parengta ir pasirašyta Metinių 2010–2015 m. pajamų deklaracijų suvestinė nepatvirtina joje nurodytų duomenų tikrumo ir teisingumo, nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys šiame dokumente nurodytus duomenis, juo labiau, kad pateikė 2020 m. lapkričio 12 d. Lietuvos antstolių rūmų raštą Nr. S-27301-37390, jog nuo 2012 m. balandžio 16 d. vykdomas 2 606 Eur skolos išieškojimas iš atsakovo P. D. vykdomojoje byloje Nr. 0010/19/04599 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai. Ši aplinkybė sudaro pagrindą abejoti atsakovo finansinėmis galimybėmis 2015 m. paskolinti ieškovui 44 205 Eur sumą. Pažymi, kad 2015 m. birželio 15 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius yra atsakovas, kasos išlaidų orderiu Nr. 29 atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, išdavė 20 000 Eur ir 2015 m. liepos 2 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 33 išdavė dar 10 000 Eur. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui išdavė pinigus, kurie turėjo būti naudojami įmonės reikmėms, o ne, pavyzdžiui, ieškovui skolinti ar atsakovo darbo užmokesčiui mokėti.
16. Akcentuoja, kad pateikė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-7-328/2023 pagal atsakovo dėl skolos pagal ginčijamą vekselį, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo 2020 m. vasario 26 d. teismo posėdžio garso įrašą, kuriame buvo aiškinamasi vekselių pasirašymo aplinkybės. 2023 m. birželio 26 d. vykusio šios civilinės bylos teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog buvo 6 vekseliai, kurių bendra suma 36 200 Eur, o 2020 m. vasario 26 d. vykusio Klaipėdos apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-7-328/2023 teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad iš viso buvo 6 vekseliai, jis skolino ieškovui 35 000 Eur. Pažymi, kad pateikė įrodymus, jog pasirašė 7 vekselius, kurių bendra suma sudarė 44 205 Eur. Be to, su sutuoktine įsikėlę į įsigytą gyvenamąjį namą pastebėjo jo defektus, atsakovas su jais sutiko ir grąžino 2015 m. liepos 10 d. paprastąjį vekselį, išduotą 8 000 Eur, du 2015 m. liepos 2 d. paprastuosius vekselius, išduotus 5 793 Eur, kurie šalių valia buvo suplėšyti, taip parodant, kad pagal šiuos vekselius ieškovas atsakovui neprivalo mokėti vekseliuose nurodytų pinigų sumų. Tačiau 2023 m. birželio 26 d. vykusio šios civilinės bylos Nr. e2-33-323/2023 teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog pirmą vekselį „užsiskaitė su grindim ir su krosnele“, pagal antrą vekselį ieškovas atsiskaitė, dėl trečiojo vekselio yra ši byla. Tuo tarpu 2020 m. vasario 26 d. vykusio Klaipėdos apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-7-328/2023 teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad 2016 metais ieškovas jam grąžino 1 500 Eur iš 5 793 Eur, kita suma buvo užskaityta daiktais, 2017 metais ieškovas jam grąžino visą sumą, o 2018 metais – nieko.
17. Be to, nurodo, kad šios civilinės bylos 2023 m. birželio 26 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovas aiškino, kad pinigų paskolinti ieškovui gavo iš įmonės, taip pat dar turėjo pardavęs butą, tačiau 2020 m. vasario 26 d. vykusio Klaipėdos apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-7-328/2023 teismo posėdžio metu atsakovas teigė, kad pinigus gavo iš savo tėvo. Mano, kad nenuoseklūs ir prieštaringi atsakovo parodymai dėl vekselių pasirašymo aplinkybių patvirtina, kad atsakovas painiojasi, nes jo parodymai neatitinka tikrovės.
Atsiliepimas
18. Atsakovas P. D. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, skundžiamą teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą.
19. Nurodo, jog ieškovas su sutuoktine už iš atsakovų perkamą nekilnojamąjį turtą dalį kainos sumokėjo ne banko kredito lėšomis, todėl mano, kad didžioji šios sumokėtos kainos dalies suma buvo ieškovo iš jo pasiskolinti pinigai. Teigia, kad ieškovas skolinosi pinigus norėdamas atlikti perkamo gyvenamojo namo remontą, pertvarkyti šildymo sistemą, pakeisti ąžuolinę grindų dangą, nors, jo manymu, to nereikėjo, pats su šeima nuo 2015 m. pradžios atsakovams leidus gyveno name.
20. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas neįrodė ieškinio, kad pats pripažino, jog net ir gavęs banko kreditą 171 000 Eur neturėjo, kitų kreditorių nenurodė, teiginių apie už namą mokėtą 190 000 Eur sumą nepagrindė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovui reikėjo skolintis pinigų, ir teismas pagrįstai vadovavosi vekseliais ir padarė išvadą, kad ginčo vekselyje nurodytą pinigų sumą pasiskolino, o ieškovo sutuoktinė laidavo. Teismas teisingai nurodė, kad jo ir ieškovo paskolos santykiai niekaip nesusiję su atsakovais namo pardavėjais, išskyrus tai, kad dalis jo paskolintų pinigų galėjo būti sumokėta namo pardavėjams. Paskolos sutartis buvo įforminta 2015 m. liepos 2 d. ir 10 d. vekseliais, kurių ieškovas neginčijo, iki nebuvo pareikalauta sumokėti skolą, nors išsilavinęs, apdairus, teisininko kvalifikaciją turintis ieškovas tą turėjo ir galėjo padaryti nedelsdamas.
Žemesnės instancijos teismas
21. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ir esminę aplinkybę, kad ieškovas dalį skolos sumokėjo, dalis buvo užskaityta grąžinus išmontuotą šildymo katilą ir grindis, taip pat iki 2015 m. pabaigos buvo visiškai apmokėti 2015 m. liepos 2 d. bei 10 d. vekseliai, o dar vienas liepos 2 d. vekselis apmokėtas iš dalies. Teigia, kad šiuos vekselius suplėšė ir atidavė ieškovui, o neapmokėtų vekselių niekada nebūtų sutikęs grąžinti ieškovui.
22. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo dėstomi teiginiai apie kitokią nekilnojamojo turto kainą nelogiški. Be to, nors ieškovas kitoje byloje ginčijo pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau nedėstė jokių argumentų dėl įsigyto turto kainos. Mano, kad ieškovas, siekdamas išvengti piniginės prievolės pagal vekselį, nemotyvuotai ir nepagrįstai teigia, kad pinigų nesiskolino.
23. Teigia, kad ieškovą pažinojo kaip teisininką, (duomenys neskelbtini) darbuotoją, sužinojo, kad jis ieško pirkti gyvenamąjį namą, o jo vadovaujama bendrovė užsiima statybomis. Žinojo, kad J. S. parduoda namą, todėl pats ieškovui jį parodė, kadangi pats jame kurį laiką gyveno. Ieškovas su sutuoktine namą nutarė pirkti, tačiau ketino pertvarkyti šildymo sistemą į geoterminę ir pakeisti grindų dangą, nes laiko šuniukus, todėl paprašė paskolinti pinigų. Paskolintos sumos grąžinimas buvo išdėstytas keleriems metams. Kadangi netoliese kvartale pats vykdė statybas, sužinojo, kad ieškovas pasamdė UAB „Giluminis vanduo“, kad išgręžtų sklype giluminius gręžinius, tačiau vienas pradėjo fontanuoti, tvindė sklypą. Nuo gręžinių į namą įvadus įsirengė pats ieškovas neprofesionaliai ir pažeisdamas reikalavimus, dėl to kurį laiką po namu tvino vanduo, paplovė konstrukcijas, įtrūko namo pertvaros, sienos, sėdo pamatai, tačiau ieškovas turtą paliko be priežiūros, nesirūpino, nutarė nelikviduoti avarijos ir jos padarinių, bet kreiptis į draudimo bendrovę. Teigia supratęs, kad ieškovas imsis nesąžiningų veiksmų prieš draudimo bendrovę, todėl pareikalavo pasirašyti garantinį raštą, kad žala kilo ne dėl jo vadovaujamos statybų įmonės, stačiusios namą, kokių nors netinkamų ar neteisėtų veiksmų. Ieškovas tokį raštą pasirašė, o nuo draudimo bendrovės ir ekspertų nuslėpė įvykio aplinkybes, tačiau pareiškė ieškinį namo pardavėjams dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pardavus netinkamos kokybės namą, nors pats ieškovas yra atsakingas už kilusius padarinius. Bylos nagrinėjimo metu išaiškėjo tikrosios namo defektų priežastys, tačiau ieškovas, siekdamas išvengti savo prievolės pagal vekselį, pradėjo kaltinti jo vadovaujamą įmonę, projektuotoją ir pan. Net ir po ieškovui nepalankių teismų sprendimų jis vis dar kaltina pardavėjus ir neigia savo prievolę pagal vekselį.
24. Mano, kad ieškovui ir jo šeimai tėvai ir uošviai padėjo pinigais, reikalingais pragyvenimui, taip pat mokėti paskolos įmokas, tuo metu ieškovo sutuoktinė augino vaiką ir, tikėtina, niekur nedirbo, o neigdamas poreikį skolintis iš atsakovo, duomenų apie gautą darbo užmokestį ir šeimos pajamas ieškovas neteikė. Teigia, jog ieškovo pateikto banko sąskaitos išrašo duomenys nepatvirtina jo galimybės sumokėti pradinį įnašą už perkamą namą ir žemę, priešingai, įrodo, kad jam reikėjo skolintis. Pažymi, kad 2015 m. vasarą turėjo pakankamai pinigų paskolai ieškovui suteikti, vekselių formas parengė pats ieškovas, kuris yra teisininkas, o ieškovo ir jo sutuoktinės, kaip laiduotojos, parašai įrodo, kad pinigai buvo perduoti, t. y. paskolinti, ir įsipareigota juos grąžinti. Ieškovas su sutuoktine iš anksto vekseliuose įrašė, kad gavo juos apmokėjimui, tačiau neapmokės. Teigia, kad tik teisinių žinių turintis asmuo gali žinoti, jog esant tokiam įrašui vekselio turėtojas gali tiesiogiai kreiptis į notarą ir antstolį dėl pinigų išieškojimo. Teigia, kad notaras vykdomojo įrašo neišdavė, nes vekselio suma viršija 3 000 Eur, ir paaiškino, jog tokiu atveju reikalingas notaro patvirtinimas. Šią aplinkybę sužinojo tik kreipęsis į notarą, todėl mano, kad ieškovas iš anksto ruošėsi skolos negrąžinti.
25. Argumentuoja, kad pats ieškovas savo veiksmais patvirtino grąžinęs dalį paskolos, o dalį užskaičius grąžinus šildymo katilą ir grindų lentas. Pažymi, kad ieškovo sutuoktinė vekselių neginčija, taip byloje nėra ginčijamas jos laidavimas.
Atsiliepimas
26. Atsakovai J. S. ir L. S. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, skundžiamą teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą. Nurodo, kad iš ieškovo ir P. D. paaiškinimų žino, jog ieškovas skolinosi pinigų iš P. D. iš jų perkamam namui su žemės sklypu įsigyti, dalį pinigų vėliau grąžino, dalį P. D. užskaitė ieškovams iš įsigyto namo išmontavus šildymo katilą ir ąžuolines grindis ir perdavus juos atsakovui. Teigia apie vekselių egzistavimą ir jų pasirašymo aplinkybes nieko nežinantys ir ieškovo santykiuose su atsakovu nedalyvavę. Pažymi, jog notaro patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėta, galiojanti, prejudicinę reikšmę turi ir įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-57-759/2022 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-279-370/2023.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
28. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
29. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo E. M. ieškinys pripažinti papildomą susitarimą – 2015 m. liepos 2 d. paprastąjį vekselį, neturintį paprastojo vekselio galios, kuriuo jis 2018 m. liepos 2 d. įsipareigojo atsakovui P. D. sumokėti 5 793,00 Eur, negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu ir pridengiančiu tikrą susitarimą, ieškovo sudarytą su atsakovais J. S. ir L. S. dėl 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3579 3.1 punkte nurodytos daiktų kainos, pripažįstant, kad papildomame susitarime (2015 m. liepos 2 d. paprastajame vekselyje, neturinčiame paprastojo vekselio galios) nurodyta 5 793,00 Eur suma, kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui P. D., taip pat yra daiktų kaina pagal 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3579, teisėtumo bei pagrįstumo.
30. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovo pasirašytais vekseliais buvo įforminta atsakovo P. D. ieškovui suteikta paskola gyvenamojo namo įsigijimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis nesutinka, tačiau pažymi, kad bylos išnagrinėjimo rezultatas yra teisingas, t. y. ieškovo ieškinys atmestas pagrįstai.
31. Nustatyta, kad ieškovas su sutuoktine ir kreditorė AB „Swedbank“ 2015 m. birželio 26 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 15-051323-FA, kuria kreditorė AB „Swedbank“ ieškovui ir jo sutuoktinei suteikė 150 000,00 Eur kreditą nekilnojamajam turtui – gyvenamajam namui ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini), įsigyti ir remontuoti, t. y. 145 350,00 Eur būstui (gyvenamajam namui) ir žemės sklypui pirkti ir 4 650,00 Eur perkamo gyvenamojo namo remontui. Ieškovas su sutuoktine iš atsakovų J. S. ir L. S. 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 3579 įsigijo nurodytą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą už 171 000,00 Eur.
32. Ieškovas 2015 m. liepos 2 d. taip pat išdavė (pasirašė) šešis paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais įsipareigojo atsakovui P. D. 1) 2016 m. liepos 2 d. sumokėti 5 793,00 Eur; 2) 2017 m. liepos 2 d. sumokėti 5 793,00 Eur; 3) 2018 m. liepos 2 d. sumokėti 5 793,00 Eur (ginčijamas vekselis); 4) 2019 m. liepos 2 d. įsipareigojo sumokėti 5 793,00 Eur; 5) 2020 m. liepos 2 d. sumokėti 5 793,00 Eur; 6) 2021 m. liepos 2 d. sumokėti 7 240,00 Eur. Ieškovas 2015 m. liepos 10 d. išdavė (pasirašė) dar vieną paprastąjį vekselį, kuriuo atsakovui P. D. įsipareigojo sumokėti 8 000,00 Eur iki 2015 m. gruodžio 31 d. Visus ieškovo išduotus vekselius kaip laiduotoja pasirašė jo sutuoktinė J. M.
33. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti), piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti), taip pat prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išduotas, įvykdymui užtikrinti suteikiant kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015). Taigi vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje, o vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-611/2021).
34. Vekselis yra abstrakti prievolė, jo abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014). Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus ir nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai tas pagrindas išnyksta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/201; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018).
35. Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo vekselių išdavimo metu, nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) 77 straipsnio 2 dalį paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo. Nagrinėjamu atveju ieškovo išduotuose vekseliuose nurodytos sumos viršija 3 000 Eur. Visiems vekseliams, nepaisant jų pobūdžio, yra taikomi ĮPVĮ nustatyti reikalavimai, inter alia (be kita ko), nustatytas notarinės formos reikalavimas. Šis reikalavimas yra taikytinas ir vekseliams, kaip prievolės užtikrinimo priemonėms, o įstatymo nustatytos notarinės formos nesilaikymas visais atvejais daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliantu, kad vekselis nebuvo sudarytas notarine tvarka, todėl neatitinka įstatymo nustatytos notarinės formos, neturi paprastojo vekselio galios (Įstatymo 78 straipsnio 1 dalis) ir pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį laikytinas negaliojančiu. Dėl to ieškovas pagrįstai argumentuoja, kad jo 2015 m. liepos 2 d. išduotas vekselis, kuriuo jis P. D. 2018 m. liepos 2 d. įsipareigojo sumokėti 5 793 Eur, neturi vekselio teisinės galios ir įvardija jį susitarimu.
36. Ieškovas prašo pripažinti, kad ginčijamame susitarime nurodyta 5 793,00 Eur suma, kurią jis 2018 m. liepos 2 d. įsipareigojo sumokėti P. D., iš tikrųjų yra papildomas susitarimas dėl didesnės 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 3579 nurodytos daiktų kainos. Taigi anksčiau nurodytas ieškovo išduotas vekselis, jo įvardijamas kaip papildomas susitarimas, ieškovo teigimu, yra apsimestinis ir iš tikrųjų tik pridengia jo ir atsakovų J. S. ir L. S. sudarytą susitarimą dėl nekilnojamųjų daiktų kainos. Ieškovas teigė, kad turtą iš tiesų įsigijo už 190 000,00 Eur, o ne 171 000,00 Eur, kaip nurodyta 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 3579. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas savo teiginių neįrodė (CPK 185 straipsnis).
37. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės taip pat gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos).
38. Taigi, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.
39. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl 2015 m. liepos 2 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3579 šalių, t. y. nėra jokių įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, kad ieškovas ir jo sutuoktinė sudarė sutartį ne su tikraisiais nekilnojamojo turto pardavėjais J. S. ir L. S., bet su P. D., kad sutartis sudaryta ne dėl joje nurodyto turto įgijimo ar ne tokiomis sąlygomis, kurios numatytos sutartyje. Ieškovas, teigdamas, kad jo P. D. naudai išduotas byloje ginčijamas 2015 m. liepos 2 d. vekselis (susitarimas), kuriuo ieškovas įsipareigojo 2018 m. liepos 2 d. sumokėti P. D. 5 793,00 Eur, niekaip nepagrindė, kad iš tiesų ši suma yra susitarimas su nekilnojamojo turto pardavėjais dėl papildomos turto kainos. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog atsakovo P. D. vadovaujama įmonė buvo ieškovų įgyto turto statytoja, kad P. D. yra pardavėjo J. S. įbrolis, nesant jokių kitokių įrodymų byloje, savaime nesudaro pagrindo manyti priešingai. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovai iš tikrųjų ketino įgyti, o atsakovai J. S. ir L. S. iš tikrųjų ketino parduoti sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, t. y. sutarties šalys iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, jomis naudojosi ir jas vykdė, ieškovas ir jo sutuoktinė turto įsigijimui paėmė kreditą iš banko, pardavėjai patvirtino pinigus už parduotą turtą iš pirkėjų iš tikrųjų gavę. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti priešingai, t. y. nėra pagrindo bent tikėtinai išvadai, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti pardavėjai J. S. ir L. S. tik formaliai pasirašė sutartį, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo pardavėjų teisių ir pareigų, o jas įgijo P. D., kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Tiek sandorio turinys, tiek iš jo kilusios pasekmės patvirtina, kad buvo sudaryta sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis: pardavėjai perdavė ieškovui ir jo sutuoktinei sutartyje nurodytą turtą nuosavybės teise, o ieškovas ir jo sutuoktinė priėmė turtą ir asmeniškai bei tiesiogiai sumokėjo už jį susitartą pinigų sumą, tai atitiko tikrąją šalių valią (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.396 straipsnis).
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti bent tikėtiną išvadą, kad sutarta nekilnojamojo turto įgijimo kaina iš tikrųjų buvo kitokia nei nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovo pateiktoje 2015 m. birželio 3 d. turto vertės nustatymo pažymoje jo įsigyto nekilnojamojo turto rinkos vertė nurodyta 186 000,00 Eur, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką patenka ne parduoto daikto vertės, o pardavimo kainos nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/2020). Vadovaudamasi šiuo išaiškinimu, teisėjų kolegija nusprendžia, kad turi būti nustatyta sandorio šalių sutarta ginčo turto pardavimo kaina, o ne turto rinkos vertė, buvusi pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną. Taigi būtent ieškovas, teigdamas, kad sutarta jo perkamo nekilnojamojo turto kaina buvo kitokia (didesnė) nei nurodyta notaro patvirtintoje sutartyje, turėjo įrodyti šią aplinkybę. Jokių įrodymų, patvirtinančių neviešą šalių susitarimą ir jo sąlygas, į bylą pateikta nebuvo. Taip pat, kaip minėta, ieškovas niekaip nepagrindė ir nenurodė, kokį vaidmenį jo susitarime su pardavėjais dėl kitokios (didesnės) turto pardavimo kainos atliko / galėjo atlikti atsakovas P. D., kuris nebuvo pirkimo–pardavimo sandorio šalis. Kadangi ieškovas neįrodė ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas, nors ir kitokiais motyvais, pagrįstai ieškovo ieškinio netenkino.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog, kaip minėta, ieškovas tą pačią dieną – 2015 m. liepos 2 d. – išdavė 6 vekselius, kuriais įsipareigojo P. D. sumokėti juose nurodytas sumas skirtingais terminais (kasmet), bei 2015 m. liepos 10 d. išdavė dar vieną vekselį, kuriuo įsipareigojo P. D. sumokėti dar 8 000 Eur iki 2015 m. gruodžio 31 d. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, tik vertinant ieškovo išduotus vekselius kaip visumą, o ne kiekvieną atskirai, gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta šių susitarimų visetu. Iš viso išduotais vekseliais ieškovas įsipareigojo atsakovui sumokėti 44 205 Eur. Teigdamas, kad už įsigytą iš J. S. ir L. S. nekilnojamąjį turtą sutarta ir būtent vekselio galios neturinčiais susitarimais įforminta kaina buvo 190 000 Eur, o ne 171 000 Eur, kaip nurodyta notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje, ieškovas nenurodo, kam buvo skirta kita jo P. D. naudai išduotuose vekseliuose nurodyta 25 205 Eur suma (44 205 – 19 000). Taigi ir šiuo požiūriu ieškovo teiginiai nėra įtikinamai pagrįsti ir nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovo P. D. naudai išduotas šioje byloje ginčijamas vekselis (susitarimas) iš tikrųjų pridengė ieškovo ir atsakovų J. S. ir L. S. kokį nors susitarimą. Pažymėtina, jog ir Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-57-459/2022 ieškovas, reiškęs reikalavimą nutraukti 2015 m. liepos 2 d. sudarytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3579, ir taikyti restituciją, būtent ir nurodė turto įsigijimo kainą – 171 000 Eur.
42. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai ir šalių paaiškinimai labiau patvirtina, kad tarp ieškovo, jo sutuoktinės ir atsakovo P. D. vis dėlto buvo susiklostę vienokie ar kitokie teisiniai santykiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią išvadą pagrindžia aplinkybės, kad ieškovas išdavė atsakovo naudai septynis vekselius, iš jų šešis tą pačią dieną, už visus juos laidavo ir ieškovo sutuoktinė, o tai sudaro pagrindą manyti, kad ji taip pat žinojo ir pripažino egzistuojant ieškovo įsipareigojimus / prievoles atsakovui, trys iš vekselių – 2015 m. liepos 2 d., kuriuo ieškovas įsipareigojo P. D. sumokėti 5 793 Eur iki 2016 m. liepos 2 d., 2015 m. liepos 2 d., kuriuo ieškovas įsipareigojo P. D. sumokėti 5 793 Eur iki 2017 m. liepos 2 d., 2015 m. liepos 10 d., kuriuo ieškovas įsipareigojo P. D. sumokėti 8 000 Eur iki 2015 m. gruodžio 31 d., vienokiu ar kitokiu būdu yra įvykdyti (pateikti suplėšyti vekseliai), jų įvykdymą pripažįsta tiek ieškovas, tiek atsakovas. Pažymėtina ir tai, kad būtent ginčijamo šioje byloje vekselio (susitarimo) pagrindu P. D. kitoje byloje yra pareiškęs ieškinį dėl skolos iš E. M. priteisimo, o ieškovas šioje byloje ieškinį dėl šio susitarimo pripažinimo apsimestiniu ir negaliojančiu pareiškė vėliau, t. y. tik po to, kai P. D. pareiškė ieškinį dėl skolos. Teisėjų kolegija pažymi ir aplinkybę, jog dar trys ieškovo P. D. 2015 m. liepos 2 d. išduoti vekseliai (susitarimai), kuriais jis atitinkamai įsipareigojo sumokėti 5 793 Eur iki 2019 m. liepos 2 d., 5 793 Eur iki 2020 m. liepos 2 d. bei 7 240 Eur iki 2021 m. liepos 2 d., nėra ginčijami, jų originalus turi atsakovas.
43. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai vertino, ar tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Kaip minėta, P. D. Klaipėdos apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje Nr. 2-4-328/2024 yra pareiškęs ieškinį dėl 5 793 Eur skolos iš E. M. priteisimo pagal šioje byloje ginčijamą susitarimą (vekselį). Todėl būtent nurodytoje byloje P. D., teigdamas, kad paskolino pinigų E. M., ir turi įrodyti, kad iš tikrųjų egzistavo paskolos teisiniai santykiai, o E. M., juos neigdamas, įrodyti priešingai. Taigi nagrinėjamu atveju nėra aktualu ir nėra šios bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas, ar ieškovas turėjo pakankamai pinigų gyvenamajam namui įsigyti, ar atsakovas buvo finansiškai pajėgus suteikti paskolą ir pan. aplinkybės.
Dėl procesinės bylos baigties
44. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011 ir kt.).
45. Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-371/2011; Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad jo ginčijamame 2015 m. liepos 2 d. susitarime nurodyta 5 793,00 Eur suma, kurią jis 2018 m. liepos 2 d. įsipareigojo sumokėti P. D., iš tikrųjų yra papildomas susitarimas dėl didesnės 2015 m. liepos 2 d. su pardavėjais J. S. ir L. S. sudarytoje nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 3579 nurodytos daiktų kainos (CPK 185 straipsnis). Taigi, nors ir kitais, šioje nutartyje išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo ieškinys nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismas jį atmetė pagrįstai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
48. Apeliacinį skundą atmetus ieškovas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
49. Atsakovas P. D. pateikė įrodymus, kad už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 400 Eur išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaidos pagrįstos, protingo dydžio, patirtos realiai, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl atsakovui priteistinos iš ieškovo, kurio apeliacinis skundas atmestas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovui P. D. priteisti 400 Eur (keturių šimtų eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą iš ieškovo E. M.