Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2023-06-13 · Civilinė byla Nr. e2A-363-933/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-06-13
Bylos Nr.
e2A-363-933/2023
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01521-2022-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė, Tomas Venckus, Irmantas Šulcas
Ieškovas
A. O. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-363-933/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01521-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.20 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. O. M. ieškiniu atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė priteisti iš atsakovės 4 950 000 Eur turtinę žalą ir 250 000 Eur neturtinę žalą.

Šalies argumentai

2. Ieškovė nurodė, kad žala atsirado dėl neteisėtų Vilniaus apygardos teismo teisėjos, nagrinėjusios civilinę bylą Nr. e2-1726-803/2022 bei priėmusios 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą, ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų, nagrinėjusių civilinę bylą Nr. e2A‑812-302/2022 ir priėmusių 2022 m. lapkričio 10 d. nutartį, neteisėtų veiksmų. Teismai neteisėtais veiksmais tyčia neteisingai nustatė, kad, atsisakydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), užgrobimo, prokurorai nepadarė neteisėtų veiksmų ir ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2‑1726‑803/2022 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teisingumo ministerijos, dėl prokuroro veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Ieškovė įrodinėjo, kad žala atsirado dėl neteisėtų Kauno apygardos prokuratūros prokuroro veiksmų – prokuroras 2022 m. vasario 14 d. raštu neteisėtai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl užgrobtos ieškovės tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose, įvertinus Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis apie teismų priimtus įsiteisėjusius sprendimus dėl užbaigtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros į ieškovės tėvo žemę, nuspręsta, kad prokuroras, palikęs nenagrinėtą ieškovės prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, veikė teisėtai.

5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptariamus teismų procesinius sprendimus, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nurodė, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu res judicata (liet. galutinio teismo sprendimo) galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I‑2325‑142/2009, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636-10 paliko nepakeistą. Taigi, priešingai nei teigė ieškovė, nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procedūra užbaigta. Nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumas įvertintas administracinių teismų įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose. Kitaip vertinti tas pačias aplinkybes Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad teismai neteisėtų veiksmų neatliko. Ieškovei neįrodžius neteisėtų veiksmų, teismas nenustatė pagrindo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalį ir ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Ieškovė A. O. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai savavališkai, apgaulės būdu įtraukė žemę į valstybinės žemės 215,76 ha plotą ir perdavė šią žemę neterminuotai naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Žinodami šį faktą, prokurorai negali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o teismas ir teisėjai negali tokius prokurorų veiksmus laikyti teisėtais. Kliūčių grąžinti žemę nebuvo ir nėra, nes žemė neužstatyta. Teismai neįvertino, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 24 d. nutarimas Nr. 1379.

6.2. Skundžiamame sprendime neteisingai tvirtinama, kad tik instancine tvarka gali būti tikrinamas priimto teismo sprendimo teisėtumas. CK 6.272 straipsnio 2 dalis, suteikdama papildomas teisingumo vykdymo garantijas, tais atvejais, kai asmuo patyrė žalą, įpareigoja dar kartą patikrinti teismo ir teisėjų veiksmų teisėtumą nagrinėjant civilinę bylą. Kauno apygardos teismas privalėjo iš naujo patikrinti teismų (teisėjų) veiksmų teisėtumą. Teismas negali remtis akivaizdžiai neteisėtomis, melu pagrįstomis teismų (teisėjų) išvadomis, kad į ieškovės tėvo žemę yra atstatytos (atkurtos) nuosavybės teisės.

Atsiliepimas

7. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

Žemesnės instancijos teismas

7.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuosavybės teisės į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procedūra užbaigta Kauno apskrities viršininkui priėmus 2006 m. spalio 26 d. sprendimą. Nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumas įvertintas administracinių teismų ir dėl teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose.

7.2. Ieškovės argumentai, kad teismai, priimdami sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ieškovės tėvo žemę, nevertino jos pateiktų argumentų, yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl ginčo esmės

10. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta deliktinė atsakomybė ir nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.

11. Kasacinis teismas, aiškindamas bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, yra nurodęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017). Bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai taikytina ir sprendžiant dėl deliktinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalies normas.

12. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

13. Iš aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos matyti, kad teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas įgyja įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis) ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato.

14. Ieškovė įrodinėjo neteisėtus teismų (teisėjų) veiksmus, Vilniaus apygardos teismui priėmus 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1726-803/2022 ir Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2022 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A 812 302/2022. Šiais procesiniais sprendimais atsisakyta tenkinti ieškovės ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl žalos, kurią ieškovė kildino iš Kauno apygardos prokuratūros prokuroro veiksmų, priteisimo. Taigi, ieškovė šiuo konkrečiu atveju turėjo įrodyti, kad teismai, priimdami 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą ir 2022 m. lapkričio 10 d. nutartį, elgėsi neteisėtai, t. y. nurodyti teismų (teisėjų) klaidas, kurios lėmė akivaizdų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą. Ieškovė teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmu grindė tuo, kad teismai procesiniuose sprendimuose melagingai nurodė, jog į ieškovės tėvo žemę yra atkurtos nuosavybės teisės.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptariamus teismų procesinius sprendimus, nenustatė teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I‑2325‑142/2009, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636-10 paliko nepakeistą. Kitaip vertinti tas pačias aplinkybes Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

16. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytu argumentu, kad teismų (teisėjų) išvados dėl nuosavybės teisių į ieškovės tėvo žemę atkūrimo yra akivaizdžiai neteisėtos ir pagrįstos melu.

17. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2‑1726‑803/2022 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-812-302/2022 turinys patvirtina, kad teismai nustatė, jog ieškovė A. O. M. 2022 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinei prokurorei pateikė prašymą atlikti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės tėvo M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) užgrobimo. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2022 m. vasario 14 d. raštu Nr. 3S-679 ,,Dėl gauto prašymo“ ieškovės 2022 m. sausio 30 d. prašymą paliko nenagrinėtą kaip pakartotinį. Rašte nurodyta, kad nuo 2017 m. ieškovė prokuratūrai iš viso pateikė 21 pareiškimą, prašymą, skundą dėl tėvo žemės užgrobimo, kuriais prašė atlikti ikiteisminį tyrimą dėl užgrobtos žemės, skundė įvairius prokurorų bei teisėjų veiksmus. Rašte pažymėta, kad ieškovės pareiškimai, prašymai ir skundai buvo išnagrinėti įstatymų nustatyta tvarka, paskutinis atsakymas ieškovei buvo pateiktas. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro 2021 m. gruodžio 6 d raštu Nr. 2S-3264.

18. Aptariamose bylose teismai nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl galimo neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo, išnagrinėtos civilinės bylos dėl žalos atlyginimo, kuriose buvo keliamas valstybės civilinės atsakomybės dėl neįvykdyto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso klausimas, vertinti ir prokurorų veiksmai atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismai nurodė, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I‑2325‑142/2009, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636-10 paliko nepakeistą. Atitinkamai teismai padarė išvadą, kad prokuroras neprivalėjo dėl ieškovės 2022 m. sausio 30 d. prašymo priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnyje nustatyto nutarimo. Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes, teismai nusprendė, kad prokuroras, priimdamas 2022 m. vasario 14 d. raštą ir palikdamas ieškovės 2022 m. sausio 30 d. prašymą nenagrinėtu kaip pakartotinį, neteisėtų veiksmų neatliko.

19. Teisėjų kolegija iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatė, kad:

19.1. Ieškovės brolis J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Nuosavybės teisė atkurta ekvivalentu pinigais, nes ieškovės ir jos brolio tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), perduotas naudoti Lietuvos veterinarijos akademijai.

19.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime byloje Nr. 05/07, pasisakydamas dėl neprivatizuotos žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumo, konstatavo, kad aktai, kuriais žemė perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas).

19.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 nusprendė, kad Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, išmokant kompensaciją pinigais, teisėtai ir pagrįstai. Šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010.

19.4. Teismuose nagrinėtos bylos, kuriose ieškovė ir (ar) jos brolis ginčijo nuosavybės teisių atkūrimo proceso į jų tėvo žemę teisėtumą. Teismai procesiniuose sprendimuose akcentavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į ieškovės ir jos brolio tėvo žemę yra užbaigta ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta teisėta (pvz. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-10520-473/2014, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2943-422/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis byloje Nr. A-585-261/2015 ir kt.).

19.5. Teismuose taip pat išnagrinėtos civilinės bylos, kuriose ieškovė ir (ar) jos brolis įrodinėjo administracinių teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus, priimant atitinkamus sprendimus administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 ir administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010. Teismai atmetė ieškinius dėl žalos, kildintos iš administracinių teismų (teisėjų) veiksmų, atlyginimo iš valstybės, konstatavę, kad administracinėse bylose nebuvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų (Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑557-313/2015).

19.6. Teismai taip pat yra vertinę prokurorų veiksmus, atsisakant pradėti ikiteisminius tyrimus dėl ieškovės tėvo žemės užgrobimo (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2879-603/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-537-302/2022, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-626-781/2021 ir kt.); taip pat teismų (teisėjų) veiksmus, priimant procesinius sprendimus, kuriais ieškovės ir (ar) jos brolio reikalavimai dėl žalos, kildintos iš prokurorų ir (ar) teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, atmesti arba ieškinius dėl šių reikalavimų atsisakyta priimti (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2840-656/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-532-567/2022, Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2‑911‑259/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑100‑910/2022 ir kt.). Nei prokurorų, nei teismų (teisėjų) veiksmai nevertinti kaip neteisėti, teismų procesiniuose sprendimuose dar kartą akcentuojant, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į ieškovės ir jos brolio tėvo žemę yra užbaigta.

20. Nurodytos Lietuvos teismų nustatytos aplinkybės ir procesiniai sprendimai patvirtina, kad Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime konstatavo, kad aktai, kuriais žemė perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010 patvirtino ieškovės tėvo nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos valdytą žemę procedūros teisėtumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su ieškove, kad teismai procesiniuose sprendimuose nurodę, jog ieškovės tėvo nuosavybės teisės atkurtos, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūros teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, padarė klaidą bei veikė neteisėtai. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisingumas jau buvo įvertintas administracinių teismų. Teismai neturėjo pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų prejudicinių faktų, t. y. jog nuosavybės atkūrimo procesas buvo tinkamas, o jame dalyvavę pareigūnai įstatymo normų nepažeidė.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės nurodomi Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų (teisėjų) pažeidimai labiau susiję su nuosavybės atkūrimo procesu, o ne su teismų (teisėjų) konkrečiais veiksmais. Nepaisant įsitesėjusių procesinių sprendimų, nurodytų šios nutarties 19.4–19.6 punktuose, byloje pakartotinai keliami tapatūs argumentai, susiję su ieškovės tėvo iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos 15 ha ploto žemės nuosavybės teisių atkūrimu ir šio proceso (ne)teisingumu. Ieškovė iš esmės kvestionuoja sprendimą kompensaciją už žemės grąžinimą išmokėti pinigais ir siekia, kad žemė būtų perduota natūra. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovės argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo (ne)teisingumo negali būti vertinami iš naujo ar kitaip, nei teismų jau buvo įvertinta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Kaip minėta, ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo (teisėjų) veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl ieškovės dėstomų aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisės į jos tėvo žemę atkūrimo procesu.

22. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tada, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės; vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu egzistavimas nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimą, priimtą byloje Kot prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03; 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl žalos, padarytos (ne)teisėtais teismų (teisėjų) veiksmais atlyginimo, iš esmės siekia iš naujo išnagrinėti ginčą dėl nuosavybės atkūrimo proceso. Pažymėtina, kad ieškovė sistemingai reiškia reikalavimus dėl prokurorų, teisėjų veiksmų, nurodydama identiškus argumentus dėl, jos nuomone, neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo proceso (žr. nutarties 19.4–19.6 punktus). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad toks ieškovės elgesys, kuomet reiškiami ieškiniai pakartotinai keliant vis tuos pačius klausimus, nesuderinamas su CPK 5 straipsnyje įtvirtinto asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos instituto paskirtimi.

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad teismai (teisėjai) 2022 m. gegužės 19 d. sprendime bei 2022 m. lapkričio 10 d. nutartyje akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo atsakovei taikyti civilinės atsakomybės ir ieškinį atmetė.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje nėra duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia KačinskienėIrmantas ŠulcasTomas Venckus