Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens P. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Renvesa“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Finresta“ pareiškimas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Renvesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Renvesa“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Finresta“ (toliau – ir nemokumo administratorė); nutartis įsiteisėjo 2024 m. vasario 29 d.

2. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartimi buvusiam bendrovės vadovui P. G. paskirta 300 Eur dydžio bauda už bendrovės turto ir dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei.

3. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. 2024 m. gegužės 15 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (toliau – LUAB „Renvesa“).

4. Pareiškėja LUAB „Renvesa“ nemokumo administratorė UAB „Finresta“ kreipėsi į teismą su pareiškimu LUAB „Renvesa“ bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu.

5. Pareiškime nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas P. G. nemokumo administratorei neperdavė bendrovės dokumentų ir turto. Atsakovė paskutinius finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui pateikė tik už 2022 metus. Bendrovė 2022 m. gruodžio 31 d. turėjo 963 654 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai buvo 1 154 411 Eur. 2022 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, bendrovė 2022 m. patyrė 128 736 Eur nuostolį. Pareiškėja įvertino, kad bendrovė faktiškai nemoki tapo vėliausiai 2022 m. gruodžio 31 d., nuo 2023 m. balandžio 2 d. pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai, tačiau buvęs bendrovės vadovas P. G. neinicijavo nemokumo proceso.

6. Bendrovė 2023 m. sausio 20 d. pardavė poilsio patalpas Palangoje, (duomenys neskelbtini), nes buvo priimtas sprendimas trumpalaikės nuomos verslą vykdyti Klaipėdoje, kur sezoniškumas nėra toks ryškus kaip Palangoje. Dėl to bendrovė 2023 m. vasario 1 d. su UAB „Alinela“ sudarė viešbučio ir poilsio paskirties patalpų Klaipėdoje, Melnragėje, nuomos sutartį. Avanso apyskaitos duomenimis, nuo 2023 m. vasario mėn. visos P. G. avanso apyskaitoje apskaitytos išlaidos (apie 76 249 Eur) yra susijusios su išsinuomotų patalpų, priklausančių UAB „Alinela“, įrengimu. Tačiau nėra duomenų apie realiai gautą naudą iš atliktų investicijų ir duomenų apie gautas nuomos pajamas.

7. Bendrovė 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartimi Nr. PPP202307-000141 jai priklausiusį kredito unijos „Taupa“ 2 100 vnt. pajų, kurio vieno nominali vertė – 30 Eur (iš viso – 63 000 Eur) perleido UAB „Turto lizingas“ . Bendrovės kilnojamasis turtas 2024 m. sausio 18 d. buvo parduotas UAB „Alinela“, kurios vadovas ir vienintelis akcininkas yra P. G. UAB „Alinela“ už įsigytą turtą neatsiskaitė. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad bendrovės kilnojamasis turtas buvo perleistas tuo metu, kai Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o P. G. 2024 m. sausio 11 d. ir 2024 m. sausio 19 d. teismui pateikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Taigi apie nagrinėjamą bankroto bylos bendrovei iškėlimo klausimą jis neabejotinai žinojo.

8. Nemokumo administratorė pažymėjo, kad bendrovei jau esant nemokia jos finansinė padėtis buvo dar labiau pabloginta, tod ėl yra priežastinis ryšys tarp P. G. sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Jeigu nebūtų sąmoningų į sistemingą bendrovės padėties bloginimą nukreiptų buvusio bendrovės vadovo veiksmų, bendrovė būtų pajėgi atsiskaityti su kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 22 d. nutartimi patenkino LUAB „Renvesa“ nemokumo administratorės UAB „Finresta“ pareiškimą: LUAB „Renvesa“ bankrotą pripažino tyčiniu; nustatė, kad asmuo, kurio veiksmai sukėlė tyčinį UAB „Renvesa“ bankrotą, yra P. G..

10. Teismas, įvertinęs bendrovės 2020, 2021 ir 2022 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, pateiktus Juridinių asmenų registrui, duomenis apie bendrovės skolas kreditoriams, skolų susidarymo laikotarpius, antstolių informacinės sistemos duomenis apie vykdomus bendrovės skolų priverstinius išieškojimus, priėjo prie išvados, kad tiek balanso, tiek likvidumo testų aspektu atsakovė vėliausiai 2023 m. vasario 28 d. tapo nemoki.

11. Teismas pažymėjo, kad paskutinį kartą bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys Juridinių asmenų registrui buvo pateikti 2023 m. birželio 15 d. už 2022 metus, padarė išvadą, jog, tvirtindamas ir teikdamas bendrovės finansinių metinių ataskaitų rinkinį, buvęs bendrovės vadovas P. G. neabejotinai žinojo, kad bendrovės skolos kreditoriams viršija bendrovės turto vertę, o bendrovės finansiniai sunkumai trunka ne vienerius metus ir nėra laikino pobūdžio. Teismas nusprendė, kad buvęs bendrovės vadovas sąmoningai, siekdamas bendrovę privesti prie bankroto, neinicijavo bendrovės nemokumo procedūros, pažeidė įstatymo jam nustatytą pareigą inicijuoti nemokumo procesą, o šis pažeidimas laikytinas sąmoningai blogu bendrovės valdymu. Nemokumo byla bendrovei inicijuota 2023 m. lapkričio 21 d. kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškimu.

12. Teismas nustatė, kad bendrovė 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartimi Nr. PPP202307-000141 perleido UAB „Turto lizingas“ jai priklausantį kredito unijos „Taupa“ 2 100 vnt. pajų, kurio vieno vieneto nominali vertė – 30 Eur (iš viso – 63 000 Eur). Pagal sutarties 3.3 papunktį įgijėjas visą pajaus perleidimo kainą įsipareigojo pervesti į bendrovės direktoriaus P. G. asmeninę atsiskaitomąją sąskaitą. 2024 m. sausio 18 d. sąskaitų faktūrų Nr. REN 003 ir Nr. REN 004 pagrindu bendrovė už 39 912,97 Eur perleido savo kilnojamąjį turtą UAB „Alinela“, kurios vadovas, Juridinių asmenų registro duomenimis, yra P. G. ir kuri už perleistą turtą neatsiskaitė. Bendrovė ir UAB „Alinela“ 2023 m. vasario 1 d. sudarė nuomos sutartį, kuria išsinuomojo patalpas (8 kambarius) Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), siekdama vykdyti trumpalaikės nuomos verslą. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1230-653/2024 konstatuota, kad šia nuomos sutartimi šalys susitarė, jog nuomininkas savo lėšomis suremontuos patalpas, kurias galės nuomoti trumpalaikei nuomai, o ne sezono metu – ilgalaikei nuomai iki kito sezono pradžios. Iš bendrovės avanso apyskaitos matyti, kad, atsakovei esant nemokia ar ties nemokumo riba, nuo 2023 m. vasario mėn. visos avanso apyskaitoje apskaitytos išlaidos (apie 76 249 Eur) buvo patirtos susijusios įmonės (UAB „Alinela“) patalpoms įrengti, tačiau bendrovė iš šio sandorio negavo jokios naudos.

13. Teismas konstatavo, kad aptarti bendrovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai ir buvusio bendrovės vadovo sąmoningi bei kryptingi veiksmai (delsimas inicijuoti bendrovei nemokumo bylą, lėšų investavimas susijusios įmonės patalpoms įrengti, pajų pardavimas, gautas lėšas sumokant į buvusio bendrovės vadovo asmeninę banko sąskaitą, bendrovės kilnojamojo turto perleidimas prieš pat bankroto bylos iškėlimą susijusiai įmonei, kuri už gautą turtą neatsiskaitė) atlikti, kai bendrovė jau buvo nemoki. Teismas įvertino, kad nurodytų veiksmų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog buvusio bendrovės vadovo veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su nemokios bendrovės turtinės padėties pabloginimu. Aptartais veiksmais kreditoriams buvo apribota galimybė iš bendrovės turėto turto patenkinti bent dalį finansinių reikalavimų. Teismas nurodė, kad buvusio bendrovės vadovo veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygas ir 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, o atsakingu už bendrovės bankrotą asmeniu pripažino buvusį atsakovės vadovą P. G. (JANĮ 70 straipsnio 1, 3 dalys).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Suinteresuotas asmuo P. G. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo: 1) priimti į bylą prie atskirojo skundo pridėtus papildomus rašytinius įrodymus; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti LUAB „Renvesa“ nemokumo administratorės UAB „Finresta“ pareiškimą pripažinti LUAB „Renvesa“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apelianto teigimu, būtinybė pateikti papildomus įrodymus apeliacinės instancijos teisme atsirado po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Apeliantui nebuvo įteikta pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu kopija, taip pat teismo pranešimas pateikti atsiliepimą į pareiškimą. Dėl šios priežasties apeliantas objektyviai neturėjo galimybės savo poziciją ir su atskiruoju skundu teikiamus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme. Teikiami įrodymai patvirtina, kad apeliantas buvo bendrovės kreditorius, bendrovės pajų perleidimas nepablogino jos turtinės padėties, be to, apeliantas nevengė vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

14.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas sąmoningais ir kryptingais veiksmais delsė inicijuoti bendrovės nemokumą. Bendrovei bankrotas inicijuotas, kai ji, būdama neseniai įsteigta, dar nepradėjo normaliai veikti, nesudarytos galimybės įgyvendinti verslo planą. Bendrovė buvo įsteigta tik 2020 m. pabaigoje. Ji 2023 m. sausio 20 d. pardavė poilsio patalpas Palangoje (skola VMI susidarė dėl šio turto pardavimo) ir nusprendė trumpalaikės nuomos verslą vykdyti Klaipėdoje. Dėl to bendrovė 2023 m. vasario 1 d. su UAB „Alinela“ sudarė viešbučio ir poilsio paskirties patalpų, esančių Klaipėdoje, Melnragėje, nuomos sutartį, kurioje susitarė, kad bendrovė pati suremontuos patalpas. Pajamų, gautų pardavus turtą Palangoje, dalis buvo panaudota išnuomotoms patalpoms Klaipėdoje suremontuoti, dalis nukreipta kreditui padengti, dalis – mokesčiams sumokėti. Patalpų remontą bendrovė ketino užbaigti iki 2023 m. vasaros sezono pradžios, tačiau dėl pasikeitusių rinkos sąlygų darbai užsitęsė, todėl bendrovė negavo planuotų pajamų ir susidūrė su laikinu lėšų trūkumu. Bendrovė 2024 m. sausio mėn. turėjo realias galimybes tęsti veiklą, tai pagrindė verslo planas. Bendrovė siekė padengti skolas kreditoriams, teikė prašymus dėl taikos sutarčių sudarymo. Nesant sąmoningų ir tyčinių apelianto veiksmų tyčia pabloginti bendrovės turtinę padėtį, nėra ir priežastinio ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo.

14.3. Tam tikras bendrovei priklausantis turtas atlygintinai buvo perleistas UAB „Alinela“ 2024 m. sausio 18 d. išrašytų sąskaitų faktūrų Serija REN Nr. 003 ir Nr. 004 pagrindu. Pareiškėja galėjo kreiptis dėl skolos iš UAB „Alinela“ priteisimo ar sandorio pripažinimo negaliojančiu. Aplinkybė, kad už parduotą turtą nebuvo atsiskaityta, nepagrindžia, jog bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia.

14.4. 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartis Nr. PPP202307-000141, kuria bendrovė jai priklausantį 2 100 vnt. pajų kredito unijoje „Taupa“ perleido UAB „Turto lizingas“, yra ginčijama teisme. Pajų kainos pervedimas į apelianto sąskaitą banke nepablogino bendrovės turtinės padėties, nes apeliantui bendrovė perleido jos turėtą reikalavimo teisę gauti iš UAB „Turto lizingas“ 50 400 Eur už jos turėtus ir UAB „Turto lizingas“ perleistus pajus. Reikalavimo teisė buvo perleista už tokią pačią 50 400 Eur sumą, kurią P. G. sumokėjo bendrovei priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu – jis į bendrovę turėjo 50 400 Eur reikalavimo teisę susitarimo dėl skolos grąžinimo ir tarpusavio atsiskaitymų pagrindu. Šis sandoris negali būti laikomas esminiu nemokios bendrovės padėties pabloginimu.

2. Pareiškėja LUAB „Renvesa“ nemokumo administratorė UAB „Finresta“ atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo nepriimti su atskiruoju skundu pateiktų papildomų rašytinių įrodymų ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliantui skirti procesiniai dokumentai buvo išsiųsti jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pareiškime nurodyti adresu, jo darbovietės adresu bei elektroniniu paštu. Be to, šie dokumentai buvo įteikti jo gyvenimo draugei D. S.. Skundžiama nutartis apeliantui buvo išsiųsta tais pačiais adresais ir buvo įteikta. Tai patvirtina, kad apeliantas apie nagrinėjamą bylą žinojo ir turėjo galimybę pateikti atsiliepimą į pareiškimą. Nauji įrodymai nepaneigia skundžiamos nutarties pagrįstumo.

15.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad buvusio bendrovės vadovo veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su nemokios atsakovės turtinės padėties pabloginimu, ir bendrovės bankrotą pagrįstai pripažino tyčiniu.

15.3. Atskirajame skunde nurodyta 2023 m. vasario 1 d. nuomos sutartis, kuria bendrovė išsinuomojo patalpas (8 kambarius) Klaipėdoje, 2024 m. sausio 5 d. verslo planas, patalpų nuomos sutartys, kuriomis išnuomoti du kambariai, nepatvirtina, kad bendrovė buvo pajėgi tęsti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais. Šias aplinkybes ir įrodymus įvertino Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėjęs UAB „Renvesa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutarties iškelti jai bankroto bylą. Argumentai, kad bendrovė buvo susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais, yra nepagrįsti.

15.4. 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartis Nr. PPP202307-000141 sudaryta ir sąlyga dėl perleidimo kainos sumokėjimo į UAB „Renvesa“ vadovo asmeninę sąskaitą buvo sulygta ankščiau nei UAB „Renvesa“ ir P. G. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl nurodytos reikalavimo perleidimo sutarties realumo. Papildomo pajaus perleidimo sutarties sudarymo metu bendrovė jau buvo nemoki.

15.5. Kilnojamasis turtas UAB „Alinela“ buvo perleistas 2024 m. sausio 18 d., t. y. jau bendrovei esant nemokia. Be to, turtas perleistas tuo metu, kai Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamas bankroto bylos bendrovei iškėlimo klausimas ir bendrovės vadovas P. G. 2024 m. sausio 11 d. bei 2024 m. sausio 19 d. pateikė teismui prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Taigi apeliantas neabejotinai žinojo apie bendrovės nemokumą. Be to, apeliantas, būdamas UAB „Alinela“ vadovas, už įsigytą iš bendrovės turtą neatsiskaitė, taip sumažindamas bendrovės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą.

3. Suinteresuotas asmuo (kreditorius) UAB „Ignitis“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo nepriimti į bylą su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Apeliantas buvo tinkamai informuotas apie bankroto pripažinimo tyčiniu procesą, todėl turėjo galimybę prie atskirojo skundo pridėtus naujus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantas turėjo pareigą šiuos dokumentus perduoti nemokumo administratorei.

16.2. Faktiniai duomenys rodo, kad bendrovė nemoki buvo vėliausiai 2023 m. vasario 28 d., todėl nuo šio momento bendrovės vadovui P. G. kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, tačiau jis šios pareigos neįvykdė. JANĮ nenumato išimties neseniai įsteigtiems juridiniams asmenims nesilaikyti įstatyme nustatymo reguliavimo.

16.3. Apelianto pateiktas 2023 m. liepos 18 d. susitarimas prie pajaus perleidimo sutarties, kuris pasirašytas ne visų trijų, o tik dviejų pirminio sandorio šalių (bendrovės ir UAB „Turto lizingas“), įrodo tik 3.1 ir 3.2 papunkčių pakeitimą, jais pajų perleidimo kaina pakeista į 50 400 Eur vietoje 63 000 Eur (atskirojo skundo priedas Nr. 1). Mokėjimo pavedimas įrodo, kad apeliantas iš UAB „Turto lizingas“ 2023 m. liepos 18 d. gavo 50 400 Eur (atskirojo skundo priedas Nr. 2). Tačiau apeliantas neįrodė, kad pajų perleidimo kainos pervedimas į jo asmeninę atsiskaitomąją sąskaitą nebuvo bendrovei nuostolingas sandoris.

16.4. Atskirojo skundo argumentas, kad tam tikras bendrovei priklausęs turtas UAB „Alinela“ buvo perleistas atlygintinai pagal 2024 m. sausio 18 d. išrašytas sąskaitas faktūras Serija REN Nr. 003 ir Nr. 004, neįrodytas. Apeliantas šiuo sandoriu bendrovės turtą sumažino teismui jau svarstant bankroto bylos iškėlimo bendrovei klausimą.

16.5. Atskirojo skundo argumentai, kad bendrovė buvo susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais, investavo į patalpų remontą, turėdama tikslą vykdyti nuomos veiklą ir gauti pajamų atsiskaityti su kreditoriais, yra nepagrįsti. Visą patalpų remontui atliktų investicijų naudą gavo susijusi UAB „Alinela“, kurios vadovas yra apeliantas.

16.6. Priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, bendrovės buvęs vadovas atliko veiksmus, kuriais buvo pabloginta nemokios bendrovės finansinė padėtis, taip pažeidžiant kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo

4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).

5. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, susijusi su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Kartu kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 314 straipsnio santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą, yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti vėliau pateikiamą, bet turintį bylai tokią svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013).

6. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

7. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė ir prašo priimti į bylą: 1) 2023 m. liepos 18 d. susitarimą Nr. 1 prie papildomo pajaus perleidimo sutarties Nr. PPP202307-000141; 2) 2023 m. liepos 18 d. mokėjimo nurodymą Nr. 438; 3) 2021 m. sausio 20 d. paskolos sutartį, 2021 m. sausio 23 d. paskolos sutartį, 2021 m. rugpjūčio 19 d. paskolos sutartį, 2022 m. sausio 25 d. susitarimą dėl skolos dalies grąžinimo ir reikalavimo teisės perleidimo, 2022 m. sausio 18 d. reikalavimo perleidimo sutartį, 2023 m. sausio 2 d. susitarimą dėl skolos dalies grąžinimo, 2023 m. vasario 23 d. susitarimą dėl skolos grąžinimo ir tarpusavio atsiskaitymų, 2023 m. liepos 18 d. reikalavimo perleidimo sutartį; 4) atsiskaitymų su kreditoriais lentelę (2023 m. vasario 1 d. – 2023 m. gegužės 31 d.); 5) UAB „Renvesa“ 2024 m. sausio 5 d. verslo planą; 6) 2024 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutartį; 7) 2024 m. sausio 5 d. patalpų nuomos sutartį; 8) banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį UAB „Renvesa“ nuomininkų sumokėjimą už nuomą; 9) UAB „Renvesa“ 2024 m. sausio 9 d. prašymą UAB „Palangos vandenys“ dėl taikos sutarties sudarymo ir skolos mokėjimo grafiko sudarymo; 10) UAB „Renvesa“ 2024 m. sausio 9 d. prašymą UAB „Ignitis“ dėl taikos sutarties sudarymo ir skolos mokėjimo grafiko sudarymo; 11) UAB „Renvesa“ 2024 m. sausio 9 d. prašymą AB Energijos skirstymo operatoriui dėl taikos sutarties sudarymo ir skolos mokėjimo grafiko sudarymo.

8. Apeliantas teigia, kad nurodytų rašytinių įrodymų pateikimo į bylą būtinybė iškilo po to, kai buvo priimta skundžiama nutartis. Pasak apelianto, jam nebuvo įteikta pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu kopija ir teismo pranešimas pateikti atsiliepimą į pareiškimą, todėl jis objektyviai neturėjo galimybės su atskiruoju skundu teikiamų įrodymų pateikti pirmosios instancijos teisme.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog apeliantui adresuoti procesiniai dokumentai buvo išsiųsti jo gyvenamosios vietos adresu, darbovietės bei UAB „Renvesa“ registruotos buveinės adresais (4 t., b. l. 87–88, 118–120, 121–126), be to, elektroniniu paštu adresu (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 125). Apeliantui adresuoti procesiniai dokumentai pasirašytinai buvo įteikti apelianto draugei D. S. (4 t., b. l. 126). Esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantui procesiniai dokumentai buvo įteikti laikantis CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatų.

10. Apeliantui nurodytu elektroniniu paštu buvo išsiųsta 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria civilinė byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, ir į bylą pateikti atsiliepimai į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (4 t., b. l. 134). Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartis apeliantui buvo išsiųsta tuo pačiu nurodytu elektroninio pašto adresu (4 t., b. l. 150) ir registruotąja pašto siunta (4 t., b. l. 151–154). Byloje 2025 m. sausio 25 d. buvo gautas apelianto atstovo prašymas suteikti prieigą prie elektroninės bylos, o 2025 m. sausio 27 d. – prašymas pratęsti terminą atskirajam skundui pateikti (4 t., b. l. 155–158).

11. Aptarti bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų procesiniai dokumentai, taip pat pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis apeliantui buvo įteikti CPK nustatyta tvarka, tačiau jis nepasinaudojo procesine teise pateikti atsiliepimą į pareiškimą dėl UAB „Renvesa“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir jį pagrindžiančius įrodymus. Be to, suinteresuoto asmens UAB „Ignitis“ atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai pažymėta, kad su atskiruoju skundu teikiamus rašytinius įrodymus apeliantas turėjo pareigą pateikti nemokumo administratorei, kai įsiteisėjo nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto procesinis elgesys, kai jis iki pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo teismo posėdyje nepateikė atsiliepimo į pareiškimą ir turimų rašytinių įrodymų, yra netinkamas, dėl to būtų pagrindas netaikyti CPK 314 straipsnyje nustatytos išimties ir nepriimti apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų rašytinių įrodymų, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

13. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tyčinio bankroto instituto taikymo sukeliamus teisinius padarinius, taip pat į tai, kad kiti proceso dalyviai susipažino su apelianto pateiktais naujais įrodymais ir atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstė argumentus dėl jų įrodomosios reikšmės, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti apelianto atskirąjį skundą, priima su atskiruoju skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir juos įvertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

14. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

16. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas LUAB „Renvesa“ nemokumo administratorės UAB „Finresta“ pareiškimas dėl LUAB „Renvesa“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens bankroto pripažinimą tyčiniu, civilinio proceso normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

17. Vilniaus apygardos teisme 2023 m. lapkričio 21 d. gautas VMI pareiškimas dėl nemokumo (bankroto) bylos UAB „Renvesa“ iškėlimo. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2024 m. vasario 29 d., UAB „Renvesa“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Finresta“. 2024 m. balandžio 19 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, bendra finansinių reikalavimų suma – 146 746,49 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartimi P. G. paskirta vienkartinė 300 Eur bauda už teismo įpareigojimo perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą ir dokumentus nevykdymą.

18. Teisme 2024 m. spalio 24 d. gautas nemokumo administratorės pareiškimas dėl UAB „Renvesa“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškėja rėmėsi tuo, kad, bendrovei jau esant nemokia, jos buvęs vadovas P. G. neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, be to, sąmoningai tyčiniais veiksmais, perleisdamas bendrovės turtą, pablogino jos turtinę padėtį; po bankroto bylos iškėlimo neperdavė nemokumo administratorei bendrovės dokumentų ir turto.

19. Bylos duomenimis, UAB „Renvesa“ finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą pateikė už 2022 metus (4 t., b. l. 68–70, 71). 2022 m. gruodžio 31 d. duomenimis, bendrovė turėjo 963 654 vertės turto, kurį sudarė trumpalaikis turtas: 865 794 Eur atsargos, 34 591 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 63 269 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai. Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai 2022 m. gruodžio 31 d. buvo 1 154 411 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos – 109 853 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos – 1 044 558 Eur. 2022 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, bendrovė 2022 m. patyrė 128 736 Eur nuostolį.

20. UAB „Renvesa“ ir UAB „Alinela“ 2023 m. vasario 1 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, kuria bendrovė išsinuomojo viešbučio ir poilsio paskirties patalpas, esančias Klaipėdoje, Melnragėje (4 t., b. l. 34–40, 41). Abiejų juridinių asmenų vardu nuomos sutartį pasirašė P. G.. Nuomos sutartyje šalys susitarė, kad nuomininkė UAB „Renvesa“ savo lėšomis suremontuos išsinuomotas patalpas, kurias galės subnuomoti trumpalaikei nuomai, o ne sezono metu – ilgalaikei nuomai iki kito sezono pradžios; sutartimi nustatytas 3 000 Eur per mėnesį nuomos mokestis. Dėl šių patalpų (sub)nuomos UAB „Renvesa“ sudarė dvi sutartis (2 t., b. l. 57–58, 59–60).

21. Nemokumo administratorė nurodė, kad nuo 2023 m. vasario mėn. (po to, kai buvo sudaryta 2023 m. vasario 1 d. patalpų Klaipėdoje, Melnragėje nuomos sutartis) visos P. G. avanso apyskaitoje apskaitytos išlaidos (apie 76 249 Eur) yra susijusios su patalpų, priklausančių kitai P. G. valdomai UAB „Alinela“, įrengimu pagal nuomos sutartį.

22. 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartimi Nr. PPP202307-000141 UAB „Renvesa“ (perleidėja) perleido UAB „Turto lizingas“ (įgijėjai) perleidėjai priklausiusį kredito unijos „Taupa“ 2 100 vnt. papildomą pajų, kurio vieno vieneto nominali vertė – 30 Eur, visa kaina – 63 000 Eur. Sutarties 3.3 papunktyje nustatyta, kad įgijėja visą 63 000 Eur perleidimo kainą perleidėjai perveda į UAB „Renvesa“ direktoriaus P. G. asmeninę atsiskaitomąją sąskaitą banke (4 t., b. l. 72–74).

23. 2023 m. liepos 18 d. susitarimu Nr. 1 prie papildomo pajaus perleidimo sutarties Nr. PPP202307-000141 UAB „Renvesa“ ir UAB „Turto lizingas“ susitarė pakeisti 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutarties 3.1 ir 3.2 papunkčius, nurodė, kad turto perleidimo kaina yra 50 400 Eur, į kurią įskaičiuoti visi su pajaus perleidimu susiję mokesčiai; įgijėja šios sutarties pasirašymo dieną sumokėjo perleidėjai 50 400 Eur papildomo pajaus kainą (5 t., b. l. 18–19).

24. 2023 m. liepos 28 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi bendrovė P. G. perleido 50 400 Eur reikalavimo teisę į UAB „Turto lizingas“, kilusią iš 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutarties Nr. PPP202307-000141, kuria UAB „Renvesa“ (perleidėja) perleido UAB „Turto lizingas“ (įgijėjai) perleidėjai kredito unijoje „Taupa“ priklausiusį 2 100 vnt. papildomą pajų (5 t., b. l. 28). Nurodyta, kad P. G. prievolės pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį laikomos įvykdytos įskaičius priešpriešinius šalių reikalavimus, o UAB „Renvesa“ skola P. G. po šio įskaitymo – 4 418,89 Eur.

25. 2024 m. sausio 18 d. išrašytų sąskaitų faktūrų, serija REN Nr. 003 ir Nr. 004 pagrindu UAB „Renvesa“ perleido UAB „Alinela“ įvairaus kilnojamojo turto, kurio bendra kaina – 39 912,97 Eur (4 t., b. l. 66–67). Byloje nėra duomenų, kad už šį turtą buvo sumokėta.

26. Nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. 37 930,07 Eur bendrovės lėšų panaudota atsiskaityti su dalimi kreditorių (5 t., b. l. 29).

27. Apeliantas P. G. apeliacinės instancijos teismui pateikė paskolos sutartis, pagal kurias jis bendrovei 2021 m. sausio 20 d. paskolino 250 000 Eur, 2021 m. sausio 23 d. – 150 000 Eur, 2021 m. rugpjūčio 19 d. – 200 000 Eur (5 t., b. l. 20–22).

28. Apeliantas taip pat pateikė dokumentus, kuriais įrodinėja, kad bendrovė jam buvo skolinga: 1) 45 519,91 Eur pagal 2022 m. sausio 25 d. susitarimą dėl skolos dalies grąžinimo ir reikalavimo teisės perleidimo (5 t., b. l. 23–24); nurodyta skola buvo padengta 2023 m. sausio 2 d. susitarimu dėl skolos dalies grąžinimo, po kurio bendrovės skola P. G. liko 6 486,83 Eur (5 t., b. l. 26); 2) 65 317,06 Eur pagal 2022 m. spalio 18 d. reikalavimo perleidimo sutartį (5 t., b. l. 25); nurodytos skolos dalis ir likusi nepadengta 6 486,83 Eur skolos suma buvo padengta 2023 m. vasario 23 d. susitarimu dėl skolos grąžinimo ir tarpusavio atsiskaitymų, po kurio bendrovės skolos P. G. likutis buvo 54 818,89 Eur (5 t., b. l. 27).

Dėl sąlygų juridinio asmens bankrotą pripažinti tyčiniu

29. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

30. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

31. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

32. JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir anksčiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais.

33. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

34. Kasacinio teismo išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

35. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

36. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

Dėl UAB „Renvesa“ nemokumo momento nustatymo

37. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022).

38. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodytų sąlygų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022, kt.).

39. Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus juridinio asmens finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įsipareigojimai, jų santykis su juridinio asmens turto realia verte ir ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys juridinio asmens galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bendrovės 2021–2022 metų finansinės atskaitomybės duomenis (1 t., b. l. 21–24, 30–34), nurodė, kad 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė atitiko vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų sąlygų – jos įsipareigojimai kreditoriams viršijo turimo turto vertę. Įvertinęs bendrovės skolinių įsipareigojimų susidarymo duomenis, teismas konstatavo, kad 2022–2023 metais susiformavo bendrovės skolos VSDFV Vilniaus skyriui, UAB Palangos vandenims, AB Energijos skirstymo operatoriui, UAB „Ignitis“. Teismas nustatė, kad seniausia mokestinė prievolė – 2023 m. vasario 28 d., atsiradusi pagal pateiktas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijas, o teismo patvirtintas kreditorės VMI finansinis reikalavimas yra 118 720,35 Eur (tai – 80,90 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos).

41. Nagrinėjamu atveju bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registro tvarkytojui paskutinį kartą buvo pateikti už 2022 metus. Byloje nebuvo duomenų apie bendrovės finansinės veiklos rodiklius 2023 metais, todėl bendrovės nemokumo momentą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vertindamas paskutinius Juridinių asmenų registrui pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus ir kitų į bylą pateiktų įrodymų visumą.

42. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2022 metų bendrovės finansinės veiklos rodiklius, padarė pagrįstą išvadą, kad jau 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė atitiko vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų sąlygų – bendrovės įsipareigojimai kreditoriams viršijo turimo turto vertę, taigi ji buvo nemoki pagal balanso testą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

43. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartyje, kuria UAB „Renvesa“ iškelta bankroto byla, konstatuota, kad bendrovė nurodė, jog 2023 m. sausio 20 d. pardavė poilsio patalpas Palangoje, (duomenys neskelbtini), nes nusprendė trumpalaikės nuomos verslą vykdyti Klaipėdoje; dėl patalpų Palangoje pardavimo susidarė 119 696,89 Eur PVM skola ieškovei VMI; už parduotą turtą gautų lėšų didžiąją dalį bendrovė nukreipė kreditui padengti, dalį panaudojo mokesčiams sumokėti, o dalį panaudojo išsinuomotų patalpų Klaipėdoje, kuriose ketino plėtoti trumpalaikės nuomos verslą, remontui.

44. Bendrovė buvo įsteigta 2020 metais. Iš jos 2020–2022 metų veiklos rezultatų matyti, kad bendrovė veikė nuostolingai, iš esmės visas jos turtas buvo trumpalaikis. Byloje nėra duomenų apie bendrovės veiklos pajamas 2020–2022 metais, 2023 metais jos pajamos buvo iš parduoto turto, iš numatytos vykdyti veiklos – trumpalaikės nuomos – pajamų negauta.

45. Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėjęs Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 22 d. nutartį instancine tvarka, 2024 m. vasario 29 d. nutartyje pažymėjo, kad į bankroto bylą pateikta 2023 m. vasario 1 d. nuomos sutartis, 2024 m. sausio 5 d. verslo planas, 2024 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutartys, kuriomis apeliantas siekė paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės nemokumo, nepatvirtina, jog bendrovė yra moki, gyvybinga ir iš vykdomos veiklos gauna pajamų. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apelianto nurodytų aplinkybių ir bylos duomenų, kuriais remdamasis jis siekia paneigti apskųstoje nutartyje padarytas išvadas dėl bendrovės faktinio nemokumo momento.

46. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad nemokumo byla buvo iškelta jaunai bendrovei, kuri nespėjo išvystyti savo veiklos. Tačiau pirmiau aptartos aplinkybės paneigia šį atskirąjį skundo argumentą. Byloje nėra duomenų apie 2020–2023 metais bendrovės iš poilsio patalpų Palangoje nuomos ar trumpalaikės nuomos Klaipėdoje gautas pajamas, apie bendrovės realiai vykdytą veiklą (CPK 12, 178 straipsniai).

47. Be to, kreditorės UAB „Ignitis“ pateiktais duomenimis, bendrovė nevykdė prievolės atsiskaityti už elektros energiją, 2023 m. sausio mėn. skola buvo 22 858,35 Eur, ji priteista įsiteisėjusiu Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-4263-956/2023. Taigi 2023 m. sausio mėn. bendrovė jau nevykdė turtinių prievolių, ji buvo nemoki ir pagal likvidumo testą.

48. Įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas didelės mokestinės bendrovės prievolės, kurios bendrovė negalėjo įvykdyti, atsiradimo momentą – 2023 m. vasario 28 d. – pagrįstai pripažino bendrovės nemokumo JANĮ 2 straipsnio 7 dalies prasme momentu.

49. Apibendrindamas aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, išsamiai ištyrė ir įvertino byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas aplinkybes, byloje esančius duomenis apie bendrovės finansinę padėtį bei jos dinamiką, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog bendrovė 2023 m. vasario 28 d. buvo faktiškai nemoki. Apelianto su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai ir atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bendrovės nemokumo momento (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsakingo už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą asmens

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi UAB „Renvesa“ bankrotą pripažino tyčiniu remdamasis tuo, kad apeliantas, vadovavęs bendrovei nuo 2022 m. spalio 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo, 2023 m. vasario 1 d. – 2024 m. sausio 18 d. laikotarpiu sudarė bendrovei akivaizdžiai nenaudingus sandorius: 2023 m. vasario 1 d. patalpų Klaipėdoje nuomos sutartį ir šių UAB „Alinela“ nuosavybės teise priklausančių patalpų remontui panaudojo UAB „Renvesa“ lėšas, gautas pardavus bendrovės nekilnojamąjį turtą; 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartį Nr. PPP202307-000141 ir susitarimą Nr. 1 prie šios sutarties bei 2023 m. liepos 28 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį; 2024 m. sausio 18 d. kilnojamojo turto pardavimo UAB „Alinela“ sandorį, pagal kurį su bendrove nebuvo atsiskaityta. Teismas konstatavo, kad tokie apelianto, žinojusio, jog bendrovė turi mokestinių įsipareigojimų valstybei ir kitiems kreditoriams, tačiau jų nevykdo, nes yra faktiškai nemoki, veiksmai rodo sąmoningai blogą bendrovės valdymą, dėl kurio buvo pabloginta faktiškai nemokios bendrovės turtinė padėtis ir taip buvo pažeisti kreditorių teisėti interesai.

51. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, atskirajame skunde teigia, kad bankroto byla buvo iškelta tik 2020 metais įsteigtai bendrovei, kuri nesuspėjo išvystyti savo veiklos, 2024 m. sausio mėn. bendrovė turėjo realias galimybes tęsti veiklą, tai pagrindžia 2024 m. sausio 5 d. verslo planas. Pasak apelianto, bendrovei priklausęs turtas UAB „Alinela“ perleistas atlygintinai, išrašius 2024 m. sausio 18 d. sąskaitas faktūras, o tai, kad UAB „Alinela“ neatsiskaitė, nepagrindžia sąmoningo siekio UAB „Renvesa“ privesti prie bankroto. Apelianto įsitikinimu, 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartis Nr. PPP202307-000141 nebuvo bendrovei nenaudingas sandoris, nes šio sandorio kaina buvo sumažintos bendrovės prievolės apeliantui. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktų duomenų visumą, apelianto nurodytus argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

52. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad juridinis asmuo veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą juridinį asmenį sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Juridinio asmens vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad juridinis asmuo laikytųsi įstatymų, nustatytų jo veiklos apribojimų ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019).

53. Be to, kasacinio teismo yra išaiškinta ir tai, kad, juridiniam asmeniui veikiant įprastai, vadovas neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo tiekėjų – juridinio asmens dalyvių – interesus. Tačiau, kai juridinio asmens būklė prastėja, jis turi daugiau skolų, didėja skolinto kapitalo tiekėjų – kreditorių – interesų reikšmė. Tai lemia, kad, suprastėjus juridinio asmens finansinei būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Kai juridinio asmens finansinė padėtis tampa ypač sunki ar net kritinė, t. y. kai pasiekiama nemokumo riba, kreditorių interesai ima vyrauti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

54. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visumą apelianto, kaip bendrovės vadovo, veiksmų, jam priimant su bendrovės valdymu ir disponavimu jos turtu susijusius sprendimus. Šalių procesiniuose dokumentuose išsamiai aptarta ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantas neveikė geriausias bendrovės interesais, o po to, kai bendrovė 2023 m. vasario 28 d. jau buvo faktiškai nemoki, sudarė nemokumo administratorės kvestionuojamus sandorius, kurie buvo naudingi arba pačiam apeliantui, arba trečiajam asmeniui UAB „Alinela“, kurio vadovas yra apeliantas.

55. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, yra sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

56. UAB „Renvesa“ bankroto byloje apeliantas ne kartą nurodė, kad dėl veiklos sezoniškumo buvo priimtas sprendimas bendrovės veiklą iš Palangos perkelti į Klaipėdą, dėl to buvo parduotos bendrovei Palangoje priklausiusios poilsio patalpos ir iš UAB „Alinela“ 2023 m. vasario 1 d. patalpų nuomos sutartimi išsinuomotos patalpos Klaipėdoje, kuriose bendrovė toliau ketino vystyti trumpalaikės nuomos verslą. Pažymėtina, kad toks sandoris savo esme neprieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams, tačiau šio sandorio naudai konstatuoti reikia įvertinti nuomos sutartimi bendrovės prisiimtus įsipareigojimus.

57. Šalys 2023 m. vasario 1 d. nuomos sutartyje susitarė, kad nuomininkas turi savo lėšomis suremontuoti patalpas, kurias galės nuomoti trumpalaikei nuomai, o ne sezono metu – ilgalaikei nuomai iki kito sezono pradžios. Apeliantas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad šios patalpos buvo neremontuotos 30 metų, todėl jas buvo būtina pritaikyti šių dienų poreikiams. Iš byloje pateiktų pastato, kuriame bendrovė išsinuomojo patalpas, nuotraukų matyti, kad išsinuomotos patalpos buvo iš esmės atnaujintos ir įrengtos. Nemokumo administratorė nurodė, kad P. G. avanso apyskaitoje nuo 2023 m. vasario mėn. apskaitytos išlaidos (iš viso – apie 76 249 Eur) yra susijusios su patalpų, priklausančių kitai P. G. valdomai UAB „Alinela“, įrengimu pagal nuomos sutartį. Apeliantas pripažįsta, kad UAB „Alinela“ nuosavybės teise priklausančios patalpos buvo suremontuotos UAB „Renvesa“ lėšomis, gautomis pardavus bendrovės turėtas poilsio patalpas Palangoje.

58. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2023 m. vasario 1 d. patalpų nuomos sutartimi nebuvo aptartas joks kompensacinis UAB „Renvesa“ interesus užtikrinantis mechanizmas dėl jos turtu ir žmogiškaisiais ištekliais atliktų bendrovei nuosavybės teise nepriklausančių patalpų pagerinimo (patalpose buvo atliktas ne kosmetinis remontas, o patalpos buvo iš esmės pritaikytos šių dienų poreikiams).

59. Sutikimu dėl patalpų subnuomos pagal patalų nuomos sutartį (4 t., b. l. 41) nuomotoja UAB „Alinela“ sutiko, kad nuomininkė UAB „Renvesa“ subnuomotų išsinuomotas patalpas. Šiuo susitarimu šalys taip pat susitarė, kad nuomininkė, investavusi į patalpas ne mažiau kaip 50 000 Eur, įgyja pirmenybės teisę pratęsti nuomos sutartį papildomam trejų metų terminui. Tačiau tokio turinio papildomi susitarimai dėl patalpų nuomos sutarties negali būti vertinami kaip adekvačiai kompensuojantys UAB „Renvesa“ investuotas lėšas, suremontuojant UAB „Alinela“ priklausančias patalpas.

60. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartimi konstatuota, kad 2023 m. vasario 1 d. nuomos sutartis, kuria atsakovė išsinuomojo patalpas (8 kambarius), esančias Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), trumpalaikės nuomos verslui vykdyti, 2024 m. sausio 5 d. verslo planas, taip pat dvi 2024 m. sausio 4 d. sudarytos patalpų nuomos sutartys, kuriomis buvo išnuomoti du kambariai, nepatvirtino bendrovės mokumo ir gyvybingumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės pateiktas verslo planas neatitiko jo įgyvendinimo realumo kriterijaus tiek prognozuojamų skaičiavimų prasme (verslo plane numatyta gauti 400 Eur/mėn. pajamų, o pateiktose sudarytose dviejose (sub)nuomos sutartyse numatytas mėnesio mokestis – 375 Eur/mėn.), tiek galimybių laiku užbaigti patalpų pritaikymą nuomos veiklai.

61. Aptartos aplinkybės leidžia nuspręsti, kad 2023 m. vasario 1 d. patalpų nuomos sutartis buvo UAB „Renvesa“ ekonomiškai nenaudingas sandoris, dėl jo patirtos išlaidos bendrovei nesukūrė adekvačių mainų ir realios naudos (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

62. Be to, 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartimi Nr. PPP202307-000141 UAB „Renvesa“ (perleidėja) perleido UAB „Turto lizingas“ (įgijėjai) perleidėjai priklausiusį kredito unijos „Taupa“ 2 100 vnt. papildomą pajų, kurio vieno vieneto nominali vertė 30 Eur; pagal sutartį mokėtina visa kaina – 63 000 Eur. Sutarties 3.3 papunktyje nustatyta, kad įgijėja visą 63 000 Eur perleidimo kainą perleidėjai perveda į UAB „Renvesa“ direktoriaus P. G. asmeninę atsiskaitomąją sąskaitą banke (4 t., b. l. 72–74).

63. 2023 m. liepos 18 d. susitarimu Nr. 1 prie papildomo pajaus perleidimo sutarties Nr. PPP202307-000141 UAB „Renvesa“ ir UAB „Turto lizingas“ susitarė pakeisti 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutarties 3.1 ir 3.2 papunkčius, nurodė, kad turto perleidimo kaina yra 50 400 Eur, į kurią įskaičiuoti visi su pajaus perleidimu susiję mokesčiai; įgijėja šios sutarties pasirašymo dieną sumokėjo perleidėjai 50 400 Eur papildomo pajaus kainą (5 t., b. l. 18–19). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kas nulėmė sprendimą susitarimu pakeisti (sumažinti) bendrovės perleisto pajaus kainą.

64. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad papildomo pajaus perleidimo sandoris buvo sudarytas tuo metu, kai bendrovės vadovui neabejotinai buvo (turėjo būti) žinoma apie itin prastą jos finansinę būklę, nuo 2023 m. vasario 28 d. bendrovės turimą didelę neįvykdytą mokestinę prievolę valstybei ir faktinį bendrovės nemokumą.

65. Nepaisant to, 2023 m. liepos 28 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi bendrovė, kurios vardu veikė apeliantas, perleido apeliantui 50 400 Eur reikalavimo teisę į UAB „Turto lizingas“, kilusią iš 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutarties Nr. PPP202307-000141, kuria UAB „Renvesa“ (perleidėja) UAB „Turto lizingas“ (įgijėjai) perleido perleidėjai priklausiusį 2 100 vnt. papildomą pajų kredito unijoje „Taupa“ (5 t., b. l. 28). Nurodyta, kad P. G. (apelianto) prievolės pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį laikomos įvykdytos, įskaičius apelianto priešpriešinį reikalavimą bendrovei. Pajaus įgijėja sutarties pasirašymo dieną papildomo pajaus kainą (50 400 Eur) sumokėjo P. G. (5 t., b. l. 18–19).

66. Nors aptariamas pajaus perleidimo sandoris buvo atlygintinis ir pajaus įgijėja visiškai atsiskaitė su pajaus perleidėja, t. y. bendrove, įvykdžius šį sandorį buvo apribotos kitų bendrovės kreditorių teisės bent iš dalies patenkinti savo reikalavimus iš bendrovės gautų lėšų. 2023 m. liepos 28 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi bendrovė P. G. perleido 50 400 Eur reikalavimo teisę į UAB „Turto lizingas“, kilusią iš pajaus perleidimo teisinių santykių. Taip apeliantui buvo suteiktas prioritetas prieš kitus kreditorius gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą, nepaisant aplinkybės, kad nuo 2023 m. vasario 28 d. bendrovė turėjo 113 120,29 Eur neįvykdytą PVM prievolę VMI.

67. Aptarti bylos duomenys yra pakankamas pagrindas konstatuoti sąmoningai blogą bendrovės valdymą, nes apeliantas, būdamas bendrovės vadovas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie faktinį bendrovės nemokumą, disponavo bendrovės turtu ir lėšomis, aiškiai pažeisdamas kitų bendrovės kreditorių interesus, kadangi bendrovėje neliko turto, iš kurio galėtų būti patenkinti kitų kreditorių finansiniai (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).

68. Apelianto, kaip bendrovės vadovo veiksmai, kai 2024 m. sausio 18 d. sąskaitų faktūrų Nr. REN 003 ir REN 004 pagrindu bendrovė už 39 912,97 Eur perleido savo kilnojamąjį turtą UAB „Alinela“, kurios vadovas taip pat yra apeliantas ir kuri su bendrove neatsiskaitė, reiškia sąmoningą jau nemokios bendrovės padėties esminį bloginimą, nes apeliantas nepagrindė, jog yra realių galimybių išsiieškoti skolą iš UAB „Alinela“ (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

69. Pripažintini pagrįstais nemokumo administratorės argumentai, kad nurodytas bendrovės kilnojamasis turtas buvo perleistas tuo metu, kai Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėjamas vieno iš bendrovės kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o apeliantas, kaip bendrovės vadovas, 2024 m. sausio 11 d. ir 2024 m. sausio 19 d. teismui teikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Be to, bendrovės kilnojamojo turto perleidimo sandoris sudarytas su kitu juridiniu asmeniu, kuriam vadovauja pats apeliantas.

70. Nors bendrovės kilnojamojo turto perleidimo sandoris buvo sudarytas kaip atlygintinis, tačiau faktiškai buvo vengiama pagal jį atsiskaityti. Apeliantas, būdamas abiejų bendrovių vadovas ir žinodamas apie UAB „Renvesa“ nemokumą bei būtinybę atsiskaityti su kreditoriais, nesiėmė veiksmų, kad su bendrove būtų atsiskaityta už parduotą jos turtą, taigi nemokios bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu veikė nesąžiningai.

71. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aptarti apelianto, žinojusio, jog bendrovė yra faktiškai nemoki, negali įvykdyti finansinių įsipareigojimų kreditoriams, veiksmai rodo sąmoningai blogą bendrovės valdymą, dėl kurio buvo esmingai pabloginta faktiškai nemokios bendrovės turtinė padėtis ir pažeisti jos kreditorių teisėti interesai.

72. 2023 m. vasario 1 d. nuomos sutarties sudarymas ir bendrovės kilnojamojo turto perleidimas 2024 m. sausio 18 d. buvo naudingi UAB „Alinela“, kurios vadovas yra apeliantas, o 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartimi Nr. PPP202307-000141 ir su šia sutartimi susijusiais kitais sandoriais nauda buvo sukurta apeliantui asmeniškai, nes jam buvo suteiktas aiškus prioritetas prieš kitus bendrovės kreditorius.

73. Apeliacinės instancijos teisme apeliantas į bylą pateikė paskolos sutartis (5 t., b. l. 20–22) ir susitarimus dėl skolos grąžinimo bei reikalavimo teisių perleidimo (5 t., b. l. 23–28). Šiais dokumentais apeliantas įrodinėja tai, kad jo reikalavimo teisė į bendrovę buvo seniausia, o jo reikalavimai buvo tenkinami sudarant susitarimus dėl skolos grąžinimo.

74. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto pateikti dokumentai rodo, jog sandoriai buvo sudaryti susijusių asmenų – apelianto, UAB „Renvesa“, kurios vadovas tuo metu buvo apeliantas, apelianto ir UAB „Vilniaus statybos grupė“, atstovaujamos apelianto, kaip direktoriaus. Be to, jau nurodyta, apeliantas veikė ir kaip UAB „Alinela“ vadovas. Taigi sprendimai sudaryti įvardytų juridinių asmenų sandorius faktiškai priimti apelianto, be kita ko, veikusio interesų konflikto situacijoje.

75. Byloje aptartos aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad apelianto, kaip UAB „Renvesa“ bendrovės vadovo, sąmoningi veiksmai, sudarant pirmiau įvardytus sandorius faktiškai nemokios bendrovės vardu, priežastiniu ryšiu susiję su esminiu bendrovės nemokumo situacijos pabloginimu po 2023 m. vasario 28 d. ir, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, patvirtina, jog bendrovės bankrotas buvo tyčinis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl to atskirojo skundo argumentai, kad nenustatyta apelianto sąmoningų veiksmų tyčia pabloginti bendrovės turtinę padėtį, nėra priežastinio ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atmetami kaip nepagrįsti.

76. Atskirajame skunde apeliantas taip pat teigia, kad, siekiant įgyvendinti pagrindinį bankroto proceso tikslą – patenkinti bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių reikalavimus, tyčinio bankroto instituto taikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė), taikoma tik išnaudojus kitus kreditorių teisių bei interesų gynimo būdus. Pasak apelianto, bendrovės nemokumo administratorė galėjo kreiptis dėl skolos iš UAB „Alinela“ priteisimo ir pan. Apeliacinės instancijos teismas tokią apelianto poziciją pripažįsta stokojančia pagrįstumo.

77. JANĮ normos nenumato, kad bankroto pripažinimo tyčiniu procesą galima inicijuoti tik tada, kai kitomis gynybos priemonėmis nepavyko apginti bankrutuojančio juridinio asmens ir jo kreditorių interesų. Žalos atlyginimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei bankroto pripažinimo tyčiniu procesai gali vykti paraleliai, o dėl tokių procesų inicijavimo sprendžiama teisės aktų nustatyta tvarka.

78. Byloje nustatytos ir šioje nutartyje aptartos aplinkybės patvirtina, kad būtent apelianto, kaip bendrovės vadovo, 2023 m. vasario mėn. – 2024 m. sausio mėn. laikotarpiu priimtų sprendimų, atliktų veiksmų ar neveikimo visuma leidžia nuspręsti apie sąmoningą blogą bendrovės valdymą ir disponavimą bendrovės lėšomis, sąmoningą nemokios bendrovės finansinės situacijos esminį bloginimą, taip vengiant prievolių kitiems bendrovės kreditoriams vykdymo (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

79. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantas, sudarydamas bendrovei aiškiai ekonomiškai nenaudingus sandorius (2023 m. vasario 1 d. patalpų nuomos sutarties pagrindu UAB „Alinela“ nuosavybės teise priklausančių patalpų remontui panaudojęs didelę dalį UAB „Renvesa“ lėšų, gautų pardavus vienintelį vertingą bendrovės turtą; sudaręs 2023 m. liepos 18 d. papildomo pajaus perleidimo sutartį Nr. PPP202307-000141 ir susitarimą Nr. 1 prie šios sutarties bei 2023 m. liepos 28 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį; 2024 m. sausio 18 d. bendrovės kilnojamąjį turtą pardavęs UAB „Alinela“, kuri su bendrove neatsiskaitė), sąmoningai blogai valdė bendrovę, žinodamas (turėdamas žinoti), jog tokie veiksmai pažeidžia bendrovės ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Nurodyti apelianto veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su faktiškai nemokios bendrovės finansinės situacijos esminiu pabloginimu. Esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad bendrovės bankrotas yra tyčinis (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas), o atsakingas už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą yra apeliantas, vadovavęs bendrovei nuo 2022 m. spalio 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

80. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylos procesinės baigties

81. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nusprendė, jog UAB „Renvesa“ bankrotas buvo tyčinis, o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingas yra apeliantas. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą