Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų T. A., V. R. (V. R.) ir K. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Logistikos grupė“ ieškinį atsakovams T. A., V. R. ir K. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

21. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. gegužės 9 d. gautas apelianto T. A. prašymas priimti naują įrodymą – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-381/2023. Jo teigimu, kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje, kurioje buvo tikrinamas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-336-330/2022 teisėtumas ir pagrįstumas, konstatuota, kad dividendų išsimokėjimo klausimas buvo sprendžiamas žalos, o ne juridinio asmens dalyvių sprendimo panaikinimo aspektu. Tokie kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina T. A. apeliacinio skundo argumentų teisingumą, kad dalies žalos atlyginimo klausimas jau yra išspręstas, juolab kad apeliantas T. A. sumokėjo kitoje byloje iš jo priteistą gautų dividendų sumą. Todėl žalos atlyginimas, atitinkantis minėtą sumą, negalėjo būti iš jo priteistas antrą kartą dar ir šioje byloje.

23. Viena vertus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis negalėjo būti pateikta, nes ji priimta tik po skundžiamo 2022 m. gruodžio 13 d. teismo sprendimo priėmimo. Kita vertus, CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 3 dalyje yra nurodyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Kadangi apelianto T. A. pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis yra patalpinta Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO), šio kitos bylos procesinio dokumento priėmimo į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą poreikis objektyviai nekyla.

Dėl bendrovės valdymo organų ir dalyvių atsakomybės skirtumų

Dėl nemokumo ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo momentų bei prejudicinių faktų

30. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad apeliantas T. A., kuris nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. buvo bendrovės direktoriumi, o iki 2017 m. spalio 24 d. – ir jos akcininku, žinodamas, kad bendrovė yra faktiškai nemoki, nesikreipė dėl bankroto bylos jai iškėlimo, priėmė sprendimą dėl dividendų išmokėjimo. Ieškovė taip pat įrodinėjo, kad apeliantas V. R., kuris nuo 2013 m. gegužės 30 d. yra ieškovės akcininkas, veikdamas kartu su apeliantu T. A., neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, nors žinojo, kad bendrovė yra nemoki, ir taip pat priėmė sprendimą dėl dividendų išmokėjimo. Ieškovė prašė solidarios apeliantų T. A. ir V. R. atsakomybės taikymo, o prašomą iš jų priteisti 124 527,30 Eur žalos atlyginimą siejo su laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. išaugusiu bendrovės kreditorių reikalavimų dydžiu. Apelianto K. S., kuris bendrovės vadovu buvo nuo 2017 m. lapkričio 18 d. iki bankroto bylos jai iškėlimo, o nuo 2017 m. spalio 24 d. kartu su apeliantu V. R. buvo ir bendrovės akcininkas, atsakomybė grindžiama bankroto bylos pavėluotu inicijavimu, visų bendrovės dokumentų ir turto nemokumo administratoriui neperdavimu, netinkamai tvarkyta buhalterine apskaita, nuostolingų sandorių sudarymu. Atitinkamai, ieškovė teigė, kad apeliantas V. R., kaip akcininkas, ir toliau nesiėmė jokių priemonių bendrovės mokumui atkurti, todėl 210 951,27 Eur žalą, lygią kreditorių reikalavimų padidėjimui nuo 2017 m. lapkričio 18 d. iki bankroto bylos iškėlimo, prašė priteisti iš jų abiejų solidariai.

31. Apeliantai V. R. ir T. A. apeliaciniuose skunduose visų pirma kelia civilinėje byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyto ieškovės nemokumo momento prejudicialumo šiame ginče dėl žalos atlyginimo klausimą, tvirtindami, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai identifikavo bendrovės nemokumo momentą. Be kita ko, apeliantas V. R. teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo nustatyti ne tik nemokumo atsiradimo pradžią, bet ir jo, kaip akcininko, sužinojimo apie nemokumą momentą. Nors apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškovės nemokumo momentą, stokoja pagrįstumo, visgi teisėjų kolegija iš esmės pritaria apelianto V. R. pozicijai, kad nagrinėjimo ginčo kontekste aktualus yra ir sužinojimo apie bendrovės nemokumą momentas.

32. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas).

33. Plėtodamas praktiką, kasacinis teismas nurodo, kad teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas. Kitaip nei teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta faktinė aplinkybė, kuri, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, nebegali būti iš naujo nustatoma ir ginčijama, teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisinis vertinimas gali skirtis priklausomai nuo konkrečios bylos nagrinėjimo dalyko ir konkrečioje byloje taikytinų teisės normų turinio, t. y. ta pati teismo nustatytų faktų sudėtis gali būti pripažinta pažeidimu pagal vienoje byloje taikytinas teisės normas, tačiau tokiu nebūti pripažinta pagal teisės normas, taikytinas kitoje civilinėje byloje. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galia netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 33 punktas).

34. Kasacinis teismas taip pat jau yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad apie tai, ar tyčinio bankroto byloje nustatyta faktinė aplinkybė laikytina prejudicine byloje dėl žalos atlyginimo, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tyčinio bankroto byloje įrodinėtus tyčinio bankroto nustatymo pagrindus ir byloje dėl tyčinio bankroto priimtų teismo procesinių sprendimų turinį (inter alia (be kita ko), į tai, ar nurodyta aplinkybė buvo teismo nustatyta kaip turinti esminę reikšmę sprendžiant dėl bendrovės tyčinio bankroto, ar buvo tik paminėta kaip šalutinė aplinkybė, neturinti esminės reikšmės teismo išvadoms) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 47 punktas). Viena vertus, nemokumo momentas ir atitinkamai asmens pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiradimo momentas paprastai yra bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įrodinėjimo dalyko dalis, kita vertus, su šios pareigos vykdymu susijusios faktinės aplinkybės nustatomos ir vertinamos būtent tyčinio bankroto aspektu, t. y. tik tiek, kiek tai buvo būtina siekiant patvirtinti arba atmesti teiginius, kad bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 35 punktas).

35. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad bylose, kuriose ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, dalyvavo tie patys asmenys, kurie yra ir nagrinėjamos bylos dėl žalos atlyginimo dalyviais. Tyčinio bankroto bylos įrodinėjimo dalyku buvo ir aplinkybės, susijusios su nemokumo momento nustatymu, nes pats pareiškimas, be kita ko, buvo grindžiamas bankroto bylos pavėluotu inicijavimu. Vadinasi, bendrovės nemokumo momento nustatymas sudarė tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalyką.

36. Lietuvos apeliacinis teismas, instancine tvarka patikrinęs Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarties, kuria ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl apeliantų V. R. ir T. A. veiksmų ir (ar) neveikimo, teisėtumą bei pagrįstumą, 2020 m. kovo 30 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-646-798/2020 konstatavo ir tokias faktines aplinkybes, kad faktiškai ieškovė jau 2016 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams – 199 212 Eur – viršijo realią jos turto vertę – 189 622 Eur. Pažymėtina, kad nemokumo momentas toje byloje buvo nustatinėjamas vadovaujantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytu reglamentavimu, kuris aktualus ir sprendžiant žalos, patirtos laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo klausimą. Todėl pirmiau priimtais įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais nustatyta faktinė aplinkybė, kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje laikytina prejudicine.

37. Su apeliacinių skundų argumentais, kad tyčinio bankroto byloje išvados, jog iš bendrovės balanse įrašytos turto vertės turi būti atimta 134 299 Eur debitorių skola, kadangi jų išieškojimas neperspektyvūs, ir kad pradelsti bendrovės įsipareigojimai sudaro 199 212 Eur, buvo padarytos neturint visų finansinės atskaitomybės dokumentų bei įrodymų, kurie buvo pateikti būtent į nagrinėjamą civilinę bylą, bet pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nevertinti, teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-646-798/2020, iš ieškovės balanso už 2016 metus šis teismas nustatė, kad ieškovė deklaravo turinti 323 921 Eur vertės turtą, kurio 134 299 Eur dalį sudaro debitorių skolos. Pažymėjęs, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje nėra dažnas, teismas nusprendė, jog šiuo atveju debitorių skolos negali būti laikomos realiu ieškovės turtu.

38. Apelianto V. R. argumentai, kad pačios ieškovės 2021 m. gruodžio 20 d. į nagrinėjamą bylą pateikti duomenys (2 t., b. l. 194–196) apie debitorių skolas patvirtina, jog didžioji dalis kreditorių savo įsipareigojimus ieškovei įvykdė, taip pat nėra pagrįsti. Priešingai, ieškovė 2021 m. gruodžio 20 d. rašte nurodo negalinti pateikti duomenų apie 2016 m. gruodžio 31 d. debitorius, nes nemokumo administratoriui nebuvo perduoti dokumentai ir buhalterinės apskaitos išrašai, iš kurių būtų galima nustatyti tiek debitorių skolų atsiradimo pagrindą, tiek ir jų dinamiką. Nagrinėjamų argumentų kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad tyčinio bankroto byloje buvo nustatytas ir toks faktas, jog apeliantas K. S. nemokumo administratoriui perdavė tik pavienius bendrovės dokumentus, todėl negalima tiksliai nustatyti bendrovės įsipareigojimų bei turto. Atitinkamai, nėra pagrindo abejoti nemokumo administratoriaus teiginiais, nurodytais aptartame rašte. Be to, šiame rašte ieškovės nemokumo administratorius teigia iš jam perduotų dokumentų dalies nustatęs, kad 2018 m. birželio 15 d. duomenimis debitoriniai įsipareigojimai sudarė 49 684,51 Eur, o per visą bankroto procesą iš debitorių buvau gauti 1 672,59 Eur.

39. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas V. R., nėra jokio pagrindo padaryti išvadą, kad visos (ar dalis) balanse už 2016 metus nurodytų debitorių skolų buvo grąžintos ir šis turtas buvo realus. Jokie objektyvūs įrodymai, patvirtinantys debitorių skolų sumokėjimą, į nagrinėjamą bylą nėra pateikti.

40. Apelianto T. A. apeliacinio skundo argumentai, kad bendrovės turto vertės dydį, o kartu ir faktą, kad ji 2016 m. gruodžio 31 d. dar buvo moki, patvirtina teismo eksperto A. V. atliktos kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės akto išvados (4 t., b. l. 1–19) ir Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų tarnybos 2022 m. sausio 18 d. specialisto išvados (4 t., b. l. 118–133), taip pat nesudaro pagrindo kitaip nuspręsti dėl ieškovės nemokumo momento atsiradimo, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas.

41. Pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 25 d. nutartimi (3 t., b. l. 80–83) buvo patenkintas apelianto T. A. prašymas paskirti ekspertizę ieškovės turto, buvusio 2017 m. lapkričio mėn., rinkos vertei nustatyti. Ekspertizė buvo pavesta atlikti teismo ekspertui A. V.. Teismo ekspertas nurodė, kad 2017 m. lapkričio mėn. ieškovės turto vertė, ją vertinant vidutinėmis rinkos kainomis, buvo 271 505 Eur. Tačiau iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad tiek transporto priemonių (vilkikų, priekabų, automobilių), tiek kito kilnojamo turto (jūrinio konteinerio, kompiuterių, baldų ir kitų daiktų) vertė buvo nurodyta ekspertui jo neapžiūrėjus, neturint informacijos apie turto techninius parametrus, būklę, amžių, vien darant prielaidas, kad transporto priemonės atitiko vidutinišką techninę būklę ir išvaizdą, kito turto būklė yra vidutiniška, bet jis yra tinkamas naudoti pagal paskirtį. Kitaip tariant, teismo ekspertas nustatė turto vertę pats jo neapžiūrėjęs, nes nemokumo administratoriui šis turtas nebuvo perduotas.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių duomenų savaime nepakanka sutikti su apelianto T. A. pozicija, kad vien dokumentuose įvardyto turto, kuris faktiškai nebuvo perduotas nemokumo administratoriui, vertė faktiškai ir buvusi tokia, kokia yra nurodyta teismo eksperto išvadoje. Nesant jokių papildomų įrodymų (duomenų) apie buvusią tikrąją to turto būklę, jo komplektaciją, nusidėvėjimą ir kt., vien eksperto padaryta prielaida, kad turtas tinkamas naudoti, vidutiniškos būklės ir pan., aiškiai nepakankama paneigti kitoje byloje nustatytą faktą, jog bendrovė vertinamu laikotarpiu jau buvo nemoki. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo teismo eksperto išvada, kurioje nurodyta ne reali, o tik preliminariai galima turto vertė. Jokių kitų objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokį faktiškai turtą turėjo ieškovė 2016 m. gruodžio 31 d. ir vėliau, kokia buvo šio turto būklė, kam ir už kokią kainą jis galbūt buvo perleistas, byloje nėra, o tai nulėmė pačių apeliantų veiksmai (netinkamai tvarkoma ieškovės buhalterinė apskaita, neišsaugotas ir neperduotas administratoriui visas turtas).

43. Ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00074-20 metu specialistės pagal Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyr. tyrėjos užduotį atlikti objekto tyrimą parengtoje išvadoje, be kita ko, atsakant į 1 klausimą, yra nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 31 d. ieškovės turtinė padėtis buvo sunki, o 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. vasario 26 d. ieškovė buvo nemoki, neturėjo apyvartinių lėšų atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu bei kitais kreditoriais. Iš tiriamosios šios išvados dalies matyti, kad specialistė, atlikdama tyrimą, vertino tuos pačius ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie buvo vertinami ir tyčinio bankroto byloje. Išvadą, kad 2016 m. gruodžio 31 d. ieškovės turtinė padėtis buvo sudėtinga, bet jos nemokumo dar nebuvo, specialistė padarė įvertinusi tai, kad pagal balanso už 2016 metus duomenis ieškovė turėjo 107 908 Eur (323 921 Eur – 216 013 Eur) daugiau turto (323 921 Eur) negu įsipareigojimų (216 013 Eur). Išvedusi bendrą mokumo koeficientą, specialistė nustatė momentą, kada ieškovė buvo nemoki.

44. Vertindama būtent tokių specialistės išvadų reikšmę šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti, teisėjų kolegija pažymi, kad bendrovės nemokumas buvo nustatinėjamas ne nagrinėjamam ginčui aktualaus ĮBĮ kontekste, t. y. vadovaujantis šiame specialiame įstatyme įtvirtintomis taisyklėmis, o kito – baudžiamojo įstatymo – ribose. Vien dėl šios priežasties minėtos išvados teisiškai neaktualios. Juo labiau kad tyčinio bankroto byloje yra nustatyta, kad faktiškai ieškovė turto turėjo mažiau, nei buvo nurodyta balanse, o išvadą pateikusi specialistė darė prielaidą, jog balanse nurodyti teisingi, realią faktinę situaciją atitinkantys duomenys.

45. Atmestini kaip nepagrįsti ir tokie apelianto V. R. skundo argumentai, kad ieškovės pradelsti mokėjimai kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė ne balanse nurodytus 199 212 Eur, o žymiai mažesnę sumą – 91 982,23 Eur sumą. Būtent tokią savo poziciją apeliantas grindžia ieškovės į bylą pateiktos skolos suvestinės Nr. 1 duomenimis (2 t., b. l. 171–175), kurioje nurodyta, kad III ir II eilės ieškovės skolos kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. sudarė 91 982,23 Eur. Pažymėtina, kad šį dokumentą ieškovė į bylą pateikė įrodinėdama kreditorių reikalavimų dydžių pokytį nuo bendrovės nemokumo atsiradimo momento (2016 m. gruodžio 31 d.) iki 2017 m. lapkričio 17 d., tačiau jame nėra informacijos apie iki 2016 m. gruodžio 31 d. susidariusius kreditorių reikalavimus bendrovei, kurie po 2016 m. gruodžio 31 d. nesikeitė.

46. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė turėjo mažiau nei buvo nustatyta tyčinio bankroto byloje pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams, byloje nėra. Iš ieškovės bankroto bylos Nr. B2-30-460/2023 duomenų matyti, kad iš karto po bankroto bylos ieškovei iškėlimo 2018 m. birželio 15 d., bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo patvirtinti 7 464,35 Eur kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka ir (ar) įkeitimu, reikalavimai, 29 812,77 Eur pirmąja eile tenkintinų kreditorių reikalavimų, 6 535,91 Eur antrąja eile tenkintinų kreditorių reikalavimų, 253 523,08 Eur trečiąja eile tenkintinų kreditorių reikalavimų, o bendra jų suma – 297 336,11 Eur. Todėl labiau tikėtina, kad 2016 metų balanse, parengtame bendrovės vadovo, kaip pradelsti nurodyti mokėjimai kreditoriams jau galėjo sudaryti būtent 199 212 Eur sumą, o ne apelianto V. R. deklaruojamą gerokai mažesnę 91 982,23 Eur sumą.

47. Teisėjų kolegija, apibendrindama savo motyvus, nepagrįstais pripažįsta tokius apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Visgi, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, pagrįsta yra apelianto V. R. pozicija, susijusi su būtinybe nustatyti ne tik aplinkybę, kada bendrovė tapo nemokia, bet ir kiekvieno iš apeliantų sužinojimą apie nemokumą, jeigu yra įrodinėjama žala, kuri siejama su bendrovės skolų padidėjimu dėl bankroto bylos laiku neinicijavimo.

48. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 46 punktas). Tikslus (o ne apytikslis) momentas, nuo kada atsakovas gali būti laikomas pažeidusiu pareigą laiku inicijuoti bankroto bylą, turi esminę reikšmę, kadangi būtent nuo šio momento turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei ir kitiems kreditoriams šios pareigos pažeidimu padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 40 punktas).

49. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantų civilinės atsakomybės klausimą, turėjo vertinti ir pasisakyti ne tik dėl to, kada ieškovė tapo nemokia, bet ir dėl to, kada apeliantai apie šį faktą sužinojo arba turėjo sužinoti. Tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė. Tai, kad ieškovė 2016 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki, savaime nesuponuoja išvados, kad tuo metu apeliantai (apeliantas K. S. nuo tapimo bendrovės akcininku momento – 2017 m. spalio 24 d., bei tapimo vadovu momento – 2017 m. lapkričio 18 d.) jau turėjo ir galėjo suprasti apie atitinkamų savo pareigų atsiradimą. Šiuo atveju būtina ištirti ir teisiškai įvertinti tiek tyčinio bankroto byloje nustatytas faktines aplinkybes, tiek ir šalių apeliaciniuose skunduose bei kituose jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, susijusias su momentu, kada jiems buvo perduoti finansinės atskaitomybės ir kiti dokumentai, atlikti auditai ir pan. Tik nustačius momentą, kada apeliantai sužinojo ir (ar) turėjo sužinoti apie ieškovės nemokumą ir atitinkamų savo pareigų atsiradimą, galės būti teisingai išnagrinėtas šalių ginčas.

Dėl veiksmų neteisėtumo ir prejudicinių faktų

50. Apeliantai apeliaciniuose skunduose nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jų, kaip vadovų ir akcininkų, veiksmų vertinimo teisėtumo aspektu. Apeliantai K. S. ir T. A. teigia, kad teismas nepagrįstai tyčinio bankroto byloje nustatytas faktines aplinkybes pripažino prejudicinėmis. Apeliantas V. R. teigia, kad teismas jo atžvilgiu priėmė siurprizinį sprendimą, kadangi kitu, nei įrodinėjo ieškovė, teisiniu pagrindu įvertino jo, kaip akcininko, veiksmų teisėtumą.

51. Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus apeliantų K. S. ir T. A. apeliacinių skundų argumentus, pažymi, kad ieškovė tyčinio bankroto byloje įrodinėjo kelis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, kuriems esant bankrotas laikomas tyčiniu. Ieškovė įrodinėjo, kad visi apeliantai, skirtingu laiku vadovę ar buvę akcininkais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tęsė nuostolingą veiklą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); apeliantai V. R. ir T. A. sudarė nuostolingą ir ekonomiškai nenaudingą sandorį dėl dividendų išsimokėjimo bendrovei esant nemokiai, taip sumažindami galimybę atsiskaityti su kreditoriais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai); apeliantas K. S. neperdavė dokumentų ir turto nemokumo administratoriui, sudarinėjo nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, perduodant neatlygintinai valdyti ir naudoti bendrovės turtą kitai įmonei, suteikiant pirmumą vienam iš kreditorių, netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, neteikė finansinių ataskaitų registro tvarkytojui (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktai).

52. Ištyrus ir įvertinus šalių į tyčinio bankroto bylą pateiktus įrodymus, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-646-798/220 ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 10 d. bei 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartyse buvo prieita prie išvados, kad egzistuoja visi ieškovės įrodinėti teisiniai pagrindai pripažinti bankrotą tyčiniu, be kita ko, individualizuojant kiekvieno iš apelianto prisidėjimą prie to. Reikšdama nagrinėjamą ieškinį ieškovė apeliantų veiksmų neteisėtumą siejo būtent su tyčinio bankroto byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad visų apeliantų veiksmai arba neveikimas lėmė tyčinį bankrotą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad apeliantų V. R. ir T. A. veiksmų neteisėtumas pasireiškė jiems vengus inicijuoti bankroto bylą, dar daugiau, bendrovei jau esant nemokiai priėmus sprendimą išsimokėti dividendus. 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje ieškovė patikslino savo reikalavimo pagrindą, teigdama, kad apeliantas V. R., kaip akcininkas, turėjo imtis priemonių, kad apeliantas T. A. kreiptųsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba akcininkų susirinkimuose svarstytų klausimą dėl bendrovės mokumo atkūrimo. Apelianto K. S. veiksmų neteisėtumas grindžiamas vengimu inicijuoti bankroto bylą ir nuostolingos veiklos tęsimu, nenaudingų bendrovei sandorių sudarymu, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimu registro tvarkytojui.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantų T. A. ir K. S., skirtingu laikotarpiu vadovavusių bendrovei, tyčinio bankroto byloje nustatytus neteisėtus veiksmus pripažino prejudiciniais faktais, kurių iš naujo įrodinėti nereikia, nes tokių faktų nustatymas sudarė ir tyčinio bankroto bylos, ir šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyką. Tačiau pirmosios instancijos teismas suklydo nuspręsdamas, kad ir apelianto V. R. tyčinio bankroto byloje nustatyti neteisėti veiksmai laikytini prejudicinėmis nagrinėjamai civilinei bylai aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios, kokie subjektai turi pareigą inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą, prasme akcininkai nei pagal šį įstatymą, nei pagal kitus akcininkų kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus (šiuo atveju ABĮ) neturi tiesioginės pareigos kreiptis su pareiškimu iškelti nemokios įmonės bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-313/2021, 44 punktas). Vadinasi, vien tai, kad tyčinio bankroto byloje buvo konstatuota, jog apeliantas V. R. neinicijavo bankroto bylos ieškovei iškėlimo, savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti prejudicijos nagrinėjamai bylai buvimą – kitoje byloje jau įrodytus neteisėtus šio apelianto veiksmus, lemiančius civilinės atsakomybės jam taikymą už tokios pareigos pažeidimą.

54. Kita vertus, nors tyčinio bankroto byloje nustatyti faktai, kad apeliantas V. R. neinicijavo bankroto bylos, ir neturi prejudicinės reikšmės, nagrinėjamoje byloje ieškovės įrodinėtos aplinkybės, susijusios su jo žinojimu apie bendrovės nemokumą ir jokių ABĮ numatytų veiksmų jos nuosavam kapitalui atkurti nesiėmimu, gali ir turi būti įvertintos akcininko veiksmų teisėtumo aspektu. Pažymėtina, kad apeliantas iš esmės nė neginčija, kad jokių veiksmų bendrovės mokumui atkurti jis nesiėmė, pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grįsdamas siurprizinio sprendimo jam priėmimu. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto V. R. apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

55. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė dublike (1 t., b. l. 84), be kita ko, nurodė, kad apeliantas V. R., elgdamasis kaip atidus ir rūpestingas asmuo bei veikdamas pagal bonus pater familias (atidaus ir apdairaus žmogaus) standartą, kaip bendrovės dalyvis turėjo pareigą pats ir (arba) su kitais bendrovės akcininkais spręsti bendrovės mokumo atkūrimo ir (ar) nuostolių padengimo klausimus (ABĮ 23 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnis ir 38 straipsnio 3 dalis), arba kelti klausimą dėl bendrovės vadovo įpareigojimo pateikti pareiškimą dėl bendrovės bankroto. Apeliantas triplike (1 t., b. l. 106) išdėstė nesutikimo su tokiais ieškovės teiginiais argumentus. Taigi, priešingai nei teigiama apelianto V. R. apeliaciniame skunde, iš esmės jam buvo suteikta galimybė išdėstyti savo poziciją dėl jo, kaip akcininko, pareigų vykdymo ir sąžiningumo.

56. Visgi teisėjų kolegija sutinka su apelianto V. R. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas tokioje situacijoje turėjo nustatyti įstatinio kapitalo pokyčius, o ne apsiriboti vien turto ir pradelstų kreditorinių reikalavimų santykio nustatymu. Toks faktas nebuvo nustatytas ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Tik nustačius aplinkybę, kada nuosavas kapitalas tapo mažesnis nei ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, bei momentą, kada apie tai sužinojo (ar turėjo sužinoti) akcininkas V. R., galėtų būti sprendžiama dėl šio apelianto atsakomybės akcininko pareigų (ne)vykdymo kontekste, įskaitytinai ir nekeliant klausimo dėl atitinkamų įpareigojimų, susijusių su bankroto bylos inicijavimu, bendrovės vadovui nustatymo.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio bei bylos procesinės baigties

57. Ginčui aktualioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).

58. Taigi, tik nustačius laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, atitinkamai, akcininkas sužinojo apie bendrovės prastą finansinę padėtį ir nuosavo kapitalo sumažėjimą, gali būti nustatyta žala, kuri tokioje situacijoje yra lygi bendram išaugusiam bendrovės skolų dydžiui.

59. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, vadovavosi nemokumo administratoriaus pateiktomis suvestinėmis lentelėmis (2 t., b. l. 171–180), kuriose nurodyti kreditorių reikalavimų pokyčiai nuo nemokumo momento 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. (t. y. apelianto T. A. vadovavimo pabaigos), ir nuo 2017 m. lapkričio 18 d. (t. y. apelianto K. S. vadovavimo pradžios) iki bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pirmiau jau pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas visų pirma turėjo nustatyti, bet nenustatė apeliantų sužinojimo ir (arba) turėjimo sužinoti apie bendrovės nemokumą momento, nuo kurio ir atsiranda pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl šalių ginčas išspręstas neteisingai. Tik nustačius nurodytą momentą galės būti teisingai nustatytas laikotarpis, kuriuo atsiradusios arba padidėjusios skolos galėtų būti laikomos priežastiniu ryšiu susijusiomis su apeliantų neteisėtu neveikimu. Kadangi apelianto V. R. sužinojimo apie jam tenkančią pareigą sušaukti akcininkų susirinkimą momentas taip pat nebuvo identifikuotas, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis laikytinas subsidiariai atsakingu su vadovais, stokoja pagrįstumo, šio apelianto civilinės atsakomybės klausimas galės būti teisingai išspręstas nustačius nurodytas aplinkybes ir individualiai įvertinus akcininko veiksmus.

60. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

61. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

62. Nagrinėjamu atveju nenustatytų faktinių aplinkybių pobūdis ir jų reikšmė neleidžia apeliacinės instancijos teisme atlikti jų teisinio vertinimo, antraip galėtų būtų pažeista šalies ar šalių, nesutinkančių su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu bei vertinimu, teisė į apeliaciją, juolab kad gali kilti poreikis rinkti naujus įrodymus, susijusius su bendrovės skolų atsiradimo (padidėjimo) dinamika, atsižvelgiant į šiam ginčui išspręsti aktualius laikotarpius. Šiuo konkrečiu atveju bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisytas. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

63. Nustačiusi apskųsto teismo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindą, dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėjų kolegija nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.