Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Stasio Punio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. J. (D. J.) ir jos gynėjai advokatei Danutai Cytovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje padarymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant ją tėvo, laiduotojo Z. J. atsakomybei, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir jos atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta.

Remiantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktais, 68 ir 71 straipsniais, D. J. uždrausta 2 (dvejus) metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones bei paskirta sumokėti 10 MGL (376,60 eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikytų BK 72 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių turto konfiskavimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas) - iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. konfiskuotina automobilio VW „Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma.

Dėl turto konfiskavimo

Dėl transporto priemonės, kaip BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo priemonės

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad dabartinė BK 281 straipsnio 7 dalies redakcija įsigaliojo tik nuo 2017 m. sausio 1 d. (2016 m. kovo 25 d. įstatymas Nr. XII-2277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06428)), taigi teismų praktika šios kategorijos bylose, o būtent – turto (transporto priemonės) ar šio turto vertę atitinkančios piniginės sumos konfiskavimo klausimais, yra vis dar besiformuojanti. Iš teismų informacinėje sistemoje esančių duomenų apie šios kategorijos bylas ir teismų sprendimus jose, matyti, jog BK 72 straipsnio nuostatų taikymo klausimas, BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo kontekste, LAT dar nebuvo nagrinėtas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) doktrina dėl teismų precedentų konkurencijos, teisėjų kolegija įvertino teismų sprendimus kolegialiai ir apeliacine tvarka nagrinėtose šios kategorijos bylose.

Šiame kontekste paminėtinos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos: „Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai <…> bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; <…>. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama.“

Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su teismų praktikoje įsitvirtinančia pozicija, jog neblaivaus asmens vairuota transporto priemonė pripažįstama BK 281 straipsnio 7 dalies nusikaltimo padarymo priemone ir pastebi pagrindinius tokią poziciją pagrindžiančius argumentus:

12.1. Šiame kontekste apygardos teismas pažymi, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais ((2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06428)), už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė, taip siekiant didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, daugeliu atvejų nėra įmanomas. Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, pobūdžio.

12.2. Pagal teismų praktiką, padarius ne BK 281 straipsnio 7 dalyje, o kitose šio straipsnio dalyse numatytą nusikalstamą veiką transporto priemonė paprastai nėra konfiskuojama, tačiau tokiais atvejais padaromas neatsargus nusikaltimas, o nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti.

12.3. Sąmoningas transporto priemonės panaudojimas darant šioje teisės normoje numatytą tyčinę nusikalstamą veiką yra įtrauktas į BK 287 straipsnio 7 dalyje aprašytą nusikaltimo sudėtį kaip būtinasis požymis, tačiau tai, transporto priemonės kaip nusikalstamos veikos priemonės statuso nekeičia, nes būtent ją naudojant ir yra sudaromos sąlygos įvykdyti tokio pobūdžio nusikalstamą veiką. Taigi, transporto priemonės panaudojimas yra ir nusikaltimo padarymo priemonė ir būtina sąlyga, be kurios neįmanoma padaryti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos (lot. conditio sine qua non).

Dėl nusikaltimo padarymo priemonės konfiskavimo ar jos vertės išieškojimo proporcingumo

Teismas vertindamas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir faktą, kad prokuroras prašo konfiskuoti ne trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, kuriuo D. J. padarė nusikalstamą veiką, o šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą, pastebi, kad konfiskuotino turto vertės išieškojimas daugeliu atveju savo esme yra nukreiptas ne į siekį apriboti galimybes padaryti naują nusikalstamą veiką ta pačia priemone, o norint atgrasyti kaltininką nuo naujų nusikalstamų veikų ir jį nubausti. Taigi, turto vertės išieškojimas tokiu atveju įgauna aiškų baudžiamąjį poveikį ir, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos kontekste, gali būti vertinamas kaip papildoma sankcija kaltininkui. Tokiais atvejais nacionaliniai teismai privalo spręsti klausimą ar sprendimas išieškoti turto vertę atitinkančią sumą yra proporcingas lygiai taip pat kaip tą savo jurisprudencijoje daro EŽTT bylose dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau vadinama – Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo (pvz., EŽTT 2009 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Gabric prieš Kroatiją).

Taigi, turto konfiskavimą reglamentuojančios teisės normos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į EŽTT praktikoje suformuotus principus, kurie, be kita ko, yra aptariami ir LAT praktikoje:

“Pažymėtina, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Šio protokolo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe; iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Pagal šio straipsnio 2 dalį ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

<..> EŽTT praktikoje turto, panaudoto kaip uždraustos ir pavojingos veikos padarymo priemonė, konfiskavimas paprastai vertinamas kaip nuosavybės naudojimo kontrolė pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį (pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimas byloje B.K.M. Lojistik Tasimacilik Ticaret L. S. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 42079/12, par. 38, su tolesnėmis nuorodomis). Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalis aiškinama atsižvelgiant į šio straipsnio pirmajame sakinyje nustatytą principą, taigi kiekvienu nuosavybės teisių apribojimu pagal šią nuostatą turi būti nustatyta teisinga bendrojo visuomenės intereso reikalavimų ir asmens pagrindinių teisių apsaugos imperatyvo pusiausvyra, kuri reiškia, kad turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo santykis tarp panaudotų priemonių ir siekiamo tikslo (pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Yildirim prieš Italiją, peticijos Nr. 38602/02). Valstybė turi plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo. Pripažįstant kovos su pavojingomis ir uždraustomis veikomis svarbą, kartu, be kita ko, nurodoma, kad turto, panaudoto pavojingoms veikoms padaryti, konfiskavimas gali sukelti žymią naštą tretiesiems asmenims, kuriems jis priklauso. Bendrųjų nusikaltimų prevencijos interesų ir ribojamų asmens teisių pusiausvyros nustatymas šioje situacijoje reiškia, kad tokios naštos uždėjimas turto savininkui gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai jo interesą dėl turto grąžinimo nusveria tai, kad grąžinimas palengvins naujų nusikaltimų darymą ir pakenks kovai su nusikalstamumu (B.K.M. Lojistik Tasimacilik Ticaret L. S. prieš Sloveniją, par. 47).

<...> Vertinant turto konfiskavimo proporcingumą baudžiamojo pobūdžio bylose, EŽTT praktikoje, be kita ko, nurodoma ir tai, kad toks nuosavybės teisių apribojimas turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią yra numatyta ir skiriama, sunkumą (pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2017 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Boljević prieš Kroatiją, peticijos Nr.43492/11, par. 44 ir kt.; 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje S.C. Fiercolect Impex S.R.L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 26429/07, par. 69–72; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Sud Fondi srl ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 75909/01, par. 140).“(LAT 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-2-489/2017).

Būtent proporcingumo principo taikymo kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali daryti išvados, jog turto konfiskavimas – kaip baudžiamojo poveikio priemonė, privalo būti taikoma visais atvejais be išimčių. Šioje apimtyje pirmiausia pažymėtina tai, jog apygardos teismai nagrinėdami aptariamos kategorijos bylas, pažymėdami, jog turto konfiskavimas privalomas visais atvejais, visgi, nurodo, jog tam tikrais atvejais gali būti taikomos šios taisyklės išimtys – „<...> nusikalstamos veikos priemonė turi būti konfiskuojama visais atvejais. Išimtys gali būti daromos tik remiantis kasacinio teismo bei Konstitucinio Teismo suformuotomis nuostatomis, tačiau šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo atžvilgiu BK 72 str. nuostatų taikymas bus išimtinai neproporcinga“ (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-416-190/2017); „kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas, taigi ir nusikalstamos veikos priemonės, privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Pagrindo spręsti, kad šiuo atveju šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas aiškiai prieštarautų proporcingumo, teisingumo principams, nėra, todėl ji taikytina“ (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-397-843/2017). Taigi, tokie ir panašūs teismų praktikos pavyzdžiai jau aptartos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ir EŽTT praktikos kontekste, sudaro prielaidas išvadai, jog tam tikrais atvejais, kai BK 72 straipsnio nuostatų taikymas aiškiai pažeistų proporcingumo principą, teismas gali nuspręsti netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės.

Tokią poziciją patvirtina ir kai kurie D. J. atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti teismų praktikos pavyzdžiai, kai teismai atsižvelgdami į proporcingumo principo nuostatas, pripažino, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas negalimas ar netikslingas. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, jog atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi įsiteisėję Kauno apygardos teismo sprendimai, kuriuose turtas nekonfiskuotas konstatavus, jog tokiu būdu būtų pažeisti konstituciniai proporcingumo ir teisingumo principai, yra priimti skirtingų nei nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių pagrindu. Antai, iš Kauno apygardos teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-291-348/2017 matyti, kad teismas nagrinėjo bylą, kurioje prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausiusį automobilį, o ne jo vertę atitinkančią sumą, be to, pažeidėjo motina buvo neįgali, jo naudotas automobilis buvo jo šeimos automobiliu; trečiasis asmuo, kuris buvo automobilio savininku, nebuvo informuotas apie vykdomą baudžiamąjį procesą. Atitinkamai iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-499-785/2017 matyti, kad nusikaltimą padaręs asmuo veikė ne taip pavojingai kaip D. J. – jis nebuvo išvažiavęs į kelią - pažeidimas užfiksuotas stovėjimo aikštelėje; atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės iki tol nėkart nebuvo baustas administracine tvarka; be to, atleistojo nuo atsakomybės asmens sveikatos būklė buvo itin sunki, o automobilis buvo šeimos turtu. Galiausiai iš Kauno apygardos teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-411-238/2017 matyti, kad nuteistasis, turintis 40 metų vairavimo stažą, per tą laiką buvo baustas tik vieną kartą (D. J. bausta 4 kartus, o jos vairavimo stažas yra ženkliai mažesnis (b. l. 16, 29-32)); be to, nuteistasis 50 proc. neįgalus (nedarbingas), slaugo tėvą. Taigi, D. J. pateikiami teismo sprendimai yra priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės tam tikrais aspektais yra iš esmės skirtingos lyginant su nagrinėjama byla. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertindama, ar nagrinėjamoje byloje buvo priimtas teisingas sprendimas atsisakant išieškoti iš D. J. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą kaip neproporcingą, pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių argumentų, kodėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymas konfiskuotino turto vertės išieškojimas iš D. J. nagrinėjamoje byloje būtų neproporcingas.Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino D. J. asmenybę ir faktą, kad ji teisiama pirmą kartą bei tenkino prašymą jos atžvilgiu nepriimti apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Teismas pastarąją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis). Taigi, D. J. nepatyrė iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų (jai nebuvo skirta bausmė ir ji neturi teistumo). Vadovaujantis BK 40 straipsniu, D. J. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, be to, nustatytas laidavimo terminas pagal BK 40 straipsnio 4 dalį yra minimalus - vieneri metai.Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas D. J. nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, pastarajai paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemonės: draudimą 2 (dvejus) metus vairuoti kelių transporto priemones bei įpareigojo sumokėti 10 MGL (376,60 eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Atsižvelgiant į tai ir į aiškią bei kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius KET pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai, apylinkės teismas D. J. atžvilgiu skyrė itin švelnias poveikio priemones, kurios savo pobūdžiu atitinka administracinio nusižengimo padarinius. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalį už ženkliai mažesnio pavojingumo administracinį nusižengimą (transporto priemonių vairavimas, kai nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės (D. J. atveju nustatyta alkoholio koncentracija – 2,07 promilės)), užtraukia baudą vairuotojams nuo 300 iki 450 eurų; už tokį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. J. neblaivi vairavo automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė, kaip, pasak prokuroro, yra 2 870 eurų su PVM (b. l. 9). Teismas pastebi, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras šio automobilio vertę nustatė pagal VŠĮ „EMPREKIS“ transporto priemonių kainų informacinę sistemą. Viešai skelbtinoje informacijoje apie šią sistemą nurodoma, jog joje „vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu“ (žr. http://www.emprekis.lt/about.php). Taigi, pagal šios sistemos duomenis prokuroro pateikta vidutinė analogiško VW „Golf“ kaina nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai vertas D. J. vairuotas automobilis „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Apklaustas pirmosios instancijos teisme D. J. tėvas ir minėtos transporto priemonės savininkas Z. J. teigė, kad automobilį įsigijo už 3000 eurų, kad dabar jo vertė gali siekti 1500 eurų, „realiai, daugiausiai automobilio vertė – 2000 eurų“ (b. l. 67). Analogiškus parodymus apeliacinės instancijos teisme davė ir D. J.. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs viešai skelbtinus duomenis apie analogiškų automobilių kainas nustatė, kad šiuo metu tokių automobilių kainos svyruoja nuo 1990 iki 3850 eurų. Automobilio techninė apžiūra yra galiojanti, 2016 metų pradžioje, automobilio rida siekė 285 150 km. Taigi netikėti transporto priemonės savininko parodymais ir jo nurodyta galima 2000 eurų verte nėra pagrindo, todėl teismas ja remiasi konstatuodamas, kad kaltinimas ikiteisminio tyrimo metu nustatytos transporto priemonės vertės (2 870 eurų) neįrodė. Visų šių aplinkybių visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui teigti, kad minėtos automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas, turint omenyje ir pirmosios instancijos teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, jokiu būdu nereikštų neproporcingai griežtos poveikio priemonės apie ką teismas nurodė šio sprendimo 15 pastraipoje. Teismo įsitikinimu, visiškai priešingai nei teigia D. J., šioje situacijoje visuomenės ir D. J. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš pastarosios nebūtų išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti piniginė suma – nes taip būtų formuojamos asmens nebaudžiamumo nuotaikos bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių tikslo. Šiuo aspektu, kaip nepagrįsti atmestini ir gynybos argumentai dėl to, jog dvi skirtos baudžiamojo poveikio priemonės šioje situacijoje yra pakankamos siekiant užtikrinti joms keliamus tikslus.

Atsižvelgdama į visus aukščiau minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalis, kuria iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. J. nebuvo konfiskuota automobilio VW „Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti piniginė suma, yra neteisėta bei nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė (šiuo atveju nepritaikė esant būtinosioms sąlygoms) BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Minėta nuosprendžio dalis keistina – iš D. J. konfiskuotina automobilio VW „Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti – 2 000 eurų – dydžio piniginė suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalį, kuria iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. nekonfiskuota automobilio VW „Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma, pakeisti:

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. konfiskuoti automobilio VW „Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 000 (du tūkstančius) eurų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.