Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. P. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį – 30 parų arešto bausme, kuri remiantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant – 20 (dvidešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir BK 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 196 MGL dydžio bauda ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 20 parų areštas, bausmę atliekant areštinėje, ir 196 MGL dydžio bauda.

Remiantis BK 68 straipsniu, A. P. uždrausta 2 (dvejus) metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, konfiskuotas A. P. eksploatuojamas automobilis „VW CADDY“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, o būtent: jis, 2017 m. vasario 3 d., apie 11.14 val., Trakuose (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausantį automobilį „VW CADDY", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą A. B., gim. (duomenys neskelbtini), vardu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 1,51 promilės etilo alkoholio. Šiais veiksmais A. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

A. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmos instancijos teismo nuosprendį ir panaikinti jam paskirtą 20 parų arešto bausmę bei jam paskirti piniginę baudą, taip pat panaikinti automobilio „VW CADDY“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą. Apeliantas nurodo, kad, remiantis kartu su apeliaciniu skundu pateiktais dokumentais, jo situacija yra iš esmės pasikeitusi – jis turi darbą, pastovias pajamas, todėl gali susimokėti baudą, tuo tarpu arešto bausmės skyrimas jam neabejotinai sukeltų neigiamas pasekmes – vien dėl to, jis būtų atleistas iš darbo. Apeliantas nurodo, kad yra pasirengęs sumokėti jam nuosprendžiu skirtą baudą, nes turi pastovų darbą, tik prašytų leisti baudą sumokėti dalimis. Taip pat apeliantas pateikia dokumentus, iš kurių neva matyti, jog automobilio „VW CADDY“ savininkas A. B. sutinka jam gražinti jo dalimis sumokėtas lėšas už automobilį, kuriuos A. P. teigia panaudosiantis baudos sumokėjimui. Be to, anot apelianto, dėl jo sveikatos būklės, arešto bausmės taikymas jo atžvilgiu gali atsiliepti jo sveikatos būklei. Remdamasis tuo, A. P. nurodo, kad jis sutinka, jog jam pagrįstai atimta teisė vairuoti transporto priemones, tačiau skirtą arešto bausmę prašo pakeisti į atitinkamo dydžio baudą, nes turi pastovias pajamas. Apeliaciniu skundu nesutinkant su teismo sprendimu dėl automobilio konfiskavimo nurodoma, kad, konfiskuotas automobilis teisine prasme jam nepriklauso, kad jis buvo sumokėjęs už minėtą automobilį jo savininkui, bet jis nebuvo registruotas jo vardu. Taigi, transporto priemonės, kuri priklauso trečiajam asmeniui, konfiskavimas neturėjo būti taikomas.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas, nes įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus bei kitus teismo išreikalautus ir ištirtus duomenis, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta, o A. P. paskirta bausmė - yra teisinga ir ne per griežta.

Šioje baudžiamojoje byloje neginčijamos A. P. padarytų veikų faktinės aplinkybės, jų kvalifikavimas, nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, o konkrečiau su jam skirta bausmės rūšimi – 20 parų areštu bei su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto (automobilio) konfiskavimu. Taigi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik šioje apimtyje.

Dėl arešto bausmės

Apelianto pozicija, jog jam paskirta 20 parų arešto bausmė per griežta, todėl keistina į pinginę baudą, grindžiama tuo, kad: šiuo metu A. P. gauna stabilias pajamas, yra įsidarbinęs darbovietėje, todėl šios bausmės rūšies skyrimas galėtų lemti jo atleidimą iš darbo; jog, jis yra pasirengęs sumokėti ir kitas jo atžvilgiu paskirtas baudas; kad jis nėra linkęs pažeidinėti KET; jog jis nepiktnaudžiauja alkoholiu; kad dėl jo sveikatos būklės jam būtų per sunku atlikti arešto bausmę. Prie apeliacinio skundo, A. P. pridėjo Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) atsiskaitymo su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad 2017 m. birželio 7 d. A. P. yra atsiskaitęs su minėtais fondais (toliau – Pažyma).

Teisėjų kolegija, vertindama minėtus nuteistojo argumentus dėl švelnesnės bausmės skyrimo pastebi, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką turi būti teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Skiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, atskiri nusikalstamos veikos požymiai, jų turinys, pobūdis, nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės, galiausiai įvertinama, kokia bausmė kiekvieno konkretaus kaltinamojo atžvilgiu yra teisinga ir galėtų paveikti asmenį taip, jog ateityje jis nenusikalstų, kad ši bausmė sulaikytų kitus asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir pasiektų kitus įstatymų leidėjo numatytus ir bausmės paskirtį atspindinčius tikslus. Teisėjų kolegijos nuomone, visi šie bausmės skyrimui svarbūs aspektai buvo įvertinti tinkamai.

Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje sprendžiant dėl galimo bausmės rūšies (arešto) pakeitimo kita bausmės rūšimi (bauda), ypatingos reikšmės turi padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, asmenį charakterizuojantys duomenys (praeityje apeliantas 4 kartus baustas už KET pažeidimus (b. l. 42-44)), informacija apie anksčiau jam baudžiamuoju įsakymu skirtą ir iki šiol neįvykdytą baudos bausmę, taip pat apie A. P. turtinių įsipareigojimų apimtį. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas apelianto argumentus apie tai, jog jis galėtų sumokėti paskirtą baudą, patikrino Antstolių informacinės sistemos (toliau – AIS) duomenis apie apelianto atžvilgiu atliekamas vykdomąsias bylas (b. l. 104-107) ir šiais aspektais apklausęs nuteistąjį pripažįsta, kad finansinės bausmės paskyrimas nuteistajam šioje byloje negalimas ne tik dėl padarytos veikos pavojingumo ir nuteistojo asmenybės, bet ir dėl to, jog tokia bausmė jau buvo skirta ir nebuvo vykdoma, dar didesni finansiniai įpareigojimai apsunkintų kitų turtinių įsipareigojimų vykdymą (2017 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio metu apeliantas patvirtino, jog ankstesnės 7 379,52 eurų baudos jis nėra sumokėjęs, dalis AIS duomenų apie jo įsiskolinimus išieškotojams atitinka tikrovę (pvz. E. Z. – virš 20 000 eurų, ir kt.), be to, konkrečiai nuteistojo A. P. atžvilgiu ši bausmė nebūtų efektyvi ir nepaveiktų nuteistojo pozityvia prasme. Dėl šios priežasties, alternatyvios bausmės, nesusijusios su piniginių lėšų mokėjimu, skyrimas A. P. atžvilgiu šiuo atveju yra teisingas (ypatingai įvertinus tai, kad A. P. dar nėra sumokėjęs Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu jam skirtos 196 MGL dydžio baudos) – ir padėtų pasiektų bausmės tikslus bei paveiktų apeliantą taip, jog ateityje jis nenusikalstų, kad ši bausmė sulaikytų ir kitus asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir pasiektų kitus įstatymų leidėjo numatytus ir bausmės paskirtį atspindinčius tikslus.

Vertindamas A. P. argumentus dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos arešto bausmės vykdymo metu galimo prarasti darbo ar jo sveikatos būklės pablogėjimo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme, t. y. BK 49 straipsnio 5 dalyje, yra numatyta galimybė, tuo atveju, kai asmeniui paskirta iki 45 parų trukmės arešto bausmė, šią bausmę leisti atlikti poilsio dienomis. Taigi, įstatymas sukuria galimybę atlikti arešto bausmę taip, kad jos atlikimas neturėtų įtakos darbo santykiams. Šių nuostatų kontekste apygardos teismas pabrėžia, jog A. P. turi teisę kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą su argumentuotu ir jo darbo pobūdį bei grafiką atspindinčiu prašymu leisti arešto bausmę atlikti ne darbo dienomis, tokiu būdu A. P. neprarandant turimo darbo bei tuo pačiu nepakenkiant jo sveikatos būklei, nes arešto dienos tokiu atveju išdėstomos tam tikrais intervalais. Šiuo aspektu apygardos teismas pažymi ir tai, jog pirmosios instancijos teismo paskirta arešto bausmė, savo trukme yra pakankamai švelni – atsižvelgiant į tai, kad už nusikaltimo padarymą asmeniui galima skirti laisvės atėmimą iki vienerių metų, arešto bausmę nuo 15 iki 90 parų (BK 49 straipsnio 3 dalis), A. P. atžvilgiu skirta 20 parų arešto bausmė, kaip artima numatytam šios bausmės rūšies minimumui, negali būti laikoma per griežta.

Aukščiau nurodytų argumentų ir A. P. charakterizuojančių duomenų pagrindu, apygardos teismas konstatuoja, jog daryti išvados, kad Trakų rajono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyrė neteisingą ar per griežtą bausmės rūšį A. P. atžvilgiu, nėra objektyvaus pagrindo.

Dėl turto konfiskavimo

BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šių teisinių nuostatų kontekste, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagrindas taikyti turto konfiskavimą A. P. atžvilgiu egzistuoja. Apeliantas ginčija turto konfiskavimo galimybę iš esmės dėl to, jog jo naudota transporto priemonė priklauso ne jam, o trečiajam asmeniui; be to, jam nustatytas tik 1,51 promilės neblaivumo laipsnis; tokio pobūdžio nusikaltimą, kuris nėra sunkus, jis padarė pirmąkart, nesukeldamas pavojaus aplinkiniams.

Įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apygardos teismas konstatuoja, jog apelianto pateikiami duomenys, kuriais jis grindžia turto konfiskavimo taikymo jo atžvilgiu netikslingumą, tik iš dalies atitinka byloje esančius duomenis. Pirmiausia, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek asmuo, kurio vardu registruotas aptariamas automobilis, tiek pats apeliantas nurodė, jog aptariamu automobiliu jau tam tikrą laiką iki nusikalstamos veikos padarymo disponavo išskirtinai A. P., ir faktiškai jis jau buvo visiškai perleistas A. P. - jo nebuvo spėta perregistruoti tik todėl, kad A. P. nebuvo visiškai atsiskaitęs su A. B. už apeliantui perduotą automobilį. Taigi, akivaizdu, jog, kaip pagrįstai nurodė ir Trakų rajono apylinkės teismas (b. l. 83), šio automobiliu faktiniu valdytoju ir savininku buvo ne asmuo, kurio vardu ši transporto priemonė įregistruota, tačiau būtent apeliantas, todėl BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriose numatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, nors apeliantas ir nurodo priešingai, šioje situacijoje gali būti taikomos.

Apygardos teismas taip pat pažymi, kad nors BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra priskiriamas nesunkiems tyčiniams nusikaltimams, šiuo atveju nesutiktina su apelianto pozicija, jog jis veikė nesukeldamas pavojaus aplinkiniams. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. P. automobiliu įtartinai manevravo kelyje dienos metu (apie 11.10 val.), jis buvo neblaivus (b. l. 8), todėl vairuodamas automobilį tokiu paros metu bei tokios būsenos jis neabejotinai kėlė grėsmę kelių eismo bei jo dalyvių saugumui. Pažymėtina ir tai, kad minėto nusikaltimo sudėtis nėra materialiojo pobūdžio – jos baigtumas nesusietas su pavojingų padarinių sukėlimu – atsiradę tam tikri pavojingi padariniai gali lemti veikos kvalifikavimą pagal griežtesnę atsakomybę numatančias BK normas, tuo tarpu įstatymų leidėjas vien patį vairavimo neblaiviam faktą (kai neblaivumas viršija 1,5 promilės) kriminalizavo (straipsnio dalies redakcija įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. (2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06428))), taip šią veiką įvertindamas kaip ne tik pavojingą, bet tuo pačiu užtraukiančią ne bet kokią, o griežčiausią – baudžiamąją – atsakomybę. Taigi, apelianto argumentai dėl jo veikos santykinai mažesnio pavojingumo bei nustatyto žemesnio neblaivumo laipsnio nelaikytini pagrįstais ar tuo labiau teigiamai charakterizuojančiais A. P., dėl ko jo atžvilgiu būtų netikslinga taikyti turto konfiskavimą.

Šiuo atveju, įvertinant ir tai, kad A. P. praeityje administracine tvarka baustas už kitus KET pažeidimus ir teistas už kitos nusikalstamos veikos padarymą (b. l. 41-44, 54-57), vien faktas, kad A. P. pirmąkart padarė aptariamą nusikaltimą, kitų jau aptartų aplinkybių kontekste, neleidžia daryti išvados, kad bausmės tikslai A. P. atžvilgiu gali būti pasiekti jo atžvilgiu netaikant aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Vilniaus apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimas Nr. (2.16) NTP-7-7238 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-433-1020/2017, nes A. P. gynė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pagrindu paskirtas advokatas Viktoras Rutkauskas. Teikime nurodoma, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas A. P. gynybai sudaro 98,43 eurų advokato užmokestis (b. l. 117). Remdamasi tuo, kas minėta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo priteisti iš A. P. minėtą piniginę sumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje 1A-433-1020/2017 būtinybę skirti A. P. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas nėra galimas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.