Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Vitalijos Norkūnaitės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų K. G., D. G., I. G., G. G. ir nuteistojo A. N. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Iš nuteistojo A. N. priteista: nukentėjusiajai D. G. 4 300 Eur turtinės ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajam K. G. 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajai I. G. 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajai G. G. 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Taip pat nuspręsta išieškoti nukentėjusiesiems D. G., K. G., I. G. ir G. G. 500 (penkis šimtus) Eur išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. N. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 17 d., apie 22.57 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia 2 kartus dūrė peiliu J. G. į kairę koją ir krūtinės ląstos kairę pusę, tuo padarydamas J. G. durtinę pjautinę kairio kelio žaizdą ir durtinį pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą, pasireiškusį durtine pjautine žaizda krūtinės ląstoje, III tarpšonkauliniame tarpe IV šonkaulio, krūtinplėvės, kairio plaučio pažeidimu, kuris komplikavosi į ūmų nukraujavimą, hemopneumotoraksą, šoką, ūmų širdies ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, dėl kurio nukentėjusysis netrukus įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais A. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Nukentėjusiųjų K. G., D. G., I. G., G. G. ir nuteistojo A. N. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nustatytų bylos aplinkybių

6. Nors nukentėjusiųjų K. G., D. G., I. G., G. G. (toliau – ir nukentėjusiųjų) ir nuteistojo A. N. apeliaciniuose skunduose dėstomi skirtingi ir netgi priešingi prašymai, didžiąją dalį teismo nustatytų bylos aplinkybių patvirtina ne tik išsamiai išnagrinėti bei teisingai įvertinti įrodymai, bet tos aplinkybės pripažįstamos ir abiejuose apeliaciniuose skunduose. Byloje nustatyta, kad 2019 m. liepos 17 d., apie 22.57 val., nuteistajam A. N. besišlapinant viešoje vietoje prie sustojusio automobilio, kurį vairavo jo draugė liudytoja K. B., tarp jo ir nukentėjusiojo J. G. bei liudytojo M. B. kilo konfliktas dėl minėto netinkamo nuteistojo A. N. elgesio (šlapinimosi viešoje vietoje). Šio konflikto metu nuteistasis du kartus dūrė J. G. peiliu – pirmą kartą dūrė į krūtinę, kitą – į koją. Nuteistojo dūris J. G. į krūtinę tapo jo mirties priežastimi. 2019 m. spalio 15 d. specialisto išvadoje Nr. M 630/2019(02) nurodoma, kad be šių sužalojimų, J. G. buvo padaryti odos nubrozdinimai kairiojo klubo srityje ir veide. Remiantis 2019 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvada Nr. G1852/2019(02) byloje nustatyta, kad pačiam nuteistajam buvo padaryti odos nubrozdinimai kairiame smilkinyje, kairės plaštakos I piršte, poodinės kraujosruvos kairiojo juosmens srityje (su odos nubrozdinimu) ir kairiojo klubo srityje, kairiojo raktikaulio lūžimas. Pažymėtina, kad kai kurios nuteistojo nurodytos įvykio aplinkybės visiškai atitinka paminėtas kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes. Antai nuteistasis A. N. taip pat nurodo, kad įvykio vakarą važiavo kartu su drauge (K. B.) pas savo draugą, paprašė draugės sustoti, nes norėjo nusišlapinti. Jam besišlapinant, tarp jo ir pro šalį ėjusių J. G. bei M. B. kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis sudavė J. G. du smūgius peiliu ir pasišalino iš įvykio vietos.

7. Neginčydami šių aplinkybių, nukentėjusieji ir nuteistasis apeliaciniuose skunduose ir savo parodymuose dėsto skirtingas minėto konflikto kilimo ir J. G. sužalojimo aplinkybes. Nukentėjusioji I. G. teigia iš liudytojo M. B. žodžių žinanti, kad įvykio vakarą jos brolis ėjo kartu su liudytoju M. B. gatve, bendravo. Buvo netoli namų, kai pamatė stovėjusią mašiną, už kurios šlapinosi vyras. J. G. tiesiog praėjo pro šalį, o M. B. pradėjo minėtą vyrą mokinti, klausinėti, kodėl šis šlapinasi viešoje vietoje. J. G. net buvo nuėjęs į priekį, bet, užsimezgus konfliktui tarp nuteistojo ir M. B., grįžo ginti pastarojo, sakė, kad nuteistajam „duos vieną „plionkę“. Nukentėjusioji parodė, kad, pasak M. B., J. G. sudavė A. N., šis nuo smūgio nukrito. Gulintis nuteistasis išsitraukė peilį ir pradėjo badyti J. G.. M. B. bandė padėti draugui, tačiau vėliau išsigando ir bėgo į kitą gatvės pusę kviestis pagalbos. Savo ruožtu A. N. parodė, kad įvykio vakarą tarp jo ir J. G. bei M. B. užsimezgė konfliktas dėl to, kad nuteistasis šlapinosi viešoje vietoje. Tiksliai negali pasakyti kas, bet kažkuris iš pro šalį ėjusių vyrų, paklausė jo, kodėl jis čia šlapinasi. A. N. atsakė, kad kur nori, ten ir šlapinasi. Po šių jo žodžių į jį atsisuko J. G. ir, eidamas link nuteistojo bei sakydamas, kad jis „tuoj gaus į barzdą“, pradėjo daužyti A. N.. Nuteistasis parodė, kad ant jo pasipylė smūgių kruša – jis buvo mušamas į galvą, raktikaulį, nuverstas nuo kojų ir suspardytas. Bandė keltis, bet jį vis tiek spardė, tuomet jis, šliauždamas keturiomis, pasiekė pravertas automobilio priekines keleivio pusės dureles ir, paėmęs durelių dėtuvėje maišelyje gulėjusį peilį bei apsivertęs ant nugaros, du kartus dūrė J. G.. Kai nukentėjusysis buvo pasilenkęs, dūrė jam į plautį. J. G. nenustojus jo mušti, dar kartą dūrė į koją. Iš karto po to, šokinėdamas ant vienos kojos, J. G. pasitraukė nuo nuteistojo.

8. Nurodydami pirmiau aptartas skirtingas J. G. sužalojimo ir konflikto kilimo aplinkybes, nukentėjusieji apeliaciniame skunde atitinkamai prašo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija ir J. G. buvo nužudytas jo ir A. N. tarpusavio konflikto, t. y. muštynių, metu, kai, remiantis šiuo klausimu formuojama teismų praktika, abi pusės yra puolančiosios; nuteistasis A. N. prašo pripažinti, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis neperžengdamas būtinosios ginties ribų ir nutraukti prieš jį pradėtą baudžiamąjį procesą.

9. Sprendžiant klausimą, ar A. N. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir, jeigu taip, ar nagrinėjamu atveju buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, labai svarbiu tampa itin tikslus įvykio aplinkybių nustatymas. Siekiant išsamesnio šių aplinkybių nustatymo ir tinkamo apeliacinių skundų argumentų išnagrinėjimo, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, peržiūrint 2019 m. liepos 17 d. įvykio vaizdo įrašą, kuris, remiantis Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, 2019 m. liepos 18 d. buvo paimtas iš šalia įvykio vietos veikiančio Odontologijos kabineto, ir papildomai apklausiant tiesiogiai įvykyje dalyvavusius asmenis – liudytojus K. B., M. B. ir nuteistąjį A. N..

10. Peržiūrėjus teismo posėdyje pirmiau nurodytą įvykio vaizdo įrašą, nustatyta, kad, privažiavus liudytojos K. B. vairuojamam automobiliui, iš jo išlipo A. N. ir, priėjęs prie automobilio bagažinės, atsisukęs nugara į kameros pusę, o veidu į gatvės pusę, pradėjo šlapintis (pastaroji aplinkybė nustatyta tiek paties nuteistojo, tiek liudytojų K. B., M. B. parodymais) (vaizdo įrašo laikas 22 val. 56 min. 51 sek.). Tuo metu pro automobilį, iš gatvės pusės, ėjo J. G. ir M. B. (vaizdo įrašo laikas 22 val. 56 min. 59 sek.). Šiek tiek praėję pro automobilį, jie stabtelėjo. J. G. numojo ranka į A. N. pusę ir pradėjo eiti link jo (vaizdo įrašo laikas 22 val. 57 val. 15 val.). Priėjęs prie A. N., J. G. staiga atsilošė ir šiek tiek atsitraukė (vaizdo įrašo laikas 22 val. 57 min. 21 sek.). Tuo pat metu M. B. nubėgo į kitą gatvės pusę, o iš automobilio pasirodė liudytoja K. B., kuri stojo tarp J. G. ir A. N. (vaizdo įrašo laikas 22 val. 57 min. 24 sek.). J. G. užėmė kovinę padėtį, link jo pradėjo artėti A. N.. Tuomet J. G. užsimojo ir sudavė A. N. į veidą, tarp jų užsimezgė grumtynės (vaizdo įrašo laikas 22 val. 57 val. 26 sek.) ir jie kartu su liudytoja K. B. dingo iš kameros matymo zonos (vaizdo įrašo laikas 22 val. 57 val. 28 sek.). Grįžo M. B. ir irgi nubėgo link grumtynių vietos, kuri nepatenka į filmavimo zoną (vaizdo įrašo laikas 22 val. 57 min. 33 sek.). Po 8 sekundžių pastarasis grįžo kartu su ant vienos kojos šokinėjusiu J. G. ir pasišalino iš įvyko vietos (vaizdo įrašo laikas 22 val. 57 min. 41 sek.). Netrukus liudytoja K. B. apibėgo automobilį, atsisėdo į vairuotojo vietą (vaizdo įrašo laikas 22 val. 57 min. 47 sek.), staigiai apsuko automobilį ir išvažiavo (vaizdo įrašo laikas 22 val. 58 min. 00 sek.). J. G. liko gulėti ant gatvės. Bandė keltis, bet nesėkmingai. Visas konfliktas truko vieną minutę.

11. Peržiūrėjęs vaizdo įrašą nuteistasis A. N. jokių naujų įvykio aplinkybių nenurodė. Iš esmės atkartojo savo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus. Nuteistasis negalėjo atsakyti į teisėjų kolegijos klausimą, kodėl konflikto pradžioje J. G. lyg ir atsilošė nuo jo, o M. B. iš viso pabėgo į kitą gatvės pusę. A. N. išsakė prielaidą, kad liudytojas galėjo pagalvoti, jog J. G. jį greitai suspardys ir jie toliau eis savais keliais. Be to, anot nuteistojo, M. B. galėjo išgirsti K. B. žodžius, kad ji iškvies policiją, ir išsigąsti. Pasak A. N., jis nesudavė J. G. nei vieno smūgio. Šis iš karto trenkė jam kumščiu į veido sritį ir pradėjo daužyti, spardyti. Jis negalėjo kitaip apsiginti nuo nukentėjusiojo, nes neturėjo galimybės atsistoti ant kojų. Pažymėtina, kad kiek kitokias įvyko aplinkybes nuteistasis nurodė jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Tuomet A. N. paaiškino, kad jį puolė ne tik J. G., bet ir M. B., bet nuo pastarojo jį apgynė K. B.. Nuteistasis taip pat parodė, kad nuo J. G. smūgių krušos jis nenukrito, ne šliauždamas, bet pasilenkęs, vos ne klupčiodamas, atėjo iki automobilio, atidarė priekines keleivio pusės dureles ir pasiėmė peilį. Galvojo, kad tik pagąsdins, bet J. G. ir toliau jį daužė, todėl dūrė jam į krūtinę, o po to antrą kartą į koją. Tuomet J. G. atsitraukė nuo jo, nuteistasis įlipo į automobilį ir pasakė K. B.: „Greičiau varom iš čia“.

12. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus dėl peržiūrėto vaizdo įrašo, liudytoja K. B. nurodė, kad įvykį matė nuo to momento, kai J. G. ir A. N. sustojo vienas prieš kitą kovinėje padėtyje. Tuomet ji, išlipusi iš automobilio, bandė juos skirti. J. G. stumdėsi su A. N. ir jį parvertė, o liudytoja apsispardė su J. G. draugu (liudytoju M. B.). Pasak liudytojos, ji matė, kaip J. G. šokinėjo A. N. ant galvos, spardė jį. Negali pasakyti, kodėl M. B. konflikto pradžioje pabėgo į kitą kelio pusę. Nematė to momento, kai A. N. išsitraukė peilį, nes tuo metu stumdėsi su M. B.. Pasak liudytojos, muštynės tarp J. G. ir A. N. vyko 5–10 min. Staiga J. G. sušuko, kad jį padūrė ir viskas baigėsi. K. B. ir A. N. greitai sėdo į automobilį ir išvažiavo. Taip pat liudytoja patvirtino mačiusi, kad vieną kartą, būdamas prie mašinos, A. N. sudavė J. G., bet vėliau visą laiką smūgiavo tik J. G., o nuteistasis gynėsi.

13. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. B. buvo nurodžiusi, kad tuo metu, kai J. G. rankomis ir kojomis mušė A. N., neleido šiam keltis, ji bandė jį nustumti nuo nuteistojo. Matė, kaip J. G. spyrė bato padu A. N. į galvą, taip pat į šoną. Taip pat matė, kaip M. B. pabėgo į mišką. Kada ir kaip A. N. pasiėmė peilį pasakyti negali, nes nematė. Tik vėliau pastebėjo, kad J. G. iš kojos tyško kraujas. Nuteistasis jai liepė greitai sėstis į mašiną ir važiuoti iš ten. Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytoja K. B. paaiškino, kad kilus žodiniam konfliktui, prie A. N. priėjęs J. G. iš karto sudavė jam į galvą. Tuomet ji iššoko iš automobilio ir susistumdė su J. G. draugu. Matė, kad, būdamas prie mašinos, A. N. vieną kartą sudavė J. G., tačiau pastarasis sudavė nuteistajam žymiai daugiau smūgių – ne mažiau nei dešimt. Mušė ji rankomis ir kojomis, pervertė per save ir gulintį ant žemės toliau spardė. Pasak liudytojos, sugriebusi J. G. už kapišono, ji bandė atitraukti jį nuo A. N., tačiau vaikinas ją nustūmė. Tuomet A. N. pasakė: „Na viskas (necenzūrinis žodis), tau bus (necenzūrinis žodis) dabar“. Jis šliauždamas pasiekė automobilio priekį ir peiliu dūrė J. G.. Šiam pradėjo labai stipriai bėgti kraujas, o jie šoko į mašiną ir išvažiavo.

14. . Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja K. B. parodė, kad įvykio vakarą tarp A. N. ir J. G. bei M. B. užsimezgė žodinis konfliktas dėl to, kad A. N. šlapinosi viešoje vietoje. Pirmas smūgį sudavė J. G.. Pasak liudytojos, pamačiusi tai, ji išbėgo iš mašinos ir susikibo su J. G. draugu. Tuomet pamatė, kaip J. G. nuteistąjį pervertė ir šis nukrito prie automobilio. Ji griebė J. G. už kapišono, klausė, ką jis daro, bet šis savo veiksmų nenutraukė. Paskui pradėjo šokinėti A. N. ant galvos. Tada nuteistasis prišliaužė prie automobilio ir pasiėmė priekinių keleivio pusės durelių dėtuvėje buvusį peilį. Liudytoja to momento nematė, nes stumdėsi su J. G. draugu, kuris, pasak jos, taip pat spardė A. N.. K. B. pažymėjo, kad dviese jie tikrai būtų užmušę nuteistąjį. Pažymėtina, kad tos pačios apklausos metu liudytoja teigė mačiusi, kad A. N. krito nuo smūgio, o ji išbėgo iš mašinos jau tuomet, kai jis gulėjo. Liudytoja taip pat parodė, kad stumdėsi su J. G. draugu, tačiau tuoj pat nurodė, kad M. B. atbėgo tuomet, kai J. G. spardė gulėjusį A. N.. Liudytoja paaiškino ir tai, kad konflikto metu nuteistasis nesudavė J. G. nei vieno smūgio.

16. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. B. jokių naujų bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių nenurodė. Liudytojo teigimu, jis matė J. G. ir A. N. apsistumdymą, tačiau įvykio detalių neprisimena dėl jį ištikusio šoko. Negali atsakyti į klausimą, kodėl pačioje konflikto pradžioje pasišalino iš įvykio vietos, o paskui grįžo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytojas parodė, kad viskas truko labai trumpai. Negalėjo nurodyti, kodėl iš pradžių atsitraukė. Sakė, kad anksčiau nebuvo susidūręs su tokiomis situacijomis, dėl to pasimetė. Nematė ir negali nurodyti kuris pirmas sudavė smūgį. Matė, kad vienu momentu ir J. G., ir A. N. buvo parkritę. Jokio peilio nematė. Viskas labai staigiai baigėsi ir tuomet jis pamatė, kad J. G. kraujuoja. Pats A. N. jokių smūgių nesudavė, muštynėse nedalyvavo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. B. parodė, kad žodiniam konfliktui peraugus į smurto vartojimą, J. G. ir A. N. apsistumdė, abu parkrito ant žemės. Tuomet jis pribėgo norėdamas juos išskirti, tačiau staiga A. N. pašoko ir nubėgo prie mašinos. Automobilis iš karto apsisuko ir išvažiavo. Nei smūgių sudavimo, nei peilio liudytojas teigė nematęs.

17. Išnagrinėjusi byloje esančius ir papildomai apeliacinės instancijos teismo surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindines įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. Įvertinus tiesiogiai įvykyje dalyvavusių liudytojų K. B., M. B., paties nuteistojo parodymus ir jų atitikimą kitus byloje surinktus įrodymus, be skundžiamame nuosprendyje nurodytų įvykio aplinkybių, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu taip pat papildomai nustatyta, kad 2019 m. liepos 17 d., apie 22.57 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tarp A. N. ir J. G. bei M. B. kilo tarpusavio konfliktas dėl neteisėto nuteistojo A. N. elgesio – šlapinimosi viešoje vietoje. Padarius nuteistajam pastabą ir užsimezgus žodiniam konfliktui, J. G. priėjo prie A. N. ir sudavė jam smūgį į galvos sritį. Konflikto metu tiek J. G., tiek A. N. naudojo fizinį smurtą, patyrė kūno sužalojimus – abiem nustatyti odos nubrozdinimai. To paties konflikto metu, peržengdamas būtinosios ginties ribas, A. N. tyčia 2 kartus dūrė peiliu J. G. į kairę koją ir krūtinės ląstos kairę pusę, tuo padarydamas jam durtinę?pjautinę kairio kelio žaizdą ir durtinį?pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą, pasireiškusį durtine?pjautine žaizda krūtinės ląstoje, III tarpšonkauliniame tarpe IV šonkaulio, krūtinplėvės, kairio plaučio pažeidimu, kuris komplikavosi į ūmų nukraujavimą, hemopneumotoraksą, šoką, ūmų širdies ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, dėl kurio nukentėjusysis netrukus įvykio vietoje mirė.

Dėl būtinosios ginties

18. Jau buvo minėta, kad, pateikdami savo įvykio aplinkybių vertinimą, apeliaciniame skunde nukentėjusieji prašo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija ir J. G. buvo nužudytas muštynių metu, kai, remiantis šiuo klausimu formuojama teismų praktika, abi pusės yra puolančiosios. Savo ruožtu nuteistasis A. N. prašo nutraukti prieš jį pradėtą baudžiamąjį procesą, teigdamas, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi pirmiau aptartas byloje surinktais įrodymais nustatytas įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek nukentėjusiųjų, tiek nuteistojo argumentai yra nepagrįsti.

19. BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties BK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

20. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant į tai, kiek ginamoms vertybėms gresiantis pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).

21. Teisėjų kolegija jau buvo pažymėjusi, kad sprendžiant būtinosios ginties situaciją, būtina itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą.

22. Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad iš pradžių tarp A. N. ir J. G. kilo žodinis konfliktas – abu vartojo necenzūrinius žodžius vienas kito atžvilgiu dėl A. N. šlapinimosi viešoje vietoje; nukentėjusiajam padarius pastabą A. N., šis nenutylėjo, nenutraukė savo neteisėto elgesio, o grubiai atsakė J. G.. Tačiau, priešingai nei teigia nukentėjusieji, ši aplinkybė neleidžia teigti, kad kilusio konflikto iniciatoriumi buvo A. N.. Įvykio vaizdo įrašas, liudytojo M. B., paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad jau praėjęs nuteistąjį, pats J. G. staiga sustojo, atsisuko į A. N. ir, numodamas ranka į jo pusę, pradėjo eiti link nuteistojo. Byloje taip pat nustatyta – nuteistojo A. N., nukentėjusiosios I. G. parodymai – kad, eidamas prie nuteistojo, J. G. sakė, kad „duos jam vieną plionkę“. Priėjęs prie A. N., nukentėjusysis iš pradžių atsilošė, šiek tiek atsitraukė nuo jo, bet iš karto po to pirmas sudavė smūgį nuteistajam. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kilusio konflikto ir fizinio smurto naudojimo iniciatoriumi visgi buvo nukentėjusysis, o jo kėsinimasis į A. N. sveikatą buvo pavojingas (J. G. buvo kartu su draugu; eidamas prie nukentėjusiojo leido aiškiai suprasti, kad vartos fizinį smurtą), realus ir akivaizdus (priėjęs prie A. N., J. G. išpildė savo grasinimą ir sudavė nuteistajam). Taigi skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija. Šios išvados pagrįstumo nepaneigia nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentas, kad viskas būtų išsisprendę taikiai, jei A. N. būtų atsiprašęs ir (ar) pasiaiškinęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei byloje nustatytas, viešąją tvarką pažeidžiantis A. N. elgesys, nei jo vartoti necenzūriniai žodžiai nepateisina J. G. fizinio smurto prieš jį naudojimo ir savaime nepanaikina A. N. teisės į būtinąją gintį nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi į nuteistojo sveikatą. Be to, ne tik A. N., bet ir pats J. G. galėjo pasirinkti taikų kilusio konflikto sprendimo būdą (pvz. pranešti policijos pareigūnams apie stebimą teisės pažeidimą).

23. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiosios G. G. atstovas taip pat akcentavo, kad, priėjęs prie A. N., J. G. staiga atsilošė ir paėjo truputį atgal lyg bandydamas išvengti kažkokio pavojingo kėsinimosi. Pasak advokato, tą akimirką J. G. galėjo pamatyti peilį ar kažką kitą, kas kėlė jam grėsmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių advokato nurodytą aplinkybę apie jau tuo metu A. N. rankose galbūt buvusį peilį. Jų nepavyko surinkti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nesurinkus byloje įrodymų, patvirtinančių, kad A. N. dar prieš nukentėjusiojo smūgio jam sudavimą turėjo rankose peilį, aptariamas argumentas laikytinas prielaida, kuria negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Šiuo atveju būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) ir visas kilusias abejones aiškinti nuteistojo naudai.

24. Sutiktina, kad, atsilošdamas ir paeidamas atgal, J. G. galėjo bandyti išvengti kažkokių A. N. veiksmų (pvz. smūgio sudavimo), tačiau byloje nustatyta, kad jau tuo metu, kai J. G. artinosi prie nuteistojo, pastarasis turėjo pagrindą manyti, kad prasideda pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į jo sveikatą (J. G. kryptingai ėjo link nuteistojo, eidamas grasino fizinio smurto vartojimu), todėl, remiantis pirmiau nurodyta teismų praktika, A. N., nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, galėjo gintis nuo tokio kėsinimosi. Juo labiau, kad byloje nustatyta, jog netrukus toks smūgis A. N. ir buvo suduotas.

25. Pirmiau aptartais įrodymais byloje nustatyta, kad kėsinimasis į A. N. sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Taip pat nekyla ginčo, kad žala buvo padaryta besikėsinančiam asmeniui – J. G.. Tačiau tai tėra tik keturios iš penkių būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Ne mažiau svarbi sąlyga yra būtinosios ginties ribų laikymasis (neperžengimas). Vadovaujantis BK 28 straipsnio 3 dalimi, būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nepripažįstama, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos: kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, ir kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismų praktikoje pasisakyta, kad išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala negu verti ginami teisės ir (ar) interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės nebuvo būtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-350-222/2015, 2K568-139/2015, 2K-13-507/2017).

26. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas laikėsi minėtų BK 28 straipsnio išaiškinimų. Įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas įvykio faktines aplinkybes ir kitus reikšmingus duomenis, padaryta pagrįsta išvada, kad nuteistasis įvykio metu gynėsi nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, tačiau jo gynyba – du tyčiniai dūriai peiliu į nukentėjusiojo krūtinę ir koją, vienas kurių sukėlė J. G. mirtį, aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais – 2019 m. spalio 15 d. specialisto išvada Nr. M 630/2019(02); 2019 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvada Nr. G1852/2019(02); liudytojos K. B., iš dalies liudytojo M. B. parodymais – objektyviai nustatyta, kad konflikto metu J. G. ir A. N. apsikeitė smūgiais. Tiek vienam, tiek kitam buvo nustatyti odos nubrozdinimai, todėl negalima sutikti su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad A. N. nesudavė nukentėjusiajam nei vieno smūgio. Nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis neigė smūgiavęs J. G., tačiau tiesiogiai įvykyje dalyvavusi liudytoja K. B. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patvirtino mačiusi, kaip A. N. vieną kartą sudavė nukentėjusiajam. Šią aplinkybę patvirtino ir apie įvykį iš liudytojo M. B. žodžių pasakojusi nukentėjusioji I. G.. Tai, kad abu konflikto dalyviai stumdėsi, t. y. kad fizinis smurtas nebuvo naudojamas vien tik prieš A. N., patvirtino ir liudytojas M. B..

27. Tiek A. N., tiek liudytoja K. B. teigė, kad nuteistasis J. G. buvo mušamas itin intensyviai – pasak liudytojos K. B., nukentėjusysis šokinėjo A. N. ant galvos, nuolat spardė nuteistąjį, be to, A. N. norėjo suspardyti ir M. B., kuris to nepadarė vien dėl to, kad su juo stumdėsi pati liudytoja; pats nuteistasis teigė, kad nukentėjusiajam priėjus, „jam pasipylė smūgių kruša į galvą“, A. N. buvo daužomas, spardomas, patyrė ne mažiau nei dešimt smūgių. Pažymėtina, kad tokių liudytojos ir nuteistojo parodymų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Specialisto išvada Nr. G1852/2019(02) A. N. buvo nustatyti odos nubrozdinimai kairiame smilkinyje, kairės plaštakos I piršte, poodinės kraujosruvos kairiojo juosmens srityje (su odos nubrozdinimu) ir kairiojo klubo srityje, kairiojo raktikaulio lūžimas. Nukentėjusieji apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad, remiantis minėta specialisto išvada, muštinė žaizda dešiniajame antakyje A. N. buvo padaryta jau po byloje nagrinėjamo įvykio, tačiau jie neteisingai teigia, kad šis sužalojimas A. N. buvo padarytas praėjus net 40 parų nuo įvykio. Byloje nustatyta, kad nuteistasis buvo apžiūrėtas 2019 m. liepos 19 d. Specialisto išvados tiriamoje dalyje taip pat nurodoma, kad tą pačią dieną, sulaikymo metu, A. N. buvo sužalotas dešinysis antakis. Taigi, byloje nustatyta, kad šis sužalojimas A. N. buvo padarytas jau po įvykio, o J. G. ir nuteistojo konflikto metu galvos (veido) srityje A. N. buvo padarytas tik odos nubrozdinimas kairiame smilkinyje. Ši aplinkybė prieštarauja tiek liudytojos teiginiams apie tai, kad nuteistajam buvo šokinėjama ant galvos, tiek nuteistojo parodymams, kad jam į galvą „pasipylė smūgių kruša“. Neabejotina, kad abiem šiais atvejais A. N. turėtų būti nustatyta žymiai daugiau sužalojimų šiame gyvybiškai svarbiame organe. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis ta pačia specialisto išvada, raktikaulio lūžį A. N. galėjo patirti ne nuo tiesioginio smūgio, bet griūdamas. Juo labiau, kad byloje nustatyta, jog konflikto metu jis buvo nugriuvęs, tad vien šis nuteistajam nustatytas sužalojimas pats savaime neleidžia daryti išvados apie prieš jį naudoto smurto intensyvumą. Tačiau, priešingai nei teigia nukentėjusieji, šios byloje nustatytos aplinkybės taip pat neleidžia daryti išvados, kad aptariamą nesunkų sveikatos sutrikdymą A. N. patyrė ne dėl nukentėjusiojo veiksmų. Byloje surinkti įrodymai – šioje dalyje nuoseklūs liudytojos K. B., nukentėjusiosios I. G., paties nuteistojo parodymai – patvirtina, kad A. N. buvo nugriuvęs nuo nukentėjusiojo smūgio.

28. Nors nuteistasis ir liudytoja K. B. teigia, kad A. N. buvo labai sumuštas – „sudaužytas“; „visas mėlynas“ – šių jų nurodomų aplinkybių taip pat nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje, kuria abejoti teismas neturi pagrindo, išsamiai aprašyti visi nuteistajam nustatyti sužalojimai. Tarp jų ir padaryti prieš įvykį – dešinės plaštakos nubrozdinimai, ir po jo – muštinė dešiniojo antakio žaizda. Tačiau praėjus dviem paroms po byloje nagrinėjamo konflikto jokių daugybinių kraujosruvų, ar kažkokių kitų rimtesnių sužalojimų A. N. nebuvo nustatyta. Apžiūros metu nuteistajam buvo nustatytos tik dvi kraujosruvos, odos nubrozdinimai ir pirmiau aptartas raktikaulio lūžis.

29. Vertindama prieš nuteistąjį naudoto smurto intensyvumą, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pats konfliktas, kurio metu buvo naudojamas fizinis smurtas, tetruko 15 sekundžių. Tai yra itin trumpas laiko tarpas, per kurį nuteistajam nebuvo padaryta jokių gyvybei pavojingų ar sunkių sužalojimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad A. N. būtų mušamas ne tik J. G., bet ir M. B.. Nors liudytoja K. B. teigia, kad ji nuo konflikto pradžios stumdėsi su M. B. ir tik dėl to jis nedalyvavo muštynėse, t. y. kad matydamas šalia M. B., nuteistasis turėjo pagrindą manyti, jog gali būti sužalotas žymiai sunkiau, byloje nustatyta, kad liudytojas šalia nuteistojo pasirodė vėliau – vaizdo įrašo laikas 22 val. 57 min. 33 sek. (pirmas smūgis A. N. buvo suduotas, kai vaizdo įrašo laikas buvo 22 val. 57 val. 26 sek.), o jau po aštuonių sekundžių vaizdo kameros buvo užfiksuotas sužalotas, šokinėjantis ant vienos kojos, J. G.. Taigi galima pagrįstai teigti, kad peilis nuteistojo buvo panaudotas iš esmės tuo pačiu metu, kai M. B. tik prisiartino prie besikonfliktavusių asmenų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad per tas kelias sekundes liudytojas būtų naudojęs prieš nuteistąjį fizinį smurtą. Priešingai, nuteistasis teigė, kad M. B. nesudavė jam nei vieno smūgio, o pats liudytojas kategoriškai neigė tiek smūgių sudavimo A. N., tiek stumdymosi su K. B. faktą.

30. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad pačiam J. G. taip pat buvo padaryti odos nubrozdinimai kairiojo klubo srityje ir veide, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusiojo kėsinimasis į A. N. sveikatą buvo labai intensyvus, pavojingas ar, juo labiau, keliantis grėsmę nuteistojo gyvybei, kaip kad nurodo pats A. N.. Taigi nuteistojo panaudota gynyba – du dūriai peiliu nukentėjusiajam – aiškiai neatitiko kėsinimosi į jį pobūdžio ir pavojingumo. Nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta aiškiai didesnė žala nei patyrė ar galėjo patirti pats A. N., o jo panaudota gynybos priemonė – peilis, nebuvo būtina tam, kad galima būtų apsiginti nuo J. G. veiksmų. Ši teisėjų kolegijos išvada iš esmės atitinka nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentą, kur jie teigia, kad sprendžiant pagal konfliktuojančių pusių patirtus sužalojimus muštynių metu, konflikto intensyvumą ir jėgų santykį nuteistajam A. N. nebuvo jokios būtinybės naudoti peilį. Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantai, šios aplinkybės nepaneigia pirmiau aptartais byloje surinktais įrodymais nustatytos būtinosios ginties situacijos, kuri buvo susiklosčiusi šio konflikto pradžioje.

31. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad per itin trumpą laiko tarpą A. N. dūrė J. G. net du kartus, vieną iš jų pataikė į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę. Byloje nustatyta, kad šis dūris buvo pirmuoju. Būtent jis tapo J. G. mirties priežastimi. Būdamas pilnamečiu ir gebančiu suvokti savo veiksmus bei dėl jų galinčias kilti pasekmes asmeniu, taikydamas nukentėjusiajam į krūtinę, A. N. suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Tačiau net ir po šio dūrio, savo veiksmų nenutraukė ir dūrė nukentėjusiajam dar kartą, pataikydamas į koją. Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. N. veikė neapibrėžta tiesiogine tyčia. Priešingai nei nurodo pats nuteistasis, teigti, kad jis veikė netiesiogine tyčia ir, padarydamas J. G. gyvybei pavojingus sužalojimus, nenorėjo jo nužudyti, nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. N. pirmiau aptartus veiksmus būtų atlikęs dėl didelio išgąsčio ar sumišimo, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis ar gynimasis nuo įsibrovimo į būstą, todėl pirmosios instancijos teismo jis yra pagrįstai pripažintas kaltu dėl J. G. nužudymo peržengiant būtinosios ginties ribas. Jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Keisti šioje dalyje skundžiamą nuosprendį dėl nukentėjusiųjų ir (ar) nuteistojo apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų nėra pagrindo.

32. Atsakydama į nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentą dėl byloje nenustatyto nužudymo mechanizmo, t. y. tikslios įvykio ir A. N. bei J. G. veiksmų sekos, teisėjų kolegija pažymi, kad vaizdo įrašo peržiūros metu nebuvo matoma tik labai trumpa, vos keletą sekundžių trukusi, įvykio eigos dalis. Taigi visa didžioji dalis to įvykio aplinkybių nustatyta labai tiksliai. Teismas nustatė ir kitas aplinkybes remiantis kitais įrodymais. Vadovaujantis BK 28 straipsniu, žmogus turi teisę į būtinąją gintį. Išanalizavus įrodymus ir konstatavus, kad nagrinėjamoje byloje buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, taip pat nustačius, kad besiginant buvo panaudotas peilis, ypatingą reikšmę įgyja tik pastarasis faktas. Būtent peilio panaudojimas ir nukentėjusiajam padaryti sužalojimai apsprendžia teisėjų kolegijos išvadą, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo išnaudotos visos galimybės, siekiant nustatyti tikslų įvykio mechanizmą, tačiau nepavykus to padaryti – nustačius, kad pakartotinai peržiūrėtame vaizdo įraše užfiksuota tik konflikto pradžia ir jau sužalotas J. G.; liudytojos K. B. parodymų apie pačią įvykio eigą nenuoseklumą (skirtingu proceso metu, liudytoja davė skirtingus parodymus, kurių detalės tik iš dalies atitinka kitus byloje surinktus įrodymus); liudytojo M. B. parodymų neinformatyvumą, kurį jis argumentavo konflikto metu patirtu šoku – visos kilusios abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai (in dubio pro reo principas), nes apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Dėl A. N. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių

33. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis nuteistojo A. N. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Apeliantai nurodo, kad nustačius, jog nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, ši aplinkybė negali būti pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia. Taip pat, anot jų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. N. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, nes jis, nesuteikęs J. G. jokios pagalbos, skubiai pasišalino iš įvykio vietos, buvo sulaikytas policijos pareigūnų tik po ilgesnio laiko tarpo, aiškiai nenurodė įvykio aplinkybių ir keitė savo parodymus. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

34. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pažymėtina, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir atskleidžia jo pažiūrų bei dorovinių nuostatų nepastovumą. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014).

35. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis A. N. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino esmines nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, t. y. kad įvykio vakarą tarp jo ir J. G. kilo konfliktas dėl nuteistojo šlapinimosi viešoje vietoje, kurio metu buvo vartojamas fizinis smurtas ir panaudotas peilis. Nuteistasis neneigė du kartus dūręs nukentėjusiajam, teigė, kad gailisi dėl to, kaip viskas įvyko. Gailėjimąsi dėl savo atliktų neteisėtų veiksmų nuteistasis išreiškė ir bylą nagrinėjant teisme, nurodė, kad išgyvena dėl to, kad nukentėjusysis mirė, teismo posėdžių metu atsiprašinėjo nukentėjusiojo šeimos, žadėjo atlyginti priteistą žalą. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

36. Pirmiau nurodytos išvados nepaneigia nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo nesutikimas su jo veiksmų kvalifikavimu, t. y. įsitikinimas, kad jis veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, yra susijęs su jo pateikiamu savo veiksmų vertinimu ir baudžiamojo įstatymo taikymu, o ne su kaltės pripažinimu, todėl nesudaro savarankiško pagrindo netaikyti A. N. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Apeliantai taip pat nepagrįstai nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje akcentuojamas A. N. parodymų nenuoseklumas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis nuosekliai aiškina įvykio aplinkybes, tik netiksliai nurodė jam nukentėjusiojo suduotų smūgių skaičių, taip pat skirtingai nurodė jo J. G. suduotų smūgių peiliu eiliškumą. Tačiau šios aplinkybės nelaikytinos esminėmis nagrinėjamoje byloje. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis neneigė iš pradžių dūręs nukentėjusiajam į krūtinę ir tik po to į koją, o tikslus A. N. įvykio metu suduotų smūgių skaičius nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas. Specialisto išvadoje Nr. G1852/2019(02) nurodyta, kad A. N. nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau nei penkiais trauminiais poveikiais, bet duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme specialistas D. T. neatmetė tikimybės, kad smūgių galėjo būti ir daugiau.

37. Kiti nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai – pagalbos J. G. nesuteikimas, savanoriškas neatvykimas po nusikaltimo padarymo į teisėsaugos institucijas, neturi savarankiškos reikšmės nustatant nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Šios aplinkybės būtų reikšmingos, jei A. N. būtų kaltinamas BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo (palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei) padarymu arba pirmosios instancijos teismui nustačius jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taip pat konstatavus, kad A. N. pats atvyko ir pranešė apie nusikalstamą veiką (BK 62 straipsnio 1 dalis), tačiau tokių duomenų byloje nėra.

38. Teisėjų kolegijai pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. N. inkriminuojama nusikalstama veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą, konstatuotina, kad ši aplinkybė taip pat pagrįstai pripažinta jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo ir A. N. paskirtos bausmės

39. Netenkinus prašymo dėl baudžiamojo proceso nutraukimo vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, A. N. prašo apeliacinės instancijos teismo skirti jam švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 straipsnis). Šis prašymas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

40. BK 62 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių, įskaitant tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (5 punktas). Tik konstatavęs šių sąlygų visumą teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011, 2K-176-222/2019 ir kt.).

41. Remiantis bylos duomenimis, A. N. nebuvo pats savo noru atvykęs ir pranešęs apie nusikalstamą veiką, todėl jam netaikytinos BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos. Byloje taip pat nustatytos dvi A. N. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktuose, viena kurių ? būtinosios ginties ribų peržengimas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą – tuo pačiu atitinka ir vieną iš BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. N. bent iš dalies būtų atlyginęs jo neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą (skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo nukentėjusiajai D. G. priteistas 4 300 Eur turtinės žalos atlyginimas). Taigi svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo A. N. klausimą, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat nėra teisinio pagrindo.

42. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Ši teismo teisė skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę iš esmės yra išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 1 dalis) ir tik nustačius visumą bylos aplinkybių, kurios leidžia pagrįstai teigti apie mažesnį kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, veikos atsitiktinį pobūdį ir panašiai, atsiranda pagrindas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-222/2019). Šiuo atveju tokių aplinkybių visuma byloje nenustatyta.

43. Bylos duomenimis, A. N. padarė nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis, 129 straipsnio 1 dalis) ir už jo padarymą numato tik labai griežtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nustatyta, kad A. N. šį nusikaltimą padarė veikdamas būtinosios ginties situacijoje. Kita vertus, nuteistasis, atremdamas nukentėjusiojo pavojingą kėsinimąsi, sudavė nukentėjusiajam net du smūgius peiliu, vieną kurių į gyvybiškai svarbią kūno vietą, taip peržengdamas būtinosios ginties ribas. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad A. N. praeityje buvo teistas tiek Lietuvoje (11 kartų), tiek užsienyje už įvairias nusikalstamas veikas. Šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistojo teistumai nebuvo išnykę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. A. N. taip pat ne kartą buvo baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje. Kaip minėta, yra dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinęs pirmiau aptartų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgęs į paties nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė A. N. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

44. Atmesdama alternatyvų nuteistojo prašymą skirti jam švelnesnę bausmę taikant BK 62 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad švelnesnės negu sankcijoje numatytos bausmės skyrimo galimybę numato ir BK 54 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tačiau skirti A. N. bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, kolegijos nuomone, pagrindo taip pat nėra. Į tai, kad nužudymas buvo padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas skiriant bausmę jau buvo atsižvelgta. O atsižvelgiant ir į visas kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes ir ypač į nuteistojo asmenybę, jo ankstesnius teistumus, kolegijos nuomone, būtent BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos minimalią ribą atitinkanti A. N. paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta. Dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

45. Savo apeliaciniame skunde nukentėjusieji prašė paskirti A. N. griežtesnę bausmę, tačiau savo prašymą siejo su jo veiksmų perkvalifikavimu, taip pat pirmosios instancijos teismo nustatytų nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių panaikinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai atmetus pirmiau nurodytus nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentus, dėl jų griežtinti A. N. bausmę irgi nėra pagrindo.

46. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matosi, kad paskyręs A. N. laisvės atėmimo bausmę, teismas nenustatė šios bausmės atlikimo vietos, nuosprendyje tokio sprendimo motyvai neišdėstyti.

47. A. N. nusikalstama veika padaryta 2019 m. liepos 17 d., t. y. dar galiojant BK 50 straipsnio 3 daliai (2000 m. rugpjūčio 26 d. įstatymo redakcija). Joje buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Ši nuostata ir pati BK 50 straipsnio 3 dalis 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263, įsigaliojusiu nuo 2020 m. liepos 1 d., pripažinta netekusia galios. Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2021 m. gegužės 25 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021 buvo pažymėta, kad BK 50 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pripažinus netekusia dalios, teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti jos atlikimo vietos. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) ir ją lemia padaryto nusikaltimo, už kurį asmuo nuteisiamas, kategorija, nurodyta BK 11 straipsnyje. Tačiau pažymėta ir tai, kad BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šios taisyklės išimtys nustatytos BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse: veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (2 dalis); baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (3 dalis).

48. Vertinant vien tik 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 padarytą BK 50 straipsnio pakeitimą – šio straipsnio 3 dalies pripažinimą netekusia galios – negalima padaryti išvados, ar šis įstatymas palengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, ar ją sunkina. Vertinant minėtą įstatymo pakeitimą iš nuteistojo už labai sunkų nusikaltimą pozicijų, taip pat negalima padaryti išvados, ar šis įstatymas palengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, ar ją sunkina, nes, kaip minėta, pagal BVK 83 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 1 dalį asmenys, nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, laisvės atėmimo bausmę atlieka kalėjime. Vadinasi, paskyręs laisvės atėmimo bausmę už labai sunkų nusikaltimą teismas nuosprendyje turėjo nustatyti, kad nuteistasis šią bausmę atlieka kalėjime, arba, vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, parinkti kitą pataisos įstaigos rūšį. Taigi konkretaus nuteistojo už labai sunkų nusikaltimą požiūriu BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatytas nuteistajam palankesnis teisinis reguliavimas nei teisinis reguliavimas, susiformavęs šią dalį pripažinus netekusia galios, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą nuteistieji laisvės atėmimu už labai sunkų nusikaltimą visais atvejais bausmę atlieka kalėjime, o pagal BVK nustatytą teisinį reguliavimą pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisinė padėtis yra palankesnė nei šią bausmę atliekančiųjų kalėjime. Antai, pagal BPK nustatytą teisinį reguliavimą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes (BVK 72 straipsnis), o nuteistieji kalėjimuose suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes (BVK 84 straipsnis). BVK nustatytos skirtingos nuteistųjų, priskirtų tai pačiai grupei pataisos namuose ir kalėjime, laikymo sąlygos. Nuteistiesiems palankesnės yra BVK straipsniuose įtvirtintos jų laikymo pataisos namuose sąlygos ( pvz., BVK 73 straipsnyje nustatytas nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, laikymo pataisos namuose sąlygas ir BVK 85 straipsnyje nustatytas nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, laikymo kalėjime sąlygas).

49. Vis dėlto kitoje, vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-22-489/2022 jau buvo pažymėta, kad asmeniui, iki 2020 m. liepos 1 d. padariusiam labai sunkų nusikaltimą, nenustačius laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, tai nereiškia, kad teismas pažeidė nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BK 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasacinėje nutartyje nurodyta, jog nėra pagrindo teigti, kad teismas šiuo įstatymu nesivadovavo ar netinkamai jį taikė, vien dėl to, kad skirdamas bausmę jis nenurodė, jog V. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė atliktina kalėjime. Pagal šios teisės normos taikymo praktiką, tik įžvelgęs kokias nors konkrečias šio nuteistojo veiką (jos pobūdį ir pavojingumą) ir asmenybę apibūdinančias aplinkybes, kurios leidžia atlikti bausmę palankesnėmis sąlygomis, vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), teismas nutardavo už labai sunkų nusikaltimą nuteistam asmeniui parinkti kitą pataisos įstaigos rūšį negu kalėjimas. Nei iš šiame straipsnyje esančios normos, nei iš jos taikymo praktikos neišplaukia imperatyvo būtinai kiekvienu atveju konkretizuoti nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo, paskirto už labai sunkų nusikaltimą, atlikimo vietą.

50. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse pataisos įstaigos rūšis, kurioje V. G. turėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę, nenurodyta, tačiau vien ta aplinkybė, kolegijos manymu, savaime nereiškia, kad, teismui nepateikus konkrečių argumentų dėl BK 50 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) netaikymo (konkrečios bausmės atlikimo vietos parinkimo), nuteistajam netinkamai buvo nustatyta pataisos įstaigos rūšis. Šiuo atveju V. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta yra aiški ir nustatoma pagal galiojusio ir galiojančio BVK 83 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 23 d. redakcija), t. y. pagal taisyklę, kad kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad, neparinkęs konkrečios terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 3 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnio 3 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šios baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neištaisė. Nutartyje pažymėta ir tai, kad apeliaciniame skunde jokių argumentų bausmės skyrimo ar jos atlikimo vietos klausimu nuteistojo gynėjas nenurodė.

51. Tuo tarpu spręsdama klausimą dėl nusikalstamos veikos padarymo metu dar galiojusios BK 50 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą A. N. byloje, teisėjų kolegija vadovaujasi ne tik jau išdėstyta teismų praktika, tačiau atsižvelgia ir į naują, nuo 2022 m. sausio 1 d. galiojančią, BVK 83 straipsnio redakciją. Pagal ją kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Nuteistajam A. N. teismas paskyrė 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę ir tai reiškia, kad pagal naująją BVK 83 straipsnio redakciją tokią bausmę asmenys paprastai atlieka ne kalėjime, o pataisos namuose. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria teismas nenustatė A. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, keisti taip pat nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymo

52. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji prašo visiškai patenkinti jų pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos priteisimo, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismo išvardintos aplinkybės, nulėmusios jiems priteistinos neturtinės žalos dydžio sumažinimą (nusikaltimas padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas; paties J. G. neteisėti veiksmai; pinigų infliacija ir brangstantis pragyvenimo lygis; teismų praktika panašaus pobūdžio bylose) yra nepagrįstos. Tokiems apeliacinio skundo argumentams negalima pritarti.

53. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiųjų K. G., D. G., I. G. ir G. G. patirtos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Priešingai nei teigia apeliantai, A. N. įvykdyto nusikaltimo padarymo aplinkybės, nustatytos bylos nagrinėjimo metu, turi ypatingą reikšmę, sprendžiant nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, paties nukentėjusiojo J. G. smurtinius veiksmus. Nemažesnę reikšmę nagrinėjamu atveju turi ir kitos skundžiamame nuosprendyje akcentuojamos aplinkybės ? nukentėjusiųjų patiriami dvasiniai išgyvenimai; negrįžtamos neteisėtų A. N. veiksmų pasekmės; teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad užtikrinant protingą balansą tarp kompensacijos už dvasinį skausmą ir nusikaltimą padariusio asmens turtinių galimybių, nukentėjusiesiems K. G. ir D. G. (J. G. tėvams) priteistina po 8 000 Eur jų patirtai neturtinei žalai atlyginti, o seserims (I. G. ir G. G.) – kiekvienai po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Šis neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką tyčinių nužudymų bylose, kuriose tėvams ir broliams (seserims), priklausomai nuo bylos aplinkybių (kaltų asmenų skaičiaus, nusikaltimo padarymo aplinkybių, nukentėjusiųjų elgesio ir pan.), priteisiamas panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-699/2016, 2K-253-699/2018, 2K-207-1073/2018 ir kt.).

55. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, nepažeidė BPK ir CK nuostatų, nes buvo atsižvelgta į visus reikšmingus CK 6.250 straipsnyje išvardytus kriterijus ir juos pagrindžiančias faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinio skundo prašymas padidinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį yra atmestinas.

Dėl proceso išlaidų

56. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nukentėjusiosios G. G. atstovas advokatas R. Girdziušas pateikė prašymą dėl 800 Eur atstovavimo išlaidų priteisimo iš nuteistojo A. N. nukentėjusiosios G. G. naudai.

57. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ne tik pagal nuteistojo A. N., bet ir pagal nukentėjusiųjų K. G., D. G., I. G. ir G. G. apeliacinius skundus. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija abu apeliacinius skundus atmeta. Pripažįstamas nepagrįstu ir atmetamas nukentėjusiųjų apeliacinis skundas. Kita vertus, atmetamas ir paties nuteistojo A. N. apeliacinis skundas, kurį nagrinėjant taip pat dalyvavo nukentėjusiosios G. G. atstovas advokatas R. Girdziušas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įrodymų tyrimas buvo atliekamas siekiant nustatyti tikrąsias nusikalstamos veikos aplinkybes ir atsakyti ne tik į nukentėjusiųjų, bet ir į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Pateikti teismui ir prie bylos pridėti duomenys, kad nukentėjusioji G. G. turėjo 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti, teisėjų kolegijos nuomone, realūs ir atitinka bylos išnagrinėjimo terminus. Tačiau atmetant abu apeliacinius skundus prašoma iš nuteistojo priteisti G. G. išlaidų advokato pagalbai apmokėti pinigų sumą teisėjų kolegija mažina proporcingai, t. y. pusiau, iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiųjų K. G., D. G., I. G., G. G. ir nuteistojo A. N. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo A. N. nukentėjusiajai G. G. 400 Eur (keturis šimtus eurų) išlaidų advokato atstovavimo nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.