Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos antstolės A. S. atskirąjį skundą ir suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės A. S. pareiškimą dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius nevykdymo ir baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, R. M.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja antstolė A. S. 2024 m. rugsėjo 3 d. pareiškimu Nr. S-24-177-34995 vykdomojoje byloje Nr. 0177/23/01222, vykdomoje pagal išieškotojos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2023 m. kovo 14 d. išduotą vykdomąjį dokumentą dėl nepiniginio išieškojimo iš skolininko R. M., kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 6 dalimi išspręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą ir savo nuožiūra skirti baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomąjį nurodymą dieną.

2. Antstolė 2025 m. sausio 20 d. atsiliepimu prašo spręsti klausimą dėl baudos skyrimo skolininkui už 2023 m. balandžio 18 d. iki vykdomojo dokumento visiško įvykdymo, t. y. iki 2024 m. lapkričio 20 d., kadangi 2024 m. lapkričio 21 d. parengtas privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktas Nr. PNURA-00-241121-00061, kuriame užfiksuota, kad Privalomasis nurodymas įvykdytas.

3. Pareiškime nurodė, kad antstolei pateiktame vykdyti vykdomajame dokumente nurodyta: „2022-03-29 Departamentas gavo skundą (reg. Nr. 3D-764) dėl galimai savavališkai atliktų statybos darbų (duomenys neskelbtini). 2022- 08-30 Departamentas, atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, 2022-09-02 užregistravo faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-1727, kuriame nustatyta, kad: < ... > Žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) šiaurinėje fasado dalyje, prie gyvenamosios (butų) paskirties patalpos (duomenys neskelbtini) (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)) yra ant polinių pamatų įrengta medinė 6,330 m ilgio, 4,415 m pločio, 27,95 m2 ploto terasa ir prie pastato fasado pritvirtinta inžinerinė metalinė konstrukcija su grūdintu stiklu. < ... > Pagal Statybos įstatymo 27 str. 33 d. ir statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 Statinio projektavimas, projekto ekspertizė 45 p. atlikti· statybos medinės terasos ir inžinerinės metalinės konstrukcijos su grūdintu stiklu įrengimas darbai yra priskiriami prie neesminių statinių projekto sprendinių pakeitimų. Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 str. 6 d. nurodome, išardyti įrengtą medinę 6,330 m ilgio, 4,415 m pločio, 27,95 m2 ploto terasą ir prie pastato fasado pritvirtintą inžinerinę metalinę konstrukciją su grūdintu stiklu taip, kad atitiktų statybos projekto Pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektas sprendinius, kuriems 2001-05-09 Inspekcija 2 yra išdavusi statybą leidžiantį dokumentą Nr. R0l-220. Apie šio privalomojo nurodymo įvykdymą prašome informuoti Inspekcijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentą, adresu (duomenys neskelbtini), arba el. paštu (duomenys neskelbtini)“. Vykdant vykdomąją bylą, antstolė 2024 m. rugsėjo 3 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą. Remdamasi išdėstytu bei vadovaudamasi CPK 613 straipsnio, 771 straipsnio 4 dalimi, siunčia Vilniaus miesto apylinkės teismui 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir vykdomąją bylą.

4. Skolininkas R. M. atsiliepimu į antstolės pareiškimą prašė prašymą dėl baudos paskyrimo atmesti ir priteisti iš antstolės arba iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidas.

5. Skolininkas atsiliepime nurodė, kad antstolės pareiškimas yra su trūkumais, kadangi jame nėra nurodyta, nei kokia prašoma skirti R. M. bauda, nei už kokį laikotarpį turi būti skaičiuojama bauda. Nesant tinkamai suformuotam antstolės pareiškimui yra ribojama R. M. teisė tinkamai pasiruošti teisminei gynybai, atsikirsti į pateiktą pareiškimą, todėl R. M. nuomone antstolė, remiantis CPK 135 straipsniu, turi pašalinti trūkumus. Tik antstolei pašalinus pareiškimo trūkumus, apskritai gali būti nagrinėjamas antstolės pareiškimas.

6. Skolininkas atsiliepime teigė, jog vykdomasis raštas negalėjo būti priimtas ir vykdomoji byla turėjo būti nutraukta, aktas apie įpareigojimo neįvykdymą negalėjo būti surašytas. Antstolei ir Inspekcijai yra ir buvo žinoma, jog iki šiol nėra išnagrinėta ir nėra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl R. M. prašymo pratęsti savavališkos statybos padarinių pašalinimo terminą. Todėl antstolė turėjo atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą ir jį grąžinti Inspekcijai. Paaiškėjus aplinkybei, jog vis dar nagrinėjama ir nėra išnagrinėta byla pagal R. M. prašymą pratęsti terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius, antstolė privalėjo vykdomąją bylą nutraukti. Net jeigu antstolė vykdomosios bylos nenutraukė, ji turėjo pareigą bylą ją sustabdyti iki bus priimtas galutinis ir įsiteisėjęs sprendimas dėl termino pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsimo ir tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, suėjus privalomame nurodyme nurodytam terminui pašalinti savavališkos statybos padarinius, spręsti klausimą dėl vykdomosios bylos atnaujinimo, sprendimo neįvykdymo akto surašymo. Antstolės prašymas skirti baudą R. M. turi būti atmestas vien tuo pagrindu, jog antstolė pažeidė imperatyvias teisės normas ir nesant tam pagrindui nepagrįstai pradėjo vykdomąją bylą, nepagrįstai surašė aktą apie privalomo nurodymo neįvykdymą.

7. Skolininkas atsiliepime nurodė, kad nėra R. M. kaltės, kadangi jis nešalino savavališkos statybos padarinių ne tyčia ar sąmoningai, bet teisėtai ir pagrįstai laukia kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl jo pateikto prašymo pratęsti terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius. R. M. iki šiol turėjo pagrįstą ir teisėtą tikslą įteisinti savavališką statybą, ėmėsi tam aktyvių veiksmų, kadangi tokie veiksmai galimi remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsniu. R. M. nepakako laiko tai atlikti dėl būtinų gauti sutikimų, derinimų su trečiaisiais asmenimis, kurių veiksmų jis negali kontroliuoti ir už juos neatsako. Taip pat, bauda R. M. negali būti skiriama, nes jis turi būti atleistas nuo baudos mokėjimo. Inspekcija neteisėtai ir nepagrįstai surašė savavališkos statybos aktą R. M. Nėra R. M. kaltės, jis butą įsigijo su tokia terasa (ilgio, pločio), kokia buvo nurodyta savavališkos statybos akte bei privalomame nurodyme pašalinti savavališką statybą, tai yra neatliko neteisėtos statybos veiksmų. R. M., nepaisant aukščiau išdėstyto, gera valia savavališkos statybos padarinius pašalino ir apie tai 2024 m. rugsėjo 30 d. pranešė tiek antstolei, tiek Inspekcijai.

8. Skolininkas atsiliepime teigė, jog nurodytos faktinės aplinkybės rodo akivaizdų antstolės ir Inspekcijos piktnaudžiavimą teise, skolininko teisėtų interesų pažeidimą, todėl R. M. turėtų būti priteistos jo patirtos išlaidos iš antstolės A. S. Visgi, jeigu teismas nelaikys, jog šie grubūs CPK normų, reglamentuojančių vykdomojo dokumento priėmimą, vykdomosios bylos nutraukimą, pažeidimai nereiškia antstolės piktnaudžiavimo, R. M. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti iš Inspekcijos.

9. Inspekcija atsiliepimu į antstolės pareiškimą prašė pareiškimą tenkinti ir vadovaujantis CPK 771 straipsnio 6 dalimi skirti skolininkui R. M. iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2023 m. kovo 14 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PNUR-00-230314-00014 dieną skaičiuojant nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki visiško privalomojo nurodymo įvykdymo valstybės naudai nurodant paskirtą baudą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

10. Inspekcija atsiliepime nurodė, kad vykdydama Priežiūros įstatymo 7 straipsnyje nustatytas pareigas statybų valstybinės priežiūros srityje, atliko patikrinimą ir nustačiusi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimą, vadovaujantis priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi 2023 m. kovo 14 d. statytojui R. M. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PNUR-00-230314-00014 (toliau – ir Privalomasis nurodymas). Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas iki 2023 m. balandžio 17 d.). Pasibaigus privalomojo nurodymo terminui Inspekcija atliko Privalomojo nurodymo vykdymo patikrinimą ir 2023 m. birželio 2 d. surašė privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNURA-00-230602-00055, kuriame užfiksuota, kad Privalomasis nurodymas įvykdytas nebuvo, todėl Inspekcija 2023 m. liepos 7 d. prašymu Nr. 2D-11887 kreipėsi į antstolę dėl Privalomojo nurodymo priverstinio vykdymo. Antstolės kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0177/23/01222. Inspekcija, patikrinusi Privalomojo nurodymo įvykdymą, 2024 m. rugpjūčio 20 d. surašė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNURA-00-240820-00030, kuriame nustatyta, kad skolininkas Privalomojo nurodymo neįvykdė. Inspekcija 2024 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 2D-19621 informavo antstolę apie Privalomojo nurodymo neįvykdymą. Antstolė, gavusi informaciją dėl Privalomojo nurodymo neįvykdymo, 2024 m. rugsėjo 3 d. surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipėsi į teismą su prašymu, vadovaujantis CPK 771 straipsnio 6 dalimi, išspręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą, taip pat vadovaujantis CPK 771 straipsnio 6 dalimi, teismo nuožiūra skirti baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomąjį nurodymą dieną.

11. Inspekcija atsiliepime teigė, kad nagrinėjamu atveju Skolininkui buvo suteiktas konkretus terminas prievolei, numatytai Privalomajame nurodyme, įgyvendinti, tačiau įpareigojimas nebuvo įvykdytas, o tokie skolininko veiksmai pažeidžia valstybės interesą užtikrinti, kad statinių statyba būtų teisėta. Inspekcijos priimto Privalomojo nurodymo neįvykdymas yra tęstinio pobūdžio ir tai reiškia, kad yra pagrindas taikyti skolininkui CPK 771 straipsnyje nustatytą baudą tol, kol Privalomasis nurodymas yra neįvykdytas, baudą skaičiuojant nuo kitos dienos, kai suėjo Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, t. y. nuo 2023 m. balandžio 18 d., iki visiško Privalomojo nurodymo įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi antstolės A. S. pareiškimą dėl baudos skyrimo atmetė ir priteisė iš pareiškėjos antstolės A. S. suinteresuoto asmens R. M. naudai 550,55 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisė iš suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos suinteresuoto asmens R. M. naudai 550,55 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Teismas, nurodė, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, išieškotoja privalomąjį nurodymą antstolei pateikė vykdyti pasibaigus privalomojo nurodymo vykdymo terminui. Antstolė, spręsdama vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti klausimą, neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo vykdomojo dokumento nepriimti vykdyti. Byloje nustatyta, kad prašymas dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo teismui pateiktas jau po vykdomojo dokumento priėmimo vykdymo. Pažymėtina, kad nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išvadai, kad antstolė privalomąjį nurodymą, kurio vykdymo terminas suėjęs, priėmė nepagrįstai. Pažymėtina, kad skolininko inicijuotas teisminis procesas dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino, kuris buvo pasibaigęs, pratęsimo nesudarė pagrindo antstolei vykdomąją bylą nutraukti. CPK nėra numatyta antstolio pareiga stabdyti vykdymo veiksmus tuo pagrindu, jog skolininkas yra kreipęsis į teismą dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo, kai vykdymo terminas yra suėjęs. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatyme antstolio procesinė pareiga stabdyti vykdomąją bylą taip pat nėra numatyta. Administracinėje byloje R. M. neteikė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tokių kaip vykdymo stabdymas.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog tiek išieškotojai – Inspekcijai, tiek antstolei buvo žinoma ne tik apie prašymo dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo nagrinėjimą, bet ir apie tai, kad pirmos instancijos teismo sprendimas, kuriuo prašymas yra atmestas, iki šiol yra neįsiteisėjęs, nes apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme neišnagrinėtas. Tiek antstolei, tiek išieškotojai buvo žinoma, kad skolininko prašymo nagrinėjimas teisme yra nebaigtas (pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs pateikus apeliacinį skundą). Vien tai, kad antstolė išieškotojos užklausė apie privalomojo nurodymo vykdymo eigą, savaime nereiškia, kad išieškotoja, turėdama žinoti ir žinodama apie nebaigtą prašymo dėl privalomo nurodymo vykdymo termino pratęsimo nagrinėjimą, turėjo siekti baudos skyrimo. Atvirkščiai, išieškotoja, nustačiusi, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas, turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą, kartu su patikrinimo aktu papildomai pateikti informaciją apie administracinės bylos, kurioje ji yra šalis, eigą. Pažymėtina, kad antstolė paskutinį kartą teiravosi apie vykdomosios bylos eigą 2024 m. balandžio mėnesį. Antstolė, nuo 2023 m. liepos 19 d. žinodama apie prašymą dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo (tokio prašymo nagrinėjimą), vykdomojoje byloje iš esmės nesiėmė jokių aktyvių vykdymo veiksmų (išskyrus periodinį vykdymo išlaidų skaičiavimą ir užklausas skolininko įgaliotam asmeniui apie šio prašymo išnagrinėjimo teisme rezultatus). Tokiais savo veiksmais antstolė sukūrė skolininkui lūkestį, kad aptartų skolininko įgalioto asmens pranešimų apie administracinės bylos eigą pakanka, kad aktyvūs vykdymo veiksmai nebūtų tęsiami iki įsiteisės sprendimas dėl skolininko prašymo pratęsti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti. Būtent Inspekcija 2024 m. rugsėjo 2 d. antstolei teikė prašymą kuo skubiau tęsti vykdymo veiksmus ir kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo. Antstolė 2024 m. rugsėjo mėnesį, gavusi tokį išieškotojos prašymą, nesidomėjo administracinės bylos baigtimi, t. y. nesidomėjo, ar skolininko prašymas yra išnagrinėtas ir teismo sprendimas dėl prašymo yra įsiteisėjęs. Teismo vertinimu, antstolė skubotai, neišsiaiškinusi visų reikšmingų aplinkybių, surašė 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-24-177-34996 ir pateikė jį teismui kartu su prašymu skirti baudą.

15. Teismas sprendė, kad šiuo atveju baudos skyrimas neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Šiuo konkrečiu atveju matyti, kad privalomasis nurodymas yra įvykdytas, o neįvykdymo priežastys nesusijusios su R. M. piktybiniu nusistatymu nevykdyti privalomojo nurodymo. Teismo vertinimu, baudos paskyrimas šioje konkrečioje situacijoje ne tik neatitiktų tokios sankcijos tikslų – paskatinti greičiau įvykdyti teismo sprendimą, tačiau gali sukelti priešingą efektą, pavyzdžiui, gali paskatinti suinteresuoto asmens, kuriam paskirta bauda, teisinį nihilizmą, neteisingumo ir nusivylimo valstybe jausmą. Teismo vertinimu, net ir simbolinės baudos paskyrimas šiuo atveju būtų neadekvatus esamai situacijai, bauda būtų skiriama tik formaliai, o tai neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Vien tai, kad skolininkas R. M. įvykdė privalomąjį nurodymą ir pašalino savavališkos statybos padarinius teismui neišnagrinėjus jo apeliacinio skundo dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino įrodo, kad paskirta net ir minimali už privalomojo nurodymo nevykdymą neatitiktų jokių tokios sankcijos tikslų. Todėl pareiškimas dėl baudos skyrimo atmestinas (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Kiti šalių argumentai teisinės reikšmės neturi, todėl išsamiau teismas jų nenagrinėjo (CPK 265 straipsnis).

16. Teismas pažymėjo, kad CPK 443 straipsnio 6 dalyje numatyta ir tai, jog tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Šioje byloje akivaizdu, kad suinteresuotas asmuo – Inspekcija bei išieškojimą vykdanti antstolė byloje turėjo bendrą interesą – abu šie proceso dalyviai siekė baudos suinteresuotam asmeniui R. M. paskyrimo. Šios aplinkybės pakanka konstatuoti, kad suinteresuoto Inspekcijos ir antstolės suinteresuotumas bylos baigtimi yra priešingas nei skolininko R. M. Teismo procesas negali būti savitikslis. Šiuo konkrečiu atveju akivaizdžiai matyti, kad inspekcijos priimtas privalomasis nurodymas įvykdytas, o neįvykdymo priežastys buvo susijusios ne su skolininko piktybiškumu, bet su skolininko inicijuotu bandymu pratęsti privalomojo nurodymo vykdymo terminą bei ketinimais siekti įteisinti statybą. Nepaisant šių aplinkybių tiek išieškotoja Inspekcija, tiek šią bylą inicijavusi antstolė nesiėmė teisinių priemonių elgtis protingai ir rūpestingai ne tik kaip proceso dalyvis civiliniame procese, bet ir kaip asmuo, kuriam yra deleguotos tam tikros valstybės funkcijos. Pažymėtina, kad teismas sudarė galimybes tiek antstolei, tiek išieškotojai įvertinti tolesnį proceso tikslingumą, tačiau antstolė raštu, o išieškotojos atstovas teismo posėdyje žodžiu nurodė, kad procesas turi būti tęsiamas. Toks veikimas, atsisakant užbaigti klausimo išsprendimą ir toliau bylinėjantis teisme, nėra suderinamas su protingu ir sąžiningu asmens elgesiu bei civilinio proceso paskirtimi. Atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių suinteresuotas asmuo R. M. patyrė bylinėjimosi išlaidas, taip pat įvertinus tai, kad šios patirtos išlaidos neviršija maksimalių rekomenduotinų dydžių, buvo pagrįstos ir būtinos, jos suinteresuoto asmens R. M. naudai lygiomis dalimis (t. y. po 550,55 Eur) priteistinos iš priešingą teisinį suinteresuotumą turinčių bylos dalyvių – pareiškėjos antstolės A. S. ir suinteresuoto asmens Inspekcijos (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 6 dalis).

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

17. Pareiškėja antstolė A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkes teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties dalį, kuria iš antstoles priteistos bylinėjimosi išlaidos.

18. Antstolės atskirajame skunde nurodoma, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl antstolės teikto pareiškimo netinkamai taikė CPK normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Antstoles pareiškimas šioje byloje buvo surašytas CPK 593 straipsnio ir CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka. CPK 593 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog nagrinėjant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pareiškimus vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Skolininkas įpareigojimą įvykdė po antstolės pareiškimo pateikimo teismui, t. y. akto surašymo ir pareiškimo teikimo teismui dieną įpareigojimas buvo neįvykdytas ir antstolė, gavusi išieškotojos pranešimą apie įpareigojimo nevykdymą neturi kito procesinio pasirinkimo kaip teikti prašymą teismui dėl baudos skolininkui skyrimo. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad antstolė turėjo priešingą suinteresuotumą skolininko atžvilgiu nukrypo ne tik nuo teisinio reguliavimo, bet ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Šiuo klausimu vykdomojoje byloje antstolė procesinius veiksmus atliko vadovaudamasi teises aktais, reglamentuojančiais vykdymo procesą, todėl skundžiama nutartis dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš antstolės yra nepagrista ir naikintina.

19. Inspekcija atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį: 1) iš nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti 20-22 punktuose nurodytus motyvus; 2) skolininko prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Inspekcijos ir antstolės atmesti.

20. Inspekcijos atskirajame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė CPK 771 straipsnio nuostatas dėl baudos vykdymo procese (ne)skyrimo pagrindų nustatymo ir neatsižvelgė į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, be to, teismas visiškai nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš antstolės ir iš Inspekcijos. Inspekcijos skolininkui surašyto Privalomojo nurodymo teisėtumas ar pagrįstumas teismo tvarka nebuvo ginčijamas. Įstatyme įtvirtintas aktyvus antstolio vaidmuo vykdymo procese ir jo pareiga siekiant vykdymo tikslo atsižvelgti į visų vykdymo procese dalyvaujančių asmenų interesus bei padėti šiems asmenims įgyvendinti įstatyme suteiktas teises. Nagrinėjamu atveju antstolė, nenustačiusi CPK 651 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, Inspekcijos Privalomąjį nurodymą priėmė ir užvedė vykdomąją bylą, o priėmusi vykdomąjį dokumentą, nepažeisdama savo veiklos principų, tinkamai tęsė vykdomuosius veiksmus, siekdama, kad Inspekcijos Privalomasis nurodymas būtų įvykdytas, patikrinusi Privalomojo nurodymo vykdymą, nustatė, kad neteisėtos statybos padariniai pašalinti nebuvo, todėl vadovaudamasi CPK 771 straipsnio 6 dalimi, kreipėsi su pareiškimu į Teismą dėl baudos skyrimo skolininkui už Privalomojo nurodymo nevykdymą. Inspekcijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas Nutartyje netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos vertinant aplinkybes, kurios būtų pagrindu neskirti skolininkui baudos. Teismas skundžiama nutartimi spręsdamas dėl CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka skiriamos baudos visų pirma turėjo įvertinti ar Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, nustačius neįvykdymo faktą patikrinti ar Privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės ar dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko valios, lemiančių tokį nevykdymą, objektyvių priežasčių egzistavimas sudaro pagrindą atleisti skolininką nuo baudos ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad Inspekcijos Privalomasis nurodymas buvo įvykdytas tik 2024 m. lapkričio 12 d., t. y. šios bylos nagrinėjimo metu, šią aplinkybę patvirtino skolininkas ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nutartimi konstatavęs, kad nėra pagrindo skirti baudos, nes skolininkas įvykdė Privalomąjį nurodymą nepagrįstai motyvavo, kad baudos neskyrimas yra siejamas išimtinai su neišnagrinėta administracine byla Nr. A-161-520/2025, t. y. nevertino aplinkybių, susijusių su skolininko aktyviais veiksmais siekiant įvykdyti Privalomąjį nurodymą jame nurodytu būdu, todėl vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, darytina išvada, kad nutartyje nurodyti baudos neskyrimo motyvai, susiję vien su administracine byla yra nepagrįsti ir šalintini.

21. Inspekcijos atskirajame skunde teigiama, jog nesutiktina su nutartyje 20-22 punktuose nurodytais motyvais, kad tiek antstolė, tiek Inspekcija siekė baudos skyrimo skolininkui, nors tuo pačiu metu dar buvo nagrinėjama administracinė byla. Kaip jau minėta, pats teismas nutartimi iš esmės pripažino, kad antstolės kreipimasis į teismą dėl baudos skyrimo buvo pagrįstas aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, įskaitant CPK 771 straipsnio 1 ir 6 dalimis, t. y. antstolė neturėjo pagrindo stabdyti vykdymo proceso veiksmų ir nesikreipti į teismą dėl baudos skyrimo, todėl teismo nutarties motyvai dėl Inspekcijos ir antstolės galimai netinkamo veikimo yra nepagrįsti ir šalintini iš nutarties motyvuojamosios dalies. Pažymėtina ir tai, kad skolininkas, kuris yra pareiškėjas administracinėje byloje ir kuriam yra nustatyta pareiga vykdyti Privalomąjį nurodymą, ir šioje civilinėje byloje neprašė taikyti nei laikinųjų apsaugos priemonių nei civilinės bylos sustabdymo, kol būtų išnagrinėta skolininko inicijuota administracinė byla, todėl ir šiuo pagrindu nutartyje nurodyti motyvai dėl Inspekcijos ir antstolės netinkamų veiksmų inicijuojant civilinę bylą yra atmestini ir turi būti šalinami iš nutarties motyvuojamosios dalies.

22. Inspekcijos atskirajame skunde nurodoma, kad privalomųjų nurodymų vykdymo terminai nėra nustatomi be tikslo, jais užtikrinamas savavališkos ar neteisėtos statybos padarinių šalinimo apibrėžtumas ir operatyvumas. Todėl skolininkui neįvykdžius privalomojo nurodymo reikalavimų nustatytais terminais, gali būti pritaikytos ir dėl privalomojo nurodymo nevykdymo kylančios neigiamos pasekmės. Privalomojo nurodymo neįvykdymo faktą Inspekcija konstatavo 2023 m. birželio 2 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo aktu Nr. PNURA-00-230602-00055, vėliau 2024 m. rugpjūčio 20 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo aktu PNURA-00-240510-00023 ir tik nagrinėjamos bylos metu sprendžiant, ar yra pagrindas skirti skolininkui baudą už Privalomojo nurodymo neįvykdymą, skolininkas atliko aktyvius veiksmus ir 2024 m. lapkričio 12 d. įvykdė Privalomąjį nurodymą jame nurodytu būdu – tai buvo užfiksuota Inspekcijos 2024 m. lapkričio 21 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo aktu Nr. PNURA-00-241121-00061. Tai vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, kad pagal skolininko prašymą (pateiktą teismui jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui ir esant vieningai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kad Priežiūros įstatymo 11, 14 straipsniuose nurodytas ir pasibaigęs privalomųjų nurodymų vykdymo terminas negali būti atnaujintas) administracinė byla dėl Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo nesudarė skolininkui jokių kliūčių įvykdyti Privalomąjį nurodymą jame nurodytu būdu, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nustatė, kad baudos neskyrimas priklauso tik nuo tos aplinkybės, kad nagrinėjama administracinė byla. Darytina išvada, kad teismas skundžiama nutartimi nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir CPK 771 straipsnio taikymo sprendžiant dėl baudos skyrimo pagrindų (ne)buvimo, baudos neskyrimo faktą susiejęs išimtinai su galimai netinkamu antstolės ir Inspekcijos elgesiu inicijuojant šią civilinę bylą, nors tuo pačiu pripažino, kad nei Inspekcija, nei antstolė jokių teisės aktų normų šios bylos iniciavimu nepažeidė ir tuo, kad nagrinėjama administracinė byla Nr. A-161-520/2025, todėl nutarties 20-22 punktuose nurodyti motyvai turi būti pašalinti iš nutarties motyvuojamosios dalies.

23. Inspekcijos atskirajame skunde teigiama, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Inspekcijos ir antstolės skolininko naudai net ir netenkinus antstolės pareiškimo. Teismas skundžiamoje nutartyje nutaręs tenkinti skolininko prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš antstolės ir Inspekcijos taikė netinkamas proceso teisės normas, nes šiuo atveju nutartyje nurodytas CPK 443 straipsnis netaikomas, nes taikomas CPK 593 straipsnis, kuriame imperatyviai reglamentuotas pareiškimų teismui nagrinėjimas vykdymo proceso metu, todėl vien šiuo pagrindu nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra neteisėta. CPK 593 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pareiškimus vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Šiuo atveju teismo nurodytai motyvai, kad Inspekcija ar antstolė žinojo apie skolininko inicijuotą administracinę bylą pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą, nors jis pasibaigęs (visgi teismas net ir nurodydamas šį motyvą nevertino aplinkybės, kad nei teisės aktai, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nenumato tokio pasibaigusio termino atnaujinimo galimybių), nesuteikia pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Inspekcijos. Pastebėtina, kad pradėjus vykdomąją bylą Privalomojo nurodymo vykdymo santykiuose kilę sunkumai ir visos aplinkybės, trukdančios įvykdyti Privalomąjį nurodymą, gali būti vertinamos tik teismo CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka sprendžiant dėl baudos skyrimo skolininkui pagrindo (ne)buvimo. Nagrinėjamu atveju teismas skundžiama nutartimi nenustatė, kad Inspekcija ar antstolė būtų pažeidusios vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, taip pat tinkamai neįvertino aplinkybės, kad skolininkas tik bylos nagrinėjimo metu įvykdė Privalomąjį nurodymą, t. y. skolininko inicijuota administracinė byla nesudarė objektyvių kliūčių skolininkui vykdyti Privalomąjį nurodymą, tačiau skolininkas Privalomąjį nurodymą aktyviais veiksmais įvykdė tik po antstolės kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl baudos skolininkui skyrimo dėl Privalomojo nurodymo nevykdymo. Taigi manytina, kad antstolės pareiškimas teismui ir motyvavo skolininką aktyviai vykdyti Privalomąjį nurodymą, kad nepatirtų galimų finansinių pasekmių, todėl darytina išvada, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertinęs nurodytų aplinkybių nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš Inspekcijos ir antstolės. Pirmosios instancijos teismui skundžiama nutartimi atmetus antstolės pareiškimą, bylinėjimosi išlaidos tiek iš pareiškėjos, tiek iš Inspekcijos skolininkui neturėjo būti priteisiamos, kadangi antstolė ir Inspekcija veikė savo kompetencijos ribose vadovaudamosi teisės aktų reikalavimais vykdymo procese ir nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

24. Skolininkas R. M. atsiliepimu į atskiruosius skundu prašo Inspekcijos ir antstolės atskiruosius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti iš antstolės ir Inspekcijos 550,55 Eur išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, advokato pagalbai apmokėti.

25. Skolininko R. M. atsiliepime į atskiruosius skundus nurodoma, kad R. M. kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą. Tačiau suinteresuotam asmeniui, netrukus po vykdomosios bylos pradėjimo, pateikus prašymą teismui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, iš esmės susiklostė situacija, kuriai taikytinos Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatos. Būtent tai iš esmės nustatė bei įvertino pirmosios instancijos teismas nutartyje, konstatuodamas Inspekcijos ir antstolės veiksmų neracionalumą nagrinėjamu atveju. Civilinės bylos dėl baudos už privalomojo nurodymo neįvykdymą inicijavimas teisme, esant neišspręstam privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimui, net ir esant praleistam privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, reiškia formalų įstatymų vykdymą, o ne teisingumo įgyvendinimą. Tokiu būdu Inspekcija ir antstolė praktiškai savo veiksmais sukūrė situaciją, kuomet R. M. dar iki bylos dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo išnagrinėjimo kilo atsakomybė už privalomojo nurodymo neįvykdymą. Tai, kad aptariama situacija neatitiko teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, patvirtina ir teismo sprendimas neskirti suinteresuotam asmeniui net ir minimalios baudos. Inspekcijos veiksmai, kuomet tik po antstolės 2024 m. liepos 12 d. prašymo dėl informacijos pateikimo, Inspekcija ėmėsi veiksmų nustatyti privalomojo nurodymo įvykdymo ar neįvykdymo faktą, pateikė antstolei prašymą kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo, patvirtina, kad Inspekcija iš esmės nesidomėjo situacija. Todėl skundo argumentai, neva teismas baudos paskyrimą susiejo išimtinai su neišnagrinėta administracine byla Nr. A-161-520/2025 yra nepagrįstas. Iš nutarties 20–22 punktuose nurodytų motyvų akivaizdu, kad teismas įvertino Inspekcijos ir antstolės veiksmus (neveikimą), Inspekcijos ir antstolės Priežiūros įstatymo normų žinojimą, pareigą žinoti įstatymus ir tinkamai juos taikyti, elgtis pagal įstatymą, ir tuo pačiu neprotingą, nerūpestingą elgesį įvertinant pareiškėjos ir Inspekcijos vykdomas valstybės deleguotas funkcijas (šie nutarties 20-22 punktuose nurodyti motyvai tiesiogiai susiję su nutarties 29 punkte apibendrinančiais motyvais), jie yra pagrįsti.

26. Skolininko R. M. atsiliepime į atskiruosius skundus teigiama, jog Inspekcija nors ir teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir CPK 771 straipsnio taikymo sprendžiant dėl baudos skyrimo pagrindų nustatymo, tačiau tokių pažeidimų iš esmės nenurodė. Apeliantė remiasi vienintele aplinkybe, jog teismo nutartyje konstatuota Inspekciją ir antstolę nepažeidus teisės aktų normų. Tačiau tokiu būdu Inspekcija ignoruoja byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą, leidusią konstatuoti Inspekcijos ir antstolės veiksmų neatitikimą Priežiūros įstatymo reikalavimams, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Todėl Inspekcijos reikalavimas iš nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti 20–22 punktuose nurodytus motyvus yra nepagrįstas ir turėtų būti teismo atmestas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas antstolės prašymą dėl baudos skyrimo už privalomo nurodymo neįvykdymą, suinteresuoto asmens R. M. kaltės, t. y. piktybiško pobūdžio veiksmų (neveikimo) nenustatė. Priešingai, teismas nutartyje konstatavo, kad privalomojo nurodymo suinteresuotas asmuo neįvykdė dėl objektyvių aplinkybių – kreipėsi į teismą su prašymu pratęsti privalomojo įvykdymo terminą, kurio nagrinėjimas administraciniame teisme užtruko. Pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatomis, iki bylos dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo išnagrinėjimo asmuo neturi pareigos šalinti savavališkos statybos padarinių. Teismas taip pat konstatavo Inspekcijos ir antstolės veiksmų kreipiantis į teismą dėl baudos paskyrimo suinteresuotam asmeniui nepagrįstumą, neatsižvelgus į tai, kad klausimas dėl termino privalomojo nurodymo pratęsimo nebuvo išnagrinėtas teisme. Nurodytos aplinkybės ir kasacinio teismo išaiškinimai, patvirtina, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė tinkamai. Vien ta aplinkybė, jog nei Inspekcija nei antstolė neskundžia nutarties dalyje dėl baudos suinteresuotam asmeniui nepaskyrimo, reiškia pripažinimą, jog antstolė ir Inspekcija nepagrįstai prašė skirti baudą R. M. ir teismas pagrįstai šio prašymo netenkino. Kas savaime reiškia ir R. M. teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

27. Skolininko R. M. atsiliepime į atskiruosius skundus nurodoma, kad nors antstolės vertinimu, ji tik vykdė Inspekcijos įpareigojimus ir neturėjo kito procesinio pasirinkimo kaip teikti prašymą teismui dėl baudos suinteresuotam asmeniui paskyrimo, tačiau ji neginčija teismo nutartyje nustatytos aplinkybės, kad, gavusi Inspekcijos prašymą, nepasidomėjo, ar suinteresuoto asmens prašymas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino buvo išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius Inspekcijos ir antstolės veiksmų neracionalumą, kreipiantis į teismą dėl baudos suinteresuotam asmeniui paskyrimo, taip pat teisingai konstatavus skirtingą byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi bei nenustačius R. M. kaltės, nėra pagrindo tenkinti apeliančių reikalavimus ir naikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas.

28. Inspekcija atsiliepimu į antstolės atskirąjį skundą prašo antstolės atskirąjį skundą tenkinti, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį: 1) iš nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti 20-22 punktuose nurodytus motyvus; 2) skolininko prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Inspekcijos ir antstolės atmesti.

29. Inspekcijos atsiliepime į antstolės atskirąjį skundą nurodoma, kad Inspekcija sutikdama su antstolės pateikta pozicija nurodo, kad antstolė procesinius veiksmus atliko vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais vykdymo procesą. Teismas skundžiama nutartimi nenustatė, kad Inspekcija ar antstolė būtų pažeidusios vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, taip pat tinkamai neįvertino aplinkybės, kad skolininkas tik bylos nagrinėjimo metu įvykdė Privalomąjį nurodymą, t. y. skolininko inicijuota administracinė byla nesudarė objektyvių kliūčių skolininkui vykdyti Privalomąjį nurodymą, tačiau skolininkas Privalomąjį nurodymą aktyviais veiksmais įvykdė tik po apeliantės kreipimosi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu dėl baudos skolininkui skyrimo dėl Privalomojo nurodymo nevykdymo. Taigi manytina, kad antstolės pareiškimas pirmosios instancijos teismui ir motyvavo skolininką aktyviai vykdyti Privalomąjį nurodymą, kad nepatirtų galimų finansinių pasekmių, todėl darytina išvada, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertinęs nurodytų aplinkybių nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš Inspekcijos ir antstolės. Skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas, dėl ko teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Pažymėtina, kad teismas neatsižvelgė į privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius tikslingumą ir paskirtį bei konkrečius jame pateiktus nurodymus. Pabrėžtina, kad vykdymo terminai nėra nustatomi be tikslo, jais užtikrinamas savavališkos statybos padarinių šalinimo apibrėžtumas ir operatyvumas. Todėl skolininkui neįvykdžius Privalomojo nurodymo nustatytu terminu, turi būti prisiimamos ir dėl Privalomojo nurodymo nevykdymo kylančios neigiamos pasekmės. Antstolė, perduodama pirmosios instancijos teismui 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, vykdė įstatymų jai numatytas funkcijas, be to, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nenustatė, kad antstolė būtų pažeidusi vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiama nutartimi visiškai nepagrįstai priteisė iš antstolės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl antstolės atskirasis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Inspekcija laikosi savo atskirajame skunde išdėstytų reikalavimų, įskaitant reikalavimą iš nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti 20-22 punktuose nurodytus motyvus, tačiau šiame atsiliepime nekartoja minėtą reikalavimą pagrindžiančių motyvų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirieji skundai tenkintini.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

31. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

32. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės A. S. pareiškimą dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius nevykdymo ir baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, R. M., dalis, kuria iš antstolės ir Inspekcijos skolininkui R. M. priteistos bylinėjimosi išlaidos ir dėl nutarties 20-22 punktuose išdėstytų motyvų.

33. Antstolės ir Inspekcijos atskirieji skundai dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo motyvuojami iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priteisdamas bylinėjimosi išlaidas netinkamai taikė CPK nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Inspekcijos atskirasis skundas dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties 20-22 punktuose nurodytų motyvų iš esmės motyvuojamas tuo, kad šie motyvai dėl Inspekcijos ir antstolės netinkamų veiksmų inicijuojant civilinę bylą yra nepagrįsti.

34. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Inspekcija 2023 m. kovo 14 d. statytojui R. M. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PNUR-00-230314-00014, kuriame nurodyta „2022-03-29 Departamentas gavo skundą (reg. Nr. 3D-764) dėl galimai savavališkai atliktų statybos darbų (duomenys neskelbtini). 2022-08-30 Departamentas, atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, 2022-09-02 užregistravo faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-1727, kuriame nustatyta, kad: „ Žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) šiaurinėje fasado dalyje, prie gyvenamosios (butų) paskirties patalpos (duomenys neskelbtini) (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini)) yra ant polinių pamatų įrengta medinė 6,330 m ilgio, 4,415 m pločio, 27, 95 m2 ploto terasa ir prie pastato fasado pritvirtinta inžinerinė metalinė konstrukcija su grūdintu stiklu. “ Pagal Statybos įstatymo 27 str. 33 d. ir statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 45 p. atlikti statybos – medinės terasos ir inžinerinės metalinės konstrukcijos su grūdintu stiklu įrengimas – darbai yra priskiriami prie neesminių statinių projekto sprendinių pakeitimų. Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 str. 6 d. nurodome, išardyti įrengtą medinę 6,330 m ilgio, 4,415 m pločio, 27, 95 m2 ploto terasą ir prie pastato fasado pritvirtintą inžinerinę metalinę konstrukciją su grūdintu stiklu taip, kad atitiktų statybos projekto „Pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektas“ sprendinius, kuriems 2001-05-09 Inspekcija 2 yra išdavusi statybą leidžiantį dokumentą Nr. R01-220. Apie šio privalomojo nurodymo įvykdymą prašome informuoti Inspekcijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentą, adresu (duomenys neskelbtini), arba el. paštu (duomenys neskelbtini).“. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas iki 2023-04-17.

35. Inspekcijos 2023 m. birželio 1 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1165 nurodyta, kad 2023 m. gegužės 30 d. patikrinimo metu nustatyta, jog statytojas įrengtos medinės 6,330 m ilgio, 4,415 m pločio, 27,95 m² ploto terasos ir prie pastato fasado pritvirtintos inžinerinės metalinės konstrukcijos su grūdintu stiklu nėra išardęs taip, kad atitiktų statybos projekto „Pastatų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektas“ sprendinius, kuriems 2001 m. gegužės 9 d. Inspekcija yra išdavusi statybą leidžiantį dokumentą Nr. R01-220. Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus yra neįvykdytas. Inspekcija 2023 m. birželio 2 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo aktu Nr. PNURA-00-230602-00055 konstatavo Privalomojo nurodymo neįvykdymą.

36. Inspekcija 2023 m. liepos 7 d. antstolei pateikė prašymą Privalomąjį nurodymą vykdyti priverstinai, prašė iš karto pradėti vykdymo veiksmus nesiunčiant skolininkui raginimo, kadangi vykdomajame dokumente yra nurodytas jo įvykdymo terminas.

37. Antstolės 2023 m. liepos 10 d. patvarkymu Nr. S-23-177-13664 vykdomasis dokumentas priimtas vykdyti vykdomojoje byloje Nr. 0177/23/01222. Antstolės 2023 m. liepos 10 d. patvarkymu Nr. S-23-177-13669 skolininkas R. M. per 3 darbo dienas nuo patvarkymo įteikimo įpareigotas informuoti apie privalomojo nurodymo tinkamą įvykdymą.

38. Skolininko R. M. įgaliotas asmuo 2023 m. liepos 18 d. informavo antstolę apie ketinimus keiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo.

39. R. M. prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą Regionų administraciniame teisme gautas 2023 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-11079-473/2023 R. M. prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą atmestas. Teismas nustatė, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2023 m. balandžio 17 d., o pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi 2023 m. liepos 19 d., t. y. jau pasibaigus nustatytam Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Tai, anot teismo, reiškia, kad Pareiškėjas nesilaikė teisės aktais nustatytos termino pratęsimo tvarkos, o įstatymų leidėjas šio termino atnaujinimo galimybės nenustatė, todėl nėra pagrindo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti pratęstas, nes jis jau yra pasibaigęs ir gali būti pratęstas tik nepasibaigęs terminas. Anot teismo, pasibaigęs terminas galėtų būti tik atnaujinamas, tačiau Įstatymas ir kiti teisės aktai bei teismų praktika, minėta, nenustato galimybės atnaujinti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą.

40. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas 2023 m. rugpjūčio 30 d. apskųstas apeliacine tvarka (administracinės bylos Nr. A-161-520/2025), byla Lietuvos administraciniame teisme nėra išnagrinėta.

41. Antstolė 2024 m. liepos 12 d. patvarkymu Nr. S-24-177-28111 kreipėsi į išieškotoją prašydama informuoti, ar antstolei pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas yra įvykdytas.

42. Inspekcija 2024 m. rugpjūčio 20 d. surašė Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNURA-00-240820-00030, kuriame nurodė, kad skolininkas Privalomojo nurodymo neįvykdė. Inspekcija 2024 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 2D-19621 informavo antstolę apie Privalomojo nurodymo neįvykdymą ir prašė tęsti vykdomuosius veiksmus kuo operatyviau, kreiptis į teismą su prašymu skirti skolininkui iki 300 Eur baudą.

43. Antstolė 2024 m. rugsėjo 3 d. surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-24-177-34996 ir 2024 m. rugsėjo 3 d. pareiškimą dėl sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto ir vykdomosios bylos perdavimo Nr. S-24-177-34995, kuriuo kreipėsi į teismą, prašydama vadovaujantis CPK 771 straipsnio 6 dalimi išspręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą ir savo nuožiūra skirti baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomąjį nurodymą dieną.

44. Skolininkas 2024 m. rugsėjo 30 d. elektroniniu paštu informavo Inspekciją ir antstolę apie Privalomojo nurodymo įvykdymą ir paprašė šį faktą užfiksuoti. Skolininkas 2024 m. spalio 30 d. pakarotinai informavo Inspekciją apie privalomojo nurodymo įvykdymą 2024 m. rugsėjo 30 d.

45. Inspekcija 2024 m. lapkričio 21 d. parengė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNURA-00-241121-00061, kuriame užfiksuota, kad Privalomasis nurodymas įvykdytas.

46. Antstolė 2024 m. gruodžio 18 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-24-177-51191 baigė vykdomąją bylą Nr. 0177/23/01222.

47. Antstolė 2025 m. sausio 20 d. atsiliepimu prašo spręsti klausimą dėl baudos skyrimo skolininkui už 2023 m. balandžio 18 d. iki vykdomojo dokumento visiško įvykdymo, t. y. iki 2024 m. lapkričio 20 d., kadangi 2024 m. lapkričio 21 d. parengtas privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktas Nr. PNURA-00-241121-00061, kuriame užfiksuota, kad Privalomasis nurodymas įvykdytas.

48. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartimi antstolės A. S. pareiškimą dėl baudos skyrimo atmetė ir priteisė iš pareiškėjos antstolės A. S. suinteresuoto asmens R. M. naudai 550,55 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisė iš suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos suinteresuoto asmens R. M. naudai 550,55 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl skundžiamos nutarties dalies teisėtumo

49. CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, ar sprendimas, įpareigojęs pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, arba jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui; sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje; apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas ar privalomasis nurodymas; teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.

50. CPK 593 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog CPK numatytais atvejais antstolis ir kiti asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareiškimus dėl leidimo įeiti į skolininko būstą (CPK 615 straipsnis), dėl vykdomosios bylos nutraukimo, kai sudaroma taikos sutartis (CPK 595 straipsnis), dėl atsakomybės už perduoto saugoti turto praradimą (CPK 619 straipsnis), dėl baudų skyrimo CPK VI dalyje numatytais atvejais, taip pat kitais klausimais, kylančiais iš vykdymo proceso, teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo dienos; antstolis kartu su pareiškimu turi teismui pateikti kitus reikalingus dokumentus. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pareiškimus vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

51. CPK 593 straipsnio 5 dalyje nustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė minėtame straipsnyje buvo įtvirtinta 2016 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymu Nr. XII-2751. Šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte Nr. XIIP-3551 nurodyta, kad, siekiant teisinio aiškumo ir atsižvelgiant į Lietuvos antstolių rūmų siūlymą, siūloma papildyti CPK 593 straipsnį, reglamentuojantį pareiškimų teismui nagrinėjimą vykdymo proceso metu, ir nustatyti, kad nagrinėjant šio straipsnio 2 dalyje nustatytus pareiškimus skolininko (priimtame įstatyme – vykdymo proceso šalių) patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. CPK 593 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis teismo kompetencijai priskirtų klausimų, kylančių vykdymo procese, sąrašas.

52. Dėl CPK 593 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareiškimų antstolis privalo kreiptis į teismą, nes nurodytų klausimų išsprendimas priskirtinas išimtinai teismo, o ne antstolio kompetencijai. Dėl šios priežasties, antstoliui nurodytais klausimais neturint pasirinkimo teisės spręsti kreiptis į teismą ar ne, siekdamas nepagrįstai neapsunkinti antstoliui jam įstatymo pavestų funkcijų vykdymo procese vykdymo, įstatymo leidėjas CPK 593 straipsnio 5 dalyje ir įtvirtino minėtą specialiąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-611/2019, 31 punktas). Taigi aptariamos CPK 593 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės esmė yra tai, kad nagrinėjant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pareiškimus vykdymo proceso šalims nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš antstolio (išskyrus atvejus, kai šis piktnaudžiauja teise, žr., pvz., nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-611/2019).

53. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į CPK 593 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos tikslus, t. y. kad bylinėjimosi išlaidos nebūtų priteisiamos iš antstolio, šioje teisės normoje nėra įtvirtinto draudimo paskirstyti byloje, kurioje nagrinėti CPK 593 straipsnio 2 dalyje nurodyti pareiškimai, vykdymo proceso šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą ir priešingus išieškotojo ir skolininko interesus. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, taip pat galėtų turėti neigiamos įtakos vykdymo proceso efektyvumui, kai tokiame procese patirtos vykdymo proceso šalių bylinėjimosi išlaidos tarp jų nebūtų paskirstomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2023, 36 punktas; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-1120/2023, 54 punktas).

54. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

55. CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021).

56. Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023, 45 punktas).

57. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 651 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, per tris darbo dienas, o skubaus vykdymo atvejais – nedelsdamas patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti; jeigu yra kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. CPK 625 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis CPK nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. CPK 626 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kada antstolis privalo stabdyti vykdomąją bylą. CPK 627 straipsnio 1 dalyje išvardinti atvejai, kai antstolis gali visiškai ar iš dalies sustabdyti vykdomąją bylą arba atidėti vykdymo veiksmus. CPK 629 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai kada vykdomoji byla nutraukiama. CPK 631 straipsnio dalyje nurodyti atvejai kai grąžinami vykdomieji dokumentais.

58. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju Antstolė, spręsdama vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti klausimą, neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo vykdomojo dokumento nepriimti vykdyti. Taip pat nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios iki kreipimosi į teismą dėl baudos skyrimo galėjo antstolei sudaryti pagrindą vykdymo veiksmus atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti, vykdomąją bylą nutraukti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Taip pat nenustatyta, kad antstolei 2024 m. rugsėjo 3 d. pareiškimu pasikreipus į teismą ir prašant vadovaujantis CPK 771 straipsnio 6 dalimi išspręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą ir savo nuožiūra skirti baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomąjį nurodymą dieną būtų pažeistos kokios nors CPK ar kitų teisės aktų nuostatos.

59. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju Privalomuoju nurodymu nurodyta pašalinti ne savavališkos statybos padarinius (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalis), o pašalinti pažeidimus (Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalis).

60. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje (ginčo metu galiojusi įstatymo redakcija) nustatyta, kad užbaigus statybos patikrinimą, surašomas statybos patikrinimo aktas; jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma Statybos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, statybos valstybinės priežiūros pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, jeigu jo nėra, – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ir (ar) kitiems statybos procese dalyvaujantiems atsakingiems asmenims per privalomajame nurodyme nustatytą ne ilgesnį kaip 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus, ar nugriauti statinį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, pašalinti kitus pažeidimus.

61. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje (ginčo metu galiojusi įstatymo redakcija) numatyta, kad jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą; Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą; priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą.

62. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje (ginčo metu galiojusi įstatymo redakcija) nurodyta, kad kai jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui Inspekcija jos vadovo nustatyta tvarka perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo; tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas arba kreiptasi į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, Inspekcijos vadovo nustatyta tvarka perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo.

63. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-442/2018, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-810-520/2020, 2022 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-231-556/2022).

64. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 8 dalį bei 14 straipsnio 4 dalį Inspekcijos nustatyti terminai gali būti pratęsti, kai dėl jų pratęsimo kreipiamasi iki nustatyto termino pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2567-520/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1962-415/2020, 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-140-415/2022 ir kt.).

65. Viena vertus teisės aktai nenustato, kad pasikreipimas į teismą dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus termino pratęsimo jau po to kai toks privalomasis nurodymas yra perduotas vykdyti antstoliui, sudarytų pagrindą vykdymo veiksmus atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti, vykdomąją bylą nutraukti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Kita vertus, nagrinėjamu atveju skolininko pasikreipimas į teismą dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo termino pratesimo akivaizdžiai nepagrįstas, nes skolininkas su tokiu prašymu turėjo kreipti į Inspekciją, o teismui tokios galimybės teisės aktai nenustato. Be to, skolininkas su tokiu prašymu kreipėsi jau po to kai pasibaigė šiame privalomajame nustatytas jo įvykdymo terminas, todėl nėra galimybės jo pratęsti, o teisės aktai nenumato galimybės tokį terminą atnaujinti.

66. Pažymėtina, kad būtent skolininkas R. M. nuo 2023 m. balandžio 17 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai nevykdė Privalomojo nurodymo. Nors skolininkas nurodė, kad Privalomasis nurodymas buvo surašytas neteisėtai, tačiau byloje nėra duomenų, jog Privalomasis nurodymas būtų negaliojantis, skolininko ar kitų asmenų būtų ginčijamas ir pan. Skolininkas atsiliepime į antstolės pareiškimą nurodė, kad neginčijo savavališkos statybos akto, o vėliau praleido terminą pateikti teismui prašymą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo ir neprašė jo atnaujinti neturėdamas teisinių žinių. Skolininkas taip pat teigė, kad antstolė neteisėtai priėmėm Privalomąjį nurodymą vykdyti, tačiau nėra duomenų, kad skolininkas būtų ginčiję antstolės patvarkymą priimti Privalomąjį nurodymą vykdyti. Taip pat skolininkas administracinėje byloje dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų sustabdytas Privalomojo nurodymo vykdymas. Galiausiai, skolininkas Privalomąjį nurodymą įvykdė tik tada, kai antstolė jau pasikreipė į teismą dėl baudos skolininkui skyrimo ir būtent dėl to teismas netenkino antstolės prašymo dėl baudos skolininkui skyrimo.

67. Vertindamas šias visas paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ne antstolės ir ne Inspekcijos, o būtent skolininko R. M. procesinis elgesys lėmė bylinėjimosi išlaidų nagrinėjamoje byloje susidarymą, todėl išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo. Vien tai, kad toks skolininko elgesys galimai nėra susijęs su skolininko piktybiškumu, nereiškia, kad iš to kylančias pasekmes turėtų prisiimti ne pats skolininkas. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nutarta priteisti bylinėjimosi išlaidas skolininkui iš antstolės ir Inspekcijos, laikytina nepagrįsta ir neteisėta.

68. Teismų praktikoje išaiškinta, kad galimybė skųsti vien teismo procesinio sprendimo motyvus pripažįstama tik tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje. Aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015, 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-701/2016, 2019 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-421/2019). Gali būti skundžiamas tiek visas sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis. Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek skundžiant visą teismo procesinį sprendimą, tiek ir jo motyvuojamąją dalį, skundą paduodantis asmuo turi turėti teisinį suinteresuotumą, kad skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar jo motyvuojamoji dalis būtų pakeista ar panaikinta dėl to, jog skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar jo motyvuojamoji dalis jam yra nepalanki. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 58–60 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

69. Ginčijamuose skundžiamos nutarties 20-22 punktuose pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „20. Kaip jau nustatyta šioje byloje, tiek antstolei, tiek išieškotojai buvo žinoma, kad skolininko prašymo nagrinėjimas teisme yra nebaigtas (pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs pateikus apeliacinį skundą). Vien tai, kad antstolė išieškotojos užklausė apie privalomojo nurodymo vykdymo eigą, savaime nereiškia, kad išieškotoja, turėdama žinoti ir žinodama apie nebaigtą prašymo dėl privalomo nurodymo vykdymo termino pratęsimo nagrinėjimą, turėjo siekti baudos skyrimo. Atvirkščiai, išieškotoja, nustačiusi, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas, turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą, kartu su patikrinimo aktu papildomai pateikti informaciją apie administracinės bylos, kurioje ji yra šalis, eigą. Pažymėtina, kad antstolė paskutinį kartą teiravosi apie vykdomosios bylos eigą 2024 m. balandžio mėnesį. 21. Antstolė, nuo 2023 m. liepos 19 d. žinodama apie prašymą dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo (tokio prašymo nagrinėjimą), vykdomojoje byloje iš esmės nesiėmė jokių aktyvių vykdymo veiksmų (išskyrus periodinį vykdymo išlaidų skaičiavimą ir užklausas skolininko įgaliotam asmeniui apie šio prašymo išnagrinėjimo teisme rezultatus). Tokiais savo veiksmais antstolė sukūrė skolininkui lūkestį, kad aptartų skolininko įgalioto asmens pranešimų apie administracinės bylos eigą pakanka, kad aktyvūs vykdymo veiksmai nebūtų tęsiami iki įsiteisės sprendimas dėl skolininko prašymo pratęsti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti. 22. Byloje nustatyta, kad būtent Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2024 m. rugsėjo 2 d. antstolei teikė prašymą kuo skubiau tęsti vykdymo veiksmus ir kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo. Antstolė 2024 m. rugsėjo mėnesį, gavusi tokį išieškotojos prašymą, nesidomėjo administracinės bylos baigtimi, t. y. nesidomėjo, ar skolininko prašymas yra išnagrinėtas ir teismo sprendimas dėl prašymo yra įsiteisėjęs. Teismo vertinimu, antstolė skubotai, neišsiaiškinusi visų reikšmingų aplinkybių, surašė 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-24-177-34996 ir pateikė jį teismui kartu su prašymu skirti baudą.“.

70. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiami motyvai dėl Inspekcijos ir antstolės netinkamų veiksmų inicijuojant civilinę bylą gali daryti poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje. Be to, priešingai nei nurodyta šiuose motyvuose, kaip minėta, pasikreipimas į teismą dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus termino pratęsimo jau po to kai toks privalomasis nurodymas yra perduotas vykdyti antstoliui, nesudarė pagrindo nei vykdymo veiksmus atidėti, nei vykdomąją bylą sustabdyti, nei vykdomąją bylą nutraukti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Inspekcija pagrindė teisinį suinteresuotumą skųsti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, kurie laikytini nepagrįstais ir neteisėtais.

Dėl bylos procesinės baigties

71. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų vykdymo procese paskirstymą, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš pareiškėjos antstolės A. S. ir suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos priteista suinteresuoto asmens R. M. naudai po 550,55 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – trečiojo asmens – skolininko R. M. prašymas priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestinas, taip pat, iš skundžiamos nutarties pašalintini nutarties 20-22 punktuose išdėstyti motyvai (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Kita skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis iš esmės paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

72. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

73. Atsižvelgiant į tai, kad antstolės ir Inspekcijos atskirieji skundai tenkintini laikytina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas CPK 93 straipsnio prasme priimamas ne trečiojo asmens – skolininko R. M. naudai ir todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskiruosius skundus tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties dalį, kuria iš pareiškėjos antstolės A. S. ir suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos priteista suinteresuoto asmens R. M. naudai po 550,55 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ir klausimą išspręsti iš esmės – trečiojo asmens – skolininko R. M. prašymą priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atmesti.

Iš skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties pašalintini nutarties 20-22 punktuose išdėstytus motyvus:

„20. Kaip jau nustatyta šioje byloje, tiek antstolei, tiek išieškotojai buvo žinoma, kad skolininko prašymo nagrinėjimas teisme yra nebaigtas (pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs pateikus apeliacinį skundą). Vien tai, kad antstolė išieškotojos užklausė apie privalomojo nurodymo vykdymo eigą, savaime nereiškia, kad išieškotoja, turėdama žinoti ir žinodama apie nebaigtą prašymo dėl privalomo nurodymo vykdymo termino pratęsimo nagrinėjimą, turėjo siekti baudos skyrimo. Atvirkščiai, išieškotoja, nustačiusi, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas, turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą, kartu su patikrinimo aktu papildomai pateikti informaciją apie administracinės bylos, kurioje ji yra šalis, eigą. Pažymėtina, kad antstolė paskutinį kartą teiravosi apie vykdomosios bylos eigą 2024 m. balandžio mėnesį.

21. Antstolė, nuo 2023 m. liepos 19 d. žinodama apie prašymą dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo (tokio prašymo nagrinėjimą), vykdomojoje byloje iš esmės nesiėmė jokių aktyvių vykdymo veiksmų (išskyrus periodinį vykdymo išlaidų skaičiavimą ir užklausas skolininko įgaliotam asmeniui apie šio prašymo išnagrinėjimo teisme rezultatus). Tokiais savo veiksmais antstolė sukūrė skolininkui lūkestį, kad aptartų skolininko įgalioto asmens pranešimų apie administracinės bylos eigą pakanka, kad aktyvūs vykdymo veiksmai nebūtų tęsiami iki įsiteisės sprendimas dėl skolininko prašymo pratęsti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti.

22. Byloje nustatyta, kad būtent Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2024 m. rugsėjo 2 d. antstolei teikė prašymą kuo skubiau tęsti vykdymo veiksmus ir kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo. Antstolė 2024 m. rugsėjo mėnesį, gavusi tokį išieškotojos prašymą, nesidomėjo administracinės bylos baigtimi, t. y. nesidomėjo, ar skolininko prašymas yra išnagrinėtas ir teismo sprendimas dėl prašymo yra įsiteisėjęs. Teismo vertinimu, antstolė skubotai, neišsiaiškinusi visų reikšmingų aplinkybių, surašė 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-24-177-34996 ir pateikė jį teismui kartu su prašymu skirti baudą.“

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti trečiojo asmens – skolininko R. M. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.