- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-26
- Bylos Nr.
- eA-140-415/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02367-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- E. P., Eugenijaus Paliako įmonė
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR AM
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. įmonės skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir dėl termino atlikti veiksmus pratęsimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. P. įmonė (toliau – ir Pareiškėjas, Įmonė) pateikė skundą teismui, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2020 m. birželio 10 d. sprendimą „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino nepratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir pratęsti pareiškėjui terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius, iki nebus išnagrinėta šiuo metu Utenos regiono apylinkės teismo Zarasų rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-6411-731/2019 bei neįsiteisės joje priimtas sprendimas.
2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:
2.1. 2020 m. birželio 10 d. Inspekcija priėmė Sprendimą, kuriuo nebuvo pratęstas terminas įvykdyti 2019 m. gruodžio 4 d. Privalomąjį nurodymą PNSSP-00-1-1204-00056 dėl savavališkos pagalbinio ūkio paskirties pastato (toliau – ir Ginčo statinys) statybos, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Privalomasis nurodymas). Privalomasis nurodymas buvo priimtas tuo pagrindu, jog pareiškėjo pastatas išsikiša į kaimyninį žemės sklypą, kuris nepriklauso pareiškėjui. Iki praeitų metų kaimyninį žemės sklypą valdė kita savininkė, kuri leido pastatą statyti tokiu būdu, kad jis patektų į buvusios savininkės valdytą žemės sklypą. Kaimyninis žemės sklypas dovanojimo sutartimi buvo perleistas kitam asmeniui, ir Įmonės savininkas kreipėsi su ieškiniu į Utenos regiono apylinkės teismo Zarasų rūmus dėl apsimestinio sandorio nuginčijimo ir dėl pirkėjo teisių perkėlimo.
2.2. Pareiškėjas paaiškino, kad naujoji kaimyninio žemės sklypo valdytoja, norėdama atkeršyti dėl kreipimosi į anksčiau nurodytą teismą, pateikė skundą Inspekcijai, kad jos žemės sklype stovi pareiškėjo pastatas. Pareiškėjas, gavęs Privalomąjį nurodymą, pateikė prašymą Inspekcijai pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki kol nebus išnagrinėta civilinė byla, kuri yra pradėta anksčiau nei priimtas privalomas nurodymas. Pareiškėjo nuomone, jei civilinėje byloje bus priimtas sprendimas pareiškėjo naudai, tuomet nebekiltų pagrindo vykdyti privalomą nurodymą, nes pastatas stovėtų ant Įmonės savininkui priklausančios žemės.
2.3. Nepratęsus termino įvykdyti Privalomąjį nurodymą iki civilinės bylos nagrinėjimo pabaigos, būtų sukelta nepateisinama žala pareiškėjui, kadangi jis privalėtų pastatą nugriauti, o vėliau, sėkmingos bylos baigties atveju, atsirastų galimybė šį pastatą įteisinti, tačiau paties pastato nebūtų, todėl pareiškėjas patirtų dideles ir visiškai nereikalingas išlaidas pastatą statant iš naujo, turėtų dar kartą kreiptis į teismą bei reikalauti jų priteisimo iš dabartinės kaimyninio žemės sklypo savininkės, kas nulemtų papildomą bylinėjimąsi.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pateikė tokius atsiliepimo argumentus:
3.1. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnį privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, o Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams, bei pažymėjo, kad svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis, kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos.
3.2. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad prašymui tenkinti yra svarbios priežastys, sukliudžiusios nustatytais terminais šį reikalavimą įvykdyti, taip pat nenurodė konkrečių atliekamų ar būtinų atlikti, savavališkos statybos padariniams pašalinti skirtų procedūrų, neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad šių procedūrų trukmė nepriklauso nuo pareiškėjo valios. Inspekcijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nagrinėjamoje byloje neatitinka ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos, kadangi nėra grindžiamas svarbiomis priežastimis. Pareiškėjo daromos prielaidos dėl galimos civilinės bylos baigties nepakankamos konstatuoti, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų įsigyti kaimyninį žemės sklypą ar jo dalį, ant kurio stovi savavališkas statinys. Nėra jokių įrodymų ir garantijų, jog civilinei bylai pasibaigus pareiškėjui palankia linkme, tas žemės sklypas ar jo dalis bus perleistas pareiškėjo nuosavybėn.
3.3. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės. Pareiškėjai konkretus terminas reikalavimui įvykdyti Inspekcijos buvo nustatytas iki 2020 m. birželio 3 d., o prašymą pratęsti nustatytą šio reikalavimo įvykdymo terminą Inspekcijai pateikė 2020 m. birželio 10 d., todėl Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo pratęsti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. .Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė:
5.1. Inspekcijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) trečiojo statybos priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė pagal gautą pranešimą 2019 m. lapkričio 28 d. atliko patikrinimą ir surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2449 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame užfiksuota, jog prie gyvenamojo namo (un. Nr. (duomenys neskelbtini) pristatytas apie 6,80x8,10 m dydžio ir apie 6,80 m aukščio garažas. Prie klėties (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) pristatyta stoginė automobiliams su patalpa. Prie stoginės yra pristatytas sandėliukas. Iš minėtos stoginės ir sandėliuko nėra įėjimo į klėtį. Vizualiai apžiūrėjus, statinių statyba baigta, tačiau neįregistruota Nekilnojamojo turto registre.
5.2. 2019 m. gruodžio 4 d. Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSD-00-191204-00050 nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-1-1204-00056 pašalinti savavališkos statybos padarinius, kurio įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2020 m. birželio 3 d.
5.3. 2020 m. birželio 10 d. pareiškėjas pateikė prašymą Inspekcijai pratęsti Privalomojo nurodymo terminą. Departamentas 2020 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 2D-8123 „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino nepratęsimo“ termino nepratęsė, motyvuojant tuo, kad prašymas buvo pateiktas jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.
6. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai, kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju, tai, kas yra pasibaigę ir gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms, paprastai nepriklausančiomis nuo suinteresuoto asmens valios.
7. Teismas, įvertinęs Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus ir jų pratęsimą, pažymėjo, kad Priežiūros įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą privalomam nurodymui įvykdyti, turi kreiptis į Inspekciją ar teismą, tačiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta.
Šalies argumentai
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą pratęsti terminą Departamentui pateikė 2020 m. birželio 10 d., jokio kito prašymo Departamentas negavo, o ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad tokį prašymą teikė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido nustatytą terminą kreiptis dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo, kadangi Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo iki 2020 m. birželio 3 d. Teismas sprendė, kad Departamentas, būdamas viešojo administravimo subjektu, nustatęs, kad pareiškėjo prašymas pateiktas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui ir remdamasis Įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Teismas konstatavo, kad priimtas Departamento sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo į teismą kreipėsi taip pat jau po to, kai terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą buvo pasibaigęs (skundas teismui pateiktas 2020 m. liepos 10 d., o terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo nustatytas iki 2020 m. birželio 3 d.). Kadangi teisinis reguliavimas nenustato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo, kad ir kokios svarbios būtų pareiškėjo nurodytos priežastys, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.
III.
10. Pareiškėjas E. P. įmonė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.
11. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes ir papildomai pažymi:
11.1. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, kad dar iki Privalomojo nurodymo priėmimo pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl apsimestinio sandorio ir dėl kaimyninio žemės sklypo priteisimo, ir šiuo metu Utenos regiono apylinkės teismo Zarasų rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-6411-731/2019. Kol minėta byla neišnagrinėta, pareiškėjas negali įsigyti kaimyninio žemės sklypo, į kurį patenka ginčo pastatas, bei negali pradėti savavališkos statybos įteisinimo procedūros. Aplinkybė, kada bus išnagrinėta minėta byla, nepriklauso nuo pareiškėjo valios.
11.2. Nepatenkinus pareiškėjo skundo ir nepratęsus termino, pareiškėjas privalės pašalinti savavališkos statybos padarinius ir negalės pasinaudoti Priežiūros įstatymo suteikta teise įteisinti savavališką statybą, o minėtos civilinės bylos laimėjimo atveju turėtų vėl iš naujo pasistatyti analogišką pastatą, ir dėl to būtų patiriamos bereikšmės išlaidos, dėl kurių kompensavimo pareiškėjas būtų priverstas inicijuoti kitą bylą.
Atsiliepimas
12. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. P. įmonės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime nurodytais argumentais, papildomai akcentuojant:
12.1. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iš sisteminės Lietuvos Respublikos statybos įstatymo analizės matyti, jog statinio projektas, nuosavybės teisę ar kitokias teises į žemę patvirtinantys dokumentai ir kt. yra būtini statybos leidimui išduoti, kuris rengiamas vadovaujantis įstatymais, reglamentuojančiais statinio saugos ir paskirties reikalavimus, kitais teisės aktais, teritorijų planavimo ir normatyviniais statybos techniniais dokumentais, normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, tokios praktikos laikosi ir teisminę praktiką formuojantys teismai.
12.2. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio reikalavimų statytojo teisei įgyvendinti. Ginčo statinys yra savavališka statyba (be privalomo statybą leidžiančio dokumento, projekto), vykdyta kaimyninio žemės sklypo dalyje, kuris šiuo metu pareiškėjui nepriklauso, t. y. pareiškėjas nėra įgijęs į tą statinį jokių nuosavybės teisių.
12.3. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl civilinės bylos nagrinėjimo, dėl to negalint pradėti savavališkos statybos įteisinimo procedūros, nelaikytinos teisiškai reikšmingomis šioje byloje, kadangi pareiškėjo daromų prielaidų dėl galimos bylos baigties nepakanka pripažinti faktui, kad statytojas ėmėsi aktyvių veiksmų įsigyti žemės sklypą ar jo dalį, ant kurio stovi savavališkas statinys, ar kad pasibaigus civilinei bylai, kaimyninis žemės sklypas ar jo dalis bus perleistas E. P. įmonės nuosavybėn.
12.4. E. P. įmonės reikalavimas pratęsti Inspekcijos Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nagrinėjamoje byloje neatitinka ginčo santykius reglamentuojančių Priežiūros įstatymo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi grindžiamas ne svarbiomis priežastimis ir įrodymais, pateisinančiais savavališkos statybos padarinių šalinimo termino pratęsimo būtinumą, bet prielaidomis apie galimai apeliantui palankų teismo sprendimo priėmimą civilinėje byloje, o kitų aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodyta.
12.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido nustatytą terminą kreiptis dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo, kadangi Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo iki 2020 m. birželio 3 d. Pagal suformuotą teismų praktiką, teisinis reguliavimas nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo, kad ir kokios svarbios būtų pareiškėjo nurodytos priežastys, todėl negalimas pareiškėjo prašymo dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo tenkinimas.
12.6. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliaciniame skunde nenurodyta aplinkybių paneigiančių skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą, todėl tenkinti skundo nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2020 m. birželio 18 d. sprendimo „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino nepratęsimo“, kuriuo atsisakyta pratęsti pareiškėjui terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius, iki nebus išnagrinėta šiuo metu Utenos regiono apylinkės teismo Zarasų rūmų nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-6411-731/2019 bei neįsiteisės joje priimtas sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad jis dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo kreipėsi jau pasibaigus minėtam terminui, o teisės aktai nenumato galimybės pratęsti jau praėjusį terminą, Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan., kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad šiame įstatyme nėra įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių privalomųjų nurodymų vykdymo terminų atnaujinimą.
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad maksimalus terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti yra 9 mėnesiai, o ilgesnio termino nustatymas priskirtas tik teismo kompetencijai pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017).
18. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui 2019 m. gruodžio 4 d. Privalomuoju nurodymu buvo nustatytas 6 mėnesių terminas savavališkos statybos padarinių pašalinimui, t. y. iki 2020 m. birželio 3 d. Pareiškėjas į Inspekciją dėl termino pratęsimo kreipėsi praleidęs Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, t. y. 2020 m. birželio 10 d. Tai patvirtina pareiškėjo 2020 m. birželio 10 dienos prašymas, ir dėl to byloje ginčo nėra.
19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1962-415/2020 ir kt.).
20. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
21. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų būtų vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (šios nutarties 19 punktas), kuriomis priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai apie finansinius nuostolius, kuriuos pareiškėjas gali patirti vykdydamas Privalomąjį nurodymą, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl jau pasibaigusio Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, nes, kaip jau buvo minėta, teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės. Pareiškėjas dėl termino pratęsimo galėjo kreiptis dar jam nepasibaigus, tačiau tokio prašymo nepateikė. Privalomasis nurodymas teisės aktuose nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas, todėl yra galiojantis ir turi būti vykdomas.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai ginčijamu 2020 m. birželio 18 d. (pareiškėjo skunde padarytas aiškus rašymo apsirikimas – nurodyta, jog skundžiamas 2020 m. birželio 10 d. atsakovo sprendimas) sprendimu Nr. 2D-8123 atsisakė pratęsti terminą savavališkos statybos padarinių pašalinimui. Šis sprendimas yra motyvuotas, jame išdėstytas faktinės atsisakymo pratęsti terminą aplinkybės (prašymą pareiškėjas pateikė pavėluotai), nurodytas teisinis pagrindas (Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis). Pripažinus, kad pareiškėjas į Inspekciją dėl termino pratęsimo kreipėsi jau pasibaigus terminui Privalomajam nurodymui įvykdyti, pirmosios instancijos teismas teisėtai nusprendė, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai, teisėtai, motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.
23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. P. įmonės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.