Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės, Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. įmonės skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir dėl termino atlikti veiksmus pratęsimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja teismui pateikė skundą, kuriame prašo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. birželio 10 d. sprendimą „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino nepratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir pratęsti pareiškėjai terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius, iki nebus išnagrinėta šiuo metu Utenos regiono apylinkės teismo Zarasų rūmų nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-6411-731/2019 bei neįsiteisės joje priimtas sprendimas.

Pareiškėja skunde paaiškina, kad 2020 m. birželio 10 d. Inspekcija priėmė Sprendimą, kuriuo nebuvo pratęstas terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą dėl savavališkos pagalbinio ūkio paskirties pastato statybos, adresu (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad privalomasis nurodymas buvo priimtas tuo pagrindu, jog pareiškėjos pastatas išsikiša į kaimyninį žemės sklypą, kuris nepriklauso pareiškėjai. Pažymi, kad iki praeitų metų žemės sklypą valdė kita savininkė, kuri leido pastatą statyti tokiu būdu, kad jis patektų į buvusios savininkės valdytą žemės sklypą. Kaimyninis žemės sklypas dovanojimo sutartimi buvo perleistas kitam asmeniui ir pareiškėjos savininkas kreipėsi su ieškiniu į Utenos regiono apylinkės teismo Zarasų rūmus dėl apsimestinio sandorio nuginčijimo ir dėl pirkėjo teisių perkėlimo.

Pažymi, kad naujoji žemės sklypo valdytoja, norėdama atkeršyti dėl kreipimosi į anksčiau nurodytą teismą, pateikė skundą Inspekcijai, kad jos žemės sklype stovi pareiškėjos pastatas. Pareiškėja, gavusi privalomąjį nurodymą, pateikė prašymą Inspekcijai pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki kol nebus išnagrinėta civilinė byla, kuri yra pradėta anksčiau nei priimtas privalomas nurodymas. Pareiškėjos nuomone, jei civilinėje byloje bus priimtas sprendimas pareiškėjos naudai, tuomet nebekiltų pagrindo vykdyti privalomą nurodymą, nes pastatas stovėtų ant pareiškėjos savininkui priklausančios žemės.

Pabrėžia, jog nepratęsus termino įvykdyti privalomąjį nurodymą iki civilinės bylos nagrinėjimo pabaigos, būtų sukelta nepateisinama žala pareiškėjai, kadangi ji privalėtų pastatą nugriauti, o vėliau, sėkmingos bylos baigties atveju, atsirastų galimybė šį pastatą įteisinti, tačiau paties pastato nebūtų, todėl pareiškėja patirtų dideles ir visiškai nereikalingas išlaidas pastatą statant iš naujo. Tokiu atveju pareiškėja dėl patirtų nuostolių būtų priversta dar kartą kreiptis į teismą bei reikalauti jų priteisimo iš dabartinės kaimyninio žemės sklypo savininkės, kas nulemtų papildomą bylinėjimąsi.

Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ginčo teisinius santykius, susijusius su Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimu, reglamentuoja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Paaiškino, kad Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Nurodė, kad svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos.

Atsakovės nuomone, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad prašymui tenkinti yra svarbios priežastys, sukliudžiusios nustatytais terminais šį reikalavimą įvykdyti, taip pat nenurodė konkrečių atliekamų ar būtinų atlikti, savavališkos statybos padariniams pašalinti skirtų procedūrų, neteikia įrodymų, patvirtinančių, kad šių procedūrų trukmė nepriklauso nuo pareiškėjos valios. Inspekcijos vertinimu, pareiškėjos reikalavimas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nagrinėjamoje byloje neatitinka ginčo santykius reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi nėra grindžiamas svarbiomis priežastimis. Pareiškėjos daromos prielaidos dėl galimos bylos baigties nepakanka pripažinti faktui, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų įsigyti žemės sklypą ar jo dalį, ant kurio stovi savavališkas statinys. Pabrėžia, kad nėra jokių įrodymų ir garantijų, jog netgi tuo atveju, jeigu civilinė byla pasibaigs pareiškėjos palankia linkme, tas žemės sklypas ar jo dalis bus perleistas pareiškėjos nuosavybėn.

Pažymi, kad teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės. Pareiškėjai konkretus terminas reikalavimui įvykdyti Inspekcijos buvo nustatytas iki 2020 m. birželio 3 d., o prašymą pratęsti nustatytą šio reikalavimo įvykdymo terminą Inspekcijai pateikė 2020 m. birželio 10 d., todėl Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo pratęsti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Iš bylos duomenų matyti, kad Inspekcijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) trečiojo statybos priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė pagal gautą pranešimą 2019 m. lapkričio 28 d. atliko patikrinimą ir surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2449 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame užfiksuota, jog prie gyvenamojo namo (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) pristatytas apie 6,80x8,10 m dydžio ir apie 6,80 m aukščio garažas. Prie klėties (un. Nr. (duomenys neskelbtini)) pristatyta stoginė automobiliams su patalpa. Prie stoginės yra automobiliams pristatytas sandėliukas. Iš minėtos stoginės ir sandėliuko nėra įėjimo į klėtį. Vizualiai apžiūrėjus statinių statyba baigta, tačiau neįregistruota Nekilnojamojo turto registre.

2019 m. gruodžio 4 d. Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSD-00-191204-00050 nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-1-1204-00056 pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kurio įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2020 m. birželio 3 d.

2020 m. birželio 10 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriuo prašė pratęsti Privalomojo nurodymo terminą. Departamentas 2020 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 2D-8123 „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino nepratęsimo“ termino nepratęsė, motyvuojant tuo, kad prašymas buvo pateiktas jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 2D-8123 „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino nepratęsimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kurio 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai, kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju, tai, kas yra pasibaigę ir gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms paprastai nepriklausančiomis nuo suinteresuoto asmens valios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013).

Įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir savalaikį valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo pareigos atlikti atitinkamus veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teisminę praktiką dėl Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje numatyto termino taikymo, yra konstatavęs, jog įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui (dabar – privalomam nurodymui) įvykdyti, turi kreiptis į Inspekciją ar teismą, tačiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja prašymą pratęsti terminą Departamentui pateikė 2020 m. birželio 10 d., jokio kito prašymo Departamentas negavo, o ir pareiškėja nepateikė įrodymų, kad tokį prašymą teikė. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja praleido nustatytą terminą kreiptis dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo, kadangi Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo iki 2020 m. birželio 3 d. Departamentas, būdamas viešojo administravimo subjektu, nustatęs, kad pareiškėjos prašymas pateiktas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui ir remdamasis Įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino. Priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėja dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo į Teismą kreipėsi taip pat jau po to, kai terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą buvo pasibaigęs (skundas Teismui pateiktas 2020 m. liepos 10 d., o terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo nustatytas iki 2020 m. birželio 3 d.). Kaip minėta, teisinis reguliavimas nenustato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo, kad ir kokios svarbios būtų pareiškėjos nurodytos priežastys. Todėl negalimas pareiškėjos prašymo dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo tenkinimas.

Esant nustatytoms aplinkybėms ir vadovaujantis aukščiau nurodytais teisiniais pagrindais pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.