- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-01
- Bylos Nr.
- e2A-395-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Rita Dambrauskaitė, Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- A. P., R. B.
- Ieškovas
- R. V.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-395-544/2020
teisėja Zita Gavėnienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00754-2019-8
2020 m. rugsėjo 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Birutės Valiulienės, uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. P. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-112-266/2020 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovams A. P. ir R. B., esant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Z. S. ir Anykščių rajono 1-ojo notarų biuro notarei J. V., institucijai, teikiančiai išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui (toliau – ir Tarnyba) dėl jungtinės veiklos pripažinimo, dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančiu sandoriu, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. V. prašė: 1) pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn. ieškovė ir atsakovas A. P. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę; 2) 2016 m. kovo 25 d. buto/patalpos – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – buto), pirkimo – pardavimo sutarties Nr. II-874 dalį dėl pirkėjo asmens – atsakovės R. B. – pripažinti apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu; 3) pripažinti, kad pagal sutartį butą nuosavybės teise įgijo ne atsakovė, o ieškovė ir atsakovas bendrąja daline nuosavybe po ½ dalį; 4) nustatyti nepilnamečio sūnaus R. P. gyvenamąją vietą kartu su ieškove Anglijoje; 5) tenkinus ieškovės reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui sūnui turtu – atsakovui priklausančią ½ buto dalį, o kitą dalį priteisiant po 440 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki sūnus sulauks pilnametystės; 6) netenkinus ieškovės prašymo dėl aukščiau nurodyto išlaikymo, iš atsakovo nepilnamečio sūnaus naudai priteisti po 500 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki sūnus sulauks pilnametystės; 7) nustatyti ieškovės ieškinyje nurodomą atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką; 8) iš atsakovo priteisti 18 000 Eur išlaikymo sūnui įsiskolinimą; 9) priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad su atsakovu susipažino 2010 m. Anglijoje, (duomenys neskelbtini) mėnesį jiems gimė sūnus R. 2016 metais jie kartu nusprendė įsigyti nekilnojamąjį turtą Anykščių mieste. Ginčo butą už 17 000 Eur surado atsakovo brolis, ieškovė ir atsakovas nutarė jį pirkti, ėmė paskolą iš Lloyds banko. Ieškovė paėmė 25 000 svarų paskolą, o atsakovas – 15 000 svarų paskolą. Kadangi jie gyveno Anglijoje, ieškovė dėl darbo negalėjo atvykti į Lietuvą, todėl nusprendė, jog butą nupirks atsakovo mamos vardu. Tuo tikslu ieškovė iš savo sąskaitos pervedė 17 200 Eur į atsakovės sąskaitą buto pirkimui. 2016 metų vasarą jie butą apžiūrėjo, ieškovė nupirko šaldytuvą, skalbimo mašiną, butą išnuomojo. 2018 m. ieškovės ir atsakovo santykiai pašlijo, atsakovas ieškovei siuntė žinutes, jog butą galima parduoti už 15 000 Eur, jai siūlė 4 000 Eur, su kuo ji nesutiko. Ieškovės pateikta sąmata patvirtina vaiko poreikius, vaikui per mėnesį reikalingus 1 521,92 Eur. Kadangi ieškovė gyvena Jungtinėje Karalystėje, prašė nustatyti atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką, kad būtų išvengta konfliktų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2020 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio iki 2018 m. rugsėjo ieškovė ir atsakovas buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę. Teismas 2016 m. kovo 25 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. II-874 dalį dėl pirkėjo asmens – atsakovės R. B. – pripažino apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu. Pripažino, kad pagal šią sutartį butą nuosavybės teise įgijo ne atsakovė, o ieškovė ir atsakovas bendrąja daline nuosavybe po ½ dalį (rašymo apsirikimo klaida ištaisyta teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartimi). Teismas nustatė nepilnamečio sūnaus R. P. gyvenamąją vietą kartu su motina R. V., priteisė iš atsakovo vaiko išlaikymui po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. iki sūnus sulauks pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, pinigines lėšas pervedant į ieškovės sąskaitą banke, išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant R. V.. Nustatė atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką iki sūnus sulauks pilnametystės. Kitą ieškovės ieškinio dalį teismas atmetė.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas pažįstami nuo 2010 m., kartu gyvenę Jungtinėje Karalystėje. (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus R. P.. 2016 m. kovo 25 d. atsakovė R. B. ir trečiasis asmuo Z. S. pasirašė ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė R. B. įsigijo šį butą. Atsakovas 2019 m. liepos mėnesį sugrįžo gyventi į Lietuvą, ieškovė ir R. P. liko gyventi Jungtinėje Karalystėje.
5. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo dėl jungtinės veiklos pripažinimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sampratą bei požymius, kasacinio teismo išaiškinimais. Teismas, išklausęs šalis, liudytojus L. V., A. V., D. R., įvertinęs liudytojos P. A. M. liudijimą, patvirtintą notarine tvarka, vaizdo medžiagą, buto nuomos sutartis, mokėjimų dokumentus, automobilio draudimo polisus, nuotraukas, darė išvadą, jog ieškovė ir atsakovas nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio gyveno kartu, siekė sukurti šeimą ir bendrąją dalinę nuosavybę. Nustatė, kad šalys 2010 m. susipažino Jungtinėje Karalystėje ir pradėjo kartu gyventi viename kambaryje penkių butų name. 2011 m. sutinkant Naujuosius metus atsakovas pasipiršo ieškovei ir padovanojo sužadėtuvių žiedą. Šalims gyvenant kartu ieškovė pastojo ir (duomenys neskelbtini) pagimdė sūnų. Šalys gyveno kartu, vaiku rūpinosi, keitė butus, kol paskutiniame bute įsikūrė dviejuose kambariuose ir gyveno kartu ketverius metus iki 2018 m. rudens.
6. Teismas pripažino, kad atsakovas teikė nelogiškus paaiškinimus, jog jis niekada su ieškove kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio, o viename bute gyveno ir miegojo atskirai ant grindų ant čiužinio kitame kambaryje tik dėl to, jog taip buvo pigiau mokėti nuomą ir jis galėjo rūpintis sūnumi. Nustatė, kad šalys, gyvendamos kartu, siekė įsigyti bendrą dalinę nuosavybę Lietuvoje, nes neplanavo visą laiką gyventi Jungtinėje Karalystėje. Iš pradžių ketino pirkti namą, vėliau butą surado atsakovo brolis ir jiems pasiūlė pirkti. Kadangi buto pirkimui šalys pinigų neturėjo, nusprendė imti paskolą ir abu pinigus skolinosi iš Jungtinės Karalystės Lloyds banko. Atsakovui tą pačią dieną buvo suteikta 15 000 svarų paskola, o ieškovei – 25 000 svarų paskola, kas patvirtina šalių bendrą tikslą įsigyti turtą. Teismas vertino, kad ieškovė dengė ne tik savo paskolą bankui, tačiau kiekvieną mėnesį pervesdavo reikiamą sumą į atsakovo sąskaitą, kad šis galėtų padengti paskolą. Taip pat ieškovė pervesdavo į atsakovo sąskaitą pinigų ir kitų atsakovo asmeninių poreikių patenkinimui. Pažymėjo, kad atostogų metu ieškovė, atsakovas ir jų sūnus automobiliu sugrįždavo į Lietuvą ir apsistodavo pas ieškovės tėvus (duomenys neskelbtini), ir ten būdavo po kelias dienas. Teismas vertino ieškovės tėvų kaimynės liudytojos D. R. parodymus, kad šalys bendravo kaip šeima. Pripažino, kad ieškovė ir atsakovas laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę.
7. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 25 d. notarine tvarka buvo patvirtinta ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo Z. S. pardavė, o atsakovė R. B. nupirko savo nuosavybėn butą. Pripažino, kad buto nuosavybė R. B. vardu įregistruota apsimestinio sandorio pagrindu, ieškovei ir atsakovui susitarus dėl formalaus atsakovo mamos dalyvavimo sudarant sandorį. Nustatė, kad atsakovė niekada neturėjo ketinimų ir intereso sau pirkti butą Anykščių mieste, tikrieji buto pirkėjai yra ieškovė ir atsakovas, kurie gyvendami Jungtinėje Karalystėje kaip šeima siekė Lietuvoje įsigyti nekilnojamąjį turtą, tuo tikslu skolinosi iš banko. Iš pradžių šalys buvo susiradę namą, tačiau jį apžiūrėjęs ieškovės brolis juos atkalbėjo, vėliau butą surado atsakovo brolis D. B.. Kadangi ieškovė ir atsakovas negalėjo atvykti į Lietuvą sandoriui sudaryti, abu sutarė, jog butą nupirks atsakovo motina. Pinigus buto pirkimui į atsakovės sąskaitą pervedė iš savo sąskaitos ieškovė. Viso į R. B. sąskaitą 2016 m. kovo 18 d. tarptautiniu pavedimu ieškovė pervedė 13 796,43 svarų, kas sudaro 17 200 Eur. Teismas neįtikinamais pripažino atsakovo teiginius, jog butas pirktas už jo pinigus, o iš ieškovės sąskaitos pinigai pervesti dėl draudimo problemų.
8. Teismas vertino, kad atsakovo motina neplanavo keltis iš kaimo į miestą, pirkti butą penktame aukšte, ji įrodymų, jog kaime sodyba yra pardavinėjama, neteikė, santaupų neturėjo. Teismas vertino ir R. B. paaiškinimus, jog, jeigu sūnus A. tuo metu butų buvęs Lietuvoje, tai jis butą būtų pirkęs savo vardu. Sprendė, kad atsakovė tik formaliai atliko sandorį savo vardu. Pripažino, kad buto kaina buvo 17 000 Eur, kiek ieškovė iš savo sąskaitos pervedė į atsakovės sąskaitą, 10 000 Eur pardavėjai Z. S. buvo sumokėta oficialiai pavedimu, o 7 000 Eur grynais, kurie išgryninti iki sandorio. Teismas vertino atsakovo ieškovei siųstas žinutes dėl buto pardavimo, liudytojos atsakovo sesers I. P. parodymus, jos broliui siųstas žinutes, ir sprendė, kad žinutės tik patvirtina, jog ieškovė ir atsakovas yra tikrieji buto pirkėjai, jog jie buto pirkimui ėmė paskolą ir ją moka ieškovė. Nustatė, jog, ieškovei nesutikus su siūlomu atsakovo variantu, kad butą testamentu R. B. paliktų sūnui, buvo susitarta, jog atsakovė butą vaikui perrašytų. Liudytojas A. V., ieškovės brolis, teisme liudijo, jog jis paprašytas sesers ir A. P., sutiko padėti R. B. perrašyti butą, važiavo pas ją, paėmė buto dokumentus, rinko pažymas ir tarėsi dėl notaro Ukmergės mieste, iš pradžių kalbėta, jog butas bus perrašytas anūkui, vėliau A. P. prašė butą perimti jam arba jo motinai. Teismas sprendė, kad sutartis dalis dėl pirkėjo yra apsimestinis sandoris, nes R. B. šia sutartimi nusipirkusi butą neketino įgyti iš šios sutarties kylančių teisių ir pareigų ir jomis naudotis, o priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį, teises ir pareigas, kylančias iš šios sutarties, įgijo ieškovė ir atsakovas.
9. Atsakovui sutinkant su ieškovės reikalavimu nustatyti jų sūnaus R. gyvenamąją vietą su motina, išvadą teikiančiai institucijai neprieštaraujant, teismas vadovavosi CK 3.169 straipsnio nuostatomis, vertino, kad ieškovė ir sūnus gyvena Jungtinėje Karalystėje, nepilnamečio R. P. gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove R. V..
10. Spręsdamas dėl išlaikymo priteisimo teismas nustatė, jog ieškovė su nepilnamečiu sūnumi gyvena Jungtinėje Karalystėje, ieškovė iš vykdomos individualios veiklos gauna apie 2 000 – 2 500 svarų per mėnesį, sūnus lanko mokyklą, yra sveikas, specialių poreikių neturi. Atsakovas 2019 m. rugpjūčio 19 d. registravosi Užimtumo tarnyboje, dirba (duomenys neskelbtini), jo pajamos sudaro apie 500 – 600 Eur, turi 15 000 svarų paskolą Jungtinės Karalystės Lioyds banke ir iki šiol turi mokėti kiekvieną mėnesį po 328,35 svarų dydžio įmokas, kito turto atsakovas neturi. Pagal ieškovės pateiktą sąmatą vaiko poreikiams patenkinti reikia 1 486,74 Eur. Atsakovas pripažino, kad vaiko poreikiams reikia 800 svarų ir sutiko teikti sūnui išlaikymą po 130 Eur kas mėnesį. Teismas pažymėjo, kad rūpestingo ir sąžiningo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartas reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas visiems vaikams išlaikyti. Atsižvelgęs į pateiktus duomenis apie tėvų turtinę padėtį, vaiko poreikius, teismas konstatavo, jog yra pagrindas iš atsakovo priteisti išlaikymą sūnui po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kurios atitiks realius vaiko poreikius ir atsakovo galimybes bei pareigą teikti tokio dydžio išlaikymą. Teismas nesutiko, jog vaiko poreikiai bus patenkinti priteisiant jam išlaikymą turtu. Teismas pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas neteikė išlaikymo ar jį teikė iš dalies ir yra skolingas 18 000 Eur, todėl šio reikalavimo netenkino.
11. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo nustatyti atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką, nurodytą ieškinyje, vertino, kad atsakovas su ja sutiko iš dalies. Teismas sutiko, kad tėvas dėl objektyvių priežasčių su sūnumi bendrauti nuolat ir tiesiogiai negalės ir bus sunku vykdyti ieškovės prašomą nustatyti bendravimo tvarką, ką pažymėjo ir Vaiko teisų apsaugos skyriaus atstovas, todėl turi būti nustatytas maksimalus bendravimas su sūnumi telefonu ir kitomis ryšio priemonėmis, nenustatant konkrečiai nei dienų, nei valandų. Teismas pašalino ieškovės pasiūlytos bendravimo tvarkos pirmą punktą, pakeitė antrą punktą, pašalinant dienas ir valandas, kuriomis atsakovas turėtų bendrauti su sūnumi. Sutiko su atsakovu, kad devintas punktas neaktualus ir perteklinis. Nors atsakovas prašė keisti ir šeštą tvarkos punktą, nurodant, jog. jei jis ir sūnus bendraus ne sūnaus gyvenamosios vietos valstybėje, tai ieškovė turi sutartu laiku ir vietoje pristatyti jam vaiką jo buvimo šalyje, o po pabuvimo kartu pati ieškovė vaiką iš jo buvimo vietos pasiimtų, teismas sprendė, kad šis punktas perteklinis ir realiai nebus įgyvendinamas. Pažymėjo, kad sąlygos, kaip vaikas su tėvu bendraus kitoje, ne vaiko gyvenamosios vietos valstybėje, yra aptartos tvarkos 8 punkte, jog šalys susitarimo būdu naudosis oro linijų teikiamomis „Vaikų/nepilnamečių palydos“ paslaugomis.
12. Nustatė, kad ieškovė turėjo dokumentų vertimų ir atstovavimo išlaidų, kurios sudaro 5 290,12 Eur ir 283,55 Eur žyminio mokesčio, atsakovė turėjo 1 260 Eur atstovavimo išlaidų, atsakovas – 1 445 Eur atstovavimo išlaidų. Teismas ieškinį tenkino iš dalies (83,35 proc.), netenkino tik vieno (iš šešių) reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo. Pažymėjo, kad atsakovai neigė akivaizdžius ieškovės pateiktus faktus, todėl ieškovė ir jos atstovas teikė papildomus įrodymus, patyrė dideles dokumentų vertimų ir atstovavimo išlaidas. Teismas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisė žyminį mokestį už išlaikymo priteisimą, nuo kurio sumokėjimo ieškovė atleista pagal įstatymą, iš atsakovų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteisė pašto išlaidas. Teismas netenkino atsakovų prašymo ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti 5 000 Eur baudą, 50 procentų iš šios sumos skiriant atsakovui, kadangi neįžvelgė ieškovės veiksmuose piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė R. B. prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimo dalį dėl sutarties dalies dėl pirkėjo asmens pripažinimo negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu panaikinti ir ieškinį dėl šios dalies atmesti.
14. Nurodo, kad faktinės aplinkybės įvertintos šališkai, teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus. Atsakovė nupirko butą už 10 000 Eur, juos banko pavedimu pervedė iš savo asmeninės sąskaitos į buto pardavėjos asmeninę sąskaitą, sudarant sandorį Z. S. ir atsakovė pas notarę dalyvavo asmeniškai. Teismas tik pagal ieškovės parodymus ir remdamasis prielaidomis pripažino, kad tikroji sandorio vertė buvo 17 000 Eur, nors tai paneigia sutartis, mokėjimo pavedimas, atsakovų, trečiojo asmens Z. S., liudytojo D. B. parodymai. Z. S. parodė, kad dėl buto pardavimo iš pradžių bendravo su atsakovės sūnumi D., vėliau ir su atsakove, kuri prieš sudarant sandorį lankėsi bute, derėjosi dėl kainos. Tai patvirtina faktą, kad nei ruošiantis sudaryti sutartį, nei ją sudarant ieškovė ir atsakovas nedalyvavo. Byloje nėra duomenų, kad prie buto paieškų kaip nors būtų prisidėjusi ieškovė ar jos artimi giminaičiai, taip pat, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo susitarimas dėl bendro nekilnojamojo turto įsigijimo. Ieškovė pati asmeniškai ketino pirkti kažkokį namą, tarėsi su savo artimais giminaičiais, o atsakovas, jo brolis tame procese nedalyvavo. Iš susirašinėjimo matyti, jog ieškovei padeda jos brolis A. V.. Ieškovė ir atsakovas, spręsdami nekilnojamojo turto įsigijimo klausimus, veikė atskirai, savo veiksmų tarpusavyje nederino, ieškovė itin neigiamai atsiliepė apie atsakovę, todėl nelogiška, kad savo asmenines lėšas ir turtą patikėjo, anot jos, priklausomybių turinčiam asmeniui.
Atsiliepimas
15. Atsakovė nurodė, dėl kokių priežasčių jai buvo ir yra reikalingas butas Anykščiuose: gyventi kaime dėl senyvo amžiaus ir sveikatos problemų yra sudėtinga, o butas yra miesto centre, arti prekybos centrai, medicinos įstaigos, stotelė, bažnyčia. Iki šiol bute ji negyvena tik dėl to, kad sudėtinga parduoti namą kaime, o palikti namą be priežiūros nesaugu, be to, Anykščiuose gyvena jos vaikai. Šią aplinkybę patvirtino ir atsakovas bei liudytojai D. B. ir I. P.. Tai, kad atsakovė iki šiol negyvena bute, nepaneigia fakto, jog būtent ji yra tikroji buto savininkė. Atsakovės sūnus D. B. surado nuomininkę, kuri sumoka tik už komunalines paslaugas. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad ji kaip nors būtų prisidėjusi prie nupirkto buto įrengimo, net nežinojo, kuriame aukšte yra butas. Atsakovai, liudytojas D. B. nurodė, kad po įsigijimo butą įrengė ir remonto darbus jame atliko atsakovas. 2016 m. vasario 1 d. atsakovas paėmė asmeninę 15 000 svarų dydžio paskolą banke. Nors 2016 m. kovo 18 d. banko pavedimu atsakovei 13 796,42 svarų (kas atitinka 17 200 Eur) pervedė ieškovė, nenurodydama, kad pinigai skirti butui pirkti, tačiau atsakovas per du kartus (2016 m. kovo 24 d. ir 2016 m. kovo 29 d.) kompensavo ieškovei šią pinigų sumą, pervesdamas į jos sąskaitą 14 300 svarų. Taigi, butą atsakovė įsigijo atsakovo dovanotomis lėšomis. Sprendime sąmoningai nutylėtas faktas, kad atsakovas grąžino ieškovei į atsakovės sąskaitą pervestus pinigus. Teismas vertino atsakovo ir liudytojos I. P. trumpąsias žinutes, tačiau iš jų turinio matyti, kad atsakovas buvo įkalbėjęs atsakovę testamentu palikti butą sūnui R. Todėl galima būtų daryti prielaidą, jog, galbūt, atsakovas galėtų būti tikruoju buto savininku. Ieškovė neįrodė, jog būtų kaip nors (darbu ar lėšomis) prisidėjusi prie buto įgijimo ir/ar jo įrengimo, todėl jokia buto dalis jai nepriklauso.
16. Nurodo, kad, vertinant ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykius, jie neatitinka nei vieno požymio, leidžiančio teigti, kad jie būtų sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę. Jų bendras gyvenimas truko neilgą laiką, nebuvo nuolatinis ir pastovus: šalys susipažino 2010 m., (duomenys neskelbtini) gimė jų sūnus, tačiau 2013 m. atsakovas paliko ieškovę, išeidamas gyventi pas kitą moterį. Nuo 2014 m. gruodžio 20 d. jie apsigyveno viename bute, tačiau, kaip teigė pati ieškovė, bendras gyvenimas truko iki 2018 m. rugsėjo. Šalys bendro ūkio nevedė – jokio bendro turto neįgijo, savo asmeninius finansus tvarkė atskirai, vienas kitam skolindami pinigus (tai patvirtina banko sąskaitų išklotinės; ieškovė teigė, kad atsakovas liko jai skolingas), pastaruosius penkerius metus laisvalaikį leisdavo atskirai, jokių bendrų pomėgių neturėjo (tai patvirtina atsakovo pateiktos nuotraukos; ieškovės pateikti įrodymai užfiksuoti dar 2011-2013 metais). Tiek atsakovai, tiek liudytojai D. B., I. P., A. V., L. V. patvirtino, kad šalys viena kitos artimų giminaičių nepažinojo, jokių bendrų švenčių abi giminės niekada nešvęsdavo. Liudytojų D. R. ir P. A. M. parodymai, atsižvelgiant tiek į šių liudytojų ryšį su ieškove, tiek į jų prieštaringumą, melagingi.
17. Atsakovė tvirtina, kad, padedama sūnaus D. B., susirado butą, atitinkantį jos poreikius, derėjosi su buto pardavėja, pati asmeniškai dalyvavo sudarant sutartį, padedama kito sūnaus, atsakovo, įsirengė butą ir šiuo metu jį nuomoja (nuomininkę surado D. B.). Su buto pardavėja atsiskaitė savo, atsakovo dovanotomis lėšomis, todėl yra tikroji buto savininkė. Ieškovė pinigų dovanojimo sutarties neginčijo. Atsakovas parodė, kad ieškovė 2019 m. pavasarį pradėjo reikšti nepagrįstas pretenzijas į butą, reikalavo, kad butas būtų padovanotas sūnui R. Ieškovė nesutiko, kad butą atsakovė anūkui paliktų testamentu, todėl atsakovas įkalbėjo atsakovę padovanoti butą sūnui. Tuo tikslu 2019 m. gegužės – birželio mėnesį pas atsakovę atvyko ieškovės brolis, kuris paėmė visus buto dokumentus neva sandoriui sudaryti. Atsakovė, sužinojusi, jog ketinama sudaryti dovanojimo sutartį ne anūko, o ieškovės motinos vardu, vykti pas notarą atsisakė. Liudytojas A. V. parodė, kad jis ketino sudaryti ne dovanojimo, o pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė butą būtų pardavusi jam, kas parodo jų ketinimą apgaule užvaldyti svetimą turtą.
18. Mano, kad teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl ieškovės reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo išskyrimo į atskirą bylą tikslingumo, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 383 straipsnio reikalavimus, kas turėjo esminės įtakos sprendžiant ginčą dėl sutarties dalies dėl pirkėjo pripažinimo negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu. Teismas, pripažindamas atsakovo nuosavybę į dalį buto, atsižvelgė į tai, jog atsakovas įgis nekilnojamojo turto, kas sudarys sąlygas, išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimo išieškojimą nukreipti į nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
19. Atsiliepimu į atsakovės R. B. apeliacinį skundą ieškovė R. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
20. Nurodo, kad pagrįsta teismo išvada dėl buto kainos, kadangi nelogiška, kad buto kaina būtų buvusi nuleista nuo 17 000 Eur iki 10 000 Eur. Tikrieji buto pirkėjai yra ieškovė ir atsakovas, kurie gyveno kaip šeima, ėmė paskolas iš banko butui įsigyti. Pinigus buto pirkimui į atsakovės sąskaitą pervedė iš savo sąskaitos ieškovė, o teismas šias aplinkybes nustatė tinkamai. Atsakovė gyvena Anykščių rajone, neturėjo santaupų, ketinimų pirkti butą keltis gyventi į miestą, tuo labiau pirkti butą penktame namo aukšte, name, kuriame nėra lifto. Atsakovė teisme pripažino, jog net nebandė pardavinėti namo (duomenys neskelbtini). Atsakovė, priešingai nei ieškovė, negalėjo pasakyti, kokia buitinė technika buvo perkama į butą, kas buvo remontuojama. Butą ieškovė ir atsakovas jungtinės veiklos pagrindu įgijo, pasinaudojant formaliu jo mamos dalyvavimu sudarant sutartį. Nebuvo ketinimų pinigines lėšas dovanoti atsakovei. Atsakovas sms žinutėse pripažįsta, kad jie yra buto įgijėjai, skolinosi iš banko, ieškovė dengė abi paskolas. Ieškovė laikėsi tikrosios faktinės pozicijos, kad butas buvo realiai įgytas dalinėn ieškovės ir atsakovo nuosavybėn, nors galėjo laikytis pozicijos, kad jis įgytas tik ieškovės lėšomis. Aplinkybė, kad atsakovas, praėjus daugiau nei 10 dienų, neva „grąžino“ ieškovei 14 300 svarų, klaidina teismą. Šalys tuo metu vedė bendrą ūkį, o pinigai buvo pervesti, anot atsakovo, siekiant dirbtinai padidinti apyvartas šalių sąskaitose ir taip pagerinti kredito istoriją ateičiai. Įrodymai paneigia atsakovės teiginius, kad atsakovas lėšas padovanojo.
21. Nurodo, kad atsakovė užmiršta, jog ieškovė ir atsakovas daugiau nei 8 metus gyveno faktinėje santuokoje, planavo sudaryti santuoką, susilaukė sūnaus, buvo susižadėję, gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Šalys gyveno viename bute kaip šeima. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ieškovės pateikti įrodymai leido teismui padaryti kategorišką išvadą, jog ieškovė ir atsakovas nuo 2010 metų balandžio mėnesio iki 2018 metų rugsėjo mėnesio buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę. Paaiškina, kad su atsakovais ginčą dėl buto bandoma išspręsti ne teismo keliu. Tuomet atsakovė sutiko butą perrašyti vaikaičiui, nes nebuvo tikroji buto įgijėja, kas paneigia atsakovės teiginius, jog butas buvo įgytas jos poreikiams. Atsakovo ir jo sesers rašytos žinutės patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas yra tikrieji buto pirkėjai, kad buvo susitarta, jog atsakovė butą perrašytų šalių sūnui.
22. Nurodo, kad CPK 383 straipsnyje aptariamos ne visos šeimos bylos, o tik XIX skyriaus II skirsnio bylos. Atsakovė neteikė prašymo, kad bylos dalis būtų išskirta į atskirą bylą. Tik skunde pareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo grąžinti buto pirkimo pardavimo sutartį, buto techninės apskaitos bylą, kitus buto dokumentus negali būti nagrinėjamas.
Šalies argumentai
23. Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimo dalį dėl jungtinės veiklos pripažinimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinio dalį dėl jungtinės veiklos pripažinimo atmesti; reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo tenkinti iš dalies, priteisiant sūnaus išlaikymui periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis po ne daugiau kaip 150 Eur, pinigines lėšas pervedant ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 15 dienos į ieškovės sąskaitą banke; ieškinio dalį dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos tenkinti iš dalies ir nustatyti tokią atsakovo A. P. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi R. P. tvarką: 1) atsakovas su nepilnamečiu sūnumi bendrauja telefonu, „Viber“, „Skype“, „Facebook“ ir kitomis ryšio priemonėmis neribotai; 2) per žiemos (Kalėdų) atostogas vaikas bendrauja su atsakovu tokia tvarka: 2020 metais – nuo gruodžio 20 d. iki 26 d. imtinai, 2021 metais – nuo gruodžio 28 d. iki 2022 m. sausio 3 d. imtinai, 2022 metais – nuo gruodžio 20 d. iki 26 d. imtinai, 2023 metais – nuo gruodžio 28 d. iki 2024 m. sausio 3 d. imtinai ir t. t. Tokiu būdu vaikas visais lyginiais metais su tėvu praleistų pirmąją atostogų dalį ir Šv. Kalėdas, o nelyginiais metais – antrąją atostogų dalį ir Naujuosius Metus; 3) per Velykų atostogas vaikas kiekvienais metais praleidžia su atsakovu 7 dienas, kurių tikslus laikas nustatomas bendru šalių susitarimu likus 1 mėnesiui iki atostogų pradžios; 4) per vasaros atostogas vaikas kiekvienais metais praleidžia su atsakovu nuo rugpjūčio 1 d. iki 15 d. imtinai; 5) neatsižvelgiant į aukščiau nurodytas atostogas, atsakovas turi teisę pasiimti sūnų 2 kartus per kalendorinius metus po 7 kalendorines dienas, tikslus laikas nustatomas bendru šalių susitarimu iki kiekvieno sūnaus pasiėmimo pradžios likus ne mažiau nei 1 mėnesiui; 6) jeigu atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimas vyks nepilnamečio sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, nepilnamečio sūnaus perdavimo ir grąžinimo vieta bei laikas nustatomi bendru šalių susitarimu iki atostogų pradžios likus ne mažiau nei 1 mėnesiui; 7) jeigu atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimas vyks ne nepilnamečio sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, ieškovė šalių sutartu laiku ir vietoje turi pristatyti vaiką atsakovui jo buvimo šalyje bei pasiimti vaiką iš atsakovo šalių sutartu laiku ir vietoje jo buvimo šalyje; 8) jeigu atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimas vyks ne nepilnamečio sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, šalys gali susitarti pasinaudoti oro linijų bendrovių teikiamomis „Vaikų/ nepilnamečių palydos“ paslaugomis, o vaikui sulaukus atitinkamo amžiaus, vaikas bendravimui gali vykti be palydos iš anksto suderinus vaiko pasitikimą. Palydos paslaugomis gali būti naudojamasi tik bendru šalių susitarimu. Kiekvienu atveju priėmus bendrą sutarimą dėl paslaugos reikalingumo, šios paslaugos išlaidas šalys dalinasi pusiau. Nors vienai šaliai nesutikus dėl paslaugos reikalingumo konkrečiu atveju, išlaidas dengia ta šalis kuri išreiškė norą dėl paslaugos reikalingumo. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą, prašo atsižvelgti į sumažintų ieškinio reikalavimų apimti ir priteisti iš ieškovės 164,56 Eur dydžio dokumentų vertimo išlaidas.
24. Nurodo, kad teismas, pripažindamas žodinį ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti šeimą ir bendrąją dalinę nuosavybę, netinkamai įvertino įrodymus, nes jų santykiai neatitiko susitarimui reikalingų požymių. Ieškovė ir atsakovas susipažino 2010 m. Jungtinėje Karalystėje, bet ieškovė klaidinančiai teigė, kad jie ketino sudaryti santuoką. 2013 m. atsakovas paliko ieškovę išeidamas gyventi pas kitą moterį. Jokių objektyvių duomenų, išskyrus ieškovės parodymus, apie tai, jog šalys kartu gyveno nuo 2013 m. iki 2014 m. gruodžio 20 d., byloje nėra. Vėliau dviejų kambarių bute jie gyveno atskiruose kambariuose. Buto nuomos sutartis buvo sudaryta ieškovės iniciatyva, kad pigiau kainuotų nuoma ir komunalinės paslaugos. Atsakovas sutiko, nes norėjo gyventi arčiau vaiko ir juo betarpiškai rūpintis. Ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas, jei jis ir buvo, truko tik nuo 2011 m. iki 2013 m. ir nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. rudens, be to, jis nebuvo nuolatinis ir pastovus.
25. Teigia, kad ieškovė ir atsakovas bendro ūkio nevedė, jokio bendro turto neįgijo, savo asmeninius finansus tvarkė atskirai, vienas kitam skolindami pinigus. Ieškovė pati asmeniškai ketino pirkti kažkokį namą, tarėsi su savo artimais giminaičiais, atsakovas tame procese nedalyvavo. Ieškovė pateikė teismui automobilio draudimo polisus, galiojusius iki 2014 m. balandžio 1 d., kuriuose automobilių savininke ir draudike nurodyta tik ieškovė, o vairuotoju – atsakovas, tačiau tai neįrodo šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo. Ieškovė ir atsakovas pastaruosius penkerius metus laisvalaikį leisdavo atskirai, jokių bendrų pomėgių neturėjo (tai patvirtina nuotraukos; ieškovės pateikti neva „bendro gyvenimo“ įrodymai užfiksuoti 2011-2013 metais, vėlesnių duomenų apie bendrą gyvenimą nepateikta). Atsakovai, liudytojai D. B., I. P., A. V., L. V. patvirtino, kad šalys viena kitos artimų giminaičių nepažinojo, jokių bendrų švenčių abi giminės niekada nešvęsdavo. Liudytojų D. R. ir P. A. M. parodymai yra melagingi. Vertinant ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykius, jokios geranoriškos, abipusės partnerystės juose nebuvo. Tai buvo tik korektiški dalykiniai santykiai, kurių priežastis – bendras vaikas.
26. Dėl klaidingų išvadų teismas nepagrįstai pripažino buto pirkimo sutarties dalį dėl pirkėjo negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu, neatsižvelgė į duomenis apie tai, jog būtent atsakovė, padedama sūnaus D. B., susirado butą, atitinkantį jos poreikius, derėjosi su buto pardavėja, pati asmeniškai dalyvavo sudarant sutartį, padedama atsakovo įsirengė butą ir šiuo metu jį nuomoja (nuomininkę surado D. B.). Su buto pardavėja buvo atsiskaityta asmeninėmis atsakovės lėšomis, kas patvirtina, kad tikroji buto savininkė yra būtent atsakovė.
27. Nurodo, kad vaiko išlaikymui skirtų kasmėnesinių išmokų dydis buvo sumažintas nepakankamai, jog pilnai atitiktų teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo kriterijus. Ieškovės pateiktoje vaiko išlaikymo sąmatoje yra nurodyti maksimalūs, t. y. akivaizdžiai padidinti, vaiko poreikiai ir išlaidos jų patenkinimui. Pagal kasacinio teismo praktiką jie galėtų būti tenkinami, jeigu tai leistų tėvų turtinė padėtis. Vaikas jokių specialių poreikių neturi, jokių būrelių nelanko, jokia veikla, reikalaujančia papildomų išlaidų, neužsiima. Ieškovė nėra rūpestinga mama ir nededa jokių pastangų savo turtinei padėčiai pagerinti – ir toliau gyvena tame pačiame dviejų kambarių bute, kurio vien nuoma kainuoja 987,38 Eur per mėnesį, nesikreipė dėl vaiko pašalpos, skiriamos žmonėms, dirbantiems Jungtinėje Karalystėje ir auginantiems vaiką (-us) iki 16 metų, kurios dydis nepriklauso nuo pajamų. Vaiko pašalpos dydis per mėnesį sudarytų apie 100 Eur. Atsakovas dirba oficialiai, jo mėnesinis atlyginimas nuo 2020 m. sausio 1 d. sudaro apie 545 Eur (atskaičius mokesčius), ir tai yra vienintelės pajamos. Jokio registruotino turto jis neturi. Atsakovas turi 15 000 svarų dydžio paskolą Jungtinės Karalystės Lloyds banke, atskaičius mokėtiną įmoką pragyvenimui lieka tik apie 154 Eur. Palikdamas pragyvenimui tik 245 Eur, o, įvertinus mokamą banko paskolą, iš viso palikdamas atsakovą be jokių pajamų ir versdamas gyventi skolose, teismas žemina žmogaus orumą, verčia nepasitikėti ir nusivilti Lietuva. Atsakovas pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką nevengia – ne tik laiku ir sąžiningai moka teismo laikinai priteistas 200 Eur dydžio periodines išmokas, bet ir perka vaikui rūbus, gimtadienio, kalėdines dovanas. Teisme atsakovas paminėjo sveikatos problemas, ribojančias darbo paieškos galimybes, tačiau laiku pateikti tai patvirtinančių medicininių dokumentų neturėjo galimybės dėl užsitęsusių senos medicininės kortelės paieškų. Atsakovo sveikata blogėja ir jis priverstas lankytis pas gydytojus, todėl teikia duomenis apie dabartinę sveikatos būklę (jam nustatytos diagnozės (duomenys neskelbtini)), kas turi esminės įtakos jo darbingumui. Sprendimu nustatytas 300 Eur dydžio kasmėnesinis išlaikymas sudaro 55 procentus visų atsakovo pajamų (atskaičius mokesčius), kas prieštarauja CPK 736 straipsnio nuostatoms, grubiai pažeidžia protingumo, sąžiningumo, teisėtumo principus, jis turėtų būti nedidesnis kaip 150 Eur.
28. Nurodo, kad, nustatydamas atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė nesudarė sąlygų atsakovui susitikti su vaiku. Baigiamojoje kalboje buvo prašoma maksimaliai sukonkretinti atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką atostogų metu, kaip nurodoma apeliaciniu skundu prašomos nustatyti tvarkos 2-4 punktuose. Teismas visiškai nepasisakė dėl vaiko pasiėmimo/perdavimo tvarkos tuo atveju, kai atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimas vyks ne nepilnamečio sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, t. y. Lietuvoje, tačiau „Vaikų/ nepilnamečių palydos“ paslaugomis nebus naudojamasi, nes vaikas atvyks kartu su ieškove ar kitu jį lydinčiu asmeniu. Atsakovas neturi finansinių galimybių vykti susitikti su vaiku į Jungtinę Karalystę, todėl turi būti aptarta, kad tokiu atveju ieškovė turi pristatyti vaiką atsakovui bei pasiimti vaiką iš atsakovo.
29. Teigia, kad teismas nesprendė klausimo dėl ieškovės pareikštų reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo išskyrimo į atskirą bylą tikslingumo, tuo pažeisdamas CPK 383 straipsnio reikalavimus, kas turėjo esminės įtakos sprendžiant ginčą dėl išlaikymo dydžio priteisimo. Teismas, priteisdamas iš atsakovo neproporcingo dydžio kasmėnesines išmokas nepilnamečiui vaikui išlaikyti, įvertino tai, jog, įsiteisėjus sprendimui, atsakovas įgis nekilnojamojo turto, kas sudarys sąlygas, įsiskolinimo atveju, nukreipti išieškojimą į nekilnojamąjį turtą.
Žemesnės instancijos teismas
30. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas neatsižvelgė į tai, jog ne visi penki ieškovės reikalavimai buvo patenkinti pilnai – reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo buvo patenkinti tik iš dalies (atitinkamai 60 ir 55,5 procento). Todėl iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos nepakeitus sprendimo sudarytų 2 782,27 Eur. Nustatydamas, jog atsakovas turėjo 1 445 Eur atstovavimo išlaidų, teismas neįtraukė 140 Eur, kurių sumokėjimą patvirtinantys dokumentai pateikti 2019 m. lapkričio 15 d. ir 2019 m. gruodžio 20 d. Atsakovo patirtos atstovavimo išlaidos sudaro 1 585 Eur. Įvertinus, kad vienas reikalavimas atmestas, du patenkinti iš dalies, turėtų būti priteista 486,89 Eur atstovavimo išlaidų. Be to, dėl ieškovės kaltės atsakovas patyrė 164,56 Eur vertimo išlaidas, kadangi ieškovė nepagrįstai reikalavo iš anglų kalbos išversti banko sąskaitos išklotines, nors logika reikalautų išversti tik bylai reikšmingą žodinį tekstą, todėl šios išlaidos turi būti priteistos iš ieškovės.
Atsiliepimas
31. Atsiliepimu į atsakovo A. P. apeliacinį skundą ieškovė R. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, prašo nepriimti naujai teikiamų rašytinių įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.
32. Nesutinka su teiginiu, kad šalių santykiai neatitiko nei vieno požymio, patvirtinančio, jog jie būtų sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę. Teismo pagrįstai nustatyta, jog atsakovas ieškovei pasipiršo, padovanojo žiedą, atsakovė persiuntė pirmosios santuokos ištuokos liudijimą į Jungtinę Karalystę sūnui, bet santuoka tuomet buvo atidėta dėl nėštumo komplikacijų. Tačiau ieškovė su atsakovu 8 metus gyveno kartu viename bute kaip šeima faktinėje santuokoje, susilaukė sūnaus, vedė bendrą ūkį. Šalys turėjo bendrų pomėgių, kartu leido laisvalaikį, lankydavosi pas bendrus draugus, kartu vykdavo atostogų Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, lankydavo giminaičius. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad butas pirktas už jo pinigus ir kad ieškovė pinigus jo motinai į sąskaitą pervedė todėl, kad sąskaita nebuvo apdrausta. Atsakovė pripažino faktą, kad po įsigijimo butą įrengė ir remonto darbus jame atliko A. P., kas patvirtina jo, kaip buto bendraturčio, valingus veiksmus. Be to, atsakovas sms žinutėmis patvirtino, jog tikrieji buto įgijėjai yra ieškovė ir atsakovas.
33. Nurodo, kad atsakovas ieškovės pateiktos sąmatos neginčijo, pripažino, kad vaiko poreikiams tenkinti kas mėnesį reikia 800 svarų (859,52 Eur), nors apeliaciniu skundu mėgina teigti, jog vaiko poreikiai tesiekia kelis šimtus eurų. Atsakovas trečią kartą keičia savo poziciją dėl vaikui priteistino išlaikymo dydžio, teigdamas, jog išlaikymui gali skirti ne daugiau 150 Eur per mėnesį. Atsakovas akcentuoja tik savo turtinę padėtį ir nepagrįstai nurodo, jog jo gaunami komandiruotpinigiai ar kitokios papildomos išmokos yra kintama darbo užmokesčio dalis, kuri neturėtų būti vertinama. Anglijoje atsakovas uždirbdavo mažiausiai 2 000 svarų per mėnesį. Paimtas kreditas penkerių metų laikotarpiui rodo, kad atsakovas buvo tinkamai įvertinęs savo finansines galimybes išmokėti (grąžinti) kreditą. Grįžęs į Lietuvą atsakovas įsidarbino ten, kur mokamas tik 545 Eur darbo užmokestis, nors, būdamas darbingo amžiaus, jis turi galimybę imtis realių veiksmų savo gaunamoms pajamoms padidinti. Paaiškino, kad atsakovo minimos pašalpos ar išmokos ieškovei nepriklauso ir atsakovo pateiktos nuorodos anglų kalba to nepaneigia.
34. Nurodo, kad teismas nustatė bendravimo tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Nors ir žinodamas, kad tėvų teisės ir pareigos vaiko atžvilgiu yra lygios, atsakovas vis tiek siekia bendravimo su vaiku per Kalėdų atostogas kasmet, kas prieštarauja ieškovės interesams. Bendravimas yra ne vien tėvo teisė, bet ir pareiga, o pareigos vykdymas negali būti perkeliamas ieškovei, kuriai ir taip tenka didesnė vaiko priežiūros, auklėjimo ir išlaikymo našta. Atsakovas nuo 2019-2020 m. žiemos švenčių su vaiku tiesiogiai nebendrauja, jo nelanko, nededa tam pastangų, meluoja apie sąlygų nesudarymą matytis su vaiku.
35. Pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pažymi, jog jos reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo bei bendravimo tvarkos nustatymo iš esmės buvo tenkinti. Atsakovas, manydamas, jog teisingiau bus bylą nagrinėti išskyrus atitinkamus klausimus į atskirą bylą, galėjo teismui reikšti atitinkamo turinio prašymą, tačiau šia teise nesinaudojo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
36. Apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
37. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
38. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio iki 2018 m. rugsėjo ieškovė R. V. ir atsakovas A. P. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę, pripažinta apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu 2016 m. kovo 25 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. II-874 dalis dėl pirkėjo asmens – atsakovės R. B. ir pripažinta, kad pagal šią sutartį butą nuosavybės teise įgijo ne atsakovė, o ieškovė ir atsakovas bendrąja daline nuosavybe po ½ dalį, taip pat priteista iš atsakovo sūnaus R. P. išlaikymui po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. iki sūnus sulauks pilnametystės bei nustatyta atsakovo bendravimo su sūnumi tvarka iki sūnus sulauks pilnametystės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kadangi teismo sprendimo dalys, kuriomis nustatyta nepilnamečio vaiko R. P. gyvenamoji vieta kartu su motina R. V. bei netenkintas reikalavimas iš atsakovo priteisti ieškovei 18 000 Eur išlaikymo sūnui įsiskolinimą, apeliaciniais skundais neskundžiamos, dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo nepasisakoma.
39. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovų pateiktus įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų bei atsakovų atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinių skundų argumentai neatskleidžia apeliantų nurodomų CPK 176 – 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo. Šiuo atveju tiek atsakovas A. P., tiek atsakovė R. B. nurodytais skundo argumentais išreiškia savo nesutikimą su jiems nepalankiomis teismo išvadomis dėl bylos faktų, tačiau nepagrindžia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tai, kad apeliantai turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.
40. Pažymėtina, jog įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose bei nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009).
41. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas įrodymų vertinimo taisykles, atmeta kaip nepagrįstus apeliantų deklaratyvius skundo argumentus, susijusius su, jų manymu, dėl netinkamo įrodymų vertinimo priimtu šališku ir nepagrįstu skundžiamo sprendimo priėmimu, kadangi vien atsakovams nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas savaime nepagrindžia teismo ir (ar) konkretaus teisėjo šališkumo.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
42. Atsakovas A. P. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – duomenis apie savo darbo užmokestį 2019 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais bei 2020 m. sausio mėnesį, taip pat duomenis apie savo sveikatos būklę.
43. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
44. Atsižvelgiant į tai, kad: teikiami rašytiniai įrodymai apie apelianto gautas pajamas yra susiję su nepilnamečiam vaikui priteisiamo išlaikymo dydžio nustatymu; teismas ir pats gali naudoti duomenis iš Sodros sistemos ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis); įrodymai apie apelianto sveikatos būklę išduoti ir po bylos nagrinėjimo iš esmės (2020 m. sausio 15 – vasario 17 d.); įrodymų prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ieškovė, teikdama atsiliepimą į skundą, su šiais dokumentais susipažino, - apelianto teikiami įrodymai prijungiami prie bylos ir vertinami visų įrodymų kontekste ir visumoje.
Dėl jungtinės veiklos pripažinimo
45. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui, tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).
46. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvauja tokioje veikloje savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016). Pakankamas pagrindas pripažinti buvusį asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, gali būti ir nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015).
47. Nagrinėjamoje byloje abu apeliantai įrodinėja, kad ieškovės ir atsakovo A. P. santykiai neatitiko nei vieno požymio, leidžiančio teigti, jog šalys būtų sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą ir nustatytas bylos aplinkybes, tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė ir atsakovas laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinė nuosavybę.
48. Kasacinis teismas, formuodamas įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, yra išaiškinęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Nerašytinis susitarimas įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje.
49. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų tvirtinimu, kad teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus, nepašalino prieštaravimų tarp jų. Bylos duomenys rodo, kad pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis, liudytojus L. V., A. V., D. R., įvertinęs liudytojos P. A. M. liudijimą, patvirtintą notarine tvarka, t. y. visų liudytojų parodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė ir atsakovas nuo 2010 m. iki 2018 m. gyveno kartu, siekė sukurti šeimą bei bendrąją dalinę nuosavybę. Šalių, minėtų liudytojų parodymų bei kitų byloje surinktų įrodymų (ieškovės pateikta vaizdo medžiaga, 2014 m. gruodžio 20 d. buto nuomos sutartis abiejų vardu, įvairūs mokėjimų dokumentai, šalių automobilio draudimo dokumentai, pinigų pervedimų tarp šalių sąskaitų duomenys, nuotraukos šalių su vaiku leidžiant laisvalaikį ir kt.) duomenys patvirtina teismo išvadą, kad šalys 2010 m. susipažino Jungtinėje Karalystėje, kartu apsigyveno viename kambaryje penkių butų name, 2011 m. pabaigoje susižadėjo ir ketino tuoktis, (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus, toliau kartu gyveno, rūpinosi vaiku, keitė gyvenamąsias vietas, kol paskutiniame bute įsikūrė dviejuose kambariuose ir gyveno kartu ketverius metus iki 2018 metų. Pagal bylos duomenis ieškovė ir atsakovas šeimyninius ryšius palaikė ne ik Jungtinėje Karalystėje, tačiau ir atostogaudami Lietuvoje, kartu apsistodavo pas ieškovės tėvus, kur atsakovas buvo laikomas žentu, jie abu kaimynams buvo žinomi kaip šeima, turinti sūnų (liudytojos D. R. parodymai). Nors atsakovas A. P. apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovė išgalvojo istoriją apie jo jai dovanotą sužadėtuvių žiedą, o jis santuokos su ieškove sudaryti neketino, tačiau šiuo aspektu labiau tikėtina nuosekliais ieškovės paaiškinimais, kuriuos patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad aptariamu laikotarpiu atsakovo prašymu jo motina atsakovė R. B. gavo atsakovo pirmosios santuokos ištuokos liudijimą ir jį nusiuntė atsakovui į Jungtinę Karalystę. Ši aplinkybė bei faktas, kad šalys gyvendamos kartu susilaukė sūnaus, patvirtina nuoseklius ieškovės paaiškinimus, kad jos ir atsakovo tarpusavio santykiai buvo ne epizodiniai, o ilgalaikiai, kad jie abu juos vertino artimais, rimtais, apie juos bei tikslą ateityje kurti šeimą buvo išviešinta artimiesiems giminaičiams. Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad logiškai nepagrįstas ir neįtikinamas yra apelianto tvirtinimas, jog jis su ieškove kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, o viename bute gyveno tik dėl pigesnės nuomos ir rūpinimosi sūnumi. Taigi, pirmosios instancijos teismui, kaip kad nepagrįstai teigia apeliantai, nebuvo objektyvaus pagrindo netikėti liudytojų parodymais, kurių nurodytos faktinės aplinkybės dėl šalių gyvenimo kartu, šeimos kūrimo, bendros nuosavybės įgijimo sutapo su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, iš dalies ir su apelianto nurodytomis aplinkybėmis, nors jis dėl jų įrodomosios reikšmės turi kitokį vertinimą.
50. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys, gyvendamos kartu Jungtinėje Karalystėje, bendrąja daline nuosavybe siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą (namą, butą) Anykščių mieste. Ieškovės ir atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai apie jų aktualiu laikotarpiu valdytas pinigines lėšas patvirtina, kad jie pakankamai nuosavų lėšų nekilnojamam turtui įgyti neturėjo, todėl iš Jungtinėje Karalystėje esančio Lloyds banko tą pačią dieną pagal rašytines sutartis atsakovas pasiskolino 15 000 svarų, o ieškovė - 25 000 svarų. 13 796,43 svarų arba 17 200 Eur iš gautos paskolos iškovė 2016 m. kovo 18 d. tarptautiniu pervedimu iš savo sąskaitos pervedė į atsakovo motinos R. B. sąskaitą, kuri 2016 m. kovo 25 d. šiuos pinigus panaudojo buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimui savo vardu, nors, kaip pati nurodė, jei atsakovas būtų buvęs Lietuvoje, buto pirkimas pardavimas būtų buvęs įformintas jo vardu. Bylos duomenys (ieškovės banko sąskaitos išrašai) taip pat rodo, kad po minėtų paskolų suteikimo ieškovė grąžindavo bankui ne tik savo paskolos dalį, tačiau kiekvieną mėnesį pervesdavo reikiamą pinigų sumą į atsakovo sąskaitą jo paskolos dalies padengimui bei asmeninių poreikių tenkinimui. Atsakovas dėl šių aplinkybių aiškino, jog tik sutapimas, kad jie abu tą pačią dieną ėmė paskolą iš banko ir neva jis pasinaudojo tuo, jog ieškovė geriau moka anglų kalbą. Tačiau šie apelianto teiginiai visų šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste prieštarauja kitų įrodymų, įskaitant ir nuoseklius ieškovės paaiškinimus, turiniui, yra nelogiški ir mažai tikėtini, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Taigi byloje pateiktų įrodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui padaryti teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovė ir atsakovas buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę, su kuria teisėjų kolegija visiškai sutinka.
51. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje atsakovai įrodymų, kurie paneigtų nutarties 49, 50 punktuose nustatytas faktines aplinkybes dėl ieškovės ir atsakovo jungtinės veiklos sutarties buvimo, nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo objektyviai pagrįsto pagrindo netikėti liudytojų parodymais, kurių nurodytos aplinkybės dėl esminių aplinkybių sutarpo tarpusavyje ir su kitais įrodymais.
Dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančiu sandoriu
52. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2016 m. kovo 25 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties dalis dėl pirkėjo yra apsimestinis sandoris, nes atsakovė R. B. šia sutartimi nusipirkusi butą neketino įgyti iš šios sutarties kylančių teisių ir pareigų ir jomis naudotis, o priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį, teises ir pareigas, kylančias iš šios sutarties, įgijo ieškovė ir atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, vertindamas esančių įrodymų visumą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, todėl apeliantų argumentus dėl šios skundžiamos dalies atmeta kaip nepagrįstus.
53. Apeliantė R. B. nurodo, kad teismas, remdamasis išimtinai tik ieškovės parodymais ir prielaidomis, netinkamai nustatė tikrąją sandorio vertę. Pažymėtina, kad teismas remdamasis bylos medžiaga vertino, jog ginčo buto kaina buvo 17 000 Eur, t. y. tiek, kiek ieškovė iš savo sąskaitos pervedė į atsakovės sąskaitą; 10 000 Eur buto pardavėjai Z. S. buvo sumokėta pavedimu per banką, o 7 000 Eur - grynaisiais pinigais. Kaip nustatė teismas ir rodo bylos duomenys, pardavėja Z. S. teigė, jog iš pradžių buto kaina buvo 17 000 Eur, o vėliau, kai atsirado pirkėja R. B., ji kainą sumažino ir butą pardavė už 10 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šios bylos aplinkybių kontekste turėjo pagrindą tokį pardavėjos paaiškinimą dėl buto kainos sumažinimo beveik pusę vertinti nelogišku ir neįtikinamu, nes kiekvienas sandorį sudarantis asmuo paprastai siekia iš jo gauti naudos, o byloje nebuvo įrodymų apie tai, kad pardavėjai buvo susiklostę itin nepalankios aplinkybės, dėl kurių ji būtų skubiai priėmusi tokį sau ekonomiškai nepalankų sprendimą, ji buto nepardavinėjo ilgą laiką, nėra duomenų, kad jai dėl kokių nors priežasčių skubiai reikėjo ženklios pinigų sumos. Iš pateiktų atsakovės banko sąskaitos išrašų matyti, jog ji iki sandorio sudarymo ir sandorio dieną iš banko išgrynino būtent 7 000 Eur, kas tik dar labiau sustiprina poziciją dėl buto pardavėjai sumokėtų pinigų grynaisiais ir tikrosios ginčo sandorio kainos – 17 000 Eur.
54. Atsakovės teigimu, liudytojos Z. S. parodymai patvirtina faktą, kad nei rengiantis sudaryti buto pirkimo – pardavimo sutartį, nei ją sudarant ieškovė ir atsakovas nedalyvavo. Tačiau faktą, kad tikroji buto pirkėja buvo ne atsakovė, patvirtina jos pačios paaiškinimas teismo posėdžio metu apie tai, kad, jeigu sūnus (atsakovas) tuo metu butų buvęs Lietuvoje, tai jis butą butų pirkęs savo vardu. Taigi, kaip pagrįstai nurodė teismas sprendime, atsakovė tik formaliai atliko buto pirkimo – pardavimo sandorį savo vardu. Atsakovo teiginius, jog jis su ieškove neketino bendrąja daline nuosavybe įsigyti ginčo butą ir nėra tikrieji buto savininkai, paneigia jo paties ieškovei siųstų žinučių turinys, liudytojos I. P. parodymai teisme bei jos atsakovui siųstos žinutės, susijusios su buto įgijimo aplinkybėmis. Esant tokiems duomenims, remtis vien liudytojos Z. S. parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.
55. Kaip jau konstatuota nutarties 50 punkte, bylos duomenys rodo, kad šalys, gyvendamos kartu Jungtinėje Karalystėje, bendrąja daline nuosavybe siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą (namą ar butą) Anykščių mieste, bet neturėjo pakankamai nuosavų lėšų nekilnojamam turtui įgyti neturėjo, todėl iš Jungtinėje Karalystėje esančio Lloyds banko tą pačią dieną pagal rašytines sutartis atsakovas pasiskolino 15 000 svarų, o ieškovė - 25 000 svarų, iš kurių 13 796,43 svarų arba 17 200 Eur ji 2016 m. kovo 18 d. tarptautiniu pervedimu iš savo sąskaitos pervedė į atsakovo motinos R. B. sąskaitą, kuri 2016 m. kovo 25 d. šiuos pinigus panaudojo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui savo vardu, nors pati pripažino, jog, jei atsakovas būtų buvęs Lietuvoje, buto pirkimas pardavimas būtų buvęs įformintas jo vardu. Atsakovo argumentai, kad pinigai jo motinai buvo pervesti iš ieškovės sąskaitos tik dėl to, kad jo sąskaita banke nebuvo apdrausta, nepatvirtina tokio veiksmo būtinumo ir yra nepatvirtinti jokiais įrodymais. Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, nepagrįstais vertinami apeliantų apeliacinių skundų argumentai apie tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie susitarimą tarp ieškovės ir atsakovo dėl nekilnojamojo turto įsigijimo bendrąja daline nuosavybe bei apie tai, kad faktą, jog atsakovas padovanojo pinigų atsakovei, už kuriuos ji įsigijo butą, ieškovės artimi giminaičiai sužinojo tik po buto įsigijimo.
56. Nors apeliantė R. B. skunde tvirtina, kad ginčo butas jai buvo reikalingas dėl to, kad gyventi kaime dėl senyvo amžiaus ir sveikatos problemų tapo sudėtinga, tačiau byloje nustatyta, kad ji nuo buto įsigijimo 2016 metais jame taip ir neapsigyveno, nėra duomenų, kad kada nors pardavinėjo namus (duomenys neskelbtini), kuriuose gyvena, kad galėtų nusipirkti butą (teismas nustatė, kad atsakovė savo santaupų butui pirkti neturėjo), ar atliko kitokius veiksmus, neabejotinai patvirtinančius rimtą ketinimą keisti gyvenamąją vietą (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis butas yra pačiame miesto centre, penktame aukšte namo, kuriame nėra lifto, o tai prieštarauja apeliantės motyvams, kad persikėlimas į butą turėjo labiau atitikti jos poreikius dėl amžiaus ir sveikatos problemų.
57. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo atvykti į Lietuvą sandorio sudarymui, todėl buvo susitarta, jog butą formaliai savo vardu nupirks atsakovo motina atsakovė R. B.. Kaip jau virš nurodyta, už ginčo butą buvo atsiskaityta ieškovės atsakovei pervestais pinigais, o atsakovė pripažino, kad, jeigu sūnus (atsakovas) tuo metu butų buvęs Lietuvoje, tai jis butą butų pirkęs savo vardu. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad ji prisidėjo prie nupirkto buto įrengimo, nes ieškovė ne kartą nuosekliai paaiškino kokią ir kokios firmos įrangą ji pirko ir kaip vyko atitinkamų daiktų pirkimas. Be to, liudytojai L. V. ir A. V. patvirtino, jog butą baldais bei įranga apstatė būtent R. V.. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad po įsigijimo butą įrengė ir remonto darbus jame atliko atsakovas, kas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tik patvirtina, kad atsakovas A. P. elgėsi kaip ginčo buto bendraturtis.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, jog ginčo butą atsakovė asmenine nuosavybės teise įsigijo atsakovo dovanotomis lėšomis. Kaip jau minėta, bylos duomenys patikimai patvirtina, jog butą ieškovė ir atsakovas įgijo jungtinės veiklos pagrindu bendrąja dalinės nuosavybės teise, pasinaudodami formaliu atsakovės R. B. dalyvavimu sudarant pirkimo – pardavimo sutartį. Tai, kad tarp šalių nebuvo ketinimų pinigines lėšas dovanoti atsakovei, o tikrieji buto pirkėjai yra ieškovė ir atsakovas, patvirtina tiek atsakovo, tiek liudytojos I. P. žinučių turinys, atsakovės sutikimas butą perleisti šalių sūnui, bendri ieškovės ir atsakovo veiksmai tą pačią dieną tame pačiame banke pasirašant paskolos sutartis, ieškovės pinigų pervedinėjimas atsakovui jo paskolos grąžinimui ir kitais tikslais, taip pat atsakovo pripažinimas, kad jis siūlė ieškovei kompensaciją už buto dalį. Kritiškai vertinama apeliantės nurodoma aplinkybė, kad atsakovas per du kartus kompensavo ieškovei 13 796,42 svarų pervesdamas į jos sąskaitą 14 300 svarų. Kolegijos nuomone, yra labai žema tikimybė, kad ieškovė savo vardu paėmė ženklaus dydžio kreditą iš banko tam, kad kiekvieną mėnesį reikiamą sumą pervedinėtų atsakovui, o šis padengtų savo paskolą ir dar lėšas padovanotų savo motinai buto pirkimui, kurio ieškovė nesiekė įsigyti.
59. Teisėjų kolegijos nuomone, virš nutarties 52-58 punktuose nustatytos aplinkybės, įskaitant piniginių lėšų buto įgijimui pervedimą iš ieškovės sąskaitos į atsakovės sąskaitą ir šių lėšų sumokėjimas buto pardavėjai, patvirtina, jog atsakovė R. B. buvo tik formali ginčo buto pirkėja, kuri niekada neįgyvendino savo, kai turto savininkės, teisių ir pareigų, kylančių iš ginčijamos sutarties, o tikrieji ginčo buto įgijėjai pagal ginčijamą sutartį buvo ieškovė ir atsakovas, kurie įgijo butą bendrąja daline nuosavybės teise lygiomis dalimis po ½ dalį, nes nurodytu metu jie buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui sukurti šeimą ir bendrą dalinę nuosavybę.
60. Tai, kokiomis aplinkybėmis pas ieškovę atsirado ginčo buto dokumentai, neturi esminės reikšmės nei skundžiamo teismo sprendimo, nei apeliacinių skundų teisėtumui ir pagrįstumui. Tačiau, be tos aplinkybės, kad teismas laiko ieškovę buto bendraturte, tai paaiškinama ir tuo, kad pagal bylos duomenis bylos šalys ginčą bandė spręsti ikiteismine tvarka, svarstė variantus perleisti butą ieškovės ir atsakovo sūnui, dėl būsimo sandorio sudarymo rinko reikalingus dokumentus. Netenkinus apeliacinio skundo dalies panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 2016 m. kovo 25 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojuančia, prašymas įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei ginčo sutartį, techninės apskaitos bylą ir kitus dokumentus neteko teisinės reikšmės ir yra neaktualus.
Dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio
61. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės paaiškinimus, jos turtinę padėtį, nepilnamečio vaiko poreikius, detalizuotus išlaikymo išlaidų sąmatoje, į atsakovo turtinę padėtį bei vadovaudamasis prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, konstatavo, jog yra pagrindas iš atsakovo priteisti išlaikymą sūnui po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Apelianto manymu, teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydis buvo sumažintas nepakankami ir neatitinka teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo kriterijų.
62. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai).
63. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008).
64. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Be to, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015).
65. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).
66. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė su nepilnamečiu sūnumi gyvena Jungtinėje Karalystėje. Ieškovė vykdo individualią veiklą, iš kurios gauna apie 2 000 – 2 500 svarų per mėnesį. Šalių sūnus lanko mokyklą, yra sveikas, specialių poreikių neturi. Atsakovas 2019 m. liepos 20 d. sugrįžo į Lietuvą, šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini), jo pajamos atskaičius mokesčius siekia apie 500 – 600 Eur. Atsakovui yra suteikta 15 000 svarų paskola Jungtinės Karalystės Lioyds banke, kurios grąžinimui kas mėnesį jis turi sumokėti 328,35 svarų įmoką. Jokio registruojamo nekilnojamojo ar kilnojamojo turto atsakovas neturi. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą sūnui, pateikė vaiko poreikių sąmatą, pagal kurią vaiko poreikiams per mėnesį patenkinti 1 486,74 Eur. Atsakovas ieškovės pateiktos sąmatos nenuginčijo ir pripažino, kad vaiko poreikiams tankinti reikia apie 800 svarų.
67. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo vaiko poreikius, jų realumą ir pagrįstumą ir priteisė tinkamai nustatyto dydžio išlaikymą iš atsakovo, savo procesinį sprendimą pagrindė išsamiais motyvais. Teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas vertindamas įrodymus konkrečioje byloje privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 185 straipsnis). Kaip minėta, nors apeliantas pripažino, kad vaiko poreikių tenkinimui reikia apie 800 svarų per mėnesį, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo turtinę padėtį visų byloje esančių įrodymų kontekste, priteisė iš atsakovo vaiko išlaikymui tik po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Todėl neturi teisinės reikšmės atsakovo nurodomi argumentai, jog vaikas neturi jokių specialių poreikių, nelanko jokių būrelių, jokia popamokine veikla, reikalaujančia papildomų išlaidų, neužsiima.
68. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai vaikas išvežamas gyventi į užsienio valstybę abiejų tėvų sutarimu, tai abu tėvai sąmoningai prisiima padidėjusių išlaidų, tenkinant nepilnamečio vaiko poreikius, naštą, priklausomai nuo užsienio valstybės, kurioje jis gyvena, aukštesnio pragyvenimo lygio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-378/2016). Atsižvelgiant į tai, kad šalių sūnus gyvena Jungtinėje Karalystėje, kur pragyvenimo lygis yra žymiai aukštesnis, kad dėl amžiaus jo poreikiai nuolat didėja, akivaizdu, jog apelianto siūlomas mokėti 150 Eur išlaikymo dydis yra aiškiai nepakankamas ir neužtikrins būtinų vaiko poreikių šalyje, kurioje jis gyvena.
69. Nors apeliantas nurodo, kad jis negali mokėti teismo priteisto išlaikymo dydžio, nes jam suteikta 15 000 svarų paskola Jungtinės Karalystės Lloyds banke ir jis kas mėnesį turi mokėti 328,35 svarų įmoką, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tėvų gaunamos minimalios pajamos, bedarbystė, turtiniai įsipareigojimai negali būti priežastis sumažinti vaikui reikalingą išlaikymą ir tėvai negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi, prašydami mažesnio išlaikymo dydžio nustatymo. Šiuo atveju faktas, kad atsakovui buvo suteiktas nurodyto dydžio kreditas, kaip tik rodo, kad jo turtinė padėtis gyvenant Jungtinėje Karalystėje buvo stabili ir jis buvo tinkamai įvertinęs savo finansines galimybes išmokėti (grąžinti) tokio dydžio kreditą. Pažymėtina, jog atsakovas yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas, kitų išlaikytinių neturi. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovo pateikti E027 formos šeši siuntimai pas įvairius gydytojus, išduoti laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 15 d. iki vasario 17 d., nei paneigia, nei patvirtina apelianto galimybės dirbti ir (ar) susirasti geriau apmokamą darbą.
70. Nesudaro pagrindo sumažinti iš atsakovo sūnui priteisto išlaikymo dydį ir tas argumentas, kad ieškovė su vaiku toliau gyvena tame pačiame dviejų kambarių bute, kurio vien nuoma kainuoja 987,38 Eur per mėnesį. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija, jog vaikas minėtame bute gyvena pakankamai ilgą laiką, pripratęs prie aplinkos, bendrauja su kaimynystėje gyvenančiais vaikais, todėl vien dėl šalių santykių iširimo vaiko poreikiai neturi nukentėti. Vien dėl to, kad vaiko tėvai yra nesusituokę ir nutarė gyventi skyrium, neturi reikšti, jog turi pablogėti ir vaiko išlaikymo sąlygos. Vaiko išlaikymo poreikiai, susiformavę jo tėvams gyvenant kartu, turi būti tenkinami tokia pačia apimtimi ir tėvams nutarus gyventi skyrium, jei tik tėvų turtinė padėtis iš esmės nepasikeitė dėl objektyvių, nuo vaiko tėvų nepriklausančių priežasčių.
71. Bylos duomenys rodo, kad ieškovė pateikė teismui duomenis, jog pašalpų ir išmokų iš Jungtinės Karalystės negauna. Tai, kad ieškovė galbūt turi teisę gauti vaiko pašalpą iki vaikui sukaks 16 metų, nesudaro pagrindo sumažinti iš ieškovo priteisto išlaikymo dydį. Vertinant tėvų turtinę padėtį ir visas abejones vaiko išlaikymo naudai, pastebėtina, jog pats apeliantas nurodo, kad, sumokėjus įmoką paskolai padengti, jam pragyvenimui lieka apie 154 Eur, tačiau jis sūnaus išlaikymui sutinka mokėti po 150 Eur, kas reiškia, jog jam pragyvenimui lėšų nebelieka. Tokia aplinkybė sudaro pagrindą teismui abejoti dėl duomenų apie tikrąją atsakovo turtinę padėtį išsamumo ir teisingumo.
72. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai bei detaliai išanalizavo ir nustatė tėvų turtinę padėtį bei vaiko poreikius, todėl priėmė teisingą bei teisėtą sprendimą, priteisdamas iš atsakovo vaiko išlaikymui po 300 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis.
Dėl atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarkos
73. CK 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (1 dalis). Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (2 dalis). Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (3 dalis).
74. Remiantis CK 3.175 straipsnio 2 dalimi, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.
75. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-378/2019).
76. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).
77. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo maksimaliai sukonkretinti jo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką atostogų metu, nustatant, kad: 1) per žiemos (Kalėdų) atostogas vaikas bendrauja su tėvu tokia tvarka: 2020 metais – nuo gruodžio 20 d. iki 26 d. imtinai, 2021 metais – nuo gruodžio 28 d. iki 2022 m. sausio 3 d. imtinai, 2022 metais – nuo gruodžio 20 d. iki 26 d. imtinai, 2023 metais – nuo gruodžio 28 d. iki 2024 m. sausio 3 d. imtinai ir t. t. Tokiu būdu vaikas visais lyginiais metais su tėvu praleistų pirmąją atostogų dalį ir Šv. Kalėdas, o nelyginiais metais – antrąją atostogų dalį ir Naujuosius Metus? 2) per Velykų atostogas vaikas kiekvienais metais praleidžia su tėvu 7 dienas, kurių tikslus laikas nustatomas bendru šalių susitarimu likus 1 mėnesiui iki atostogų pradžios? 3) per vasaros atostogas vaikas kiekvienais metais praleidžia su tėvu nuo rugpjūčio 1 d. iki 15 d. imtinai. Teigia, jog teismas visiškai nepasisakė dėl vaiko pasiėmimo (perdavimo) tvarkos tuo atveju, kai atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimas vyks ne nepilnamečio sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, o Lietuvoje, tačiau „Vaikų (nepilnamečių) palydos“ paslaugomis nebus naudojamasi, nes vaikas atvyks kartu su ieškove ar kitu jį lydinčiu asmeniu.
78. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl bendravimo su sūnumi tvarkos, nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakeitimo. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė bendravimo tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui maksimaliai dalyvauti auklėjant sūnų. Vertinant šalių pasiūlymus dėl bendravimo su vaiku tvarkos, institucijos nuomonę ir tai, kad šalys gyvena skirtingose valstybėse, teismo nustatyta vaiko bendravimo su tėvu (atsakovu) tvarka yra optimaliausia, tikėtina, kad ją bus galima realiai įgyvendinti.
79. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas užtikrino atsakovui teisę bendrauti su sūnumi per žiemos šventes lyginiais metais, tačiau atsakovas siekia bendravimo su vaiku per Kalėdų atostogas kasmet. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškove, jog toks apelianto reikalavimas iš esmės prieštarauja ieškovės, kaip vaiko motinos, bendravimui ir laiko planavimui su vaiku per Kalėdas nelyginiais metais. Tuo pačiu neturi pagrindo apelianto reikalavimas su vaiku bendrauti per kiekvienas Velykų atostogas, nes skyrium gyvenantis tėvas neturi siekti nustatyti tokios bendravimo su vaiku tvarkos, kuri būtų išimtinai patogi tik jam. Nors atsakovas prašo pakeisti ir šeštą tvarkos punktą, nurodydamas, jog, jei jis ir sūnus bendraus ne sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, tai ieškovė turi sutartu laiku ir vietoje pristatyti jam vaiką jo buvimo šalyje ir po pabuvimo kartu pati vaiką iš jo buvimo vietos pasiimti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visą siūlomą bendravimo su vaiku tvarką, pagrįstai konstatavo, kad šis punktas yra perteklinis ir realiai nebus įgyvendinamas. Teisėjų kolegija vertina, kad sąlygos, kuriomis šalių sūnus su tėvu bendraus kitoje, ne vaiko gyvenamosios vietos, valstybėje, yra aptartos tvarkos 8 punkte, kuris numato, kad šalys būtent susitarimo būdu naudosis oro linijų teikiamomis „Vaikų (nepilnamečių) palydos“ paslaugomis.
80. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismas nustato tokią bendravimo tvarką, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (CK 3.175 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
81. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo A. P. ieškovei 3 527,45 Eur atstovavimo išlaidų, 141,77 Eur žyminio mokesčio. Iš ieškovės teismas atsakovui priteisė 240,88 Eur atstovavimo išlaidų. Apelianto manymu, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog ne visi penki ieškovės reikalavimai buvo patenkinti pilnai, t. y. reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo buvo patenkinti tik iš dalies, taip pat teismas priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 240,59 Eur atstovavimo išlaidų, tačiau ši suma neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, neatsižvelgta, jog tik dėl ieškovės kaltės atsakovas patyrė 164,56 Eur dokumentų vertimo išlaidas.
82. Pagal 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
83. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1 – 3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-274-1075/2019). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).
84. Pažymėtina, jog asmens prašomas priteisti išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis negali būti vertinamas kaip iš anksto nustatytas, kadangi dydį įvertina ir nustato teismas, ištyręs ir įvertinęs visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes. Vadinasi, ir šiuo atveju ieškovė, reikšdama reikalavimą priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, iš esmės neturėjo galimybių iš anksto tiksliai įvertinti ir nurodyti teismui visų aplinkybių, susijusių su atsakovo turtine padėtimi, jo pozicija dėl vaiko poreikių. Taigi, nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti ne visą ieškovės prašytą išlaikymo nepilnamečiam vaikui sumą, tai nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo procesinis sprendimas priimtas ne ieškovės, atstovaujančios nepilnametį vaiką, naudai. Tos pačios taisyklės ir argumentai taikyti ir vertinant ieškovės reikalavimo nustatyti bendravimo su vaiku tvarką tenkinimo laipsnį. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas, griežtai laikantis proporcingo bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal patenkintus (atmestus) reikalavimus, gali lemti neproporcingą asmens teisės į teisminę gynybą suvaržymą.
85. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, vertino procesinį šalių elgesį ir tuo pagrindu nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Kaip matyti, teismas sprendime nurodė, kad ieškovė teikė ieškinį su jį pagrindžiančiais įrodymais; dalis dokumentų buvo anglų kalba, todėl ieškovė turėjo išlaidų už dokumentų vertimus; atsakovai neigė akivaizdžius ieškovės pateiktus faktus, todėl ieškovė teikė papildomus įrodymus ieškiniui pagrįsti, dėl ko patyrė dideles dokumentų vertimų ir atstovavimo išlaidas. Tokiu būdu, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, laikytina, kad apelianto argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo neturi teisinio pagrindo ir todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
86. Apeliantų teigimu, teismas nesprendė klausimo dėl ieškovės pareikštų reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo išskyrimo į atskirą bylą tikslingumo, tuo pažeisdamas CPK 383 straipsnio reikalavimus, kas turėjo esminės įtakos priimant galutinį procesinį sprendimą.
87. CPK 383 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad bylose, nagrinėjamose šiame skirsnyje (Santuokos nutraukimas arba pripažinimas negaliojančia, sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija)) nustatyta tvarka, šalys negali kelti kitų reikalavimų, išskyrus numatytus šio Kodekso 385 straipsnio 1 dalyje. CPK 385 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo, žalos atlyginimo, jeigu šis reikalavimas pareikštas, klausimą. Ši byla iškelta pagal ieškinio reikalavimus dėl jungtinės veiklos pripažinimo, dėl buto pirkimo pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančiu sandoriu, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, todėl ji nepriklauso CPK II skirsnyje nurodytų bylų kategorijai.
88. Ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl pirkėjo asmens – atsakovės R. B. apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu bei pripažinti, kad pagal sutartį butą nuosavybės teise įgijo ne atsakovė, o ieškovė ir atsakovas bendrąja daline nuosavybe po ½ dalį. Akivaizdu, jog ieškovės ieškinio reikalavimai yra glaudžiai susisiję, ieškovė formulavo alternatyvius ieškinio reikalavimus, kurie buvo tiesiogiai susiję su šalių vaiku bei vaikui priteistina išlaikymo forma, todėl teismas nepažeidė imperatyvių teisės normų, visus ieškinio reikalavimus nagrinėdamas kartu vienoje byloje. Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovai, manydami, jog teisingiau bus bylą nagrinėti išskyrus atitinkamus klausimus į atskirą bylą, galėjo laiku reikšti tokius prašymus teismui, tačiau šia teise nesinaudojo.
89. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniais skundais keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
90. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Dėl to apeliaciniai skundai atmestini, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
91. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
92. Kadangi atsakovų apeliaciniai skundai netenkinami, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė pateikė duomenis, jog patyrė 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atsakovės R. B. apeliacinį skundą parengimu, taip pat 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atsakovo A. P. apeliacinį skundą parengimu. Šias išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl, atsižvelgiant į bylos apimtį, pripažintinos protingomis ir pagrįstomis, kurios ieškovei atitinkamai priteistinos iš atsakovų CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 93, 98 straipsnių pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 331 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą) bei iš A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 694 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.