Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PayRay Bank“ atstovui advokatui Karoliui Merkevičiui,

atsakovui ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovui M. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PayRay Bank“ ieškinį atsakovui M. Š. dėl piniginių sumų pagal pirmojo pareikalavimo garantijas priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „PayRay Bank“ prašo teismo priteisti ieškovės naudai iš atsakovo M. Š. 40 000 Eur skolą, 15 proc. dydžio metines procesines (kompensacines) palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, nustatyta, kad 2021-03-18 tarp ieškovo PayRay Bank, UAB, ir trečiojo asmens „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), UAB, buvo sudarytos dvi sutartys: Paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis 1), kuria ieškovė suteikė trečiajam asmeniui 25 000 Eur dydžio paskolą apyvartinio kapitalo finansavimui, skirtam verslo vystymui, taip pat Paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis 2), kuria ieškovė suteikė 25 000 Eur dydžio paskolą apyvartinio kapitalo finansavimui, skirtam verslo vystymui. Pagal Paskolos sutarčių Specialiųjų sąlygų 1.3 punktą visa paskolos suma turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip 2024 m. kovo 15 d., pagal 2.2. punktą trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti paskolas, sumokėti palūkanas ir kitus mokėjimus pagal grafike nurodytas sąlygas. Siekiant užtikrinti trečiojo asmens prievolių, kylančių iš Sutarties 1 ir Sutarties 2, tinkamą vykdymą, 2021-03-18 „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), UAB, išdavė ieškovei du paprastuosius neprotestuotinus vekselius (kiekvienas po 25 000 Eur), mokėtinus juos pateikus. Užtikrinant „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), UAB, prievolių, kylančių iš Paskolos sutarčių, tinkamą vykdymą, 2022-02-14 įmonės direktorius M. Š. ir ieškovė sudarė dvi sutartis: Pirmojo pareikalavimo garantiją (toliau – ir Garantija 1), skirtą trečiojo asmens prievolių, kylančių iš Sutarties 1, įvykdymo užtikrinimui, taip pat Pirmojo pareikalavimo garantiją (toliau – ir Garantija 2), skirtą prievolių, kylančių iš Sutarties 2, įvykdymo užtikrinimui. Atsakovas Garantijų 1.1 punktu įsipareigojo, kad garantas (atsakovas) sutinka užtikrinti tinkamą bendrovės įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymą ir besąlygiškai bei neatšaukiamai sumokėti naudos gavėjui bet kokią sumą, neviršijančią 20 000 Eur pagal kiekvieną Garantiją, įskaitant, bet neapsiribojant pagrindinę sumą, palūkanas, netesybas ir mokesčius pagal Paskolos sutartį ar susijusius su ja.

Trečiajam asmeniui „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), UAB, tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal Sutartį 1 ir Sutartį 2, t. y. laiku ir tinkamai nemokant paskolų sutarčių mokėjimo grafikuose nustatytų įmokų, ieškovė ėmėsi priverstinių skolų išieškojimo veiksmų pagal turimus vekselius. Bylos duomenimis, ieškovė 2022-08-24 yra gavusi du vykdomuosius įrašus dėl skolų išieškojimo pagal „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), UAB, išduotus du paprastuosius neprotestuotinus vekselius ir pateikusi juos vykdyti antstoliui. 2022-08-01 Sutartis 1 ir Sutartis 2 nutrauktos. Ieškovė, vadovaudamasi Garantijų nuostatomis, 2022-11-07 atsakovui pateikė reikalavimus sumokėti pagal pirmojo pareikalavimo garantijas. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad per Garantijose numatytą terminą Garantas neįvykdė ieškovės reikalavimo. Ieškovės teigimu, iš „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), UAB antstoliui nepavyko išieškoti jokių sumų, kurios sumažintų atsakovo įsipareigojimų pagal garantijų sutartis apimtis žemiau sutartos 40 000 Eur sumos ribos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas su ieškove būtų visiškai atsiskaitęs (CPK 178 straipsnis).

Mokėjimo garantija, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.90–6.97 straipsniuose. Garantijos atveju greta paprastai jau esamų (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių teisinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir garanto prievoliniai teisiniai santykiai. Garantija garantas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios su skolininku, atžvilgiu. Garantija padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti garantui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018, 28 punktas). CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija yra vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-417-798/2020). Garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis), pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl to nepatirs nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-421/2017). Esant nepriklausomai garantijai (garantijai pagal pirmą pareikalavimą), iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota (CK 6.90 straipsnio 2 dalis). Tokią garantiją išdavęs subjektas, gavęs kreditoriaus reikalavimą, privalo išmokėti garantijoje nurodytą sumą remdamasis tik garantijos vykdymo sąlygomis ir nevertindamas pagrindinės prievolės įvykdymo (neįvykdymo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016; 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-684/2021, 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-1075/2022).

Kasacinis teismas, remdamasis teisės doktrina ir minėtu reglamentavimu, savo praktikoje yra išskyręs dvi mokėjimo garantijų rūšis: nepriklausomos garantijos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą) ir paprastosios (sąlyginės) garantijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2006; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012; Lietuvos Aukščiausiojo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018, 29 punktas ir kt.).

Esant nepriklausomai garantijai (garantijai pagal pirmą pareikalavimą), iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota (CK 6.90 straipsnio 2 dalis). Tokią garantiją išdavęs subjektas, gavęs kreditoriaus reikalavimą, privalo išmokėti garantijoje nurodytą sumą remdamasis tik garantijos vykdymo sąlygomis ir nevertindamas pagrindinės prievolės įvykdymo (neįvykdymo). Garanto prievolė, atsirandanti iš nepriklausomos garantijos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą), pagal savo pobūdį yra savarankiška, t. y. jai būdingas savarankiškumas nuo užtikrintos pagrindinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018, 30 punktas).

Byloje nėra ginčo dėl garantijos kvalifikavimo – ar tai yra nepriklausoma garantija (garantija pagal pirmą pareikalavimą), ar paprastoji garantija, priklausanti nuo pagrindinės prievolės.

Iš Garantijų teksto matyti, kad garantas ,,besąlygiškai ir neatšaukiamai“ įsipareigojo sumokėti bet kokią sumą, neviršijančią 20 000 Eur (pagal kiekvieną Garantiją), po to, kai bus gautas pirmasis garantijos gavėjo raštiškas reikalavimas mokėti. Garantijose tiesiogiai įvardijama jų rūšis – pirmojo pareikalavimo garantija.

Pažymėtina, jog sisteminė garantijų teksto analizė taip pat neduoda pagrindo nustatyti, kad užtikrintų sandorių neįvykdymas būtų suvoktas ar įvardintas kaip iš garantijos kylančios garanto prievolės sąlyga. Taigi darytina išvada, kad Garantija 1 ir Garantija 2 pagal savo turinį ir sąvokas atitinka nepriklausomos garantijos, t. y. garantijos pagal pirmą pareikalavimą, požymius. Garantijos pagal pirmąjį reikalavimą prigimtis patvirtina, kad, esant tokiai garantijai, garantas neturi teisės atsisakyti mokėti garantijoje nurodytą sumą. Garantija pagal pirmąjį reikalavimą yra besąlyginis garanto įsipareigojimas ir tą patvirtina garantijos tekstas. Kreditorei (ieškovei) pareiškus reikalavimą mokėti, atsirado garanto (atsakovo) pareiga sumokėti garantijose numatytas sumas. Jokių kitokių, papildomų, sąlygų garantijos nenumato.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, todėl jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-421/2017, 21 punktas; kt.)

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas atitiko garantijų sąlygas, nes ieškovė atliko garantijose nurodytus veiksmus – raštu kreipėsi į atsakovą (garantą) ir rašytiniame kreipimesi nurodė garantijoje įvardytą informaciją: garantijos duomenis, garantijoje nurodytos sumos neviršijantį reikalavimo dydį ir patvirtinimą, jog bendrovė („(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), UAB) neįvykdė paskolos sutartyje numatytų mokėjimo įsipareigojimų. Taigi, jokių papildomų sąlygų mokėjimo garantijoje nebuvo nustatyta, ieškovė, siekdama gauti mokėjimą pagal garantiją, įvykdė visas joje nurodytas sąlygas, taigi, ieškinio reikalavimas yra pagrįstas.

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad vertinant šalių pateiktus įrodymus, remiamasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008 ir kt.). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019). Tuo tarpu šalys, vadovaujantis rungimosi ir dispozityvumo principais, turi įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, pagal kurią kiekviena privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12, 13, 178 straipsniai).

Konkrečiu atveju, teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, jog ieškovės ieškinys atsakovui yra nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs ieškovei 40 000 Eur sumą pagal Garantiją 1 ir Garantiją 2 (CPK 178, 185 straipsniai), taigi, atsakovas su ieškove nėra atsiskaitęs. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovas pažeidė savo prievoles.

Atsakovo teigimu, trečiasis asmuo buvo suklaidintas dėl paskolos sutarties, nes, pasak atsakovo, ieškovė suklaidino, jog „nesėkmės“ atveju Europos investicinis fondas (EIF) kompensuos 80 proc. negrąžintos paskolos sumos. Pažymėtina, kad Paskolos sutartys buvo sudarytos tarp juridinių asmenų. Įvertinus sutarčių turinį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad paskolų sutarčių neįvykdymo atveju trečiojo asmens prievolės pagal sudarytas paskolų sutartis bus įvykdytos EIF padengiant iki 80 proc. negrąžinto kredito, o trečiasis asmuo tokiu būdu bus atleistas nuo prievolių tinkamai ir pilnai atsiskaityti su ieškove vykdymo. Nei paskolų sutarčių specialiosiose, nei bendrosiose sąlygose nėra nurodyta tokių sąlygų, t. y. sąlygų, jog „nesėkmės“ atveju trečiajam asmeniui nereikės grąžinti kredito ir su tuo susijusių mokėjimų. Juolab, kad šiuo atveju nagrinėjamas ginčas ne tarp trečiojo asmens ir ieškovės dėl Paskolos sutarčių neįvykdymo ir reikalavimų pagal jas, o tarp ieškovės ir atsakovo kaip garanto. Teismas su sutinka su ieškovės argumentais, kad trečiasis asmuo ir atsakovas (kaip garantas) yra laikomi atsakingais prieš ieškovę iki visiško ir tinkamo sutartinių prievolių įvykdymo, nepriklausomai nuo to, ar ieškovė pasinaudojo EIF suteiktomis garantijomis ar ne.

Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad nei paskolų sutartys ar kokios nors jų atskiros nuostatos, nei sutarčių nutraukimas, nei vekseliai, notaro atlikti vykdomieji įrašai ar garantijos nėra teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti negaliojantys ir nėra ginčijami. Todėl teismas atsakovo teiginius dėl paskolos sutarčių sudarymo suklaidinus, vekselių, vykdomųjų įrašų neteisėtumo laiko deklaratyviais ir nepagrįstais (CPK 178, 185 straipsniai).

Tuo pačiu pažymėtina, kad atsakovo teiginiai apie jo, taip pat trečiojo asmens patirtus nuostolius, kurie, pasak atsakovo, atsirado dėl ieškovo išieškojimo veiksmų, nėra susiję su šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako.

Ieškovės pareikštu ieškiniu prašoma priteisti suma neviršija atsakovo suteiktomis pirmojo pareikalavimo garantijomis prisiimtų įsipareigojimų apimties (iš viso 40000 Eur), nors, ieškovės teigimu, trečiojo asmens įsipareigojimai, kurie yra neįvykdyti ieškovei po paskolos sutarčių nutraukimo, ir viršija nurodytą sumą. Ieškovės ieškinyje nurodyta, jog atsakovas turi sumokėti ieškovui 40 000 Eur paskolos sutarčių nutraukimo datai (2022-08-01), iš kurių: 1) 39 393,88 Eur negrąžintos paskolos (19 696,94 Eur pagal Sutartį 1 ir 19 696,94 Eur pagal Sutartį 2); 2) 606,12 Eur nesumokėtų mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi suteiktomis paskolomis (303,06 Eur pagal Sutartį 1 ir 303,06 Eur pagal Sutartį 2).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus visumą nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų, konstatuotina, jog atsakovas pažeidė savo prievoles, todėl, vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.90 straipsniu, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, 6.870 straipsniu, ieškovei iš atsakovo priteistina 40 000 Eur skola.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 15 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas nesutinka su procesinių palūkanų dydžiu.

CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

Ieškovo ieškinyje pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovo procesines (kompensacines) palūkanas yra savarankiškas reikalavimas, kurio tenkinimui ar netenkinimui jokios įtakos neturi aplinkybė, jog sutartys su Skolininku yra nutrauktos.

Garantijos 1 ir Garantijos 2 3.2 punktuose nustatyta, kad kilus ginčui ir vienai iš šalių pradėjus teisminį procesą dėl šios Garantijos, nuo ieškinio teismui padavimo dienos Garantas įsipareigoja mokėti 15 procentų dydžio metines kompensacines palūkanas iki visiško įsipareigojimų įvykdymo dienos. Kompensacinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos susidariusios Garanto skolos, įskaitant priskaičiuotus delspinigius. Nagrinėjamu atveju, atsakovui neįvykdžius garantinių prievolių, neapmokėjus garantijų sumos pagal ieškovės reikalavimą, laikomas pagrįstu ir yra tenkinamas ieškovės reikalavimas dėl kompensacinių palūkanų priteisimo iš atsakovo. Taigi ieškovei iš atsakovo priteistinos 15 procentų dydžio metinės kompensacinės palūkanos už priteistą 40 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugsėjo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kitaip tariant, joje įtvirtintas bendras bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, kad pralaimėjusi šalis moka.

Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra viena iš bylinėjimosi išlaidų rūšių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), jų atlyginimas CPK reglamentuotas atskiru – 98 straipsniu. Pagal šį straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.1–8.20 papunkčiuose nurodyti konkrečių teisinių paslaugų maksimalaus rekomenduojamo priteisti užmokesčio apskaičiavimo koeficientai.

Sprendžiant dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą, atsižvelgiama į tai, kokias konkrečias teisines paslaugas advokatas suteikė.

Ieškovė šioje byloje advokatų kontorai „GLIMSTED Bernotas ir partneriai“ sumokėjo 3690,06 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 875 Eur žyminio mokesčio ir 2815,06 Eur už advokato teisinę pagalbą, įskaitant PVM (rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo, ieškinį, atsiliepimą į atsakovo prašymus, dubliką, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose). Ieškovės pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina šias patirtas bylinėjimosi išlaidas, išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio.

Atsakovas nesutinka su ieškovės prašymu, priteisiant advokato išlaidas, priteisti ir PVM.

Pažymėtina, kad mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Apmokestinimą PVM, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu, nustato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVMĮ (1 straipsnio 1 dalis). Šis įstatymas, be kitų šio mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklių, nustato ir PVM atskaitos sąlygas (57–64 straipsniai). Lietuvos Respublikoje už mokesčių administravimą atsakinga valstybės institucija yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Mokesčių administratorius, be kitų, atlieka ir kontrolės, ar mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, funkciją. PVM apskaičiavimą, sumokėjimą bei jo atskaitą taip pat kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018 konstatavo, kad teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims kaip mokesčių mokėtojams galimai kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, teismas sprendžia, kad ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistina 3690,06 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnio 1 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje yra 13,28 Eur, t. y. viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur). Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, – ieškinys patenkintas visiškai, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 92 ir 96 straipsniai).

Dėl prašymų skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Ieškovė pateikė prašymą (Dok-(duomenys neskelbtini)) paskirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t. y. dėl procesinių terminų atsiliepimui pateikti pratęsimo. Atsakovas prašė ieškovės prašymą dėl baudos skyrimo atsakovui atmesti (Dok-(duomenys neskelbtini)) ir skirti ieškovei 300 Eur baudą, sumokant į valstybės biudžetą, už melagingus teiginius, skirti ieškovei 5000 Eur baudą už teismo klaidinimą (informacijos slėpimą), atsakovo šmeižimą ir reputacijos menkinimą.

Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį, dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali paskirti iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas skirti baudą, negali būti laikomos akivaizdžiu piktnaudžiavimu proceso teise, nenustatytas tyčinis atsakovo nesąžiningas elgesys, be to, teismas, tenkindamas atsakovo prašymus pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, vertino prašymų pagrįstumą ir pateiktus įrodymus.

Pažymėtina, kad atsakovo prašyme nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas skirti baudą, negali būti laikomos akivaizdžiu piktnaudžiavimu proceso teise. Ieškovės ieškinyje pateikti argumentai buvo grindžiami rašytiniais įrodymais, atstovo paaiškinimais teismo posėdžio metu, todėl negali būti vertinamas kaip sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar nesąžiningas nepagrįsto ieškinio pateikimas (juolab, kad ieškinys patenkintas visiškai).

Taigi, nenustačius, kad šalys piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti baudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei PayRay Bank (j. a. k. 304862948) iš atsakovo M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 40 000 Eur (keturiasdešimt tūkstančių eurų) skolos, 15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą (40 000 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugsėjo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3690,06 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt eurų 6 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,28 Eur (trylika eurų 28 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Nurodyta suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), įmokos kodas 5662. Dokumentus, patvirtinančius sumokėjimą, būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui (raštinei).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.