Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1891-1117/2020 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui R. T. dėl pažeistų teisių gynimo ir atsakovo R. T. priešieškinį ieškovui V. S. dėl servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

4. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

5. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui V. S. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas žemės sklypą įgijo pagal 1995 m. (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį ir 2004 m. (dubenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą. Atsakovui R. T. nuosavybės teise priklauso gretimas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), su ginčo pastatu-sandėliu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris užbaigtas statyti 1991 m. Atsakovas žemės sklypą su pastatais įgijo pagal 1992 m. (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį. Namų valdos techninės apskaitos byloje, esančioje Namų valdybos techninės apskaitos kortelėje pažymėta, kad 1992 m. spalio 26 d. pastato pažymėto indeksu 7Ib valdytojas R. T. Ginčo pastatas-sandėlys, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2002 m. rugsėjo 10 d. IĮ „Geolinija“ 2020 m. vasario mėn. geodeziniu planu nustatyta, jog į ieškovui priklausantį žemės sklypą, atsakovo pastatas-sandėlis įsiterpia 6-8 cm. Atsakovas neginčija, kad jo pastatas-sandėlis 6-8 cm atstumu įsiterpia į ieškovo žemės sklypą. Iš namų valdos techninės apskaitos byloje esančio žemės sklypo padalijimo projekto matyti, kad ginčo pastatas, pažymėtas indeksu 7Ib, pastatytas atsakovui priklausančio sklypo ribose.

6. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą 2019 m. vasario 21 d. akte (kontrolinis klausimynas) nurodė, kad atliktas patikrinimas pagal skundą dėl galimai neteisėtos garažo 6G1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstrukcijos ir nenugriausto ūkinio pastato 5G1b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal statybos projektą Nr. 32-16-TDP (duomenys neskelbtini). Patikrinimo išvadose nurodyta, kad statybos darbai vykdomi pažeidžiant neesminius projekto Nr. D32-16-TDP sprendinius. Telšių rajono savivaldybės administracija 2020 m. birželio 12 d. iš davė leidimą pagalbinio ūkio paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektui, sujungiant pastatus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) ir keičiant dalies pastatų paskirtį į gyvenamąją.

Dėl negatorinio ieškinio

7. Apeliantas nesutinka su sprendime nurodytu ginčo pagrindu, kad ginčas kilo dėl pastato-sandėlio nugriovimo ir servituto nustatymo. Nurodė, kad siekė apginti savo, kaip žemės sklypo savininko, daiktines teises, nesusijusias su valdymo netekimu. Jos buvo apribotos ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatant dalį atsakovui priklausančio pastato. Nurodo, kad ieškovas negatoriniu ieškiniu siekė atkurti iki jų subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį, nes pažeistos jo, kaip savininko teisės netrukdomai naudotis nuosavybe.

8. Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą - ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Civilinių teisių gynimo būdai - tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisės apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtotas bei detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

10. CK 4.98 straipsnis įtvirtina savarankišką savininko teisių gynimo būdą – negatorinį ieškinį. CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atliekant teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. sprendžiant, ar savininkas gina savo teises – negatoriniu (CK 4.98 straipsnis) ieškiniu, būtina atsižvelgti į nuosavybės teisės objektą. Kasacinis teismas yra nurodę, kad nekilnojamųjų daiktų, kaip nuosavybės teisės objektų, specifiką lemia tokių objektų ir teisių į juos registracija Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės turinio elementų, praradimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos ne vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis), o negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad šiuo atveju jis pareiškė negatorinį ieškinį. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai kvalifikavo pareikštus ieškinio reikalavimus, taikant CK 4.98 straipsnį.

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai daryti, kad savininko teisės yra pažeistos, reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020 27 punktas).

12. Taigi negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas ieškiniu siekė, kad būtų nugriautas jam nuosavybės teise priklausančio sklypo dalyje esantis atsakovui priklausantis statinys, prieitina prie išvados, kad ieškovas negatoriniu ieškiniu siekė atkurti iki jo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį.

13. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog, ieškovams įgyjant nuosavybės teise sklypą, jo dalyje jau stovėjo atsakovams priklausantis statinys, nėra reikšminga sprendžiant, ar ieškovai turi teisę reikšti negatorinį ieškinį reikalaudami atkurti ne iki jų, bet iki ankstesnių sklypo savininkų subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį, kadangi žemės sklypo savininko (savininkų) subjektinės nuosavybės teisės pažeidimas buvo ne tik iki tol kol ieškovai įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, bet ir ieškovams įgijus šią teisę bei tebesitęsia iki šiol (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020 26 punktas).

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta šios nutarties 41 punkte, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus – kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos, bet neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje ieškovas turėjo tik įrodyti, kad jis yra žemės sklypo, kurio dalyje yra atsakovui priklausantis statinys, savininkas, o tokio statinio buvimas šiame sklype, atsakovams neturint teisės naudotis sklypo dalimi, pažeidžia ieškovo teises. Kad statinio statyba atitiko teisės aktų reikalavimus, inter alia ( be visa kita ), kad atsakovas turėjo teisę naudoti nuosavybės teise jam nepriklausančio žemės sklypo dalį statiniui pastatyti ir naudoti (ši aplinkybė esminė, kai sklypo savininkai reiškia negatorinį ieškinį), turėjo įrodyti atsakovas.

15. Žemės sklypo savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas.

16. Statybos veikla paprastai vykdoma pagal statybą leidžiančius dokumentus, taip pat realizuojant teritorijų planavimo dokumentus. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnyje ir kt., nustatyta, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Tai reiškia, kad statybos procedūros turi būti organizuojamos taip, kad nebūtų pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Dėl to statybos procedūrų metu atliekami veiksmai, tarp jų statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir realizavimas, neturi pažeisti kitų trečiųjų asmenų kaip savininkų teisių.

17. Ieškovas yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Byloje nustatyta, kad Telšių rajono vyriausias architektas A. Ž. 1990 m. spalio 24 d. išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statyti ūkinį pastatą (ginčo statinį), adresu (duomenys neskelbtini), kurio plotas 59,51 kv. m. Iš namų valdos techninės apskaitos byloje esančio žemės sklypo padalijimo projekto matyti, kad ginčo pastatas, pažymėtas indeksu 7Ib, pastatytas atsakovui priklausančio sklypo ribose. Namų valdos techninės apskaitos byloje esančioje Namų valdybos techninės apskaitos kortelėje pažymėta, kad 1992 m. spalio 26 d. pastato pažymėto indeksu 7Ib valdytojas - R. T. Iš namų valdos 1994 m. kovo 28 d. plano matyti, kad atlikus ribų patikslinimą, buvo nustatyta, kad ginčo pastatas (plane pažymėtas indeksu MN) stovi įsiterpęs 6 ir 3,9 cm į tuo metu ieškovo močiutei Č. S. (S.) priklausantį sklypą. Plane yra Č. S. parašas, kuriuo ji patvirtino, kad su planu susipažino. Byloje nėra duomenų, kad Č. S. būtų ginčijusi ribų patikslinimą. 1994 m. gruodžio 19 d. situacijos plane, patvirtintame Telšių rajono vyriausiojo architekto A. Ž., taip pat pažymėta, kad ginčo pastatas išsiterpęs į kaimyninį sklypą 3,7 cm ir 6 cm. 1995 m. gegužės 30 d. statybos inspektorius išdavė statybos leidimą vykdyti statybos darbus Nr. (duomenys neskelbtini) išplėsti pastatą, užstatant antrą aukštą pastatui, adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo pastatas-sandėlys, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2002 m. rugsėjo 10 d. 2004 m. birželio 16 d. žemės sklypo padalijimo projekte ginčo pastatas (pažymėtas indeksu MN) pažymėtas įsiterpęs 6,1 cm ir 0,36 cm į ieškovo žemės sklypą. Šis projektas suderintas su Telšių rajono architekto tarnybos vedėju A. Ž., Telšių apskrities viršininko administracijos Telšių rajono žemėtvarkos skyriumi. IĮ „Geolinija“ 2020 m. vasario mėnesį geodeziniu planu nustatyta, jog į ieškovui priklausantį žemės sklypą, atsakovo pastatas-sandėlis įsiterpia 6-8 cm. Atsakovas neginčija, kad jo pastatas-sandėlis 6-8 cm atstumą įsiterpia į ieškovo žemės sklypą.

18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo 32.1.2.2.2. punkte įtvirtinta, kad, kai matuojami žemės sklypai, kurie ribojasi su anksčiau geodeziniais prietaisais valstybinėje koordinačių sistemoje išmatuotais žemės sklypais, bendrų riboženklių koordinačių skirtumas miestuose neturi būti didesnis kaip 0,1 metro, kitose teritorijose ne daugiau kaip 0,3 metro. Ginčo pastato ribos pasislinko į ieškovo žemės sklypą dėl skirtingu laiku atliktų matavimų, pasinaudojant skirtingomis techninėmis priemonėmis, tačiau vėliau nustatytas ginčo pastato įsiterpimas į ieškovo sklypą, neviršija minėtame nutarime nustatytos ribos.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant statybos teisėtumą, nagrinėjamu atveju reikšmingas yra statybos metu galiojęs statybos teisinis reglamentavimas. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendime nurodytais argumentais, kad ginčo pastatas-sandėlis yra priskiriamas nesudėtingų statinių kategorijai ir jam statyti leidimas nebuvo reikalingas, skunde nurodė, kad 1991 m. statomų statinių statybą reglamentavo VSRK 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad vadovaujantis minėtu įsakymu buvo reikalingas leidimas statant pastatus.

20. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje 1947–1992 metais, sąraše nurodyta, kad VSRK 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ nustatyta, kad leidimus statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus ir civilinius pastatus išduoda miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų – kurortų vyriausieji architektai ir rajonų architektai inspektoriai. Nepradėjus statybos per vienerius metus nuo leidimo išdavimo, leidimas netenka galios. Leidimai registruojami specialiose registracijos knygose, kuriose taip pat daromos atžymos apie netekusius galios leidimus ir priimtus naudoti pastatus. Leidimų įforminimo tvarka išdėstyta įsakymo priede „Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, civilinius, pramonės, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarka“. Nagrinėjamu atveju ginčo pastatui statyti leidimą 1990 m. spalio 24 d. išdavė Telšių rajono vyriausias architektas A. Ž., o šio pastato rekonstrukcijai 1995 m. gegužės 30 d. leidimą išdavė statybos inspektorius. Pažymėtina, kad ginčo pastatas 1991 m. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Vadovaujantis, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ginčo pastato duomenys įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nėra nuginčyti, be to, pastatas pastatytas gavus reikiamus leidimus, todėl apelianto argumentai, kad pastatas-sandėlis pastatytas neteisėtai, yra nepagrįsti.

21. Teisėjų kolegija sutinka su sprendime teismo išdėstytais argumentais, kad ginčo pastatui-sandėliui jokie renovacijos darbai nėra atliekami. Ieškovas atsakovo ginčo pastatui atliekamus rekonstrukcijos darbus įrodinėjo uždarosios akcinės bendrovės „Domidėja“ projektiniu pasiūlymu ir fotonuotraukomis, kuriuose užfiksuoti vykdomi stogo keitimo darbai. Iš projektinio pasiūlymo nustatyta, kad remiantis šiuo dokumentu rekonstruojami šalia ginčo pastato-sandėlio esantys statiniai, t. y. pagalbinio ūkio paskirties pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis keičiama iš pagalbinio ūkio į gyvenamąją ir griaunamas pagalbinio ūkio paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (renovuojami objektai fiziškai yra susijungę su ginčo pastatu iš kitos pusės). Dėl ginčo pastato-sandėlio vykdomų rekonstrukcijos darbų byloje duomenų nėra.

22. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. kovo 26 d. rašte nurodyta, kad atlikus patikrinimą dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatyto pagalbinio ūkio paskirties sandėlio (žymėjimas statinių išdėstymo plane 711b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio statybos pabaigos metai – 1991 m, statinio rekonstrukcijos darbų, kurie keistų statinio užstatymo plotą po jo teisinės registracijos nenustatyta. Skundo dalies nagrinėjimas dėl sandėlio statybos teisėtumo neišlaikant minimalių norminių atstumų iki sklypo ribos nutrauktas, nes sandėlio statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų. Taigi, nustatyta, kad valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, išnagrinėjusi ieškovo prašymus, pranešimus, jokių pažeidimų, kurie turėtų įtakos ieškovo teisėms ir interesams nenustatė. Byloje nustatyta, kad 2019 m. buvo pakeista ginčo pastato stogo danga, nuimtas senas šiferis, uždėta nauja danga, stogo perdangos nekeičiant stogo perdangos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nors ir nurodė, kad nuolat didėjo ginčo pastato tūris, nepateikė į bylą įrodymų, kad dėl atliktų stogo dangos keitimo darbų, būtų padidėjęs ginčo pastato tūris.

23. Ieškovo atstovas, liudytojas H. S. (ieškovo sūnus) pirmosios instancijos teisme nurodė, kad iš esmės pastatas yra pastatytas nelegaliai, nesant jokiems suderinimams, jo tūris vis didėjo, pastatas prieš penkiolika metų buvo apšiltintas ir dėl to išsikišimas dar padidėjo. Atliekant rekonstrukcijos darbus pastatas turėtų būti nugriautas. Bet pagrindinis dalykas yra ne vien 5,8 cm išsikišimas, yra neišlaikytas 3 metrų atstumas, pastato išsikišimas iškraipo tvorą, vizualiai atrodo negražiai, krenta nuo pastato šešėlis, susidaro pavėsis, nuo pastato lietaus vanduo nuteka į jo sklypą. Iš dalies sutiktina, kad konkreti faktinė situacija šiuo metu gali netenkinti ieškovo interesų, tačiau tokia situacija yra susiklosčiusi iš seniau, tikėtina derinant kaimynų tarpusavio interesus ir santykius. 1994 m. kovo 28 d. Telšių rajono žemėtvarkos tarnybos atlikus atsakovo ir tuometinės gretimo žemės sklypo savininkės Č. S. (S.) žemės sklypų sutikslinimą, nustatytas ginčo pastato įsiterpimas į ieškovo žemės sklypą. Teismo vertinimu nėra pagrįstas ieškovo argumentas, kad nėra Č. S. sutikimo. Įvertinus visumą byloje esančių duomenų nėra pagrindo spręsti, kad tiek dėl 3 metrų atstumo, tiek dėl pastato išsikišimo į ieškovui priklausantį žemės sklypą ši faktinė situacija buvo tarp kaimynų nesuderinta.

24. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pagalbinis pastatas 7jb (ginčo pastatas) yra pastatytas 1991 m., atsakovas jį įgijo jau pastatytą, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo pastatas buvo pastatytas po to, kai atsakovas įgijo žemės sklypą, ir neteisėtu būdu. Be to ginčo pastatas yra įregistruotas 1991 m., o įrašyti į viešą Nekilnojamojo turto registre registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis, CK 4.262 straipsnis). Ieškovo nurodyti teiginiai, įvertinus byloje esančius įrodymus, jog ginčo pastatas buvo nugriautas ir pastatytas daug vėliau, atmestini, kaip nepagrįsti. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas jokių teisės aktus pažeidžiančių veiksmų, lemiančių ieškovo teisės pažeidimą, nėra atlikęs, kad atsakovas turėjo teisę naudoti nuosavybės teise jam, kaip šiuo metu nustatyta, nepriklausančio žemės sklypo dalį statiniui naudoti, kad atsakovas įrodė, jog ginčo statinys, kurio dalis yra ieškovui priklausančiame sklype, teisėtai valdomas ir naudojamas (įregistruotos nuosavybės teisės), todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo teisių pažeidimą pareikšto ieškinio kontekste. Kaip minėta ( nutarties 48 punktas) šiuo konkrečiu atveju ginčo pastato ribos pasislinko į ieškovo žemės sklypą dėl skirtingu laiku atliktų matavimų, pasinaudojant skirtingomis techninėmis priemonėmis, tikslinant sklypo ribas. Nustatytoji paklaida neviršija leistinosios. Minimalios leistinos paklaidos nustatymas yra protingas būdas išvengti nereikšmingų ir realių įstatymais saugomų teisių bei interesų neatspindinčių konfliktų.

25. Taigi, nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad atsakovas neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, kuriais būtų pažeisti ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, interesai, todėl įpareigojimas nugriauti statinį nebūtų proporcinga priemonė. Atsakovui priklausančių statinių dalių buvimas ieškovo žemės sklype varžo jo nuosavybės teisę į šį nekilnojamojo turto objektą, nes jis negali užstatytos žemės sklypo dalies panaudoti savo poreikiams tenkinti, be to patiria kirtus nepatogumus, tačiau teismo pažymėtina, kad ieškovas nors ir nurodė, kaip pažeidžiamos jo teisės ( nutarties 53 punktas), tačiau nenurodė, kaip jo interesų pažeidimus galima būtų pašalinti kitomis priemonėmis. Kaip minėta byloje nustatyta, kad ginčo statinio statyba yra teisėta, o šio statinio dalys įsiterpė į ieškovui priklausantį žemės sklypą dėl minėtų aplinkybių, skirtingu laikotarpiu pasikeitusių matavimų techninių galimybių, gauto ankstesnės šio sklypo savininkės sutikimo ir kita.

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, tokiomis faktinėmis aplinkybėmis įpareigojus atsakovą nugriauti jam priklausančio statinio dalis, įsiterpusias į ieškovui priklausantį žemės sklypą, būtų be pakankamo teisinio pagrindo iš esmės paneigta (sunaikinant savininkui priklausančių daiktų dalį) atsakovo nuosavybės teisė į statinius. Be to, toks įpareigojimas prieštarautų teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams, kartu suponuotų esminį bylos šalių subjektinių teisių disbalansą atsakovo teisių nenaudai. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad savininkui priklausančio statinio įsiterpimas į kito asmens žemės sklypą dėl nurodytų priežasčių, pats savaime nėra pakankamas pagrindas įpareigoti savininką nugriauti statinių dalis, t. y. taikyti kraštutinę nuosavybės teisės ribojimo priemonę. Šios priemonės taikymas vieno asmens nuosavybės teisei į žemės sklypą apginti reikštų statinio savininko nuosavybės teisės į statinius suvaržymą peržengiant protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus.

Dėl servituto nustatymo

27. Apeliantas nesutinka, kad teismas atsakovo nuosavybės teisei į statinį užsitikrinti nustatė servitutą apelianto priklausančio žemės sklypo daliai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, tai, kad bylose, kuriose reiškiamas negatorinis ieškinys reikalaujant įpareigoti statytojus nugriauti ieškovams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose pastatytus statinius, kurie buvo pastatyti neturint teisės naudoti žemės sklypus statiniams pastatyti ir naudoti, nustatytas žemės sklypų savininkų teisių pažeidimas tam tikrais atvejais gali būti pašalintas ir neįpareigojant nugriauti statinių, bet teismui nustatant servitutus. Toks atvejis gali būti, pvz., kai nėra įrodymų, kad statinys pastatytas pažeidžiant kitus imperatyvius statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimą turėti teisę statyti žemės sklype statinį), nustatoma, kad statytojas buvo sąžiningas, kad sklypo savininkas, kiek susiję su jo sklype vykdyta statyba, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, o įpareigojimas nugriauti statinį nebūtų proporcinga priemonė ir jos taikymas pažeistų teisingumo principą, kadangi nebūtų išlaikytas teisingas balansas, reikalaujantis užtikrinti maksimalią ne tik žemės sklypo, bet ir sąžiningo statinių statytojo teisių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020, 29 punktas).

28. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog ieškovui nuosavybės teise priklausančio sklypo dalyje esančio statinio statytojas žinojo, kad stato statinį ne nuosavybės teise nepriklausančio žemės sklypo dalyje, nustatyta, kad statinio statytojas turėjo pagrindą manyti, jog turi teisę statyti šiame žemės sklype, darytina išvada, kad statinio statytojas buvo sąžiningas, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagristai sprendė dėl servituto ieškovo žemės sklypui nustatymo.

29. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra.

30. Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Paprastai servitutas nustatomas viešpataujančio ir tarnaujančio daiktų savininkų susitarimu. Kai egzistuoja būtinumas nustatyti servitutą tam, kad viešpataujantį daiktą jo savininkas galėtų naudoti pagal tiesioginę daikto paskirtį, tačiau tarp viešpataujančio daikto ir tarnaujančio daikto savininkų kyla nesutarimas ir (arba) ginčas dėl servituto nustatymo, jo turinio ir (ar) atlygintinumo, su servitutu susijusius klausimus (servitutą, jo turinį, atlyginimo dydį ir pan. nustato) sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019).

31. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019).

32. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kad jis yra objektyviai būtinas, t.y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismas pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančio daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ir patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018). Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kai tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.

33. Proporcingumo ir interesų derinimo principai sprendžiant servituto nustatymo klausimą gali būti svarbūs ir kitu aspektu – kai esant keliems alternatyviems variantams reikia parinkti, kuriam iš tarnaujančiųjų daiktų nustatyti servitutą. Tokiu atveju teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises; tos pačios taisyklės turi būti laikomasi ir tada, kai sprendžiama dėl skirtingiems savininkams priklausančių tarnaujančiųjų daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010). Teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016).

34. CK 4.126 straipsnis reglamentuoja servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygas. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja abi servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygos: bylos šalys nesutaria dėl ieškovo žemės sklypo dalies, užstatytos atsakovui priklausančiu statiniu, naudojimo, o servituto nustatymas yra būtinas, kad atsakovas galėtų užsitikrinti tinkamą (normaliomis sąnaudomis pagrįstą) statinių naudojimą pagal paskirtį. Nustatytas servitutas (teisėtai) ribos ieškovės nuosavybės teisę į žemės sklypą, kita vertus, ieškovo patiriami ribojimai bus kompensuojami (bent jau tiek, kiek reikia bylos šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrai užtikrinti) atsakovės periodiškai mokamu atlyginimu už servitutą.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju ieškovo žemės sklype stovi atsakovui priklausanti pastato-sandėlio dalis, todėl servituto nustatymas objektyviai būtinas, tam, kad viešpataujančiojo daikto savininkas (atsakovas) galėtų naudoti daiktą (ginčo statinį) pagal paskirtį. Sprendime teismas pagrįstai įvertino tai, kad prašomas nustatyti servitutas sudaro 1 kv. m. bei jis būtų nustatytas ieškovui priklausančio žemės sklypo krašte, ieškovui nesudarytų neproporcingų nepatogumų naudojantis jam priklausančiu žemės sklypu. Duomenų, jog atsakovas, prašydamas nustatyti servitutą, išimtinai siektų tik asmeninės naudos ir/ar sukelti nepatogumų, ignoruojant ieškovų interesus, nenustatyta. Priešingai, atsakovas iš esmės siekia, jog būtų išsaugota padėtis, kuri ilgą laiką egzistavo, siūlydama sumokėti apeliantui kompensaciją už servituto nustatymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškovo sklypo daliai servitutą.

Dėl tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės ribojimų, patiriamų dėl servituto nustatymo, kompensavimo

36. Servitutas – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę varžanti priemonė. Servitutas, nustatytas įstatymu, sutartimi, teismo sprendimu ar administraciniu aktu, yra teisėtas tarnaujančiojo daikto nuosavybės teisės ribojimo pagrindas. Kita vertus, teisėtumo aspektas nereiškia, kad pats tarnaujančiojo daikto savininkas turi prisiimti visus neigiamus padarinius, atsirandančius dėl servituto jam priklausančiam daiktui nustatymo. Pažymėtina, kad servituto nustatymo teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas – CK 4.129 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas servituto atlygintinumo klausimą, turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 32 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išskyręs ir pavyzdinį (nebaigtinį) aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, sąrašą: pvz., kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016 ). Pažymėtina, kad žemės sklypo rinkos kaina taip pat gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015).

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog, sprendžiant servituto atlygintinumo klausimą, sprendime teismas atsižvelgė į paties servituto, nustatyto ginčo žemės sklypo daliai, turinį ir trukmę, – į žemės sklypo vertę (720 Eur už arą), į tai, kad servitutas neterminuotai nustatytas, nedidelei atsakovo žemės sklypo daliai (1 kv. m.), į tai, jog nustatytas servitutas neturės jokios įtakos kitos dalies atsakovui priklausančio žemės sklypo naudojimui. Taip pat atsižvelgta į tai, kad ginčo žemės sklypo dalis bus naudojama išimtinai tik atsakovo interesams tenkinti, o ieškovas, nors jis yra šios žemės savininkas, neribotam laikui praras galimybę įgyvendinti valdymo ir naudojimo teises į savo nuosavybės teisės objektą.

39. Teisėjų kolegija, pagal byloje esančius duomenis, atsižvelgdama į naudą, kurią atsakovas gauna nustačius servitutą, ir ieškovo atsakovo naudos sąskaita atitinkamai patiriamus praradimus, taip pat į kitus pirmiau įvardytus ir aptartus kriterijus, sprendžia, kad teismas pagrįstai nustatė 200 Eur vienkartinę kompensaciją, kuri yra tinkama ieškovo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį ribojimui atlyginti. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantas neginčijo kompensacijos dydžio, iš esmės nesutikdamas su servituto žemės sklypo daliai nustatymu.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės ribojimų, patiriamų dėl servituto nustatymo, kompensavimą, ir kartu tinkamai išsprendė servituto, nustatyto ginčo žemės sklypo daliai, atlygintinumo klausimą.

41. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis mano, kad pirmosios instancijos teismo motyvų nėra tikslinga kartoti.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Įrodymai vertinami tikėtinumo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių nustatymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

43. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas patyrė 250 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11. punkte nustatyto dydžio, todėl priteistinos atsakovui iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. T., a. k. (duomenys neskelbtini), iš apelianto V. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.