- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-15
- Bylos Nr.
- e2A-38-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- V. V.
- Atsakovas
- J. S.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-38-544/2020 Žilvinas Terebeiza Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12486-2018-1
2020 m. sausio 15 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-591-934/2019 pagal ieškovių V. V., V. V. ieškinį atsakovei J. S. – U. dėl statinio nugriovimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. B. ir atsakovės J. S. – U. bei trečio asmens D. B. priešieškinį dėl servituto nustatymo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos nugriauti pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, 2018-03-08 UAB „Statikada“ schemoje pažymėtą taškais 11-12-13-14-15-11 ir įsiterpusią į ieškovių valdomą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
2. Nurodė, kad ieškovės lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė kartu su žemės sklypo bendrasavininke D. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šie abu sklypai ribojasi. Atsakovė nuosavybės teise valdo pastatą – ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)ir kuris dalinai patenka į ieškovių sklypą. Turimais ieškovių duomenimis 1995-03-30 dienai ieškovių sklype nebuvo kitiems asmenims priklausančių statinių. 2018-03-08 UAB „Statikada“ schemoje nurodyta, kad atsakovės pastatas į ieškovių žemės sklypą įsiterpia maždaug 20 kv. m. Kita pastato – ūkinio pastato dalis yra atsakovės sklype. Ieškovės ketina rekonstruoti jų sklype esančius garažus, padidinant jų plotą, tačiau to negali daryti, nes ieškovių sklypas užimtas atsakovei priklausančiu pastatu, kuris faktiškai perdarytas į pirtį. Dėl to ne kartą kreipėsi su prašymais nugriauti ūkinio pastato dalį, bet atsakovė su prašymu nesutiko, prašė parduoti sklypo dalį, keisti sklypų ribas, su kuo nesutinka ieškovės.
3. Atsakovė ir trečiasis asmuo pareiškė priešinį reikalavimą nustatyti servitutą 20 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), daliai, esančiai po ūkiniu pastatu pagal UAB „Geodeta“ 2018-07-13 parengtą servituto nustatymo planą M 1:500 neterminuotam laikotarpiui bei priteisti iš atsakovės bei trečiojo asmens ieškovių naudai po 1 500 Eur kompensaciją už 20 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalies servitutą.
4. Priešieškinyje nurodė, kad ūkinis pastatas (pirtis) pagal registro duomenis yra 24,76 kv. m. ploto, kurio dalis atsakovės sklype užima apie 3 kv. m., 0,84 kv. m. yra įsiterpę į valstybinę žemę, o likę 20 kv. m. yra ieškovių žemės sklypo ribose. Statinys toje pačioje vietoje stovi ne mažiau kaip 35 metus ir yra nuolat naudojamas. Ieškovių pareikšto ieškinio reikalavimais būtų pažeistos bei ribojamos atsakovės daiktinės teisės naudotis jai priklausančiu turtu, nes nėra kitos galimybės patekti į pastatą, kaip tik naudojantis atsakovei ir valstybei priklausančiomis žemės sklypo dalimis. Su atsakovėmis buvo bandyta susitarti, buvo teiktas ne vienas pasiūlymas, tačiau kompromiso abi šalys nerado. Nenustačius servituto, trečdalį amžiaus stovintis ir nuolat naudojamas statinys nebūtų tinkamai naudojamas pagal paskirtį, kadangi atsakovės siekia jį nugriauti. UAB ,,Geodeta“ atsakovės prašymu parengė planą M 1:500 servituto nustatymui, suteikiant atsakovei teisę naudotis žemės sklypo dalimi, esančia po ūkiniu pastatu. Kadangi atsakovė neturi jokios kitos galimybės naudotis ūkiniu pastatu, negali normaliai įgyvendinti jai priklausančių nuosavybės teisių dėl pastato dabartinio teisinio neapibrėžtumo, todėl, siekiant užtikrinti normalų ir tinkamą ūkinio pastato naudojimą bei eksploatavimą, prašė nustatyti servitutą statinio daliai, kuri yra išsidėsčiusi ieškovėms priklausančio sklypo teritorijoje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas nustatė neterminuotą servitutą 20 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daliai, esančiai po ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Geodeta“ 2018-07-13 parengtą servituto nustatymo planą M 1:500 neterminuotam laikotarpiui bei priteisė iš atsakovės ir trečiojo asmens ieškovių naudai lygiomis dalimis po 1554,25 Eur (viso 3108,50 Eur) kompensaciją, o iš ieškovių atsakovei ir trečiajam asmeniui priteisė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovui, pareiškusiam negatorinį ieškinį, tenka procesinė našta įrodyti, jog jis yra turto savininkas bei tai, kad jo teisės yra pažeistos, o atsakovui - įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas nesutiko su atsakovės atstovo argumentu, jog yra praleistas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, nes dėl šios bylos reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną tariamo pažeidimo dieną ir ieškinio pateikimo metu jis nebuvo pasibaigęs.
7. Nustatė šalių neginčijamas aplinkybes, kad ieškovės dalinės nuosavybės teise valdo 0,0765 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), kurio kadastro duomenys užfiksuoti 1995-02-22. Atsakovė kartu D. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 0,0832 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), kurio kadastro duomenys užfiksuoti 1994-02-10. Atsakovė nuosavybės teise valdo pastatą – ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal UAB „Statikada“ 2018-03-08 schemoje pažymėtus taškus 11-12-13-14-15-11 dalinai patenka į ieškovių sklypą. Tiek UAB „Geodeta“, tiek UAB „Statikada“ planų duomenis nustatyta, jog į ieškovėms priklausantį žemės sklypą įsiterpusio statinio plotas sudaro 20 kv. m. Ginčas kilo dėl to, kad ieškovėms priklausančiame sklype stovi atsakovei nuosavybės teise priklausantis statinys, kuris trukdo ieškovėms įgyvendinti savo nuosavybės teisę.
8. Teismas konstatavo, kad atsakovė įrodė, jog jai priklausantis ginčo statinys teisėtai valdomas ir naudojamas (įregistruotos nuosavybės teisės), todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės teisių pažeidimą pareikšto ieškinio kontekste. Duomenų, jog būtų panaikinta ginčo statinio teisinė registracija ar konstatuotas neteisėtos statybos faktas, byloje nėra. Tarp šalių nekilo ginčo tiek dėl ginčo statinio, tiek dėl žemės sklypo nuosavybės teisių. Todėl ieškovių reikalavimą dėl ginčo statinio nugriovimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.
9. Byloje nustačius, jog ieškovėms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (tarnaujantis daiktas) stovi atsakovei nuosavybės teise priklausantis statinys (viešpataujantis daiktas), teismas sprendė klausimą dėl servituto nustatymo. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais ir vertino, jog susitarimas tarp šalių neįmanomas ir ginčas dėl servituto turi būti išspręstas teismo. Pripažino, kad servituto nustatymas objektyviai būtinas, tam, kad viešpataujančiojo daikto savininkas (atsakovė) galėtų naudoti daiktą (ginčo statinį) pagal paskirtį. Vertino aplinkybes, jog ginčo statinio kadastro duomenys užfiksuoti 1998-04-15, statybos pabaigos metai fiksuoti 1983 m., o pastatas statytas 975-1976 metais. Nurodė, kad liudytoja B. U. parodė, jog už garažo esančioje nišoje statinį pastebėjo 1992-1994 m. Ieškovė V. V. paaiškino, kad ji, 2014 m. įsigydama žemės sklypą, žinojo apie jame esantį ginčo statinį, priklausantį atsakovei, tačiau pretenzijas pradėjo reikšti nuo 2016 m. Duomenų, jog iki V. V. įsigyjant žemės sklypą, V. V. ar kiti asmenys būtų reiškę pretenzijas dėl ginčo statinio, teismas nenustatė. Nors ginčo statinio statybos pabaigos metai fiksuoti 1983 m., juo buvo naudojamasi ilgą laiką, pretenzijų nebuvo reiškiama, ieškovės (buvę sklypo savininkai) neginčijo statinio įregistravimo pagrįstumo klausimo. Sprendė, kad šios aplinkybės papildomai įrodo, jog objektyviai būtina nustatyti servitutą, kad viešpataujantis daiktas galėtų būti toliau racionaliai naudojamas.
10. Teismas įvertino, kad servitutą prašoma nustatyti 20 kv. m. žemės sklypo daliai, kuri yra sklypo krašte, todėl ieškovėms nebus neproporcingų nepatogumų naudojantis sklypu. Samprotavimai apie galimą garažo rekonstrukciją, teismo nuomone, nėra pagrindu daryti priešingos išvados, juo labiau, kad ginčo statinys pastatytas teisėtai. Teismas nenustatė duomenų, jog atsakovė, prašydama nustatyti servitutą, išimtinai siektų tik asmeninės naudos ir/ar sukelti nepatogumų, ignoruojant ieškovių interesus, ir tik siekia, jog būtų išsaugota padėtis, kuri ilgą laiką egzistavo, siūlydama sumokėti kompensaciją už servituto nustatymą. Pripažino, kad atsakovės elgesys yra racionalus ir sąžiningas ieškovių atžvilgiu.
11. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, vertino, kad pagal atsakovės pateiktą UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ konsultaciją žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė vieno aro kaina yra 14745 Eur, o pagal ieškovė pateiktą konsultaciją - 16340 Eur. Iš šių dviejų vertinimų teismas nustatė aro kainos vidurkį – 15542,50 Eur. Kadangi žemės sklypas sudaro 0,0765 ha, nustatytas servitutas užima 0,2 aro dalį, pripažino, kad mokėtinos kompensacijos dydis sudaro 3108,50 Eur (15542,50 x 0,2 proc. = 3108,50).
12. Kadangi neterminuotas servitutas nustatytas kraštinėje sklypo dalyje, jo plotas sudaro nežymią sklypo dalį (20 kv. m.), teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei šalių interesų pusiausvyros principu, nustatė atsakovei bei trečiajam asmeniui prievolę lygiomis dalimis ieškovėms išmokėti 3108,50 Eur vienkartinę kompensaciją. Teismas tik iš skelbimų portalo „Aruodas“ pateiktų duomenų neturėjo pagrindo spręsti, kad nustatytas kompensacijos dydis yra neteisingas.
13. Teismas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių paskirstė proporcingai patenkintų (75 proc.) ir atmestų (25 proc.) reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai
14. Apeliaciniu skundu ieškovė V. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
15. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, nustatė faktines aplinkybes, pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas padarė neteisingas išvadas, kad ieškovės neįrodė, jog egzistuoja dvi sąlygos: 1) jog ieškovės yra turto savininkės bei tai, kad jų teisės yra pažeistos, o atsakovė įrodė, jog jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus; 2) aplinkybė, jog į ūkinį pastatą yra įregistruotos nuosavybės teisės ir esant nenuginčytam statinio pastatymo teisėtumui, sudaro pagrindą teigti, kad ieškovių teisės nėra pažeistos.
16. Nurodė, kad kaip žemės sklypo savininkė pareiškė reikalavimą dėl savo teisių pažeidimo, nes sudaromos kliūtys naudotis žemės sklypu, kadangi atsakovei priklausantis ūkinis pastatas užima 20 kv. m. ieškovėms priklausančio sklypo. Ketina rekonstruoti garažą, padidinant jo plotą, tačiau to dėl užimto sklypo dalies negali daryti, be to, pats sklypo dalies užėmimas savaime laikytinas savininko teisių pažeidimu. Atsakovė sutiko, kad ūkinis pastatas pastatytas didesne dalimi ieškovių sklype, kas yra neteisėta, todėl ir siūlė įvairius taikaus ginčo sprendimo būdus. Aplinkybės, kad ūkinis pastatas pastatytas 1983 m., pradėtas statyti nuo 1975-1976 m., kad juo buvo naudojamasi ilgą laiką, nesuponuoja išvados, kad ieškinys turi būti atmestas. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ūkinio pastato statyba buvo teisėta, nes žemės savininku buvo valstybė. Tačiau po 1991 metų prasidėjus žemės reformai ir apeliantei 1995-03-02 įsigijus žemės sklypo dalį, ūkinis pastatas atsidūrė ieškovėms priklausančiame žemės sklype. Atsakovė neginčijo šios sutarties bei ieškovėms priklausančio žemės sklypo suformavimo ir šio sklypo ribų, todėl turi prisiimti neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pakanka įrodyti, kad ūkinis pastatas yra ieškovių sklype ir kad tai pažeidžia jų teises, kadangi jos negali naudotis savo sklypu pilna apimtimi ir spręsti joms aktualius ūkinius klausimus.
17. Apeliantės nuomone, pagal kasacinio teismo išaiškinimus 2019 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019, ne visais atvejais būtina ginčyti statybos leidimą ar įrodyti kitų statybos veiklos teisinių reikalavimų pažeidimą, nes savininko teisės gali būti pažeidžiamos statybos rezultato naudojimu, todėl savininkas neprivalo nuginčyti visų neteisėtų veiksmų ir (ar) aktų, o teismas, gindamas savininko teises pagal negatorinį ieškinį, tenkina savininko reikalavimus ta apimtimi, kiek konkrečiu atveju reikia, t. y. veiksmingai pašalina savininko teisių suvaržymą. Ieškovės neprivalėjo įrodinėti, ką ketina atlikti ūkiniu pastatu užimtoje žemės sklypo dalyje, pakanka įrodyti tik žemės sklypo užėmimo faktą.
18. Nurodo, kad atsakovei ir toliau faktiškai naudotis ieškovių žemės sklypu būtų patogiau, pigiau, tačiau tai nereiškia, jog ji savo problemas turėtų spręsti ieškovių sąskaita, nepagrįstai suvaržant jų nuosavybės teisę, siekiant įgyti daiktinę teisę, kuri apribotų ieškovių nuosavybės teisę. Atsakovė žemės sklypą įsigijo 1995 metais, todėl žinojo apie ieškovių nuosavybės teisės ribojimą, tačiau ir toliau investavo į šio pastato pagerinimą (remontą) vietoje to, kad perstatytų jį savo sklype, kuris yra pakankamo ploto. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog nenustatyta duomenų, jog atsakovė, prašydama nustatyti servitutą, išimtinai siektų tik asmeninės naudos ir/ar sukelti nepatogumų, ignoruojant ieškovų interesus, nes būtent to ji ir siekia. Aplinkybės, kad tokia padėtis egzistavo ilgą laiką ir kad atsakovė siūlė sumokėti kompensaciją už servituto nustatymą, nėra teisiškai reikšmingos. Ieškinio senaties institutas nėra taikomas, nes pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl nėra privalu kreiptis dėl savininko teisių pažeidimo iš karto apie jį tik sužinojus. Ieškovės šiuo metu ketina atlikti pastatų rekonstrukciją, kam trukdo jų žemės sklype esantis atsakovės ūkinis pastatas, todėl ir pareikalavo atsakovės nugriauti ūkinį pastatą, o nesutarus - kreipėsi į teismą. Nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą bei riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau.
Atsiliepimas
19. A. J. S. - U. ir trečiasis asmuo D. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad ūkinis pastatas buvo pastatytas bei įregistruotas teisėtai, nepažeidžiant jokių teisės aktų nuostatų, nuo 1998-04-15 nustatyti bei viešame registre užregistruoti pastato kadastriniai duomenys. Atsakovė visą prašomo nugriauti statinio egzistencijos laiką teisėtai ir atvirai naudojosi pastatu, todėl jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuostata, kad nepagrįstai suvaržomos ar pažeidžiamos savininko teisės teismo turi būti ginamos, taikytina ir atsakovės atžvilgiu, nes ieškovė, prašydama nugriauti statinį, siekė sutrukdyti atsakovei naudoti pagal paskirtį jai priklausantį daiktą. Žemės sklypas nebuvo užgrobtas, kitaip savavališkai naudojamas, įrodė, kad pastatas pastatytas teisėtai, daugiau nei 40 metų stovi toje pačioje vietoje ir ieškovės nebuvo pareiškusios jokių reikalavimų dėl šio pastato pakeitimo, nugriovimo ar kompensacijos priteisimo. Pastatas teisėtai įregistruotas ir atitinkantis visus reikalavimus, jo nugriovimas būtų neproporcingas daromiems pažeidimams, kadangi jis netrukdo rekonstruoti ieškovių garažo.
20. Atsakovių nuomone, teismas pagrįstai sprendė, kad servituto nustatymas objektyviai būtinas, tam, kad viešpataujančiojo daikto savininkas (atsakovė) galėtų naudoti daiktą (ginčo statinį) pagal paskirtį. Servituto nustatymas yra proporcinga priemonė, kadangi servitutas užims tik 0,2 ieškovėms priklausančio žemės sklypo aro (kiekvienai po 0,1 aro), bus nustatytas kraštinėje sklypo dalyje ir netrukdys toliau naudotis žemės sklypu pagal paskirtį bei nesuvaržys ieškovių teisių daugiu nei yra būtina, joms bus sumokėta adekvati kompensacija. Šalims neradus taikaus būdo ginčui išspręsti šiuo atveju vienintelė galimybę rasti teisinę pusiausvyrą buvo nustatyti servitutą. Atsakovė neturi kitos galimybės patekti į jai priklausantį turtą, kaip tik naudojantis ieškovės žemės sklypo dalimi bei valstybei priklausančia žemės sklypo dalimi. Servitutas nustatytinas ne atsakovei siekiant tik asmeninės naudos ir norint sukelti nepatogumų, o dėl to, jog būtų išsaugota padėtis, kuri ilgą laiką egzistavo ir kad atsakovė nepatirtų neproporcingų nuostolių. Jei prašoma atlaisvinti sklypo dalis liktų ieškovėms, jos negalėtų vykdyti statybos, nes norint statyti statinį arčiau 3 metrų nuo sklypo ribos, reikėtų gauti ieškovių sutikimą, todėl žemės sklypo dalelė apstatymo prasme yra bevertė. Abejoja, ar teismas galėtų tenkinti skundo reikalavimą, kai kita ieškovė sutiko su teismo sprendimu ir neteikė apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
22. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl ūkinio pastato dalies, įsiterpusios į ieškovių valdomą žemės sklypą, nugriovimo, taip pat servituto žemės sklypo daliai nustatymo. Ieškovės pareiškė negatorinį ieškinį bei prašė įpareigoti atsakovę nugriauti į ieškovių žemės sklypą patekusią ūkinio pastato dalį, o atsakovė, sutikdama, kad yra ginčo statinio, iš dalies esančio ant ieškovėms nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, savininkė, prašė nustatyti žemės sklypo daliai, kurioje stovi statinys, servitutą, kad statinį būtų galima naudoti pagal paskirtį. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino, priešieškinį tenkino iš dalies bei nustatė neterminuotą servitutą 20 kv. m. ploto žemės sklypo daliai, esančiai po ūkiniu pastatu, neterminuotam laikotarpiui bei priteisė iš atsakovės ir trečiojo asmens ieškovių naudai lygiomis dalimis po 1554,25 Eur dydžio kompensaciją. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinus teismo sprendimą priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti pilnai, o priešieškinį atmesti.
23. Byloje nustatytos neginčijamos aplinkybės, kad ieškovės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), plotas 0,0765 ha. Ieškovė V. V. įsigijo 383/765 dalis ieškovių sklypo 1995-03-02, o ieškovė V. V. 382/765 dalis ieškovių sklypo įsigijo 2014-02-18 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Ieškovių sklypo kadastro duomenys užfiksuoti 1995-02-22. Atsakovė kartu su D. B. nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), plotas 0,0832 ha. D. B. valdo 3/4 dalis atsakovės sklypo dalinai nuo 2011-12-16, kitą dalį nuo 2012-06-27, o atsakovė J. S. -U. 1/4 dalį sklypo valdo nuo 2011-12-16. Nekilnojamo turto išraše nurodyta, kad šio sklypo kadastro duomenys užfiksuoti 1994-02-10. Atsakovė nuosavybės teise valdo pastatą – ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris dalinai patenka į ieškovių sklypą pagal UAB „Statikada“ 2018-03-08 schemoje pažymėtus taškus 11-12-13-14-15-11. Tiek UAB „Geodeta“, tiek UAB „Statikada“ planai rodo, kad į ieškovėms priklausantį žemės sklypą įsiterpusio statinio plotas sudaro 20 kv. m. Statinio kadastro duomenys užfiksuoti 1998-04-15, statybos pabaigos metai 1983 metai.
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė skunde sutinka, jog pagal anksčiau galiojusius teisės aktus ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statyba buvo teisėta, kadangi žemės sklypo valdytoja ir savininke buvo valstybė. Tačiau apeliantė nurodo ir tai, kad padėtis pasikeitė, kai ji 1995-03-02 valstybinės žemės pirkimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypą, ant kurio dalies stovėjo minėto ūkinio pastato dalis, o atsakovė šios sutarties, suformuoto sklypo ribų neginčijo, taigi, nuo tada tapo nesvarbu, kad anksčiau pastatas buvo teisėtai pastatytas ir viešame registre užregistruoti jo duomenys. Nurodo, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, ginant savininko teises nuo kito asmens statybos būdu sukurto daikto naudojimu daromo neigiamo poveikio, ne visais atvejais būtina ginčyti statybos leidimą ar įrodyti statybos veiklos teisinių reikalavimų pažeidimą, o teismas gali tenkinti reikalavimus veiksmingai pašalinant savininko turto suvaržymą. Teigia, kad įsiterpusi ūkinio pastato dalis turi būti nugriauta. Apeliantė nurodo, kad ieškovės ketina rekonstruoti jų sklype esantį garažą, padidinant jo plotą, tačiau to daryti negali, nes sklypas užimtas atsakovės ūkiniu pastatu, be to, vien jau paties žemės sklypo užėmimas savaime yra jos teisių pažeidimas nepriklausomai nuo to, ar ji ketina ką nors jame daryti. Su tokiais apeliantės teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
25. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisių gynimo būdui parinkti yra reikšmingas nuosavybės teisės objektas ir ieškovai savo teises gina siekdami pašalinti pažeidimus, kurie trukdo naudotis jiems priklausančiu daiktu, pareikšti reikalavimai kvalifikuotini taikant CK 4.98 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; kt.). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai daryti, kad savininko teisės yra pažeistos, reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą, ant kurio 20 kv. m. dalies stovi atsakovei priklausančio minėto ūkinio pastato dalis. Esminis ginčas kilo dėl to, ar atsakovės veiksmais (neveikimu) pažeidžiamos ir, jei pažeidžiamos, tai kaip, žemės sklypo bendraturčių ieškovių teisės ir ar atsakovės bei trečiojo asmens veiksmai nagrinėjamoje situacijoje yra teisėti.
26. Nors pirmosios instancijos teismas neakcentavo, ar ieškovių teisės atsakovės veiksmais yra pažeidžiamos, tačiau, pasisakydamas dėl servituto nustatymo būtinybės, teismas pažymėjo, kad jo nustatymas nesudarys ieškovėms neproporcingų nepatogumų naudojantis žemės sklypu, o vien samprotavimai apie galimą garažo, kuris yra šalia ginčo statinio, rekonstrukciją, savaime nėra pagrindas daryti priešingos išvados. Įvertinus tokius argumentus galima spręsti, jog tokiu būdu teismas pripažino, jog ieškovių nurodomos aplinkybės dėl jų teisių pažeidimo yra nepakankamos negatorinio ieškinio patenkinimui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų teiginius apie planuojamą garažo rekonstrukciją ir kad jai trukdo atsakovės pastatas, todėl sutiktina, kad tokie argumentai deklaratyvūs ir nepagrįsti (CPK 178 straipsnis). Reikalavimas dėl ieškovių nuosavybės teisių gynimo ateityje, neįrodžius teisių pažeidimo fakto šiuo momentu, negalėtų būti pripažįstamas pagrįstu. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad pats ūkinio pastato buvimas ieškovėms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype galimai pažeidžia jų teises, tačiau pažymėtina, kad asmens pažeistos civilinės teisės yra ginamos teismo CK 1.138 straipsnyje nustatytais ir kitais įstatymų numatytais būdais, o šiuo atveju žemės sklypo savininkių interesas apgintas nustačius atlygintinį servitutą užimtai žemės sklypo daliai.
27. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė įrodė, kad ginčo statinys, esantis ieškovėms priklausančiame sklype, yra teisėtai valdomas ir naudojamas (įregistruotos nuosavybės teisės), todėl negalima konstatuoti atsakovių teisių pažeidimo pareikšto ieškinio kontekste. Byloje nustatyta, kad ginčo statinio kadastro duomenys užfiksuoti 1998-04-15, 1983 metai yra statybos pabaigos metai, byloje nebuvo įrodyta, kad statyba neteisėta ir nebuvo siekiama panaikinti tokios statybos padarinius. Apeliantė skunde svarsto, jog atsakovė, siūlydama taikaus sprendimo variantus, pripažino savo veiksmų neteisėtumą, tačiau nenurodo, kokių teisės aktų reikalavimų neatitiko atsakovės elgesys (neveikimas). Asmens veikimas siekiant tarp šalių kilusį ginčą išspręsti neteismine tvarka negali būti vertinamas kaip pripažinimas, kad iki tol asmuo yra įvykdęs neteisėtus veiksmus.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, 1995-03-02 iš valstybės įsigydama žemės sklypą, žinojo (turėjo žinoti), kad jos įsigyjamo sklypo dalis yra užimta dar 1983 metais statyto kitam asmeniui priklausančio statinio dalimi, tačiau sutiko su jau žemės sklypo įsigijimo metu egzistavusiais žemės sklypo suvaržymais, ginčo dėl žemės sklypo ribų, jo suformavimo, pastatų nuosavybės nekėlė, kaip jau minėta, neginčija, kad atsakovei priklausantis ūkinis pastatas pastatytas teisėtai. Taigi, priešingai apeliacinio skundo argumentams, ginčo išsprendimui yra reikšmingos byloje nustatytos aplinkybes, jog nuo pat žemės sklypo įsigijimo momento iki ieškinio pareiškimo ieškovė situaciją toleravo ir dėl prieš 37 metus pastatyto statinio buvimo žemės sklypo dalyje pretenzijų nekėlė. Kadangi byloje atsakovės ir trečiojo asmens iniciatyva buvo nustatytas žemės sklypo daliai atlygintinis servitutas, ieškovėms priteista piniginė kompensacija, apskaičiuota pagal realią žemės sklypo rinkos vertę, vertinama, kad apeliantei yra teisingai ir tinkamai kompensuota dėl patiriamo žemės sklypo suvaržymo servitutu.
29. Pažymėtina, kad apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019 buvo suformuota praktika dėl negatorinio ieškinio, tačiau ši visa byla nebuvo išnagrinėta iš esmės. Minėtoje byloje buvo pareikštas statinio (metalinio garažo) savininko reikalavimas uždrausti atsakovei bet kokia forma sudaryti kliūtis patekti į ieškovo žemės sklypą, kartu įpareigojant pašalinti esamas kliūtis – kelio užtvarą. Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareiškė reikalavimą dėl statinio, kuris patenka į kaimyninį žemės sklypą, nugriovimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėtoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje bei nagrinėjamoje byloje nesutampa faktinės aplinkybės (ratio decidendi). Tačiau ir minėtoje byloje kasacinio teismo konstatuota, kad statinio savininkas, naudodamas jį pagal paskirtį, turi turėti galimybę į jį pakliūti, t. y. prie jo prieiti pats ar, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, leisti naudotis kitiems, turi teisę prie statinio patekti per žemės sklypą, kuriame jis pastatytas. Taigi, esant tokiems kasacinio teismo išaiškinimams dėl savininko teisių pažeidimo, paneigiamas apeliantės teiginys, kad ji neturi pareigos įrodinėti, kaip pažeidžiamos jos teisės ir pakanka įrodyti vien tik žemės sklypo užėmimo faktą.
30. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką statinių griovimas net tais atvejais, kai statiniai žemės sklype yra pastatyti neteisėtai, yra laikomas kraštutine priemone, taikytina tik nesant teisinės galimybės kitaip spręsti neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017; kt.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijama, kad ūkinio pastato statyba teisėta. CK įtvirtinta savininko nuosavybės teisių didesnė teisinė apsauga, pasireiškianti tuo, kad nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu (CK 4.93 straipsnio 3 dalis). Įpareigojimas nugriauti teisėtai pastatytą statinį tam tikroje situacijoje gali būti prilyginamas nuosavybės faktiniam paėmimui. Patenkinus ieškinio reikalavimą įpareigoti nugriauti statinio dalį atlaisvinant žemės sklypo dalį, būtų paneigiama statinio nuosavybės teisės esmė – šis teisėtai suformuotas ir įregistruotas nuosavybės teisės objektas nustotų egzistavęs, tai neatitiktų nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pagrįstai teismas, įvertinęs visas faktines bylos aplinkybes, pripažino, kad būtina nustatyti servitutą žemės sklypo daliai, kurioje yra ūkinio pastato dalis, kad būtų galima statiniu naudotis pagal jo paskirtį. Kadangi nuosavybės teisė gali būti apribota teismo sprendimu (CK 4.39 str.), nustačius servitutą taip pat neliko pagrindo konstatuoti, kad toks nuosavybės teisės į žemės sklypą apribojimas yra netoleruotinas.
31. Apeliantė nurodo, kad nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau.
32. Pažymėtina, kad CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 3K-3-339/2014 nutartis).
33. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas. Kadangi ieškovėms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (tarnaujantis daiktas) stovi atsakovei nuosavybės teise priklausantis statinys (viešpataujantis daiktas), akivaizdu, kad servituto nustatymas objektyviai yra būtinas, tam, kad atsakovas galėtų naudoti daiktą (statinį) pagal paskirtį. Teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė iš esmės siekia, jog būtų išsaugota padėtis, kuri ilgą laiką egzistavo, siūlydama sumokėti atsakovei kompensaciją už servituto nustatymą, todėl negalima sutikti, kad ji siekia išimtinai naudos sau. Kadangi apeliantė nepateikia argumentų, jog nustatytas kompensacijos dydis neteisingas ar neproporcingas, dėl to teisėjų kolegija plačiau nepasisako ir šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.
34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
35. Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Apeliacinės instancijos teisme šalys patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti. Ieškovė apeliacinį skundą apmokėjo 75 Eur žyminiu mokesčiu ir patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovė prašė priteisti iš atsakovės 425 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Šalių turėtos išlaidos advokatų teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos ir neprieštarauja Rekomendacijose nustatytiems maksimaliems dydžiams. Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovės priteistinos atsakovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti 425 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) J. S. - U.s, a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 425 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.