Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Rasai Maldanytei, Daliai Lukoševičienei, Agatai Minkel,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arvydo Navicko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

I. Č. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

MB „R.“ išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

MB „R.“ išteisinta pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Nurodyta nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą MB „R.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), priklausančiam turtui: AB „Šiaulių bankas“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančioms piniginėms lėšoms – 40 000 Eur.

Nurodyta MB „R.“ pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie saugomi atskirai nuo baudžiamosios bylos FNTT prie LR VRM Klaipėdos apygardos valdybos saugykloje (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 162), palikti saugoti iki nuosprendžio įsiteisėjimo; nuosprendžiui įsiteisėjus ir nesant kito teisinio pagrindo tolimesniam jų saugojimui, grąžinti juos pateikusiam asmeniui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. Č. buvo kaltinamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdamas MB „R.“ (toliau – ir Mažoji bendrija), reg. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX- 574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą ,,už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d., tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, kur nurodyta „1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <…> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys”, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė taip, kad buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, o būtent:

‑ I. Č., žinodamas, kad MB „R.“ jokių prekių iš UAB „E.“ realiai nepirko, UAB „E.“ vardu išrašytas 2018 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 124, 2018 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 126, 2018 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 127 ir 2018 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 130, MB „R.“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo pagrįsti tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo ‑ iš viso už 344 300 Eur sumą vykusių tarp MB „R.“ ir UAB „E.“;

‑ I. Č., žinodamas, kad MB „R.“ jokių prekių iš UAB „E.“ realiai nepirko, 22 atvejais, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d., AB „Šiaulių bankas“ esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo – 344 300 Eur piniginių lėšų mokėjimo į AB „Šiaulių bankas“ esančią UAB „E.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl to negalima iš dalies nustatyti laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. MB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. Be to, I. Č. buvo kaltinamas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį tuo, kad siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršijo 750 MGL, valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas ir turtą: I. Č., būdamas MB „R.“, reg. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius, direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už bendrijos buhalterinės apskaitos organizavimą, deklaracijų ir kitų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų pateikimą, bei juose nurodytų teisingų duomenų pateikimą, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d., Vilniaus mieste, tyčia, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, turėdamas tikslą išvengti 59 850 Eur Pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies nuostatas „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks”, 14 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita‑faktūra ar kitas šiame Įstatyme numatytas vietoj PVM sąskaitos‑faktūros prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip”, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad „už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 <…> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“, įrašė į Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, o būtent: I. Č., MB „R.“ vardu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, be apskaitos dokumentų įsigijo elektros prekių, kurias pagal 4 PVM sąskaitas‑faktūras už 344 850 Eur, iš kurių 59 850 Eur sudaro MB „R.“ į valstybės biudžetą mokėtinas PVM, pardavė UAB „C.“. I. Č., siekdamas išvengti MB „R.“ susidariusio pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, žinodamas kad UAB „E.“ susidariusio mokėtino į valstybės biudžetą PVM nedeklaruos ir nemokės, MB „R.” buhalterinėje apskaitoje užregistravo 4 PVM sąskaitas‑faktūras apie tai, kad UAB „E.” tariamai pardavė elektros prekių MB „R.“ iš viso už 344 300 Eur, o būtent: 2018 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 124 už 85 700 Eur sumą, 2018 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 126 už 85 700 Eur sumą, 2018 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 127 už 85 700 Eur sumą, 2018 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 130 už 86 200 Eur sumą. I. Č., tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, žinodamas, kad UAB „E.“ jo vadovaujamai MB „R.” jokių elektros prekių nepardavė, Valstybinei mokesčių inspekcijai per elektroninio deklaravimo sistemą 2 atvejais (2018 m. spalio 31 d. ir 2018 m. lapkričio 28 d.) pateiktose Pridėtinės vertės mokesčių deklaracijose (forma FR0600) nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas, tai yra: 11 laukelyje „PVM apmokestinami sandoriai“ deklaravo 285 000 Eur mažiau PVM apmokestinamų sandorių apmokestinamosios vertės, 29 laukelyje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ deklaravo 59 850 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 laukelyje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ deklaravo 59 850 Eur mažiau mokėtino į biudžetą PVM. Tokiu būdu, I. Č., siekdamas išvengti mokesčių, tai yra 59 850 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, taip MB „R.“ išvengiant 59 850 Eur mokesčių.

3. MB „R.“ buvo kaltinama pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį tuo, kad MB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), atstovaujama direktoriaus I. Č., kuris turėdamas teisę atstovauti MB „R.“, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ir kontroliuoti jos veiklą, veikti jos naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d., būdamas atsakingas už mažosios bendrijos finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, kur nurodyta „1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <…> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys”, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė taip, kad buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, o būtent:

‑ I. Č., žinodamas, kad MB „R.“ jokių prekių iš UAB „E.“ realiai nepirko, UAB „E.“ vardu išrašytas 2018 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 124, 2018 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 126, 2018 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija ED Nr. 127 ir 2018 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija ED Nr. 130, MB „R.“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo pagrįsti tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo ‑ iš viso už 344 300 Eur sumą vykusių tarp MB „R.“ ir UAB „E.“;

‑ I. Č., žinodamas, kad MB „R.“ jokių prekių iš UAB „E.“ realiai nepirko, 22 atvejais, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d., AB „Šiaulių bankas“ esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo – 344 300 Eur piniginių lėšų mokėjimo į AB „Šiaulių bankas“ esančią UAB „E.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl to negalima iš dalies nustatyti laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. MB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

4. Be to, MB „R.“ buvo kaltinama pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį tuo, kad siekdama išvengti mokesčių, kurių suma viršijo 750 MGL, valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas ir turtą: MB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), atstovaujama direktoriaus I. Č., kuris turėdamas teisę atstovauti MB „R.“, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ir kontroliuoti jos veiklą, veikti jos naudai ir interesais, būdamas atsakingas už bendrijos buhalterinės apskaitos organizavimą, deklaracijų ir kitų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų pateikimą, bei juose nurodytų teisingų duomenų pateikimą, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d. (pastaba – nuosprendyje nurodyta nuo 2018-20-31 iki 2020-02-24), Vilniaus mieste, tyčia, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, turėdamas tikslą išvengti 59 850 Eur Pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX- 7513 straipsnio 1 dalies nuostatas „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks”, 14 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita‑faktūra ar kitas šiame Įstatyme numatytas vietoj PVM sąskaitos‑faktūros prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip”, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad „už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 <…> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“, įrašė į Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, o būtent: I. Č., MB „R.“ vardu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, be apskaitos dokumentų įsigijo elektros prekių, kurias pagal 4 PVM sąskaitas faktūras už 344 850 Eur, iš kurių 59 850 Eur sudaro MB „R.“ į valstybės biudžetą mokėtinas PVM, pardavė UAB „C.“. I. Č., siekdamas išvengti MB „R.“ susidariusio pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, žinodamas kad UAB „E.“ susidariusio mokėtino į valstybės biudžetą PVM nedeklaruos ir nemokės, MB „R.” buhalterinėje apskaitoje užregistravo 4 PVM sąskaitas‑faktūras apie tai, kad UAB „E.” tariamai pardavė elektros prekių MB „R.“ iš viso už 344 300 Eur, o būtent: 2018 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 124 už 85 700 Eur sumą, 2018 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija ED Nr. 126 už 85 700 Eur sumą, 2018 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija ED Nr. 127 už 85 700 Eur sumą, 2018 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 130 už 86 200 Eur sumą. I. Č., tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, žinodamas, kad UAB „E.“ jo vadovaujamai MB „R.” jokių elektros prekių nepardavė, Valstybinei mokesčių inspekcijai per elektroninio deklaravimo sistemą 2 atvejais (2018 m. spalio 31 d. ir 2018 m. lapkričio 28 d.) pateiktose Pridėtinės vertės mokesčių deklaracijose (forma FR0600) nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas, tai yra: 11 laukelyje „PVM apmokestinami sandoriai“ deklaravo 285 000 Eur mažiau PVM apmokestinamų sandorių apmokestinamosios vertės, 29 laukelyje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ deklaravo 59 850 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 laukelyje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ deklaravo 59 850 Eur mažiau mokėtino į biudžetą PVM. Tokiu būdu, MB „R.“ atstovaujama I. Č., siekdama išvengti mokesčių, tai yra 59 850 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, taip MB „R.“ išvengė 59 850 Eur mokesčių.

5. Pirmosios instancijos teismas I. Č. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, o juridinį asmenį MB „R.“ – pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį išteisino konstatavęs, kad bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino nei tiesioginė tyčia, nei specialusis tikslas – siekis išvengti mokesčių, kai jų suma viršija 750 MGL, taip pat – inkriminuotas nusikalstamos veikos sudėties dalyko požymis – žinomai neteisingų duomenų apie MB „R.“ gautas pajamas įrašymas į Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas ir pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Šioje kaltinimo apimtyje pirmosios instancijos teismas laikė, kad yra neįrodyta ir kita aplinkybė – t. y. kad MB „R.“ elektros prekes, kurias pagal 4 PVM sąskaitas‑faktūras už 344 850 Eur pardavė UAB „C.“, įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir be apskaitos dokumentų. Teismas nustatė, kad MB „R.“, kuriai vadovavo I. Č., sandoryje tarp UAB „E.“ bei UAB „C.“ veikė kaip neatskleistas tarpininkas, kuris gali nekontroliuoti prekių judėjimo, iš sandorių gaudamas tarpininkavimo mokestį (0,159742 % komisinių, t. y. 454,54 Eur).

6. Be to, pirmosios instancijos teismas I. Č. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o juridinį asmenį MB „R.“ – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį išteisino nustatęs, kad nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. MB „R.“ buhalterinė apskaita buvo organizuojama ir tvarkoma pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą ir kitų teisės aktų reikalavimus, dėl to galima nustatyti MB „R.“ įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydžius bei struktūrą, todėl pripažino, kad nepasitvirtino nusikalstamų padarinių kilimas. Teismas pripažino, kad byloje nenustatytas fiktyvaus sandorio sudarymo faktas tarp MB „R.“ ir UAB „E.“ bei UAB „C.“, taip pat nenustatyta, kad sąskaitos‑faktūros (2018-09-14 PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 124, 2018-09-18 PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 126, 2018-09-21 PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 127 ir 2018-10-03 PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 130) buvo panaudotos pagrįsti tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas buhalterinėje apskaitoje. Taip pat teismas nenustatė paminėtų sąskaitų-faktūrų rekvizitų esminių pažeidimų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7. Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras prašo: 1) Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį dėl I. Č. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį ir MB „R.“ išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: a) I. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti, paskiriant: pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 1 metų laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 220 straipsnio 2 dalį – 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrintą bausmę už atskiras nusikalstamas veikas I. Č. paskirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę; b) MB „R.“ pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 20 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje; 20 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti, paskiriant: pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ‑ juridinio asmens likvidavimą; pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 2 dalį ‑ juridinio asmens likvidavimą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, subendrintą bausmę už atskiras nusikalstamas veikas MB „R.“ paskirti juridinio asmens likvidavimą; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą civilinį ieškinį 59 850 Eur sumai tenkinti visiškai ir priteisti iš MB „R.“, o negavus reikalavimų patenkinimo iš juridinio asmens, iš kaltinamojo I. Č. subsidiariai 59 850 Eur sumą; 3) Pinigines lėšas, t. y. 40 000 Eur, esančias AB „Šiaulių bankas“ banko sąskaitoje, kurioms yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nukreipti civiliniam ieškiniui patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendis, kuriuo I. Č. bei MB „R.“ išteisinti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisme ištirtus duomenis, dėl ko padarė nepagrįstas ir bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog nagrinėjamu atveju nepadarytos BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, todėl nuosprendis dėl I. Č. bei MB „R.“ išteisinimo naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

7.2. Anot prokuroro, iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad I. Č. bei MB „R.“, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmos instancijos teismas, savo veiksmais akivaizdžiai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 220 straipsnio 2 dalyje.

7.3. Specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2541538-20 konstatuota, kad MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. buhalterinė apskaita buvo tvarkoma iš dalies nesilaikant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2021 m. kovo 30 d. dokumentų apžiūros protokolu specialistui buvo pateiktas 2021 m. kovo 22 d. dokumentų apžiūros protokolas Nr. IBPS-V-68909-21 ir 2020 m. spalio 23 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-2541538-20. Remiantis pateiktais duomenimis specialistas paaiškino, kad pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus MB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir pagal VMI išrašomų PVM sąskaitų‑faktūrų registrą, nustatyta, kad MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. VMI išrašomų PVM sąskaitų‑faktūrų registre neužregistravo PVM sąskaitos‑faktūros 2018 m. spalio 3 d. RLTA 1003-1, kuria pagrindė prekių (automatikos skydai) pardavimą UAB „C.“ iš viso 86 212,50 Eur. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu, patikrinus duomenis iš CIS kompiuterinės duomenų bazės VMI ‑ Duomenys apie sąskaitas‑faktūras, nustatyta, kad MB „R.“ nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai išrašomų PVM sąskaitų‑faktūrų registro už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d.

7.4. Atsižvelgiant į apžiūrai pateiktus dokumentus nustatyta, kad, jeigu MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. pardavė prekes (automatikos skydus) pagal 4 PVM sąskaitas‑faktūras UAB „C.“ iš viso už 344 850 Eur (be PVM 285 000 Eur, PVM 59 850 Eur), tai MB „R.“ nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1 dalies „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ reikalavimų, tai yra:

7.5. ‑ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. neužregistravo apskaitos registruose 4 PVM sąskaitų‑faktūrų, kuriomis pagrindė iš viso 344 850 Eur (285 000 Eur pajamos, 59 850 Eur pardavimo PVM) prekių (automatikos skydai) pardavimą UAB „C.“;

7.6. ‑ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. neužregistravo apskaitos registruose iš viso 344 850 Eur piniginių lėšų (įplaukų) gavimo iš UAB „C.“ (2020 m. spalio 23 d. specialisto išvados Nr. IBPS-V-2541538-20 5-5.1, 6-6.3, 7 priedai).

7.7. Nustatyta, kad MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. buhalterinė apskaita buvo tvarkoma iš dalies nesilaikant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.

7.8. Nustatyta, kad jeigu MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. pardavė prekes (automatikos skydus) pagal 4 PVM sąskaitas‑faktūras UAB „C.“ iš viso 344 850 Eur (pajamos 285 000 Eur, pardavimo PVM 59 850 Eur), tai MB „R.“ 2-iose pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) už 2018 m. rugsėjo ‑ spalio mėn., kurias pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą, tai yra neįrašė šiose deklaracijose iš viso 285 000 Eur PVM apmokestinamų sandorių (PVM deklaracijų 11 eilutėje), 59 850 Eur 21 proc. pardavimo PVM (PVM deklaracijų 29 eilutėje), 59 850 Eur mokėtino į biudžetą PVM (PVM deklaracijų 36 eilutėje).

7.9. Tai yra, MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. pagal 4 PVM sąskaitas‑faktūras, kuriomis pagrindė prekių (automatikos skydai) pardavimą iš viso 344 850 Eur UAB „C.“, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2-ose pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) už 2018 m. rugsėjo‑spalio mėn., nepriskaičiavo iš viso 59 850 Eur pardavimo PVM; MB „R.“ Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2-ose pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) už 2018 m. rugsėjo‑spalio mėn., nedeklaravo ir nesumokėjo iš viso 59 850 Eur mokėtino į biudžetą PVM, todėl valstybės biudžetui padarė 59 850 Eur nuostolį.

7.10. Kaip matyti, specialisto išvadoje nurodyti padaryti konkretūs teisės aktų pažeidimai ir dėl jų atsiradę BK 222 straipsnyje numatyti padariniai. Specialistas po papildomų duomenų gavimo analizės nustatė, kad MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. 4 PVM sąskaitomis‑faktūromis pagrindė prekių (automatikos skydai) pardavimą UAB „C.“ iš viso 344 850 Eur, tačiau pagal VMI išrašomų PVM sąskaitų‑faktūrų registrą, nustatyta, kad MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. VMI išrašomų PVM sąskaitų‑faktūrų registre neužregistravo PVM sąskaitos‑faktūros 2018 m. spalio 3 d. RLTA 1003-1, kuria pagrindė prekių (automatikos skydai) pardavimą UAB „C.“ iš viso 86 212,50 Eur. Taip pat nustatyta, kad MB „R.“ nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai išrašomų PVM sąskaitų‑faktūrų registro už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. 4 atvejais pagrindė piniginių lėšų gavimą iš viso 344 850 Eur iš UAB „C.“.

7.11. Iš bylos duomenų matyti, kad MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. pardavė prekes (automatikos skydus) pagal 4 PVM sąskaitas‑faktūras UAB „C.“ iš viso 344 850 Eur (be PVM 285 000 Eur, PVM 59 850 Eur), tačiau šių sandorių tinkamai, t. y. taip kaip reikalauja įstatymas, nedeklaravo ir dėl šios priežasties specialistas nustatė, kad MB „R.“ nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad „apskaitos registruose ūkimų operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dienų, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1 dalies „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ reikalavimų, tai yra:

7.12. ‑ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. neužregistravo apskaitos registruose 4 PVM sąskaitų‑faktūrų, kuriomis pagrindė iš viso 344 850 Eur (285 000 Eur pajamos, 59 850 Eur pardavimo PVM) prekių (automatikos skydai) pardavimą UAB „C.“; laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. neužregistravo apskaitos registruose iš viso 344 850 Eur piniginių lėšų (įplaukų) gavimo iš UAB „C.“ (2020 m. spalio 23 d. specialisto išvados Nr. 1BPS-V-2541538-20 5‑5.1, 6‑6.3, 7 priedai). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. buhalterinė apskaita buvo tvarkoma iš dalies nesilaikant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.

7.13. Specialistas išvadoje Nr. IBPS-V-2541538-20 konkrečiai nurodo, kad jeigu MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. nevykdė prekių (automatikos skydai) įsigijimo sandorių iš UAB „E.“, tai MB „R.“ nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, kur nurodyta „1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <...> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys tai yra:

7.14. ‑ 4 PVM sąskaitas‑faktūras (Nr. ED-124, Nr. ED-126, Nr. ED-127, Nr. ED-130) panaudojo pagrįsti tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo iš viso 344 300 Eur (be PVM 284 545,46 Eur, PVM 59 754,54 Eur) tarp MB „R.“ ir UAB „E.“;

7.15. ‑ 22 atvejais laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo iš viso 344 300 Eur piniginių lėšų mokėjimo UAB „E.“.

7.16. Ir jeigu MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. pardavė prekes (automatikos skydus) pagal 4 PVM sąskaitas‑faktūras UAB „C.“ iš viso 344 850 Eur (be PVM 285 000 Eur, PVM 59 850 Eur), tai MB „R.“ nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad ,, apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1 dalies „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ reikalavimų, tai yra:

7.17. ‑ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. neužregistravo apskaitos registruose 4 PVM sąskaitų‑faktūrų, kuriomis pagrindė iš viso 344 850 Eur (285 000 Eur pajamos, 59 850 Eur pardavimo PVM) prekių (automatikos skydai) pardavimą UAB „C.“; laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. neužregistravo apskaitos registruose iš viso 344 850 Eur piniginių lėšų (įplaukų) gavimo iš UAB „C.“, tai atsižvelgiant į tai kas išdėstyta aukščiau, dėl MB „R.“ Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų nesilaikymo, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. negalima iš dalies nustatyti MB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

7.18. Teismas, neturėdamas specialių žinių, vertinti buhalterinius apskaitos duomenis, kaip esminiu šaltiniu rėmėsi specialistų išvadomis ir jų parodymais teisme, juos gretindamas tarpusavyje, nustatydamas prieštaravimus, o kartu vertindamas vienos ar kitos pozicijos pagrįstumą. Įvertinus 2020 m. lapkričio 13 d. FNTT specialistės išvadą su 2021 m. kovo 30 d. apžiūros protokolu, taip pat 2021 m. gruodžio 13 d. konsultacinę išvadą, specialistų Brigitos Stuogienės ir Česlovo Maculevičiaus paaiškinimus teisme, specialistų profesinę patirtį ir kompetencijas atitinkamoje srityje, konstatuotina, kad labiau pagrįsta, nuoseklesnė ir atitinkanti byloje surinktą medžiagą yra konsultacine nepriklausomo eksperto išvada, o FNTT specialistės išvada yra sąlyginio pobūdžio, nulemta jai suformuluotų prielaidinio pobūdžio klausimų. FNTT specialistės išvados sąlyginį pobūdį apklausos metu pripažino ir specialistė B. Stuogienė. Be to, pritariant konsultacinę išvadą pateikusio specialisto nuomonei, teismas taip pat įžvelgia ir į nustatytą 2020 m. lapkričio 13 d. FNTT specialistės išvados su 2021 m. kovo 30 d. apžiūros protokolo vidinį prieštaravimą. Anot apelianto, priešingai, teismo vertinimu, konsultacinė išvada yra nuosekli, išsamiai atsako į suformuluotus klausimus, ir nėra sąlyginė.

7.19. Prokurorui nesuprantama teismo pozicija dėl įrodymų vertinimo, t. y. kodėl teismas, vertindamas surinktus įrodymus, byloje rėmėsi išimtinai tik 2021 m. gruodžio 13 d. UAB „V. A.“ konsultacine specialisto išvada Nr. 12/13 (atliko specialistas Česlovas Maculevičius) ir visiškai ignoravo FNTT specialistės išvadą. Teismas konstatavo, kad specialistų išvados prieštarauja viena kitai, tačiau priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi tik 2021 m. gruodžio 13 d. UAB „V. A.“ konsultacine specialisto išvada Nr. 12/13. Išvada Nr. 12/13 atlikta ir galimai nesumokėti mokesčiai buvo skaičiuojami preziumuojant tai, kad realus prekių pirkimo-pardavimo sandoris tarp MB „R.“ ir UAB „E.“ yra įvykęs. Tokia UAB „V. A.“ konsultacine specialisto išvada yra klaidinga tuo aspektu, kad neatitinka byloje nustatytoms aplinkybėms ir negali būti laikoma kaip pagrindu dėl galimai padarytų pažeidimų organizuojant buhalterinės apskaitos vedimą ir nesumokant paskaičiuotų mokesčių valstybės biudžetui.

7.20. Paprastai vien tik remiantis konsultacine išvada negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gauto ekspertizės akto (specialisto išvados) įrodomoji reikšmė:<...> teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvių iniciatyva gauti dokumentai, kurie buvo surašyti panaudojant specialiąsias žinias, laikomi konsultacinėmis išvadomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2010, 2K-525/2010). Šios išvados yra kitos rūšies įrodymai nei BPK nustatyta tvarka gautos specialisto išvados ar ekspertizės aktai (2019 m. kovo 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialiųjų žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga (Teismų praktika Nr. 50)).

7.21. Specialisto Česlovo Maculevičiaus pateiktoje išvadoje Nr. 12/13 yra kritikuojama FNTT specialistės išvada IBPS-V-2541538-20 ir 2021 m. kovo 30 d. apžiūros protokolas, nurodant, kad specialistės išvada yra ekonomiškai nepagrįsta, nes galima nustatyti tiriamos įmonės veiklos rezultatus. Tokia specialisto Č. Maculevičiaus pateikta išvada neturi būti pripažintina kaip tinkamas ir esminis įrodymas byloje priimant sprendimą. Tiek iš minėtos išvados turinio, tiek iš paties Č. Maculevičiaus parodymų turinio matyti, jog atliekant tyrimą jam nebuvo pateikti visi bylos dokumentai bei visi tiriamų bendrovių apskaitos dokumentai. Atlikdamas tyrimą šis specialistas byloje esančius įrodymus vertino tik ta apimtimi, kuri jam buvo pateikta iš gynybos pusės, t. y. nevertino liudytojų parodymų, duotų teisme, kitų bylos duomenų, o vertino ir tyrė kaltinamąjį aktą, specialistės išvadą ir tik dalį bylos. Šį faktą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas specialistas Č. Maculevičius teisme nurodęs, kad jo tyrimo prioritetas buvo vertinti pagal objektyvią bylos medžiagą, o ne pagal subjektyvius liudytojų paaiškinimus ir tai įvertinęs, priėjo išvadą, kad mokesčiai ir buhalterinė apskaita MB „R.“ buvo tvarkomi tinkamai. Taigi, toks specialisto Č. Maculevičiaus atliktas tyrimas negali būti vertinamas nei kaip išsamus, nei kaip patikimas, ar paneigiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Klaipėdos apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistės išvadą dėl MB „R.“. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Klaipėdos apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistė paaiškino, kad rašė išvadą, lygindama ikiteisminio tyrimo metu pateiktus dokumentus su pirminiais apskaitos dokumentais. Specialistas negali išeiti iš jam suformuluotos užduoties ribų. Specialisto išvada yra teikiama klausimų apimtyje, savarankiškų pastebėjimų į išvadą ji neįrašė. Sąlyginis atsakymas yra dėl to, nes jai buvo užduotas sąlyginis klausimas. Tyrimo metu reikėjo papildomos apžiūros ir pakartotinio dokumentų įvertinimo, nes reikėjo įvertinti naujai paaiškėjusias aplinkybes po to, kai jai buvo pateiktas 2021 m. kovo 22 d. dokumentų apžiūros protokolas. Remiantis 2021 m. kovo 22 d. protokolu, negalima nustatyti esminių buhalterinės apskaitos duomenų, įsipareigojimo dydžio, nuosavo kapitalo struktūros ar turto. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. apskaitos registruose neužregistruotos 4‑ios PVM sąskaitos‑faktūros ir laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. apskaitos registruose neužregistruotos gautos piniginės lėšos iš UAB „C.“, kas neleidžia nustatyti minėtų duomenų.

7.22. Atsižvelgiant į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu atsirado prieštaravimai tarp dviejų finansinių tyrimų išvadų, o apklausti specialistai liko prie savo parodymų ir prieštaravimų pašalinti nepavyko, teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp dviejų finansinių tyrimų išvadų, turėjo skirti buhalterinę ekspertizę, o ne remtis išimtai tik Č. Maculevičiaus konsultacine išvada, kurioje nebuvo vertinami visi baudžiamosios bylos duomenys.

7.23. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį teismas kaip pagrindą, įrodymų vertinimui ir aplinkybių nustatymui, laikė prokuroro 2021 m. balandžio 8 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą aprašomąją dalį. Teismas analizuodamas nurodytą prokuroro sprendimą padarė išvadas, kad prokuroras šiuo nutarimu aiškiai konstatavo, kad 2018 m. rugsėjo ‑ spalio mėnesiais sandoriai tarp bendrovių MB „R.“, UAB „C.“, UAB „A.“, SIA „A.“, UAB „E.“ įvyko realiai ir nebuvo apsimestiniai, turint tikslą išvengti mokėti pridėtinės vertės mokestį ar jį susigrąžinti.

7.24. Pasak apelianto, šiuo atveju teismo išvados realiai neatitinka prokuroro priimto sprendimo motyvams. Prokurorui priimant minėtą sprendimą, prokuroro pozicija buvo ta, kad tarp bendrovių MB „R.“, UAB „C.“, UAB „A.“, SIA „A.“, UAB „E.“ įvyko sandoriai, tačiau ta seka, kaip nurodyta nutarime. Prokuroro nutarime nepasisakoma, kad įvyko realus prekių pirkimo ‑ pardavimo sandoris tarp UAB „E.“ ir MB „R.“, todėl teismas negalėjo paėmęs iš prokuroro nutarimo dalį ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir laikyti jas kaip nenuginčijamą faktą ar pagrindą padėjusi teismui nustatyti kaltinamajam akte aprašytų nusikalstamų veikų buvimą ar nebuvimą. Prokuroro nutarime analizuojami ir atskleidžiami galimai įvykę sandoriai po to, kai MB „R.“, turėdama nenustatytos kilmės prekes, įgytas iš nenustatytų ūkio subjektų ar fizinių asmenų, jas pardavė UAB „C.“, o vėliau šios prekės, nutarime išvardintu eiliškumu buvo perparduotos nurodytoms bendrovėms.

7.25. Teismas sprendime pritarė gynybos išdėstytai pozicijai ir nurodė, kad dėl fakto, jog prekės realiai egzistavo, ginčo įrodymų tyrimo metu nekilo, nes baudžiamasis persekiojimas UAB „E.“ direktoriaus P. T. atžvilgiu prokuroro nutarimu nutrauktas, konstatavus, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, dėl kurios turėtų būti persekiojimas; analogiški prokuroro procesiniai sprendimai buvo priimti ir UAB „C.“ vadovo G. Č. bei UAB „A.“ pardavimų skyriaus vadovo J. L. atžvilgiu. Kita vertus, pabrėžtina, kad konstatavus minėtų įmonių sudarytų sandorių realų egzistavimą, toliau tęstas ikiteisminis tyrimas dėl MB „R.“ ir jį atstovaujančio fizinio asmens I. Č. veiksmų, faktinėje dalyje inkriminuojant būtent sandorius su UAB „E. ir UAB „C.“. Tokia valstybės kaltintojo pozicija ne tik galimai neatitinka logikos reikalavimų, bet ir yra nenuosekli, atsižvelgus į visą proceso eigą. Apeliantas nesutinka su tokiomis teismo išvadomis. Kaltinimas suformuotas taip, kad įrodinėjamas ne sandorio buvimas tarp MB „R.“ ir UAB „C.“, bet taip, kad MB „R.“, įgijusi prekes be apskaitos dokumentų, jas pardavė UAB „C.“, sandorių tinkamai nedeklaravo, mokesčių nesumokėjo, o prekių kilmę mėgino pagrįsti apgaulingais apskaitos dokumentais, rodančiais tariamą prekių pirkimą iš UAB „E.“. Šiuo atveju neginčijamas faktas yra tai, kad prokuroras, nesurinkęs pakankamai duomenų apie galimai neįvykusius sandorius tarp bendrovių MB „R.“, UAB „C.“, UAB „A.“, SIA „A.“, UAB „E.“, ikiteisminio tyrimo metu priėmė sprendimą nereikšti įtarimų visų bendrovių atsakingiems asmenims. Prokuroro 2021 m. balandžio 8 d. sprendimas nutraukti tyrimą Nr. 04-6-00027-19 įtariamųjų S. Š. ir P. T. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 203 straipsnio 2 dalyje, kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (beje UAB „C.“ vadovo G. Č. bei UAB „A.“ pardavimų skyriaus vadovo J. L. atžvilgiu joks sprendimas nebuvo priimtas, įtarimai jiems pareikšti nebuvo), buvo priimtas atsižvelgus į byloje surinktus įrodymus, kad nėra duomenų, jog minėtos bendrovės ir atsakingi asmenys galėjo dalyvauti apsimestiniuose sandoriuose.

7.26. Apeliantas sutinka su teismo padaryta išvada, kad iš pradžių tyrimas buvo atliekamas įtariant, kad bendrovės MB „R.“, UAB „C.“, UAB „A.“, SIA „A.“, UAB „E.“, sudarydami tarpusavyje pirkimo ‑ pardavimo sandorius, galimai dalyvauja PVM grobstymo schemoje, tačiau atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima pareikšti įtarimus visų bendrovių atsakingiems asmenims ir juos perduoti į teismą. Dėl minėtos priežasties 2021 m. balandžio 8 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą su UAB „E.“ susijusių fizinių asmenų ‑ S. Š. ir P. T. atžvilgiu. Tačiau teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, akcentuodamas minėtą nutarimą, kad prokuroras konstatavo, jog tarp minėtų bendrovių įvyko realus sandoriai, visiškai neatsižvelgė į tai, kad minėtame nutarime nepasisakoma dėl sandorių tikrumo tarp MB „R.“ ir UAB „E.“. Prokuroro nutarime pasisakyta, kad sandoriai tarp bendrovių MB „R.“. UAB „C.“, UAB „A.“, SIA „A.“, UAB „E.“ galėjo įvykti, tačiau esminė aplinkybė, į kurią neatsižvelgė teismas yra tai, kad prekių pirkimo ‑ paravimo sandoriai prasidėjo nuo MB „R.“, t. y. ši bendrovė buvo prekės pirminis savininkas, nuo kurio prekės buvo perparduodamos kitoms bendrovėms. Šiuo atveju prekės judėjo nuo MB „R.“ iki UAB „C.“, nuo UAB „C.“ iki UAB „A.“, nuo UAB „A.“ iki SIA „A.“, ir galiausiai iki UAB „E.“, todėl akivaizdu, kad šios pirkimų ‑ pardavimų grandinės pradžia tarp bendrovių buvo MB „R.“, o ne UAB „E.“. Tinkamai neįvertinus šių aplinkybių, teismo padarytos išvados dėl prokuroro 2021 m. balandžio 8 d. priimto sprendimo nutraukti tyrimą yra klaidingos ir suformavo teismui nuomonę, kad tokia valstybės kaltintojo pozicija ne tik galimai neatitinka logikos reikalavimų, bet ir yra nenuosekli.

7.27. Tam, kad išsiaiškinti, ar MB „R.“ galėjo tas pačias prekes įsigyti iš UAB „E.“, buvo būtina nustatyti esminę aplinkybę ‑ kas yra pirminis prekių turėtojas, pardavėjas (tarpininkas), nuo kurio prasideda prekės pirkimo ‑ pardavimo sandorio pradžia. Pagal byloje surinktus duomenis, t. y. sąskaitos‑faktūros, pirkimo-pardavimo sutartys tarp bendrovių, atsiskaitymų eiliškumą tarp bendrovių, banko išrašus, liudytojų parodymus, matyti, kad minėtų elektros prekių pirminis pardavėjas (ar tarpininkas) yra MB „R.“, nuo kurio prekės buvo gabenamos iki UAB „C.“ ir toliau į kitas įmones, todėl nėra pagrįstas teismo motyvas, vadovautis nepriklausomo specialisto išvada, konstatuojant, kad sandoris tarp bendrovių MB „R.“ ir UAB „E.“ buvo realus.

7.28. Byloje yra pateikti iš SIA „A.“ išrašomų sąskaitų registro duomenys, iš kurių matyti, kad Latvijos įmonė SIA „A.“ pardavė prekių UAB „E.“ pagal dvi sąskaitas‑faktūras: 2018 m. spalio 1 d. pagal sąskaitą‑faktūrą serija ARO Nr. 000569 už 152 520 Eur ir 2018 m. spalio 5 d. pagal sąskaitą‑faktūrą serija ARO Nr. 000594 už 152 520 Eur, tačiau jokių duomenų apie minėtų prekių pardavimą MB „R.“ nėra, kam minėtos prekės galėjo būti parduotos nenustatyta, kadangi atlikus kratą jokių dokumentų nerasta, duomenys, t. y. deklaracijos apie tariamus sandorius valstybės institucijoms teiktos nebuvo.

7.29. UAB „A.“ 2018 m. spalio 3 d. sąskaitoje Nr. 8441/8728 nurodyta, kad SIA „A.“ pardavė 4 automatikos modulius, 2 valdymo paneles ir 2 valdymo pultus, kurių bendra vertė 148 512 Eur. Šias prekes pagal 2018 m. spalio 5 d. sąskaitą Nr. ARO 000594 SIA „A.“ pardavė UAB „E.“ už 152 520 Eur. Šios prekės iš SIA „A.“, remiantis 2018 m. spalio 5 d. tarptautiniu krovinio važtaraščiu, kuris neturi identifikacinio numerio, buvo išgabentos gavėjui UAB „E.“, adresu (duomenys neskelbtini).

7.30. Byloje yra apžiūrėtas vaizdo failas, kuriame galimai užfiksuotas iš UAB „A.“ įsigytų prekių iškrovimas Latvijos įmonės SIA „A.“ patalpose, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad šias prekes UAB „E.“ vėliau pardavė MB „R.“. UAB „E.“ neturėjo galimybės parduoti elektros prekių MB „R.“ pagal 2018 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaita-faktūra serija ED Nr. 124, 2018 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaita‑faktūra serija ED Nr. 126, 2018 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaita‑faktūra serija ED Nr. 127 ir 2018 m. spalio 3 d. PVM sąskaita‑faktūra serija ED Nr. 130, kadangi nurodytų prekių UAB „E.“ tuo metu dar neturėjo nusipirkusi iš Latvijos įmonės. Kaip matyti iš bylos duomenų, UAB „E.“ neteikė jokių ataskaitų mokesčių administratoriui, neturėjo jokių sandėliavimo ar administracinių patalpų, neturėjo jokių transporto priemonių. Nėra jokių duomenų ar dokumentų apie tai, kad tarp MB „R.“ ir UAB „E.“ būtų vykdytas kokių nors prekių vežimas, sandėliavimas, iškrovimas ar pakrovimas. Vienintelis MB „R.“ darbuotojas yra direktorius I. Č., kitų bendrovėje dirbančių asmenų nėra. Nenustatyta, kad bendrovė realiai būtų vykdžiusi kokią nors ūkinę‑komercinę veiklą, tai patvirtino ir pats I. Č., nurodęs, kad bendrovę įsigijo neturėdamas konkretaus tikslo vykdyti kokią nors konkrečią veiklą.

7.31. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad suformuotas kaltinimas, jog MB „R.“ atsakingas asmuo – I. Č. prekių iš UAB „E.“ nepirko, grindžiamas iš esmės tuo, kad 1) SIA „A.“ krovinio važtaražčiai UAB „E.“ yra vėlesni nei šios įmonės išrašytos sąskaitos‑faktūros įmonei MB „R.“, dėl ko daroma prielaida, kad realiai prekės iš UAB „E.“ pagal atitinkamas sąskaitas‑faktūras nebuvo nupirktos; 2) nenustatyta, kad tarp MB „R.“ ir UAB „E.“ būtų vykdytas kokių nors prekių vežimas, sandėliavimas ar pakrovimas. Pagal atitinkamą kaltinimų logiką MB „R.“ ir ją atstovavusiam fiziniam asmeniui atitinkamoje nusikalstamoje schemoje, sunkiai suprantama valstybinio kaltintojo pozicija atsakomybėn traukti tik vieną iš minimo sandorio šalių. Jeigu sandoris yra fiktyvus, tai su tuo turėtų būti realiai susijusios abi sandorio šalys.

7.32. Anot apelianto, teismas padarė neteisingas išvadas, kad apsimestiniame sandoryje privalo dalyvauti dvi bendrovės. Šioje byloje buvo apklausti abiejų bendrovių atsakingi asmenys, t. y. UAB „E.“ nupirkęs asmuo P. T. ir MB „R.“ I. Č. Teisme apklaustas liudytojas P. T. parodė, kad jis nepažįsta kaltinamojo I. Č., taip pat, kad jis su UAB „E.“ po 2018 m. rugpjūčio 17 d. jokių veiksmų UAB „E.“ vardu neatlikinėjo. Liudytojas P. T. taip pat parodė nežinantis, kas už jį galėjo įsiregistruoti EDS ir teikti įmonės deklaracijas iki 2019 m. vasario 25 d., jis jokių dokumentų nepasirašinėjo ir VMI nepateikinėjo. Liudytojas taip pat neprisiminė, ar rugpjūčio 24 d. kreipėsi į „Šiaulių bankas“ su prašymu atidaryti banko sąskaitą UAB „E.“ vardu. Teismui liudytojo parodymai sukėlė abejones, tačiau kaltinamojo I. Č. parodymais teismas neabejojo ir juos laikė teisingais, nors I. Č. jokių parodymų ikiteisminio tyrimo metu nedavė, o vėlesni parodymai teisme neatitiko nustatytų byloje aplinkybių, t. y. I. Č. negalėjo tinkamai paaiškinti, kokiai veiklai vykdyti buvo nupirkta MB „R.“, kokią veiklą jis vykdė, atsisakė nurodyti pinigų pervedimo aplinkybes iš kitos Latvijos įmonės. Tokie liudytojo P. T. parodymai akivaizdžiai įrodo, kad jokio prekių pirkimo ‑ pardavimo tarp MB „R.“ ir UAB „E.“ nebuvo ir negalėjo būti. Šį faktą patvirtina ir anksčiau paminėti bylos dokumentai, t. y. sąskaitos‑faktūros, išrašytos UAB „E.“ vardu: 2018 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaita-faktūra serija ED Nr. 124, 2018 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaita‑faktūra serija ED Nr. 126, 2018 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaita‑faktūra serija ED Nr. 127 ir 2018 m. spalio 3 d. PVM sąskaita‑faktūra serija ED Nr. 130, kuriose nėra vadovo ar atsakingo UAB „E.“ asmens parašų ar antspaudų. Tokios formos sąskaitas‑faktūras nėra sudėtinga įtraukti į bendrovės apskaitą ir be kitos bendrovė žinios, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, todėl teismo išvada, kad sunkiai suprantama valstybinio kaltintojo pozicija atsakomybėn traukti tik vieną iš minimo sandorio šalių, yra nepagrįsta ir galimai teismui sudariusi klaidingą nuomonę priimant išteisinamąjį nuosprendį.

7.33. Šioje byloje nustatytas tiek juridinis, tiek ir faktinis I. Č. ir MB „R.“ patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Tai, kad kaltinamieji apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą bei siekdami išvengti mokesčių, kurių suma viršijo 750 MGL, įrašė į Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis, patvirtina ištirtų duomenų visuma, bylos rašytinė medžiaga, liudytojų bei kaltinamųjų parodymai, specialisto išvada, kratų metu paimti dokumentai. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisminio nagrinėjimo metu ištirti ir patikrinti duomenys vieni kitus papildo bei patvirtina, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą.

7.34. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas ‑ tai buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme ‑ tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas ‑ tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas). Apskaitos registras ‑ tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 2 punktas). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013 ir kt.).

7.35. Pagal bylos duomenis iš MB „R.“ vykdytos buhalterinės apskaitos dokumentų iš dalies negalima nustatyti minėtų aplinkybių. Su apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu glaudžiai susijęs ir kitas nusikaltimas, dėl kurių buvo kaltinami I. Č. ir MB „R.“, t. y. neteisingas duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (BK 220 straipsnis). Nuslėptos ūkinės operacijos nebuvo įtrauktos į MB „R.“ buhalterinę apskaitą, o tai lėmė, jog vėliau netinkamai, t. y. ne pagal realius įmonės veiklos rezultatus buvo pildomos ir mokesčių administratoriui pateikiamos deklaracijos. Todėl byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 2 dalyje, buvo padaryta.

7.36. Prokuroro manymu, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių ir patvirtinančių, kad I. Č. ir MB „R.“ veiksmuose yra visi nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendis dėl I. Č. ir MB „R.“ išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

8. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis I. Č., jo gynėjas, išteisintojo juridinio asmens MB „R.“ atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arvydo Navicko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

9. Prokuroro apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl I. Č. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį, o juridinio asmens MB „R.“ išteisinimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 2 dalį, prašoma išteisintųjų atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, prokuroro teigimu, neatitinkančiu bylos faktinių aplinkybių, bei pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, leidžiančių spręsti, jog I. Č. ir MB „R.“ padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus.

10. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P- 135-648/2016, 2K-241-303/2018, 2K-48-511/2020, 2K-13-654/2023). Tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą, apeliacinės instancijos teismas privalo laikytis BPK 20 straipsnio nuostatų. Tik laikantis įrodinėjimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų ir nustačius visas baudžiamojoje byloje įrodinėtinas aplinkybes, galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo klausimų išsprendimas. Teismų praktikoje įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu pripažįstami atvejai, kai teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.)

11. BK 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) numatyta atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė įmonės teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės asmens veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (BAĮ 2 straipsnio 4 dalis, galiojančio Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnis ir kt.). Tai esminiai reikalavimai, keliami asmenims, organizuojantiems ir tvarkantiems buhalterinę apskaitą. Kitaip tariant, buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma tinkamai, laikantis įstatymų, poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, apskaitoje privalo būti fiksuojama tik objektyvi informacija, kurią būtų galima palyginti su kitų asmenų turima informacija buhalterinėje apskaitoje arba būtų galima lyginti skirtingų laikotarpių to paties asmens finansinius rodiklius. Apgaulė buhalterinėje apskaitoje gali pasireikšti dviem aspektais: nefiksuojant buhalterinėje apskaitoje ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, nors teisės aktai reikalauja tai atlikti, ir melagingos informacijos fiksavimu buhalterinėje apskaitoje. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose (BK 222, 223 straipsnių taikymas) yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia BK 222 straipsnio prasme nusikalstamų padarinių buvimą.

12. BK 220 straipsnio 1 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII-791 redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-895/2018). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad BK 220 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 308- 697/2016). Būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020).

13. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikusi įrodymų tyrimą, įvertinusi surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino I. Č. dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje, o MB „R.“ – dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog:

13.1. MB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), atstovaujama direktoriaus I. Č., ir I. Č., būdamas MB „R.“, direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX- 574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą ,,už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d., tyčia, siekdami iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdami Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, kur nurodyta „1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <…> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys”, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė taip, kad buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, o būtent:

‑ I. Č., žinodamas, kad MB „R.“ jokių prekių iš UAB „E.“ realiai nepirko, UAB „E.“ vardu išrašytas 2018 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 124, 2018 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 126, 2018 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 127 ir 2018 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 130, MB „R.“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo pagrįsti tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo ‑ iš viso už 344 300 Eur sumą vykusių tarp MB „R.“ ir UAB „E.“;

‑ I. Č., žinodamas, kad MB „R.“ jokių prekių iš UAB „E.“ realiai nepirko, 22 atvejais, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d., AB „Šiaulių bankas“ esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo – 344 300 Eur piniginių lėšų mokėjimo į AB „Šiaulių bankas“ esančią UAB „E.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl to negalima iš dalies nustatyti laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. MB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

13.2. MB „R.“, atstovaujama direktoriaus I. Č., ir I. Č., būdamas MB „R.“, direktoriumi, siekdami išvengti mokesčių, kurių suma viršijo 750 MGL, valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas ir turtą:

- I. Č., būdamas MB „R.“, direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už bendrijos buhalterinės apskaitos organizavimą, deklaracijų ir kitų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų pateikimą, bei juose nurodytų teisingų duomenų pateikimą, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d., Vilniaus mieste, tyčia, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, turėdamas tikslą išvengti 59 850 Eur Pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies nuostatas „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks”, 14 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita‑faktūra ar kitas šiame Įstatyme numatytas vietoj PVM sąskaitos‑faktūros prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip”, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, kur nurodyta, kad „už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 <…> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“, įrašė į Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, o būtent: I. Č., MB „R.“ vardu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, be apskaitos dokumentų įsigijo elektros prekių, kurias pagal 4 PVM sąskaitas‑faktūras už 344 850 Eur, iš kurių 59 850 Eur sudaro MB „R.“ į valstybės biudžetą mokėtinas PVM, pardavė UAB „C.“. I. Č., siekdamas išvengti MB „R.“ susidariusio pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, žinodamas kad UAB „E.“ susidariusio mokėtino į valstybės biudžetą PVM nedeklaruos ir nemokės, MB „R.” buhalterinėje apskaitoje užregistravo 4 PVM sąskaitas‑faktūras apie tai, kad UAB „E.” tariamai pardavė elektros prekių MB „R.“ iš viso už 344 300 Eur, o būtent: 2018 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 124 už 85 700 Eur sumą, 2018 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 126 už 85 700 Eur sumą, 2018 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 127 už 85 700 Eur sumą, 2018 m. spalio 13 d. PVM sąskaitą‑faktūrą serija ED Nr. 130 už 86 200 Eur sumą. I. Č., tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, žinodamas, kad UAB „E.“ jo vadovaujamai MB „R.” jokių elektros prekių nepardavė, Valstybinei mokesčių inspekcijai per elektroninio deklaravimo sistemą 2 atvejais (2018 m. spalio 31 d. ir 2018 m. lapkričio 28 d.) pateiktose Pridėtinės vertės mokesčių deklaracijose (forma FR0600) nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas, tai yra: 11 laukelyje „PVM apmokestinami sandoriai“ deklaravo 285 000 Eur mažiau PVM apmokestinamų sandorių apmokestinamosios vertės, 29 laukelyje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ deklaravo 59 850 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 laukelyje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ deklaravo 59 850 Eur mažiau mokėtino į biudžetą PVM. Tokiu būdu, I. Č., ir MB „R.“ siekdami išvengti mokesčių, tai yra 59 850 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, taip MB „R.“ išvengiant 59 850 Eur mokesčių.

14. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas I. Č. ir MB „R.“ dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, savo sprendimą motyvavo tuo, kad neįrodyta, jog MB „R.“ elektros prekes, kurias pagal 4 PVM sąskaitas‑faktūras už 344 850 Eur pardavė bendrovei „C.“, įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir be apskaitos dokumentų. Apygardos teismo nuomone, vien aplinkybės, kad SIA „A.“ krovinio važtaraščiai UAB „E.“ yra vėlesni nei šios įmonės išrašytos sąskaitos‑faktūros įmonei MB „R.“ ar kad nenustatyta, jog tarp MB „R.“ ir UAB „E.“ būtų vykdytas kokių nors prekių vežimas, sandėliavimas ar pakrovimas, bylos kontekste neįrodo fakto, kad realiai prekės iš UAB „E.“ pagal atitinkamas sąskaitas‑faktūras nebuvo nupirktos. Apelianto manymu, teismo motyvas, kad sandoris tarp bendrovių MB „R.“ ir UAB „E.“ buvo realus, yra nepagrįstas. Prokuroro teigimu, aptariamų elektros prekių pirminis pardavėjas (ar tarpininkas) yra MB „R.“, nuo kurios prekės buvo gabenamos iki UAB „C.“ ir toliau, į kitas įmones. Taigi byloje svarbu nustatyti esminę aplinkybę – ar MB „R.“, atstovaujama I. Č., nupirko iš UAB „E.“ elektros skydus kaip neatskleistas tarpininkas, tarpininkaudamas tarp UAB „E.“ ir UAB „C.“, ar MB „R.“ nupirko elektros skydus iš nenustatyto subjekto (ne iš UAB ,,E.“) ir buvo pirminis prekių turėtojas / pardavėjas, nuo kurio prasideda prekės pirkimo ‑ pardavimo sandorio pradžia.

15. Viso baudžiamojo proceso metu I. Č. savo kaltę neigė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2018 m. rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, kuomet jis susitiko su P. T. (duomenys neskelbtini), ir pasakė, kad jo vadovaujamai įmonei „R.“ reikia apyvartinių lėšų, P. T. pasakė, kad reikės pagal išankstinį apmokėjimą perparduoti prekes – elektros skydus ir, kad nereikės tų prekių transportuoti ar sandėliuoti, tuo užsiims jie patys. Dėl uždarbio susitarė, kad tai bus iki kelių procentų nuo sumos, apie 450– 500 Eur. Nuo įvykdyto sandorio jam ir liko apie 450 Eur. Jis turėjo būti tarpininkas tarp UAB „E.“ ir kliento. Vėliau jis gavo informaciją iš P. T., kad vietoje įmonės „A.“ bus UAB „C.“. Fiziškai su niekuo iš UAB „C.“ nebendravo, turėjo tik kontaktinį el. paštą. Nei daiktų, nei dokumentų, dėl kurių tarpininkavo, nematė. Nesidomėjo, kaip elektros skydai bus atvežami į UAB „C.“. Jis gavo išankstines sąskaitas-faktūras iš UAB „E.“, paėmė produktų pavadinimus, išrašė sąskaitas-faktūras, pridėjęs 450 Eur savo pelno. Iš pradžių iš UAB „C.“ gaudavo pavedimą ir tada mokėdavo UAB „E.“. Sąskaitas jam atsiųsdavo P. T. iš el. pašto „(duomenys neskelbtini)“. Iš įmonės UAB „C.“ jo įmonei galimai buvo padaryti keturi mokėjimai. Per kiek kartų jo įmonė mokėjo UAB „E.“, tiksliai negali pasakyti – P. T. buvo nurodęs jam mokėti dalimis (t. 4 b. l. 163–164).

16. MB „R.“ atstovė Egidija Belevičienė paaiškino, kad tarp MB „R.“ ir UAB „C.“ buvo sudaryta pardavimo-pirkimo sutartis Nr. 2018/09-01, pagal kurią pardavėjas įsipareigojo perduoti pagal sutarties tvarką ir sąlygas užsakytas prekes sutartomis apimtimis ir terminais, o pirkėjas – prekes priimti ir sumokėti už jas šalių sutartą kainą. Pagal šią sutartį buvo išrašytos 4-ios UAB „C.“ išankstinės sąskaitos: 1) 2018 m. rugsėjo 14 d. sąskaita Nr. RL0918- 3 (86 212,50 Eur sumai); 2) 2018 m. rugsėjo 17 d. sąskaita Nr. RL0918-6 (86 212,50 Eur sumai); 3) 2018 m. rugsėjo 18 d. sąskaita Nr. RL0918-9 (86 212,50 Eur sumai); 4) 2018 m. rugsėjo 20 d. sąskaita Nr. RL0918- 12 (86 212,50 Eur sumai). Šio sandorio metu MB „R.“ veikė kaip neatskleistas tarpininkas, t. y. apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sandoryje savo vardu, nors ir kito sąskaita. Už tarpininkavimo paslaugas MB „R.“ paėmė 0,159742% (454,54 Eur) komisinių. Iš MB „R.“ sąskaitos „Šiaulių banke“ išrašų matyti, kad nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. UAB „C.“ sumokėjo 344 850,00 Eur (258 637,50 Eur 2018 m. rugsėjo mėn. ir 86 212,50 Eur 2018 m. spalio mėn.) ir MB „R.“, gavusi iš „C.“ pinigus, pervedė juos UAB „E.“. Po šių apmokėjimų UAB „E.“ išrašė „R.“ sąskaitas-faktūras ir MB „R.“, jas gavusi, tą pačią arba sekančią dieną išrašė UAB „C.“ pardavimo sąskaitas-faktūras.

17. Bylą nagrinėjant teisme, buvo apklausti UAB „C.“, UAB „A.“, Sia „A.“, UAB „E.“ vadovai bei šias įmones atstovaujantys asmenys ir darbuotojai.

18. Priešingai, nei nurodo išteisintasis I. Č., liudytojas P. T. paneigė, jog jis pažįsta I. Č. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojas P. T. nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 13 d. UAB „E.“ nupirko ir pardavė formaliai, pasirašė penkias pirkimo-pardavimo sutartis po 20 proc. tam, kad nereikėtų sudaryti vieną sandorį per notarą. Šią įmonę pirko norėdamas uždirbti iš jos pardavimo. Perkant ir parduodant šią bendrovę tarpininkavo A. K., kurį pažinojo nuo 2011 m., dirbdamas kitose įmonėse. Galimai 2018 m. rugpjūčio 17 d. A. K. pasakė, kad atsirado šios bendrovės pirkėjas. Po to, kai įmonė buvo parduota, duomenų išregistruoti nebandė, nes pardavęs įmonę, visus dokumentus atidavė A. K. Įmonė buvo parduota M. S., kurios jis nematė. Po kiek laiko, galimai 2018 m. spalio mėnesį, jam paskambino iš VMI ir pasakė, kad jis vis dar yra įmonės direktorius. Dar vėliau, prieš pat Naujuosius metus, jam vėl skambino iš VMI ir sakė, kad yra sudaromos naujos sutartys, išrašomos sąskaitos-faktūros. Jis nieko nežino apie 2018 m. rugsėjo-spalio UAB „E.“ išrašytas MB „R.“ PVM sąskaitas-faktūras Nr. 124, 126, 127, 130, nes tuo metu jau buvo pardavęs įmonę. Kol įmonė buvo jo vardu, jis jokių sandorių nesudarinėjo, sutarčių nepasirašinėjo. Kai dirbo toje įmonėje, buvo nurodęs darbinio el. pašto adresą, bet nuo tada, kai nedirbo toje įmonėje, el. paštu nesinaudojo. Nepažįsta J. L., A. R. MB „R.“ jam nežinoma. Kas už jį galėjo įsiregistruoti EDS ir teikti įmonės deklaracijas iki 2019 m. vasario 25 d, nežino. Jis jokių dokumentų nepasirašinėjo ir VMI nepateikė, neprisimena, ar 2018 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į „Šiaulių banką“ su prašymu atidaryti banko sąskaitą UAB „E.“ vardu. Nežino, ar UAB „E.“ turėjo santykių su Latvija ar Lenkija, jokių pirkimo–pardavimo sandorių įmonės vardu nepasirašinėjo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. T. buvo nurodęs, kad savo vardu atsidarė UAB „E.“ sąskaitą „Šiaulių banke“, o kai pardavė UAB „E.“, viską perdavė A. K. ir asmeniui, vardu „D.“, kurie turėjo viską perduoti naujajam įmonės vadovui (t. 4, b. l. 55–56).

19. Liudytojas A. K. neigė disponavęs UAB „E.“ buhalterinės apskaitos dokumentais, rekvizitais, antspaudais ar banko prisijungimo duomenimis ir nurodė, kad niekada P. T. nėra siūlęs tapti jokių įmonių akcininku ar direktoriumi. Apie UAB „A.“ nieko nežino, su šia įmone sandorių nesudarinėjo, taip pat nieko nežinojo apie Latvijos įmonę SIA „A.“ (t. 1, b. l. 129–130).

20. Liudytojas S. Š. parodė, jog 2018 m. ar 2019 m. A. K. paprašė surasti tarpininką tarp UAB „Ardenos“ ir kitos įmonės (kurios pavadinimo nepamena, kaip suprato, ji užsiiminėjo elektros skydais), kurios tarpusavyje dėl kažkokių priežasčių negalėjo turėti jokių sandorių. Tada jis tokį sandorį sudaryti pasiūlė G. Č., kadangi šiam reikėjo apyvartinių lėšų. Jis G. Č. paaiškino, kad jo (G. Č.) įmonė nupirktų elektros prekes ir, užsidėjusi atitinkamai nedidelę pelno maržą, parduotų jas kitai įmonei, o jam pačiam (G. Č.) nereikėtų rūpintis kur realizuoti šias įsigytas elektros prekes. Šiam sutikus, jis G. Č. kontaktus perdavė A. K. ir nuo tada, kaip toliau vyko šis bendradarbiavimas, nežino, sandoryje nebedalyvavo, bet iš A. K. sužinojo, kad minėtas sandoris įvyko. UAB „E.“, MB „R.“, SIA „A.“ jam nėra girdėtos ir su jomis niekada nėra turėjęs nieko bendro (t. 4, b. l. 73–74).

21. Liudytojas G. Č., UAB „C.“ direktorius, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, jog 2018 m. rugsėjo mėn. per jo bendrovės buvusį darbuotoją S. Š. į juos kreipėsi UAB „A.“ atstovas J. L. su prašymu tarpininkauti įsigyjant elektros prekes iš MB „R.“ ir jas parduoti UAB „A.“, kadangi UAB „A.“ negalėjo tiesiogiai įsigyti prekių iš gamintojo, nes jų atstovavimo sutartys buvo suvaržytos. J. L. paaiškino, jog visą prekių pirkimą, gabenimą organizuos pati UAB „A.“, jog jo įmonei nereikės jokių pastangų tarpininkaujant šiame sandoryje. Pasak šį liudytoją, viskas taip ir vyko: visas prekių pirkimo – pardavimo ir atgabenimo koordinavimas vyko tarp UAB „A.“ ir MB „R.“. UAB „A.“ jo įmonei nepateikė krovinio važtaraščių nors ir prašė keletą kartų, tačiau jam jų ir nereikėjo, kadangi ne jo įmonė organizavo transportą ir prekių gabenimą. Su prekių sandėliavimu ar vežimu jis nėra susijęs, o jų įmonės sandėliai yra (duomenys neskelbtini). Nežino, ar vyko realus prekių vežimas ar laikymas sandėliuose. Jiems tereikėjo gauti išankstines sąskaitas iš MB „R.“, išsiųsti šias sąskaitas UAB „A.“, gauti iš pastarųjų apmokėjimus, tada apmokėti išankstines sąskaitas MB „R.“, o gavus sąskaitas iš MB „R.“, išsiųsti jas UAB „A.“. Jo įmonė už šį sandorį „užsidėjo“ 300 Eur antkainį. Tai buvo naudinga bendrovės apyvartai. Iš tarpininkavimo susitarimo buvo aišku, kad jų įmonė nebus įtraukta į logistiką. Komunikavo el. paštu ir buvo keli J. L. vizitai, kurių metu pastarasis jam pristatė sutarčių originalus su UAB „A.“ ir su MB „R.“. Visus šiuos sandorius jo įmonė deklaravo, mokėjimai buvo atlikti bankiniais pavedimais, mokesčiai nustatyta tvarka sumokėti (t. 1, b. l. 132).

22. Liudytojas J. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog jam dirbant UAB „A.“ pardavimo skyriaus vadovu, 2018 m. rugpjūčio mėn. A. S. įmonei „E. S.“ atsisakius dalyvauti elektros skydų pirkimo-pardavimo sandoriuose su UAB „A.“, jam paskambino asmuo, prisistatęs P., kuris pasakė, jog vietoj UAB „L.“ (kurią atstovavo A. S.) skydus jo atstovaujamai bendrovei „A.“ parduos MB „R.“, kurią atstovaus I. Č. Jis dėl to susitiko su I. Č., kuris sakė, kad ketina skydus surinkinėti Šiauliuose, tačiau UAB „A.“ patikrino šią įmonę ir atmetė ją kaip nepatikimą. Tada I. Č. rekomendavo UAB „C.“. UAB „A.“ sudarė sutartį su UAB „C.“, prekės iš UAB „C.“ buvo pristatomos į UAB „A.“ sandėlį. prieš tai paskambinus I. Č. ir pranešus, jog kada atvyksta iš UAB „C.“ pirkti skydai, šių prekių saugojimas UAB „A.“ sandėlyje nebuvo registruojamas. Jis nepamena, kas buvo prekių siuntėjas. Prekės sandėlyje buvo iškraunamos, o po to vežamos Latvijos įmonei „A.“ (t. 1, b. l. 142–143, 152– 153).

23. Liudytojas A. R., SIA „A.“ projektų vadovas, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad jo įmonė bendradarbiavo su UAB „E.“ galimai dėl elektros prekių pirkimo-pardavimo. Bendradarbiauti su UAB „E.“ (kurią atstovavo asmuo, vardu S.), jie pradėjo po to, kai baigė bendradarbiauti su UAB „L.“ (kurią atstovavo A. S.). Viename iš lapų, paimtų kratos metu, užfiksuota „UAB „E.“ direktorius P. T.“, tačiau šio žmogaus neatpažino, nes jo fiziškai nėra matęs. Šie duomenys ant lapo buvo užrašyti todėl, nes jis ruošė ataskaitas Latvijos mokesčių inspekcijai ir tuos duomenis užsirašė. Su P. T. el. paštu ar telefonu nebendravo. Neprisimena ar jie patys susirado asmenis, kurie atstovavo UAB „E.“, ar jiems tai padaryti padėjo A. iš UAB „L.“. Tiesiogiai su UAB „E.“ nekontaktavo. UAB „A.“ organizuodavo prekių pristatymą, o jų įmonė prekes priimdavo bei parduodavo toliau. Kadangi norėjo sumažinti sandorio riziką iki minimumo, vykdavo avansinis mokėjimas. Kai jie įsigydavo prekes iš UAB „A.“, prekės atvykdavo iki jų ir tada jie organizuodavo transportą bei siųsdavo prekę klientui. Dažniausiai transportą organizuodavo jis. Neprisimena, kokiu adresu siuntė krovinius UAB „E.“, greičiausiai tai buvo į Vilnių. Galėjo būti skirtumai, per kiek laiko prekės nuvykdavo į UAB „E.“, bet tikriausiai užtrukdavo apie porą dienų, dėl to yra surašyti dokumentai, kuriuose yra nurodyta tiksliai kada pervesti pinigai ir atvežtos prekės. Iš šio tarpininkavimo jų uždarbis buvo gal 2 proc. nuo sutarties sumos. Su S. susirašinėjo per el. paštą „(duomenys neskelbtini)“ ir tarėsi dėl UAB „E.“ banko sąskaitų. Patvirtina, kad S. buvo UAB „E.“ atstovas, o įmonės direktorius buvo P., kurio pavardės neatsimena, bet jis yra nurodytas sutartyje (t. 2, b. l. 59–65).

24. Liudytojas A. Š. teismo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2016–2019 m. dirbo UAB „E. t.“, kuri užsiėmė krovinių sandėliavimu, krova ir muitinės tarpininkavimu, įmonės sandėlis buvo (duomenys neskelbtini), „L. G.“ teritorijoje. Patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje parodytuose 2 krovinių važtaraščiuose (CMR), yra nurodytas jo telefono numeris, nors šių dokumentų jis neatsimena, taip pat ant šių dokumentų nėra jo parašo, UAB ,,E. t.“ spaudo (jie visuomet dėdavo UAB ,,E.“ tarpininkai“ spaudą). Su MB „R.“ jam neteko susidurti, I. Č., P. T., D. K., S. Š., A. K., A. S. jam negirdėti, G. Č. ir J. L. niekada prieš tai nėra matęs (t. 1, b. l.119–121, 122–123).

25. Kaip matyti iš MB „R.“ atstovės ir I. Č. paaiškinimų, tarp MB „R.“ ir UAB „C.“ buvo sudaryta pardavimo-pirkimo sutartis, pagal kurią pirkėjas buvo UAB „C.“, o MB „R.“ – pardavėjas, įsipareigojęs perduoti pagal sutarties tvarką ir sąlygas užsakytas prekes sutartomis apimtimis ir terminais, t. y. šio sandorio metu MB „R.“ veikė kaip neatskleistas tarpininkas, veikęs tarp UAB „E.“ ir UAB „C.“. Tačiau šiuos teiginius paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai.

26. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta tokia elektros prekių pirkimo – pardavimo sandorių seka: MB „R.“ elektros prekes pardavė UAB C.“ už 344 820 Eur su 21 proc. PVM, UAB „C.“ jas perpardavė UAB „A.“ už 345 576 Eur su 21 proc. PVM, ši savo ruožtu prekes pardavė SIA „A.“ už 297 024 Eur su 0 proc. PVM. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp MB „R.“ ir UAB „C.“ 2018 m. rugsėjo 4 d. buvo sudaryta pardavimo-pirkimo sutartis Nr. 2018/09-01, kuria pardavėjas (MB „R.“) įsipareigojo perduoti pirkėjui (UAB „C.“) pagal šioje sutartyje nustatytą tvarką ir sąlygas užsakyto asortimento ir specifikacijų prekes, užsakytomis apimtimis (kiekiais) ir susitartais terminais, o pirkėjas (UAB „C.“) įsipareigojo prekes priimti ir sumokėti už jas šalių sutartą kainą. Be kita ko šioje sutartyje nurodyta, jog pirkėjas už prekes atsiskaito pagal išrašytą išankstiniam apmokėjimui sąskaitą – proformą (t. 3, b. l. 101–102). Pagal bankinių atsiskaitymų tarp bendrovių laiką ir eiliškumą matyti, kad pirmiausia MB „R.“ pagal 2018 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2018/09-01 išrašė keturias UAB „C.“ išankstines PVM sąskaitas-faktūras (2018 m. rugsėjo 14 d. Nr. RLT09142 (71 250 Eur plius 14 962,5 Eur PVM), 2018 m. rugsėjo 18 d. Nr. RLT09185 (71 250 Eur plius 14 962,5 Eur PVM), 2018 m. rugsėjo 20 d. Nr. LRT 09208 (71 250 Eur plius 14 962,5 Eur PVM) ir 2018 m. rugsėjo 24 d. Nr. RLT092414 (71 250 Eur plius 14 962,5 Eur PVM)), kurių bendra vertė 344 850 Eur (PVM 59 850 Eur). UAB „C.“ deklaravo minėtus įsigijimo sandorius, t. y. pateikusi duomenis, kad iš MB „R.“ gavo keturias PVM sąskaitas-faktūras. Liudytojas G. Č., UAB „C.“ vadovas, patvirtino, kad jo vadovaujama bendrovė deklaravo šių prekių įsigijimą ir sumokėjo visus mokesčius. Bylos duomenimis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. iš UAB „C.“ banko sąskaitos į MB „R.“ banko sąskaitą per keturis kartus buvo pervesta 344 850 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „išankstinė sąskaita“. Taip pat nustatyta, jog tuo pačiu laikotarpiu, t. y. 2018 m. rugsėjo 14 d. – 2018 m. spalio 3 d. MB „R.“ iš UAB „C.“ gautų piniginių lėšų 22 bankiniais pavedimais pervedė 344 300 Eur į UAB „E.“ banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „už prekes“, „už skydus“, „už automatikos įrenginius“ (t. 1, b. l. 49–65, 69–75), dėl ko UAB „E.“ išrašė mažajai bendrijai 4 PVM sąskaitas faktūras: 2018 m. rugsėjo 14 d. Nr. ED 124 (suma su PVM – 85 7000 Eur), 2018 m. rugsėjo 18 d. Nr. ED 126 (suma su PVM – 85 7000 Eur), 2018 m. rugsėjo 21 d. Nr. ED 127 (suma su PVM – 85 7000 Eur), 2018 m. spalio 3 d. 18 d. Nr. ED 130 (suma su PVM – 85 7000 Eur). Pažymėtina, kad šiuose visose PVM sąskaitose-faktūrose nėra UAB „E.“ vadovo ar šios bendrovės atsakingo asmens parašų ar antspaudų.

27. Iš liudytojo G. Č. parodymų matyti, jog jo vadovaujama įmonė „C.“ tarpininkavo bendrovei „A.“ įsigyjant prekes iš MB „R.“. Šiuos parodymus patvirtino ir liudytojas J. L., nurodydamas, kad UAB „A.“ įsigijo prekes iš UAB „C.“, ir kad elektros prekės UAB „A.“ pardavė Latvijos įmonei „A.“, taip pat ir liudytojas A. R., paaiškinęs, jog galimai Latvijos įmonė „A.“ pardavinėjo UAB „E.“ elektros prekes ir kad UAB „A.“ organizavo prekių pristatymą, o įmonė „A.“ prekes priimdavo bei parduodavo toliau. Šias aplinkybes patvirtina ir duomenys, gauti iš Latvijos teisėsaugos institucijų, vykdant ETO, iš kurių matyti, jog UAB „A.“ pagal du SIA „A.“ tarptautinius krovinio važtaraščius (Nr. 455690 ir be identifikacinio numerio, 2018 m. spalio 5 d.), parduoda įmonei SIA „A.“ 4 automatikos modulius, 2 valdymo paneles ir 2 valdymo pultus, kurių vertė atitinkamai 148 512 Eur ir 152 520 Eur. Iš šių važtaraščių matyti, kad aptariamų prekių pakrovimo vieta Vilnius, data –2018 m. spalio 4 d., svoris atitinkamai po 422 kg (bruto 487 kg), o krovinį atsiėmė A. T. 2018 m. spalio 5 d. (t. 2, b. l. 104–112). Taip pat šią aplinkybę įrodo ir kratos metu pas A. T. paimtame DVD diske esantis vaizdo įrašas, darytas 2018 m. spalio 5 d., kuriame užfiksuotas prekių iškrovimas Latvijos įmonės SIA „A.“ patalpose .

28. Byloje nustatyta, kad Latvijos įmonė „A.“ pardavė prekes UAB „E.“ pagal dvi sąskaitas faktūras: 2018 m. spalio 1 d. – pagal sąskaitą-faktūrą serija ARO Nr. 000569 už 152 520 Eur ir 2018 m. spalio 5 d. – pagal sąskaitą-faktūrą serija ARO Nr. 000594 už 152 520 Eur (2021 m. kovo 22 d. dokumentų apžiūros protokolas (t. 2, b. l. 113–121). Iš į bylą pateiktos Latvijos teisėsaugos institucijų ETO medžiagos matyti, kad ši Latvijos įmonė bendrovei „E.“ pagal 2018 m. spalio 1 d. sąskaitą-faktūrą ARO Nr. 000569 ir 2018 m. spalio 1 d. tarptautinį krovinio važtaraštį (toliau – CMR) gabeno dviejų palečių, 420 kg svorio, krovinį (4 automatinius modulius, 2 valdymo pultus ir 2 valdymo paneles), kurio vertė 152 520 Eur, kuris buvo pristatytas 2018 m. spalio 2 d. adresu (duomenys neskelbtini), bei gabeno analogišką, tokios pat vertės prekę (tik 422 kg svorio) pagal 2018 m. spalio 5 d. sąskaitą-faktūrą ARO Nr. 000594 ir 2018 m. spalio 5 d. tarptautinį krovinio važtaraštį, krovinys buvo pristatytas 2018 m. spalio 5 d. tuo pačiu adresu. Iš minėtų CMR matyti, jog juose ranka užrašyta „P. T.“ ir jo vardu pasirašyta, taip pat yra uždėtas apvalus UAB „E.“ spaudas, nurodytas ir sąskaitą išrašęs asmuo – A. T. ir šalia jo vardo pasirašyta (t. 2, b. l. 113–121).

29. Iš aptartų duomenų matyti, kad važtaraščiuose ir sąskaitose-faktūrose serija ARO Nr. 000594 bei serija ARO Nr. 000569 nurodytas prekes Latvijos įmonė SIA „A.“ pardavė UAB „E.“. Tačiau pateikti duomenys iš Luminor banko apie darytas transakcijas tarp UAB „A.“ ir Sia „A.“ patvirtina, kad atsiskaitymai už šias prekes vyko ne vėliau kaip iki 2018 m. spalio 3 d. (t. 2, b. l. 102), o kaip matyti iš aukščiau aptartų 2018 m. spalio 1 d. ir 2018 m. spalio 5 d. CMR, elektros prekės iš SIA „A.“ bendrovei UAB „E.“ buvo pristatytos atitinkamai 2018 m. spalio 2 d. ir 2018 m. spalio 5 d., t. y. SIA „A.“ vieno iš elektros prekių krovinių (kuris buvo pristatytas UAB ,,E.“ 2018 m. spalio 2 d. pagal sąskaitą-faktūrą serija ARO Nr. 000569 ir 2018 m. spalio 1 d. CMR) dar nebuvo gavusi iš UAB ,,A.“.

30. Tai, kad MB „R.“ nevykdė prekių įsigijimo sandorių su UAB „E.“, įrodo byloje esanti 2020 m. spalio 23 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-2541538-20 ir specialistės Brigitos Stuogienės išvada, esanti 2021 m. kovo 30 d. dokumentų apžiūros protokole (t. 3, b. l. 175–192, t. 4, b. l. 33–33), 2024 m. sausio 16 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-289 (23) bei specialisčių paaiškinimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose.

31. 2020 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2541538-20 be kita ko nurodyta sąlyginė išvada, kad jeigu MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. nevykdė prekių (automatikos skydų) įsigijimo sandorių su UAB „E.“ bei prekių (automatikos skydų) pardavimo sandorių su UAB „C., MB „R.“ nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo atitinkamų reikalavimų, tai yra: - 4 PVM sąskaitas faktūras panaudojo pagrįsti tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo iš viso 344 300,00 Eur tarp MB „R.“ ir UAB „E.“; - 22 atvejais laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo iš viso 344 300,00 Eur piniginių lėšų mokėjimo UAB „E.“; - 4 PVM sąskaitomis faktūromis pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo iš viso 344 850,00 Eur tarp MB „R.“ ir UAB „C.“; - 4 atvejais laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašu pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo iš viso 344 850,00 Eur piniginių lėšų gavimo iš UAB „C.“. Nustatyta, kad valstybės įgaliotoms institucijoms MB „R.“ pateikė duomenis apie turtą už tiriamąjį laikotarpį, neatitinkančius tikrovės. MB „R.“ 2 PVM deklaracijose už laikotarpius nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. nedeklaravo iš viso 59 754,54 Eur pirkimo PVM ir už laikotarpius nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. iš viso 59 850,00 Eur pardavimo PVM. Atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo Nr. 04- 6- 00027-19 bylos duomenis, jeigu MB „R.“ laikotarpiu 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. nevykdė prekių (automatikos skydai) pardavimo sandorių su UAB „C.“, pagal 4 PVM sąskaitas faktūras iš viso 344 850,00 Eur, tai MB „R.“ sudarė sąlygas UAB „C.“ įtraukti į PVM atskaitą iš viso 59 850,00 Eur PVM. Papildomai nustatyta: 12.10.1. MB „R.“ nepateikė už 2018 m. Metinės pelno mokesčio deklaracijos (forma PLN204), ir nesilaikė Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo Lietuvos Respublikos Mažųjų bendrijų įstatymo atitinkamų reikalavimų (t. 3, b. l. 175–192).

32. Kaip matyti, iš 2021 m. kovo 30 d. dokumentų apžiūros protokolo, specialistė, atlikusi MB „R.“ apskaitos tyrimą, įvertinusi į bylą gautą ETO medžiagą, t. y. minėtas Latvijos įmonės SIA „A.“ dvi sąskaitas-faktūras ARO Nr. 000569 ir ARO Nr. 000594 bei du 2018 m. spalio 1 d. ir 2018 m. spalio 5 d. tarptautinius važtaraščius, kurių apžiūra užfiksuota 2021 m. kovo 22 d. dokumentų apžiūros protokole, patvirtino savo ankstesnę išvadą, ir papildomai nurodė, kad UAB „E.“ neturėjo galimybės parduoti elektros prekių MB „R.“ pagal 2018 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą faktūrą serija ED Nr. 124, pagal 2018 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaitą faktūrą serija ED Nr. 126, pagal 2018 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą serija ED Nr. 127 ir pagal 2018 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą serija ED Nr. 130, kadangi juose nurodytų prekių UAB „E.“ tuo metu dar negalėjo turėti. Turimais duomenimis UAB „E.“ neteikė jokių ataskaitų mokesčių administratoriui, neturėjo jokių sandėliavimo ar administracinių patalpų, neturėjo jokių transporto priemonių, joje nebuvo dirbančių asmenų. Nėra jokių duomenų ar dokumentų apie tai, kad tarp MB „R.“ ir UAB „E.“ būtų vykdytas kokių nors prekių vežimas, sandėliavimas, iškrovimas ar pakrovimas. Remiantis surinktais duomenimis manytina, kad UAB „E.“ realiai jokių prekių MB „R.“ nepardavė, o MB „R.“ UAB „E.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras panaudojo tikslu pateisinti be apskaitos dokumentų įsigytas prekes ir tokiu būdu išvengiant pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, kuris susidarė pardavus šias prekes“ (t. 4, b. l. 37).

33. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė B. Stuogienė paaiškino, kad pateikė sąlyginę išvadą, nes buvo užduotas sąlyginis klausimas, ne jos kompetencijoje buvo pasakyti ar sandoris tarp „E.“ ir „R.“ buvo fiktyvus, kad buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. spalio 3 d. apskaitos registruose nebuvo užregistruotos 4-ios PVM sąskaitos-faktūros ir laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. apskaitos registruose nebuvo užregistruotos gautos piniginės lėšos iš UAB „C.“, kas jai neleido nustatyti minėtų duomenų. Vertino UAB „C.“ pardavimus dėl to, nes mokėtinas PVM atsiranda pardavus prekes. Teikdama išvadą nevertino, ar Latvijos įmonės „A.“ sąskaitose-faktūrose išrašytose įmonei „E.“ produkcija yra identiška produkcijai, kurią „R.“ pardavė „C.“. Nustatė, jog pagal sąskaitas-faktūras, kadangi jose nurodytų prekių UAB „E.“ negalėjo turėti, „E.“ tuo metu neteikė jokių ataskaitų mokesčių administratoriui. Duomenys, kad įmonė neturėjo prekių, buvo tyrėjo surašytame apžiūros protokole. Nežino, kaip būtų pasikeitusi jos išvada, jei klausimas nebūtų užduotas su sąlyga, kad operacijos yra fiktyvios. Išvada surašoma pagal visus pateiktus dokumentus. Specialistas, nustatęs pažeidimą, dėl kurio nebuvo klausta, gali apie tai konstatuoti savo išvadoje. Ji kitų bendrovių pažeidimų nenustatė, nes išvada buvo surašyta tik dėl Mažosios bendrijos.

34. Išteisintieji I. Č. ir MB „R.“ atstovė, tvirtindami, jog MB „R.“ elektros prekių pirkimo-pardavimo sandoriuose su UAB „E.“ ir UAB „C.“ veikė kaip neatsiskleidęs tarpininkas ir už tai gavo komisinius, kuriuos, tikslindami deklaracijas, deklaravo ir sumokėjo mokesčius, pateikė, kaip įrodymą į bylą 2021 m. gruodžio 13 d. UAB „V. A.“ konsultacinę specialisto išvadą Nr. 12/13, kurioje nurodyta, kad ir 2020 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2541538-20, ir specialistės išvadoje, esančioje 2021 m. kovo 30 d. apžiūros protokole, yra neteisingai apskaičiuoti pridėtinės vertės ir pelno mokesčiai. Teisingas mokėtinas į biudžetą pridėtinės vertės mokestis yra 97,00 Eur (kuris yra pilnai sumokėtas), teisingai mokėtinas į biudžetą pelno mokestis yra 68,00 Eur (kuris yra pilnai sumokėtas). Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad tyrimo metu nenustatyta, kad nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. MB „R.“ buhalterinė apskaita nebuvo organizuojama ir tvarkoma pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą ir kitų teisės aktų reikalavimus, dėl to galima nustatyti MB „R.“ įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydžius bei struktūrą. Konsultacinėje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad sandorio su UAB „C.“ metu MB „R.“ veikė kaip neatskleistas tarpininkas. Už savo tarpininkavimo paslaugas MB „R.“ paėmė 0,159742 % komisinių, t. y. 454,54 Eur. Specialistas taip pat padarė išvadą, kad FNTT specialistė 2021 m. kovo 30 d. dokumentų apžiūros protokole eliminuoja pirkimus tik tuo pagrindu, kad tuo metu UAB „E. nedisponavo prekėmis, kurias pardavė MB „R.“, kas, pagal jį, yra nepagrįsta, nes pagal PVMĮ 2 straipsnio 17 punkto apibrėžimą, neatsiskleidęs tarpininkas gali iš viso nekontroliuoti prekių judėjimo, nes prekė keliauja tiesiai galutiniam pirkėjui. Be to, gauti atsiskaitymą už prekes anksčiau nei prekė buvo pateikta, nėra draudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir visiškai absurdiška laikyti, kad MB „R.“ bendrovei „C.“ pardavė byloje nenustatytas prekes, nuo kurių ir buvo apskaičiuoti mokesčiai. Specialisto manymu, MB „R.“ tinkamai uždeklaravo prekių įsigijimą iš UAB „E.“ ir prekių pardavimą UAB „C.“, iš ko darytina išvada, kad MB „R.“ į apskaitą įtraukė tikrovės atitinkančias ūkines operacijas, dėl ko laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. galima nustatyti MB „R.“ veiklą, jos turtą (t. 6, b. l. 61–105).

35. Apeliacinės instancijos teisme specialistas Č. Maculevičius, patvirtindamas savo 2021 m. gruodžio 13 d. konsultacinę išvadą Nr. 12/13, paaiškino, jog pagrindinis neatsiskleidusio tarpininko požymis yra tai, kad tarpininkas neturi nei žmogiškųjų resursų, nei sandėlių, nei kitų materialių ir nematerialių išteklių tam, kad prekes sandėliuoti, apskaityti ir atitinkamai vėliau perparduoti su atitinkama logistika, su sandėliais ir pan. MB ,,R.“ ir buvo toks subjektas. Atitinkamai įstatymų leidėjas nustatė, kad šis tarpininkas gali dalyvauti ūkiniuose sandoriuose savo sąskaita ir galutinio pirkėjo sąskaita. Šioje byloje susiklostė tokia situaciją, kai yra 3 subjektai: UAB ,,C.“ yra galutinis pirkėjas, UAB ,,E.“ yra tiekėjas pardavėjas, kuris pardavė prekes mažajai bendrijai, o mažoji bendrija pardavė prekės įmonei ,,C.“. Pirkimo-pardavimo ūkinių operacijų įforminimas, jo nuomone, yra nepriekaištingas, jokių fiktyvumo, nerealumo požymių neaptikta, nes UAB ,,C.“, kaip galutinis pirkėjas, patvirtino prekių pirkimą. Taip pat dėl UAB ,,E.“ nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių, jog UAB ,,E.“ nedisponavo prekėmis, kurias pardavė mažajai bendrijai. Pirkimo-pardavimo sandoriai buvo suforminti tinkamai. Dėl to, kad atitinkamai mažoji bendrija galėtų atsiskaityti už UAB ,,E.“, situacija yra tokia, kad ,,E.“ atsiskaitė ne savo lėšomis, o galutinio pirkėjo lėšomis, todėl tam, kad būtų pagrindas pinigų gavimui, mažoji bendrija išrašė 4 išankstines sąskaitas. Atitinkamai pagal šias 4 išankstines sąskaitas sandoriai vyko lygiagrečiai. Nebuvo taip, kad dėl 4 išankstinių sąskaitų pirmiau buvo gauti pinigai, o vėliau sumokėti UAB ,,E.“. Jeigu žiūrėti chronologiškai, tai 2018 m. rugsėjo 14 d. buvo išrašyta pirma išankstinė sąskaita, kurią ,,C.“ apmokėjo tą pačią, rugsėjo 14 d., ir tą pačią dieną mažoji bendrija nupirko prekes iš ,,E.“ ir suformino tikrąją sąskaitą-faktūrą, kuri yra ne išankstinė, o įprasta sąskaita-faktūra, kuri vėliau buvo naudojama apskaičiuoti mokesčiams. Visi sandoriai įvyko rugsėjo 15 d., 19 d., 21 d. ir spalio 3 d. Vien tuo tikslu, kad gauti pinigines lėšas ir atsiskaityti su ,,E.“, mažoji bendrija išrašė išankstines sąskaitas. Šiuo konkrečiu atveju iš šių pirkimo-pardavimo sandorių maržą sudarė 454 Eur, nuo kurios atitinkamai priskaičiuojama PVM suma – 96 Eur ir pelno mokesčio suma – 68 Eur. Mažoji bendrija pateikė pirmines deklaracijas mokesčių inspekcijai, kurios turėjo tam tikrų trūkumų (nesumokėti mokesčiai nuo gautų komisinių), ir šie trūkumai buvo pastebėti. Įmonė patikslino savo deklaracijas Mokesčio administravimo įstatymo 68 straipsnio nustatyta tvarka, ir deklaracijose buvę netikslumai buvo eliminuoti, mokesčiai sumokėti. Svarbu, jog VMI patikslintas deklaracijas priėmė, jos buvo užfiksuotos sistemoje ir nuo jų yra sumokėti mokesčiai. Yra nustatytas trūkumas MB ,,R.“ finansinėje apskaitoje, yra trūkumas deklaravime, ir iš to yra daromos nepagrįstos išvados, kad ,,operacijos galimai yra fiktyvios“. Yra nustatyta pirkimo-pardavimo operacija, kuomet yra aiškiai nustatyta, kad prekių realumas buvo, kad galutinis pirkėjas gavo šias prekes, UAB ,,E.“, kuri pardavė mažajai bendrijai prekes, irgi jas turėjo realiai. Jeigu sandoris yra realus ir yra trūkumai buhalterinėje apskaitoje, kurie vėliau buvo pašalinti, tai nesudaro pagrindo juos vertinti kaip fiktyvius, skaičiuoti mokesčius. Byloje jis mato prieštaravimus tarp specialistų išvadų, kadangi specialistų išvadose nėra pripažintas nei pirkimas, nei pardavimas, vėliau kažkodėl tai nepripažintas pirkimas, o pripažintas pardavimas. Byloje nėra jokių požymių, kad pirkimas nebuvo realus. Dėl pirkimo-pardavimo sandorių pagrįstumo specialistas paaiškino, jog įstatymų leidėjas jokių papildomų dokumentų, išskyrus PVM sąskaitą-faktūrą, nenustatė, jeigu tarpininkas neužsiima prekių vežimu, gabenimu iš vieno punkto į kitą. UAB ,,E.“ tiesiogiai pateikė prekes UAB ,,C.“. Mažoji bendrija gabenimu neužsiminėjo, todėl tikrumui patvirtinti užtenka sąskaitos-faktūros. Sąskaita-faktūra tuo pat metu yra ir dokumentas, sudarantis pagrindą mokesčiams apskaičiuoti, bet jis tuo pačiu sudaro pagrindą pripažinti apie įvykusią pirkimo-pardavimo ūkinę operaciją. Įstatymų leidėjas nenumatė prekių priėmimo perdavimo aktų ar dar kažkokių tai dokumentų sudarymo būtinumo. PVM sąskaita-faktūra tuo pat metu yra ir prekių perdavimo įrodymas. Atitinkamai UAB ,,C.“ prekių pirkimo sąskaitą-faktūrą priėmė, apskaitė, deklaravo, patvirtino prekių gavimo faktą. Jokių abejonių ar požymių, kad tų prekių UAB ,,C.“ negavo, byloje nėra. Jo išvados surašymo metu visos minėtos ūkinės operacijos buvo tinkamai deklaruotos, mokesčiai atskaičiuoti ir sumokėti, išskyrus 194,84 Eur. Dėl jo išvadoje pavartotos sąvokos ,,nieko neturi bendro su prekėmis“, paaiškino, kad prekės gali tiesiogiai keliauti iš vieno tiekėjo galutiniam pirkėjui, apeinant neatskleistą tarpininką. Dėl sandorių realumo specialistas dar kartą patikslino: mažoji bendrija nupirko prekes iš ,,E.“ ir pardavė įmonei ,,C.“. Jeigu nenuginčyta sąskaitą-faktūra, nėra požymių, kad galutinis pirkėjas prekių negavo, tai atitinkamai daroma loginė išvada, kad jeigu ,,C.“ prekes gavo, ,,E.“ jomis disponavimo, tai atitinkamai šios prekės nukeliavo tiesiai į ,,C.“, ir dėl to daroma išvada apie ūkinių operacijų realumą. Tokią išvadą jis daro remdamasis sąskaitos-faktūromis iš UAB ,,E.“ mažajai bendrijai ir iš mažosios bendrijos į UAB ,,C.“, kita visa baudžiamosios bylos medžiaga, kuria remiantis jis nenustatė, jog UAB ,,C.“ šių prekių negavo, ir vėlgi ta pačia informacija iš baudžiamosios bylos, kad UAB ,,E.“ tomis prekėmis taip pat disponavo. Jis tiksliai neatsiminė, ar sąskaitos-faktūros buvo registruotos mažosios bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Trūkumai buhalterinėje apskaitoje buvo nustatyti, bet užduotyje atlikti tyrimą jam nebuvo suformuluotas toks klausimas, bet šios klaidos buvo ištaisytos tiek deklaravimo, tiek apskaitos prasme – po 2018 m. spalio 31 d., tačiau tam buvo leistinas laikas. Po spalio 31 d. Finansinės apskaitos įstatymas reglamentavo, jog ūkinės operacijos turi būti suvestos, sutvarkytos iki finansinių ataskaitų pateikimo. Finansinių ataskaitų pateikimas yra kiti metai gegužės 1 d. Jis nefiksavo mažosios bendrijos buhalterinės apskaitos pažeidimų laikotarpyje nuo 2018 m. rugsėjo 31 d. iki 2018 m. spalio 31 d. savo išvadoje, kadangi jis nesivadovauja specialiomis nuostatomis surašant specialisto išvadą, jis visada žiūri į galutinį rezultatą. Įmonė viską apskaitė, deklaravo ir sumokėjo. Bendrija neturėjo nei sandėlio, nei žmogiškųjų resursų tam, kad tą prekę priimti, užtikrinti logistiką, ir tai, kad prekė keliavo tiesiogiai galutiniam pirkėjui – UAB ,,C.“, jis sprendė, kad mažoji bendrija buvo tarpininkas. Komisiniai yra skaičiuojami pagal procentinį dydį nuo sandorio sumos. Tai yra komercinio susitarimo dalykas to tarpininko su kontrahentu. Jeigu UAB ,,C.“ perka tik už tam tikrą sumą, tai už tokią sumą ir perka, o pardavėjas parduoda tik už tą sumą, už kokią parduoda, todėl tarpininkui ir lieka tas skirtumas. Šiuo atveju sutartis nėra pirminis buhalterinės apskaitos dokumentas. Jei įmonės ,,E.“, ,,R.“ ir ,,C.“ būtų vienoje sutartyje, tai MB „R“ būtų atsiskleidęs tarpininkas ir būtų pavadintas „tarpininku“. Iš pavadinimo ,,neatsiskleidęs“ neseka tokia išvada. Šios sutartys daugiau tampa stabilumo užtikrinimo priemone tam, kad apsaugoti savo teises ir pareigas. Jeigu teisės ir pareigos pakankamai yra apsaugotos sąskaitomis faktūromis, tuomet sutartis nėra rašoma. Jis nefiksavo mažosios bendrijos buhalterinės apskaitos pažeidimų laikotarpyje nuo 2018 m. rugsėjo 31 d. iki 2018 m. spalio 31 d. savo išvadoje, kadangi jis nesivadovauja specialių nuostatomis surašant specialisto išvadą, jis visada žiūri į galutinį rezultatą. Jeigu įmonė, turėdama teisę ištaisyti klaidas, jas ištaisė, žiūrima į galutinį rezultatą, o ne į tarpinį. Jeigu tas laikotarpis buvo ištaisytas, tai atitinkamai ūkinės operacijos gali būti taisomos ir koreguojamos iki kitos finansinės ataskaitos sudarymo. Patikslintos deklaracijos buvo teikiamos 2021 m. lapkričio 23 d., tokia data yra nurodyta deklaracijoje. Todėl atitinkamai deklaracijos buvo teikiamos tam laikotarpiui. Buvo rekomendacija sutvarkyti apskaitą. Jeigu apskaita byloja apie tai, kad trūkumai yra deklaravime, nors yra ir neženkli suma, vis dėlto būtų tikslinga tą padaryti ir šią rekomendaciją įmonės vadovas įgyvendino. Išvadoje (8 p.) jis nurodė, jog pirminės PVM deklaracijas buvo teiktos 2018 m. spalio 31 d., vėlesnės buvo patikslintos 2021 m. lapkričio 23 d., taip pat buvo patikslinta deklaracija 2020 m. vasario 24 d. ir 2021 m. lapkričio 23 d. Vien faktas, kad deklaracijos yra priimtos ir sistemoje jos yra matomos, reiškia, jog deklaracijos buvo pateiktos nepažeidžiant tikslinimo senaties laikotarpio. Tikslinimo kiekis nėra reglamentuojamas, o jeigu deklaracija yra priimta, tai reiškia, kad šis klausimas yra išspręstas.

36. Esant prieštaravimams tarp specialisto išvados ir konsultacinės išvados, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta specialistė Renata Bazilienė, kuri pakomentavo specialistės G. Stuogienės išvadą ir dėl neatsiskleidusio tarpininko paaiškino, jog neatsiskleidusį tarpininką galima nustatyti tuomet, kada yra sudarytos kažkokios tai sutartys dėl tarpininkavimo. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 11 straipsnį, kuriame yra kalbama apie tarpininkavimą, nurodoma, kad ,,kai sandoryje dalyvauja neatsikleidęs tarpininkas, laikoma, kad pirmiausiai prekės buvo pateiktos arba paslaugos suteiktos neatsiskleidusiam tarpininkui, o tik vėliau suteikiamos galutiniam jų pirkėjui“. Tai reiškia, kad prekės pirmiausiai parduodamos kitai įmonei, tam pirkėjui, o jau tas tarpinis subjektas prekes parduoda galutiniam pirkėjui. Tokiu būdu žiūrint pagal buhalterinę apskaitą, ar tai yra prekių pirkimas – pardavimas, ar tai yra neatsiskleidęs tarpininkas ūkinėje operacijoje, vis tiek visais atvejais prekių pirkėjas, šiuo atveju įmonė ,,R.“, turėjo prekes užsipajamuoti, apskaityti ir užregistruoti savo buhalterinėje apskaitoje, parodyti finansinėje atskaitomybėje, viską teisingai deklaruoti deklaracijose ir tuo pačiu turėjo apskaityti jų pardavimą, o tik po to apskaičiuoti pelną ir jį deklaruoti. Jeigu tai būtų juridinę galią turintys dokumentai, turėjo parodyti ir leidžiamus atskaitymus. Tačiau, kaip pripažino pats specialistas, kuris rašė konsultacinę išvadą, šioje įmonėje prekės nebuvo nei užpajamuotos, nei parodytas jų pardavimas, ir tuo pačiu nebuvo deklaruotos nei veiklos pajamos, nei mokėtinas PVM į biudžetą. Šiuo atveju MB „R.“ yra atsakinga už visas finansinių operacijų apskaitas, privalėjo organizuoti ar pats rašyti deklaracijas, teikti informaciją Registrų centrui, VMI, tiek ir pačioje bendrovės vidaus apskaitoje, registruose. Prekės galėjo atsidurti sandėlyje arba tarpininkui nereikėjo turėti nei sandėlio, nei tam tikrų resursų, tačiau Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad tai, kas negali būti apskaityta apskaitos dokumentais, gali būti apskaityta kitais, susietais dokumentais. Tokiu atveju turėjo būti kitokie dokumentai, kurie pagrįstų, kad tos prekės su mažosios bendrijos žinia būtų pervežtos iš vienos įmonės į kitą. Jeigu būtų neatsiskleidęs tarpininkas, tai, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, visos šios prekės turėjo būti užpajamuotos, turėjo būti užregistruota jų vertė ir turėjo būti parodytas jų pardavimas. Šiuo atveju mažoji bendrija turėjo turėti šiuos dokumentus, įrodančius, jog įmonė ,,C.“ gavo prekes tam, kad šie dokumentai būtų teisingai apskaityti buhalterinėje apskaitoje. Jeigu prekės išvažiuoja iš vienos įmonės į kitą, tai turi būti krovinio važtaraščiai, turi būti asmuo, atsakingas už šį krovinį. Gali būti vidinėje tvarkoje numatyta eilė dokumentų, kurie pagrįstų šią ūkinę operaciją. Tokie dokumentai nebuvo pateikti, buvo pateiktos tik 4 sąskaitos-faktūros, pagal kurias mažoji bendrija pardavė prekes bendrovei ,,C.“, tačiau kažkokios tai informacijos, su tuo susietų dokumentų, kad būtų atsiskleidęs tarpininkas, šios įmonės buhalterinėje apskaitoje nėra. Kiekviena įmonė turi nusistatyti savo vidaus tvarkos taisykles, kaip teisingai parodyti šias susietas ūkines operacijas bei pagal savo vidaus tvarkos taisykles turi apskaityti ir užregistruoti visus kitus papildomus dokumentus. Tačiau pagal 4 sąskaitas-faktūras, kurios buvo pateiktos specialistei, nesimato, kad tai yra neatsiskleidęs tarpininkas. Šios sąskaitos-faktūros turėjo būti užregistruotos ir pajamos turėjo būti deklaruotos. Yra prekės pardavimas, kaip galutinis veiksmas, ir tai yra susiję su mokesčių apskaičiavimu, bet ne su prekės atidavimo atveju. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 11 straipsnyje yra nurodyta, kad yra laikoma, jog prekės pirmiausiai buvo pateikiamos neatsiskleidusiam tarpininkui. Šiame straipsnyje pavartota sąvoka ,,kito sąskaita“ reiškia, kad yra pinigų mokėjimas, o kur keliauja prekės kalbama šiame straipsnyje, o būtent, kad visos ūkinės operacijos, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymu, turi būti buhalterinėje apskaitoje užregistruotos, nes Buhalterinės apskaitos įstatymas teigia, kad buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma taip, jog visos ūkinės operacijos privalo būti įtrauktos į apskaitą. Pirmiausiai teisingai turi būti surašyti apskaitos dokumentai, šių dokumentų duomenys turi būti užregistruoti apskaitos registruose ir po to visi šie duomenys turi būti perkeliami į deklaracijas. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, specialistė savo specialisto išvadose nurodė, kad UAB ,,E.“ pardavimai mažajai bendrijai neatitinka ūkinės operacijos tapatumo ir buvo nurodytas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio pažeidimas. Tokiu būdu specialistė savo specialisto išvadoje nurodė, kad sąskaitos-faktūros neatitinka turinio tapatumo, nes apskaitos dokumentuose turi būti užregistruotos ūkinės operacijos, kuriuose nurodyti konkretūs, realūs ūkiniai įvykiai. Specialistams darant tyrimą, yra remiamasi metodikomis, ir specialistai lygina buhalterinės apskaitos dokumentų duomenis su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl specialistė padarė išvadą, kad šiose sąskaitose faktūrose užfiksuotos ūkinės operacijos, t. y. prekių įsigijimas iš UAB ,,E.“, neatitinka ūkinės operacijos tapatumo. Įvertinusi visą pateiktą bylos medžiagą specialistė negalėjo padaryti tokios išvados, kad šios prekės yra įsigytos iš UAB ,,E.“ ir kokios konkrečios prekės įsigytos. Todėl specialistės išvada yra sąlyginė, priklausomai nuo to, ar įvyko tokios ūkinės operacijos, ar neįvyko tokios ūkinės operacijos ir kokie dėl to buvo padaryti pažeidimai bei dar atsižvelgiant į tai, kad buvo remtasis ir byloje esančių liudytojų parodymais, kurie proceso eigoje gali kisti. Specialistė savo išvadoje dėl šių sąskaitų turinio pažeidimų nenurodė, ji savo išvadoje ir apžiūros protokole nurodė, kad šios PVM sąskaitos-faktūros, kuriomis mažoji bendrija pardavė produkciją ,,C.“, nebuvo užregistruotos buhalterinės apskaitos registruose ir jų nedeklaravo deklaracijose. Specialistė nustatė, kad MB ,,R.“ pardavimų sąskaitos-faktūros nebuvo deklaruotos VMI i.SAF-T sistemoje. Specialistė atliko tyrimą ,,R.“ ir ji, tirdama mažosios bendrijos buhalterinę apskaitę, nenurodė šios įmonės pažeidimų. Tyrimui nebuvo pateikta informacija, kas išrašė šį dokumentą. ar UAB ,,E.“, ar MB ,,R.“. Už pardavimo operacijos atlikimą ir teisingą įforminimą yra atsakingas direktorius I. Č., jeigu kalbama apie MB ,,R.“ pardavimą UAB ,,C.“. Pardavimo sąskaitas-faktūras galėjo išrašyti įmonės pagal susitarimą, šiuo konkrečiu atveju ji negali pasakyti, ar UAB „E.“, parduodanti prekes MB „R.“, ar MB „R.“, perkanti prekes iš UAB „E.“, kadangi tokia informacija nebuvo pateikta. Pagal teismo sprendime pateiktus liudytojų apklausos protokolus matyti, kad šios ūkinės operacijos neįvyko ir todėl specialisto išvada nesikeičia. 2021 m. rugpjūčio 23 d. teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas P. T. parodė, kad jis tapo įmonės akcininku ir direktoriumi, ir kad UAB ,,E.“ spalio mėnesio sąskaitos – faktūros Nr. 124, 126, 127, 130 jam negirdėtos. Kol įmonė buvo jo vardu, jis jokių sandorių nesudarinėjo ir dar jis nurodė ir tai parašyta nuosprendžio 11 lape, kad jis po 2018 m. rugpjūčio 17 d. jokių veiksmų UAB ,,E.“ vardu neatlikinėjo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. T. taip pat nurodė, kad jam jau buvo pateikti užpildyti pirkimo – pradavimo dokumentai ir jis tuo metu parodė, kad jokių santykių neturėjo. Šis liudytojas parodė, kad jis I. Č. nepažįsta. Tai būtų vienas įrodymas, patvirtinantis, kad ūkinės operacijos neįvyko. Nuosprendžio 16 lape nurodyta, kad UAB ,,C.“ vadovas G. Č. parodė, jog jis taip pat I. Č. nepažįsta ir jo nėra matęs. Jis nurodė, kad į Š. kreipėsi UAB ,,A.“ atstovas su prašymu tarpininkauti įsigyjant prekes iš MB „R.“, o ne iš UAB „E.“. G. Č. taip pat parodė, kad UAB ,,A.“ pati organizavo prekių pirkimą ir atsigabenimą iš gamintojo, jiems nereikėjo dalyvauti tame procese. Viską organizavo UAB ,,A.“ ir MB ,,R.“. Iš to matyti, kad UAB ,,E.“ niekada neorganizavo prekių pirkimo. G. Č. nurodė, kad su MB „R.“ atstovais bendravo elektroniniu paštu, fizinių susitikimų nebuvo. Iš byloje esančių liudytojų (G. Č., T. K. parodymų, kuriuos vertino ir specialistė, matyti, kad visas prekių pirkimo, pardavimo ir atsigabenimo koordinavimas vyko tarp UAB ,,A.“ ir ,,R.“. Tai reiškia, kad MB ,,R.“ teikė prekes UAB ,,A.“. Specialistė B. Stuogienė savo išvadoje paminėjo sutartį, kuri yra aprašyta išvados 9 lape, ten nurodoma, kad 2020 m. kovo 3 d. UAB ,,C.“ buhalterė T. K. raštu pateikė 2018 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp MB ,,R.“ ir UAB ,,C.“ nurodyta, kad šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui pagal šioje sutartyje nustatytą tvarką ir pareigas užsakyto asortimento ir specifikacijos prekes. Pirkėjas, t. y. UAB ,,C.“ už prekes atsiskaito pagal išrašytą išankstinio mokėjimo sąskaitą. Būtent šie visi įrodymai patvirtina, kad prekių tiekimas buvo tarp UAB ,,A.“, ,,R.“ ir ,,C.“, o ne ,,E.“. Ši sutartis ir liudytojų parodymai patvirtina, kad nebuvo jokio tarpininkavimo. Tai buvo konkretus pirkimas ir pardavimas, kuriame dalyvavo du asmenys, t. y. MB ,,R.“ ir UAB ,,C.“. Pagal šitą 2018 m. rugsėjo 4 d. sutartį už visų prekių pirkimą – pardavimą ir jų pateikimą buvo atsakinga MB ,,R.“. UAB ,,E.“ vadovas P. T. nieko nežino apie kažkokį tarpininkavimą, UAB ,,C.“ vadovas irgi nieko nežino apie jokį tarpininkavimą, jis nurodo, kad tarpininkavimas buvo su kitomis įmonėmis. Tai specialistė įvertino ir dokumentų apžiūros protokole pateikė išsamų atsakymą ir ji nurodė, dėl ko negalima nustatyti įmonės ,,R.“ veiklos, surašė visus pažeidimus ir paminėjo, kad MB ,,R.“ nesilaikė konkrečių teisės aktų reikalavimų. Specialistė apžiūros protokole pasakė, kad jei ,,R.“ pardavė prekes pagal keturias sąskaitas – faktūras uždarajai akcinei bendrovei, tai nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio ir 16 straipsnio reikalavimų. Specialistė toliau pasakė, kad jeigu 22 atvejais laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. sąskaitos išrašų nepagrindė atliktų ūkinių operacijų, tai negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo. Specialistė išvardijo visus šituos pažeidimus. Teisme buvo užduotas klausimas, ar yra visi teisės aktuose nurodyti privalomi rekvizitai PVM sąskaitose –faktūrose, pagal kurias neva ,,R.“ įsigijo prekes iš UAB ,,E.“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas plenarinėje sesijoje 2004 m. spalio 27 d. nutartimi yra pasakęs, jog aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Be to, tam, kad mokesčių mokėtojas įgytų teisę į PVM apskaitą, būtinai turi būti juridinių faktų visuma. Tai realus ūkinės operacijos įvykimas, šią operaciją patvirtinantis juridinę galią turintis apskaitos dokumentas bei asmens, siekiančio įgyti teisę į dokumento apskaitą, sąžiningumas, t. y. ar asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie galimą ūkinių operacijų partnerių veiklos neteisėtumą, susijusį su sukčiavimu ir šia neteisėta veika ūkinių prievolių įvykdymo srityje. Apžiūros protokole specialistė B. Stogienė nurodė, kad turimais duomenimis UAB ,,E.“ neteikė jokių ataskaitų mokesčių administratoriui, neturėjo jokių sandėliavimo ar administracinių patalpų, neturėjo jokių transporto priemonių, joje nebuvo jokių dirbančių asmenų, nėra jokių dokumentų apie tai, kad MB ,,R.“ ir UAB ,,E.“ būtų vykęs koks nors prekių vežimas, prekių pakrovimas ar iškrovimas. Remiantis šiais duomenimis manytina, kad UAB ,,E.“ realiai jokių prekių MB ,,R.“ nepardavė. Tie apskaitos dokumentų rekvizitai, kurie yra surašyti PVM sąskaitose – faktūrose, pagal kurias prekes neva įsigijo MB ,,R.“ iš UAB ,,E.“ realiai neatspindi ūkinės operacijos tapatumo, todėl specialistė B. Stogienė parašė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio pažeidimą. Apie tarpininko pajamas yra pasakiusi Audito apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, o būtent, kad veiklos tarpininko pajamomis pripažįstami tik jo uždirbti komisiniai. Toliau tame rašte yra nurodyta, kad įmonė už sutartyje nustatytą atlygį tarpininkauja prekių pardavimo sandoriuose. Šitas raštas kaip tik parodo, kad sutartyje turi būti nurodytos konkrečios tarpininkavimo pajamos. Nagrinėjamu atveju šioje sutartyje nėra nurodytos tiesioginės tarpininkavimo pajamos. Toje sutartyje kalbama apie pirkimus ir pardavimus tarp dviejų įmonių, t. y. UAB ,,C.“ ir MB ,,R.“. Tuo tarpu auditorius nurodė, kad mažosios bendrijos buhalterinėje apskaitoje nebuvo užregistruota jokių tarpininkavimo veiksmų. Jei tokios tarpininkavimo pajamos buvo, jos turėjo būti nurodytos sutartyje, todėl, laikytina, kad tarp šių dviejų įmonių nebuvo tarpininkavimo. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad sutartis, kurioje nurodyta, kad už prekių tiekimą yra atsakingas pardavėjas MB ,,R.“, o už prekių įsigijimą yra atsakingas UAB ,,C.“. ir tai nebuvo tarpininkavimo sutartis bei, kad specialistei nebuvo pateikta tarpininkavimo sutartis ir todėl tokio vertinimo (dėl tarpininkavimo) ji nepateikė, tai klausimas, koks skirtumas tarp atskleisto ir neatskleisto tarpininkavimo operacijų ir kaip jos turi būti atvaizduotos buhalterinėje apskaitoje visiškai nesusijęs su tyrimu ir pateikta specialisto išvada. Šiuo atveju sutartyje nurodyta, kad pardavėjas MB ,,R.“, o pirkėjas UAB ,,C.“, sutartyje nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja perduoti prekes pirkėjui. Ne UAB ,,E.“ įsipareigojo perduoti prekes, kaip teigiama auditoriaus išvadoje. Šiuo atveju MB ,,R.“ įsipareigojo perduoti tas prekes ir prisiėmė tą atsakomybę už šitų prekių perdavimą. Todėl tai nėra tarpininkavimas.

37. Esant prieštaravimams tarp specialisto išvados ir konsultacinės išvados ir tarp šių specialistų paaiškinimų bei gynybai pateikus papildomus buhalterinės apskaitos dokumentus (Didžiąją knygą, 2018 m. Finansinės metinės ataskaitas, banko išrašus, išrašytų ir gautų sąskaitų registrus, PVM deklaracijas, i. SAF registrus, UAB ,,E.“ ir UAB ,,C.“ sąskaitų ir mokėjimų korteles) apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta teismo MB „R.“ apskaitos ir finansų ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės akte Nr. 11-289 (23) nurodyta: 1. jei MB „R.“ išrašė bendrijai „R. k.“ PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VSP00000075 ir uždirbo 1 047,63 Eur pardavimų pajamų, bet neįtraukė į bendrovės apskaitą, tai nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 su pakeitimais) 4 straipsnio 1–6 punktų, 6 straipsnio 2 punkto, 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 3 dalies; Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 suvestinė redakcija) 77 straipsnio 3 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 89 straipsnio 1 dalies; Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675 su pakeitimais) 7 straipsnio 1 dalies, 57 straipsnio 1 dalies. Sutikrinus 2018 m. rugsėjo – spalio mėn. MB „R.“ gautų ir išrašytų sąskaitų registrus su bendrovės didžiosios knygos duomenimis, nustatyta, kad bendrovių „E.“ ir „C.“ PVM sąskaitos-faktūros buvo registruotos apskaitoje laikantis Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų. 2. Jei MB „R.“ išrašė 2018 m. spalio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą MB „R. k.“ 1 0470,63 Eur be PVM (2 198,83 Eur PVM), bet neregistravo buhalterinėje apskaitoje, ir jeigu MB „R.“ sandoriai su UAB „E.“ neįvyko, o MB „R.“ prekių negavo ar nedalyvavo kaip neatsiskleidęs tarpininkas ir MB „R.“ nepagrįstai įtraukė į apskaitą UAB „E.“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, tai dėl Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 1-3 punktų, 6 straipsnio 2 punkto, 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 3 dalies; Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 suvestinė redakcija) 77 straipsnio 3 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 89 straipsnio 1 dalies; Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675 su pakeitimais) 7 straipsnio 1 dalies, 57 straipsnio 1 dalies nesilaikymo atvejų iš dalies negalima nustatyti turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kitų teisės aktų nesilaikymo atvejų, galinčių turėti įtakos turto, nuosavo kapitalo dydžio ir struktūros. Kitų teisės aktų nesilaikymo atvejų, galinčių turėti įtakos turto nuosavo kapitalo dydžiui ir struktūrai per 2018 m. rugsėjo 1 d. – 2018 m. spalio 31 d. laikotarpį nenustatyta. 3. MB „R.“ už 2018 m. rugsėjo – spalio mėn. 2021 m. lapkričio 23 patikslino PVM deklaracijas ir pateikė PVM sąskaitų-faktūrų registrus į VMI elektroninį tinklapį i.SAF registrus. Patikslintų PVM deklaracijų duomenys atitiko MB „R.“ pateiktus gautinių ir išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų duomenis ir didžiosios knygos duomenis už 2018 m. rugsėjo-spalio mėn. Laiku nepriskaityto mokėtino PVM suma už 2018 m. rugsėjo mėn. 93 Eur ir 2018 m. spalio mėn. 3 Eur, iš viso mokėtino PVM suma buvo 96 Eur. MB „R.“ 2021 m. gruodžio 10 d. su kasos kvitu Nr. 496/1708 sumokėjo 194,39 Eur į valstybės biudžetą, todėl MB „R.“ pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras biudžetui nebuvo skolinga.

38. Taip pat ekspertizės akte nurodyta, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. – 2018 m. rugsėjo 30 d. MB „R.“ pirminėje pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje (FR0600) eilutėje „Apmokestinamų sandorių vertė“ 2 452 Eur (11 laukelis), eilutėje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ 515 Eur (29 laukelis), eilutėje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 169 Eur (25 laukelis) ir eilutėje „Mokėtinas į biudžetą PVM“ 346 Eur (515-169). 2018 m. spalio 1 d.-2018 m. spalio 31 d. MB „R.“ patikslintoje pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje (FR0600) įrašė eilutėje ,,Apmokestinamų sandorių vertė“ 10 842 Eur (11 laukelis), eilutėje ,,Standartinio tarifo pardavimo PVM“ 2 277 Eur (29 laukelis), eilutėje ,, Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 100 Eur (25 laukelis), eilutėje „Mokėtinas į biudžetą PVM“ 2 177 Eur (2 277-100) (t. 4, b. l. 29). 2018 m. deklaracijose (FR0600) (t. 4, b. l. 28–29), nebuvo deklaruotos pirkimo sandorių PVM sumos su UAB „E.“ (įsigytų prekių 2018 m. rugsėjo mėn. PVM suma – 44 794,21 Eur, 2018 m. spalio mėn. – 14 960,33 Eur) ir pardavimo sandorių sumos su UAB „C.“ (2018 m. rugsėjo mėn. apmokestinamų sandorių 213 750 Eur, standartinio tarifo pardavimo PVM 44 887,50 Eur ir 2018 m. spalio mėn. apmokestinamų sandorių 71 250 Eur, standartinio tarifo pardavimo PVM 14 962,50 Eur). Nedeklaruota 2018 m. rugsėjo mėn. mokėtino į biudžetą PVM 93,23 Eur (44 887,50– 44 794,21) suma. Nedeklaruota 2018 m. spalio mėn. mokėtino į biudžetą PVM 2,17 Eur (14 960,33- 14 962,50) suma. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog iš advokatų profesinės bendrijos „L.“ 2023 m. rugpjūčio 17 d. advokato S. Slapšinsko el. paštu pateikti MB „R.“ 2018 m. rugsėjo – spalio mėn. išrašytų ir gautų PVM sąskaitų-faktūrų registrai ir 2021 m. lapkričio 23 d. patikslintų pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų (FR0600) duomenys už 2018 m. rugsėjo-spalio mėn. atitiko. Taigi, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį MB „R.“ galėjo patikslinti 2018 m. rugsėjo – spalio mėn. PVM mokesčio deklaracijas (FR0600) ir sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos laiku nepriskaityto PVM mokesčio 96,00 Eur sumą (93,00+3,00). Pagal 2021 m. gruodžio 10 d. kasos kvitą Nr. 496/1708 „Įmoka į VMI prie FM surenkamąją sąskaitą“ sumokėta į valstybės biudžetą 194,39 Eur suma, todėl bendrovė „R.“ pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras biudžetui nėra skolinga.

39. Kaip matyti, 2024 m. sausio 16 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nurodytos išvados iš esmės neprieštarauja specialistės B. Stuogienės išvadoms. Ekspertizės išvada, kad MB biudžetui nebuvo skolinga, padaryta pagal jai pateiktus patikslintus apskaitos dokumentus (patikslintas deklaracijas ir PVM sąskaitų- faktūrų registrus), o ne vertinant visą bylos medžiagą, todėl ja remiamasi tiek, kiek ji neprieštarauja kitiems surinktiems bylos įrodymams.

40. Teisėjų kolegija, vertindama 2020 m. spalio 23 d. specialisto išvadą Nr. IBPS-V-2541538-20, specialistės B. Stuogienės išvadą, esančią 2021 m. kovo 30 d. dokumentų apžiūros protokole, 2024 m. sausio 16 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktą Nr. 11-289 (23) bei specialisto Č. Maculevičiaus paaiškinimus pažymi, kad teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad ekspertizės aktas (taip pat ir specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes; jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo jų. Ekspertizės akto ar specialisto išvados duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Nors ekspertizės aktas ar specialisto išvada gali būti reikšmingas duomenų šaltinis baudžiamojoje byloje, bet kuriuo atveju teisinis bylos aplinkybių vertinimas yra ne specialisto ar eksperto, o teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-654/2023). Pagal teismų praktikos išaiškinimus, jei proceso dalyvių pateikta teismui konsultacinė išvada prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės akto išvadoms, teismai turi imtis priemonių prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto priežastims išaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-523/2005, 2K- 436/2010, 2K-202/2009). Paprastai vien tik remiantis konsultacine išvada negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gauto ekspertizės akto (specialisto išvados) įrodomoji reikšmė. Proceso dalyvių iniciatyva gauti dokumentai, kurie buvo surašyti panaudojant specialiąsias žinias, laikomi konsultacinėmis išvadomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 465/2010, 2K-525/2010).

41. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kaltinamąjį I. Č. ir juridinį asmenį, pagrinde rėmėsi specialisto Č. Maculevičiaus paaiškinimais ir išvada, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, padaryta neatsižvelgus į byloje ištirtų duomenų visumą. Pažymėtina, jog ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Ekspertas (specialistas) privalo ekspertizę (objektų tyrimą) atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad kaip įrodymą vertinant specialisto išvadą turi būti atsižvelgiama ne tik į turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti specialisto nustatytas aplinkybes, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K- 327- 719/2018). Kaip matyti iš konsultacinės specialisto išvados, specialistas Č. Maculevičius padarė išvadą, kad UAB ,,C.“ buvo elektros prekių galutinis pirkėjas, kuris apskaitė, deklaravo, patvirtino prekių gavimo faktą ir kad nėra jokių požymių, jog UAB ,,C.“ šių prekių negavo. Specialistas Č. Maculevičius, šias išvadas padarė neįvertinęs visos bylos medžiagos. Kaip matyti iš UAB ,,C.“ direktoriaus G. Č. parodymų, priešingai nei konstatavo savo išvadoje specialistas, visas prekių pirkimo-pardavimo ir atgabenimo koordinavimas vyko tarp UAB „A.“ ir MB „R.“, kad iš tarpininkavimo susitarimo buvo aišku, jog UAB „C.“ nebus įtraukta į elektros prekių logistiką. Taip pat specialistas neįvertino byloje esančių 2018 m. spalio 1 d. ir 2018 m. spalio 5 d. CMR, patvirtinančių, jog elektros prekės iš SIA „A.“ bendrovei UAB „E.“ buvo pristatytos atitinkamai 2018 m. spalio 2 d. ir 2018 m. spalio 5 d. Taip pat, kaip matyti aptariamoje išvadoje specialistas skaičiavo galimai nesumokėtus MB „R.“ mokesčius, preziumuodamas tai, kad buvo įvykęs realus elektros prekių pirkimo-pardavimo sandoris tarp MB „R.“ ir UAB „E.“. Tačiau tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes kaip jau buvo aptarta pirmiau, UAB ,,E.“ neturėjo elektros prekių, kurias, pagal specialistą, neva pardavė mažajai bendrijai. Be to, specialistė G. Stuogienė, atlikdama MB „R.“ tyrimą, rėmėsi ne tik jai pateiktais apskaitos dokumentais, bet ir visa bylos medžiaga, tame tarpe ir liudytojų parodymais, juos cituodama išvados aprašomojoje dalyje, bei kitais rašytiniais įrodymais. Tuo tarpu specialistas Č. Maculevičius nurodė, kad rėmėsi tik gynybos pateiktais apskaitos dokumentais (patikslintomis deklaracijomis ir mokėjimo dokumentais), visi tiriamų bendrovių apskaitos dokumentai jam nebuvo pateikti, be to jis paaiškino, kad savo išvadoje nefiksavo mažosios bendrijos apskaitos pažeidimų bylai aktualiu laikotarpiu, nes surašant specialisto išvadas, nesivadovauja specialiomis nuostatomis.

42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmetė specialistės G. Stuogienės išvadas, konstatuodamas, kad jos yra sąlyginio pobūdžio, nulemtos jai suformuluotų prielaidinio pobūdžio klausimų. Išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) gali būti suformuluotos kaip kategoriškos, tikėtinos ar sąlyginės ir pan. Pažymima, jog sąlyginės išvados nerodo jų neišsamumo. Tokių išvadų atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl teismas aplinkybes, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi patikimai ir nekeldamas jokių abejonių patvirtinti arba paneigti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017). Kaip paaiškino specialistė R. Bazilienė, specialistės S. S. išvada yra sąlyginė, priklausomai nuo to, ar teismas pripažintų ūkinių operacijų realumą /nerealumą bei kokie dėl to būtų buvę padaryti / nepadaryti pažeidimai. Kaip yra aukščiau aptarta, vieną iš specialistės ir ekspertės pateiktų sąlygų (jeigu buvo nerealus sandoris su UAB „E.“) patvirtina kiti šiuo nuosprendžiu nustatyti duomenys. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, nurodytus neatitikimus konsultacinėje išvadoje, teisėjų kolegija, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad specialisto Č. Maculevičiaus konsultacinė išvada yra neobjektyvi ir neatitinkanti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kaip įrodymų šaltinis yra nepatikima, neišsami, nepakankama ir padaryta visapusiškai neištyrus visą bylos medžiagą, todėl pirmosios instancijos teismas ja rėmėsi nepagrįstai, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

43. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu nuosprendžiu konstatavo, kad realiai prekės iš UAB „E.“ pagal keturias kaltinime įvardintas PVM sąskaitas-faktūras buvo nupirktos, kadangi, teismo nuomone, MB „R.“ veikė kaip neatskleistas tarpininkas tarp bendrovių „E.“ ir „C.“ ir kad prekės iš UAB „E.“ buvo gabenamos pirkėjui (UAB „C.“) tiesiogiai, nedalyvaujant MB „R.“ prekių vežime, sandėliavime ir pakrovime bei pripažino, kad nenustatyto fiktyvaus sandorio sudarymo fakto kontekste keturios UAB „E.“ PVM sąskaitos-faktūros buvo panaudotos pagrįsti tikrovę atitinkančias ūkines operacijas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši apygardos teismo išvada yra nepagrįsta. Visų pirma, byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, jog UAB „E.“ sudarė kokį nors sandorį su MB „R.“ dėl elektros priekių pirkimo- pardavimo. Liudytojai P. T., A. K. ir S. Š., nors ir esant tarp jų parodymų prieštaravimų, patvirtino esminę aplinkybę, jog UAB jokio elektros prekių pirkimo-pardavimo tarp MB „R.“ ir UAB „E.“ nebuvo. Antra, byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog elektros prekės, nurodytos UAB „E.“ PVM sąskaitose-faktūrose Nr. 124, 126, 127, 130, būtų išgabentos iš UAB „E.“, bei duomenų (važtaraščių, prekių priėmimo, sandėliavimo aktų ir pan.), įrodančių, kad būtų realiai įvykusios šiose sąskaitose-faktūrose nurodytos ūkinės operacijos. Kaip nurodė, specialistė R. Bazilienė, vien tik sąskaitos-faktūros, nesant kitų krovinį lydinčių dokumentų, savaime nepatvirtina įvykusios ūkinės operacijos fakto. Trečia, aptartos pirmiau SIA „A.“ CMR ir PVM sąskaitos-faktūros, patvirtina, kad ši bendrovė parduoda elektros prekes UAB „E.“ ir kad jos buvo pristatytos atitinkamai 2018 m. spalio 2 d. ir 2018 m. spalio 5 d. šiai bendrovei, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys neįrodo, kad UAB „E.“ šias prekes pardavė MB „R.“, kurias pastaroji savo ruožtu pardavė UAB „C.“.

44. Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi byloje esančia Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2021 m. balandžio 8 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą aprašomąja dalimi, o būtent, jog prokuroro padaryta išvada, jog 2018 m. rugsėjo – spalio mėnesiais sandoriai tarp bendrovių MB „R.“, UAB „C.“, UAB „A.“, SIA „A.“ ir UAB „E.“ įvyko realiai ir nebuvo apsimestiniai, turint tikslą išvengti mokėti pridėtinės vertės mokestį ar jį susigrąžinti. Teisėjų kolegijos nuomone šiame nutarime prokuroras išreiškė poziciją, kad tarp bendrovių MB „R.“, UAB „C.“, UAB „A.“, SIA „A.“, UAB „E.“ įvyko sandoriai, tačiau ne ta seka, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, o būtent, kad pirminis pardavėjas buvo MB „R.“, o ne UAB „E.“. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pradžių ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas įtariant, kad bendrovės MB „R.“, UAB „C.“, UAB „A.“, SIA „A.“, UAB „E.“, sudarydami tarpusavyje pirkimo- pardavimo sandorius, galimai dalyvauja PVM grobstymo schemoje, tačiau atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima pareikšti įtarimus bendrovių MB „R.“, UAB „C.“, UAB „A.“, SIA „A.“ ir UAB „E.“, atsakingiems asmenims ir juos perduoti į teismą (t. 4, b. l. 75–91). Kaip matyti iš šio nutarimo turinio, prokuroras sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamųjų S. Š. ir P. T. atžvilgiu, šiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 203 straipsnio 2 dalyje, požymių, motyvavo tuo, kad ištyrus 2018 m. rugsėjo – spalio mėnesiais įvykusius elektros prekių pirkimo-pardavimo sandorius tarp minėtų bendrovių, nenustatyta, kad šie sandoriai neįvyko ar buvo apsimestiniai, turint tikslą išvengti mokėti pridėtinės vertės mokestį ar jį susigrąžinti, kadangi minėtos bendrovės sandorius deklaravo, nuo sandorių buvo mokami mokesčiai. Be kita ko, šiame nutarime konstatuota, kad P. T. neatliko jam inkriminuojamų veiksmų, kadangi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenis patvirtina, kad tarp P. T. vadovaujamos bendrovės „E.“ ir Latvijos SIA „A.“ buvo įvykdytas elektros prekių pirkimo-pardavimo sandoris ir, prokuroro nuomone, tai, kad I. Č., siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, turėdamas elektros prekių, kurių įgijimą negalėjo pagrįsti dokumentais, imitavo elektros prekių pirkimo- pardavimo sandorį tarp jo vadovaujamos bendrovės ir UAB „E.“, negali būti laikoma UAB „E.“ vadovo P. T. kalte. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš šio nutarimo, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti elektros prekių pirkimo-pardavimo sandoriai tarp bendrovių UAB „E.“ ir MB „R.“, priešingai nei teigia gynyba, o prokuroro pozicija buvo tokia, kad MB „R.“ įgijo prekes ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne iš UAB „E.“, kurias perpardavė UAB „C.“, o ši, savo ruožtu – UAB „A.“, UAB „A.“ – Latvijos įmonei SIA „A.“, o tik tada minėta Latvijos įmonė pardavė prekes UAB „E.“. Tokią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad elektros prekes viso už 305 040 Eur UAB „E.“ iš Latvijos įmonės Sia „A.“ įsigijo ir jos buvo gautos tik 2018 m. spalio 5 d., kuomet prekės jau buvo parduotos UAB „C.“. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro nutarime nepasisakoma, kad įvyko realus prekių pirkimo-pardavimo sandoris tarp UAB „E.“ ir MB „R.“, o nustatyti galimai įvykę sandoriai po to, kai MB „R.“, turėdama nenustatytos kilmės prekes, įgytas iš nenustatytų ūkio subjektų ar fizinių asmenų, jas pardavė UAB „C.“, o vėliau šios prekės nutarime išvardintu eiliškumu buvo perparduotos nurodytoms bendrovėms. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas sandorio tarp UAB „E.“ ir MB „R.“ realumą, vertino tik dalį šiame nutarime nustatytų aplinkybių, todėl nepagrįstai pripažino jas, kaip patvirtinančias, jog nusikalstamos veikos nebuvo padarytos.

45. Nenustačius, kad sandoris tarp UAB „E.“ ir MB „R.“ buvo realus, konstatuotina, kad kaltinime įvardintose UAB „E.“ PVM sąskaitose-faktūrose Nr. 124, 126, 127, 130 buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad UAB „E.“ pardavė prekes mažajai bendrovei. Bylos duomenimis, MB „R.“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. 22 atvejais pervedė į UAB „E.“ sąskaitą 344 300 Eur, pavedimuose nurodant skirtingą paskirtį: už skydus, už automatikos renginius ir už prekes (t. 3, b. l. 38–60, 61–62). Konstatavus, kad UAB „E.“ nepardavė prekių MB „R.“, paminėtas pinigų pervedimo faktas nepaneigia šios padarytos išvados. Todėl šios PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurių rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų, bei AB „Šiaulių bankas“ esančios laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas, buhalterinėje apskaitoje buvo panaudoti nepagrįstai .

46. Nagrinėjamoje byloje specialistės G. Stuogienė, R. Bazilienė ir ekspertė I. V. patvirtino, kad jeigu MB „R.“ sandoriai su UAB „E.“ neįvyko, tačiau buvo išrašytos pastarosios bendrovės keturios PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurių rekvizitus (turinį) negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo iš viso 344 300,00 Eur tarp MB „R.“ ir UAB „E.“, o MB „R.“ prekių negavo, todėl MB „R.“ nepagrįstai įtraukė į apskaitą šias PVM sąskaitas-faktūras ir deklaravo ūkines operacijas kaip įvykusias. Specialistės išvadoje ir ekspertizėje konstatuota, kad tokiu būdu I. Č. ir jo atstovaujama MB „R.“ nesilaikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurioje nurodyta, kad ,,Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų, kur nurodyta „1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <…> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys”, ir tokiu būdu iš dalies negalima nustatyti turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Byloje surinktų ir aptartų faktinių duomenų viseto analizė leidžia daryti išvadą, kad I. Č., kaip MB „R.“ direktorius, ir už mažosios bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą atsakingas asmuo , tyčia, tikslingai ir sąmoningai, siekdamas, jog buhalterinė mažosios bedrovės apskaita būtų vedama apgaulingai, kad nebūtų galima nustatyti jo valdomos bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, UAB „E.“ išrašytas keturias PVM sąskaitas-faktūras Nr. 124, 126, 127, 130 panaudojo MB „R.“ buhalterinėje apskaitoje pagrįsti tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių turinį negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumą, todėl I. Č. veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalį, o MB „R.“, kurios interesais veikė I. Č. – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas šias aptartas aplinkybes, sprendžia, kad I. Č., veikdamas juridinio asmens MB „R.“ vardu, minėtas UAB „E.“ PVM sąskaitas-faktūras Nr. 124, 126, 127, 130 nepagrįstai atvaizdavo apskaitoje kaip įvykusį sandorį tarp UAB „E.“ ir MB „R.“, iš anksto turėdamas tyčią išvengti PVM mokesčių (pardavęs jas UAB „C.“ ir gavęs iš šio sandorio tam tikras pajamas), nes žinojo, kad prekes jo atstovaujama bendrovė įsigijo nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne iš UAB ,,E.“, ir kad pastaroji bendrovė susidariusio mokėtino į valstybės biudžetą PVM nedeklaruos ir nemokės, todėl privalėjo įrašyti į deklaracijas teisingus ir tikrus duomenis apie MB „R.“ gautas pajamas, t. y. PVM apmokestinamąją vertę nuo sandoriu su UAB ,,C.“ visų parduotų prekių, kurių suma iš viso 344 850 Eur (pajamos – 285 000 Eur, pardavimo PVM – 59 850 Eur). Tai, kad I. Č. 2021 m. lapkričio 23 d. įtraukė PVM sąskaitos-faktūras Nr. RLTA0921-01, Nr. RLTA 0919- 01, Nr. RLTA 0915-01, Nr. RLTA1003-01 į išrašomų sąskaitų-faktūrų registrą bei tą pačią dieną patikslino PVM mokesčių deklaracijų (FR0600) duomenis ir sumokėjo atitinkamus mokesčius (194,39 Eur) (t. 7, b. l. 236–237), ką ekspertė įvertino kaip faktą, kad bendrovė yra neskolinga valstybės biudžetui, nepaneigia I. Č. (ir jo atstovaujamos mažosios bendrovės) kaltės siekus išvengti mokesčių, nes deklaracijoje buvo tikslinami tikrovės neatitinkančios informacijos pagrindu suformuoti duomenys.

48. Taigi, I. Č., atstovaudamas MB „R.“, suprato ir žinojo, kad valstybinėms institucijoms privalomuose pateikti mažosios bendrovės finansiniuose dokumentuose bus įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie MB „R.“ finansinę būklę. Šių nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog I. Č. ir jo atstovaujama bendrovė nusikalstamai veikė turėdama aiškų ir apibrėžtą tikslą - išvengti mokėtinų privalomų mokesčių ir įmokų valstybei. Kadangi dėl neteisėtos J. Č. ir jo atstovaujamos MB „R.“ veikos buvo išvengta 59 850 Eur, t. y. daugiau nei 750 MGL mokesčių ir įmokų sumokėjimo į valstybės biudžetą, I. Č. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, o MB „R.“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį.

49. I. Č. ir juridinio asmens MB „R.“ atstovė teigia, jog MB „:R.“ elektros prekių pirkimo-pardavimo sandoryje veikė kaip neatsiskleidęs tarpininkas tarp UAB „E.“ ir UAB „C.“, todėl privalėjo sumokėti PVM mokesčius tik nuo gautų komisinių. Teisėjų kolegija nesutinka tokia išteisintųjų ir jų gynybos pozicija.

50. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) (2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751 su pakeitimais) 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad neatsiskleidęs tarpininkas – apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sandoryje savo vardu, nors ir kito sąskaita. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kai sandoryje dalyvauja neatsiskleidęs tarpininkas, laikoma, kad pirmiausia prekės buvo patiektos arba paslaugos suteiktos neatsiskleidusiam tarpininkui , o vėliau paties tarpininko, net ir tuo atveju, kai pačios prekės perduodamos arba paslaugos faktiškai suteikiamos galutiniam jų pirkėjui (klientui) tiesiogiai. PVMĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio Įstatymo 95 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas tenka pirkėjui. Tiek neatsiskleidusiam tarpininkui, tiek paties tokio tarpininko patiektos prekės arba suteiktos paslaugos apmokestinamoji vertė nustatoma kaip visa patiektos prekės arba suteiktos paslaugos vertė, apskaičiuota šio Įstatymo 15 straipsnyje nustatyta tvarka (PVMĮ 16 straipsnis). Pažymėtina, kad neatsiskleidusio tarpininko traktavimas PVM prasme ir prievolė PVM apskaitoje nurodyti bendras prekių (paslaugų) apmokestinamąsias vertes, o ne vien savo tikrąjį atlygį už atstovavimą, bei atitinkamai įforminti apskaitos dokumentus, neturės įtakos pajamų ir sąnaudų pripažinimo klausimais - šiuo atveju reikia vadovautis atitinkamomis buhalterinę apskaitą bei pelno (pajamų) mokesčio apskaičiavimą reglamentuojančiomis teisės normomis.

51. Specialistė R. Bazilienė apeliacinės instancijos teisme, aiškindama įstatymo nuostatas dėl neatsiskleidusio tarpininko, nurodė, jog esant tokiai situacijai, prekės pirmiausiai parduodamos tarpininkaujančiai įmonei, o jau tas tarpinis subjektas prekes parduoda galutiniam pirkėjui. Pasak specialistės, nagrinėjamu atveju, jei įmonė ,,R.“ būtų veikusi kaip neatsiskleidęs tarpininkas, prekės turėjo būti užpajamuotos, apskaitytos ir užregistruotos įmonės buhalterinėje apskaitoje, parodytos finansinėje atskaitomybėje, viskas turėjo būti teisingai deklaruota deklaracijose ir tuo pačiu – apskaitytas jų pardavimas, o tik po to turėjo būti apskaičiuotas pelnas ir jis deklaruotas. Taip pat ši specialistė nurodė, kad jeigu tai būtų juridinę galią turintys dokumentai, tai įmonė turėjo parodyti ir leidžiamus atskaitymus, taip pat specialistė nurodė, kad be MB „R.“ išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų bendrovei „C.“ turėjo būti dar eilė dokumentų, patvirtinančių ūkines operacijas, kad veikė neatsiskleidęs tarpininkas, tačiau šios PVM sąskaitos-faktūros, kartu su byloje esančia pirkimo-pardavimo sutartimi, bankiniais išrašais rodo tik faktą, kad prekės buvo parduotos UAB „C.“.

52. Atsižvelgiant į šiuo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, kad MB „R.“ elektros prekes pirko ne iš UAB „E.“ ir nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių MB „R.“ tarpininkavimo faktą (sutarties dėl tarpininkavimo, tarpininko atsiskaitymų pardavėjui dėl prekių pardavimo ir pristatymo ir pan.) tarp kitos kokios nors įmonės ir UAB „C.“, konstatuotina, kad MB „R.“, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, sandoryje su UAB „C.“ veikė ne kaip neatsiskleidęs tarpininkas, o kaip pardavėjas.

53. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomoje dalyje dėl MB ,,R.“ klaidingai nurodė PVM mokesčio nedeklaravimo laikotarpį ,,nuo 2018-20-31 iki 2020- 02- 24“. Tai laikytina akivaizdžia apsirikimo klaida, todėl šis apsirikimas taisytinas, nurodant laikotarpį nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d.

Dėl skirtinų bausmių

54. I. Č. pripažinus kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), BK 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII- 791 redakcija), o juridinį asmenį MB ,,R.“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), ir BK 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII- 791redakcija), spręstinas ir bausmės jiems paskyrimo klausimas. Prokuroras apeliaciniame skunde prašė atitinkamai I. Č. paskirti laisvės atėmimo bausmes bei jas subendrinti apėmimo būdu ir likviduoti juridinį asmenį MB „R.“. Apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu paprašė kaltinamajam I. Č. ir juridiniam asmeniui paskirti apeliaciniame skunde nurodytas bausmes.

55. Kaip buvo pirmiau paminėta, šioje baudžiamojoje byloje I. Č. ir MB „R.“ inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu (atitinkamai nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. ir nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d.), kaltinamojo akto surašymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 220 straipsnio 2 dalies redakcija, priimta 2017 m. lapkričio 21 d. įstatymu Nr. XIII-791, BK 222 straipsnio 1 dalies redakcija, priimta 2004 m. liepos 5 d. įstatymu Nr. IX-2314. Tačiau, vykstant bylos apeliaciniam procesui, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurią pasikeitė minėtų I. Č. ir MB „R.“ inkriminuotų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas.

56. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

57. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 222 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu įsigaliojusią naują BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją, baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų ir (arba) finansinės apskaitos registrų, arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, arba netvarkė ir (arba) neorganizavo teisės aktų reikalaujamos finansinės apskaitos, jeigu dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui arba negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, pagal naujai įsigaliojusią BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją papildomai atsirado naujos alternatyvios veikos – nesaugojo, netvarkė ir neorganizavo bei naujas požymis – alternatyvūs padariniai – didelė žala.

58. Šioje byloje I. Č. inkriminuotas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pasireiškė apgaulingu MB „R.“ buhalterinės apskaitos tvarkymu laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d., dėl ko iš dalies negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d.

59. Naujoje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje pakito sankcijoje nustatytų bausmių rūšys. Iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusioje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo numatytos šios alternatyvios bausmės: bauda, areštas, laisvės atėmimas iki 4 metų. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje naujoje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta nauja alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančioje BK 222 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinama nauja laisvės atėmimo bausmei alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas, ši norma, lyginant su BK 222 straipsnio 1 dalimi (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), švelnina kaltinamojo I. Č. teisinę padėtį. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl I. Č. nusikalstama veika, kaltinime kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX- 2314 redakcija), perkvalifikuotina į BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Atitinkamai MB „R.“ – veika, kaltinime kvalifikuota pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), perkvalifikuotina į BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV- 1925 redakcija).

60. I. Č. , be kita ko, kaltinamas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. Nr. XIII-791 redakcija) už neteisingų duomenų apie MB „R.“ pajamas ir pelną pateikimą valstybės įgaliotai institucijai laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d. Atitinkamai – MB „R.“ pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. Nr. XIII-791 redakcija), 20 straipsnio 2 dalį. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio BK 220 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (t. y. siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai), kai mokesčių suma viršija 750 MGL arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. XIII- 791 redakcija).

61. Pagal šiuo metu galiojančią BK 220 straipsnio 2 dalies redakciją tas, kas įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Taigi, kaip matyti pagal naujai įsigaliojusią BK 220 straipsnio 2 dalies redakciją siekiamų išvengti sumokėti į valstybės biudžetą mokesčių suma turi viršyti 900 MGL (45 000 Eur). Taip pat pasikeitė ir sankcijoje numatytos bausmės, nustatant ir alternatyvią baudos bausmę. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens (taip pat ir juridinio asmens) teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims.

62. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad MB „R.“, atstovaujama direktoriaus I. Č., ir I. Č., būdamas MB „R.“ direktoriumi, siekdami išvengti mokesčių, nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d., Valstybinei mokesčių inspekcijai nedeklaravo ir nesumokėjo 59 850 Eur mokėtino PVM mokesčio ir šiais savo veiksmais biudžetui padarė nurodyto dydžio žalą. Tai reiškia, kad mokesčių suma, kurios siekė išvengti I. Č. ir jo, kaip direktoriaus atstovaujama MB „R.“ (59 850 Eur – 1 197 MGL), yra didesnė nei 900 MGL (45 000 Eur), ir baudžiamoji atsakomybė už tokią veiką naujojoje baudžiamojo kodekso redakcijoje taip pat numatyta BK 220 straipsnio 2 dalyje. Todėl I. Č. nusikalstama veika, kaltinime kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. Nr. XIII-791 redakcija), perkvalifikuotina į BK 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV- 1925 redakcija). Atitinkamai MB „R.“ – veika, kaltinime kvalifikuota pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. Nr. XIII-791 redakcija), perkvalifikuotina į BK 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV- 1925 redakcija).

63. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu I. Č. ir MB „R.“ padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikavus pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją, turi būti išspręstas ir bausmių, paskirtų tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinės bausmės paskyrimo klausimas.

64. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

65. BK 222 straipsnio 1 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) sankcijoje už kaltinamojo I. Č. padarytą nusikalstamą veiką yra numatytos bausmių rūšys: bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. BK 220 straipsnio 2 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV- 1925 redakcija) sankcijoje už kaltinamojo I. Č. padarytą nusikalstamą veiką yra numatytos dvi bausmių rūšys: bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.

66. I. Č. padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas (BK 222 straipsnio 1 dalis) priskiriamas apysunkių, o kitas (BK220 straipsnio 2 dalis) – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys). Nusikaltimais kėsintasi į finansų sistemą. Nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia ir yra baigti. Jie sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį –siekiant išvengti mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita valstybės įgaliotai įstaigai pateikiami neteisingi duomenys apie įmonės pajamas, pelną, turtą. Vertinant kaltinamojo asmenybę, byloje surinktais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog I. Č. yra teistas 1 kartą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (3 veikos), 222 straipsnio 1 dalį (įsiteisėjo 2023 m. gruodžio 28 d.), tačiau inkriminuotas šioje byloje nusikalstamas veikas padarė būdamas prieš priimant minėtą nuosprendį, todėl laikytinas neteistu, baustas administracine tvarka, tame tarpe 2 kartus už mokestinius nusižengimus (t. 4, b. l. 134–138, 139–140). Jis dirba UAB „G. F.“, nevedęs. Byloje kaltinamojo I. Č. atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

67. Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliuojant kaltinamojo nuo visuomenės, jam paskiriant už padarytas nusikalstamas veikas baudos bausmes, jų dydžius nustatant artimus minimaliems, kurie skiriami už apysunkius ir sunkius nusikaltimus (BK 47 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktas).

68. Kaltinamojo I. Č. padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, kadangi jis, tuo pačiu metu darydamas šias veikas, siekė vieningo tikslo – apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, siekė išvengti mokesčių valstybei. Dėl šios priežasties jam paskirtos bausmės tarpusavyje bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, griežčiausia bausme apimant švelnesnę.

69. MB ,,R.“, kurios interesais veikė I. Č., padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas (BK 20 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis) priskiriamas apysunkių, o kitas (BK20 straipsnio 2 dalis, 220 straipsnio 2 dalis) – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys). Šis juridinis asmuo iš esmės buvo naudojamas neteisėtoms pajamoms gauti vengiant mokesčių sumokėjimo. Todėl, už abu nusikaltimus bendrovei skiriama BK 43 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta bausmės rūšis – bauda, jos dydžius nustatant artimus minimaliems, kurie skiriami už apysunkius ir sunkius nusikaltimus (BK 47 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktas), kurios tarpusavyje bendrinamos, kaip jau buvo paminėta I. Č. atveju, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, griežčiausia bausme apimant švelnesnę.

Dėl civilinio ieškinio

70. Ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. lapkričio 10 d., Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė civilinį ieškinį 59 850 Eur sumai, kurią prašė priteisti iš atsakovo – kaltinamojo I. Č. Prokuroras apeliaciniame skunde prašė Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš MB „R.“, o negavus reikalavimų patenkinimo iš juridinio asmens, iš kaltinamojo I. Č. subsidiariai.

71. Neįvykdytą mokestinę prievolę vertinant civilinės atsakomybės aspektu – kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 7- 304- 976/2016). Taigi, nustatydamas juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas, teismas, be kita ko, turi išsiaiškinti, ar nėra galimybių mokesčių bei žalos išieškoti iš juridinio asmens – mokesčių mokėtojo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-29-511/2019).

72. Turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad žala, kuri pagal BPK 109 straipsnį gali būti išieškoma baudžiamajame procese, yra suprantama plačiau, nei ji apibrėžiama CK 6.249 straipsnyje, nes apima ir kitus dėl nusikalstamos veikos atsiradusius turtinius praradimus, pavyzdžiui, dėl tyčinės nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius, jei mokestinės prievolės neįvykdymą lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais.

73. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K- 3- 389/2014, 3K-7-328-248/2015, e3K-7-115-915/2017) juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas bei jo dalyvis juridinio asmens kreditoriui tiesiogiai atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens, t. y. kai: 1) juridinis asmuo (darbdavys), privalantis už darbuotoją atlyginti žalą, iki žalos atlyginimo išnyksta; 2) žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais; 3) vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys.

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinio asmens vadovas ar kitas darbuotojas gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Visais minėtais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens. Tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).

75. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamųjų, t. y. MB ,,R.“ ir jos interesais veikusio kaltinamojo I. Č. nusikalstamais veiksmais buvo išvengta 59 850 Eur mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą. Valstybinei mokesčių inspekcijai priteistinas turtinės žalos dydis, nustatytas 2020 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2541538-20. Šioje išvadoje pateiktus skaičiavimus teisėjų kolegija dar kartą įvertino, šie skaičiavimai yra teisingi. Todėl, esant nustatytoms visoms kitoms būtinoms kaltinamojo I. Č. subsidiarinės civilinės atsakomybės sąlygoms, tenkinant civilinį ieškinį, 59 850 Eur žalos atlyginimas priteisiamas iš MB ,,R.“ ir subsidiariai iš I. Č.

76. Šioje baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio užtikrinimui Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. prokuroro nutarimu (t. 4, b. l. 173–175) yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas MB „R.“ priklausančiam turtui: AB „Šiaulių bankas“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančioms piniginėms lėšoms – 40 000 Eur. Atsižvelgus į tai, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys yra tenkinamas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliekamas iki šio nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio visiško atlyginimo įvykdymo dienos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189¹, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199¹, 199², 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224¹, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267¹, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253², 256², 260¹, 266¹, 267², 267³, 276⁴, 282¹ straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria I. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

I. Č. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), veiką perkvalifikavus į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir paskirti jam bausmę – 120 MGL (6 000 Eur) dydžio baudą.

I. Č. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. Nr. XIII-791 redakcija), veiką perkvalifikavus į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir paskirti jam bausmę – 170 MGL (8 500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir I. Č. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 170 MGL (8 500 Eur) (aštuonių tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio baudą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria juridinis asmuo MB,,R.“ išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

Juridinį asmenį MB,,R.“ pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX- 2314 redakcija), veiką perkvalifikavus į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV- 1925 redakcija), ir paskirti jam bausmę – 120 MGL (6 000 Eur) dydžio baudą.

Juridinį asmenį MB,,R.“ pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. Nr. XIII- 791 redakcija), veiką perkvalifikavus į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir paskirti jam bausmę – 170 MGL (8 500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir juridiniam asmeniui MB ,,R.“ paskirti galutinę subendrintą bausmę – 170 MGL (8 500 Eur) (aštuonių tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio baudą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria Valstybinės mokesčių inspekcijos byloje pateiktas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Valstybinės mokesčių inspekcijos byloje pateiktą civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti valstybei iš juridinio asmens MB „R.“ ir subsidiariai iš I. Č. 59 850 Eur (penkiasdešimt devynis tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) žalai atlyginti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalį dėl laikinojo nuosavybės teisės apribojimo.

Laikinąjį nuosavybės teisės apribojimą, taikytą 2019 m. gegužės 16 d. prokuroro nutarimu MB „R.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), priklausančiam turtui – AB „Šiaulių bankas“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančioms piniginėms lėšoms – 40 000 Eur (keturiasdešimčiai tūkstančių eurų) palikti galioti iki šio nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio visiško atlyginimo įvykdymo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.