Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. J. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. M. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį, atimant teisę vairuoti motorines transporto priemones ketveriems metams, iš UAB DB „PZU Lietuva“ I. K. naudai priteista 1 037,82 Lt turtinei žalai ir 1 726,40 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš J.M. J. I. K. naudai priteista 3 273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, kuria nuteistosios J. M. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, prašymu, byla, prokuroro ir nukentėjusiųjų atsiliepimais ir išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. J. nuteista už tai, kad 2005 m. balandžio 9 d., apie 12 val., Kaune, Kovo 11-osios gatvėje, vairuodama automobilį „Peugeot 205“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir važiuodama nuo Partizanų g. V. Krėvės pr. link, ties namu Nr. 102, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 75, 173 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir netrukdytų eismo: artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nesustojo ir nepraleido į jos važiavimo krypties eismo juostą iš kairės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį perėjoje įėjusį pėsčiąjį G. J., jį parbloškė bei sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios J. M. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorė skunde nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, klaidingai įvertindamas nukentėjusiojo veiksmus ir padarydamas nepagrįstą išvadą dėl nuteistosios kaltės, veiką netinamai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje konstatuota, jog KET taisykles eismo įvykio metu pažeidė ne tik nuteistoji, bet ir nukentėjusysis, byloje buvo būtina įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju įvertino kiekvieno iš eismo dalyvių padarytų pažeidimų įtaką eismo įvykiui. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo, net ir judėjusio perėja neleistinu būdu (bėgant), pasirodymas eismo juostoje priešais J. M. J. automobilį negalėjo būti tiek netikėtas, kad nuteistoji nebūtų galėjusi to numatyti. Spręsdamas priežastinio ryšio ir vairuotojos J. M. J. kaltės klausimą, teismas atsižvelgė į nuteistosios pasirinktą važiavimo greitį, nuteistosios asmenines savybes bei konkrečios įvykio vietos specifiką, kuri reikalauja ypatingo vairuotojų atidumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad eismo įvykio vietoje Kaune, Kovo 11-osios gatvės vietoje, tarp Partizanų g. ir V. Krėvės pr., yra būdingas intensyvus eismas, nes netoliese yra turgus, į kurį kirsdami gatvę juda pėstieji. Pagrįstai buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad pėsčiųjų perėja buvo aiškiai pažymėta kelio ženklais bei paženklinta važiuojamoje kelio dalyje, be to, į nukentėjusiojo perėjos kirtimo kryptį, būdą, vairuotojos galimybę jį pastebėti. G. J. iki susidūrimo saugiai kirto priešingos krypties eismo juostą, susidarius automobilių judėjimo srauto tarpui. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis teismas pagrįstai konstatavo, kad jei nuteistoji būtų buvusi pakankamai atidi, būtų sulėtinusi greitį, esant nustatytoms aplinkybėms, ji būtų turėjusi galimybę matyti išbėgusį į pėsčiųjų perėją G. J., ir net jei priešingos krypties eismo juostoje važiavo automobiliai, kurie užstojo jai dalies pėsčiųjų perėjos vaizdą, tai ji, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, turėjo ir galėjo suvokti bei numatyti, kad nematomoje jai perėjos zonoje gali būti pėsčiasis. Atsižvelgtina, kad J. M. J. neturėjo jokių vairavimo įgūdžių bei patirties, ir dėl to ji turėjo būti itin atidi ne tik važiavimo aplinkai, bet ir pasirinktam saugiam automobilio judėjimo greičiui. Teismo nustatytas J. M. J. pasirinktas ne mažesnis nei 50 km/h važiavimo greitis ir jos sprendimas susidariusioje situacijoje neįsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, nesumažinti greičio ar nestabdyti automobilio, buvo aiškiai netinkamas. Pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET esančias nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinė nutartis Nr. 2K-196/2009).

Kasaciniame skunde nuteistoji pažymi, kad baudžiamasis įstatymas jai buvo pritaikytas netinkamai dar ir dėl to, kad nukentėjusysis G. J., kurį ji partrenkė, judėjo ne pėsčiųjų perėjoje, o už jos ribų. Nors pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-274/2005).

Kasatorė taip pat teigia, kad staiga priešais jos automobilį važiuojamoje kelio dalyje iššokus nukentėjusiajam G. J., ji neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su juo. Tačiau tai, kad važiuodama pasirinktu nesaugiu greičiu pėsčiųjų perėjos akivaizdoje ji neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, neatleidžia jos nuo kaltės, o kaip tik rodo, kad buvo nesilaikoma saugaus eismo taisyklių dėl atidumo stokos. Todėl teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad jeigu nuteistoji būtų važiavusi tokiu greičiu, kuris nebūtų kėlęs pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, ir būdama pakankamai atidi bei atsargi, ji nebūtų sukūrusi situacijos, dėl kurios prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su pėsčiuoju G. J..

Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad nusikaltimą nuteistoji padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo – ji nenumatė, kad dėl jos veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir privalėjo tai numatyti, J. M. J. kaltė nustatyta ir baudžiamasis įstatymas J. M. J. padarytai veikai pritaikytas tinkamai.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK pažeidimus pirmosios instancijos teisme

Kasacinio skundo argumentai apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, padarytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės susieti su įrodinėjimo procesu, konkretizuojant eismo įvykio vietą – pėsčiųjų perėją. Teismas, nustatydamas, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, o ne apie 20 metrų už jos, kaip tvirtina nuteistoji, vadovavosi nukentėjusiojo G. J., liudytojų R. R., V. L., K. M., J. K. parodymais, liudytojų policijos pareigūnų E. I. ir N. K. parodymais, taip pat analizavo bylos duomenis apie nukentėjusiojo išlipimo iš liudytojo R. R. vairuojamo automobilio vietą ir logiškai aiškino nukentėjusiojo judėjimo kertant Kovo 11-sios gatvę tikslą. Buvę eismo įvykio metu liudytojai, kurie matė G. J. susidūrimo su J. M. J. vairuojamu automobiliu momentą ar tuoj po jo, teigė, kad susidūrimas įvyko pėsčiųjų perėjoje. Netikėti šių liudytojų, tuo laiku buvusių netoli eismo įvykio vietos ir daugumos jų buvus pašaliniais, nesuinteresuotais bylos baigtimi, parodymais teismas neturėjo pagrindo. Teismo išvados dėl eismo įvykio vietos atitinka Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų išvadas ir ekspertės O. Lukoševičienės konsultacinę išvadą. Nuteistosios versijos, kurią patvirtino kartu su ja važiavusi liudytoja A. R., kad pėsčiasis buvo partrenktas nutolęs net 20 metrų už pėsčiųjų perėjos, visiškai nepatvirtino kiti bylos duomenys, todėl jų parodymai buvo pagrįstai atmesti.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas buvo šališkas ir iškilusias abejones tendencingai vertino kaltinamojo naudai. Šie kasatorės argumentai taip pat nepagrįsti. Nagrinėjant šią bylą išties buvo iškilusių abejonių dėl nukentėjusiojo G. J. judėjimo kertant važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėjos zonoje tempo (ėjo ar bėgo) ir J. M. J. važiavimo greičio, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad abejonės buvo aiškinamos šališkai kaltinimo naudai. Teismas pripažino, kad bylos duomenys apie pėsčiojo G. J. judėjimo greitį betarpiškai prieš eismo įvykį yra prieštaringi ir, ištyręs paties nukentėjusiojo, jo draugo R. R. parodymus bei ekspertų ir specialistų išvadas ir paaiškinimus teisme, pagrįstai konstatavo, kad pėsčiasis G. J. per pėsčiųjų perėją bėgo, ir tai buvo pagrindas teismui pripažinti, kad šis pėsčiasis pažeidė KET 53 ir 87 punktų reikalavimus. Bylos nagrinėjimo teisme metu pirmosios instancijos teismas aiškinosi dėl nukentėjusiojo akinių atsiradimo įvykio vietoje aplinkybių taip pat dėl posūkio žibinto šukių ir kraujo dėmės santykio su teismo nustatyta nukentėjusiojo partrenkimo vieta. Nuosprendyje yra nurodyta, kokiais bylos duomenimis paneigiamas nuteistosios teiginys, kad akiniai po eismo įvykio buvo atnešti ir padėti prie perėjos.

Nesant stabdymo arba šoninio slydimo pėdsakų, leidžiančių specialistams apskaičiuoti J. M. J. vairuojamo automobilio greitį, teismas pagrįstai apsvarstė ir įvertino visus byloje esančius duomenis: pačios nuteistosios bei su ja važiavusios liudytojos A. R. parodymus apie automobilio važiavimo greitį, liudytojų R. R., K. M., J. K. parodymus apie 70 km/h kaltininkės važiavimo greitį, eksperto V. Šakėno išvadą apie 60-80 km/h važiavimo greitį, privačios ekspertės O. Lukoševičienės tvirtinimą apie 50-60 km/h greitį bei kito privataus eksperto V. Mitunevičiaus apskaičiavimus apie J. M. J. važiavimą 50 km/h greičiu ir mažiau tikėtiną jos 60 km/h greitį. Teismas po atliktų tyrimo veiksmų šių įvairių duomenų patikimumą ir įrodomąją vertę vertino atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, galimą duomenis pateikusių asmenų subjektyvumą, jų įgūdžius, patirtį bei turimas specialias žinias ir padarė objektyvią išvadą, kad J. M. J. vairuojamas automobilis važiavo ne mažesniu kaip 50 km/h greičiu.

Taigi darytina bendra išvada, jog teismas, nuosprendyje konstatuodamas, kad eismo įvykio vieta buvo pėsčiųjų perėja, įvertindamas automobilio judėjimo greitį, pėsčiojo judėjimo perėja aplinkybes, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kitų kasatorės skunde minimų BPK nuostatų. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad teismuose vykęs procesas neatitiko teisės į teisingą teismą reikalavimų, kuriuos numato Konvencijos 6 straipsnis.

Dėl baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės normų taikymo apeliacinės instancijos teisme

J. M. J. kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo. Pagal apygardos teismo nutarties turinį matyti, kad teismas išsamiai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir patikrino apylinkės teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, nepažeisdamas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, bei nutartyje išdėstė motyvus, kodėl teismas laiko, kad apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl J. M. J. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką yra teisingos.

Kasatorė taip pat tvirtina, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti nuteistosios prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusįjį bei specialistus. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistosios gynėjas teismo posėdžio metu pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą, iškviesti nukentėjusįjį įvykio vietoje rastų akinių priklausomumui nustatyti bei ekspertus, atlikusius autotechnines ekspertizes, ir specialistą V. Mitunevičių. Teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonių, nutarė neatlikti įrodymų tyrimo, nes teisme jau buvo išsiaiškinta, kam priklauso akiniai, bei prašomi apklausti asmenys buvo apklausti. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau neprivalo to daryti. Teismas motyvavo savo sprendimą neatlikti įrodymų tyrimo ir tokiu sprendimu baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.

Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad byloje esančia specialisto V. Mitunevičiaus išvada apeliacinės instancijos teismas nesirėmė tik todėl, kad joje nustatytos aplinkybės buvo palankios nuteistajai ir šis dokumentas neatitinka BPK 90 straipsnio reikalavimų, bei vertino šį dokumentą nesiėmęs priemonių prieštaravimams pašalinti. Iš apeliacinio teismo nutarties motyvų matyti, kad teismas vertino specialisto V. Mitunevičiaus atlikto eismo įvykio ir transporto trasologinio tyrimo rezultatus lygindamas juos su kitais bylos duomenimis apie pėsčiojo galimą partrenkimo vietą, nuteistosios vairuojamo automobilio galimą greitį, techniniu požiūriu įvertintus eismo dalyvių veiksmus. Tai, kad teismas pažymėjo, jog specialisto V. Mitunevičiaus tyrimo, kurį jis atliko sutartiniais pagrindais pagal nuteistojo gynėjos prašymą, rezultatai laikytini konsultacine išvada ir vertintini kaip dokumentas, atitinka teismų praktiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad konsultacinėje išvadoje esantys duomenys pirmosios instancijos teisme buvo tikrinami apklausiant specialistą V. Mitunevičių, ir prieštaravimai bandomi šalinti paskyrus naują eismo įvykio ekspertizę bei apklausus ekspertą I. Granską. Nepavykus pašalinti visų prieštaravimų apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kodėl teismas rėmėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į nuteistosios apeliaciniame skunde esančius prieštaravimus dėl įrodymų apie eismo įvykio eigą vertinimo ir pagrįstai nurodyta, kodėl nebuvo būtina remiantis BPK 191 straipsnyje esančiomis daiktų atpažinimo taisyklėmis parodyti atskiriems asmenims įvykio vietoje rastus akinius atpažinti.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnyje numatytų bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka bendrųjų nuostatų nepažeidė ir kasacinio skundo argumentais panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti arba grąžinti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios J. M. J. kasacinį skundą atmesti.