Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.7.2.5; 1.1.10.1; 1.2.4.4.2.1.; 1.2.4.4.2.3.; 1.2.4.4.2.5.; 1.2.9.8.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.6.1

2023 m. spalio 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Zigmo Kavaliausko, Nerijaus Masiulio,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž. ir jo gynėjo advokato Algimanto Ruginio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 163 straipsnį laisvės apribojimu 12 mėnesių, įpareigojant visą tą laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktus laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, J. Ž. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 ir 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas J. Ž. atidėtas 2 metams, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo J. Ž. buvimo vietos kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nustatant pareigą būti savo faktinėje gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 06.00 val., įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi ir 72² straipsniu, J. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nuspręsta bausmės vykdymo atidėjimo terminą pradėti skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuspręsta nukentėjusiųjų Ž. Ž. ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., atstovaujamų įstatyminės atstovės E. Ž. bei atstovės advokatės Kristinos Adomavičienės, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir iš J. Ž. priteisti nukentėjusiesiems Ž. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., po 2 000 Eur kiekvienam neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. Ž. nuteistas už tai, kad jis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydamas, nesunkiai susargdino tris mažamečius savo šeimos narius, bei piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, o būtent: būdamas atsakingas už mažamečių savo vaikų K. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), Ž. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas sudaryti vaikams palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikams gyventi ir augti, sudaryti vaikams sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jų protiniam, dvasiniam gyvenimui, rūpintis vaikų sveikata ir jų gerove, tyčia piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, tyčia sistemingai naudodamas fizinę prievartą prieš savo vaikus K. Ž., Ž. Ž., J. Ž. ir žiauriai su jais elgdamasis, juos fiziškai ir psichiškai gniuždė, t. y. laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2021 m. lapkričio 1 d. 21.30 val. buvusiuose namuose, adresu (duomenys neskelbtini), ir šių namų teritorijoje, tiksliai nenustatytą skaičių kartų naudojo fizinį ir psichinį smurtą prieš sūnus K. Ž., Ž. Ž. ir J. Ž., sistemingai, neva auklėjimo tikslais juos mušė, tai yra, taikydamas neproporcingas K. Ž., Ž. Ž., J. Ž. elgesiui fizines bausmes, sukėlusias vaikams skausmą, mušdamas ir smurtaudamas sūnų atžvilgiu kitų vaikų ir šeimos narių (mamos, sesės, brolių) akivaizdoje, kiekvieną kartą paaiškėjus sūnų K. Ž., Ž. Ž., J. Ž. elgesiui, kuris netenkino jo, taikė vaikų elgesiui neproporcingas fizines bausmes, sukėlusias vaikams skausmą, t. y. sistemingai mušė K. Ž., Ž. Ž., J. Ž., kurie dėl savo priklausomo santykio nuo tėvo J. Ž. ir baimės patirti dar didesnį smurtą prieš save, negalėjo pasipriešinti ir buvo bejėgiškos būklės, jiems buvo perkeliama atsakomybė rūpintis tėčio (J. Ž.) poreikiais - draudžiant pasakoti apie tai, kas vyksta namuose, taip fiziškai ir psichiškai gniuždė savo vaikus, dėl ko nesunkiai sutrikdyta K. Ž., Ž. Ž., J. Ž. psichinė sveikata, o būtent:

- J. Ž. nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos ir laiko, bet ne vėliau kaip nuo mažamečio sūnaus J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), pradėtos lankyti mokyklos, tyčia sudavė jam ne mažiau dešimt atskirų kartų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu, galimai gumine žarna, į nugarą, kojas, rankas, per sėdmenis, taip pat rankomis mušė J. Ž., suduodamas jam rankos plaštaka į kaklą, nugarą, rankas, sėdmenis, taip pat mušė sūnų J. Ž. diržu, suduodamas jam ne mažiau penkių kartų į kojas, į petį, bei sudavė kumščiu į dešinę akį ir koja spyrė J. Ž. ne mažiau dešimt kartų į sėdmenis; po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2021 m. lapkričio 1 d. apie 21.30 val. tyčia kumščiu sudavė J. Ž. vieną smūgį į kaklo dešinę pusę, ties žandikauliu, taip sukeldamas J. Ž. fizinį skausmą;

- be to, J. Ž. nuo sūnaus Ž. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), mažametystės, tyčia jam sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau 50 smūgių plaštaka ir kumščiu į pakaušį, į rankas, į pilvą, į nugarą ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu, galimai gumine žarna, per sėdmenis, į nugarą, rankas, kojas, šonus, taip pat spyrė koja į apatinę nugaros dalį, į sėdmenis, bei diržu sudavė ne mažiau kaip po vieną kartą Ž. Ž. per sėdmenis, nugarą ir rankas; po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2021 m. lapkričio 1 d. apie 21.30 val. tyčia sudavė plaštaka Ž. Ž. vieną smūgį į blauzdą ir, sugriebęs ranka už plaukų viršugalvio srityje, tampė Ž. Ž., taip sukeldamas Ž. Ž. fizinį skausmą;

- be to, J. Ž. smurtavo prieš sūnų K. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), nuo jo mažametystės, grasindamas mušti sakydavo: „gausi beržinės košės“ ir tyčia rykšte mušė, suduodamas K. Ž. po du kartus per sėdmenis ir kojas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų, bei sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu, galimai gumine žarna, ne mažiau septynis smūgius per nugarą ir sėdmenis; po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2021 m. lapkričio 1 d. apie 21.30 val. tyčia kumščiu sudavė K. Ž. du smūgius į dešinį smilkinį ir vieną smūgį delnu į smakrą, taip sukeldamas K. Ž. fizinį skausmą;

tokiu būdu fiziškai ir psichiškai gniuždydamas savo mažamečius sūnus K. Ž., Ž. Ž., J. Ž., t. y. dėl sistemingo jų mušimo bei nukentėjusiųjų matyto smurto kitų šeimos narių atžvilgiu, draudžiant pasakoti, kas vyksta namuose - taip perkeliant atsakomybę rūpintis J. Ž. (tėčio) poreikiais, nesunkiai sutrikdė savo trijų mažamečių vaikų, šeimos narių psichinę sveikatą: J. Ž. ir K. Ž. sukėlė laikino pobūdžio psichikos sutrikimus - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, bei Ž. Ž. sukėlė praeinantį psichikos sutrikimą – mišrų nerimo ir depresijos sutrikimą F41.2, be to, jis ilgą laiką nesudarydamas savo vaikams normalių gyvenimo sąlygų ypatingu žmogaus gyvenimo laikotarpiu, kuriuo vyksta jų asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, bei ilgalaikiais, sistemingais psichologinio ir fizinio smurto veiksmais piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Ž. ir jo gynėjas advokatas Algimantas Ruginis prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. birželio 15 d. nuosprendį.

2.1. Teigia, kad nuosprendis turi būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceo kodekso (toliau - BPK) 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

2.2. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme J. Ž. savo kaltės nepripažino, neigė mušęs savo vaikus bei piktnaudžiavęs savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis jų atžvilgiu. Teigia, kad kaltinimas apima gana ilgą nuteistojo ir nukentėjusiųjų gyvenimo laikotarpį ir visas tas laikotarpis bei įvykę atitinkami veiksmai iš tėvo pusės nukentėjusiųjų atžvilgiu surašomi į kaltinamąjį aktą, kuriame J. Ž. pristatomas kaip didžiulis smurtautojas prieš vaikus, nes jame konstatuojamas žiaurus elgesys su jais, juos fiziškai ir psichiškai gniuždant iki pat 2021-11-01, to pasekoje teigiant, jog jis nesunkiai juos susargdino, o tai suponuoja J. Ž., kaip tėvo, piktnaudžiavimo savo teisėmis ir pareigomis prieš savo vaikus faktą. Tuos faktus ir tuo pačiu vaikų parodymus ikiteisminio tyrimo metu atkartojo ir į bylą pateikti nukentėjusiųjų ekspertizės aktai - psichikos, mišrūs ir depresijos sutrikimai ir pan. Taip pagal pateiktą bylos medžiagą, vaikų ir jų motinos parodymus, susidaro būtent minėtas įspūdis apie J. Ž..

2.3. Taip pat teigia, kad J. Ž. pakviesti liudytojai, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė S. F., patvirtino, jog J. Ž. jokio smurto prieš vaikus nenaudojo, nė karto nebuvo kreiptasi į jokias vaikus ginančias ar kitas institucijas. Nurodo, kad buvusių kaimynių J. K. ir A. K. parodymai, jog neva Ž. Ž. nuolat krūpčiodavo nuo pro šalį praeinančio tėvo, kartą matė, kaip trinktelėjo jam per pakaušį, yra paviršutiniški ir jokiu būdu nepatvirtino vaiko teisių atstovės V. D. ir mokyklos, kurią lankė J. ir Ž. Ž., psichologės ir pedagogės E. Š. netiesioginių parodymų. Jos buvo ir, greičiausiai, tebėra buvusios J. Ž. sutuoktinės draugės ir, be abejonės, jų parodymai galėjo būti tik jos naudai.

2.4. Nurodo, kad patys faktai, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra surinkti iš J. Ž. vaikų (sūnų) ir jo buvusios sutuoktinės parodymų. Atkreipia dėmesį į tai, kad vaikai po santuokos nutraukimo gyvena pas motiną ir yra priklausomi nuo jos, todėl nėra ko tikėtis, kad jie tėvo atžvilgiu duotų teigiamus parodymus. Nurodo, kad vyresnis sūnus, kuris yra pilnametis, nors, kaip minėjo ir pats J. Ž., po pokalbių su juo išreiškė nuomonę, jog jam tas pats dėl visų šeimos, skyrybų ir pan. reikalų, tačiau teisme davė priešingus parodymus tėvo atžvilgiu. Pateiktos specialistų išvados taip pat gali būti vertinamos įvairiapusiškai. Du sūnūs nepilnamečiai, nors ir tikėtina, kad jie nelinkę meluoti, tačiau jie ekspertėms atkartojo tuos pačius parodymus, kaip ir apklausiant juos teisme, o specialistės padarė tokias abstrakčias išvadas, kad jie sugniuždyti, tame tarpe ir psichiškai. Toks paaiškinimas ne visiems suprantamas ir sunkiai vertinamas. To nesuprato ir pats J. Ž., nes jo elgesys vaikų atžvilgiu jam atrodė normalus, gal kiek griežtesnis ir, reikia manyti, tai vaikams turėjo tik teigiamos įtakos, reikia suprasti, kad šeimoje trys vaikinai paaugliai. Fizinio smurto panaudojimo vaikų atžvilgiu faktinių aplinkybių taip pat byloje nepateikta, nėra medicininių dokumentų, rasta tik šlanga (žarna), kuria J. Ž. neva mušė vaikus, tačiau pas jį garaže jų pilna, pats advokatas tai matė kratos metu. Sutinka, kad „įrodinėjant nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į socialinę tikrovę, t.y., kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir jų poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu“. Pagal šį aiškinimą, mano, kad teismas to neįrodė, nes kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, jog „specialisto išvados - svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas - ne specialisto, o teismo kompetencija“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309-699/2018). Teigia, kad ekspertizės aktuose visiškai neatskleista ir nepaneigta versija, jog vaikų emociniai sutrikimai yra visiškai kitų jų gyvenime patirtų (galbūt net įgimtų) įvykių, kurie iš dalies yra nulemti ir jų socialiai nepriimtino elgesio, pasekmė. Atlikdamos tyrimą, ekspertės nevertino kitų vaikų psichinės sveikatos raidai reikšmės turinčių aplinkybių - tėvų tarpusavio barnių, išgyventų tėvų skyrybų, aplinkos pakeitimo ir pan.

2.5. Apeliantai skunde teigia, kad teismas visiškai neįvertino buvusios J. Ž. sutuoktinės E. Ž. elgesio. Nurodo, kad šeimos gyvavimo laikotarpiu E. Ž. nė karto nesikreipė į jokias institucijas dėl smurto prieš vaikus ar J. Ž. piktnaudžiavimo savo, kaip tėvo, teisėmis. Keistas jos paaiškinimas teismui „bijojau, kad išvarys, neturiu kur eiti, todėl tylėjau“. Suaugęs asmuo, turintis 4 bendrus vaikus su J. Ž., ir bijo. Galbūt būtų užtekę apsitarti, o, blogiausiu atveju, jei tikrai tokie veiksmai iš J. Ž. pusės vyko vaikų atžvilgiu, pranešti ar kreiptis kur nors – į seniūniją, vaiko teisių specialistus ir pan., gal to būtų užtekę, nes ne visi, tame tarpe ir tėvai, supranta, kad daro blogai. Mano, kad būtų paaiškinta, kas daroma ne taip ir to būtų pakakę, būtų išsaugota šeima, būtų nereikėję vaikščioti po policiją ir teismą. Bet E. Ž. to nepadarė. Apeliantai skunde kelia klausimą, kodėl to nepadarė, gal nieko panašaus nebuvo, o poreikis kreiptis atsirado tik dabar, kai nutraukta santuoka, taip kerštaujant J. Ž., nuteikinėjant vaikus prieš jį. Teigia, kad toks E. Ž. elgesys tiek teisiniu, tiek moraliniu požiūriu nepateisinamas. Mano, kad E. Ž. šiuo atveju reikėtų laikyti nusikalstamos veikos, jei tokia įžvelgiama iš J. Ž. pusės, bendrininke, kuri padarė analogišką nusikalstamą veiką savo neveikimu, nes šeimoje abu tėvai, kaip įstatyminiai atstovai, yra atsakingi už vaikus, jų savijautą ir sveikatą. Teigia, kad faktai pateikiami ar tiesiog sukuriami išpūstai, juos sureikšminant, teismas turi įsivaizduoti, koks blogas buvo nuteistasis vaikų atžvilgiu.

2.6. Apeliantai skunde teigia, kad asmuo pagal BK 163 straipsnį pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y., jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kelia klausimą, ar J. Ž. suvokė veikos pobūdį, nes pati sąvoka „vaikų auklėjimas“ gali būti aiškinama plačiai. Nurodo, kad J. Ž. šeimoje buvo nustatęs savas taisykles, jų neišvengiamai turėjo laikytis vaikai, jis suvokė, kad realiai, faktiškai įgyvendina tėvo valdžią tinkamai. Gal kartais ir griežtai, bet jį galima suprasti - šeimoje trys skirtingo amžiaus vaikinai, turintys savo charakterius, o be griežtesnės priežiūros su jais buvo sunku tvarkytis, todėl, įrodinėjant šioje specialiojoje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti ir į socialinę tikrovę, t. y., kad J. Ž. gyveno kartu su vaikais, buvo atsakingas ne tik už vaikų gerovę, bet ir už jų poelgius, tam tikrais atvejais privalėjo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. To teismas, apeliantų manymu, neįrodė.

2.7. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, jog nepritartina tokiai praktikai, kai nusikalstami veiksmai papildomai kvalifikuojami dar ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nors visiškai aišku, kad pastarosios įstatymo nuostatos saugoma vertybė yra analogiška BK 163 straipsnio saugomai vertybei (t. y. vaiko sveikatai). Teigia, kad gaunasi dirbtinis J. Ž. veiksmų kriminalizavimas ir nubaudimas pagal dvi baudžiamojo įstatymo normas, kas yra negalima, pažeidžia non bis in idem (dvigubo nubaudimo draudimo) principą. Be to, taip pažeidžiamas ir kitas teisės principas, tiesiogiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio nuostata, - lex specialis derogat legi generali (specialioji norma nugali bendrąją). BK 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra specialioji norma BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto atžvilgiu ir J. Ž. veiksmai papildomai negali būti kvalifikuojami ir pagal šią teisės normą.

2.8. Apeliantai skunde teigia, kad nuosprendžiu iš J. Ž. nukentėjusiųjų jo vaikų J. ir Ž. Ž. naudai priteistas 4 000 Eur bendroje sumoje civilinis ieškinys prasilenkia su protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais. Nurodo, kad J. Ž. iki pat vaikų išėjimo iš jo, nustačius jiems gyvenamąją vietą su motina, juos išlaikė, jais rūpinosi, vežiojo juos į mokyklą, į jų lankomus būrelius, kaip teisme minėjo vyriausiasis sūnus K., jis jį išmokė vairuoti transporto priemonę, t. y. J. Ž. visapusiškai stengėsi dėl vaikų, nors dėl savo neįgalumo didelių pajamų negaudavo, tačiau nuolat turėjo pasodybinį ūkį, vaikams nieko netrūkdavo. Po santuokos nutraukimo iš J. Ž. trijų nepilnamečių vaikų naudai priteista po 110 Eur kasmėnesinio išlaikymo, kurį jam mokėti ir taip praktiškai neįmanoma, nes jo darbingumo lygis siekia tik 35 procentus, jis gauna tik 287 Eur neįgalumo išmoką, o įsidarbinti jis gali tik pavieniams darbams. Dėl to teigia, kad, jei civilinis ieškinys būtų paliktas toks, J. Ž. atsidurtų visiškai ant prarajos ribos.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdyje nuteistasis J. Ž. ir jo gynėjas advokatas Algimantas Ruginis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

II. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apeliantai skundu prašo jų paduotą apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Šis apeliantų prašymas netenkinamas, nes yra nepagrįstas.

5.1. BPK 325¹ straipsnio 1 dalis numato, kad byla apeliacine tvarka rašytinio proceso tvarka nagrinėjama, kai apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties arba tik BPK 327 straipsnyje, 328 straipsnio 1, 2 ar 4 punkte nurodytais pagrindais ir nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių. Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais, BPK 328 straipsnio 3 punkte arba 329 straipsnyje nurodytais pagrindais arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės, arba 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, arba 3) bylą pirmosios instancijos tvarka nagrinėjo apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, arba 4) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus.

5.2. Nors apeliaciniu skundu apeliantai prašo tik pakeisti nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės, t. y. BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais, tačiau iš skunde nurodytų argumentų matyti, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl J. Ž. kaltės padarius ne tik BK 163 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, bet teigiama ir tai, jog jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Taigi, apeliaciniu skundu apeliantai prašo priimti priešingą sprendimą byloje ir J. Ž. išteisinti (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Be to, svarbu paminėti ir tai, kad apeliacinio skundo reikalavimas yra nekonkretus, nes apeliantai nenurodė, kokį sprendimą prašo priimti pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Tokį reikalavimą galima išsiaškinti teismo posėdyje išklausius apeliantų paaiškinimus. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija nustatė, kad egzistuoja BPK 325¹ straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktuose numatyti pagrindai, kai apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Dėl to apeliantų prašymas skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl J. Ž. kaltės padarius BK 163 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikalstamas veikas. Taigi, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytų išvadų atitiktimi faktinėms bylos aplinkybėms.

7. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra, jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).

8. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra, faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

9. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje numatyta, kad, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, turi būti imtasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Įgyvendinant Konstitucijos 39 straipsnio ir kitų įstatymų nuostatas, valstybė įsipareigoja teisinėmis priemonėmis ginti nepilnamečius asmenis, taip pat ir nuo jiems artimiausių žmonių nusikalstamo veikimo ar neveikimo. CK 3.155 straipsnyje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

10. Pagal BK 163 straipsnį atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Įrodinėjant šioje specialiojoje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti ir į socialinę tikrovę, t. y., kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017). Nustačius visus būtinus šiame straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuoti atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). Šioje byloje aktualūs BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktai, pagal kuriuos atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių, iš kurių bent vienas buvo mažametis ir artimasis giminaitis ar šeimos narys.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino J. Ž. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

12. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. Ž. viso proceso metu neigė jam pareikštus įtarimus ir vėliau kaltinimus dėl savo vaikų fizinio ir psichinio gniuždymo, nesunkiai juos susargdinant, neigė kaip nors smurtavęs prieš juos ar taikęs jiems fizines bausmes, tvirtindamas, jog vaikų nemušė, jiems nespyrė, nedaužė su diržu ir nemušė su „šlanga“, pripažindamas tik tai, jog vaikus auklėjo griežtai, o 2021 m. lapkričio 1 d. jis su sūnumi K. Ž. susistumdė. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas tokius nuteistojo paaiškinimus kaip gynybos poziciją ir pripažindamas įrodyta J. Ž. kaltę pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus dėl piktnaudžiavimo tėvo teisėmis, naudojant fizinį ir psichologinį smurtą, fiziškai ir psichiškai gniuždant savo vaikus, fizinio skausmo sukėlimo J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., Ž. Ž. ir K. Ž., nesunkaus sveikatos sutrikdymo jiems padarymo, rėmėsi nukentėjusiųjų J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., Ž. Ž. ir K. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat ir nukentėjusiojo K. Ž. teisme duotais parodymais apie tai, kad jų tėvas prieš juos ne kartą naudojo fizinį smurtą, taip sukeldamas skausmą. Analizuojant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir prieitų išvadų pagrįstumą, svarbus yra nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys.

13. Apklausiamas teisme nukentėjusysis K. Ž. parodė, kad 2021 m. lapkričio 1 d. jis išgirdo, kaip mama šaukė iš skausmo, ir jis nuėjo ginti mamos. Jis bandė atskirti tėvą nuo mamos ir su tėvu susigrūmė. Tada tėvas jam trenkė kumščiu du kartus į smilkinį. Kaip apklausos metu teigė nukentėjusysis, tėvas psichologiškai smurtavo prieš jį, t. y. jį menkindavo, neduodavo automobilio, būdamas 3-4 klasėje jis buvo gavęs 7 kartus su gumine žarna. Jam ant kūno buvo mėlynės ir labai skaudėjo, skausmą įvertina 10 balų. Apie tai niekam nieko negalėjo pasakyti, nes tėvas draudė. Tėvas fiziškai jį yra mušęs su vyte, su žarna, rankos kumščiais per kojas, per nugarą. Kai mušdavo su vyte, sakydavo: „gausi beržinės košės“. Tėtis ir su kitais broliais elgėsi negražiai, dažniausiai būdamas girtas, t. y. keikėsi, darėsi neadekvatus, mušė su diržu, tampė už plaukų. Taip tėtis su juo ir broliais elgdavosi namuose, tai matydavo mama ir broliai. Po patirto smurto jausdavosi sugniuždytas, nusiminęs, būdavo gėda dėl tokio tėčio elgesio. Kai jį mušdavo su vyte ar kumščiu, jam skaudėdavo ir jis verkdavo. Jo emocinė būsena buvo sunki, t. y. nemiga, baimė, jautė nuolatinę baimę. Kai tik paprieštaraudavo tėčiui, tai yra, pasielgdavo ne taip, kaip nori tėtis, tai būdavo fizinės bausmės su „šlanga“, o kai tapo vyresnis, tai būdavo darbo bausmės, smurtaudavo psichologiškai. Jis matė, kaip tėvas mušė abu brolius su gumine „šlanga“, koja ir ranka (plaštaka). Broliams suduodavo į kojas, užpakalinę dalį. Tada broliai verkdavo. Patvirtino, jog tėvo buvo įskiepyta, kad negalima išduoti šeimos, jis bijojo, kad iširs šeima, todėl niekam nieko nesakė, nes bijojo, o ir tėvas sakydavo, kad nieko negalima „išnešti iš šeimos“ (4 t., b. l. 39-44). Be to, nukentėjusysis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo pagarsinti teisme (1 t., b. l. 107-109). Ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu K. Ž. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, teigdamas, kad 2021 m. lapkričio 1 d. jam tėvą skiriant nuo mamos, jis su tėvu įvirto į lovą, tada tėvas jam kažkurios rankos kumščiu trenkė į dešinį smilkinį, tada gindamasis jis tėvui du kartus trenkė atgal į galvą, o tėvas jam be to pirmo smūgio delnu trenkė į smakrą, dar vieną kartą kumščiu trenkė į dešinį smilkinį ir nuo to jam smilkinyje buvo gumbas, atsirado kraujosruva, savaitę laiko jautė, kad ta vieta yra skausminga. Sukeltą fizinį skausmą dėl smūgių į smilkinį vertina 6,5 balo, nuo smūgio į smakrą skausmą vertina 5 balais, o skaudėjo valgant dar ir antrą dieną. Taip pat jam sakė mama ir patys broliai, kad tą vakarą tėvas J. delnu sudavė per veidą, o ką sakė dėl Ž., kaip tėvas prieš jį smurtavo, nepamena. Kiek jis save nuo gimimo atsimena, jie visada gyveno tuo pačiu adresu, tame pačiame name, tėvas jį mušdavo nuo mažų dienų. Kol dar nėjo į mokyklą, nepamena, kiek jam buvo metų, bet atmintyje yra išlikę, jog tėvas jį mušė su vyte, kurią laikė ant spintelės, jei neklysta, virtuvėje, kaip sakydavo: „gausi beržinės košės“. Su vyte jam trenkdavo per kojas, skaudėdavo, nelabai verkdavo. Taip pat prisimena, kad jam mokantis trečioje klasėje, tėvas jį primušė gumine juodos spalvos žarna, kuri šiek tiek storesnė už jo nykštį, apie pusės metro ilgio, mušė, nes jis į mokyklą nusinešė degtukų, o mokytoja pasakė tėvui. Tėvas jam su ta žarna trenkė ne mažiau septynis kartus per nugarą, nuo mušimo ant nugaros jam buvo likusios keturios žarnos žymės, jos buvo per visą nugarą ir labai ryškios, rengdamasis mokykloje kūno kultūrai jas slėpė, fizinį skausmą nuo mušimo žarna vertina 10 balų. Po to tėvas žarną pasikeitė į mėlynos spalvos ir iki šiol ji tebėra, su ja jau gaudavo ir broliai. Tėvas mušdavo ir abu jo brolius J. su Ž., bet jis tik yra matęs, kad, Ž. sėdint, tėvas dažnai padėdavo ranką jam ant viršugalvio ir stumdydavo jo galvą. Tėvas tiek jį, tiek brolius nuo mažų dienų mušė, sakydamas, kad čia yra jų auklėjimas. Abejoti šio nukentėjusiojo K. Ž. parodymų teisingumu nėra pagrindo, nes, kaip matyti, viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, duoti davus priesaiką teisme, be to, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

14. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusysis J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., parodė, kad 2021 m. lapkričio 1 d. tėvas namuose, virtuvėje jam kumščiu dėjo į kaklo dešinę pusę, skausmą įvertina 3 balais iš 10, skaudėjo 5-10 min. Tai ne vienintelis kartas, kai jam daužė, nesuskaičiuos – daug kartų. Kai susibardavo su broliu, tėtis užpykdavo ir mušdavo su „šlanga“. Kai susipykdavo su broliu Ž., iškart tėtis pykdavo ir mušdavo su „šlanga“. Kai tėtis mušėsi pirmą kartą, jis gal buvo antrokas, nebeprisimena. Mušėsi daugiau nei 10 kartų. Vieną kartą yra daužęs ranka, kartais su diržu, su „šlanga“ jam pataikė į nugarą, koją, ranką. Jis pajausdavo skausmą, būdavo skaudžiai, skausmą įvertina 7 balais iš 10. Kai dauždavo, būdavo raudonos abi šlaunys, rankos, nugara. Trenkė į kaklą, nugarą, rankas. Su diržu trenkė gal kokius 3 kartus, pataikė į kojas ir turbūt dar į petį. Kai trenkė, jam buvo labai skaudžiai, skausmą įvertina 6 balais iš 10, likdavo raudona. Atsimena, kad tėtis jam buvo pataikęs kumščiu į dešinę akį, tada buvo trečiokas arba ketvirtokas. Tėtis mušė su „šlanga“ skirtingomis dienomis daugiau nei 10 kartų. Kai buvo 5 ar 6 metų, žaidimų aikštelėje rado mėlyną guminę apie metro ilgio „šlangą“, kurią parnešė namo. Ji būdavo padėta virtuvėje virš spintos, kur dedamas maistas. Tėvas visada mušė su ta pačia „šlanga“. Yra mušęs ir jo brolį Ž., neprisimena, kur jam ir Ž. pataikė. Jam buvo skaudžiai, verkė. Tėvas dar yra mušęs lauke. Kai kažką blogai padarydavo, sakydavo: „nedaryk man gėdos“ ir spirdavo. Pataikydavo į užpakalį, buvo „biški“ skaudžiai. Spyrė lauke, prie namų. Nėra buvę, kad tėtis muštų ne namų aplinkoje. Tėtis per kelis kartus spyrė mažiau negu 10 kartų. Diržas, kuriuo tėtis mušė, buvo rudas, odinis, jį naudojo tėtis ir paimdavo jį iš spintos. Yra pataikęs su juodu diržu. Su diržu būdavo retkarčiais – kokius 5 kartus, skirtingomis dienomis. Nuo tėvo gavo į akį būdamas 3-oje arba 4-oje klasėje. Kai pataikė į kaklą, žymės neliko. Kai tėtis mušdavo, jis verkdavo, nes būdavo skaudu. Su broliu Ž. tėtis elgdavosi taip pat, kaip ir su juo, jeigu kažką blogai padarydavo, ant jo pykdavo, uždauždavo, yra matęs, kai mušdavo su ta pačia „šlanga“ kaip jam, yra matęs kokius 3 kartus per skirtingas dienas, kai broliui pataikydavo su „šlanga“, jis verkdavo, nes jam skaudėdavo, yra matęs, kai jam pataikė į koją. Dar yra trenkęs ranka, pataikė į nugarą ir į koją. Kartais mušdavo K. kumščiais, pataikydavo į ranką ir nugarą. Matė kokius 2 kartus skirtingomis dienomis. Tą dieną, kai išėjo iš namų 2021 m., šaukė ant K., jį mušė kumščiais (1 t., b. l. 70-74). Kaip matyti, tokie nukentėjusiojo J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo K. Ž. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jais nesiremti taip pat nėra jokio teisinio pagrindo, pažymint ir tai, kad aptarti parodymai sutampa ir su kita baudžiamosios bylos medžiaga, tame tarpe ir su nukentėjusiojo Ž. Ž. parodymais.

15. Nukentėjusysis Ž. Ž., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad, jeigu kažką padarydavo negerai, prieš jį tėvas keldavo ranką, paskutinį kartą tėvas pakėlė ranką prieš mamą, brolį J., didįjį brolį K. lapkričio mėnesį, tą dieną broliui J. dėjo per galvą, matė, kaip tėtis mušė didįjį brolį. Jis spaudė ranką, suspaudęs laikydavo ir rakino, mušė ranka – ištiesta ir sugniaužta. Nepamena, kiek smūgių matė, bet kokius 5-6. Pataikė į pilvą, veidą ir kojas. Visus smūgius sudavė ranka. Tą vakarą tėtis jį „biški“ palietė, plaštaka dėjo jam į blauzdą, jam skaudėjo gal 3 minutes, skausmą įvertina 7,5 balo iš 10, buvo raudona, tai matė brolis K., be to, jam tėtis tempė už plaukų. Neprisimena, kokio amžiaus buvo, kai jam sudavė pirmą kartą. Dabar yra aštuntokas. Buvo, kai jam sudavė septintoje klasėje, šeštoje, pradinėse klasėse mažiau. Per visą jo gyvenimą tėvas jam sudavė 40-50 kartų. Kartais mėgdavo suduoti į pakaušį, kartais į rankas, pilvą, kartais spirdavo. Kartais suduodavo plaštaka, būdavo kumščiu, dar buvo sudavęs su „šlanga“. Jeigu neklausydavo, tai suduodavo 2 kartus. Jeigu susipykdavo su broliu, suduodavo 2 kartus. Šiuo metu neduodavo su „šlanga“, bet, kai buvo ketvirtokas, penktokas, šeštokas – suduodavo dažniau. Gaudavo dvejetą, ir duoda „biški“. Kai dėdavo į pakaušį, pajausdavo kaip būtų dilgėlė, skausmą įvertina 7 balais iš 10, jeigu plaštaka į nugarą, pajausdavo deginantį skausmą, skausmą įvertina 8 balais iš 10. Kartais su „šlanga“ duodavo per užpakalį, kartais per nugarą, kartais per rankas. Pajausdavo fizinį skausmą, skausmą įvertina 9 balais iš 10. Kai dėjo, buvo raudonų dryžių, jų yra buvę nugaroje, rankoje, kojoje, šone. Tėvas jam yra spyręs, dažniausiai kliūdavo į apatinę nugaros dalį ir užpakalį, skausmą įvertina 6 balais iš 10. Tėtis duodavo J. per pakaušį, kartais per rankas, J. verkdavo. Dar J. yra pataikęs per nugarą, per užpakalinę dalį, dar davė plaštaka per rankas ir kumščiu. Dar yra mušęs su diržu, su „šlange“, su vyte, bet seniai. Kai pasakojo apie diržą ir „šlangą“, tai pasakojo ir apie save, ir apie J.. Jis yra gavęs ne vieną kartą, J. taip pat. Dažniausiai trenkdavo per nugarą ir per ranką (1 t., b. l. 49-53). Abejoti tokiais nukentėjusiojo Ž. Ž. duotais parodymais, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo, įvertinant ir tai, jog jie sutampa su aukščiau aptartais nukentėjusiųjų J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., K. Ž. duotais parodymais. Paminėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu liudytoja D. J. patvirtino, jog vaikai nelinkę meluoti ir nefantazuoja. Su kuo iš esmės sutiko ir pats nuteistasis. Be to, tiek tiesioginė įvykių liudytoja E. Ž., tiek netiesioginiai įvykių liudytojai taip pat patvirtina nukentėjusiųjų K. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir Ž. Ž. parodymus dėl nuteistojo J. Ž. nusikalstamo elgesio jų atžvilgiu.

16. Liudytoja E. Ž. pirmosios instancijos teismui taip pat tvirtino, kad vyras J. Ž. iš pradžių smurtavo prieš ją, o vėliau ir prieš vaikus, juos yra mušęs su vyte, su mėlynos spalvos „šlanga“, kuri padėta virtuvėje ant spintelės, ranka per galvą ar nugarą, su diržu, tampydavo už plaukų, koja spirdavo į užpakalį, duodavo ranka, kumščiu. Vaikai dėl tokių tėvo veiksmų verkdavo, būdavo užsidarę, susigūždavo, nuo smurto būdavo ir žymių, būdavo, kad žymių nebūdavo, tai būdavo paraudimai, mėlynės. Niekas nematė, kas vykdavo šeimoje. Sūnus Ž. buvo tėvo „pastumdėlis“, vis tėvui užkliūdavo. Pati matė, kai vyras sūnų K. mušė su „šlanga“, vaikas net į kelnes pridarė iš skausmo. Tada jai buvo labai skaudu ir vaikui suduotų smūgių buvo daug. Nuo smūgių K. liko mušimo žymės ant nugaros ir kojų, matėsi mėlynės. Tada K. blogai jautėsi bei buvo priverstas dėvėti sportinę aprangą ilgomis rankovėmis bei kelnes, kad paslėpti žymes, kurios buvo 1-2 savaites. Ji K. tepė sužalojimus „Bepanten“ tepalu. Vyras draudė apie tai, kas vyksta namuose, kam nors sakyti, draudė apie tai kam nors pranešti, sakydavo: „neišnešti šiukšlių iš namų“. Vaikai negalėdavo ginčytis tarpusavyje, nes abu būdavo baudžiami, vaikams skirdavo fizines ir darbines bausmes. Kai vyras prisigerdavo, tai iš viso demonstruodavo prieš vaikus nepagarbą bei gąsdinimus, nepagarbiai elgdavosi su vaikais, menkindavo visus, vaikus vadindavo „žiopliais“, „piderasais“. Smurtas prieš berniukus buvo (duomenys neskelbtini), smurtas vyko nuolat ir tęsėsi daugelį metų. Vyras berniukus vis „braukdavo per galvą“, nuo to vaikai jausdavosi nemaloniai, toks lietimas būdavo su pažeminimu, toks pliaukštelėjimas per pakaušį ir prilenkimas prie stalo su jėga. 2021 m. lapkričio 1 d. įvyko esminis įvykis, ją nuo vyro gynė sūnus K., kuris grūmėsi su tėvu lovoje, ir sūnui vyras sudavė į smilkinį, sūnus Ž. vyro buvo tampomas už plaukų, o sūnui J. vyras sudavė į kaklą (4 t., b. l. 66-74). E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. lapkričio 16 d. vykusios apklausos metu ir papildomų apklausų metu, vykusių 2021 m. lapkričio 18 d., 2022 m. vasario 8 d. (2 t., b. l. 88-89; 92-93; 94-96), būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, iš esmės analogiškai aiškino įvykių aplinkybes. Kaip matyti, liudytojos parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, detalūs, todėl jais nesiremti ar vertinti juos kritiškai nėra jokio teisinio pagrindo.

17. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip liudytoja apklausta V. D. parodė, jog ji dirba vaiko teisių apsaugos skyriuje, 2021 m. lapkričio 5 d. ji apklausė vaikus Ž. ir J. Ž., kurie pasisakė apie patirtą smurtą, abu berniukai pasisakė, jog santykiai su mama geri, o tėtis juos muša. Mušė ranka, su „šlanga“ ir tai buvo ne vieną kartą. Berniukai sakė, jog po tėvo mušimų jiems skaudėdavo, jie būdavo pikti, verkdavo. Tėvo labai bijo, bijodavo jam paprieštarauti. Vaikai teigė, jog lapkričio 1 d. tėtis J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., trenkė į kaklą. Liudytoja teismui patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (4 t., b. l. 61-62). Per ikiteisminio tyrimo metu vykusią apklausą liudytoja parodė, kad pokalbio metu Ž. Ž. teigė, jog, jei tėvui pasako tai, kas jam nepatinka, ar nedarys to, ko tėvas reikalauja, tai jis labai greitai supyksta ir pradeda mušti su diržu visur, kur pataikydavo. Taip yra mušęs daug kartų, yra mušęs kumščiu. Nuo tėvo mušimo skaudėdavo, jis verkdavo. Ž. įvardino, kad tėvo bijo pastoviai, jei tėvas padarydavo kokį judesį, tai jis krūptelėdavo, nes manydavo, kad tėvas muš. Paskutinį kartą mušė lapkričio 1 d. Pokalbio metu J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., taip pat pasakė, kad su mama sutaria gerai, o tėtis jį mušdavo, lapkričio 1 d. tėvas supykęs jam kumščiu trenkė į kaklą. J. nurodė, kad tėvas jam yra trenkęs ne vieną kartą į nugarą, šoną, galvą, kojas. Vaikas dėl to labai supykdavo, verkdavo, nes jam skaudėdavo. J. sakė, kad tėvas jį mušė ne tik kumščiais, bet ir su „šlanga“ (2 t., b. l. 98-99). Iš liudytojos V. D. parodymų, duotų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog nukentėjusieji J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir Ž. Ž. apie savo tėvo nusikalstamą elgesį analogiškai pasakojo ir vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei. Kas dar kartą teisėjų kolegijai neleidžia abejoti nukentėjusiųjų duotais parodymais.

18. Tiek teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos E. Š. parodymai (4 t., b. l. 62-66), tiek ir jos ikiteisminio tyrimo metu vykdyta apklausa (2 t., b. l. 123-124) rodo, kad nukentėjusieji J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir Ž. Ž. mokyklos, kurią lankė, psichologei ir pedagogei taip pat įvardijo, jog tėtis juos mušė. Kaip teigė liudytoja, jų žodžiuose buvo beviltiškumas, vaikai kalbėjo daugiau faktų kalba, o ne apie emocijas, Ž. Ž. pokalbių metu buvo susigūžęs vaikas, jis patirdavo patyčias, jo savivertė žema.

19. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumento, jog V. D. ir E. Š. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes, anot apeliantų, šios liudytojos yra buvusios J. Ž. sutuoktinės draugės, todėl jų parodymai galėjo būti tik jos naudai, pasisakytina, kad šioje byloje E. Ž. nėra pripažinta nukentėjusiąja, be to, iš liudytojų apklausų, vykdytų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jos parodymus davė būdamos įspėtos dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausos metu liudytoja V. D. tvirtino, kad jos nesieja jokie santykiai nei su J. Ž., nei su nukentėjusiaisiais, o ši situacija jai žinoma tik dėl darbo, nes ji dirba vaiko teisių apsaugos skyriuje, kuriame buvo gautas pranešimas iš policijos apie 2021 m. lapkričio 1 d. įvykį Ž. šeimoje; o liudytoja E. Š. teismui teigė, kad ją su Ž. šeima nesieja jokie kiti santykiai be to, kad ji dirba mokykloje, kurią lankė Ž. ir J., gim. (duomenys neskelbtini) m., Ž., mokykla tiek mokinius, tiek jų tėvus laiko bendruomenės nariais, asmeniškai jai nėra tekę bendrauti su J. Ž.. Kitų aplinkybių, kurios leistų abejoti šių liudytojų parodymais ar suteiktų pagrindą pripažinti jų duotus parodymus nepatikimais, teisėjų kolegija nenustatė. Be to, pagal teismų praktiką net ir ta aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai ar pažįstami žmonės, jų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–344/2007).

20. Teismo posėdžio metu liudytoja D. J., sutikusi duoti parodymus apie savo brolį J. Ž., pirmosios instancijos teismui tvirtino, kad E. Ž. apie patiriamą smurtą pradėjo kalbėti 2020-2021 metais, pokalbių metu jai yra minėjusi, jog J. Ž. yra šaukęs ant vaikų, jiems uždavęs. Apie J. Ž. smurtą prieš vaikus E. Ž. pasakė po kurio laiko. Taip pat sakė, jog tą vakarą (2021 m. lapkričio 1 d.) lyg Ž. Ž. tėvui spyrė, K. Ž. lyg į smilkinį gavo. Patvirtino, jog vaikai nelinkę meluoti, nefantazuoja, yra mandagūs ir nesigirdavo (4 t., b. l. 87-89). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja teigė, kad, 2021 m. lapkričio 1 d. jai su vyru išvažiavus iš Ž. namų, kur svečiavosi, E. Ž. atsiuntė jai fotonuotrauką per „Viber“ programėlę, matėsi E. Ž. kruvina galva, tada ji Ž. Ž. parašė, jog kviestų policiją, E. Ž. jai parašė, kad vyras daužo visus iš eilės. Ji pati į policiją neskambino, tik, susiradusi telefono numerį, paskambino seniūnei, kad jei E. kreipsis, jai padėtų (2 t., b. l. 105-108). Liudytojos D. J. duotus parodymus patvirtino ir liudytoja S. F..

21. Teisme liudytoja S. F. parodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) seniūnė, 2021 m. lapkričio 1 d. jai paskambino J. Ž. sesuo ir pranešė, jog kažkas įvyko toje šeimoje, kitą dieną ji susitiko su E. Ž., kai ji kreipėsi dėl pagalbos suteikimo, nes po šeimoje įvykusio konflikto ji su vaikais išvažiavo iš namų (4 t., b. l. 89-90).

22. Liudytoja A. K. teigė, jog yra pastebėjusi, kad J. Ž. Ž. Ž. vis kepštelėja, užkabina per pakaušį ir taip pastoviai, tas vaikas vis bijodavo tėvo, lyg krūptelėdavo praeinant tėvui. Tai yra mačiusi ir savo namų pavėsinėje. J. Ž. ji sudrausmindavo, kad taip Ž. Ž. nedarytų. Ž. Ž. jai pasakojo, jog tėvas jį daužydavo ir ant jo šaukdavo. Vaikai sakė, jog nebenorėtų grįžti pas tėvą (4 t., b. l. 125-126).

23. Liudytoja J. K. pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog J. Ž. vaikų atžvilgiu buvo labai griežtas, vis grasindavo, kad „duos į sprandą“. Vaikai būdavo įsitempę, jautė baimę. J. Ž. įsakmiu tonu vaikams liepdavo groti, nors gal vaikai to nenorėdavo, bet paklusdavo tėvui. Yra mačiusi, kaip J. Ž. dėdavo Ž. Ž. per galvą, t. y. delnu per pakaušį, Ž. Ž., praeinant tėvui pro šalį, vis krūptelėdavo, toks kaip „tikas“ nuo praeinančio tėvo (4 t., b. l. 126-127).

24. Aptarti liudytojų E. Ž., V. D., E. Š., D. J., S. F., A. K. ir J. K. parodymai, kurie duoti davus priesaiką teisme, teisėjų kolegijos vertinimu, vieni kitiems neprieštarauja, dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, vieni kitus papildo, tuo pačiu ir patvirtina nukentėjusiųjų K. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., bei Ž. Ž. duotus parodymus dėl nuteistojo J. Ž. nusikalstamo elgesio nukentėjusiųjų atžvilgiu. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojos būtų suinteresuotos bylos baigtimi ar siektų nepagrįstai apkalbėti J. Ž. dėl nusikaltimų įvykdymo.

25. Kolegijos vertinimu, sprendžiant J. Ž. kaltės klausimą, nėra pagrindo remtis liudytojų K. M., G. Ž. parodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad K. M. yra J. Ž. draugas, G. Ž. yra J. Ž. brolis, taigi, šie liudytojai yra suinteresuoti palaikyti J. Ž. poziciją ir padėti jam išvengti atsakomybės. Be to, įvertinus šių liudytojų parodymus (liudytojas K. M. teigė, jog nėra matęs, kad J. bartų ar muštų vaikus (4 t., b. l. 90-91), o liudytojas G. Ž. teigė, jog būdavo, kad brolis J. „pakeldavo balsą“ prieš vaikus, tačiau jų šeimoje nebuvo smurtaujama, J. Ž. yra geras, tokių dalykų daryti negalėjo, t. y. J. Ž. nesmurtavo prieš savo vaikus, o rūpinosi savo vaikais (4 t., b. l. 91-93)) visų bylos įrodymų kontekste, matyti, kad šie parodymai nesutampa su aukščiau aptartais nukentėjusiųjų ir liudytojų E. Ž., V. D., E. Š., D. J., S. F., A. K. ir J. K. parodymais, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti, minėtų liudytojų K. M., G. Ž. parodymų nepatvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl šie parodymai nelaikyti objektyviais.

26. Patikrinus bylos medžiagą pagal paduoto apeliacinio skundo argumentus ir išanalizavus skundžiamo teismo sprendimo turinį, pritartina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, jog J. Ž. piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždydamas savo vaikus, taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę išimtinai grindė tik jo vaikų (K. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., Ž. Ž.) parodymais, jo buvusios sutuoktinės E. Ž. parodymais, kurie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, atkreipdamas dėmesį, jog po santuokos nutraukimo vaikai liko gyventi su motina, todėl yra nuo jos priklausomi, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutikti negali. Iš bylos medžiagos matyti, kad, J. Ž. nuosekliai neigiant savo kaltę, pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė ne tik tiesioginiais įrodymais, t. y. nukentėjusiųjų K. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., bei Ž. Ž. parodymais, liudytojų E. Ž., A. K., J. K. parodymais, bet ir netiesioginiais įrodymais - V. D., E. Š., D. J., S. F. parodymais, lygindamas juos tarpusavyje, išsamiai išanalizuodamas, susiedamas įrodymus į vientisą loginę grandinę, taip padarydamas motyvuotą išvadą dėl J. Ž. nusikalstamo elgesio. Be to, paminėtina, jog iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad nukentėjusysis K. Ž. šiuo metu yra pilnametis, gyvena atskirai nuo abiejų tėvų, kas taip pat paneigia nuteistojo argumentus apie nukentėjusiojo priklausomybę nuo motinos.

27. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad vertindamas nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančiomis ekspertų išvadomis ir teisme duotais eksperčių paaiškinimais. Tuo tarpu nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą, jog pateiktos ekspertų išvados gali būti vertinamos įvairiapusiškai, nes ekspertės padarė abstrakčias išvadas, kelia klausimą ir dėl to, kad ekspertizės aktuose visiškai neatskleista ir nepaneigta versija, jog vaikų emociniai sutrikimai yra visiškai kitų jų gyvenime patirtų (galbūt net įgimtų) įvykių, kurie iš dalies yra nulemti ir jų socialiai nepriimtino elgesio, pasekmė, kad atlikdamos tyrimą ekspertės nevertino kitų vaikų psichinės sveikatos raidai reikšmės turinčių aplinkybių - tėvų tarpusavio barnių, išgyventų tėvų skyrybų, aplinkos pakeitimo ir pan.

28. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad ekspertizės aktas (taip pat kaip ir specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020).

29. Nagrinėjamoje byloje siekiant nustatyti, ar prieš K. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., bei Ž. Ž. buvo padarytos nusikalstamos veikos (ar tėvas J. Ž. prieš juos naudojo smurtą, ar buvo piktnaudžiaujama tėvo teisėmis ir pareigomis), nukentėjusiesiems ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtos ir atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės ir gauti ekspertizės aktai. Antai ekspertizės akte Nr. 103MS-127/2022 nurodyta, kad K. Ž. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje nagrinėjamais įvykiais ir yra vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 180-186), ekspertizės akte Nr. 103MS-145/2022 užfiksuota, jog Ž. Ž. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas - mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas F41.2, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje nagrinėjamais įvykiais ir yra vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 187-195); ekspertizės akte Nr. 103MS-144/2022 nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje nagrinėjamais įvykiais ir yra vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 1-8). Šiuo atveju svarbu paminėti, jog ekspertizės aktuose yra nurodyta, kad ekspertizių metu nenustatytos priežastys, tame tarpe ir kitų asmenų poveikis, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis K. Ž., Ž. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., parodymais, be to, K. Ž. polinkis fantazuoti nenustatytas, jis nepainioja vaizduotės turinio su realia patirtimi; padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas įtaigumas Ž. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., nenustatytas, Ž. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., atsižvelgiant į jiems būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jų protinio išsivystymo lygį, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie jas parodymus. Be to, pažymėtina, jog iš ekspertizės aktų matyti, kad būtent K. Ž. 2021 m. lapkričio 1 d. ir anksčiau galimai patirtas fizinis smurtas iš tėvo J. Ž., ir tėvo J. Ž. naudoto smurto prieš kitus šeimos narius (brolius Ž. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir mamą E. Ž.) matymas turėjo įtakos jo psichinei būklei - veikė psichotraumuojančiai; taip pat Ž. Ž. 2021 m. lapkričio 1 d. ir anksčiau galimai patirtas fizinis smurtas iš tėvo J. Ž., ir tėvo J. Ž. naudoto smurto prieš kitus šeimos narius (brolius K. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir mamą E. Ž.) matymas turėjo įtakos jo psichinei būklei - veikė psichotraumuojančiai; bei J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., 2021 m. lapkričio 1 d. ir anksčiau galimai patirtas fizinis smurtas iš tėvo J. Ž., ir tėvo J. Ž. naudoto smurto prieš kitus šeimos narius (brolius K. Ž., Ž. Ž., ir mamą E. Ž.) matymas turėjo įtakos jo psichinei būklei - veikė psichotraumuojančiai.

30. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad atlikto tyrimo metu teismo ekspertės nevertino kitų veiksnių, kurie galėjo lemti nukentėjusiesiems nustatytų žalingų padarinių atsiradimą, nes iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantų nurodomos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiųjų sveikatos būkle, tėvų tarpusavio barniais, aplinkybės, susijusios su išėjimu iš namų po 2021 m. lapkričio 1 d. įvykio, ekspertinio tyrimo metu teismo ekspertėms buvo žinomos iš ekspertizei pateiktų medicininių dokumentų, proceso dalyvių apklausų protokolų, kitos bylos medžiagos ir įvertintos, nurodant, kad nukentėjusiuosius veikė psichotraumuojančiai būtent 2021 m. lapkričio 1 d. ir anksčiau galimai patirtas fizinis smurtas iš tėvo J. Ž., ir tėvo J. Ž. naudoto smurto prieš kitus šeimos narius matymas. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog nors apeliaciniame skunde ir nurodyta, kad ekspertės nevertino aplinkybės dėl tėvų skyrybų, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog J. Ž. ir E. Ž. skyrybos įvyko tik 2022 m. birželio 14 d., t. y. po byloje nagrinėjamų įvykių.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėtus ekspertizės aktus pateikusios ekspertės R. D. ir D. B. teisiamajame posėdyje šiuos aktus patvirtino. Ekspertė R. D. nurodė, kad, atliekant ekspertizę, iš to, kaip tiriamieji pasakojo, reagavo, graudinosi, ašarojo, nerimavo, bandė nukreipti kalbą ir dėmesį kažkokiais kitais dalykais, gėrė vandenį, bandė slopinti visas neigiamas emocijas, kurias jiems sunku jausti, vėl ir vėl kalbant apie tuos išgyventus prichotraumuojančius įvykius, matė, jog emocinis reagavimas atitiko pasakojimo turinį, būtent kalbant apie byloje nagrinėjamus įvykius, o tai yra tiesioginis priežastinis ryšys, taip ir nustatoma, kai būtent kalbama tam tikra tema apie tam tikrus įvykius, dėl kurių sprendžiamas tiesioginis priežastinis ryšys, stebima emocinė būsena ir psichinė būsena. Matė visiems trims tiesioginį priežastinį ryšį, jų emocijas tarp psichinės būsenos ir byloje nagrinėjamų įvykių. Patvirtino, jog tyrimo metu tiriamųjų reakcijos į tiriamus įvykius nebuvo suvaidintos, viskas atitiko pagal pasakojimą, t. y. reakcijos ir emocijos buvo autentiškos, tikroviškos. Nurodė, jog tyrimo metu nestebėjo, kad tiriamieji būtų linkę meluoti, taip pat nestebėtas motinos poveikis tiriamųjų parodymams. Tiriamųjų pasakojimai sutapo su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Ekspertė D. B. pirmosios instancijos teisme teigė, jog Ž. Ž. ir J. Ž., gim. 2010 m., emocinis reagavimas atitiko jų pasakojimus apie įvykius, patvirtino, jog tiriamieji nuolat gyveno baimėje, gyveno ilgalaikiame smurte, motinos poveikis tiriamiesiems nenustatytas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui ekspertės patvirtino, kad visi tiriamieji teigiamai įvertino pasikeitusias gyvenimo aplinkybes, t. y. po išėjimo iš nuolatinių namų, atsiskyrimo nuo tėvo, apie dabartinį gyvenimą su mama pasakė, jog jaučiasi emociškai ramūs, jie nejaučia grėsmės, yra saugesni, labiau atsipalaidavę ir gali įgyvendinti kitus savo tikslus, gali priimti savo sprendimus be baimės. Aptartos aplinkybės paneigia apeliantų keliamas versijas dėl to, kad nukentėjusiesiems nustatyti nesunkūs sveikatos sutrikdymai tiesioginiu priežastiniu ryšiu galėtų būti susiję ne su byloje nagrinėjamais įvykiais, o su kitomis skunde nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su nukentėjusiųjų sveikatos būkle, tėvų tarpusavio barniais, aplinkybėmis, susijusiomis su išėjimu iš namų po 2021 m. lapkričio 1 d. įvykio.

32. Apeliantai skunde atkreipė dėmesį, jog paties J. Ž. elgesys vaikų atžvilgiu nuteistajam atrodė normalus, gal kiek griežtesnis, teigiant, jog tai vaikams turėjo tik teigiamos įtakos, nes šeimoje augo trys vaikinai paaugliai. Taigi, nors apeliantai iš dalies ir yra teisūs, tvirtindami, kad teismų praktikoje pasisakyta, jog tam tikrais atvejais tėvai privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kartu teismai ne kartą yra nurodę, jog tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277-788/2016, 2K-149-1073/2021, 2K-7-196-303/2022). Šiose nutartyse minėta, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai draudžia tėvams naudoti auklėjimo metodus, kuriais padaroma žala vaikų fizinei ir (ar) psichikos sveikatai (pvz., fizines bausmes, įvairius žeminančius tikrų ar įsivaizduojamų vaiko pareigų vykdymo ir gerovės užtikrinimo būdus ir pan.).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius J. Ž. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, išanalizavo ir įvertino laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo reikalavimų. Pastebėtina, kad teismas šiuo atveju rėmėsi ne tik netiesioginiais, bet ir tiesioginiais įrodymais – pačių nukentėjusiųjų K. Ž., Ž. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir liudytojos E. Ž. nuosekliais, dėl visų esminių aplinkybių sutampančiais parodymais, taip pat liudytojų A. K. ir J. K. parodymais, antra, kaip jau minėta, įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame netiesioginiai įrodymai įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste. Akivaizdu, kad šie įrodymai atitinka ir kitus bylos įrodymus, todėl nesiremti netiesioginiais įrodymais teismui nebuvo pagrindo, įvertinant ir tai, kad nukentėjusysis K. Ž., liudytojos E. Ž., A. K., J. K., V. D., E. Š., D. J., S. F. parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar siektų nepagrįstai apkalbėti J. Ž. nusikaltimų darymu, nėra. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors apeliantai nurodo, kad šeimos gyvavimo laikotarpiu E. Ž. nė karto niekur nesikreipė į jokias institucijas dėl smurto prieš vaikus ar J. Ž. piktnaudžiavimo savo, kaip tėvo, teisėmis, poreikis kreiptis atsirado tik dabar, kai nutraukta santuoka, taip kerštaujant J. Ž., nuteikinėjant vaikus prieš jį, tačiau su tokia aplinkybe nesutiktina. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2021 m. lapkričio 17 d., kaip tuo tarpu J. Ž. ir E. Ž. skyrybos įvyko žymiai vėliau - tik 2022 m. birželio 14 d. O ta aplinkybė, jog anksčiau nė karto nebuvo kreiptasi į jokias vaikus ginančias ar kitas institucijas, nepaneigia fakto dėl smurtinio nuteistojo elgesio, kaip ir nešalina J. Ž. baudžiamosios atsakomybės, neturi įtakos jo atliktų veiksmų kvalifikvimui bei nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Tuo pačiu įvertinant, jog tiek iš liudytojos E. Ž., tiek iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad apie J. Ž. elgesį šeimoje kitiems asmenims buvo uždrauta pasakoti, teigiant, jog „negalima nešti šiukšlių iš namų“.

34. Minėta, kad fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Nors J. Ž. savo kaltę neigia, tačiau visuma byloje ištirtų įrodymų patvirtina, kad jis sistemingai, fiziškai ir psichiškai gniuždydamas nukentėjusiuosius K. Ž., Ž. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistojo J. Ž. neteisėtas elgesys vaikų K. Ž., Ž. Ž., J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., atžvilgiu buvo intensyvus, sistemingas, o ne atsitiktinis, vienkartinis atvejis, kas pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, jog J. Ž. veikė tiesiogine tyčia – jis suvokė savo elgesio su vaikais pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti. Nukentėjusieji ir liudytoja E. Ž. nurodė, jog J. Ž. buvo įskiepyta, kad negalima išduoti šeimos, todėl niekam nebuvo galima sakyti, kas vyksta jų šeimoje, kaip tvirtino, J. Ž. sakydavo, kad nieko negalima „išnešti iš šeimos“. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, įvertinant, jog nukentėjusiesiems K. Ž., Ž. Ž. ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jiems buvo sukeltas fizinis skausmas, jų atžvilgiu ilgalaikis smurtas vyko dar jiems esant mažamečiams (nesulaukusiems 14 metų amžiaus), veika padaryta prieš savo artimuosius giminaičius ir šeimos narius (J. Ž. smurtavo prieš savo sūnus) bei veika padaryta prieš du ar daugiau asmenų, t. y. nuteistasis smurtavo prieš tris savo sūnus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. Ž. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktuose.

Dėl J. Ž. veiksmų kriminalizavimo ir nubaudimo pagal dvi baudžiamojo įstatymo normas (BK 163 straipsnis, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas)

35. Apeliaciniame skunde teigiama, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad nepritartina tokiai praktikai, kai nusikalstami veiksmai papildomai kvalifikuojami dar ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nors visiškai aišku, kad pastarosios įstatymo nuostatos saugoma vertybė yra analogiška BK 163 straipsnio saugomai vertybei (t. y. vaiko sveikatai), t. y. teigiama, kad gaunasi dirbtinis J. Ž. veiksmų kriminalizavimas ir nubaudimas pagal dvi baudžiamojo įstatymo normas, kas yra negalima, pažeidžia non bis in idem (dvigubo nubaudimo draudimo) principą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantų argumentai nepagrįsti.

36. Teismų praktikoje pažymėta, kad BK 163 straipsnyje nustatyto nusikaltimo apsaugos objektas yra vaikas ir šeima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017); o visų sveikatos sutrikdymų objektas – kito žmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradžios iki mirties momento. Skiriasi ir šių nusikaltimų objektyviosios pusės požymiai. Antai BK 163 straipsnyje nustatytas nusikaltimas pasireiškia kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku, o už nesunkų nekvalifikuotą sveikatos sutrikdymą baudžiamas tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

37. Baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios normų konkurencija galima tik tuomet, kai specialiojoje normoje yra visi bendrosios normos požymiai ir specialiosios normos visiškai pakanka veikai kvalifikuoti. O nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmiau aptartus nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir piktnaudžiavimo tėvo teisėmis ar pareigomis sudėčių objektyviuosius požymius, tokios išvados daryti negalima. Ši norma neapima dėl specialiojo BK 163 straipsnyje nustatyto nusikaltimo subjekto neteisėtų veiksmų kilusių pavojingų padarinių. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad, nustačius visus būtinus BK 163 straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuotini atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277-788/2016, 2K-7-196-303/2022). Kas reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusiųjų tėvo J. Ž. veiksmai atitinka BK 163 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius ir, kad jo neteisėtais veiksmais nukentėjusiesiems K. Ž., Ž. Ž. ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nenukrypdamas nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, pagrįstai kvalifikavo J. Ž. veiksmus kaip idealiąją nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sutaptį.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pritarti ir apeliantų argumentui dėl non bis in idem principo pažeidimo. Tiek iš Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek iš kasacinės instancijos teismo praktikos matyti, jog spręsdami, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, teismai nagrinėja tokius klausimus: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-719/2022). Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistajam anksčiau nebuvo pradėtas procesas ir (ar) skiriama baudžiamojo pobūdžio sankcija dėl šioje byloje tiriamų įvykių, todėl kalbėti apie dvigubo baudimo principo pažeidimą šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

Dėl J. Ž. paskirtos bausmės

39. Apeliantai skunde iš esmės prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos apeliacinės instancijos teismą įpareigoja patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Be to, teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas teigė, kad nesutinka su J. Ž. paskirta bausme, tačiau šiuo klausimu plačiau nepasisakė.

40. Pažymėtina, kad bausmė asmeniui turi būti teisinga ir tinkamai individualizuota. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę.

41. Skirdamas nuteistajam J. Ž. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 ir 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Įvertinus tai, kad J. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas, tačiau, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, 2018 m. liepos 11 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, buvo nuteistas po nusikaltimo įvykdymo, t. y. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gruodžio 1 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, kurią atliko 2022 m. liepos 4 d. (3 t., b. l. 29-31, 33-35, 38-42), praeityje buvo baustas administracine tvarka, tačiau baustumas išnykęs (3 t., b. l. 43-44), šiuo metu išsituokęs, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą bei nepilnamečių vaikų (3 t., b. l. 24), nedirbantis (3 t., b. l. 49), Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas (3 t., b. l. 50), turintis neįgalumą, UAB (duomenys neskelbtini) psichinės sveikatos centre nesilankė (3 t., b. l. 48), savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų nepripažino, byloje nenustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog 2021 m. lapkričio 1 d. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir girtumas turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, taip pat įvertinus veikų pobūdį ir pavojingumą, nuteistajam už BK 163 straipsnyje numatytos veikos padarymą buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, o už BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 5 punktuose numatyto nusikaltimo padarymą skirta vienintelė sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šių bausmių terminai nustatyti mažesni nei šių bausmių rūšių vidurkiai (BK 48 straipsnio 2 dalis, BK 138 straipsnio 2 dalis). Be to, įvertinus tai, kad nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, pagrįstai buvo vadovautasi BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei laisvės atėmimo bausmei apimant švelnesnę laisvės apribojimo bausmę. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, jog J. Ž. yra nustatytas 35 procentų darbingumas, anksčiau teismo teistas, bet paskirtą bausmę atlikęs, nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neteistas, praeityje baustas administracine tvarka, tačiau baustumas išnykęs, pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog jis daugiau nenusikals, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, ir, vadovaudamasis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskirdamas intensyvią priežiūrą – nuteistojo J. Ž. buvimo vietos kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nustatant pareigą būti savo faktinėje gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 06.00 val., įpareigodamas nuteistąjį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, taip pat paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistajam parinkti įpareigojimai, baudžiamojo poveikio priemonė, kurie darys teigiamus pokyčius nuteistojo elgsenai. Spręsti, kad nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, J. Ž. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio normas negalima, nesant sąlygų visumos, o BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas, nesant jokių išimtinių aplinkybių, būtų netikslingas, kadangi sankcijose numatytų bausmių paskyrimas be kita ko aiškiai neprieštarauja teisingumo principui.

Dėl priteistos neturtinės žalos

42. Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalis ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nagrinėjamoje byloje nukentėjusiaisiais, be kita ko, buvo pripažinti dėl J. Ž. nusikalstamų veiksmų nukentėję Ž. Ž. ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m. Civiliniu ieškiniu buvo prašoma nukentėjusiesiems Ž. Ž. ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., priteisti po 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 2-5). Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiųjų Ž. Ž. ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., atstovaujamų įstatyminės atstovės E. Ž. bei atstovės advokatės Kristinos Adomavičienės, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai ir iš J. Ž. priteisė nukentėjusiesiems Ž. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., po 2 000 Eur kiekvienam neturtinės žalos.

44. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodė, jog nukentėjusiųjų naudai priteistas bendroje sumoje 4 000 Eur civilinis ieškinys prasilenkia su protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais, nes J. Ž. iki pat vaikų išėjimo iš jo, nustačius jiems gyvenamąją vietą su motina, juos išlaikė, jais rūpinosi, vežiojo juos į mokyklą, į jų lankomus būrelius, visapusiškai stengėsi dėl vaikų, nors dėl savo neįgalumo didelių pajamų negaudavo, tačiau vaikams nieko netrūkdavo. Be to, kaip teigė, po santuokos nutraukimo iš J. Ž. trijų nepilnamečių vaikų naudai priteista po 110 Eur kasmėnesinio išlaikymo, kurį jam mokėti ir taip praktiškai neįmanoma, nes jo darbingumo lygis siekia tik 35 procentus, jis gauna tik 287 Eur neįgalumo išmoką, o įsidarbinti jis gali tik pavieniams darbams. Dėl to teigia, kad, jei civilinis ieškinys būtų paliktas toks, J. Ž. atsidurtų visiškai ant prarajos ribos.

45. Sprendžiant nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pažymima, jog pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymima tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo atveju, yra padarytos žalos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams ir pan. (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-303-843/2017).

46. Taip pat pažymima, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jos pasekmes, bet ir į šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis). Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.

47. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau tuo pačiu būtina pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta ir tai, jog konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas (kasacinė byla Nr. 2K-266/2013). Tačiau tuo pačiu būtina pažymėti, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi būti vertinama žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma, vien pasekmių sureikšminimas visiškai nevertinant arba stipriai sumenkinant kitus neturtinės žalos dydžio kriterijus, įtvirtintus įstatyme, yra netinkamas įstatymo, reglamentuojančio žalos dydžio nustatymą, taikymas.

48. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, nukentėjusiems vaikams iš nuteistojo priteisdamas po 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į nukentėjusiesiems nustatytą sveikatos sutrikdymą ir jo trukmę, į patirtus neigiamus išgyvenimus bei vadovavosi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismų praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio tokio pobūdžio bylose.

49. Asmens sveikata kaip psichinės ir fizinės gerovės būsena suvokiama kaip viena fundamentaliausių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių, kurios pažeidimas gali sukelti stiprius dvasinius išgyvenimus, ypač sunkius bei skausmingus padarinius, todėl žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes.

50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys), bet ir susiformavusią teismų praktiką. Nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas, kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste, o ne dvigubai viršijantis įprastai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio didžiausią sumą tipinių situacijų bylose. Teismų formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai nesunkiai sutrikdoma žmogaus sveikata, yra labai įvairi, nes įvairūs ir žalos dydžio nustatymo kriterijai. Įvertinus teismų praktikos pavyzdžius, matyti, jog, pavyzdžiui, iš asmens, kuris buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, buvo priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-89-255/2021); iš asmens, kuris buvo nuteistas pagal BK 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, buvo priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-89-768/2019); iš asmens, kuris buvo nuteistas pagal BK 163 straipsnį, buvo priteistas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. sausio 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-768/2020); iš asmens, kuris buvo nuteistas pagal BK 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, buvo priteistas 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimas (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-218-606/2019).

51. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas skundą dalyje dėl civilinio ieškinio grindžia iš esmės sunkia nuteistojo turtine padėtimi. Šiuo atveju sutiktina, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į šią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tačiau tuo pačiu paminėtina, kad tai tik vienas iš kriterijų, kuris nėra lemiamas. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog nukentėjusieji Ž. Ž. ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., dėl neteisėtų J. Ž. veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y., jie patyrė fizinį ir psichinį smurtą, skausmą, pablogėjo jų psichologinė būsena, jautė baimę, atsirado nepasitikėjimas savimi, uždarumas, nesaugumas bei emociniai sunkumai ir kt. Byloje besąlygiškai nustatyta, jog J. Ž., būdamas nukentėjusiųjų Ž. Ž. ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., tėvas, jų atžvilgiu smurtavo tiek fiziškai, tiek psichologiškai ne vieną kartą, nuo jų mažametystės, smurtavo artimųjų atžvilgiu matant kitiems šeimos nariams, dėl ko jie patyrė beviltiškumo jausmą, dėl ko jiems buvo konstatuoti psichikos sutrikimai, kas sukėlė realų pavojų jų fiziniam, dvasiniam vystymuisi ir saugumui, nes bet koks smurtinis elgesys suformuoja tam tikrą nepilnavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi jausmą, kuris gali išlikti ir sulaukus pilnametystės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta, jog nukentėjusieji Ž. Ž. ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., patyrė smurtą artimoje aplinkoje, be to, jiems žala buvo padaryta ne tik fiziškai smurtaujant, bet ir piktnaudžiaujant tėvo pareigomis, t. y. žala padaryta ne viena nusikalstama veika, dėl ko J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., buvo sukeltas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, o Ž. Ž. sukeltas praeinantis psichikos sutrikimas – mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas F41.2. Šie sužalojimai tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais tyčiniais nuteistojo veiksmais prieš nukentėjusiuosius. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog smurtas artimoje aplinkoje yra pavojingas dėl to, kad jame dalyvauja vienas kitam artimi asmenys, kad kelių nusikalstamų veikų padarymas didina įvykių pavojingumą.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikaltimų trukmę, t. y. tai, kad J. Ž. nusikalstami veiksmai truko palyginti ilgą laiko tarpą, įvertinusi nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą (padaryti du apysunkiai nusikaltimai), liekamąsias pasekmes nukentėjusiųjų psichinei sveikatai, nuteistojo turtinę padėtį, teismų praktiką panašios kategorijos bylose, taip pat ir kitų aukščiau aptartų aplinkybių visumą, pasvėrusi kiekvienos jų reikšmę bei įtaką, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju adekvati, atitinkanti įstatyme numatytus ir šioje byloje nustatytus neturtinės žalos dydžio kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir teismų praktiką piniginė kompensacija už neturtinių vertybių pažeidimą yra pirmosios instancijos teismo nustatyta 2 000 Eur dydžio suma kiekvienam vaikui atskirai. Pažymėtina, jog analogišką praktiką formuoja ir kiti apygardų teismai (pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-132-988/2022). Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, nėra pakankami, kad keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžio.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

53. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

54. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nuteistajam J. Ž. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Algimantas Ruginis. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. rugsėjo 21 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 4 ir 6 punktais, prašoma iš J. Ž. valstybės naudai priteisti 100 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

55. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo J. Ž. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėjas nuteistajam J. Ž. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Tačiau, atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, o aptarti bylos duomenys patvirtina, jog nuteistojo finansinė padėtis yra sunki (J. Ž. turi neįgalumą, yra nedirbantis, iš J. Ž. viso priteista 4 000 Eur suma nukentėjusiųjų neturtinei žalai atlyginti), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą J. Ž. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. Ž. ir jo gynėjo advokato Algimanto Ruginio apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą priteisimo.