- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2017-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-54-280/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-10370-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė, Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- G. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Laimutės Sankauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-740-875/2016 pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiško reikalavimo, atsakovės pusėje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 597 Eur turtinės žalos ir 4840 Eur neturtinės žalos, 5 % procesines palūkanas nuo priteistos sumos iki pilno atsiskaitymo, visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1-21-632/2012 ir 2012-11-12 nuosprendžiu ieškovą išteisino dėl kaltinimų įvykdžius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso ( toliau – BK 284 str. 1 d.), teismui nustačius, jog nebuvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2013-04-08 Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija nuosprendžiu panaikino Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo ieškovą pripažino kaltu pagal BK 284 str. 1 d., nuteisė laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per 4 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, įpareigojo laisvės apribojimo laiku būti namuose nuo 22 vai. iki 6 vai., jei tai nesusiję su darbu. Teismas paskirtą bausmę subendrino su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-07-05 nuosprendžiu paskirta bausme, galutinę bausmę paskirdamas laisvės apribojimą 1 m. 3 mėn., įpareigojant per 4 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 vai. iki 6 vai., jeigu tai nesusiję su darbu. Ieškovas pagal BK 48 str. nuo 2013-04-23 iki 2013-12-05 buvo įtrauktas į Šiaulių apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus registrą, atliko 80 val. nemokamų darbų. Kasacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2013-11-26 nutartimi (bylos Nr. 2K-491/2013) apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikino ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.2015-08-12 ieškovas kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka, prašydamas atlyginti jam1 448 Eur neturtinę ir 579,24 Eur turtinę žalą. Teisingumo ministerija 2015-08-17 raštu Nr. (1.23)7R-5656 ieškovo prašymo dėl žalos atlyginimo netenkino. Ieškovas tvirtino, kad kasacinės instancijos teismas nutartimi nustatė, jog apeliacinės instancijos teismas padarė akivaizdžius ir šiurkščius Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimus, kurių analogiškomis aplinkybėmis kitas teismas nebūtų padaręs, ką patvirtina ir kasacinio teismo nurodytas faktas, jog pirmosios instancijos išteisino ieškovą konstatavęs, jog nėra pakankamai įrodymų išvadai, jog būtent ieškovas padarė nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą. Dėl beveik 3 metus trukusio ikiteisminio ir teisminio proceso, bet ir ypatingai dėl nuteisimo ieškovas patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, dėl ko pablogėjo sveikatos būklė, įtariamojo statusas ir kardomosios priemonės ne tik kėlė nepatogumų, bet ir jį žemino, dėl nuteisimo sumenko galimybės susirasti geriau apmokamą darbą. Ieškovas buvo ne tik neteisėtai nuteistas, bet bausmė jam buvo įvykdyta/atlikta. Ieškovas buvo neteisėtai nuteistas beveik 7,5 mėnesius, orientuojantis į neteisėto nuteisimo metu buvusį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, taip pat įvertinus ieškovo patirtus išgyvenimus ir nepatogumus, bei faktą, kad ieškovas ne tik buvo nuteistas, bet bausmė buvo įvykdyta/atlikta, prašo atlyginti neturtinę ir turtinę žalą. Neturtinę žalą įvertino 4 840 Eur bei turtinę žalą - 597,24 Eur (2 000 Lt) išlaidos advokatui už teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Taip pat prašė iš atsakovo priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs kasacinis teismas, panaikindamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikdamas galioti pirmos instancijos išteisinamąjį nuosprendį, kitaip nei apeliacinės instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovo kaltei pagrįsti. Kasacinis teismas konstatavo, kad byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Taigi kasacinis teismas nesutiko su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Teismas konstatavo, jog LAT 2013-11-26 nutartis nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti apeliacinės instancijos apkaltinamąjį nuosprendį neteisėtais teismo veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą.Teismas be to padarė išvadą, kad baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu neužtruko nepagrįstai ilgai, ir kad procesas užtruko 2 metus 7 mėnesius ir dėl ieškovo ar jo atstovo kaltės, t.y. dėl jo advokato užimtumo kitose bylose skiriant kitas teismo posėdžio datas buvo atsižvelgiama į jo užimtumą, o kasacinis procesas truko kiek daugiau nei du mėnesius. Ieškovo atžvilgiu Konvencijos 6 str. reikalavimai nebuvo pažeisti. Baudžiamasis procesas ir jos pasekmės ieškovui galėjo sukelti dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau jo nurodytos aplinkybės dėl patirtų išgyvenimų ir ligos neturi priežastinio ryšio su ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ar teismo veiksmais.Taigi, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad ieškovui, kuris prieš tai jau buvo teistas 2 kartus, dėl baudžiamojo proceso, tuo pačiu iš dalies įvykdytos laisvės apribojimo bausmės ir atliktų 80 val. nemokamų darbų, buvo padaryta neturtinė žala, pasireiškianti sveikatos pablogėjimu, judėjimo laisvės apribojimu, persekiojimu, laisvės suvaržymu, psichologiniu spaudimu, kankinimu. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių, kad ieškovas patyrė kokius nors konkrečius neturtinius praradimus ar reikšmingus išgyvenimus, kad buvo kankintas ar kad realiai kažkur ruošėsi įsidarbinti ar išvykti, bet tam sutrukdė paskirta bausmė, todėl valstybei neatsirado pareiga atlyginti ieškovo nurodomą neturtinę žalą (CK 6.272 straipsnis). Ieškovas taip pat neįrodė, kad jei tam tikri praradimai ar nepatogumai ir būtų buvę, kad tai buvo ikiteisminio tyrimo ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų pasekmė (CPK 177, 178 str.). Ieškovui neįrodžius savo ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pats teismas negali nustatyti ieškovo neturtinių praradimų, jų dydį bei priežastinį ryšį, todėl ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos netenkintinas.Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje priimant išteisinamąjį nuosprendį ir vėliau LAT 2013-11-26 nutartį, nebuvo išspręstas išteisintojo turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nenustatęs teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumo, ieškovo patirtas išlaidas baudžiamajame procese nepripažino turtine žala, konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo priteisti ieškovui iš valstybės jo baudžiamojo proceso metu patirtas išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
A. G. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2016-05-30 sprendimą ir priimti naują – ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai rėmėsi EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniais sprendimais, kurių ratio decidendi skiriasi nuo šios bylos. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasacinio teismo išteisinamasis nuosprendis priimtas vien dėl skirtingo įrodymų vertinimo, neatitinka tikrovės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo savo išvadų grįsti liudytojos V. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį teismai nuosprendyje bylos aplinkybes gali pagrįsti tik teisme tiesiogiai apklaustų liudytojų parodymais. Taigi, kasacinio teismo sprendimas paremtas ne skirtingu įrodymų vertinimu, o įrodymų leistinumo pagrindu, t. y. apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis įrodymais, kurie Baudžiamojo proceso įstatymo aiškiai ir nedviprasmiškai draudžiami. Kasacinės instancijos teismas taip pat nustatė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymo pasekmę- nenustatė inkriminuoto BK 284 straipsnio 1 dalies sudėties.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad aukščiau minėti apeliacinės instancijos teismo veiksmai dėl liudytojų neatitiko konkrečių baudžiamojo proceso teisės normų (BPK 242 str. 1 d., 301 str. 1 d.), veikos kvalifikavimas pagal BK 284 str. 1 dalį buvo netinkamas nes nekilo jokios materialiąją straipsnio sudėtį sąlygojančios nusikalstamos pasekmės. Kalbant apie bendrąją atidumo ir rūpestingumo pareigą, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismui neturėjo būti sunku nustatyti, kad nuosprendį jis grindžia teismo posėdyje neapklaustos liudytojos parodymais. Pirmosios instancijos teismas didžiąją dalį motyvuojamosios dalies skyrė proceso trukmės klausimui, nors pats ieškovas ieškinio reikalavimų per ilga proceso trukme negrindė. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.282 str. 1 dalies nuostata dėl paties nukentėjusiojo didelio neatsargumo, padėjusio žalai atsirasti, ar padidėti, nurodė, kad būtina nustatyti šių veiksmų priežastinį ryšį su žala, tačiau pats šį priežastinį ryšį nustatė neteisingai.Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų palikęs galioti teisingą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, tai ieškovas ir nebūtų kėlęs jokių reikalavimų, jis nebūtų patyręs dabar reikalaujamos atlyginti žalos. Todėl aplinkybė, kad tarp ieškovo ir kito asmens kilo konfliktas, galėtų būti reikšminga vertinant baudžiamojo proceso pradėjimo ieškovo atžvilgiu pagrįstumą, o ne apeliacinės instancijos teismo padarytą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuotą Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą.Neturtinė žala yra bendrieji nuostoliai, kurių konkretus dydis neįrodinėjimas, jį pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą nustato teismas.Nagrinėjamu atveju ieškovui buvo apribota laisvė: jis teismo paskirtą laiką 80 val. dirbo vaikų globos namuose, kaip kriminalinį nusikaltimą įvykdęs ir bausmę atliekantis asmuo. Šio laiko jis negalėjo skirti asmeniniams ir šeimos poreikiams. Lygiagrečiai ieškovas privalėjo pagal iškvietimą atvykti į probacijos tarnybą, teikti ataskaitas, vykdyti kitus bausmės vykdymą kontroliuojančio pareigūno nurodymus. Reikalavimas nakties laiku būti namuose neleido gyventi šeimyninio gyvenimo, apribojo galimybes dalyvauti draugų ir giminių susibūrimuose, šventėse, kultūriniuose ir kitokiuose renginiuose, išvykti iš gyvenamosios vietos į kitą mietą ir pan.. Tai ne tik kėlė nepatogumų, bet ir jį žemino, nuteisimo laikotarpiu ieškovas negalėjo vairuoti automobilio, nes bijojo pažeisti Kelių eismo taisykles ir dar pabloginti savo padėtį, dėl nuteisimo sumenko ieškovo galimybės susirasti geriau apmokamą darbą. Šie laisvės suvaržymai neabejotinai sukėlė nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2010).Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kad nėra pagrindo priteisti ieškovo reikalaujamos turtinės žalos (kurią sudaro tik ieškovo išlaidos advokatui), kadangi jos gali būti priteisiamos tik tiek, kiek yra susijusios su atitinkamais atsakovo neteisėtais veiksmais, tačiau teismas galėjo reikalavimą tenkinti iš dalies, įvertindamas tai, kad ieškovas savo teisių pažeidimą sieja tik su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad ieškovas buvo išteisintas ne apeliacinės instancijos teismo, kai dar apkaltinamasis nuosprendis nėra įsiteisėjęs, o jau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, t. y. ne tik jau įsiteisėjus neteisėtam nuosprendžiui, bet jau įvykdžius paskirtą bausmę. Ieškovo reikalaujama 4 840 Eur neturtinė žala ir išlaidos yra protinga, nes ieškovo nuteisimo ir bausmės įvykdymo faktas nepilnai kompensuoja vėlesnis reabilitavimas.Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi esminiais kriterijais, suformuotais Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal kuriuos buvo vertinamas teismo veiksmų teisėtumas, sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju Aukščiausiasis Teismas, panaikindamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kitaip įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą apelianto kaltei įrodyti. Taigi nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi buvo prieita prie išvados, kad „ <...> pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad G. Š. įkando A. G. į nosį ir atliko kitus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami, kaip atitinkantys nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsniu, požymius ir G. Š. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatė, jog minėtą vertinimą apeliacinės instancijos teismas atliko neteisėtai ir tai būtų kaip viena iš valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų.Nors apeliantas ir buvo išteisintas, tačiau tokio pobūdžio bylose, kuriose keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas, būtina įvertinti ir paties apelianto elgesį dėl galimai jam atsiradusios žalos, todėl Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamajame sprendime pažymėjimo CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo galimybes. Nesant įrodytoms valstybės deliktinės atsakomybės sąlygoms, teismas neturtinės žalos nepriteisia.Trečiasis asmuo Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto G. Š. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą, neteisingai cituoja teismų praktiką bei remiasi Europos žmogaus teisių teismo (2002 m. gegužės 30 d, sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) sprendimais kurių ralio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos.Iš bylos Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99 faktinių aplinkybių aprašymo bei palyginimo akivaizdu, kad aplinkybės itin panašios, abi bylos nagrinėja satisfakciją asmenų, kurie buvo nuteisti, paskui išteisinti kasacinėje instancijoje. Minėto sprendimo ralio decidendi, kiek jis yra aktualus apelianto bylai, yra tame, kad EŽT'T atsisako nagrinėti pareiškimus nuteistų už baudžiamuosius nusikaltimus asmenų, kurie skundžiasi kad jie buvo nuteisti ir jiems paskirtos bausmės dėl apeliacinės instancijos teismo (būtent apeliacinėje instancijoje apeliantas buvo nuteistas) padarytų fakto ar teisės klaidų. Tai reiškia kad EŽTT nelaiko pareiškimų, paremtų šiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip galinčių turėti kažkokių tai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencijos) pažeidimų pačių savaime, kas ir nurodyta Šiaulių apylinkės teismo sprendime, t. y. - pats asmens išteisinimas yra tam tikra socialinė ir emocinė satisfakcija.Šiaulių miesto apylinkės teismas pateikė argumentus, motyvuojančius jo sprendimą, bei pateikė teismų precedentų, paremiančių jo nuomonę bei paliudijančių tokia esant pastovią Lietuvos teismų praktiką. Dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimų atvejais atitinka tiek faktinės aplinkybės (kiek šiais sprendimais yra remiamasi), tiek taikoma teisė, todėl, trečiojo asmens nuomone, tokie sprendimai ir toks praktikos taikymas yra tinkamas, turint galvoje kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai naudojami kaip šaltinis, paremiantis vieną konkretų teismo argumentą, o ne formuojantis visą sprendimą.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje reglamentuojamas specialusis civilinės deliktinės atsakomybės atvejis - valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto procesinio veiksmo baudžiamajame ir administraciniame procese, kurią reikia įrodyti.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. G. Š. argumentai, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas patvirtina žemesnės instancijos teismo sprendimo neteisėtumą atmestini. Ieškovas, teigdamas, jog jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmai, turėjo tai daryti ne deklaratyviai, bet pagrįsti, kad jie buvo atlikti pažeidžiant įstatyme numatytus pagrindus, nustatytas procedūras ar nesilaikant teisės aktais detalizuotos tvarkos, tačiau to jis nepadarė.Sutiktina su Šiaulių apylinkės teismo sprendime padaryta išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis nesudaro pagrindo pripažinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendį neteisėtu veiksmu kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Taigi, kasacinės instancijos teismas nesutiko su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų.Iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nurodyti liudytojos V. Š., kurios teismas tiesiogiai neapklausė, parodymai nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais buvo grindžiama G. Š. kaltė. Tai rodo, kad byloje būta dar kitų įrodymų, kurie nors nėra laikomi neginčijamais ar pakankamais įrodyti apelianto kaltę padarius nusikalstamą veiką, bet leidžia manyti, kad apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas remiantis tik minėtos liudytojos parodymais, minėti parodymai buvo tik visos įrodymų sistemos dalis.Sutiktina su Šiaulių apylinkės teismo padaryta išvadomis, kad neatsakingas ir lengvabūdiškai nerūpestingas ieškovo elgesys, t. y. netinkamas elgesys, nurodytas A. G., suteikė pagrindą baudžiamajam persekiojimui pradėti, todėl paties ieškovo neteisėti veiksmai lėmė baudžiamąjį procesą ir kartu netiesiogiai prisidėjo prie žalos, kaip teigia ieškovas, atsiradimo.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, 3 dalyje numatyta, kad be turtinės žalos atlyginama ir neturtinė žala. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, pasireiškiantys sunkiomis pasekmėmis. Neturtinę žalą darantys veiksniai gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.Apeliantas, reikalaudamas 4 840 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tik deklaratyviai nurodo apie jam padarytą neigiamą poveikį, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikia jokių faktinių duomenų. Nagrinėjamu atveju išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ieškovo atžvilgiu yra tinkamas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama ir teisinga satisfakcija, už dėl patirtų nepatogumų ieškovui atsiradusią neturtinę žalą.Ieškovui G. Š. neįrodžius bylą tyrusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo teisėjų ir baudžiamąją bylą nagrinėjusių teisėjų neteisėtų veiksmų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti ieškovo nurodomą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas G. Š. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. (prijungta baudžiamoji byla Nr. 1-41-1-00141-2011-7, t.2, b.l. 15-19).Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-04-08 nuosprendžiu panaikintas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-11-12 teismo nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo ieškovas G. Š. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, laisvės apribojimo laiku būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Svarbu tai, kad paskirta bausmė buvo subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-07-05 nuosprendžiu paskirta analogiška bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 m. 3 mėn., įpareigojant per 4 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti ne šešiasdešimt , o aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 vai. iki 6 vai., jeigu tai nesusiję su darbu. (prijungta baudžiamoji byla Nr. Nr. 1-41-1-00600-2011-7, t 2, b.l. 15-19).Nuosprendžiui įsiteisėjus, ieškovas pagal BK 48 str. nuo 2013-04-23 iki 2013-12-05 buvo įtrauktas į Šiaulių apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus registrą, atliko 80 val. nemokamų darbų 2013 m. birželio-liepos mėn., t. y. dirbo pagalbinius ūkio darbus vaikų globos namuose. ( b.l. 27, 40).Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013-11-26 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2013 panaikintas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-04-08 nuosprendis ir paliktas galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendis be pakeitimų. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino liudytojų parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, taip pat nurodė, kad teismas, kaip įrodymų viseto dalimi, negalėjo grįsti savo išvadų teisme neapklaustos liudytojos parodymais.2011-05-05 ir 2012-11-19 pinigų priėmimo kvitais ieškovas už gynybą baudžiamojo proceso metu advokatui D. Ž. sumokėjo 2000 Lt (579,24 Eur). Ieškovas, vadovaudamasis žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymu, 2015-08-12 kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka, prašydamas atlyginti 1 448 Eur neturtinę ir 579,24 Eur turtinę žalą (b.l. 9-12, 31).Teisingumo ministerija 2015-08-17 raštu Nr. (1.23)7R-5656 ieškovo prašymo dėl žalos atlyginimo netenkino ( b.l. 25-26, 28-29).Nagrinėjamu atveju ieškovas teisę į žalos atlyginimą grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, rėmėsi įrodymais (teisme neapklausto liudytojo), kurie Baudžiamojo proceso įstatymo draudžiami bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – ieškovo veiką be pakankamo pagrindo kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015 ir kt.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neatleidžiamas nuo ( - )straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-375/2011). Nors apeliantas nurodo, kad Aukščiausiasis teismas panaikino Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ne dėl skirtingo įrodymų vertinimo, o dėl teisės normų pažeidimo, su tokiais teiginiais apeliacinis instancijos teismas negali sutikti.Kasacinis teismas, panaikindamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ieškovo atžvilgiu, nurodė, kad teismai šioje byloje, įvertinę šioje byloje surinktą visetą, padarė skirtingas išvadas apie faktines aplinkybes. Taigi Aukščiausiasis Teismas nesutiko su apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimu, jų reikšme ir pakankamumu.Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu ieškovą išteisino, apeliacinės instancijos teismas nuteisė, taigi pirmosios ir aukštesnės instancijos teismo vidinis įsitikinimas nesutapo, tačiau tai nereiškia, kad teismas priėmė nuosprendį akivaizdžiai neteisėtai, taip pat nekonstatuota kitų grubių įstatymo pažeidimų. Teismo veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, t. y. skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka. Žemesnės instancijos teismo teisėjas tuos pačius įrodymus įvertindamas pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris nesutampa su aukštesnės instancijos teismo teisėjų vidiniu įsitikinimu, jokių neteisėtų veiksmų neatlieka, jeigu nėra nustatytos kitos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad teisėjas sprendimą priėmė neteisėtai (pavyzdžiui būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas tyčia pakenti kaltinamajam, akivaizdžiai aplaidžiai atlikdamas savo pareigas ir pan.). Tokių faktų, kaip minėta, byloje nenustatyta.Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas faktą, kad ieškovas įkando A. G. į nosį, faktą grindė teisme neapklaustos, bet tai nurodžiusios liudytojos parodymais, todėl nurodė, jog pagal esamus įrodymus ieškovo padarytoje veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Tačiau teismas nenustatė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teismas būtų padarę klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Šiaulių apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi ne tik liudytojos V. Š. parodymais, tai patvirtino ir Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad savo išvadų, kaip įrodymų viseto dalimi, negalėjo grįsti šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ne vien netinkamu įrodymu, bet visa baudžiamosios bylos medžiaga ( kitų liudytojų parodymais, vaizdo medžiaga, apelianto komentarais internete, nukentėjusiojo parodymais, medicininėmis pažymomis). Tik šiuos įrodymus teismai vertino skirtingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad nėra neginčijamų įrodymų, kad G. Š. įkando A. G. į nosį ir atliko kitus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami, kaip atitinkantys nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje požymius. Taigi išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas ne todėl, kad įvykio nebuvo, o todėl, kad ieškovas atliko tam tikrus veiksmus, tačiau nustatyti atlikti veiksmai nesukelia baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių. Baudžiamosios bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad pats ieškovas netinkamai elgėsi teismo patalpose, akivaizdžiai konfliktavo su A. G., tai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kuris apeliantą išteisino. Bet ne todėl, kad konflikto nebuvo, todėl, kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų veiką pripažinti nusikalstama. Pagal G. Š. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusio A. G. melagingų parodymų, buvo nutrauktas, neįrodžius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. Taigi akivaizdu, kad paties ieškovo elgesys sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui jo atžvilgiu prasidėti. Byloje nėra konstatuotas baudžiamojo proceso neteisėtumas.Elgdamasis nerūpestingai ar aplaidžiai, asmuo iš dalies prisiima negatyvių padarinių, galimų patenkant į atitinkamą situaciją, riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Šiuo atveju ieškovo netinkamas elgesys lėmė baudžiamojo proceso prasidėjimą ir prisidėjo prie ieškovo patirtų išlaidų baudžiamajame procese. Todėl jis pats kaltas, o ne valstybė, kad jis turėjo ieškinyje nurodomas turtines išlaidas.CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.272 straipsnio, reglamentuojančio žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, 3 dalyje nustatyta, kad, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Taigi šiuo atveju yra įstatymų nustatytas galimas neturtinės žalos atlyginimo atvejis.Byloje nebuvo įrodyti valstybės institucijų neteisėti veiksmai organizuojant ir vykdant ikiteisminį tyrimą bei nagrinėjant bylą teisme, todėl ieškovo patirti nematerialinio pobūdžio suvaržymai negali būti pripažinti neturtine žala vadovaujantis CK 6.250 straipsniuApelianto teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra deklaratyvūs, byloje bėra duomenų apie patirtą neigiamą poveikį, apie tai, kad ieškovas patyrė neturtinius praradimus ar reikšmingus išgyvenimus. Byloje nėra įrodymų, kad dėl iš dalies įvykdytos bausmės ir atliktų 80 val. darbų vaikų namuose, nukentėjo jo asmeniniams poreikiams ar bendravimas su artimaisiais.Pažymėtina, kad jau 2011 m. liepos 5 d. nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir G. Š. nuosprendžiu buvo nustatytas laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Šiaulių apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį bausmė buvo subendrinta ir apeliantas buvo įpareigotas per bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 80 val. ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. . Šiuo atveju sunku atriboti, ar nurodomi suvaržymai patirti būtent dėl ginčo nuosprendžio, nes bausmės buvo subendrintos, anksčiau paskelbtas nuosprendis galioja.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad dėl paskirtos bausmės atlikimo apeliantas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, tačiau neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006); esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-2013).Teismo vertinimu, ginčo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir atliktų viešų darbų skirtumas (20 val.) nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantui buvo padaryta esminė žala apelianto asmeniniam gyvenimui (apriboti šeimos ryšiai) ar profesiniam gyvenimui (nėra duomenų, kad ieškovas būtų ieškojęs darbo ir jo negavęs dėl nuosprendžio atlikimo), taip pat kitų negatyvių padarinių, nenustatyti liekamieji reiškiniai. Tai, kad apeliantas bijojo vairuoti dėl baimės pažeisti Kelių eismo taisykles, neturi jokio ryšio su ginčijamu nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme. BPK nenumato advokatui sumokėtų išlaidų atlyginimo išteisinamojo nuosprendžio atveju, o specialiojoje normoje – CK 6.272 straipsnyje – nustatyta, kad žala atlyginama nepaisant kaltės, tačiau nenurodoma, kad ji gali būti atlyginama nenustačius neteisėtų veiksmų. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens išlaidų, turėtų savo iniciatyva kviesto ir procese dalyvavusio advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, baudžiamojo proceso įstatymas nelaiko proceso išlaidomis ir nereglamentuoja jų atlyginimo netgi tais atvejais, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažįstamas nekaltu ir išteisinamas (BPK 103 str.), tačiau šios išlaidos gali būti prašomos priteisti turtinės žalos sudėtinė dalis, kai asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo iš valstybės, pažeidusios dispozityviasias pareigas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors ir nustatyta, kad apeliantas nepadarė nusikalstamos veikos, nekonstatavus teismo neteisėtų veiksmų fakto, reikalavimas priteisti visas jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti teismo pagrįstai buvo atmestas kaip teisiškai nepagrįstas, nepripažinus jų turtine žala. Dėl kitų prašomos žalos atlyginimo kriterijų: beveik 7,5 mėnesius, orientuojantis į neteisėto nuteisimo metu buvusį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, teismas nurodo, kad šis kriterijus nagrinėjamu atveju visai netinkamas, nes bylos nagrinėjimo ir nuteisimo metu ieškovui nebuvo jokių kliūčių dirbti ir užsidirbti, kai jam neskirta bausmė, susijusi su laisvės ar teisės dirbti apribojimu. Antra vertus, visai nesuprantamas būtent tokio dydžio- vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio praradimas, nes ieškovas šios bylos aplinkybėmis turėtų nurodyti realiai jo prarastą darbo užmokestį, o ne vidutinį darbo užmokestį šalyje.Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantui nepriteisiamos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.