Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Atletiški ir barzdoti“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Atletiški ir barzdoti“ ieškinį atsakovei V. R. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sąlygų bendrovės vadovo atsakomybei kilti ir ginčo esmės

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Bendrovės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).

28. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

29. Pažymėtina, kad už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tik už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., už nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą), vadovui civilinė atsakomybė atsiranda ir esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktas).

31. Taip pat buvo įrodinėjama, kad atsakovė veikė neatidžiai ir nerūpestingai, viršydama normalią verslo riziką, kadangi ji nesiėmė veiksmų su BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ 2017 m. spalio 23 d. sudarytai patalpų, kurios nebuvo bendrovei reikalingos, nuomos sutarčiai, nutraukti ir tokiais savo veiksmais padarė 10 822,76 Eur žalą, lygią iš apeliantės priteistai nuomos mokesčio skolai, delspinigiams ir bylinėjimosi išlaidoms; neįvykdė 2018 m. gegužės 21 d. akcininkų sprendimo įkeisti sporto įrangą, 2019 m. kovo 29 d. sudarė su UAB ,,Toyama solutions“ susitarimą, kuriuo be akcininkų žinios įsipareigojo už nuomos mokesčio skolą atiduoti sporto įrangą, nors prievolės įvykdymas jau buvo užtikrintas vekseliais ir dėl to bendrovė prarado 36 804,58 Eur vertės sporto įrangą ir patyrė tokio dydžio žalą; nesiėmė jokių veiksmų tam, kad bendrovė nebūtų iškeldinta iš UAB ,,Toyama solutions“ priklausiusių patalpų, nemokėjo nuomos mokesčio, todėl padarė 32 041,38 Eur žalą, lygią priteistai iš ieškovės nuomos mokesčio skolai, kitiems mokėjimas ir bylinėjimosi išlaidoms; kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl jai neišmokėto darbo užmokesčio, nors su darbu susijusių išmokų nemokėjimą lėmė pačios atsakovės neveikimas, tokiu savo nelojaliu elgesiu padarydama bendrovei 6 605,78 Eur žalą, lygią iš bendrovės priteistam darbo užmokesčiui, išmokoms ir bylinėjimosi išlaidoms.

Dėl žalos padarymo delsiant nutraukti bei netinkamai vykdant 2017 m. spalio 23 d. nuomos sutartį

34. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu šioje ginčo dalyje, kelia pirmosios instancijos teismo nepagrįstai taikytos kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1760-909/2020, kurioje buvo sprendžiamas nuomos mokesčio skolos priteisimo klausimas, nustatytų faktinių aplinkybių prejudicijos klausimą, taip pat nepagrįstai taikytą verslo sprendimo taisyklę, šalinančią atsakovės civilinę atsakomybę.

35. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Be to, CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Tokiu teisiniu reglamentavimu yra įtvirtinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas, sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galia (CPK 18 straipsnis). Šių nuostatų esmė yra civilinio proceso ekonomija, kad teismai nebūtų verčiami pakartotinai tirti ir konstatuoti santykius, kurie asmeniui dalyvaujant jau buvo ištirti ir dėl jų teismo pasisakyta. Svarbu yra tai, kad tos aplinkybės ar teisiniai santykiai, dėl kurių teismas pasisakė, turėjo būti įrodinėjimo dalykas byloje.

36. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 32 punktas).

37. Negalima to paties ir teigti, ir neigti. Tačiau nagrinėjamu atveju ir yra susiklosčiusi būtent tokia situacija, kad apeliantė, viena vertus, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis kitoje byloje nustatytais faktais kaip prejudiciniais, kita vertus, pati nagrinėjamą epizodą dėl 10 822,76 Eur žalos atlyginimo grindžia būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1760-909/2020 (1 t., b. l. 69–78), kuris įsiteisėjo 2021 m. vasario 18 d. Vilniaus apygardos teismui atmetus kaip nepagrįstus tos bylos šalių apeliacinius skundus (1 t., b. l. 79–90), bei jame nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su nuomos sutarties netinkamu vykdymu. Aptariamu Vilniaus miesto apylinkės teismo galutiniu sprendimu BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ naudai iš apeliantės yra priteista 9 801 Eur nuomos mokesčio skola, 352,80 Eur delspinigiai, procesinės palūkanos, 668,96 Eur bylinėjimosi išlaidos, iš viso 10 822,76 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. galutiniame sprendime buvo konstatuotos tokios faktinės aplinkybės, kad patalpų nuomos sutartį derino visos akcininkės, kurioms visoms buvo išsiųsta nuomos sutartis, bendrovė tinkamai nevykdė nuomos sutarties, todėl ji 2018 m. birželio 22 d. buvo nutraukta, o patalpos grąžintos nuomotojai BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas. Toje byloje taip pat nustatytos ir tokios faktinės aplinkybės, kad pagal nuomos sutartį apeliantė laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2018 m. birželio 8 d. yra sumokėjusi 9 624,42 Eur, o likęs nesumokėtas nuomos mokestis ir turto išlaikymo išlaidos yra 9 801 Eur, delspinigiai už vėlavimą 180 d. atsiskaityti – 352,80 Eur. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista 10 822,76 Eur suma apeliantės yra vertinama kaip jai atsakovei netinkamu vadovavimu padaryta žala.

38. Akivaizdu, kad apeliantės suformuluotas būtent toks ieškinio dalykas ir jo faktinis pagrindas lėmė tai, jog pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turėjo vertinti ir vadovautis civilinėje byloje Nr. e2-1760-909/2020, kurioje trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinėje pozicijoje dalyvavo ir atsakovė V. R., nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su priteistos nuomos skolos pagrindu bei jos susidarymo mechanizmu, pagrįstai jas pripažindamas prejudicinėmis. Abejose bylose, tik skirtinga procesine padėtimi, dalyvavo tie patys asmenys, jų nagrinėjimo dalyką sudaro tos pačios aplinkybės, susijusios su nuomos sutarties vykdymu.

39. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik kitoje byloje nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis, kurias pagrįstai vertino vadovo civilinės atsakomybės sąlygų kontekste, bet taip pat tyrė ir vertino į nagrinėjamą civilinę bylą pateiktus įrodymus, visų šių įrodymų pagrindu ir padaręs apeliantės kvestionuojamą išvadą, kad sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti visuma šiame ginčo epizode neįrodyta. Pažymėtina, kad vien tokia aplinkybė, kad teismas pirmiausia analizavo, ar apeliantė yra patyrusi šią jos įrodinėjamą žalą, nesudaro pagrindo abejoti teismo išvadų teisingumu. Nei CK, nei kituose teisės aktuose nėra nurodyta, kokiu eiliškumu turi būti vertinamas civilinės atsakomybės sąlygų buvimas ar nebuvimas. Juo labiau nustačius, kad žala iš viso nepadaryta, civilinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų teisėtumo įvertinimas ar kitų jo atsakomybės sąlygų nustatymas praranda aktualumą. Visgi, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pasisako ir dėl atsakovės veiksmų teisėtumo.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovei šiame ginčo epizode civilinė atsakomybė negali kilti, apeliacinio skundo argumentais nėra paneigta. Pagal byloje esančio valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija duomenis (1 t., b. l. 15–17) nustatyta, kad apeliantė UAB „Atletiški ir barzdoti“ buvo įsteigta 2017 m. rugsėjo 28 d., o jos tikslas buvo vykdyti sportinę veiklą, įsteigiant sporto klubą. Nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. spalio 6 d. bendrovei vadovavo T. M., nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. – I. K. (buvusi pavardė B.), nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. rugsėjo 9 d. – atsakovė V. R., nuo 2019 m. rugsėjo 9 d. – trečiasis asmuo A. J.. Iš su ieškiniu pateikto akcininkų registravimo žurnalo (1 t., b. l. 20) matyti, kad nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. spalio 4 d. apeliantės akcininke buvo UAB ,,V&T accounting“, nuo 2017 m. spalio 4 d. I. K. (buvusi pavardė B.) priklausė 34 proc., atsakovei ir trečiajam asmeniui A. J. po 33 proc. akcijų, nuo 2018 m. vasario 20 d. atsakovei ir trečiajam asmeniui priklausė po 50 proc. akcijų, o nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. vienintele akcininke tapo A. J..

41. Vos po mėnesio nuo bendrovės įsteigimo, t. y. 2017 m. spalio 23 d., apeliantė su BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 17-10-23 V (1 t., b. l. 55–62), kurią apeliantės vardu pasirašė tuometinė jos direktorė I. K. (buvusi pavardė B.). Pagal nuomos sutarties 2.1, 4.1 ir 4.2 papunkčius BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ įsipareigojo perduoti apeliantei valdyti ir naudotis negyvenamosios paskirties patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o apeliantė – mokėti 2 700 Eur per mėnesį nuomos mokestį, kuris turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2017 m. gruodžio 23 d. Taigi, nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad nuomos sutartis buvo sudaryta dar iki atsakovei tampant apeliantės vadove.

42. Apeliantė, atstovaujama atsakovės V. R., su KU ,,Taupa“ 2018 m. gegužės 14 d. sudarė paskolos sutartį (1 t., b. l. 133–140), kuria apeliantei buvo suteikta tikslinė 80 000 Eur paskola sporto klubo, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbams, baldams ir inventoriui įsigyti (specialios dalies 2.1, 2.4 papunkčiai). Paskolos grąžinimas turėjo būti užtikrintas administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), už paskolos ir paskolos gavėjos nuosavas lėšas įsigytos sporto įrangos, kurios įsigijimo vertė ne mažiau kaip 31 175,65 Eur, įkeitimu, UAB ,,Investicijų ir verslo garantijos“ garantija, kurios atsakomybės limitas 80 proc., maksimali įkeitimo suma – 136 800 Eur (specialiosios dalies 2.14 papunktis). Be to, iki paskolos lėšų išmokėjimo pradžios apeliantė įsipareigojo pateikti patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, sudarytą ne trumpesniam negu paskolos sutarties terminas, laikotarpiui, patalpų nuomos kaina ne didesnė kaip 2 500 Eur/mėn., ir įregistruotą VĮ Registrų centre (specialiosios dalies 2.18.3 papunktis). Taigi, pagal paskolos sutarties sąlygas tikslinis kreditas buvo skirtas kitoms, nei 2017 m. spalio 23 d. nuomos sutarties objektas, patalpoms įrengti.

43. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė, vykdydama paskolos sutartimi bendrovės prisiimtus įsipareigojimus, 2018 m. gegužės 22 d. su UAB ,,Toyoma solutions“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (2 t., b. l. 63–67), kurios pagrindu bendrovei buvo perduotos valdyti ir naudoti paskolos sutartyje įvardytos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), o bendrovė (apeliantė) įsipareigojo mokėti 2 500 Eur/mėn. nuomos mokestį, kuris pradedamas skaičiuoti nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. (sutarties 1.1, 3.1, 3.5 papunkčiai).

44. Aptartų bylos duomenų visuma patvirtina, kad 2017 m. spalio 23 d. nuomos sutartis buvo sudaryta visų tuometinių akcininkių (bendrovės dalyvių), t. y. atsakovės, trečiojo asmens A. J. ir I. K. (buvusi pavardė B.), valia ir sprendimu, jos sudarymo metu apeliantės direktore buvo ne atsakovė, o akcininkė I. K. (buvusi pavardė B.). Todėl tokie apeliantės argumentai, kad ši sutartis nebuvo naudinga bendrovei, kadangi ji negalėjo būti įregistruota VĮ Registrų centre ir negalėjo būti gautas kreditas sporto klubui šiose patalpose įrengti, teisiškai neaktualūs ir neteikiantys pagrindo abejoti atsakovės veiksmų teisėtumu. Pažymėtina, kad 2017 m. spalio 23 d. nuomos sutartyje net ir nebuvo numatyta tokia sąlyga, kaip jos privalomas įregistravimas VĮ Registrų centre.

45. Labiau tikėtina tai, kad tik apeliantei siekiant gauti kreditą iš KU ,,Taupa“ tapo žinoma, jog 2017 m. spalio 23 d. nuomos sutarties objektu esančios patalpos neatitinka sąlygų tokiam kreditui gauti. Tokią labiau tikėtiną išvadą, be kita ko, suponuoja ir visų šių teisinių veiksmų datų palyginimas – nuomos sutartis su UAB ,,Toyama solutions“ buvo sudaryta po 2018 m. gegužės 14 d. kredito sutarties pasirašymo, t. y. 2018 m. gegužės 22 d. Tokiu atveju 2017 m. spalio 23 d. nuomos sutarties nutraukimas 2018 m. birželio 19 d., t. y. praėjus vos vienam mėnesiui nuo naujos nuomos sutarties su UAB ,,Toyama solutions“ pasirašymo, objektyviai negalėtų būti vertinamas kaip neteisėtas atsakovės neveikimas, nukreiptas prieš apeliantės interesus. Juo labiau kad ir nuomos mokestis pagal su UAB ,,Toyama solutions“ sudarytos nuomos sutarties sąlygas (jos 3.5 papunktį) turėjo būti pradėtas mokėti tik nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. Vadinasi, atsakovė užtikrino, kad iki atsirandant prievolei vykdyti su UAB ,,Toyama solutions“ sudarytą naują sutartį būtų nutraukta ankstesnė su BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ sudaryta patalpų nuomos sutartis.

46. Aplinkybės, kad atsakovės vadovavimo metu buvo tik iš dalies atsiskaitoma su BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“, taip pat savaime nepakanka nuspręsti, kad atsakovė tyčia ar esant dideliam jos neatsargumui pažeidė bendrovės vadovės pareigas ir padarė apeliantės įrodinėto dydžio žalą. Priešingai, jokių objektyvių duomenų, kad apeliantė buvo pajėgi vykdyti visus savo sutartinius įsipareigojimus, įskaitytinai ir mokėti BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ nuomos mokestį, į bylą nėra pateikta. Abejoti apeliantės finansiniu gebėjimu bendrovės veiklos pradžioje tinkamai vykdyti visus savo įsipareigojimus sudaro ir tokia aplinkybė, kad sporto salės įrengimui buvo imamas kreditas, arba, kaip buvo pasisakyta pirmiau, darbuotojams ilgą laiką nemokamas darbo užmokestis. Labiau tikėtina, kad apeliantė pakankamai pajamų negeneravo, o visos turimos ir gaunamos lėšos buvo skiriamos kuo greitesniam sporto klubo įrengimui ir veikslo pradžiai. Atitinkamai, ir atsakovės veikimas, visas lėšas skiriant sporto klubui įrengti, tikintis gauti iš veiklos pajamas ir vėliau atsiskaityti su kreditoriais, negali būti vertinamas kaip neteisėtas.

47. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju skola patalpų nuomotojai BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ susidarė dėl nepasiteisinusios verslo rizikos, o ne dėl neteisėto atsakovės neveikimo, atkreipia dėmesį ir į tokią kasacinio teismo praktiką, kad vadovo rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimamas sąžiningai (be interesų konflikto) ir ištyrus informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes, t. y. sprendimą priimantiems valdymo organams neturi daryti įtakos interesų konfliktas ir jie pagal sprendimo aplinkybes turi išsamiai ištirti galimas verslo sprendimo pasekmes, verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos. Laikoma, kad verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014; 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022, 67 punktas).

48. Nagrinėjamos bylos aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dar anksčiau nesiimdama veiksmų nutraukti 2017 m. spalio 23 d. nuomos sutartį ar neužtikrindama nuomos mokesčio sumokėjimo atsakovė veikė aplaidžiai, neatidžiai, nerūpestingai ar nelojaliai apeliantei. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės veiksmai neatitinka nerūpestingo ar nesuderinamu su lojalumo pareiga bendrovei elgesio sampratos. Todėl nėra ir pagrindo padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ar įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su šia reikalavimo dalimi, ar netinkamai taikė verslo sprendimų priėmimo taisyklę, atmesdamas ieškinį dėl 10 822,76 Eur žalos atlyginimo.

Dėl žalos, siejamos su sporto įrangos neįkeitimu ir 2018 m. gegužės 22 d. nuomos sutarties vykdymu

49. Kiti du epizodai, su kuriais siejamas žalos apeliantei padarymas, yra grindžiami 2018 m. gegužės 14 d. paskolos sutartimi ir 2018 m. gegužės 22 d. nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atitinkamai, įkeisti turtą bei mokėti nuomos mokestį, netinkamu vykdymu ir dėl to patirta 36 804,58 Eur ir 32 041,38 Eur žala. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ir šie ieškinio reikalavimai buvo atmesti, apeliantė tvirtina, kad teismas nepagrįstai vertino atsakovės veiksmų pasekmes, o ne jų teisėtumą, ir nepagrįstai taikė verslo sprendimų taisyklę.

50. Kaip buvo minėta, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Apeliantė, kaip ieškinį pareiškęs asmuo, privalėjo įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytos žalos faktą bei jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Neįrodžius net ir vienos (be kurios) iš šių sąlygų, pagrindo kilti civilinei atsakomybei nėra.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, iš dalies sutinka su apeliantės pozicija, kad atsakovės neveikimas, susijęs su 2018 m. gegužės 14 d. paskolos sutarties 2.14.2 papunkčio bei 2018 m. gegužės 21 d. apeliantės akcininkų sprendimo vykdymu, formaliai galėtų būti vertinamas kaip neteisėtas pagal teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo fiduciarines pareigas. Kita vertus, apeliantė neįrodė visų civilinės atsakomybės instituto taikymo sąlygų, t. y. šiuo neveikimu jai padarytos žalos. Analizuojamame ginčo epizode teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia ir dar vienos civilinės atsakomybės sąlygos –atsakovės didelio neatsargumo ar, juo labiau, jos tyčios.

52. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovės akcininkės, kuriomis tuo metu buvo atsakovė ir trečiasis asmuo A. J., 2018 m. gegužės 21 d. nusprendė prašyti KU ,,Taupa“ suteikti 80 000 Eur kreditą, užtikrinant jo grąžinimą bei kitų įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, įkeičiant KU ,,Taupa“ naudai už paskolos ir paskolos gavėjos nuosavas lėšas įsigytą sporto įrangą, kurios įsigijimo vertė ne mažiau kaip 31 175,65 Eur, ir administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), priklausančias UAB ,,Optima forma“ (1 t., b. l. 165). Atsakovė, būdama bendrovės direktore, buvo įgaliota nurodytomis sąlygomis pasirašyti kredito gavimo (pratęsimo), turto įkeitimo (arba pratęsimo) sutartis bei visus su tuo susijusius reikiamus dokumentus.

53. Paskolos su KU ,,Taupa“ specialiųjų sąlygų 2.14.2 papunktyje nurodyta, kad paskolos grąžinimas turi būti užtikrintas už paskolos ir paskolos gavėjos nuosavas lėšas įsigytos sporto įrangos, kurios įsigijimo vertė ne mažiau kaip 31 175,65 Eur, įkeitimu. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantė 2018 m. birželio 20 d., 2018 m. liepos 2d., 2018 m. liepos 25 d. iš UK Supreme Fitness Ltd., UAB ,,Metaloidas“ ir Metalkas Sp. z. o. o. įsigijo sporto klubo veiklai vykdyti būtiną sporto įrangą (1 t., b. l. 144–154), kurios vertė 36 804,58 Eur. Ginčo, kad ši įranga KU ,,Taupa“ naudai nebuvo įkeista, byloje nėra. Taigi, atsakovė įvykdė pareigą nupirkti veiklai vykdyti būtiną įrangą, tačiau jos už gautą bendrovės paskolą neįkeitė.

54. Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad apeliantė, kurios vardu veikė atsakovė, ir nuomotoja UAB ,,Toyama solutions“, siekdamos išspręsti susidariusią situaciją, kuomet apeliantė daugiau nei 30 kalendorinių dienų vėlavo sumokėti nuomos mokestį, o nuomotoja 2019 m. kovo 6 d. pranešimu jau buvo informavusi bendrovę apie nuomos sutarties nutraukimą, 2019 m. kovo 29 d. pasirašė susitarimą (1 t., b. l. 125–126). Šiuo susitarimu nuomotoja ir toliau leido bendrovei vykdyti veiklą patalpose bei atšaukė savo pretenziją. Mainais į tai bendrovė įsipareigojo iki 2019 m. liepos 31 d. padengti skolą, taip pat pareiškė ir pripažino, kad nuomos sutarties dėl bet kurios priežasties nutraukimo atveju įranga, vidaus įrengimas ir (ar) bet kokius kitus pagerinimus, kurių negalima atskirti nuo nuomojamų patalpų, nepadarant jiems žalos, ir kurie atlikti iki šio susitarimo sudarymo be išankstinio nuomotojos raštiško atskiro sutikimo, nuomininkei nebus kompensuojami (susitarimo 1.3 papunktis).

55. Tačiau iš pačios apeliantė su ieškiniu pateikto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-408-862/2021 (1 t., b. l. 91–103), įsiteisėjusio 2021 m. balandžio 29 d. (1 t., b. l. 104–121), matyti, kad ir 2018 m. gegužės 22 d. sutartis, ir 2019 m. kovo 29 d. susitarimas nebuvo tinkamai vykdomi. Vilniaus miesto apylinės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-408-862/2021, kurios atsakove buvo nagrinėjamos bylos apeliantė, o trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, – atsakovė, yra konstatuotos tokios faktinės aplinkybės: 2019 m. rugpjūčio 13 d. pranešimu UAB ,,Toyama solutions“ informavo bendrovę apie tai, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 15 d. nuomos sutartis yra nutraukiama; bendrovės skola nuo 2018 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. liepos 31 d. siekė 23 292,69 Eur. Iš į aptariamą civilinę bylą pateikto A. J. ir UAB ,,Toyama solutions“ elektroninio susirašinėjimo, vykusio 2019 m. gegužės 21 d. – 2019 m. rugpjūčio 9 d. laikotarpiu, teismas nustatė, kad bendrovės akcininkei, kuri po atsakovės atleidimo tapo ir jos direktore, buvo žinoma apie susidariusią skolą ir įsipareigojimų nevykdymą.

56. Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai patenkino tos bylos ieškovės UAB ,,Jėgos pašiūrė“, kuri perėmė UAB ,,Toyama solutions“ teises ir pareigas, ieškinį ir priteisė jai iš bendrovės 23 292,69 Eur nuomos mokesčio skolą, 963,22 Eur delspinigius, 40 Eur baudą, procesines palūkanas ir 5 370,22 Eur bylinėjimosi išlaidas, o šios bylos atsakovei, kuri toje byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, priteisė 700 Eur bylinėjimosi išlaidas. Bendrovės (t. y. apeliantės UAB ,,Atletiški ir barzdoti“ ) priešieškinis dėl 20 000 Eur, gautų nepagrįstai praturtėjus bendrovės sąskaita dėl neatlygintino naudojimosi jai priklausančia įranga ir patalpų pagerinimais, toje byloje buvo atmestas.

57. Kaip matyti iš į nagrinėjamą bylą pateikto 2021 m. vasario 2 d. antstolio R. Vižainiškio turto pardavimo iš varžytynių akto (2 t., b. l. 68–69), ginčo sporto įranga buvo parduota iš varžytynių didžiausią – 13 333 Eur – kainą pasiūliusiam pirkėjui, o gautos lėšos buvo skirtos UAB ,,Jėgos pašiūrė“ naudai priimto teismo sprendimui įvykdyti.

58. Taigi, viena vertus, atsakovė, neįkeisdama ginčo įrangos, pažeidė akcininkų sprendimą ir kredito sutarties sąlygas. Visgi šiame kontekste pažymėtina, kad kredito davėja sutarties pažeidimo klausimo nekelia, o apeliantė įrodymų dėl atsakovės neveikimu jai atsiradusių papildomų turtinių padarinių (skaičiuojamų netesybų, baudų, padidintų palūkanų, atsisakymo sudaryti kredito sutartį ar pan.) nepateikė. Kita vertus, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ginčo įranga buvo parduota iš varžytynių kaip bendrovei priklausantis turtas, buvusia jos verte sumažinant bendrovės vykdytinos pagal teismo sprendimą prievolės kitai jos kreditorei dydį. Kitaip tariant, vien dėl sporto įrangos neįkeitimo jokių padarinių apeliantei neatsirado, o apeliantės įrodinėjami nuostoliai yra pačios bendrovės prievolių kreditoriams, atsiradusių dėl lūkesčių nepateisinusios (negeneravusios tokių pajamų, kurių tikėjosi gauti apeliantė) sporto klubo veiklos, išraiška, bet ne atsakovės neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) rezultatas. Ginčo įranga buvo prarasta ne dėl to, kad ji nebuvo įkeista, o todėl, kad nebuvo vykdomi 2018 m. gegužės 22 d. nuomos sutartimi prisiimti įsipareigojimai. Juo labiau kad turto įkeitimas ir neeliminuoja galimybės iš tokio turto išieškoti jo savininko skolas, esant tam įstatyme nustatytoms prielaidoms.

59. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė turto neįkeitė veikdama sąmoningai prieš bendrovės interesus, aiškiai nepagrįsti. Atsakovės elgesys nebuvo nei tyčinis, nei labai neatsargus. Teiginiai, kad bendrovė vietoje ginčo įrangos įkeitimo turėjusi padidinti hipotekos sumą, taip pat negali būti laikomi priešingu bendrovės interesams jos vadovės elgesiu. Šioje situacijoje aktualu ir tai, kad hipoteka buvo įkeistas UAB ,,Optima forma“, kurios vadove yra trečiasis asmuo A. J., turtas. Nėra jokių abejonių, kad dabartinei apeliantės vadovei ir akcininkei buvo žinoma, kad yra didinama hipotekos suma, nes neįkeista įranga. Duomenų, kad akcininkė būtų prieštaravusi tokiam kredito sutarties pakeitimui, byloje nėra. Todėl ir pagrindo priteisti iš atsakovės sporto įrangos vertę, neįrodžius atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo, tokia skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada apeliacinio skundo argumentais nepaneigta.

60. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pagrindo priteisti iš atsakovės ir 32 041,38 Eur žalos, lygios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-408-862/2021 priteistos nuomos mokesčio skolos, su ja susijusių mokėjimų ir abiejose instancijų teismuose priteistų iš bendrovės bylinėjimosi išlaidų sumai, atlyginimą. Kaip jau buvo pasisakyta šioje nutartyje pirmiau, byloje esančių duomenų ir jais remiantis nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti tokią išvadą, kad nuomos mokesčio ir kitų įsipareigojimų nevykdymą lėmė ne atsakovės elgesys (jos veiksmai ar neveikimas), bet nepasiteisinusi verslo rizika. Todėl atsakovė negali būti laikoma asmeniškai atsakinga už susidariusią bendrovės nuomos mokesčio skolą.

61. Nors Juridinių asmenų registre nurodyta, kad atsakovė apeliantės vadove buvo iki 2019 m. rugsėjo 9 d., tačiau iš byloje esančio apeliantės 2019 m. liepos 10 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo (1 t., b. l. 18–19) matyti, kad faktiškai ji buvo iš šių pareigų atleista jau nuo 2019 m. liepos 10 d. Be to, tame pačiame akcininkų sprendime nurodyta, kad nuo 2019 m. kovo mėn. faktine bendrovės vadove yra trečiasis asmuo A. J.. Kaip minėta, 2018 m. gegužės 22 d. nuomos sutartis buvo nutraukta 2019 m. rugpjūčio 15 d., o nuomos mokesčio skolos priteisimo byloje konstatuota, kad trečiajam asmeniui A. J. buvo žinoma apie susidariusią skolą ir ji nuolat bendravo su UAB ,,Toyama solutions“ bei jos teises perėmusia UAB ,,Jėgos pašiūrė“ veiklos klausimas. Tokius paaiškinimus teikė tiek liudytoju apklaustas UAB ,,Toyoma solutions“ vadovas, tiek 2022 m. spalio 26 d. rašte nurodė UAB ,,Jėgos pašiūrė“ vadovas (2 t., b. l. 161–162).

62. Vadinasi, pati faktinė vadovė A. J. turėjo galimybę imtis reikiamų veiksmų, siekdama, kad nuomos sutartis nebūtų nutraukta (pavyzdžiui, sumokėdama bent dalį nuomos mokesčio skolos), tačiau to nepadarė. Todėl darytina tokia išvada, kad įsipareigojimų kreditorei nevykdymą lėmė ne atsakovės neveikimas, o objektyvios aplinkybes – apyvartinių lėšų stoka.

63. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė 2019 m. kovo 29 d. susitarimą su UAB ,,Toyoma solutions“ pasirašė tam neturėdama įgaliojimų, nes faktiškai direktorės pareigų jau nevykdė, faktine bendrovės vadove buvo akcininkė A. J.. Net ir vertinant, kad atsakovė, pasirašydama 2019 m. kovo 29 d. susitarimą, galbūt veikė jau neturėdama įgaliojimų, tai neturi jokios reikšmės, nes ir patalpų nuomos 2018 m. gegužės 22 d. sutarties 6.4 papunktyje buvo įtvirtinta analogiška nuomotojos teisė, kuria apeliantė grindžia žalos jai padarymą, t. y. nuomotojos teisė sulaikyti nuomojamose patalpose esantį nuomininkės turtą, kol bus patenkintas jos reikalavimas, jeigu nuomininkė nesumoka nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų. Vadinasi, net atsakovei ir nepasirašius 2019 m. kovo 29 d. susitarimo UAB ,,Toyama solutions“ teisėtai (pagal nuomos sutarties sąlygas) būtų galėjusi sulaikyti ginčo sporto įrangą.

64. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo A. J. 2019 m. balandžio 30 d. išdavė UAB ,,Toyama solutions“ naudai 14 322 Eur neprotestuotiną paprastąjį vekselį (1 t., b. l. 130), kuris turėjo būti apmokėtas iki 2019 m. rugpjūčio 30 d., taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad 2019 m. kovo 29 d. susitarimas buvo sudarytas kitiems akcininkams nežinant ir juo bendrovei buvo padaryta žalos. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad vekselis buvo pasirašytas būtent kaip nuomos sutarties vykdymo užtikrinimo priemonė, o jeigu tokie duomenys ir būtų pateikti, tai tik patvirtintų teisėjų kolegijos vertinimą, kad bendrovė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, kuriuos buvo siekiama išspręsti įvairiomis priemonėmis ir būdais.

65. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl 36 804,58 Eur ir 32 041,38 Eur žalos atlyginimo, o apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados nelemia ir pagrindo šiuos reikalavimus patenkinti nesudaro.

Dėl žalos, siejamos su atsakovei priteista darbo užmokesčio skola

66. Apeliantė taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė ir ginčo dalį dėl kitoje byloje iš jos atsakovei priteistų išmokų, susijusių su darbo santykiais, pripažinimo bendrovės patirta 6 605,78 Eur žala. Šios teismo sprendimo dalies neteisėtumas grindžiamas argumentais, kad teismas neatskleidė šios bylos dalies esmės, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, ją nepagrįstai perkeldamas apeliantei. Teisėjų kolegija nesutinka ir šiais apeliacinio skundo argumentais.

67. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė 2019 m. rugsėjo 23 d., t. y. praėjus dviem savaitėms nuo jos atleidimo iš direktorės pareigų išviešinimo, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu priteisti jai iš apeliantės darbo užmokesčio skolą ir su juo susijusias išmokas. Darbo ginčų komisija 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-18104 prašymą patenkino iš dalies ir priteisė atsakovei iš apeliantės 5 655,78 Eur darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Apeliantė (darbdavė), nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama šį sprendimą panaikinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3300-996/2020 (1 t., b. l. 35–41) apeliantės ieškinį atmetė, priteisė iš apeliantės ieškovei 5 655,78 Eur darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 700 Eur bylinėjimosi išlaidas, pripažino Darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą netekusiu galios. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1632-852/2020 (1 t., b. l. 43–54) netenkino ir apeliantės apeliacinio skundo, taip pat iš jos priteisė atsakovei 250 Eur bylinėjimosi išlaidas.

68. Nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje apeliantė nurodė, kad atsakovė, būdama bendrovės vadove, neužtikrino darbo užmokesčio sau pačiai sumokėjimo laiku, netinkamai tvarkė darbo užmokesčio mokėjimo apskaitą, todėl neįmanoma nustatyti ir įvertinti visų faktinių aplinkybių, susijusių su darbo užmokesčio skaičiavimu ir mokėjimu. Apeliaciniame skunde, be kita, nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, netirdamas ir nevertindamas aplinkybių, susijusių su atsakovės elgesiu, iš bendrovės kasos paimant lėšas, kurios buvo naudojamos asmeninėms jos reikmėms, neatskleidė bylos esmės.

69. Visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantė nėra nurodžiusi, kaip tariamas lėšų naudojimas asmeninėms reikmėms yra susijęs su šiame epizode jos įrodinėjama žala. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje aptartoje darbo byloje jau buvo konstatuotos tokios prejudicinės nagrinėjamai bylai faktinės aplinkybės, kad atsakovei darbo užmokestis nebuvo mokamas nuo 2017 m. gruodžio mėn., kadangi bendrovei trūko apyvartinių lėšų, todėl pirmiausia buvo atsiskaitoma su tiekėjais; atsakovė perdavė apeliantei buhalterinius dokumentus, atsakovė dokumentus paliko sporto klube, prisijungimų prie sistemos duomenis taip pat perdavė. Taigi, darbo užmokesčio skolos faktas jau yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Duomenų, kad šalys būtų atlikusios tarpusavio reikalavimų įskaitymą, į bylą nėra pateikta. Todėl pritartina tokiems pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad vien nepagrįstų jokiais kitais įrodymais apeliantės teiginių apie atsakovės kitais būdais, pažeidžiant darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, išsimokėtą sau darbo užmokestį aiškiai nepakanka nei žalos faktui konstatuoti, nei, juo labiau, prejudiciniams faktams ir teismo sprendimo kitoje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, res judicata galiai paneigti (žr. šios nutarties 36 punktą).

70. Stokoja pagrįstumo ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą ar netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliantės su ieškiniu pateiktame 2019 m. liepos 10 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime (1 t., b. l. 18–19) yra nurodyta, kad nuo 2019 m. kovo 14 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. atsakovė atostogavo, o nuo 2019 m. kovo 26 d. iki 2019 m. balandžio 19 d. jai buvo suteiktas nedarbingumas, todėl nuo 2019 m. kovo mėn. bendrovei realiai vadovauja ir visą kasdieninę ūkinę veiklą vykdo akcininkė A. J.. Šiame akcininkų sprendime taip pat nurodyta, kad akcininkė A. J. nuo 2019 m. kovo mėn. neprileidžia atsakovės prie buhalterinių bendrovės dokumentų, neteikia jokios su jos veikla bei finansais susijusios informacijos, t. y. atsakovė neturi galimybės gauti jokios informacijos apie bendrovės ūkinę finansinę veiklą, apie jos sudaromus sandorius, prisiimtus įsipareigojimus ir bet kokios kitos su bendrove susijusios informacijos.

71. Toks byloje esantis rašytinis įrodymas – abiejų akcininkių pasirašytas sprendimas, iš kurio turinio matyti, kad atsakovė nuo jos atostogų pradžios iki atleidimo iš direktorės pareigų neturėjo galimybės disponuoti bendrovės dokumentais, leidžia padaryti išvadą, kad būtent apeliantei, kuri ir kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kilo pareiga paneigti šiame rašytiniame įrodyme įvardytas aplinkybes, su kuriomis ji nesutinka. Kitaip tariant, negali būti reikalaujama i atsakovės pateikti įrodymus, kuriais ji nedisponuoja. Jokių objektyvių duomenų, kad apeliantė nuo 2019 m. kovo mėn. būtų raštu ar žodžiu reikalavusi iš atsakovės dar neperduotų dokumentų perdavimo bendrovei, byloje nėra. Juo labiau kad ir darbo byloje, įvertinus į ją pateiktą šalių susirašinėjimą, jau buvo konstatuota, kad atsakovė perdavė apeliantei visus jos žinioje buvusius dokumentus ir informaciją, susijusią su bendrovės veikla, ir šis konstatuotas faktas nepaneigtas.

72. Teisėjų kolegija, papildydama pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje ginčo dalyje (dėl 6 605,78 Eur žalos atlyginimo) argumentus, dar kartą (žr. šios nutarties 35 punktą) atkreipia dėmesį į CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatytą draudimą teismo sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, nors tai ir nekliudo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Šiuo atveju apeliantė akivaizdžiai siekia paneigti įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo privalomumą bei išvengti jo vykdymo (CPK 18 straipsnis), siekdama gauti iš atsakovės tai, kas jai teisėtai priklauso pagal jos naudai priimtą, bet apeliantės dar neįvykdytą, teismo sprendimą kitoje byloje, t. y. ne tik atsakovei priteistą darbo užmokestį, bet ir bylinėjimosi išlaidas. Toks apeliantės elgesys negali būti pripažįstamas sąžiningu civilinių teisių įgyvendinimu ir pareigų vykdymu, priešingai, yra prielaidos tokį elgesį vertinti kaip piktnaudžiavimą subjektine teise (CK 1.137 straipsnio 2 dalis).

73. Taigi, aparti ir kiti apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo sprendimo pagrįstumo ir (ar) jo teisėtumo taip pat ir ginčo dalyje dėl 6 605,78 Eur žalos atlyginimo.

Dėl žalos, patirtos neperdavus balanse nurodyto turto ir pasisavinus bendrovės lėšas

74. Apeliantė savo nesutikimą su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmesti jos reikalavimai priteisti 7 029 Eur žalą, grindžiamą balanse nurodyto ir neperduoto turto verte, ir 8 162 Eur žalą, grindžiamą su apeliantės Paysera sąskaitoje buvusių lėšų išgryninimu ir, kaip teigiama, jų pasisavinimu, motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai perkėlė įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija ir šioje ginčo dalyje su apeliantės pozicija negali sutikti.

75. Viena vertus, tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už bendrovės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą bei perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, o tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 40 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 37 punktas).

76. Kita vertus, remiantis nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais bei kitose bylose konstatuotomis prejudicinėmis faktinėmis aplinkybėmis pirmiau jau buvo padaryta išvada, kad atsakovė nuo jos atostogų pradžios 2019 m. kovo mėn. objektyviai negalėjo disponuoti bendrovės dokumentais ir turtu, kadangi bendrovės faktinį valdymą perėmė akcininkė, trečiasis asmuo A. J., ir visi dokumentai yra (liko) bendrovėje. Tokioje susiklosčiusioje situacijoje apeliantei teko pareiga paneigti 2019 m. liepos 10 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime įvardytas aplinkybes, susijusiais su atsakovės galimybės disponuoti bendrovės dokumentais ir turtu nebuvimu, tačiau jos nebuvo paneigtos. Be to, prejudiciniu faktu darbo byloje jau yra konstatuotas ir visų bendrovės dokumentų perdavimo faktas (jų buvimas bendrovėje). Todėl apeliantės reikalavimas priteisti iš atsakovės neperduoto ir net neįvardyto turto vertę pagrįstai buvo atmestas.

77. Pažymėtina ir tai, kad pagal apeliantės 2017 metus balanso duomenis (1 t., b. l. 131–132) jame nurodytą 7 029 Eur sumą sudarė 15 Eur vertės atsargos ir 7 014 Eur vertės kitas trumpalaikis turtas. Šiame balanse nurodytu laikotarpiu bendrovei vadovavo trys asmenys, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. spalio 6 d. jos direktoriumi buvo T. M., nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. – I. K. (buvusi pavardė B.), ir tik nuo 2017 m. gruodžio 20 d. (t. y. tik 11 kalendorių dienų 2017 metais) iki 2019 m. rugsėjo 9 d. – atsakovė V. R.. Duomenų, kad prieš atsakovę bendrovei vadovavę asmenys perdavė jai balanse nurodytos vertės turtą (turto perdavimo–priėmimo aktų ar pan.), į bylą nėra pateikta. Labiau tikėtina, kad toks reikalavimas atsakovei buvo pareikštas tik dėl to, kad atsakovės ir dabartinės apeliantės vadovės santykiai yra konfliktiški, nepavykus sėkmingai išvystyti bendro verslo. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantė neįrodė atsakovės veiksmų neteisėtumo šiame ginčo epizode, o šios sąlygos nenustačius, kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų analizavimas jau neturi reikšmės.

78. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą tiek apeliantės pateiktą išrašą iš Paysera mokėjimo sistemos (1 t., b. l. 155–163), tiek ir atsakovės atliktų vietinių mokėjimų išrašus (2 t., b. l. 103–117), neturi pagrindo pritarti apeliantei, kad Paysera sąskaitoje buvusias lėšas atsakovė pasisavino ir (ar) jas panaudojimo ne bendrovės, o savo pačios asmeniniams interesams.

79. Iš apeliantės į bylą pateikto išrašo iš Paysera mokėjimo sistemos už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. kovo 22 d. matyti, kad dar nebūdama bendrovės vadove, o tik akcininke, atsakovė iš savo asmeninės sąskaitos, esančios ,,Swedbank, AB, 2017 m. lapkričio 14 d. į apeliantės vardu atidarytą sąskaita Payseroje pervedė 500 Eur, o tapusi vadove laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. vasario 12 d. pervedė dar 567 Eur. Taigi, nurodytu laikotarpiu atsakovė šią apeliantės sąskaitą iš viso papildė 1 067 Eur. Objektyvių duomenų (rašytinių įrodymų), kad nurodytu laikotarpiu toje sąskaitoje buvo dar ir kitų, nei atsakovės pervestos, lėšų, byloje nėra.

80. Laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 4 d. iki 2018 m. kovo 18 d. dalis lėšų, t. y. 620 Eur, buvo išgrynintos Lietuvos spaudos ir Narvesen prekybos tinkle. Po išgryninimo sąskaitoje likusių lėšų dalis sudarė 447 Eur, o 2018 m. kovo 20 d. atsakovei iš savo asmeninės sąskaitos pervedus dar 260 Eur, ši suma padidėjo iki 707 Eur (447 Eur + 260 Eur). 2018 m. balandžio 2 d. buvo išgryninta dar 480 Eur, o 2018 m. balandžio 11–16 d. iš atsakovės asmeninės banko sąskaitos pervesta dar 520 Eur, t. y. likutis tuo metu buvo 747 Eur (707 Eur – 480 Eur + 520 Eur). 2018 m. balandžio 30 d. išgryninta 150 Eur, o gegužės 14–15 d. pervesta 200 Eur, likutį vėl padidinant iki 797 Eur (747 Eur – 150 Eur + 200 Eur). 2018 m. gegužės 16 d. buvo išgryninta 30 Eur, 2018 m. gegužės 20 d. pervesta 620 Eur, likutį padidinant iki 1 387 Eur (797 Eur – 30 Eur + 620 Eur). 2018 m. gegužės 22–23 d. išgryninta 40 Eur, 2018 m. gegužės 29 d. pervesta 30 Eur, likutį padidinant iki 1 377 Eur (1 387 Eur – 40 Eur + 30 Eur). 2018 m. birželio 1–14 d. išgryninta 150 Eur, o 2018 m. birželio 15 d. pervesta 150 Eur, likutį padidinant iki 1 377 Eur. 2018 m. birželio 19 d. – 2018 m. liepos 9 d. išgryninta 760 Eur, o 2018 m. liepos 15 d. pervesta 715 Eur, likutį padidinant iki 1 332 Eur (1 377 Eur – 760 Eur + 715 Eur). 2018 m. liepos 20–24 d. išgryninta 520 Eur, 2018 m. rugpjūčio 14–20 d. įnešta 1 555 Eur, likutį padidinant iki 1 917 Eur (1 332 Eur – 520 Eur + 1 555 Eur). 2018 m. rugsėjo 1–29 d. išgryninta 1 140 Eur, 2018 m. spalio 20 d. įnešta 550 Eur, likutį padidinant iki 1 327 Eur (1 917 Eur – 1 140 Eur + 550 Eur). 2018 m. spalio 24–25 d. išgryninta 90 Eur, o 2018 m. lapkričio 26 d. įnešta 30 Eur, likutį padidinant iki 1 267 Eur (1 327 Eur – 90 Eur + 30 Eur). 2018 m. gruodžio 4–18 d. išgryninta 1 080 Eur, o 2018 m. gruodžio 21–27 d. įnešta 2 280 Eur, likutį padidinant iki 2 467 Eur (1 267 Eur – 1 080 Eur + 2 280 Eur). 2018 m. gruodžio 31 d. – 2019 m. sausio 22 d. išgryninta 2 301 Eur, o 2019 m. sausio 24–26 d. įnešta 1 898 Eur, likutį padidinant iki 2 064 Eur (2 467 Eur – 2 301 Eur + 1 898 Eur). 2019 m. vasario 1 d. išgryninta 190 Eur, 2019 m. vasario 19 d. įnešta 295 Eur, likutį padidinant iki 2 169 Eur (2 064 Eur – 190 Eur + 295 Eur). 2019 m. kovo 5 d. išgryninta 611 Eur, o 2019 m. kovo 22 d. įnešta 880 Eur, likutį padidinant iki 2 438 Eur (2 169 Eur – 611 Eur + 880 Eur).

81. Aparti rašytiniai įrodymai patvirtina tik tai, kad Paysera sąskaitos apyvartines lėšas sudarė tik iš atsakovės asmeninės sąskaitos bendrovei pervesti pinigai. Kaip jau minėta, tokių duomenų, kad į šią sąskaitą būtų pervestos kitų asmenų (bendrovės akcininkų ar klientų) lėšos, byloje taip pat nėra. Be to, kiekvieną kartą po lėšų išgryninimo atsakovė atstatydavo balansą, pervesdama beveik identišką jos išgrynintai sumą. Sąskaitoje visada buvo lėšų, jos balansas 2019 m. kovo mėn., kuomet dabartinė apeliantės vadovė apribojo atsakovei prieigą prie bendrovės finansinių dokumentų, taip pat buvo teigiamas, t. y. 2 438 Eur.

82. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad aptartų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad apeliantės vardu atidarytoje Paysera sąskaitoje esančias lėšas atsakovė naudojo savo asmeniniams, o ne bendrovės interesams patenkinti. Labiau tikėtina, kad naujai įsteigtai bendrovei trūko apyvartinių lėšų, o jų trūkumas buvo kompensuojamas asmeninėmis bendrovės vadovės lėšomis, pervedant jas į įvardytą bendrovės Paysera sąskaitą. Vien atliktų pervedimų į bendrovės sąskaitą fakto taip pat nepakanka nuspręsti, nei kad šios lėšos buvo bendrovės, o ne jos vadovės, nei kad jas išgryninusi, o vėliau paimtą sumą kompensavusi naujais įnašais atsakovė padarė apeliantei žalos. Taigi ir šią ginčo dalį pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai, atmesdamas reikalavimą kaip nepagrįstą.

Dėl teismo sprendimui keliamų turinio reikalavimų

83. Apeliantė taip pat tvirtina, kad skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir dėl jo turinio neatitikimo įstatymo keliamiems reikalavimams, kadangi jo didžiąją dalį sudaro perrašyti šalių procesiniai dokumentai ir kitose bylose priimti sprendimai, neįvertinant visų į bylą apeliantės pateikti įrodymų.

84. CPK 270 straipsnyje nustatyti tokie sprendimo turiniui keliami reikalavimai: 1) sprendimą sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys; 2) įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta; sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; teismo sudėtis (teisėjo (teisėjų) vardas ir pavardė), teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys; ginčo dalykas; 3) aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka; 4) motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai; 5) rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti: teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti; įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir laikotarpis, iki kada jos išieškomos; nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų; sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nurodymas.

85. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas, kurį sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus. Nei CPK, nei kituose teisės aktuose nėra įsakmiai nurodyta, kokią sprendimo dalį turi užimti kiekviena iš paminėtų dalių. Todėl vien tai, kad aprašomoji teismo sprendimo dalis sudaro didesnę nei motyvuojamoji dalį, nėra savaime pakankamas pagrindas konstatuoti sprendimo turinio pažeidimus. Juo labiau kad tokios situacijos susidarymą lėmė būtent apeliantės pasirinktas jos tariamai pažeistų teisų gynimo būdas, ieškinio reikalavimus grindžiant ne tik faktinių aplinkybių, susijusių su anksčiau nagrinėtais civiliniais ginčais, gausa, bet ir įrodinėjant ne vieną teisinį pagrindą, kuriuo reiškiamas reikalavimas buvusiai bendrovės vadovei. Todėl ir susidarė tokia situacija, kad byloje skirtingais teisiniais aspektais turėjo būti vertinama didelė faktinių aplinkybių apimtis.

86. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neapsisakė dėl visų apeliantės nurodytų argumentų ar neįvertino visų jos į bylą pateiktų įrodymų, taip pat nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo turinio ydingumo. Priešingai, spręsdamas ginčą teismas neturi pasisakyti dėl visų be išimties šalių nurodytų argumentų, o detalus jų neaptarimas nesudaro pagrindo pripažinti sprendimą nemotyvuotu ar netinkamai motyvuotu. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu (t. y. savaime sudarančiu pagrindą jam panaikinti) tik tada, kai sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – yra neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2023). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė teisės normas, kuriomis vadovavosi, aptarė įrodymus, kurie, teismo vertinimu, sudarė pagrindą jam nuspręsti, kad apeliantė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

87. Teisėjų kolegija konstatavus, kad skundžiamas teismo sprendimas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, apeliantės argumentai dėl jo neatitikties sprendimo surašymo taisyklėms atmestini kaip nepagrįsti.

88. Apeliantės apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei jas pagrindžiančių įrodymų nėra pateikusi, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.