- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- e2A-1632-852/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36632-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- UAB „Atletiški ir barzdoti“
- Atsakovas
- V. R.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Atletiški ir barzdoti“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Atletiški ir barzdoti“ ieškinį atsakovei V. R. dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – Darbo ginčų komisija) 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. DGKS-6940 darbo byloje Nr. APS-131-18104 nusprendė darbuotojos V. R. ieškinį tenkinti iš dalies – išieškoti darbuotojos naudai iš darbdavės UAB „Atletiški ir barzdoti“ 5 655,78 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė UAB „Atletiški ir barzdoti“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. DGKS-6940 dalį, kurioje nurodyta išieškoti darbuotojos naudai iš darbdavės 5 655,78 Eur, pripažinti, kad darbuotojos prašymas yra nepagrįstas ir priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad nuo 2017 m. spalio 4 d. atsakovė V. R. buvo įmonės 33 procentų akcijų savininkė, 2017 m. gruodžio 8 d. atsakovė akcininkų susirinkimo metu buvo paskirta įmonės direktore, 2018 m. vasario 20 d. atsakovė tapo 50 procentų įmonės akcijų savininkė, 2019 m. liepos 10 d. atsakovė buvo atleista iš įmonės direktorės pareigų ir 2019 m. liepos 26 d. visas 50 procentų turėtas akcijas pardavė. Nurodė, kad atsakovė jokio įmonės finansinių bei kitų dokumentų faktinio perdavimo neatliko, jokio akto su naujai paskirta įmonės vadove nepasirašė, perdavė tik pavienius dokumentus, jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų matyti įmonės reali veikla, įmonė iki dabar neturi, taip pat atsakovė pasiėmė įmonės kompiuterį su visa joje buvusia informacija, įskaitant klientų duomenis, be to, atsakovė, kaip įmonės direktorė, eilinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje būtų 2018 metų finansinės atskaitomybės tvirtinimas, iki 2019 m. balandžio 30 d., kaip reikalauja įstatymai ir įstatų I skyriaus 4 punktas, nesušaukė, taip pat iki 2019 m. liepos 10 d. nesušaukė ir neeilinio akcininkų susirinkimo, kuriame būtų sprendžiamas vadovo atleidimas ir naujo vadovo paskyrimas. Darbdavės įsitikinimu, Darbo ginčų komisija nepagrįstai priteisė atsakovei iš įmonės neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsakovė bylinėjosi dėl įmonės veiksmų, už kurių tinkamą ir teisingą atlikimą bei teisines pasekmes visą ginčo laikotarpį pati asmeniškai buvo atsakinga tiek pagal įstatymus (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnis, 2.87 straipsnis), tiek pagal įstatų I skyriaus 1 punktą, IV skyriaus 12.4 bei 13 punktus. Pažymėjo, jog atsakovė 2019 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą atleisti ją iš įmonės vadovės pareigų, tačiau įmonės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų visuotinis akcininkų susirinkimas, todėl atsakovė, laikydamasi ABĮ 23 straipsnio 3 dalies, 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų, pati būdama 50 procentų įmonės akcijų savininkė, privalėjo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą sprendimui dėl vadovo atleidimo priimti, tačiau sąmoningai pažeisdama ABĮ nuostatas, to nepadarė. Teigė, jog įmonės veikloje, atsižvelgiant į vykdomos verslo rūšies specifiką (sportinė veikla), klientai už paslaugas dažniausiai atsiskaitydavo bankiniais mokėjimais, tačiau iš esmės atsakovė, kaip įmonės vadovė, nuolat grynais pinigais pasiimdavo pinigines lėšas iš banko sąskaitos, o grynųjų pinigų įmokėjimo į kasą ir jų apskaitos finansinių operacijų duomenų, kaip dabar paaiškėjo, nėra, todėl gautos jai priklausančios pinigų sumos bei duomenys apie tai, kam pinigai buvo išmokėti, nežinomi. Nurodė, jog nuo 2018 m. rugpjūčio iki 2019 m. vasaros išoriškai sprendžiant pagal lankomumą, nuolat sporto klubo abonementus turėjo ir lankėsi apie 40 asmenų, vienos narystės kaina mėnesiui buvo 70 Eur. Pažymėjo, kad sporto veikla jau buvo tapusi pelninga, tačiau atsakovės paskutinio laikotarpio sprendimai ir veiksmai, galimai įmonės turto pasisavinimas, privedė iki to, kad sporto klubą su visa įranga faktiškai perėmė konkuruojanti įmonė. Nurodė, kad nėra duomenų, jog atsakovei priskaičiuotos pagal darbo sutartį sumos nebuvo faktiškai išmokėtos, Valstybinio socialinio draudimo fondui draudiminės atsakovės pajamos buvo deklaruotos. Ieškovės teigimu, jeigu Darbo ginčų komisijos sprendimas liktų galioti, susidarytų situacija, jog atsakovė, privalėjusi išsimokėti ir pilnai tikėtina faktiškai išsimokėjo sau buhalterės jai priskaičiuotą darbo užmokestį, yra pareiškusi dvigubą teisinį reikalavimą dėl tariamo pažeidimo, kurį išimtinai ji pati būdama įmonės vadovė ir galėjo padaryti. Laiko, jog atsakovės pateiktas pareiškimas Darbo ginčų komisijai buvo nesąžiningas, patenkintas nesant jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė įmonės vadovė A. J. palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją, papildomai paaiškindama, kad jai nežinoma, kodėl atsakovė sau neišsimokėjo darbo užmokesčio.
Atsiliepimas
3. Atsakovė V. R. atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė paaiškino, kad 2017 m. ji kartu su I. K. (tuo metu B.) ir A. J. nusprendė pradėti bendrą verslą – atidaryti sporto klubą, tuo tikslu buvo įsteigta įmonė, I. K. buvo paskirta įmonės vadove, tačiau sprendimai buvo priimami kolegialiai, dalyvaujant joms visoms trims dažniausiai susirašinėjant elektroniniu paštu, sudarius sporto klubo patalpų nuomos sutartį tarp jų prasidėjo nesutarimai, nes išsinuomotų patalpų įrengimą ir tolesnį veiklos vykdymą visos matė skirtingai, dėl ko iš įmonės veiklos 2017 m. gruodžio 8 d. pasitraukė I. K., 2018 m. vasario 20 d. I. K. galutinai pasitraukė iš įmonės valdymo perleidusi jos turėtas akcijas kitoms akcininkėms, pasitraukus I. K. įmonės vadove formaliai tapo ji (atsakovė), tačiau ir toliau sprendimai buvo priimami kolegialiai tarp jos (atsakovės) ir A. J., nepaisant I. K. pasitraukimo, nesutarimai tarp likusių akcininkių tęsėsi ir toliau, sporto klubo veiklą vystyti išsinuomotose patalpose ((duomenys neskelbtini)) taip ir nebuvo pradėta, vėliau buvo nutarta sporto klubo veiklą vystyti kitose patalpose (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad, priešingai nei deklaratyviai ieškinyje nurodė ieškovė, sporto klubo veikla niekada nebuvo pelninga, visą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė A. J. nurodyta buhalterė A., kuri tvarkė ir tvarko ir kitos A. J. įmonės (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, visas gautas sąskaitas ji (atsakovė) persiųsdavo buhalterei, A. J. turėjo priėjimą ir galėdavo laisvai disponuoti bet kokiais įmonės dokumentais, nes jie buvo laikomi išnuomotose patalpose. Nurodė, kad bendrų idėjų su A. J. surasti jai nebepavyko, sporto klubo veikla buvo nuostolinga, ji (atsakovė) nebeturėjo galimybių ir toliau nuolat skolinti pinigų įmonei (ieškovė yra likusi jai skoloje daugiau nei 10 000 Eur), apie komunikacijos trūkumus informavo buhalterę ir ėmė spręsti atsitraukimo iš įmonės klausimus, akcijų perleidimas užtruko, akcijas A. J. ji perleido tik 2019 m. liepos mėn., tą patį mėnesį buvo atšaukta iš įmonės vadovės pareigų, A. J. žadėjo su ja atsiskaityti, tačiau to nepadarė. Pabrėžė, kad jos vadovavimo įmonei laikotarpiu A. J. dėl jos veiksmų, apie kuriuos visus jai buvo žinoma, jokių pretenzijų nereiškė, priešingai, ji (atsakovė) perleido įmonės akcijas A. J. nepaisant to, kad ieškovė liko jai skolinga daugiau nei 10 000 Eur, kurių dalis jai Darbo ginčų komisijos buvo nurodyta išieškoti iš įmonės, tačiau įmonė net skubiai vykdytinos sprendimo dalies neįvykdė ir, jį ginčydama, vilkina atsiskaitymą su ja, nors net neginčija, kad ši skola jai (atsakovei) nepriklauso, tik dėsto įvairias niekuo neparemtas sąmokslo teorijas apie ją. Atkreipė dėmesį į tai, kad pati ieškovė pateikė mokėtinos sumos dydį Darbo ginčų komisijai, kuris ir buvo priteistas. Pabrėžė, kad ji darbo funkcijas atliko, o vien ta aplinkybė, kad ji buvo įmonės vadovė įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu, neatleidžia įmonės nuo tinkamų įsipareigojimų įvykdymo – tai, kad įmonė tuo metu negalėjo atsiskaityti su ja dėl apyvartinių lėšų trūkumo (dar daugiau, būtent ji skolino pinigus įmonei tam, kad įmonė galėtų apmokėti einamąsias sąskaitas) dar nereiškia, kad ji atsisako jai priklausančio darbo užmokesčio ar kad įmonė neprivalo su ja atsiskaityti. Nurodė, kad įmonė nėra pateikusi jokių duomenų ar rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų atsiskaitymo su ja faktą, jei ieškovė mano, kad ji (atsakovė) yra padariusi įmonei žalą, tai neatleidžia ieškovės nuo pareigos su ja atsiskaityti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu nusprendė ieškovės UAB „Atletiški ir barzdoti“ ieškinį atmesti; priteisti atsakovei V. R. iš ieškovės UAB „Atletiški ir barzdoti“ 5 655,78 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 700 Eur bylinėjimosi išlaidas; teismo sprendimui įsiteisėjus Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. DGKS-6940 darbo byloje Nr. APS-131-18104 dalyje, kurioje buvo tenkinti V. R. reikalavimai, laikyti netekusiu galios; sprendimo dalį dėl priteistos 395,77 Eur sumos vykdyti skubiai; priteisti valstybės naudai iš ieškovės 11 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju – įmonės vadovu – teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad nuo 2017 m. spalio 4 d. atsakovė buvo įmonės 33 procentų akcijų savininkė, 2017 m. gruodžio 8 d. atsakovė nuo 2017 m. gruodžio 13 d. buvo paskirta įmonės direktore, 2018 m. vasario 20 d. atsakovė tapo 50 procentų įmonės akcijų savininkė, 2019 m. liepos 10 d. atsakovė buvo atleista iš įmonės direktorės pareigų, 2019 m. liepos 26 d. atsakovė visas 50 procentų turėtas įmonės akcijas pardavė, atsakovė 2019 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl darbo užmokesčio, susijusių išmokų ir skolos iš įmonės priteisimo, kuri sprendimu darbuotojos prašymą patenkino iš dalies – nurodė išieškoti darbuotojai iš darbdavės 5 655,78 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teismas pažymėjo, kad atsakovės teigimu, įmonė buvo naujai įsteigta, ji (atsakovė) pati skolino pinigus įmonei tam, kad įmonė galėtų apmokėti einamąsias sąskaitas, todėl įmonė negalėjo atsiskaityti su ja dėl apyvartinių lėšų trūkumo, jos atleidimo iš pareigų dieną įmonė su ja neatsiskaitė – jai nebuvo išmokėtas jai priklausantis darbo užmokestis nuo 2017 m. gruodžio mėn. ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurią, įmonės skaičiavimais pagal įmonės buhalterės parengtą 2019 m. spalio 23 d. pažymą Nr. 2019/10-1, sudaro 5 655,78 Eur (atskaičius mokesčius) suma. Tuo tarpu ieškovė vienu metu teigė, kad atsakovė faktiškai yra išsimokėjusi jai priklausantį darbo užmokestį, nes ji nuolat nuiminėdavo pinigus grynaisiais iš įmonės sąskaitos, kitu metu teigė, kad įmonei nėra žinoma, kodėl atsakovė neišsimokėjo sau darbo užmokesčio. Pabrėžtina, kad ieškovė savo teiginių apie įmonės tinkamą atsiskaitymą su buvusia įmonės vadove (atsakove) jokiais įrodymais nepagrindė. Teismas atkreipė dėmesį, kad įmonės paskolos atsakovei grąžinimas nėra darbo užmokesčio jai išmokėjimas. Valstybinio socialinio draudimo fondui deklaruotos draudiminės atsakovės pajamos neįrodo įmonės atsiskaitymo su atsakove fakto. Teismas pastebėjo, kad ieškovė neginčijo, jog atsakovė atliko įmonės vadovės funkcijas. Nors teismo posėdžio metu dabartinė įmonės vadovė vienu metu nurodė, kad atsakovė savo pareigų nevykdė, tačiau jau kitu metu teigė, kad atsakovė darbo funkcijas vykdė, darbe naudojo savo asmeninį kompiuterį, ten žymėjo lankomumą, taip pat atsakovė atsiskaitydavo su treneriais, rūpinosi sporto klubo priežiūra ir pan., kas papildomai rodo įmonės paaiškinimų nenuoseklumą ir prieštaravimą vienų kitiems, kaip ir ta aplinkybė, kad ieškinyje buvo nurodyta, jog atsakovė išeidama iš darbo išsinešė įmonės kompiuterį, tuo tarpu teismo posėdžio metu ieškovės atstovių jau buvo teigiama, kad kompiuteris buvo ne įmonės, o pačios atsakovės. Teismas konstatavo, kad darbdavė neįrodė atsiskaitymo su atsakove fakto, nors būtent ji kaip darbdavė tokią pareigą turėjo. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, vien ta aplinkybė, kad atsakovė buvo įmonės vadovė įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu, neatleidžia įmonės nuo tinkamų įsipareigojimų įvykdymo – tai, kad įmonė tuo metu negalėjo atsiskaityti su atsakove dėl apyvartinių lėšų trūkumo nereiškia, kad atsakovė atsisako jai priklausančio darbo užmokesčio ar, kad įmonė neprivalo su atsakove atsiskaityti jos atleidimo iš pareigų metu arba tartis dėl vėlesnio atsiskaitymo esant tokiai būtinybei. Šiuo atveju byloje nėra visiškai jokių įrodymų apie įmonės atsiskaitymą su atleista iš darbo atsakove ar apie susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo su ja sudarymą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nuo 2019 m. kovo 14 d. iki 2019 m. kovo 31 d. buvo kasmetinėse atostogose, 2019 m. kovo 26 d. įgaliojimu Nr. 190326-IG-1 atsakovė savo nedarbingumo, prasidėjusio nuo 2019 m. kovo 26 d., ir pratęstų atostogų metu pavedė A. J. laikinai eiti įmonės vadovės pareigas, atsakovė nemokamose atostogose buvo nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. liepos 10 d., 2019 m. liepos 10 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime Nr. 2019/07/10-1, kuriuo atsakovė atleista iš įmonės vadovės pareigų ir kurį pasirašė tiek atsakovė, tiek A. J., nurodyta, kad nuo 2019 m. kovo mėn. pradžios įmonei realiai vadovauja ir visą kasdieninę ūkinę veiklą vykdo įmonės akcininkė A. J., ji atsakovės neprileidžia prie buhalterinių įmonės dokumentų, neteikia jokios su įmonės veikla ir finansais susijusios informacijos, todėl įmonės teiginiai apie finansinių įmonės duomenų neturėjimą yra nepagrįsti, kadangi pati A. J. savo parašu patvirtino, kad nuo 2019 m. kovo mėn. ji realiai vadovauja įmonei ir turi įmonės finansinius dokumentus. Nors teismo posėdžio metu A. J. teigė, kad ji prierašu paneigė šių duomenų teisingumą, tačiau prierašu ji tik nurodė, kad: „vadovą priima ir atleidžia akcininkų susirinkimas, kurį šiuo atveju turėjo inicijuoti įmonės vadovas“, taigi, jokio prierašo apie duomenų paneigimą nėra. Be to, į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė įmonės dokumentus yra palikusi klube, prisijungimus perdavusi. Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje byloje nėra sprendžiamas atsakovės ieškovei galimai padarytos žalos klausimas. Be to, net ir ieškovei nustačius atsakovės galimai padarytą žalą įmonei, tai nepanaikina pareigos įmonei tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, o galimos žalos atlyginimo klausimas įmonės turi būti sprendžiamas atskirai. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitaip; ši pareiga išlieka ir tuo atveju, kai darbuotojas yra skolingas darbdaviui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2011, 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Ieškovės keliamas atsakovės atleidimo įforminimo, procedūrinės tvarkos tinkamumo klausimas neturi įtakos atsiskaitymo su atleidžiama iš darbo darbuotoja teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad yra atsiskaičiusi tinkamai su atsakove. Atsakovei neišmokėta suma nurodyta pačios įmonės buhalterės parengtoje pažymoje, todėl teismas vertino, jog yra pagrindas priteisti atsakovei iš ieškovės 5 655,78 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė UAB „Atletiški ir barzdoti“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliantė paaiškina, kad šioje byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovės, kuri nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2019 m. liepos 10 d. buvo apeliantės įmonės direktore, veiksmų, kuomet jai per visą nurodytą laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2019 m. liepos 10 d. esą nebuvo mokamas darbo užmokestis. Atsakovė, būdama apeliantės 50 proc. akcijų savininke bei direktore, padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą, t.y. ilgą laiką veikė priešingai juridinio asmens interesais. Atsakovei tam tikra apimtimi aktyviai dalyvaujant buvo įvykdytas įmonės verslo perėmimas, užgrobimas (įvyko vadinamas „reideriavimas“). Dėl šių neteisėtų veiksmų atsakovės atžvilgiu šiuo metu teismuose yra nagrinėjama eilė kitų civilinių bylų (tai atspindi LITEKO duomenų bazės informacija). Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai šią bylą išsprendė vadovaujantis vien Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) normomis, kurios reglamentuoja paprastiems darbuotojams, kurie nevykdo įmonės vadovo darbo funkcijų, skirtų išmokų mokėjimą (DK 32 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 2 dalis). Byloje nebuvo taikytos DK 7 skyriaus 1 skirsnio „Vadovaujančių darbuotojų darbo santykių ypatumai“ nuostatos, o ypač DK 103 straipsnio „Darbo sutarties vykdymo ypatumai“ 2 dalies reikalavimas „Už savo, kaip darbuotojo, juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal darbo teisės normas ir darbo sutarties sąlygas.“ Apeliantė teigia, kad už darbo užmokesčio mokėjimą / nemokėjimą ir visų susijusių administracinių procedūrų tinkamą vykdymą, vadovaujantis nurodytais DK straipsniais, atsako būtent įmonės vadovas, kuriuo buvo atsakovė. Tačiau teismas nesiaiškino, kodėl pusantrų metų atsakovė esą nemokėjo sau darbo užmokesčio. Byloje turėjo būti suformuota teismų praktikos taisyklė, išaiškinanti, ar įmonės vadovės neteisėti pagal DK veiksmai esą nemokėti sau darbo užmokesčio, turi teisinį priežastinį ryšį su jos reikalavimu dėl 5 655,78 Eur darbo užmokesčio. Apeliantė negavo jokių finansinių dokumentų iš atsakovės, o ji teismo net nebuvo apklausta. Byloje neatsakyta į klausimą, ar šis ginčas spręstinas vadovaujantis civilinės, ar darbo teisės normomis. Teismas darbo teisės normų, t.y. DK 103 straipsnio 2 dalies, šiuo atveju netaikė, t.y. sprendė, kad vadovas absoliučiai ir besąlygiškai nėra atsakingas už tai, kad jam pačiam esą nemokėtas darbo užmokestis. Teismas nepasisakė dėl apeliantei padarytos žalos. Apeliantė paaiškina, kad atsakovė į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2019 m. rugsėjo 23 d., kuomet ji nebebuvo apeliantės vadove. Tai reiškia, kad ji pati „augino“, didino skolą ir tai darė sąmoningai, be jokių dokumentų, akcininkų sprendimų. Apeliantė mano, kad atsakovė galėjo išsimokėti darbo užmokestį grynais pinigais, priklausančiais įmonei, t. y. apgaulingai tvarkė įmonės apskaitą. Teismas šios aplinkybės visiškai netyrė, faktų nesiaiškino, atsisakė tenkinti pakartotinį apeliantės prašymą pripažinti atsakovės asmeninį dalyvavimą žodiniame bylos nagrinėjime būtinu, todėl vienpusiškai išnagrinėjo bylą. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes atsakovė nebuvo paprasta darbuotoja, bet buvo įmonės vadovė, todėl įrodinėjimo pareiga apie tai, kad jos vadovaujama įmonė mokėjo ar nemokėjo darbo užmokestį savo vadovui ir kodėl, priklauso būtent jai. Dabartinis vadovas neatsako už darbo užmokesčio mokėjimo tinkamą vykdymą ir organizavimą praeityje. Apeliantė pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjamas ne darbo užmokesčio dydžio, susijusių išmokų, tačiau paties neišmokėjimo fakto egzistavimas, kuris pripažintinas tik prielaida, nes būtent atsakovė nesudarė finansinių dokumentų. Teismas nenustatė fakto, - buvo, ar nebuvo išmokėtas darbo užmokestis atsakovei jos vadovavimo laikotarpiu. Teismas kilusio ginčo neišsprendė, o tik jį išplėtė, nes ginčo dalykas ir suma bus perkelti į naują civilinę bylą dėl žalos atlyginimo iš atsakovės. Teismas be pagrindo konstatavo, kad darbo užmokestis atsakovei nebuvo mokėtas dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Ši aplinkybė nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, o yra tik subjektyvūs atsakovės teiginiai. Teismas taip pat nepagrįstai ir neteisingai vertino, kad ieškovės paaiškinimai yra nenuoseklūs, nes esamoje situacijoje, neegzistuojant įmonės finansiniams dokumentams, grynųjų pinigų panaudojimo, disponavimo jais dokumentams, kasos dokumentams ir t.t., objektyvi situacija ginčo laikotarpiu dabartinei įmonės vadovei nėra ir negali būti žinoma. Apeliantės vadovė 2020 m. birželio 9 d. teismo posėdžio metu išsamiai paaiškino, kad, 2019 m. liepos 10 d. nutraukiant darbo sutartį su įmone, atsakovės atstovu prisistatęs A. Ž. asmeniškai pateikė atspausdintą, atsakovės pasirašytą ir jai reikalingą tekstą, darė psichologinį spaudimą pasirašyti dokumentus, todėl ji padarė prierašą ranka. Apeliantės įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo oficialaus dokumentų perdavimo, realiausiai tikėtina, kad atsakovė mokėjo sau darbo užmokestį iš grynais gaunamų įmonės pajamų, tačiau jo neapskaitė ir todėl nesąžiningai kreipėsi dėl jo išmokėjimo. Į šias aplinkybes teismas visai neatsižvelgė ir todėl priėmė nepagrįstą bei neteisingą sprendimą.
Atsiliepimas
6. Atsakovė V. R. atsiliepimu prašo UAB „Atletiški ir barzdoti“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė paaiškina, kad ji nedalyvauja kitose bylose atsakovės procesiniu statusu. Teismuose yra keletas bylų, kuriose ji dalyvauja trečiojo asmens procesiniu statusu ir, į kurias ji buvo įtraukta būtent pačios apeliantės iniciatyva. Atsakovės vertinimu, apeliantės teiginiai, kad atsakovė įmonei padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą nėra šios bylos nagrinėjimas dalyku. Apeliantė nėra pareiškusi reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismas pasisakė dėl visų teisiškai reikšmingų argumentų, o atsakyti į visus argumentus, teismas neprivalo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teismas neprivalėjo įvertinti ir tuos apeliantės samprotavimus, kurie nesusiję su byla. Be to, net jei ieškovė kažkokius tai duomenis apie menamas žalas būtų pateikusi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitaip; ši pareiga išlieka ir tuo atveju, kai darbuotojas yra skolingas darbdaviui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2011, 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Atsakovė teigia, kad įmonės vadovo negalėjimas išsimokėti sau atlyginimo dėl apyvartinių lėšų trūkumo nėra nei precedentas, nei ypatinga aplinkybė, atleidžianti įmonę nuo atlyginimo išmokėjimo. Atsakovė pažymi, kad DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju taikoma nediferencijuojant „paprastų darbuotojų “ ir „vadovaujančių darbuotojų“. Apeliantė tik formaliai ir nepagrįstai ginčija savo prievolę mokėti atsakovei priklausančias pinigų sumas, nors pati pripažįsta, kad atsakovei nebuvo išmokėtas jai priklausantis darbo užmokestis nuo 2017 m. gruodžio mėn. ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurią, pačios apeliantės skaičiavimais pagal įmonės buhalterės parengtą 2019 m. spalio 23 d. pažymą Nr. 2019/10-1, sudaro 5 655,78 Eur (atskaičius mokesčius) suma. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai konstatavo, kad 2019 m. liepos 10 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime Nr. 2019/07/10-1, kuriuo atsakovė atleista iš įmonės vadovės pareigų ir kurį pasirašė tiek atsakovė, tiek A. J., nurodyta, kad nuo 2019 m. kovo mėn. pradžios įmonei realiai vadovauja ir visą kasdieninę ūkinę veiklą vykdo įmonės akcininkė A. J., ji atsakovės neprileidžia prie buhalterinių įmonės dokumentų, neteikia jokios su įmonės veikla ir finansais susijusios informacijos. Į bylą taip pat yra pateiktas elektroninis susirašinėjimas patvirtinantis, kad atsakovė įmonės dokumentus yra palikusi klube, prisijungimus perdavusi. Atsakovė pažymi, kad įmonės buhalterinę apskaitą visada tvarkė ir šiuo metu tvarko apeliantės vadovės ir vienintelės akcininkės A. J. nurodyta buhalterė A., kuri, kaip buvo nurodyta, tvarkė ar tvarko ir kitos A. J. įmonės – (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. A. apie finansinę situaciją informuodavo abi akcininkes ir tas yra patvirtinta bylos duomenimis. A. J. (o iki pasitraukimo iš apeliantės veiklos - ir I. K.) visada būdavo informuojamos apie apeliantės veiklą ir sprendimus, negana to, bylos duomenys patvirtina, kad A. J. buvo pavedama laikinai eiti apeliantės vadovės pareigas ir, ką pripažino ir pati A. J., būtent pati A. J. savo parašu neprileido atsakovės prie buhalterinių įmonės dokumentų, neteikė jokios su įmonės veikla ir finansais susijusios informacijos, tačiau apeliaciniame skunde ir toliau dėsto įvairius samprotavimus apie neva tai neteisėtus atsakovės veiksmus ir vadovės funkcijų tariamai netinkamą atlikimą. Atsakovė mano, jog teismas taip pat teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Apeliantė daro nepagrįstą prielaidą, neva tai „darbo ginčo atveju tarp įmonės ir jos vadovo dėl fakto, kad vadovas, kuris atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą (CK 2.82 straipsnio 3 dalis, ABĮ 38 straipsnio 2 dalis), be jokios priežasties esą nevykdė pareigos išmokėti sau darbo užmokestį, įrodinėjimo pareiga tenka pačiam vadovui“. Atsakovė pažymi, kad priežastis, dėl kurios atsakovei nebuvo („jos pačios“) iš(si)mokėtas atlyginimas, yra apyvartinių lėšų trūkumas. Be to, teismų praktika nagrinėjamu klausimu yra suformuota išsamiai ir aiškiai - esant ginčui dėl darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio sumokėjimo fakto įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Darbuotojui negali būti perkelta įrodinėjimo pareiga, nes tai būtų neįmanoma įrodyti aplinkybė. Ir atvirkščiai, jei apeliantė turėtų realių duomenų (o ne niekuo nepagrįstų deklaratyvių teiginių), kad su atsakove atsiskaityta, ji tai objektyviai galėtų įrodyti pateikdama tokius realius duomenis. Atsakovė taip pat mano, jog nėra būtinybės šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Paaiškina, kad ji byloje dalyvavo per atstovą ir atstovas nurodė visas bylai reikšmingas aplinkybes, atsakė į apeliantės klausimus, be to, byloje yra nagrinėjamas paprastas teisės klausimas dėl darbo užmokesčio priteisimo, kuris grindžiamas rašytiniais įrodymais, o ne šalių paaiškinimais. Atsakovė taip pat mano, jog apeliantė pateikdama apeliacinį skundą piktnaudžiauja procesu, - apeliantė realiai net neskundžia paties sprendimo motyvų ar padarytų išvadų, o tik siekia pakartotinės bylos peržiūros tais pačiais apeliantės motyvais, pateiktais ieškinyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
Dėl ginčo dalyko
8. Šioje byloje sprendžiama dėl darbuotojos reikalavimo priteisti darbo užmokestį. Tokios ginčo esmės nekeičia tai, kad ieškinį teikia ne darbuotoja, o darbdavys.
9. Byloje šalys neginčijo, kad atsakovė V. R. nuo 2017 m. gruodžio 13 d. pagal darbo sutartį buvo priimta eiti įmonės UAB „Atletiški ir barzdoti“ direktorės pareigas (e. bylos t. 1, b.l. 73). Taip pat šalys neginčijo, kad per laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 13 d. iki darbo sutarties nutraukimo 2019 m. liepos 10 d., darbuotojai V. R. buvo priskaičiuota 5 655,78 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius) (e. bylos t. 1, b.l. 42).
10. Tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių darbo užmokesčio išmokėjimą V. R., nepateikė nei viena šalis.
11. Apeliantė, ginčydama teismo sprendimą, kuriuo darbuotojos reikalavimas priteisti darbo užmokesčio įsiskolinimą yra patenkintas, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, neatsižvelgė į vadovaujančių darbuotojų darbo santykių teisinio reglamentavimo ypatumus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir neteisingai vertino, jog tiesioginių rašytinių įrodymų nebuvimas įrodo skolą.
Dėl ginčui taikytinų materialinių teisės normų
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šioje byloje pritaikytų materialinių teisės normų.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad darbdavys – UAB „Atletiški ir barzdoti“ pagal darbo sutartį buvo įsipareigojęs darbo užmokestį mokėti kas mėnesį ir, be to, pagal DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas darbdavys privalėjo visiškai atsiskaityti su atleidžiama darbuotoja ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys būtų susitarusios, kad bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ši DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta atsikaitymo tvarka neišskiria vadovaujančių darbuotojų ir kitų darbuotojų.
14. Tokių išimčių nenustato ir apeliantės nurodytos DK 103 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios reglamentuoja darbuotojo atsakomybę už žalą, o ne darbdavio pareigas, susijusias su darbo užmokesčio mokėjimu.
15. Apeliantė akcentuoja, kad atsakovė V. R. taip pat buvo ir įmonės UAB „Atletiški ir barzdoti“ akcininkė ir, kad ji buvo sudariusi investavimo susitarimus (e. bylos t. 1. b.l. 9) su kitomis akcininkėmis. Tačiau tokios aplinkybės irgi neįtakoja darbo santykiams taikytinų materialinių teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio mokėjimą.
16. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į ieškovės keliamus klausimus dėl šioje byloje taikytinų materialinių teisės normų.
Dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo
17. Apeliantė tvirtina, kad darbo sutarties nutraukimo metu darbdavys neturėjo pareigos išmokėti darbuotojai V. R. darbo užmokesčio, kadangi turėjo vienarūšę priešpriešinę prievolę, kilusią iš darbuotojos padarytos žalos.
18. Vertindamas šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, jog darbdavio teisė daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio įstatymu yra ribojama tiek išskaitų dydžiu, tiek išskaitų darymo tvarka. DK 150 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikoma, kad DK numatyti išskaitų iš darbo užmokesčio atvejai yra baigtiniai atvejai, kai darbdavys gali atlikti vienašališkus įskaitymus. Teismų praktikoje laikoma, jog tuo atveju, jeigu darbdavys nepasinaudojo DK numatyta išskaitos procedūra arba išskaitos dydis viršija įstatyme numatytas ribas, darbdavys savo priešpriešines prievoles gali įskaityti į mokėtiną darbo užmokestį tik esant darbuotojo sutikimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2011, 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie kasacinio teismo išaiškinimai, nors ir yra suformuoti taikant 2003 m. DK 224 straipsnio 2 dalies, DK 206 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir DK 141 straipsnio nuostatas, tačiau yra aktualūs aiškinant ir šiuo metu galiojančias darbo teisės normas, numatytas 2016 m. DK 150 straipsnyje, DK 146 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi paminėtais kasacinio teismo išaiškinimais.
19. Kaip matyti iš bylos medžiagos šiuo atveju darbdavys teise padaryti išskaitą iš darbuotojos V. R. darbo užmokesčio nepasinaudojo, t.y. nepriėmė rašytinio nurodymo dėl išskaitos per mėnesį nuo tada kai atsirado teisė į išskaitą (DK 150 straipsnio 3 dalis).
20. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad šioje byloje nėra nagrinėjami darbuotojos V. R. atsakomybės už galimai jos padarytą žalą klausimai. Tokio reikalavimo darbdavė šioje byloje nėra pareiškusi. Be to, kaip minėta, šiuo atveju net jei ir būtų konstatuota, jog darbuotoja yra padariusi darbdaviui žalos, tokia prievolė negalėtų būti įskaitoma tiek dėl praleisto termino, tiek ir dėl to, kad suma viršiją leistiną įskaityti sumą.
Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo
21. Kiti apeliantės argumentai yra susiję su įrodinėjimo pareigos paskirstymu ir įrodymų vertinimu.
22. Pastebėtina, jog apeliantė, keldama klausimus, susijusius su įrodymų pakankamumu ir įrodinėjimo pareigos paskirstymu, siekia įrodyti, kad darbo užmokesčio įsiskolinimo atsakovei nėra, nes, ieškovės teigimu, atsakovė V. R. darbo užmokestį išsimokėjo pati, kai ėjo įmonės vadovės pareigas, o šiuo metu tokių įrodymų neatskleidžia.
23. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas darbo užmokesčio įsiskolinimą priteisė vien konstatavęs, jog byloje nėra tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių darbo užmokesčio išmokėjimo faktą. Iš teismo sprendime išdėstytų motyvų yra aišku, kad teismas vertino tiek esamus netiesioginius rašytinius įrodymus, tiek ir aplinkybes, dėl kurių, ieškovės teigimu, ji nedisponuoja reikiamais įrodymais.
24. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju darbdavė nepateikė tiesioginių darbo užmokesčio išmokėjimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, t.y. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio (kuriame būtų fiksuotas darbo užmokesčio išmokėjimas V. R.), o darbdavės pateikti netiesioginiai įrodymai – išrašai apie įmonės piniginių lėšų apyvartas kredito įstaigų sąskaitose (Paysera ir SEB banke, e. bylos t. 2, b.l. 171 zip. Priedas Nr. 1) šiuo atveju nėra pakankami įrodinėjimo pareigos perkėlimui atsakovei. Kaip matyti, visas nurodytas ūkines operacijas įmonės sąskaitose, tiek pinigų įmokėjimo, tiek ir išgryninimo ar lėšų pervedimo operacijas, atliko V. R., tačiau nei vienoje iš lėšų nurašymo operacijų nėra nurodyta, jog tokio mokėjimo paskirtis yra darbo užmokesčio išmokėjimas. Apeliantės teiginiai, kad V. R. pinigines lėšas galėjo naudoti ne įmonės reikmėms, bet pasisavinti kaip darbo užmokestį, yra grindžiami tik prielaidomis. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad šioje darbo byloje teismas turėjo būti aktyvus ir patikrinti visas per 1,5 metus atsakovės atliktas ūkines operacijas ir įvertinti jų pagrįstumą. Ieškovė nėra įvardijusi konkrečių atsakovės atliktų mokėjimo operacijų, kurios galėtų būti vertinamos kaip darbo užmokesčio išmokėjimas. Taip pat atsakovė jokiu savo elgesiu ar sprendimu nėra patvirtinusi, jog ji galėjo priimti įmonės lėšas be apskaitos dokumentų kaip jai skirtą darbo užmokestį.
25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog bylos rašytiniai įrodymai labiau patvirtina darbuotojos V. R. paaiškinimus, kad finansiniais įmonės dokumentais disponavo akcininkė A. J., kuri dar iki atsakovės atleidimo, t.y. nuo 2019 m. kovo mėnesio taip pat ėjo ir įmonės vadovės pareigas. UAB „Atletiški ir barzdoti“ akcininkų 2019 m. liepos 10 d. susirinkimo protokole, kurį pasirašė ir A. J., nurodoma, kad nuo 2019 m. kovo mėnesio įmonei vadovauja A. J., ir kad ji disponuoja įmonės buhalteriniais dokumentais ir neleidžia su jais susipažinti V. R. (e. bylos t. 1, b.l. 12-13).
26. Iš bylos medžiagos, t.y. ieškovės pateiktos 2019 m. spalio 23 d. pažymos (e. bylos t. 1, b.l. 42) matyti, kad darbuotojai V. R. buvo priskaičiuotos su darbo santykiais susijusios išmokos ir už 2019 m. kovo, balandžio bei liepos mėnesius. Paminėtu laikotarpiu, t.y. nuo 2019 m. kovo mėnesio, įmonės UAB „Atletiški ir barzdoti“ vadovės pareigas ėjo A. J., o ne V. R.. Todėl akivaizdu, kad įrodymais apie darbo užmokesčio išmokėjimą paminėtu laikotarpiu atsakovė objektyviai negali disponuoti. Tačiau ir šių įrodymų apeliantė į bylą nepateikė ir nepaaiškino jų neišsaugojimo ir nepateikimo priežasčių.
27. Paminėtina ir tai, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad įmonėje darbo užmokestis kitiems darbuotojams buvo mokamas pagal darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius, į kuriuos duomenys apie V. R. išmokamą darbo užmokestį nebuvo įtraukiami (e. bylos t. 1, b.l. 31-36). Šios aplinkybės, nors ir yra fragmentiškos, t.y. neapima viso laikotarpio, tačiau netiesiogiai taip pat patvirtina, kad darbo užmokestis V. R. nebuvo mokamas esant akcininkų susitarimui, t.y. sąmoningai.
28. Vertindamas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose darbo užmokesčio įsiskolinimą ginčija keliais tarpusavyje prieštaraujančiais argumentais, t.y. tvirtina, kad skolos nėra arba kad skola yra padengta priešpriešiniu įskaitymu. Ieškovės argumentai, jog skolos nėra iš esmės sudaro savarankišką ieškinio pagrindą ir prieštarauja ieškovės argumentams, jog darbo užmokesčio įsiskolinimas buvo realaus, bet buvo padengtas priešpriešine prievole. Nors ieškovė tokią savo procesinę poziciją grindžia tuo, kad ji nedisponuoja informacija apie darbo užmokesčio išmokėjimą, tačiau aišku, kad ieškovė remdamasi informacijos nebuvimu apie galimai atsakovės išsimokėtą darbo užmokestį, negali paneigti darbuotojos reikalavimo priteisti darbo užmokestį ir už 2019 m. kovo, balandžio bei liepos mėnesius, kai atsakovė V. R. nėjo įmonės vadovės pareigų ir nebuvo atsakinga už darbo užmokesčio išsimokėjimą.
29. Visuma paminėtų aplinkybių rodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pernelyg griežtos įrodinėjimo pareigos ieškovei, t.y. neįpareigojo ieškovę pateikti neįmanomus įrodymus, kuriais ji nedisponuoja. Teismas, konstatuodamas bylai reikšmingus faktus atsižvelgė į įrodymų visumą ir juos vertino remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais.
30. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad darbo užmokesčio išmokėjimo faktas yra įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, kad pareigą įrodyti šią aplinkybę turi darbdavys, ir kad šiuo atveju darbdavys šios aplinkybės neįrodė nei tiesioginiais, nei netiesioginiais rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo nustatytais faktais.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
31. Apeliantė teigia, kad už darbo užmokesčio išmokėjimą ir dokumentų išsaugojimą buvo atsakinga pati V. R. ir, kad dėl šių aplinkybių patikslinimo ją būtina apklausti teisme. Tačiau, kaip jau minėta, darbo užmokesčio išmokėjimo faktas yra įrodinėjamas rašytiniai paaiškinimais, o ne liudytojų parodymais ar šalių paaiškinimais. Šiuo atveju atsakovės paaiškinimai galėtų būti reikšmingi vertinant priežastis, dėl kurių darbo užmokestis jai nebuvo išmokėtas. Bet net ir nustačius, kad darbo užmokesčio neišmokėjimas yra susijęs su atsakovės veiksmais, tai neatleistų darbdavio nuo pareigos atsiskaityti su darbuotoja už atliktą darbą.
32. Paminėtina ir tai, kad priežastys, dėl kurių nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl netesybų taikymo darbdaviui už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoja, t.y. netesybos galėtų būti mažinamos, jei dėl pavėluoto atsikaitymo yra atsakovės kaltė. Tačiau tokių klausimų (reikalavimų) nei Darbo ginčų komisija, nei pirmosios instancijos teismas šioje byloje nesprendė. Kadangi apeliaciją teikia tik darbdavys, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo viršyti bylos ir apeliacijos ribas.
33. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų pakartotinai tirti žodiniame teismo posėdyje (CPK 320 str. 1 d.).
34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-107/2010).
35. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).
36. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas darbuotojos naudai, todėl ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str. 1 d.).
37. Atsakovė V. R. prašo priteisti 250 Eur už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovės prašymas yra pagrįstas mokėjimo dokumentais. Teismas vertina, kad atsakovės patirtos išlaidos atitinka šios bylos sudėtingumą, jos neviršija rekomenduojamų advokato atlygio dydžių, todėl prašymas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės UAB „Atletiški ir barzdoti“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės UAB „Atletiški ir barzdoti“, juridinio asmens kodas 304676922, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.