Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Inkaso aljansas“ ieškinį atsakovams A. S., V. M., dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo G. I..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

22. Atsakovas A. S. kartu apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus - UAB „Inkaso aljansas“ atstovo advokato R. V. 2023 m. sausio 3 d. pranešimą UAB ,,Viktranslita“ ir VĮ „Regitra“ išrašus apie transporto priemones MAN TGX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei MAN TGX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindžiančius šių priemonių išregistravimą ir negalėjimą dalyvauti viešame eisme nuo 2023 m. sausio 3 d., ir prašo juos prijungti prie bylos. Ieškovė kartus su apeliaciniu skundu pateikė Panevėžio apygardos teismo nutartį ir taip pat prašo ją prijungti prie bylos.

23. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018 38 pastraipa).

24. Teisėjų kolegija, susipažinusi su abiejų šalių naujai pateiktų įrodymų turiniu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad byloje esantys duomenys yra pakankami bylai pagal apelianto apeliacinį skundą išnagrinėti, įvertinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl tiek ieškovės, tiek apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti.

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Inkaso aljansas“ 2022 metais su UAB „Viktranslita“ sudarė susitarimus dėl 9 automobilių (vilkikų) naudojimo ir įsigijimo, jų tarpe – 2022 m. rugpjūčio 30 d. susitarimus dėl vilkikų MAN TGX (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) ir MAN TGX (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau abu kartu – du vilkikai), kurių bendra vertė 36 300 Eur. Už sutarčių įvykdymą laidavo tuometinis direktorius G. I. (trečiasis asmuo). Atsakovas V. M. nuo 2022 m. lapkričio 24 d. iki 2023 m. birželio 28 d. buvo paskirtas UAB „Viktranslita“ direktoriumi, atsakovas A. S. nuo 2022 m. lapkričio 28 d. iki 2023 m. birželio 29 d. buvo prokuristas. Atsakovas V. M. pirmąją savo darbo dieną, t. y. 2022 m. lapkričio 24 d., išdavė atsakovui A. S. prokūrą, kuri Juridinių asmenų registre išregistruota 2023 m. birželio 29 d. UAB „Viktranslita“ buhalterinės apskaitos dokumentus buvęs vadovas G. I. perdavė atsakovams V. M. ir A. S. 2022 m. lapkričio 23 d. perdavimo–priėmimo aktu, 2022 m. lapkričio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu G. I. perdavė UAB „Viktranslita“ dokumentus ir ilgalaikį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, atsakovui A. S., kitas ilgalaikis turtas vilkikai lengvieji darbuojasi EU (pastaba: taip nurodyta dokumente). 2022 m. gruodžio 13 d. ieškovė vienašališkai nutraukė minėtus susitarimus ir pareikalavo grąžinti 9 vilkikus, sumokėti susidariusį įsiskolinimą. 2023 m. sausio 3 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl vilkikų išreikalavimo iš UAB „Viktranslita“ neteisėto valdymo (civilinė byla Nr. e2-1510-981/2023). Civilinė byla 2023 m. birželio 29 d. nutartimi buvo sustabdyta ir perduota UAB „Viktranslita“ bankroto bylą nagrinėjančiam Panevėžio apygardos teismui (Vilniaus apygardos teismo civ. b. Nr. e2-1510-981/2023, „Liteko“ duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). 2023 m. sausio 5 d. atsakovas A. S. pagal autotransporto priemonės grąžinimo aktus grąžino ieškovei 7 vilkikus, 2 vilkikų negrąžino.

26. Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2023 m. birželio 19 d. nutartimi iškėlė UAB „Viktranslita“ bankroto bylą. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtino ieškovės su BUAB „Viktranslita“ sudarytą taikos sutartį (civilinė byla Nr. e2-320-425/2023). Taikos sutartimi BUAB „Viktranslita“ įsipareigojo ieškovei grąžinti du vilkikus (taikos sutarties 2.1 punktas), sumokėti 140 950,75 Eur sumą (taikos sutarties 2.1 punktas), tačiau Taikos sutarties 3 punktu jos šalys aptarė ir numatė, jog „Ieškovas supranta, kad piniginių sumų Atsakovas negali sumokėti, todėl Atsakovo bankroto byloje bus tvirtinamas Ieškovo finansinis reikalavimas. Šalys taip pat supranta, kad įsipareigojimą perduoti vilkikus Atsakovas galės įvykdyti kai šie vilkikai bus perduoti Atsakovo administratoriui“. Teisėjų kolegija pastebi, kad ydingos Taikos sutarties nuostatos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. LUAB „Viktranslita“ bankroto bylos duomenimis ir nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad LUAB „Viktranslita“ negrąžino ieškovei dviejų vilkikų. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. lapkričio 20 d. nutartimi pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto UAB „Viktranslita“ , o 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu patvirtino likviduojamos dėl bankroto UAB „Viktranslita“ galutinę bankroto ataskaitą ir priėmė sprendimą dėl likviduojamos dėl bankroto UAB „Viktranslita“ veiklos pabaigos. 2024 m. gegužės 30 d. BUAB „Viktranslita“ yra likviduota ir išregistruota.

27. Byloje ginčas tarp ieškovės UAB „Inkaso aljansas“ (toliau – ir ieškovė) ir vieno iš atsakovų – A. S. (toliau – ir atsakovas arba apeliantas) iš esmės kilo dėl atsakovo kaip vieno iš faktinio bendrovės vadovų civilinės atsakomybės, bendrovei esant likviduotai dėl bankroto (išregistruotai), kreditoriui (ieškovei) reikalaujant priteisti žalos atlyginimą.

28. Ieškovė savo turtinius reikalavimus kildina iš prievolinių teisinių santykių, kuriais ji buvo susieta su LUAB „Viktranslita“ (toliau – ir Bendrovė). Byloje keliamas klausimas dėl buvusių bankrutavusios ir likviduotos bei iš Juridinių asmenų registro jau išregistruotos bendrovės vadovų civilinės atsakomybės šios bendrovės kreditorei.

29. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, turto ir dokumentų perdavimo nemokumo administratoriui pareigas ir tokių pareigų subjektus, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias deliktinę solidariąją atsakomybę, civilinio proceso taisykles, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, bei nenurodė teisinio teismo sprendimo pagrindo.

30. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas. Tai – pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė, kurią reglamentuojančios taisyklės nustato tam tikrus ribojimus, nebūdingus procesui pirmosios instancijos teisme. Tai ne tik skirtingos bylos nagrinėjimo ribos, bet ir kitokia įrodymų pateikimo bei jų tyrimo apimtis (CPK 314, 320 straipsniai).

31. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus bylos šalių ginčas, kvalifikavimas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019 40–41 pastraipos). Pažymėtina, kad teismas, įgyvendindamas šią savo išimtinę teisę, tiksliau – netgi pareigą, nėra saistomas šalių pateiktu ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimu – teismas savo nuožiūra parenka įstatymą, kuris turi būti taikomas sprendžiant šalių ginčą (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnį). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga.

32. Juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

33. Ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas skirtingais pagrindais: dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valdymo organų civilinė atsakomybė mokiai bendrovei (CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu) yra tiesioginė, o bendrovės valdymo organų atsakomybė bankrutuojančios bendrovės kreditoriams yra subsidiari (CK 6.245 straipsnio 5 dalis), išskyrus atsakomybę CK 6.263 straipsnio 2 dalies pagrindu. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Be to, viena iš sąlygų įmonės vadovo subsidiariajai atsakomybei taikyti yra aplinkybė, kad įmonė pati negali patenkinti kreditoriaus reikalavimų ir (ar) atsisakė tokius reikalavimus tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020).

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad yra priimtas Panevėžio apygardos teismo sprendimas dėl Bendrovės pabaigos; sprendimas įsiteisėjo, Bendrovė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Tarp kitų nepatenkintų kreditorių reikalavimų, liko nepatenkintas ir ieškovės reikalavimas, kuomet teismo patvirtinta Taikos sutartimi Bendrovė įsipareigojo ieškovei grąžinti du vilkikus. Taigi, konstatuotina, kad Bendrovė pati negali patenkinti ieškovės reikalavimų. Dėl to yra sąlyga atsakovų, kaip buvusių Bendrovės vadovų, subsidiariajai civilinei atsakomybei kilti, o ieškovė turi teisinį pagrindą reikšti reikalavimą atsakovams, kaip buvusiems Bendrovės vadovams.

36. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-684/2021; 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023).

37. Pabrėžiama, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir /ar dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui – bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

38. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės juridinio asmens organų narių pareigos ne konkrečiam kreditoriui ar akcininkui, o tik pačiam juridiniam asmeniui – valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Taigi, neteisėti vadovo veiksmai, pasireiškę CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimu, neatitinka individualaus kreditoriaus ieškinio pagrindo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos siejama ne su įmonės nemokumo stadija, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020). Taigi, įmonės vadovo / dalyvio neteisėtiems veiksmams konstatuoti, turi būti nustatyta, jog nesąžiningi veiksmai buvo nukreipti ir pažeidimu padaryta tiesioginė žala konkrečiam tiesioginį ieškinį pareiškusiam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-319-421/2020; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020). Atitinkamai, pareikšdamas tiesioginį ieškinį kreditorius turi įrodyti, kad neteisėtas veiksmas buvo skirtas siekiant padaryti žalos konkrečiai jam, o ne visiems bendrovės kreditoriams, tiesiog sumažinant bendrovės turto masę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017).

39. Taigi, kai kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui ir (ar) dalyviui, būtent jam tenka pareiga įrodyti, kad bendrovės vadovas ir (ar) dalyvis jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo šio specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2020). Tiesioginės įmonės vadovo / dalyvio atsakomybės taikymo sąlygos negali būti pernelyg išplėstos, nes kreditorių teisė nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą (ar dalyvius) yra išimtinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020).

40. Kaip minėta, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto. Nagrinėjamoje byloje, nesant konstatuoto tyčinio Bendrovės bankroto, aktualus pirmasis atvejis, dėl kurio kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir / ar dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-684/2021; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021).

41. Iš ieškovės teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovės, kaip Bendrovės kreditorės, reiškiamo reikalavimo dėl žalos atlyginimo Bendrovės buvusiems vadovams pagrindu nurodomi neteisėti veiksmai, nukreipti į konkrečios kreditorės (ieškovės) teisių pažeidimą – aplinkybės, susijusios su neįvykdyta Bendrovės bankroto procese teismo patvirtinta taikos sutartimi, o Bendrovei bankrutavus ir išregistravus ją iš Juridinių asmenų registro, nėra galimybės turtą (jo piniginę vertę) susigrąžinti, o tai sudaro tiesioginę žalą ieškovei, kaip kreditorei.

42. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Tokių veiksmų nustatymas yra fakto klausimas ir jis yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju pateiktų įrodymų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018). Taigi ieškovė, siekdama pagrįsti atsakovo A. S., kaip de facto vadovo statusą, turėjo įrodyti, kad tas asmuo sistemingai atliko Bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtinta ieškovės teiginius dėl atsakovo vaidmens, kaip faktinio Bendrovės vadovo (CPK 178, 185 straipsnis). Kaip paaiškino byloje ankstesnis Bendrovės vadovas G. I., iš direktoriaus pareigų jis buvo atleistas, kai atsisakė vykdyti akcininko V. P. nurodymą pardavinėti skolų turinčios įmonės ilgalaikį turtą, ir tada vietoje jo paskyrė vadovu buvusį akcininką ir vairuotoju dirbantį V. M.. Pastebėtina, kad kai atsakovas V. M. nuo 2022 m. lapkričio 24 d. buvo paskirtas Bendrovės direktoriumi, o atsakovas A. S. nuo 2022 m. lapkričio 28 d. buvo prokuristas, iki Bankroto bylos iškėlimo Bendrovei 2023 m. birželio 19 d. buvo neilgas laikotarpis (nepraėjo nepilni 7 mėn.), taigi, ir jų veiklos laikotarpis buvo gana trumpas. CK 2.176 straipsnyje, reglamentuojančiame prokūros sąvoką, nustatyta, kad prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu (1 dalis); be to, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose (2 dalis). Tačiau be teisinės veiklos, bendrovėje vykdoma ir kasdieninė ūkinė – komercinė veikla, priimami tiek verslo, tiek valdymo sprendimai. Nors atsakovas A. S. aiškino, kad jo funkcijos įmonėje buvo tik tokios, ką liepė direktorius V. M., tą jis ir darė, o transporto priemonių kontrolė ir valdymas buvo vadovo kompetencija, tačiau toks jo aiškinimas objektyviais duomenimis nepagrįstas. Byloje pateiktų rašytinių įrodymų duomenimis, G. I. paaiškinimais ir liudytojo S. J. parodymais nustatytos aplinkybės, kad A. S. priėmė iš buvusio direktoriaus G. I. Bendrovės turtą ir dokumentus, pasirašinėjo visus ir įvairius Bendrovės dokumentus, užtikrino kasdienę bendrovės veiklą, duodamas nurodymus endrovės darbuotojams, savarankiškai organizavo Bendrovės veiklą ir vykdė kitas administracijos vadovo pareigas, vertinamos kaip pakankamos faktui, kad atsakovas buvo faktinis Bendrovės vadovas, įrodyti (CPK 185 straipsnis).

43. Teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti klausimą apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005; kt.). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).

44. Apelianto aiškinimas, kad du vilkikai niekada nebuvo jam perduoti, jie net nepriklausė Bendrovei, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra atsakovo atsakomybę šalinančios aplinkybės.

45. Kaip jau minėta, 2022 m. lapkričio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu G. I. perdavė UAB „Viktranslita“ dokumentus ir ilgalaikį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, atsakovui A. S., kitas ilgalaikis turtas vilkikai lengvieji darbuojasi EU (pastaba: taip nurodyta dokumente). Taigi, be 2022 m. lapkričio 23 d. perdavimo–priėmimo aktu perduotų buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo, prieš tai paminėtu perdavimo–priėmimo aktu atsakovui iš esmės buvo perduotas visas Bendrovės turtas, tame tarpe ir vilkikai, kurie „darbavosi EU„. Sudarydamos Susitarimus jo šalys numatė, kad nuosavybės teisė į parduodamą daiktą (t. y. vilkikus) pardavėjui (t. y. ieškovei) išlieka tol, kol pirkėjas (t. y. Bendrovė) nesumoka visos sutartyje numatytos kainos. Tačiau nuo šios sutarties pasirašymo momento pirkėjui yra suteikiama laikina teisė naudotis, valdyti transporto priemonę pagal tiesioginę jos paskirtį. Šios sutarties pagrindu pirkėjas turi teisę registruotis transporto priemonės naudotoju VĮ Regitra. Pardavėjas leidžia pirkėjui naudotis automobiliu ir jį įsigyti su sąlyga, kad pirkėjas tinkamai įvykdys šiame susitarime numatytas sąlygas (Susitarimų 4 punktas). Pirkėjas įsipareigojo savo lėšomis užtikrinti tinkamą transporto priemonės eksploatavimą bei su pirkėjo veikla tiesiogiai susijusių mokesčių, baudų ir / ar rinkliavų, draudimo įmokų sumokėjimą <... > (Susitarimo 11 punktas).

46. Pagal 2008 m. rugsėjo 16 d. Audito ir apskaitos direktoriaus įsakymo Nr. VAS-9 „Dėl 12-ojo verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ naujos redakcijos“ 1 punkto nuostatas, šio standarto tikslas – nustatyti ilgalaikio materialiojo turto apskaitos ir pateikimo finansinėse ataskaitose tvarką, o 5 punktas numato, kad pagal nuomos, finansinės nuomos ir panaudos sutartis valdomo turto įsigijimo savikaina apskaičiuojama 20-ojo verslo apskaitos standarto „Nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“ nustatyta tvarka, o jo apskaitai taikomos šio standarto nuostatos, jei jos neprieštarauja 20-ojo verslo apskaitos standarto „Nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“ nuostatoms. Finansinė nuoma arba išperkamoji nuoma – tai turto nuomos sandoris, suteikiantis galimybę nuomos pabaigoje tapti turto savininku. Dažniau vartojamas finansinės nuomos terminas – lizingas. Finansinės nuomos arba išperkamosios nuomos pagrindu juridinio asmens gautas turtas yra apskaitomas jo balanse (Verslo apskaitos standartų (toliau – VAS; nuo 2022 m. gegužės 1 d. VAS pervardinti į Lietuvos finansinės atskaitomybės standartus) ir tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų gairės (vadinami kokybinėmis naudingos informacijos savybėmis); 2005 m. vasario 4 d. Finansų ministro įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos taisyklių nuostatos; Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimas Nr. 1 „Dėl verslo apskaitos standartų patvirtinimo“). Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) (nuo 2022 m. gegužės 1 d. pasikeitė jo redakcija ir pavadinimas – Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas (toliau – ir FAĮ), kuris ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo bendrovės turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą, 4 straipsnyje nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, laiku pateikiama, išsami bei naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. BAĮ nustatė, kad ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus (BAĮ 9, 19, 21 straipsniai). FAĮ nustato ūkinių operacijų registravimo ir pagrindimo reikalavimus, finansinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą (šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis) ir numato, kad visos ūkinės operacijos pagrindžiamos apskaitos dokumentais ir visos ūkinės operacijos turi būti užregistruotos apskaitos registruose (šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalys), o subjekto vadovas organizuoja subjekto apskaitą (šio įstatymo 13 straipsnio 1dalis).

47. Taigi, aptartas teisinis reglamentavimas ir faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė yra atsakinga už Susitarimo pagrindu valdytą turtą – du vilkikus, kuris atsakovui buvo perduotas perdavimo–priėmimo aktu, kuriame nėra nurodytas baigtinis perduodamo turto sąrašas.

48. Vadovas, be kita ko kaip jau minėta, yra atsakingas už bendrovės finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (FAĮ 13, 14 straipsniai), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą nemokumo administratoriui, kai bendrovei yra iškeliama bankroto byla (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau –ir JANĮ) 57 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu kartu apima ir pareigą tinkamai vesti šio turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, (iš)saugoti bendrovės turtą ir duomenis apie bendrovės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį, o bendrovei iškėlus bankroto bylą – dokumentus ir turtą perduoti nemokumo administratoriui. Pagal imperatyvias JANĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatas juridinio asmens valdymo organai nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos netenka savo įgaliojimų. Vykstant bankroto teisminiam procesui civilinėje byloje Nr. eB2-90-425/2024 Panevėžio apygardos teismas 2024 m. sausio 3 d. nutartimi V. M., A. S., T. B. skyrė po 500 Eur baudą dėl nustatytos pareigos perduoti visus įmonės dokumentus ir turtą nemokumo administratoriui nevykdymo. Turint omenyje tai, kad apeliantas atliko faktinio vadovo pareigas, būtent ir jam tenka atsakomybė už bendrovės dokumentų ir turto perdavimą nemokumo administratoriui, nes pagal kasacinio teismo praktiką, faktinis įmonės vadovas atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-6u/2017 26 pastraipa).

49. CK įtvirtinta, kad atsakomybė yra solidari, jei visa arba konkreti žalos dalis yra priskirtina dviem ar daugiau asmenų, t. y. ne vien tuo atveju, kai nustatomas subjektyvus bendrininkavimas (bendri atsakovų veiksmai, sukėlę žalą), bet ir tada, kai nesusiję kelių asmenų veiksmai sukelia bendrą žalą, t. y. objektyvaus bendrininkavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismas, spręsdamas dėl skolininkų atsakomybės, turi nustatyti kiekvieno skolininko civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, spręsti dėl atsakomybės ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-695/2020).

50. Pažymėtina, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims; atsakovai turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra; jei atsakovai įrodytų, kad toks pagrindas yra (kad jų veiksmai lemia tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu), atsakomybė bus dalinė arba išvis nebus taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

51. Nagrinėjamu atveju solidariai žalą prašoma priteisti ne iš skirtingais laikotarpiais bendrovei vadovavusių skirtingų vadovų, bet vienu metu buvusio faktinio Bendrovės vadovo (de facto vadovas) ir pagal dokumentus tuo metu ėjusio Bendrovės vadovo pareigas (de jure vadovas). Jiems abiem 2022 m. lapkričio 23 d. perdavimo–priėmimo aktu buvo perduoti Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai. Apeliantas byloje neįrodė, jog žala nėra bendra. Vieno vilkiko, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kelionės lapas (2022 m. rugsėjo 1 d. –2022 m. gruodžio 31 d. (pastaba: vėliausia žinoma data)), įrenginys (duomenys neskelbtini) rodo, kad jo buvimo vieta nuo 2022 m. lapkričio 16 d. buvo adresu (duomenys neskelbtini), Rumunija ir jo kilometražas iki žinomos vėliausios datos nesikeitė. Iš kito vilkiko, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kelionės lapo (2022 m. rugsėjo 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d.) įrenginys (duomenys neskelbtini) matyti, kad šis vilkikas, buvęs Lietuvoje, Lenkijos sieną kirto 2022 m. lapkričio 25 d., nuo 2022 m. lapkričio 28 d. iki 2022 m. gruodžio 5 d. buvo Ukrainoje, o nuo 2022 m. gruodžio 7 d. paskutinė jo žinoma buvimo vieta yra adresas (duomenys neskelbtini), Rumunija. Bylos duomenimis nepaneigta ieškovės nurodyta aplinkybė, kad nurodytu adresu yra stovėjimo/poilsio aikštelė greitkelyje netoli industrinės zonos.

52. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl civilinės atsakomybės taikymo apelianto atžvilgiu, nekonkretizavo kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, kad nebuvo nustatyti neteisėti apelianto veiksmai, o juos nustačius –ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė tuo, kad būdamas faktiniu vadovu ir turėdamas pareigą tinkamai valdyti UAB „Viktranslita“ turtą ir jį saugoti, atsakovas šią pareigą pažeidė ir dėl to neįvykdė kitos savo pareigos perduoti nemokumo administratoriui bankrutuojančios įmonės turtą ir dokumentus, tame tarpe ir ieškovės 2 vilkikų (CK 6.246 straipsnis). Priežastinis ryšys tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos yra tiesioginis, t. y., jei nebūtų neteisėtų veiksmų pradanginant vilkikus ir negrąžinat jų ieškovei ir/ar nemokumo administratoriui (CK 6.247 straipsnis), ieškovė nebūtų patyrusi 36 300,00 Eur žalos (CK 6.249 straipsnis).

53. Asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, kitaip tariant, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 pastraipa). Nagrinėjamoje byloje apelianto siekis jam pačiam tekusią pareigą dėl vilkikų kontrolės ir valdymo, perkelti ieškovei iš esmės reiškia, kad apeliantas siūlo ieškovei įrodinėti tai, ko nėra.

54. Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 pastraipos; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 pastraipa).

55. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais pakeisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

57. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

58. Ieškovei iš apelianto, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 1 089,00 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma būtų 2 743,39 Eur), yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Inkaso aljansas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 089,00 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.