Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Sankauskaitės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-130-504/2021 pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovui S. T. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymo, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo bei atsakovo S. T. priešieškinį ieškovei J. T. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kt. reikalavimų, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir UAB) (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), institucijai, teikiančiai byloje išvadą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. J. T. prašė teismą nutraukti šalių santuoką, sudarytą 2006-02-25 dėl atsakovo S. T. kaltės; palikti šalims santuokines pavardes; priteisti iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; nustatyti šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja; nustatyti nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką su atsakovu; priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams U. T., gim. (duomenys neskelbtini) ir R. T., gim. (duomenys neskelbtini), po 200 Eur išlaikymą, mokamą kas mėnesį nuo 2020-06-06 iki jų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisti 600 Eur išlaikymo įsiskolinimą už 2020-05-01 - 2020-06-15 laikotarpį, padalinti santuokoje įgytą turtą, prievoles bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija tikrina tik dėl apskųstos sprendimo dalies (CPK 329 straipsnis).

22. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą už 2021-01-01 -2021-08-01 laikotarpį.

23. CPK 314 straipsnio nuostatos nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314, 338 straipsniai).

24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas S. T. nepagrindė aplinkybių, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo pirmosios instancijos teismui priėmė ir paskelbus sprendimą bei įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant bylą atsisakė juos priimti. Kadangi teikiamus duomenis apeliantas turėjo teisę pateikti pirmosios instancijos teismui bei nenurodė, kokias aplinkybes įrodo teikiama pažyma, priimti apelianto pateiktą įrodymą atsisakytina.

25. Nagrinėjamoje byloje apeliantas S. T. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria šalių santuoka nutraukta dėl jo kaltės, ieškovės naudai iš jo priteista 2 000 Eur neturtinė žala, dėl išlaikymo vaikams dydžio, įsiskolinimo priteisimo, santuokos metu įgyto turto ir prievolių padalijimo.

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006-02-25 šalys sudarė santuoką, kurioje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) - dukra (duomenys neskelbtini). Prašydama teismo nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės, ieškovė J. T. nurodė, kad atsakovas S. T. iš esmės pažeidė įstatyme numatytas sutuoktinio pareigas: buvo nelojalus jai, piktnaudžiavo alkoholiu, ją žemino, prieš ją naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, t. y. ieškovė savo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Atsakovas, prašydamas santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teigė, kad santuokoje abu stokojo abipusio supratimo, jiems nepavyko suderinti skirtingų charakterių, o nuolatiniai ginčai bei savitarpio pagarbos stoka atitolino juos vieną nuo kito, todėl bendras gyvenimas tapo nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo S. T. kaltės – jo netinkamo elgesio šeimoje – girtavimo, nepagarbos žmonai demonstravimo, prieš ją naudojant smurtą (CK 3.61 straipsnio 3 dalis).

27. Santuokos tikslas yra šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimas. Vyras ir moteris, sudarę santuoką, įgyja teisinį statusą – jie tampa sutuoktiniai ir įgyja tik jiems nustatytas turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas. Pagal Civilinio kodekso trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio “Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės” nuostatas santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas bei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį, sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 - 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Sutuoktinių pareigų esmė yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

28. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015). Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui taip pat tenka pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-2/2011; Nr. 3K-3-99-969/2016; Nr. e3K-3-480-378/2017; Nr. e3K-3-191-378/2020).

29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą. Pavyzdžiui, kai vienas iš sutuoktinių piktnaudžiauja alkoholiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-378/2020) ir tai gali būti pagrindas pripažinti, kad toks sutuoktinis netinkamai vykdo sutuoktinio pareigas ir jas iš esmės pažeidžia.

30. Nors apeliantas S. T. teigia, kad jis neturi problemų dėl alkoholio vartojimo, kad tai praeitis ir jam gydymas nėra reikalingas, iš esmės neneigia, kad piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, o būdamas neblaivus, ieškovės atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Be to, byloje esantys duomenys - liudytojų parodymai, ieškovės paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai - (duomenys neskelbtini) raštas, asmens sveikatos istorijoje nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad, nors atsakovas gydėsi nuo alkoholizmo, tačiau ilgalaikio pagerėjimo nepasiekė. Tai, kad būdamas neblaivus, yra agresyvus, naudoja smurtą sutuoktinės atžvilgiu, patvirtina ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (R.) 2018-11-21 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (Nr. 01-1-54416-18), kuriame nurodyta, kad S. T., 2018-11-13, apie 20.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,80 prom.), konflikto metu, sugriebė J. T. už abiejų rankų riešų ir suspaudė, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas šalims susitaikius. Panevėžio AVPK Rokiškio rajono policijos komisariato ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-15913-20, nurodyta, kad byla pradėta dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiąja byloje pripažinta J. T.. Minėtoje byloje įtarimas pareikštas S. T. nukentėjusiajai J. T. sudavus ne mažiau tris smūgius į kairiosios rankos žastą, taip sukeliant fizinį skausmą. LITEKO duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teisme 2021-08-05 baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-620/2021 dėl šio įvykio priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo S. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Be to, liudytojai bei ieškovė nurodė, kad atsakovo smurtiniai veiksmai tęsiasi jau seniai, S. T. esant apsvaigusiam nuo alkoholio bei tampant agresyviu. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, kad atsakovas nevengė jos atžvilgiu naudoti fizinį bei psichologinį smurtą.

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas laikomi nesuderinamais su sutuoktinio teisių ir pareigų tinkamu vykdymų, faktoriumi, darančiu santuokinį gyvenimą negalimu ir pakankamu pagrindu konstatuoti santuoką iširus dėl smurtą naudojančio asmens kaltės. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina apelianto fizinio ir psichologinio smurto šeimoje faktus. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį smurto šeimoje naudojimas reiškia prezumpciją, kad santuoka faktiškai iširo dėl sutuoktinio, smurtavusio prieš šeimos narius (kitą sutuoktinį, vaikus), kaltės. Nustačius smurtinio pobūdžio sutuoktinio elgesio šeimoje faktus, neteisinga konstatuoti kito sutuoktinio kaltę remiantis vien tik lojalumo ir pagarbos nebuvimu apskritai, nes tokiomis aplinkybėmis sudėtinga išsaugoti pagarba ir pasitikėjimu grindžiamus santykius. Tokiu atveju kito sutuoktinio kaltei konstatuoti turėtų būti nustatyti konkretūs šio sutuoktinio pareigų pažeidimo faktai.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir darė pagrįstas išvadas, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo S. T. kaltės.

33. CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė J. T. prašė teismą priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą ir patirtą neturtinę žalą vertino 2 000 Eur suma. Apeliantas teigia, kad teismas neišanalizavo tokios žalos atsiradimo teisinių pagrindų, be pagrindo patikėjo ieškovės aiškinimais apie somatines pasekmes, todėl nepagrįstai tenkino reikalavimą.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.70 straipsnio 2 dalyje neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti, todėl, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, priteisimo, kartu su CK 3.70 straipsniu taikytinos CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos teisės normos (CK 3.1 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinti neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, – tai žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos reikšmingos aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, santuokines pareigas pažeidžiantys, veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, tai kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas; o nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2008).

35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustačius, jog atsakovas S. T. yra kaltas dėl santuokos iširimo, yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus dėl netinkamo atsakovo, kaip sutuoktinio, elgesio - girtavimo, naudojamo smurto, dvasinio sukrėtimo, dėl kurio buvo sutrikdyta šeimos ramybė. Teismas įvertino ir tai, kad dėl streso, nuovargio ieškovei padažnėjo migrenos priepuoliai ir šios aplinkybės patvirtintos gydytojo pažyma. Nors apeliantas teigia, kad migrena ieškovė serga nuo vaikystės, tačiau nepaneigia, jog, esant nuolatiniam stresui migrenos priepuoliai tik dažnėja. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į šalių tarpusavio santykius, ieškovės, liudytojų nurodytas aplinkybės apie ieškovės patirtus išgyvenimus dėl atsakovo kaltės. Dėl paminėto, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas nepagrįstai nustatė ieškovės J. T. teisę į neturtinės žalos atlyginimą, o apeliantui nenurodžius pagrįstų argumentų dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

36. Apeliantas S. T. nesutinka ir su iš jo priteistu išlaikymo dydžiu nepilnamečiams vaikams. Nurodo, kad nebuvo įvertinti kiekvieno vaiko poreikiai, jie yra užaukštinti, o priteistas išlaikymas neatitinka jo turtinės padėties. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytą šalių vaikų kasmėnesinių poreikių sumą, pažymėtina, kad įstatyme nėra reglamentuota, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, tačiau sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Be to, nustatant vaiko poreikius, turi būti vertinamos konkrečios bylos faktinės aplinkybės.

37. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Be to, minėto teismo praktikoje pripažįstama, kad nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-491/2013; Nr. 3K-3-16-706/2016; Nr. e3K-3-70-969/2018).

38. Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas privalo atsižvelgti ir į prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas jas turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti, todėl tėvas/motina turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti.

39. Nagrinėjamu atveju ieškovė J. T. abiejų vaikų poreikius įvertino bendra 906 Eur suma, nurodė, kad sūnaus (duomenys neskelbtini) išlaikymui reikalinga apie 453 Eur per mėnesį, lėšas skiriant maistui, medikmentams, aprangai, avalynei, higienos reikmenims, mokyklos reikmenims, būsto išlaidoms, laisvalaikiui, kultūriniams renginiams, dienpinigiams ir kt., o dukros (duomenys neskelbtini) išlaikymui analogišką sumą skiriant maistui, medikamentams, nes dukra dažnai serga peršalimo ligomis, aprangai, avalynei, mokesčiams už darželį, priemonėms vaiko lavinimui ir kt.. Nors apeliantas su nurodyta išlaidų vaikų poreikiams suma nesutinka, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į vaikų amžių (15 ir 6 metų), aplinkybę, kad abu vaikai lanko mokyklą (šalių dukra pradėjo lankyti paruošiamąją klasę), sprendžia, jog apeliantas nenuginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, kad kiekvieno vaiko poreikiams kas mėnesį yra reikalinga 400 Eur suma. Teigdamas, kad teismo nustatyta išlaikymo suma, priteistina iš jo, turi būti mažinama iki 150 Eur, jokio objektyvaus pagrindimo tokiam mažinimui apeliantas S. T. nepateikė, o ieškovė vaikų poreikius byloje individualizavo, kad atskirų vaikų poreikių tenkinti nėra pagrindo, S. T. nepaneigė (CPK 178 straipsnis).

40. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad priteistas išlaikymas vaikams neatitinka jo turtinės padėties. Byloje nustatyta, kad apeliantas dirba statybininku ir gauna kasmėnesinį darbo užmokestį. Iš byloje pateiktos darbdavio pažymos matyti, kad atsakovo mėnesio vidutinės pajamos (laikotarpis nuo 2020 m. kovo iki rugsėjo mėnesio) atskaičius mokesčius buvo apie 800 Eur. Ieškovė dirba UAB (duomenys neskelbtini), iš darbo užmokesčio pažymos matyti, kad gaunamo darbo užmokesčio vidurkis laikotarpiu nuo 2020 m. sausio iki birželio mėnesio buvo apie 365,95 Eur, laikotarpiu nuo 2020 m. liepos iki spalio mėnesio - apie 430 Eur. Minėti duomenys patvirtina, kad apelianto ganamos pajamos yra didesnės nei ieškovės, kuriai tenka ir kasdienė vaikų priežiūra, todėl konstatuotina, kad apelianto turtinė padėtis yra geresnė.

41. Spręsdamas dėl vaikų išlaikymui priteistino išlaikymo dydžio, teismas vertino abiejų tėvų turtinę padėtį ir darė išvadą, kad nepilnamečių tėvai turi galimybes vienodai prisidėti prie vaikų išlaikymo ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su minėta teismo išvada. Nors apeliantas nurodo, kad jo turtinė padėtis leidžia jam mokėti tik 150 Eur/mėn. dydžio išlaikymą, kad jis turi sveikatos problemų, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, gauna pastovias darbines pajamas, byloje nėra duomenų, kad jis turėtų neįgalumą ar rimtų sveikatos problemų, kad negalėtų dirbti geriau apmokamo darbo. Konstatuotina, kad teismas įvertino minėtas aplinkybes, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad priteisto išlaikymo dydis gali esmingai pažeisti apelianto teises, ar kad jis neturi galimybės teikti priteisto išlaikymo. Ta aplinkybė, kad ieškovei dirbant apeliantas prižiūri vaikus, jais rūpinasi, pasiima pas save, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėta aplinkybė yra pagrindas sumažinti priteisto išlaikymo dydį. Be to, kaip nurodyta aukščiau, visos abejonės dėl reikalingo ir teiktino išlaikymo dydžio nustatymo vertintinos vaiko interesų naudai. Įvertinus paminėtus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog iš apelianto S. T. priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams yra užaukštintas.

42. Atsakovas nesutinka ir su priteisto išlaikymo vaikams įsiskolinimu ir nurodo, kad prisidėjo prie vaikų išlaikymo paskolos pinigais, minimu laikotarpiu su vaikais bendravo, juos prižiūrėjo, rūpinosi ir išlaikė. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė prašė teismą priteisti iš atsakovo 600 Eur išlaikymo įsiskolinimą už 2020-05-01 - 2020-06-15 laikotarpį, nurodydama, kad S. T. nuo 2020-04-24 gyveno skyrium ir išlaikymo vaikams neteikė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2020-04-24 su ieškove nebegyveno ir minėtos aplinkybės apeliantas neneigia, tačiau nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui S. T. nepateikė jokių įrodymų, kad būtų skyręs lėšų vaikams išlaikyti. Ta aplinkybė, kad ieškovei dirbant atsakovas pasiimdavo vaikus, juos pavalgydindavo, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad tuo buvo teikiamas vaikams reikalingas išlaikymas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, nustatęs, jog atsakovas neteikė išlaikymo vaikams nuo 2020-04-24 iki kreipimosi į teismą, pagrįstai priteisė išlaikymo įsiskolinimą.

43. Apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria šalių santuokoje įgytas butas pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteistas ginčo butas, jam išmokant kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį. Nurodo, kad ginčo butas yra asmeninė jo nuosavybė, nes butą jam dovanojo motina.

44. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2020-04-28 išrašą, butas, esantis (duomenys neskelbtini) (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), S. T. nuosavybe įregistruotas 2013-03-27 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. IRRŠ-1548 pagrindu. Iš 2013-03-27 pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad iš V. I. S. T. nupirko butą su rūsiu, kurių kaina – 15 000 Lt. Sutarties VIII dalyje nurodyta, kad šia sutartimi NTR įregistruojamos tokios daiktinės teisės, žymos ir juridiniai faktai: įgyjėjas S. T., butas (duomenys neskelbtini), juridinis faktas – bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Sutartyje taip pat nurodyta, kad ši sutartis šalių suprasta dėl turinio, pasekmių ir, kaip atitinkanti šalių valią bei tikruosius ketinimus, priimta ir pasirašyta. Sutartis pasirašyta V. I. ir S. T.. Duomenų, kad atsakovas S. T. siekė perkamą butą įgyti asmeninėn savo nuosavybėn, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikti. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita patvirtina, su tuo sutinka ir šalys, kad 2020-07-07 buto rinkos vertė 23 000 Eur.

45. Paminėti duomenys patvirtina, kad ginčo butas yra įsigytas šalims esant santuokoje. Įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Kilus ginčui dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad konkretus turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, turi paneigti šią įstatymo nustatytą prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmenine nuosavybe. CK 3.88 straipsnio 2 dalimi ir 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu nustatytas teisinis santuokoje įgyto turto reguliavimas įtvirtina sutuoktinių turto bendrumo principą. Įstatymu nenustatyta prezumpcija, kad tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, jog konkretus daiktas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-491/2011; Nr. 3K-3-52/2012).

46. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto teiginius, kad notaro patvirtintose pirkimo – pardavimo sutartyse jo išreikštą valią reikia vertinti ne pagal sutarčių sąlygų turinį, o taip, kaip skunde jas aiškina apeliantas. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Nagrinėjamu atveju notaro patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartis laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, nes ji nebuvo nuginčyta ir jos turinys nepaneigtas kitais byloje esančiais įrodymais. Aplinkybė, kad sudarant buto pirkimo – pardavimo sutartį atsakovas dalyvavo, leidžia daryti išvadą, kad S. T. laisva valia ir be jokios įtakos galėjo nustatyti bet kokias imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštaraujančias sutarties sąlygas, įskaitant ir sąlygą apie tai, kad jis turtą įgyja asmeninės nuosavybės teise.

47. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą bei teismui nustačius, kad atsakovas pinigines lėšas, kurias gavo iš savo motinos, laisva valia panaudojo buto įsigijimui, spręstina, kad tos lėšos pačio atsakovo valia tapo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Buto įsigijimo metu atsakovas S. T. neišreiškė valios turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, priešingai – turto pirkimo - pardavimo sutartyje pats nurodė, kad turtas įsigyjamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kurio vertė 23 000 Eur. Priešingai apelianto argumentams, teismas šiuo aspektu visapusiškai, pilnai ir objektyviai įvertino visus šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingus įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovo reikalavimas pripažinti butą jo asmenine nuosavybe, yra nepagrįstas, o įvertinus, kad šalys nesutaria, minėtą turtą padalinti natūra netikslinga. Įvertintina aplinkybė, kad byloje nėra ginčo, jog lėšas buto pirkimui skyrė apelianto motina, tačiau nepaneigti ieškovės teiginiai, kad butas buvo nupirktas šeimai.

48. CK 3.98 straipsnio 2 dalis nustato sutuoktinio teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės vieno sutuoktinio lėšos. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymas sutuoktiniui, kuris panaudojo savo asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsigijimui, numato teisę gauti kompensaciją iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.98 straipsnio 2 dalis, CK 3.118 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011). Siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalį, turi būti įvertintos šios aplinkybės: ar vienas iš sutuoktinių, ar jie abu iki sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę turėjo asmeninio turto (sprendžiant, ar sutuoktinis turėjo asmeninio turto, lėšų, kurios galėjo būti panaudotos kuriant bendrosios jungtinės nuosavybės objektą, turi būti atsižvelgiama į CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus); ar sutuoktinių turėtas asmeninis turtas buvo panaudotas kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę (tai gali būti akivaizdus faktas, pavyzdžiui, asmenine nuosavybe turėto buto išmainymas į didesnį, įgyjamą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, arba faktas, nustatomas ištyrus aplinkybių visumą, pavyzdžiui, kokiu tikslu buvo naudojamos sutuoktinių turėtos asmeninės lėšos); kokio dydžio asmeninės investicijos buvo padarytos kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę ir pan..

49. Nagrinėjamoje byloje tiek šalys, tiek ir liudytojai parodė, kad butui buvo reikalingas remontas ir kad nuo buto įgijimo jame šalys gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, abu sutuoktiniai bendromis lėšomis ir darbu prisidėjo prie buto remonto, jį išlaikė ir prižiūrėjo, mokėjo mokesčius už butui suteiktas komunalines paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios faktinės aplinkybės leidžia tikėtinai manyti, jog abi šalys investavo į bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.

50. Pažymėtina, kad nustatymas, ar sutuoktinis savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis lėšomis ar darbu prisideda prie bendrosios jungtinės nuosavybės objekto sukūrimo, yra svarbus siekiant atkurti sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyrą ir neleisti vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016). Byloje nėra įrodymų apie tikslias buto pagerinimui išleistas sumas, tačiau paprastai sutuoktiniams gyvenant santuokoje, kuriant bendrą ūkį ir gerinant šeimos gyvenamąją vietą, pajamos ir išlaidos laikomos bendromis (jei šalys nesusitaria kitaip), nesudaromi specialūs susitarimai dėl tam skiriamų lėšų dalies, nėra kaupiami įrodymai apie patirtas išlaidas, nes yra vertinama, jog viskas, kas sukuriama, yra sukuriama bendram šeimos labui.

51. Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.89 straipsnio 2 dalies nuostatas turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, o ši prezumpcija gali būti nuginčyta tik CK 3.89 straipsnio 2 dalyje numatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). CK 3.117 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti šio kodekso nustatytais atvejais. Sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis, nustatytos CK 3.123 straipsnio 1 dalyje. Minėtose nuostatose pateikiamas pavyzdinis aplinkybių, kurioms esant galimas nukrypimas nuo lygių dalių principo, sąrašas (nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė, turtinė padėtis arba kitos svarbios aplinkybės). Šis sąrašas nėra baigtinis, tačiau galimybė kitas aplinkybes pripažinti reikšmingomis ir dėl jų nukrypti nuo minėto principo palikta teismo diskrecijai, įvertinus kiekvienos konkrečios bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes.

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, vertina, kad, nustatant sutuoktiniams tenkančias ginčo buto dalis ir atitinkamai atsakovui S. T. iš ieškovės priteistinos kompensacijos dydį už ieškovei tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį, nėra pagrindo taikyti CK 3.117 straipsnio 2 dalies, 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Įvertinusi bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta tai, kad byloje yra įrodyta, jog tam tikrą asmeninių lėšų sumą atsakovo motina perdavė bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn nekilnojamojo turto įgijimui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Be to, abi šalys prisidėjo prie buto remonto, išlaikymo ir jo pritaikymo bendrų šeimos poreikių tenkinimui. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nesant duomenų, jog atsakovas būtų išreiškęs savo valią perkamą ginčo butą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, nustačius, kad buto remontas buvo atliekamas bendromis šalių lėšomis bei tai, kad šeima iškart po buto remonto persikėlė gyventi į ginčo butą, pagrįstai sprendė, kad butas buvo įgytas, nepriklausomai nuo to, kokiomis lėšomis, šeimos poreikiams tenkinti, t.y. jame gyventi, todėl jis laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, priklausančiu abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, sprendžia esant pagrindui pripažinti, kad atsakovas iš ieškovės turi teisę gauti kompensaciją už jai priteisiamą atsakovui priklausančią ½ santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto buto dalį. Dėl paminėto apalianto reikalavimas pripažinti butą jo asmenine nuosavybe ar priteisti jam didesnę turto dalį, atmestinas. Įvertinus, kad apeliantas piktnaudžiauja alkoholiu, šalys nesutaria, turtą padalinus natūra, neatmestina, kad būtų pažeisti nepilnamečių vaikų interesai, neužtikrinta jų teisė į tinkamas ir ramias gyvenimo sąlygas.

53. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria jo sudarytos prievolės pagal 2019-04-09 sutartį Nr. 2933137 su UAB (duomenys neskelbtini) ir pagal 2019-07-05 vartojimo kredito sutartį Nr. 98145 su UAB (duomenys neskelbtini), pripažintos asmeninėmis jo prievolėmis. Tvirtina, kad šios sutartys sudarytos šeimos poreikių tenkinimui, ieškovei žinant, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad tai asmeninės jo prievolės.

54. Nutraukiant santuoką turi būti padalinamas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Pagal CK 3.118 straipsnio 2 dalies nuostatas sudarant turto balansą turi būti nustatomos bendros sutuoktinių skolos (prievolės) ir asmeninės sutuoktinių skolos (prievolės). Spręsdamas dėl prievolės kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

55. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutartis su trečiaisiais asmenimis UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliantas sudarė gyvendamas santuokoje su ieškove. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų informavęs ieškovę apie sandorius ir kad ieškovė davė sutikimą tokius sandorius sudaryti. Sutiktina su teismo išvada, kad atsakovas teismui nepateikė įrodymų, jog minėti kreditoriniai įsipareigojimai buvo prisiimti išimtinai šeimos interesais, šeimos poreikių tenkinimui, priešingai, iš 2019-07-05 kredito sutarties Nr. 98145 turinio matyti, kad atsakovas, sudarydamas šią sutartį, kredito davėjui nurodė, kad paskolą ima įsipareigojimų refinansavimui ir asmeninėms reikmėms. Atsakovas nenurodė, kokių paskolų refinansavimui buvo imta paskola. Atsakovo teiginiai, kad ieškovė žinojo apie šiuos konkrečius sandorius, kad ji dalyvavo sudarant minėtus sandorius, nėra pagrįsti jokiais leistinais įrodymais. Pažymėtina, kad kreditoriai nelaikė atsakovo prisiimtų prievolių solidariomis, nereikalavo sutuoktinio sutikimo. Esant aptartoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovė, nedalyvaujanti santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigota kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems ji negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jos valia. Todėl darytina išvada, kad apeliantas neįrodė, jog minėtos prievolės buvo jo prisiimtos šeimos interesais ir patenka į CK 3.109 straipsnio 1 - 3 dalies taikymo sritį. Ta aplinkybė, kad šalys imdavo paskolas, nes ieškovė yra pripažinusi, kad sunkiai pragyvendavo, nepagrindžia, kad jai neabejotinai buvo žinoma ir apie atsakovo kreditoriams UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) prisiimtus įsipareigojimus.

56. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teisėjų kolegijai sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

57. Dėl paminėtų motyvų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą civilinėse bylose.

59. Byloje nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos įrodymais, neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl priteistinos iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės J. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.