- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- e2A-689-856/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- P. P.
- Ieškovas
- A. P.
- Kategorijos
- 2.3.2.4.3Santuokos nutraukimas dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės
- 2.3.2.8Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas
- 2.3.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-82-1051/2021 pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui P. P. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei pagal atsakovo P. P. patikslintą priešieškinį ieškovei A. P. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. P. ieškiniu prašė: 1) nutraukti ieškovės A. P. ir atsakovo P. P. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo ieškovei A. P. palikti santuokinę pavardę „P.“; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog su atsakovu susituokė (duomenys neskelbtini) Nepilnamečių vaikų neturi. Jau daugiau nei 6 metus su atsakovu neveda bendro ūkio, negyvena bendro santuokinio gyvenimo, nevysto šeiminių santykių. Šalių santuoka yra faktiškai iširusi ir nėra jokios galimybės atkurti santuokinius ryšius, todėl prašo santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, neskiriant termino susitaikyti. Santuokos metu įgyto ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ir transporto priemonių nėra. Kiekvieno vardais registruotas nekilnojamasis turtas ir transporto priemonės yra įgytas iki santuokos sudarymo, todėl priklauso kiekvienam iš judviejų asmeninės nuosavybės teise ir šioje byloje jo padalinimo klausimai nėra sprendžiami. Jokio kito dalintino kilnojamojo turto taip pat neturi.
Atsiliepimas
3. Atsakovas P. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu ir jame pateiktais reikalavimais iš dalies nesutiko ir nurodė, jog jis sutinka nutraukti šalių santuoką, tačiau norėtų su ieškove nutraukiant santuoką sąžiningai bei teisingai išspręsti santuokos nutraukimo teisines pasekmes - dėl namų valdos adresu: (duomenys neskelbtini), kuri buvo įsigyta šalių dar joms nesudarius santuokos, o remontuojama bei apstatoma buvo tiek šalims dar nesudarius santuokos, tiek ją jau ir sudarius. Atsakovas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad esą jau daugiau kaip 6 metus šalys neveda bendro ūkio, negyvena bendro santuokinio gyvenimo, nevysto šeiminių santykių.
Šalies argumentai
4. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuris buvo patikslintas, ir kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad ieškovė ir atsakovas kaip sugyventiniai bendrosios jungtinės veiklos būdu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo šį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą-tvartą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą-kluoną, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą-šiltnamį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), bei po šio nekilnojamojo turto įsigijimo šalių bendrąja daline nuosavybe šis nekilnojamas turtas iki šalių santuokos sudarymo buvo esmingai pagerintas atsakovo bei ieškovės lėšomis, atsakovo asmeniniu darbu, atsakovo asmeniniais įgūdžiais, atsakovo asmeninėmis žiniomis, taip pat buvo gerintas ir po šalių santuokos sudarymo šalių lėšomis, atsakovo asmeninėmis lėšomis, atsakovo asmeniniu darbu, atsakovo asmeniniais įgūdžiais, atsakovo asmeninėmis žiniomis; 2) pripažinti atsakovui asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį ieškovės vardu registruoto šio nekilnojamojo turto - žemės sklypo, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastato – gyvenamojo namo, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastato-tvarto, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastato-kluono, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastato-šiltnamio, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), taip padalijant šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą pirmiau minėtą nekilnojamąjį turtą; 3) priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
5. Patikslintame priešieškinyje atsakovas nurodė, kad jis 1999 metais, galėjo būti liepos mėnuo, susipažino su ieškove, jis tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini), turėjo ūkininko ūkį, kurį sudarė nekilnojamas turtas su pagalbiniais statiniais, taip pat 12 ha žemės, iš jų 7 ha augino grūdines kultūras, turėjo nemažą raguočių būrį, kiaulių. Pradžioje atsakovas važinėjo pas ieškovę, atvažiuodavo ir ieškovė pas atsakovą. Taip užsimezgė jų draugystė, jie pradėjo gyventi kaip sugyventiniai, kaip faktinė šeima, pradėjo vesti bendrą ūkį. Atsakovas prašė, kad ieškovė kraustytųsi gyventi pas jį, ieškovei toks sprendimas nelabai patiko, tuomet atsakovas su ieškove sutarė jiems, kaip faktinei šeimai, įsigyti gyvenamąją namų valdą, pradėjo ieškoti priimtino abiem varianto. 1999 m. rugpjūčio mėnesį atsakovas pradėjo kulti grūdines kultūras, grūdus susipylė į draugo išnuomotą sandėlį, vėliau pardavė (duomenys neskelbtini) paukštynui. Tai buvo atsakovo žymios pajamos, gautos iš asmenine nuosavybe jam priklausiusio turto. 1999 metais, spalio mėnesio pradžioje, ieškovės mama atsakovui su ieškove papasakojo, kad yra nebrangiai parduodamas gyvenamas namas (duomenys neskelbtini). Šalys apsisprendė gyvenamąją namų pirkti, o turto pirkimo dokumentai, atsakovui pasitikint ieškove, buvo surašyti ieškovės vardu. Už įsigytą turtą praktiškai lygiomis dalimis buvo sumokėta atsakovo ir ieškovės asmeninėmis lėšomis. Šalys kartu priėmė sprendimą dėl ginčo turto suradimo, įsigijimo ir įsigydami ginčo turtą turėjo bendrą tikslą – įsigyti ir įrengti namų valdą bei sutvarkyti žemės sklypą, kad namų valdoje jie galėtų gyventi kaip šeima. Šalių įsigyta gyvenamoji namų valda buvo labai apleista, jai buvo reikalingas esminis remontas. Pinigai, kurie buvo gauti pardavus atsakovo turtą, ir kitos gautos pajamos buvo panaudotos šalių įsigytai namų valdai, jos sutvarkymui. Šalims įsigijus namų valdą, atsakovas pradėjo remonto darbus, daug darbų darė pats asmeniškai savo asmeninėmis jėgomis, asmeniniais įgūdžiais bei asmeninėmis žiniomis, taip pat samdė kitus darbininkus. Statybos remonto darbai buvo atliekami laikotarpiu nuo 1999 metų pabaigos iki 2005 metų.
6. Atsakovas su ieškove nuo 1999 metų vasaros gyveno kartu kaip faktinė šeima, kaip sugyventiniai, turėjo bendrą biudžetą ir vedė bendrą ūkį. Iš atsakovo ir ieškovės lėšų pagal šalių susitarimą jie kaip sugyventiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis įsigijo pirmiau minėtą gyvenamojo namo valdą, kurią vėliau iš atsakovo ir ieškovės lėšų kaip sugyventiniai esmingai pagerino, panaudojant atsakovo asmeninį darbą, asmeninius įgūdžius bei asmenines žinias, taip pritaikant bendriems ieškovės ir atsakovo poreikiams. Šalys namų valdą kartu naudojo bei valdė bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Šios namų valdos įgijimas tuo metu atsakovo ir ieškovės faktinės šeimos poreikiams tenkinti kaip jų abiejų bendrosios dalinės nuosavybės turtas bei vėlesnis jo esminis pagerinimas bei pritaikymas bendriems ieškovės ir atsakovo poreikiams, buvo logiškas, gyvenimiškas žingsnis ir atitinka tuo metu dar sugyventinių atsakovo bei ieškovės interesus bei jų buvusį bendrą sutarimą taip veikti. Atsakovas su ieškove buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę į ieškinyje nurodytus nekilnojamuosius daiktus bei šios gyvenamosios namų valdos po jos įsigijimo esmingo pagerinimo atsakovo ir ieškovės lėšomis bei atsakovo asmeniniu darbu, asmeninėmis žiniomis ir asmeniniais įgūdžiais. Po šalių santuokos sudarymo atsakovas pradėjo namų valdos gyvenamojo namo vidaus remontą (atnaujinimą), tvoros atstatymą, ūkinio pastato stogo keitimą, ko pasėkoje ir šeimos pajamos buvo panaudotos turto gerinimui. Didelę dalį visų statybinių darbų atliko pats atsakovas.
Atsiliepimas
7. Ieškovė A. P. pateikė atsiliepimą į patikslintą priešieškinį, kuriame nurodė, jog jos vardu įteisintas nekilnojamas turtas: žemės sklypas ir kiti ant jo esantys statiniai, adresu: (duomenys neskelbtini) Santuoka tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta 2012 metais, o nuosavybė įgyta 1999 metais iš asmeninių ieškovės santaupų. Nors atsakovas ir deklaruoja reikšmingai prisidėjęs prie šios nuosavybės įgijimo asmeninėmis lėšomis, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių jo teiginius, nepateikė. Ieškovė kartu su atsakovu artimiau bendrauti pradėjo tik 2001 metais. Ieškovės žiniomis, atsakovas turėtą ūkį (duomenys neskelbtini), 2001 m. gegužės 4 d. pardavė už 20 000 Lt, tačiau šie asmeniniai atsakovo pinigai buvo lygiomis dalimis padalinti trims atsakovo vaikams ir buvusiai žmonai, o iš likusių pinigų ieškovas įsigijo automobilį VW Vento, todėl jokia apimtimi neprisidėjo prie ginčo būsto ne tik įgijimo, bet ir gerinimo. Laikotarpiu nuo 2006 iki 2012 metų ieškovė tvarkė jai priklausantį nekilnojamą turtą, investavo savo lėšas. Pvz., 2008 metais pakeisti stiklo paketai. Ieškovė pirko stiklo paketus iš UAB „Bodesa“, taip pat 2009 metais iš ieškovės santaupų buvo atnaujinta namo šildymo sistema. 2017 m. buvo remontuojamas tvartas su kluonu - atlikti grebėstavimo, difuzinės plėvelės dengimo, lotavimo, skardinimo, šiferio dėjimo darbai, juos atliko E. K. ir S. B., tačiau stogo dangą nupirko ieškovės sūnus E. K. iš asmeninių lėšų, todėl net ir šiuo aspektu šeimos lėšos namui gerinti nebuvo naudotos. Atsakovas 2018 m. birželio 22 d. pardavė jam priklausiusį žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo kaina – 4 000 Eur, tačiau gautų lėšų net dalies neskyrė ieškovei ir naudojo asmeniniams poreikiams. Nors šalys ir buvo sudariusios santuoką, tačiau visą laiką asmeninius finansus tvarkė savarankiškai. Už komunalinius patarnavimus ir kitus mokesčius visada mokėjo ieškovė. Nors atsakovas deklaruoja gavęs piniginių lėšų 1999 metais iš ūkio, ūkio technikos pardavimo, tačiau leistinais įrodymais nepagrindė šių lėšų panaudojimo. Atsakovas nepateikė nei atliktų namo pagerinimo darbų sąmatos, nei darbų atlikimo apimčių, nei patikimų įrodymų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, patikslintą priešieškinį atmetė - nutraukė ieškovės A. P. ir atsakovo P. P. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei A. P. paliko pavardę - „P.“, atsakovui P. P. - „P.“; priteisė iš atsakovo ieškovei 1 375 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovo valstybei 6,90 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
9. Teismas pažymėjo, jog, pasak ieškovės, ji daugiau nei 6 metus su atsakovu nebeveda bendro ūkio, negyvena bendro santuokinio gyvenimo, nevysto šeiminių santykių ir t. t., atsakovas pripažino, kad kartu su ieškove nebegyvena ir neprieštaravo, jog judviejų santuoka būtų nutraukta. Teismas konstatavo, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl ieškovės ir atsakovo santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
10. Teismas nurodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įgytas ieškovės 1999 m. spalio 28 d. sutarties pagrindu ir dviejų savaičių laikotarpiu, t. y. (duomenys neskelbtini), ieškovė kartu su savo nepilnamečiu vaiku savo gyvenamąją vietą deklaravo būtent minėtu adresu. Tuo tarpu atsakovas, kuris nurodė, jog iki ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo jau gyveno kartu su ieškove ir vedė bendrą ūkį, savo gyvenamosios vietos nėra/nebuvo deklaravęs minėtu adresu. Priežasčių, dėl ko atsakovas, neva gyvendamas su ieškove ir vesdamas bendrą ūkį, kartu savo gyvenamosios vietos nedeklaravo nauju adresu, atsakovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė.
11. Teismas nurodė, kad atsakovo dukra liudytoja N. P. teismo posėdyje teigė, jog pati gyveno ginčo name ir ten atsikraustė 1999 m. lapkričio mėnesį, rudens pradžioje, bei tai negalėjo būti 2000 metais, nes tada gimė jos sūnus; iš ginčo namo išsikraustė sausio pradžioje, nes buvo šalta žiemą su vaiku miegoti. Kita atsakovo dukra liudytoja V. A.. teismo posėdyje nurodė, jog prie ginčo namo atvažiavo gal pavasarį, nes sesuo gyveno pas juos, buvo 1999 m.; sesuo N. P. gyveno (duomenys neskelbtini), po to išsikraustė kartu su tėčiu ir A. į namą (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad šios liudytojų nurodytos aplinkybės yra prieštaringos, todėl teismas šių liudytojų parodymais nesirėmė. Teismas pažymėjo, kad tuo tarpu liudytoja L. G. teismo posėdyje nurodė, jog ieškovė, kai nusipirko ginčo namą, tuo metu buvo viena pati, pati su jauniausiu broliu supirkdavo gyvulius, P.P. paskambino ir pasakė, kad turi parduoti dvi karves, nuvažiavus pas jį sužinojo, kad jis išsiskyręs su savo žmona, turi dukrą, kuri turėjo mažą vaiką. P.P. klausė, ar negalėtų priimti gyventi jo dukrą, ji sutiko ir jo dukrą priėmė. Kai N. P. dar neturėjo antro vaiko, gyveno pas ieškovę, atsakovas atvažiuodavo pas ją, o sesuo jau tuo metu gyveno įsigytame name. Tuo metu P. P. jau atvažiuodavo pas savo dukrą N. P., P. P. prašė, kad priregistruotų dukrą N. P., todėl paprašė sesės, kad ji priregistruotų ir ji taip padarė. Teismas pažymėjo, jog minėtos liudytojos nurodytos aplinkybės sutampa ir logiškai yra pagrindžiamos byloje esančiais kitais įrodymais, t. y. iš VĮ Registrų centro pažymos matyti, jog laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) N. P. gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini) (tai patvirtina minėtos liudytojos nurodytas aplinkybes, jog sesuo sutiko atsakovo dukrą priregistruoti pas save). Be to, iš namų knygos kopijos matyti, jog joje užfiksuota, kad atsakovas atvykęs iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) priregistruotas „gyventi“ adresu: (duomenys neskelbtini) (tai patvirtina minėtos liudytojos aplinkybes, jog atsakovas ginčo nekilnojamame turte negyveno, o tik atvažiuodavo pas savo dukrą). Pati ieškovė patvirtino aplinkybes, kurios užfiksuotos ir namų knygoje, jog 2002 m. atsakovas atėjo pas ją gyventi ir jį priregistravo jį savo būste. Teismas darė išvadą, jog 1999 metų pabaigoje šalys galimai buvo susitikusius, pažinojo viena kitą, tačiau kartu dar negyveno, bendro ūkio nevedė.
12. Teismas nurodė, kad 1999 m. spalio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje užfiksuota, jog D. S. pardavė, o ieškovė nupirko ginčo nekilnojamąjį turtą. Minėtoje sutartyje nurodyta, jog viso parduodamo turto vertė 35 000 Lt, iš kurių 2 315,16 Lt D. S. gavo iš pirkėjos prieš sudarant šią sutartį, o likusius 32 684,84 Lt pirkėja sumoka AB Šiaulių bankas (duomenys neskelbtini) filialui už pardavėjo įsiskolinimus. Ieškovė teismo posėdyje pakankamai nuosekliai nurodė aplinkybes, susijusias su ginčo nekilnojamojo turto įsigijimu, t. y. nurodė, jog S. skolos sumą (jie buvo skolingi bankui) įnešė grynais pinigais (lyg 20 000 Lt sumą) per banką, esantį (duomenys neskelbtini), o likusią sumą sumokėjo S. grynais pinigais (lyg 15 000 Lt sumą), namą įsigijo už pinigus, kuriuos gavo už parduotus butus, šiame sandoryje atsakovas nedalyvavo. Teismo posėdžio metu ieškovė patikslino aplinkybes, jog bankui už D.S. įsiskolinimą įnešė 32 000 Lt su trupučiu, o šiek tiek daugiau nei 2 000 Lt buvo sumokėta D.S. pas notarą. Be to, aplinkybes, jog ieškovė galėjo turėti pakankamą kiekį pinigų perkamam būstui ir jai nebuvo poreikio dalies pinigų gauti iš kitų asmenų (nagrinėtinu atveju atsakovo), patvirtina byloje esantys įrodymai, t. y. ieškovės vardu nuosavybės teise buvo registruotas nekilnojamasis turtas: laikotarpiu nuo 1992 m. gruodžio 8 d. iki 1994 m. spalio 25 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini); nuo 1997 m. balandžio 15 d. iki 1999 m. lapkričio 4 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini); nuo 1997 m. liepos 30 d. iki 2012 m. kovo 22 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini); nuo 1992 m. rugpjūčio 5 d. iki 1997 m. gegužės 22 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini); nuo 1992 m. rugpjūčio 5 d. iki 1997 m. gegužės 22 d. ūkio patalpos su tremperiu, esančios (duomenys neskelbtini). Šie duomenys įrodo, jog ieškovės didžioji nekilnojamojo turto dalis buvo parduota prieš įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą. Be to, tiek pati ieškovė, tiek jos sesuo liudytoja L. G., tiek ieškovės sūnus E. K. teisme patvirtino, jog namas buvo įgytas iš ieškovės pinigų, nes ieškovė perkamam namui pinigų turėjo, kadangi buvo pardavę butą ir ieškovės mama namo įsigijimui taip pat davė pinigų.
13. Teismas nurodė, kad atsakovas teismo posėdžio metu negalėjo konkrečiai įvardinti, kiek pinigų neva davė ieškovei, ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybių konkrečiai nurodyti taip pat negalėjo, t. y. jis nurodė, jog perkant namą ieškovei davė nuo 15 000 Lt iki 20 000 Lt, šių piniginių lėšų perdavimo ieškovei atsakovas įrodyti negali, tik pabrėžė, kad gyventi pas ieškovę atėjo nebūdamas „plikas“, nes turėjo ūkį ir pajamų, neatsimena, kas buvo (duomenys neskelbtini), ar antstoliai, ar bankas, bet atsimena faktą, jog dalis pinigų už perkamą turtą buvo sumokėta, (duomenys neskelbtini) buvo sumokėta 10 000 Lt, nes pas ieškovę rankinėje buvo visi pinigai ir perkant namą vežėsi grynus pinigus, įsivaizduoja, kad buvo paduoti popieriai ir sumokėta 10 000 Lt suma. Teismui perklausus dėl aplinkybių apie sumokėtus pinigus nurodė, jog pats dalyvavo pinigų perdavimo metu, tačiau paliudyti, jog jis buvo kartu, byloje niekas negali, kiek konkrečiai buvo mokėta (duomenys neskelbtini) negali pasakyti, neatsimena, tačiau žino bendrą sandorio sumą – 35 000 Lt. Be to, atsakovas nenuosekliai nurodė aplinkybes, susijusias su ieškovės turimomis lėšomis prieš perkant ginčo nekilnojamąjį turtą, t. y. jis nurodė, jog perkant namą ieškovė savo pinigų neturėjo, kadangi ruošėsi parduoti butą, ieškovė yra pasakojusi, kad turėjo lėšų iš parduoto buto (duomenys neskelbtini). Patikslinant aplinkybes apie visus pas ieškovę buvusius pinigus rankinėje, kuomet važiavo kartu pirkti namą, atsakovas nurodė, jog dalis pinigų buvo duoti jo (nuo 15 000 Lt iki 20 000 Lt) , o likusią pinigų sumą, kadangi ieškovė pinigų neturėjo, jie buvo pasiskolinę, iš ko skolinosi tiksliai ieškovė nepasakė, lyg mama ar brolis, tik sakė, kad trūksta pinigų. Pinigų skolinimasis įvyko savaitės bėgyje prieš pirkimą, iš ko atsirado ieškovės pinigų dalis jis pasakyti negali. 2021 m. birželio 1 d. teismo posėdyje atsakovas teigė, jog pats ieškovei davė savo 15000 Lt ir pinigai buvo pas ieškovę, namo kaina buvo 35 000 Lt, S. bankui buvo skolingas pusę sumos, pinigai buvo mokami banke - paduodi pinigus, išrašo vekselį ir viskas, D. S. pas notarą buvo mokama likusi suma grynais pinigais, kokia tiksli suma pasakyti negali, koks D. S. įsiskolinimas buvo sumokėtas neprisimena, nes seni laikai, gal 15 000 Lt. Iš šių nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, jog atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklus, parodymai buvo iš dalies keičiami, perklausus iš esmės apie tas pačias aplinkybes atsakovas jas nurodydavo vis kitokias, o kai kuriais atvejais pateiktos aplinkybės būdavo nelogiškos (kaip pvz., visus pinigus ieškovė laikydavo rankinuke). Šis atsakovo nenuoseklumas leido teismui abejoti jo pateiktomis įvykio aplinkybėmis ir sudarė pagrindą teigti, jog atsakovas neįrodė, kad neva jis dalį pinigų, skirtų ginčo nekilnojamajam turtui įsigyti, perdavė ieškovei.
14. Teismas nurodė, kad atsakovas tik deklaratyviai teigė, jog dalį pinigų namo pirkimui jis perdavė ieškovei, tačiau įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, atsakovas nepateikė. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK nuostatos imperatyviai nustatė, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5 000 litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, sudaromi rašytine forma. Nagrinėtinu atveju šis atsakovo nurodytas galimai sudarytas sandoris nebuvo atliktas įstatymo nustatyta forma. Aplinkybes, jog atsakovas davė ieškovei dalį pinigų namo pirkimui, nurodė ir atsakovo vaikai: liudytoja V. A., kuri teigė, jog žinojo, kad ieškovė su tėčiu namą perka kartu, nes ėjo kartu gyventi; tėtis prie namo pirkimo pinigais prisidėjo, nes buvo pardavęs rapsus; liudytoja N. P., kuri nurodė, jog atsakovas turėjo rugių, gavo 15 000 Lt, ir visi pinigai buvo panaudoti namo pirkimui; kiek atsakovas ieškovei iki įsigyjant namą davė pinigų nurodyti negali. Įvertinęs minėtų liudytojų parodymus teismas laikė, kad kai kuriais aspektais parodymai nesutampa ir yra paviršutiniški bei deklaratyvūs, taip pat įvertinęs šioje byloje surinktų įrodymų visumą teismas labiau tikėtina laikė aplinkybę, jog atsakovas pinigų, skirtų namo pirkimui, ieškovei nedavė, ir ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovė įsigijo viena pati, panaudodama savo asmenines lėšas, bei ieškovė ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo šalims dar negyvenant kartu bei nevedant bendro ūkio. Teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovė ir atsakovas kaip sugyventiniai bendrosios jungtinės veiklos būdu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo ginčo nekilnojamąjį turtą, o byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, jog nagrinėtinu atveju buvo šalių bendras susitarimas įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
15. Teismas nurodė, kad šalys pripažįsta ir neginčija, jog iki santuokos sudarymo kurį laiką gyveno kartu. Taip pat šalys pripažino ir teigė, jog įgijus ginčo nekilnojamąjį turtą, jame buvo atliekami statybos remonto darbai. Tačiau ieškovė teigė, jog tiek namų aplinkos darbus, tiek namo remonto darbus atliko ji pati, sūnus, sūnaus uošvis ir jos samdyti asmenys, ir tai buvo atlikta iš jos asmeninių lėšų. Ieškovė teismo posėdyje nurodė, jog jai priklausančiame gyvenamajame name remontai buvo pradėti 2000 metais, iš esmės tvarkė lauko aplinką, statėsi tvorą kol dar atsakovo nebuvo, ją montavo meistrai, kurie padarė tvorą, su jais jokių sutarčių nesudarinėjo; namą šiltino tik iš dalies, tik tą vietą, kur pūtė vėjai (tai įvyko apie 2000 metus). Remontuoti padėjo žentas A. V., taip pat sūnus. 2005 metais pasiėmė paskolą ir tvarkėsi, remontavo namo vidų, sūnus su uošviu dengė stogą ir taip prisidėjo prie namo gerinimo. Tuo tarpu atsakovas gal ir yra kada nupjovęs žolę, padėjęs statybos darbuose, gal kada yra kokį stogo dangos lakštą sūnui padavęs ir pan. 2017 m. buvo pakeistas tvarto stogas, o atsakovas nieko nedirbo prie tvarto, nes jis iki vakaro dirbdavo. Tuo tarpu atsakovas teigė, jog ginčo nekilnojamojo turto pagerinimo darbai buvo atlikti daugiausia jo lėšomis, asmeniniu darbu, įgūdžiais, žiniomis. Teismo posėdžio metu nurodė, jog name remontus pradėjo daryti 1999 metais ir 2000 metų pradžioje, name reikėjo pajungti naują katilą, atsakovui padėjo draugas, todėl per du vakarus katilą ir pajungė, toliau tvarkė virtuvę: reikėjo versti (sumažinti) langą, reikėjo užtaisyti kamino nišas, klijavo plyteles. Namo pamatams daryti nieko nereikėjo, tačiau reikėjo tvarkyti tvoros pamatus, juos tvarkė apie 2002 metus; pripažino, jog buvo atliekamas gyvenamojo namo apšiltinimas, pirko plastikines lenteles, polistirolo plokštes; už remontus bei statybines medžiagas buvo mokama iš ieškovės turėtų pinigų, kuriuos jis jai duodavo, perduodavo saugoti. Teigė, jog pardavęs namą iš karto pirko statybines medžiagas namo remontui ir tuo pačiu pradėjo verslauti, nes ieškovė neturėjo nė cento, tačiau fakto, jog visi pinigai gauti iš parduoto turto buvo perduoti ieškovei, patvirtinti niekas negali ir tokių duomenų byloje nėra; savo asmeninių lėšų į namų valdą iki santuokos sudarymo įdėjo apie 20 000 Lt.
16. Teismas nurodė, kad atsakovas, įrodinėdamas ginčo nekilnojamame turte atliktų remonto darbų apimtis ir kainas, į bylą yra pateikęs kasos kvitus bei sąskaitą, kuri išrašyta UAB „Makveža“, ir kuriuose užfiksuota, jog 2013 m. birželio 1 d. privatus pirkėjas įsigijo įvairių statybinių medžiagų/prekių. Taip pat pateikti kasos kvitai iš kitų statybines medžiagas, prekes bei namų apyvokos prekes parduodančių parduotuvių. Vertindamas šiuos atsakovo pateiktus įrodymus teismas pažymėjo, jog iš pateiktų kasos kvitų bei sąskaitos, kuri išrašyta UAB „Makveža“, nėra aišku, ar šios prekės panaudotos ginčo nekilnojamame turte, bei nėra aišku, kas už šias prekes mokėjo. Be to, iš pateiktų kvitų matyti, jog mokėta skirtingomis banko kortelėmis. Atsakovas pateikė 2005 m. sausio 25 d. rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota, kad UAB „Genmak“ P.P. užsakė virtuvės baldų komplektą ginčo turto adresu. 2005 m. kovo 18 d. pirkėjui P.P. išrašyta PVM sąskaitą faktūra 5 542 Eur apmokėjimui. Prekių pirkimo užsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, jog užsakomos prekės - virtuvės baldų komplektas, orkaitė ir kt. Iš šių įrodymų matyti, jog atsakovas rūpinosi virtuvės pagaminimu bei jos įrengimu, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad būtent rūpinimasis virtuvės apstatymu leidžia teigti, jog tokiu būdu atsakovas iš esmės pagerino ginčo nekilnojamąjį turtą. Be to, iš šių įrodymų taip pat nėra matyti, kad būtent už įsigyjamus virtuvės baldus bei buitinę techniką sumokėjo būtent atsakovas. Ieškovė teisme teigė, jog ji 2005 metais pasiėmė paskolą ir tvarkėsi, remontavo namo vidų. Šias jos nurodytas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktį įrodymai, t. y. 2020 m. rugsėjo 10 d. „Swedbank“, AB pažymoje dėl įsipareigojimų įvykdymo nurodyta, jog pagal 2005 m. birželio 7 d. sutartį A.P. suteikė 20 000 Lt kreditą (skirtą būsto remontui) (pagal byloje esančius įrodymus matyti, jog tuo metu šalys gyveno kartu, tačiau paskolos kartu kaip sugyventiniai neprisiėmė, o tai padarė pati ieškovė), bei 2010 m. gegužės 27 d. visi turėti įpareigojimai buvo įvykdyti. Nustatytos aplinkybės paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes, jog ieškovė pinigų neturėjo ir ginčo nekilnojamasis turtas iš esmės pagerintas atsakovo asmeninėmis lėšomis.
17. Teismas nurodė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, jog jis turėjo pinigų ir pinigus investavo būtent į ieškovės namo pagerinimą. Grįsdamas šias aplinkybes jis į bylą pateikė savo banko sąskaitos išrašą, kuriame matyti laikotarpyje nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. balandžio 20 d. vykęs piniginių lėšų judėjimas - įplaukos ir grynųjų pinigų išėmimas. Taip pat nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota, jog atsakovas nuo 1999 m. liepos 22 d. vykdo/vykdė individualią veiklą ir nuo 2001 m. kovo 5 d. konkrečiai verčiasi grūdinių, ankštinių ir aliejinių sėklų augalų auginimu (atsakovas teigė, jog pardavė grūdus ir gautus pinigus atidavė ieškovei (1999 m.) dar prieš įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą (suprastina, jog jau vertėsi minima veikla), tuo šis įrodymas pagrindžia aplinkybę, jog tik nuo 2001 m. kovo 5 d. atsakovas pradėjo verstis grūdinių, ankštinių ir aliejinių sėklų augalų auginimu). 1991 m. balandžio 16 d. sutartyje užfiksuota, jog atsakovas pardavė R. Z. už 11 000 rublių traktorių T25A, traktoriaus priekabą, kultivatorių bei plūgą. 2001 m. gegužės 4 d. sutartyje užfiksuota, jog atsakovas už 20 000 Lt pardavė A. Š. ir B. Š. žemės sklypą ir jame esančius pastatus: gyvenamąjį namą ir t. t., esančius (duomenys neskelbtini). Šie pateikti įrodymai tik patvirtina faktą, jog atsakovas 1991 m., 2001 m., nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. balandžio 20 d., turėjo pakankamai pajamų, tačiau tai neįrodo, jog būtent šios visos jo gautos pajamos buvo panaudotos ginčo nekilnojamam turtui įsigyti bei jo esminiam pagerinimui. Šias išvadas teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad iš į bylą atsakovo pateiktų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties kopijų nustatyta, kad 2006 m. gegužės 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovas įgijo žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), kuri VĮ Registrų centre užregistruota 2009 m. lapkričio 4 d., o asmens 2018 m. birželio 27 d. prašymu nuo 2018 m. birželio 29 d. įregistruota asmenine nuosavybe. Be to, atsakovas 2006 m. gegužės 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įgijo 4/5 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuriam adresas nesuteiktas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris VĮ Registrų centre 2018 m. liepos 30 d. užregistruotas asmenine atsakovo nuosavybe. Nuo 2007 m. spalio 6 d. atsakovas savo vardu yra įgijęs ir įregistravęs transporto priemonę BRENDERUP 1205, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); nuo 2012 m. rugpjūčio 18 d. – Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas, bendraudamas/gyvendamas kartu su ieškove, savo vardu įgijo tiek kilnojamojo turto, tiek nekilnojamojo turto, ir tokiu būdu turėjo išlaidų, kurios galimai buvo panaudotos iš anksčiau parduoto nekilnojamojo turto.
18. Teismas nurodė, kad bylos šalys pripažino, jog gyvenant kartu iki santuokos sudarymo abu turėjo verslą, vertėsi analogiškomis veiklomis - pirkdavo-parduodavo galvijus. Ieškovė teismo posėdžio metu teigė, jog su atsakovu nors ir gyveno kartu, tačiau ji su žentu turėjo verslą: pirko galvijus, palaikydavo ir parduodavo, o atsakovas, tai pamatęs, pats pradėjo verstis analogiška veikla ir jis savo galvijus laikė (duomenys neskelbtini), tik paskutinius prieauglius buvo parsivežęs atgal pas ją. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog verslas buvo vykdomas 2003-2005 m.; žemės sklypus įsigijo kartu vykdydami verslą su ieškove; žemės sklypai buvo įgyti kai tuo metu vykdė verslą ir supirkinėjo gyvulius, o ieškovė supirkinėjo su broliu ir žentu, todėl verslas buvo atskirai, t. y. ką vykdė buvo jo asmeninė veikla, o ką vykdė ieškovė, tai taip pat buvo jos asmeninė veikla. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, jog vystant verslą atsakovas gaudavo ne tik pajamų, bet turėdavo ir išlaidų, t. y. reikėjo apyvartinių lėšų, pinigų gyvuliams pirkti, pinigų pašarams ir t. t., todėl pats atsakovas pripažino faktą, jog jo verslas buvo atskiras nuo ieškovės, t. y. tai, ką jis vykdė, buvo jo asmeninė veikla. Teismas darė išvadą, jog nors šalys iki santuokos gyveno kartu, tačiau bendrų pajamų nebuvo, tuo pačiu nebuvo bendro ūkio ir kiekviena šalis savo pinigais disponavo savo nuožiūra.
19. Teismas nurodė, kad nors liudytoja V. A. teismo posėdžio parodė, jog tėtis dirbo ir visus pinigus įdėjo į A. namą, buvo parduotas traktorius, sodyba, o pinigai investuoti į namą, ir liudytoja N.P. teismo posėdžio metu teigė, kad tėtis prašydavo ieškovės pinigų cigaretėms, nes ieškovė nuo įsikraustymo į namą pirmos dienos valdė visus pinigus, kiek tėtis turėjo grynų pinigų kai nusipirko namą pasakyti negali, bet tikrai daugiau nei 15 000 Lt, tačiau šių liudytojų parodymų teismas nelaikė patikimais atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra minėtų liudytojų tėvas, o ir pačios liudytojos kartu su tėvu negyveno, tarpusavio santykiai nebuvo artimi, todėl galimai aplinkybių, susijusių su tėvo valdomomis lėšomis, nežino, todėl šiuos parodymus teismas atmetė kaip nepatikimus.
20. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas teisme pripažino aplinkybes, kad nuo 1999 metų iki bylos momento buvo sudaręs keletą sandorių: 2005 m. buvo įgyti trys žemės paskirties sklypai, viso už 3 000 Lt, ir pinigų turėjo, nes vykdė verslą. Tačiau perklausus atsakovą jis nurodė nelogiškas, niekuo nepagrįstas aplinkybes, jog už žemės sklypus atsiskaityti pinigų davė ieškovė iš rankinės (nes ką jis parduodavo (techniką, grūdus ir pan.), gautus pinigus perduodavo ieškovei dedant į bendrą kasą; tai vyko jau abiem gyvenant kartu; visus šeimos pinigus kontroliavo ieškovė, net pats jos prašydavo pinigų cigaretėms; namų valdą, kurią 2001 m. gegužės 4 d. pardavė ((duomenys neskelbtini)), ir už kurią gavo 20 000 Lt, gautus pinigus atidavė ieškovei), tačiau ieškovė sandorių sudarymo metu nedalyvavo ir jie yra registruoti jo vardu. Patikslinus, kodėl žemės sklypai nebuvo užregistruoti ieškovės vardu, atsakovas pasakyti negalėjo. Taip pat pasiteiravus, kodėl reiškiant priešieškinį atsakovas nenurodė šių savo vardu įsigytų žemės sklypų, kurie yra registruoti jo vardu, nors įgyti gyvenant kartu su ieškove, ir nereikalauja jų dalinti, atsakymo atsakovas taip pat nepateikė.
21. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, teigdamas, jog jis darė namo vidaus pagerinimo darbus, daug įdėjo asmeninio darbo bei žinių ir įgūdžių, jokių įrodymų apie tai neteikė, t. y. atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis iš tiesų yra baigęs kokius nors statybininko, apdailininko ar pan. kursus ir geba atlikti tokius darbus, ar nurodęs aplinkybes, kurios leistų teigti, jog iš tiesų jis geba atlikti šiuos jo išvardintus darbus. Teismas nurodė, kad aplinkybes, jog atsakovas pats remontavo namą, patvirtino ir jo dukros: liudytoja N. P. teismo posėdžio metu teigė, jog tėtis buvo išremontavęs vonią; namą remontavo tėtis gal 10 metų, tėtis dirbo ir dirbo, ir liudytoja V. A. teismo posėdžio metu nurodė, jog tėtis darė visus darbus nuo 1999 metų iki pat kol jie gyveno kartu; tėtis darė darbus nuo sienų griovimo iki stogo, griovė sienas, ardė grindis 1999 metais, darė pertvaras, tinkavo, cementavo, kasė tvoras, teismas vertino, kad minėtų liudytojų paminėti atsakovo atlikti darbai įvardinti abstrakčiai, nekonkretizuojant, o tai leidžia tokiais parodymais abejoti. Teismas taip pat nesirėmė liudytojo V. K. teiktais parodymais teisme, kadangi, teismo vertinimu, jie prieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams bei minėto liudytojo nurodytos aplinkybės nelogiškos, kaip pvz., 2001 m. birželio mėnesio viduryje atvyko į svečius pas atsakovą, nes norėjo su juo susitikti, kadangi senai matėsi, tik 1991 metais; atvykęs į svečius iš karto pasiliko pas dėdę mėnesiui jam padėti, nes neturėjo ką veikti, nors turi žmoną ir pan.
22. Teismas nurodė, kad liudytojas V. B. teismo posėdyje teigė, jog iki 2000 m., buvo ruduo, jis atsakovo prašymu kartu su juo pajungė katilą ginčo nekilnojamame turte, tačiau liudytojas nekonkretizavo, kokios firmos buvo katilas ar pan., bei pats atsakovas į bylą nėra pateikęs dokumentų, patvirtinančių aplinkybes, kokį katilą jis pirko, kiek katilas kainavo, kokį katilą pajungė. Tuo tarpu ieškovė pateikė dokumentus, jog po galimai atsakovo pastatyto katilo 1999 metų pabaigoje, 2000 metų pradžioje kieto kuro katilas vėl buvo keistas. Nors ir darant prielaidą, jog kieto kuro katilą atsakovas su draugu ir keitė, tai neleidžia daryti išvados, jog toks atsakovo ir jo draugo atliktas darbas yra esminis, kuris iš esmės pagerino ginčo nekilnojamąjį turtą.
23. Teismas nurodė, kad aplinkybes, jog ieškovė pati, pasitelkdama sūnų, jo uošvį ir kitus asmenis, pagerino ginčo nekilnojamąjį turtą, įrodo į bylą pateiktį įrodymai: UAB „Mikludava“ dokumente užfiksuota, jog 2009 m. spalio 9 d. buvo išduotas/parduotas fiziniam asmeniui katilas „Viadrus“, kurio kaina 3 200 Lt. 2008 m. rugsėjo 29 d. ieškovė sumokėjo UAB „Bodesa“ 418,14 Lt už užsakytus stiklo paketus. 2021 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas E. K. (ieškovės sūnus), kuris kurį laiką gyveno su ieškove, parodė, kad po namo įsigijimo asfaltavo namo kiemą, dėjo tvoras. Tvarkytis padėjo giminės, samdė kaimyną; taip pat name buvo atliekami vidaus darbai - dėjo plyteles, vedžiojo elektrą, grindis teko lupti, betonuoti, tapetavo, tvarkė vonią, tualetą; jis su žmona iš savo lėšų tvarkė namo antrą aukštą. Liudytoja J. K. parodė, kad prieš susituokiant su vyru jie kartu gyveno ginčo name ir dar šiek tiek laiko, jau po santuokos sudarymo; gyvendami pirko medžiagas, ginčo name savo rankomis tvarkė kambarius: tapetavo, grindis tvarkė, dažė lubas, pirko baldus, užuolaidas; visą tai atliko savo lėšomis; apsigyvenus atsakovui namo gerinimo darbų nematė. Liudytoja L. G. teigė, jog sesei remontuoti tiek namą, tiek tvarkyti aplinką padėjo sūnus su uošviu, nes jie statybininkai. Netikėti šių liudytojų teiktais parodymais, susijusiais su namo remontu, teismas neturi pagrindo, nes minėti asmenys gyveno kartu su ieškove ir visus atliekamus darbus matė tiesiogiai. Aplinkybes, jog prie namo gerinimo darbų dirbo kaimynas, kurį samdė ieškovė, patvirtino ir liudytoja R. G., kuri teismo posėdyje nurodė, kad ji gyveno ieškovės kaimynystėje, ieškovei padėjo dirbti ir jos sugyventinis su sūnumi, jis pas ieškovę dirbo ilgokai: tvarkė namo vidų, kalė dailylentes, taip pat dirbo prie tvoros, betonavo kiemą; atsakovo tuo metu nematė, jo nebuvo.
24. Teismas nurodė, kad liudytojas A. Ž. teismo posėdyje teigė, jog jis dėjo gipsą, dažė atsakovo nuosavame name (duomenys neskelbtini); jį samdė atsakovas, tačiau dirbo dviese; darbus atlikdavo 2017 m. lapkričio - gruodžio mėn. vakarais ir šeštadieniais, sekmadieniais apie 3 savaites; tačiau kadangi pajamos buvo neoficialios, jų nefiksavo, todėl negali nurodyti, kiek darbai kainavo; nors jam pinigus už atliktus darbus atnešdavo atsakovas, tačiau kieno tai buvo pinigai jis nežino. Minėto liudytojo atlikti darbai jau buvo atlikti ieškovei ir atsakovui būnant susituokus, tačiau liudytojui neįvardinus, kiek pinigų už atliktą darbą ir kieno konkrečiai sumokėti pinigai buvo, negalima kategoriškai teigti, jog galimai sumokėti pinigai buvo atsakovo bei, jog šių darbų pagalba buvo iš esmės pagerintas ginčo nekilnojamasis turtas. Natūralu, kad šeimai gyvenant name reikia tiesiog kosmetinio/estetinio remonto, kas galimai ir buvo atlikta, o ne buvo iš esmės pagerintas ginčo nekilnojamasis turtas.
25. Teismas nurodė, kad vertinant atsakovo pateiktus įrodymus, kuriais jis grindžia savo reikalavus, t. y. Gyventojų turto draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota, jog draudėjas P.P. draudžia laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 24 d. iki 2020 m. gegužės 24 d. ginčo nekilnojamąjį turtą; jog 2014 m. spalio 20 d. P.P. sumokėjo UAB „Bodesa“ 500 Lt už užsakytus stiklo paketus; taip pat, jog atsakovas savo vardu 2014 m. rugpjūčio 19 d. ir 2016 m. gruodžio 28 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Balticum TV“ dėl televizijos ir kt. paslaugų suteikimo, sudarytos sutartys neįrodo, jog už suteiktas paslaugas pagal sutartis mokėjo konkrečiai atsakovas, juolab, kad ieškovė atsiliepime į patikslintą priešieškinį nurodė, jog nors šalys ir buvo sudariusios santuoką, tačiau visą laiką asmeninius finansus tvarkė savarankiškai; už komunalinius patarnavimus ir kitus mokesčius visada mokėjo ieškovė. Teisme ieškovė taip pat pavirtino aplinkybes, jog gyvenant santuokoje kiekvienas gyveno su savais finansais. Atsakovas apie komunalinius mokesčius, kitus einamuosius mokėjimus, susijusius su ginčo nekilnojamuoju turtu, neužsiminė ir plačiau jokių aplinkybių nenurodė. Teismas pažymėjo, jog komunalinių mokesčių mokėjimas, rūpinimasis sau priklausančiu turtu, taip pat rodo santykį su turimu nekilnojamuoju turtu bei asmens valią jį valdyti, juo naudotis kaip savu, siekį tinkamai jį išlaikyti, tuo tarpu atsakovo tokių veiksmų šioje byloje nenustatyta.
26. Teismas atkreipė dėmesį, jog paslaugų teikimo sutartyse, sudarytose su UAB „Balticum TV“ dėl televizijos ir kt. paslaugų teikimo, vieta nurodyta adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. tiekėjas nurodo butą „(duomenys neskelbtini)“, o tai iš dalies patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, jog name šalys gyveno atskirai, ji – pirmame aukšte, o atsakovas - antrame aukšte. Atsakovas nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė, konkrečiai kiek kainavo statybinės medžiagos, kitų samdytų asmenų darbas bei nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, kaip pvz. darbų sąmatos, sudarytų sutarčių su samdytais darbuotojais, namo naujo projekto ar pan.
27. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės asmeninis ginčo nekilnojamasis turtas buvo pagerintas panaudojant atsakovo asmenines lėšas bei ieškovės ir atsakovo bendras lėšas, taip pat atsakovas neįrodė, kad ieškovės asmeninis ginčo nekilnojamasis turtas buvo pagerintas iš esmės panaudojant jo darbą, įgūdžius bei žinias.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
28. Apeliaciniu skundu atsakovas P.P. prašo: nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka; apklausti D. S. ir R. S. kaip asmenis, galinčius patvirtinti nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybes, ir asmenis, dalyvavusius sudarant sandorį; priimti į bylą pateikiamus įrodymus; išreikalauti iš VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, kurios šalis yra E. K., sutarties sudarymo metai - 2005 m.; išreikalauti iš „Swedbank“ AB 2005-06-07 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą iš dalies, panaikinant dalį, kuria buvo atmestas priešieškinis, ir tenkinti jį; pašalinti iš Šiaulių aplinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo aplinkybę, kad ieškovė ir apeliantas nustojo vesti bendrą ūkį daugiau nei prieš 6 metus iki ieškinio pateikimo dienos; priteisti apelianto naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
28.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pagal ieškinyje nurodomas aplinkybes ieškovė turėjo pareigą įrodyti teiginį, jog daugiau nei 6 metus neveda bendro gyvenimo, tačiau tokių įrodymų, kurie patvirtintų šiuos jos parodymus, nėra, išskyrus jos kviestų liudytojų parodymus. Ieškovė neteisingai nurodė aplinkybes dėl bendro gyvenimo pabaigos, siekiant išvengti teisinių pasekmių, kylančių iš bendro gyvenimo. Teismas pažeidė CPK 12, 176, 178 ir 185 straipsnių nuostatas, kuriomis remiantis turėjo būti aptarti ir įvertinti įrodymai, kurie patvirtintų, kad šalys nustojo vesti bendrą ūkį 2013 metais.
28.2. Ginčo šalių susitarimą įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise galėtų patvirtinti ar paneigti asmenys, pardavę nekilnojamąjį turtą. Po pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovė viena siekė įgyti ir įgijo ginčo nekilnojamąjį turtą, iškilo būtinybė apklausti asmenis, kurie patvirtintų aplinkybę, kad būtent apeliantas ir ieškovė kartu siekė įgyti ginčo objektus.
28.3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos dėl šalių parodymų vertinimo tokio pobūdžio ginčuose.
28.4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad ieškovė 2020 m. rugsėjo 28 d. teismo pasėdyje pakankamai nuosekliai nurodė aplinkybes, susijusias su ginčo nekilnojamojo turto įgijimu, t.y. nurodė, jog S. skolos sumą įnešė grynaisiais, lyg 20 000 Lt, per banką, esantį (duomenys neskelbtini), o likusią sumą sumokėjo S. grynaisiais pinigais, lyg 15 000 Lt; namą įsigijo už pinigus, kuriuos gavo už parduotus butus, šiame sandoryje atsakovas nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2021 m. birželio 1 d. teismo posėdžio metu ieškovė jau nurodė visiškai kitas ginčo nekilnojamojo turto kainos sumokėjimo sąlygas, t. y. ieškovė nurodė, kad bankui už D. S. įsiskolinimą įnešė 32 000 Lt su trupučiu, šiek tiek daugiau nei 2 000 Lt buvo sumokėta D. S. pas notarą. Teismas laikė ieškovės parodymus teisingais, tačiau privalėjo įvertinti, kad ieškovė ginčo nekilnojamojo turto kainos sumokėjimo aplinkybes keitė atsižvelgdama į kartu su 2021 m. balandžio 7 d. prašymu pateikta ginčo turto pirkimo pardavimo sutartį.
Atsiliepimas
28.5. Ieškovės atsiliepime į priešieškinį nurodomos dar kitokios ginčo nekilnojamojo turto kainos sumokėjimo aplinkybės. Šiame procesiniame dokumente nurodoma, kad „nuosavybė įgyta 1999 metais spalio mėn. iš asmeninių ieškovės santaupų“, vėliau nurodant, kad „Kaip minėta 1999 m. ieškovė, savarankiškai įsigijo būstą (duomenys neskelbtini). Prieš tai pardavusi nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)“. Tai, kad ieškovė neturėjo pati reikiamos pinigų sumos patvirtina ir suinteresuotų liudytojų L. G., ieškovės sūnaus E. K. parodymai, kad neva ieškovės mama namo įsigijimui davė pinigų. Tačiau atsiliepime į priešieškinį apskritai nebuvo nurodoma, kad ieškovė buvo priversta prašyti savo mamos, kad padėtų įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą.
28.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi neįvertino, kad tiek apeliantas, tiek ieškovė turėjo pareigą nurodyti aplinkybes, kurios įvyko daugiau nei prieš 20 metų. Teismas laikė teisingomis ieškovės nurodytas aplinkybes apie tai, kad „2002 metais atsakovas atėjo pas ją gyventi ir jį priregistravo savo būste“. Teismas, nustatydamas šią aplinkybę, pasirėmė išimtinai pačios ieškovės parodymais ir L. G. teismo posėdyje duotais parodymais. Teismas nesirėmė N. P. parodymais bei V. A. parodymais, kadangi šių liudytojų parodymai nevisiškai sutapo. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad liudytojai teikė parodymus apie prieš daugiau nei 20 metų senumo įvykius.
Žemesnės instancijos teismas
28.7. Pirmosios instancijos teismas priimto sprendimo 28 p. nustatė, kad ieškovė teigia, jog ji su atsakovu susipažino 2001 m. pas seserį, o 2002 m. atsakovas atėjo gyventi pas ją ir jį priregistravo savo būste. Tačiau ieškovės nurodytos aplinkybės prieštarauja rašytiniams įrodymams, t. y. gyventojų registro pažymos turiniui, kuris patvirtina, kad apelianto dukra N. P. buvo įregistruota ginčo nekilnojamojo turto objekte laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Taigi, akivaizdu, kad ieškovė nebūtų sutikusi įregistruoti nežinomo ar mažai pažįstamo asmens dukrą, kas prieštarauja logiškam aukščiau nurodytų aplinkybių vertinimui. Akivaizdu, kad tik artimai bendraujantis asmuo ar asmuo, laikantis save faktiniu gyvenamojo namo savininku, gali prašyti kito asmens priregistruoti savo dukrą. Šiuo atveju nesutiktina su teismo vertinimu, kad artimų giminaičių įregistravimas neparodo, kad tokie asmenys artimai bendravo ir tikėtina, kad šie asmenys vedė bendrą gyvenimą.
Atsiliepimas
28.8. Būtina įvertinti ir atsiliepime į patikslintą priešieškinį nurodomą aplinkybę, kad namą su ūkiniais pastatais ieškovė įsigijo, kad galėtų verstis ūkine veikla kartu su dukros šeima, kad su atsakovu niekada kartu nevykdė gyvulininkystės verslo ir jokių bendrų pajamų neturėjo, bei iki santuokos jokios bendros nuosavybės neįgijo, kaip ir neįgijo nekilnojamojo turto ir santuokos metu. Pirmosios instancijos teismas laikė teisingomis šias faktines aplinkybes, nors tokias aplinkybes paneigia rašytiniai įrodymai. Visuose procesiniuose dokumentuose apeliantas nurodė, kad jis nusipirko automobilį, pritaikė jį gyvulių vežiojimui ir supirkinėjo galvijus, o kadangi sekėsi neblogai, ieškovė pradėjo dirbti kartu, pelnas būdavo apie 20 000 Lt per mėnesį. Dalis pinigų buvo išleidžiama gyvulių šėrimui, o kita dalis - namų valdos kiemo betonavimui ir aplinkos tvarkymui, gyvenamojo namo remontui.
28.9. Byloje esantis apelianto atsiskaitomosios sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2005-04-20 patvirtina, kad apeliantas išimdavo ženklias grynųjų pinigų sumas. Šie duomenys patvirtina apelianto nurodomas aplinkybes, kad jis perduodavo ieškovei grynuosius pinigus, kurie buvo naudojami bendrų poreikių tenkinimu.
Šalies argumentai
28.10. Apeliantas nesutinka, kad 2005 m. birželio 7 d. kredito sutartis patvirtina, jog ieškovė gautus iš „Swedbank“ pinigus – 20 000 Lt kreditą, panaudojo gyvenamojo namo remontui. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šiuos byloje esančius įrodymus. Ši pinigų suma nebuvo panaudota ginčo nekilnojamojo turto remontui, o buvo perduota ieškovės sūnui, kuris siekė nusipirkti gyvenamąjį būstą, tačiau jam nebuvo suteiktas banko kreditas. Ši vartojimo paskola gali patvirtinti tik teisiškai svarbias aplinkybes, t. y. ieškovė neturėjo sukaupusi jokių asmeninių lėšų, o gyvenamojo namo remontas buvo atliekamas apelianto lėšomis ir jėgomis. Už šios vartojimo paskolos grąžinimą laidavo apeliantas.
Žemesnės instancijos teismas
28.11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad galimai vyko gyvenamojo namo stogo keitimo darbai, tačiau šių darbų neatliko apeliantas. Siekiant paneigti tokias teismo išvadas, apeliantas teikia apeliacinės instancijos teismui du vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti ginčo nekilnojamojo turto objekte. Pateikiamas 2018 metų vaizdo įrašas patvirtina, kad būtent apeliantas vienas keičia ginčo gyvenamojo namo stogo dangą. Šis vaizdo įrašas, kuriame apeliantas nukilnoja buvusią stogo dangą, akivaizdžiai paneigia tiek pirmosios instancijos teismo nustatytas, tiek ieškovės nurodomas aplinkybes, kad daugiau nei 6 metus ginčo šalys nevedė bendro ūkio ir apeliantas neatliko jokių statybinių darbų. Vaizdo įrašas patvirtina apelianto nurodytas aplinkybes, kad gyvenamasis namas buvo pagerintas ir apelianto darbu bei lėšomis iš esmės, tame tarpe ir pakeičiant tiek gyvenamojo namo, tiek tvarto stogą. Šis vaizdo įrašas paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes, kad esminio atsakovo prisidėjimo gerinant namą ar investuojant į jį finansiškai nebuvo.
28.12. Antrasis vaizdo įrašas filmuotas 2019 metais, kuriame užfiksuotas apelianto pasakojimas, kokius darbus jis atliko namo viduje, iš šio pasakojimo matyti, kad gyvenamojo namo rūsio patalpos buvo iš esmės pertvarkytos, suklijuojant plytelių dangą, pertvarkant vamzdyną ir atliekant kitus statybinius darbus, iš kurių matyti, kad apeliantas elgėsi kaip teisėtas savininkas, siekiantis pagerinti nekilnojamojo turto būklę.
28.13. Pirmosios instancijos teismas neįvertino draudimo sutarties, iš kurios matyti, kad apeliantas buvo apdraudęs ginčo nekilnojamąjį turtą. Šis įrodymas rodo, kad apeliantas rūpinosi bendru abiejų turtu.
28.14. Visuma įrodymų patvirtina, kad ieškovė, būdama moterimi, tiesiog fiziškai negalėjo atlikti statybos darbų, kurių atlikimui reikalinga vyriška jėga ir pastangos. Apelianto kviesti liudytojai patvirtino, kad nuo 1999 metų rudens apeliantas kartu su kitais asmenimis, retais atvejais ir su ieškovės artimais giminaičiais, nuolat atlikinėjo statybos darbus, pradedant pastato išorės darbais, baigiant vidaus statybos darbais.
Atsiliepimas
29. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A.P. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas, netenkinti prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo bei nepriimti byloje naujai teikiamų įrodymų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
29.1. Bendro ūkio vedimo-nevedimo tiksli data nekeičia iki santuokos įgyto ir turėto turto teisinio režimo. Nors apeliantas kelia ginčą dėl bendro šalių gyvenimo pabaigos momento, tačiau nepagrindžia ir nenurodo, kuo reikšmingas bendro ūkio vedimo pabaigos momentas, kuo tai lemtų pagrindus modifikuoti pirmos instancijos teismo priimtą sprendimą atsižvelgiant į jo byloje pareikšto priešieškinio reikalavimus, kadangi priešieškiniu kelti reikalavimai dėl turto pripažinimo bendra nuosavybe dar iki šalių bendros santuokos sudarymo momento, o ne nuosavybės tapimo bendra iš santuokinių santykių.
29.2. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog D. S. buvo vienintelis ginčo turto savininkas ir pardavėjas. Ieškovės žiniomis, minėtas asmuo yra miręs. Be to, tokio prašymo neteikė apeliantas pirmos instancijos teisme nagrinėjant bylą iš esmės ir nepagrindžia, kas trukdė tokį reikalavimą pateikti.
29.3. Apeliantui teko pareiga įrodyti, kad jis ne tik turėjo dalyvauti ir būtų dalyvavęs sudarant nekilnojamo turto sandorį, tačiau ir faktą, kad jis realiai prisidėjo prie sandorio savo piniginėmis lėšomis, įrodyti, kokia konkrečia pinigų suma tai padarė, įrodyti, kad jis turi būti nekilnojamo sandorio šalimi, atliekant įrašą pirkimo pardavimo sutartyje, jį nurodant kaip turto pirkėją. Nei viena aplinkybė byloje nebuvo įrodyta.
29.4. Liudytojų parodymais nuosavybės įgijimo faktas negali būti pakeistas ir įrodytas, nes, kaip minėta, būtini neginčytini įrodymai, kiek realiai ir kokia apimtimi asmeninėmis piniginėmis lėšomis apeliantas prisidėjo prie ginčo namo pirkimo, tai byloje jokiais įrodymais nebuvo pagrįsta. Nors šalių paaiškinimai byloje ir yra galimi, tačiau tai gali būti tik kaip papildomo įrodinėjimo priemonė, tačiau be tiesioginių įrodymų jie negali pagrįsti apelianto argumentų ir leisti teismui vertinti jų kaip patikimų.
29.5. Vertinant sandorio sudarymo aplinkybes, ieškovės liudijimai teikti teisme apie tai, kas vyko daugiau nei prieš 20 metų, todėl logiška, kad tam tikri netikslumai yra galimi. Tačiau tai nekeičia esmės, kad ieškovė buvo vienintelė būsto pirkėja ir jos oficialus mokėjimas pardavėjui buvo ne mažiau nei 32000 litų, jos lėšomis. Kadangi dalis lėšų mokėta bankui, dalis pirkėjui, akivaizdu, kad proporcijas galėjo ieškovė pamiršti, todėl ir patvirtino poziciją, kurią prisiminė pagal oficialius dokumentus, kadangi iš jų geriau prisiminė faktines aplinkybes. Be to, ieškovė nurodė gautų lėšų šaltinį ir tuo pagrindė, kad turėjo savo asmeninių lėšų, iš kurių pirko ginčo namą.
29.6. Nėra svarbi aplinkybė, iš ko ieškovė gavo lėšas ginčo turto pirkimui, kadangi nei vienu atveju tai nelaikytina apelianto asmeninėmis lėšomis bei šio momento mokėjimų ir lėšų davimo apeliantas neįrodinėjo ir įrodymais nepagrindė, todėl ginčo atveju lėšų gavimo aplinkybės ir šaltiniai net neturi jokios juridinės reikšmės, kol apeliantas neįrodė, kad jis objektyviai būtų skyręs lėšų sandorio sudarymo metu bei nepaneigė, kad turtas įgytas būtent tik ieškovės asmeninėmis lėšomis.
29.7. Apeliantas nepaneigia savo faktinio gyvenimo ginčo būste momento nuo registracijos 2002 metais jame momento, kadangi nepagrindė, kodėl tokia registracija nebuvo atlikta anksčiau ir jis buvo iki tol registruotas jam priklausančiame būste. Faktinis apsilankymas ir bendravimas su ieškove iki šios datos, nepagrindžia šalių bendrumo ir sutarimo vesti bendrą ūkį. Tai, kad apelianto dukra gyveno pas ieškovės sesę, taip pat neįrodo, kad šalys būtų tokiame santykyje, kurį galima būtų pripažinti sugyventinių statusu. Be to, registracijos faktas pats savaime nepagrindžia bendro ūkio vedimo fakto.
29.8. Apeliantas bendro ūkio vedimo faktą įrodinėja UAB „Samsonas“ pirkimo dokumentais. Minėti duomenys nauji, tačiau jie egzistavo ginčą sprendžiant pirmos instancijos teisme, kodėl šių argumentų apeliantas nepateikė pirmos instancijos teisme, apeliantas nepagrindžia, todėl naujus įrodymus turi būti atsisakoma priimti ir vertinti. Ieškovė neneigia, kad po santuokos sudarymo trumpą laiką tam tikra veikla vykdyta, nes šeimos nariui pagal kito sutuoktinio liudijimą veikla buvo galima, bet tai neįrodo bendro ūkio vedimo trukmės.
29.9. Logikos dėsnių neatitinka apelianto teiginiai, kad jis nuo 2004 iki 2005 metų išimdavo ženklias grynų pinigų sumas ir perduodavo jas ieškovei. Minėtu laikotarpiu šalys neturėjo sudarytos santuokos ir minimos lėšos laikytinos asmeninėmis apelianto lėšomis. Lėšų panaudojimas ieškovei nežinomas ir jų naudojimo, ir juolab perdavimo ieškovei apeliantas nepagrindžia. Vien tai, kad asmuo turėjo lėšų ir jas grynino, savaime neįrodo jų perdavimo kitam asmeniui fakto ir tikslinio jų panaudojimo.
29.10. Vertinant naują apelianto argumentą, kad apeliantas laidavo pagal 2005-06-07 sutartį, tik patvirtino faktą, kurio ieškovė neginčija, kad minimu metu šalys gyveno kartu, tačiau apeliantas nebuvo bendraskolis ir paskolos nedengė. Įvertinus, kad 2006 m. šalių santykiai išvis buvo nutrūkę, kadangi apeliantas pradėjo gyventi su kita moterimi, tai patvirtina, kad jis jokia forma prie sutarties vykdymo finansiškai neprisidėjo, kadangi šalių santykiai buvo nutrūkę iki 2011 metų.
Šalies argumentai
29.11. Apeliantas klaidina teismą teigdamas, kad vaizdo įrašai atsitiktinai rasti po bylos išnagrinėjimo, kadangi apeliantas, sprendžiant priešieškinio teikimo teismui klausimą, tiek ieškovei, tiek teismui buvo pateikęs filmuotą medžiagą, kurią siekia teikti kaip visiškai naują. Šie įrodymai neatitinka leistinumo ir savalaikiškumo kriterijų.
29.12. Apeliantas, teigdamas apie savo pajamas, nepateikė išlaidų analizės ir konkretumo, kokia apimtimi jis išvis būtų galėjęs prisidėti prie bendros nuosavybės gerinimo, konkretizuojant atliktus darbus ir jų vertes, ką pažymėjo ir pirmos instancijos teismas, nors apeliantui ne kartą buvo siūlyta pasinaudoti šia teise, tame tarpe ir teikiant priešieškinį bei jį tikslinant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojų apklausos
31. Apeliantas prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, apklausti D. S. ir R.S. kaip asmenis, galinčius patvirtinti nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybes, ir asmenis, dalyvavusius sudarant sandorį. Savo prašymą apeliantas grindžia tuo, kad po pirmosios instancijos teisme nustatytų aplinkybių, jog ieškovė viena siekė įgyti ir įgijo ginčo nekilnojamąjį turtą, iškilo būtinybė apklausti minėtus asmenis, kurie patvirtintų aplinkybę, kad būtent apeliantas ir ieškovė kartu siekė įgyti ginčo objektus. Be to, yra būtinybė ištirti papildomus įrodymus bei išklausyti papildomai ginčo šalis.
32. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
33. Apeliantas savo argumentus išsamiai išdėstė byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pateikė įrodymus, kuriais grindžia procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, išdėstė savo poziciją pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo, kodėl nepasinaudojo savo procesinėmis teisėmis prašyti apklausti minėtus liudytojus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog yra būtina apeliacinės instancijos teisme bylą iš naujo nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti papildomus liudytojus ar reikalauti iš bylos šalių papildomų paaiškinimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visiškai pakanka tam, kad skundžiamais aspektais būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodomos priežastys negali būti traktuojamos kaip išimtinės aplinkybės, galinčios sąlygoti žodinį bylos nagrinėjimą ir būtinybę apklausti naujus liudytojus. Dėl išdėstyto netenkinami apelianto prašymai dėl liudytojų apklausos ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.
Dėl įrodymų išreikalavimo
34. Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, kurios šalis yra E. K., sutarties sudarymo metai - 2005 m., bei išreikalauti iš „Swedbank“ AB 2005-06-07 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją. Apeliantas nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai yra pagrindas nagrinėti apeliacinį skundą išreikalaujant ir nurodytus dokumentus, kurie patvirtintų apelianto išdėstytus nuoseklius parodymus bei paneigtų ieškovės nesąžiningus parodymus.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto prašomi dokumentai galėjo būti išreikalauti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, apeliantas nenurodė reikšmingų argumentų, patvirtinančių, kad jis neturėjo galimybės šių įrodymų prašyti išreikalauti ir pateikti anksčiau, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po bylos išnagrinėjimo. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, lemiančio poreikį rinkti naujus įrodymus ir juos vertinti apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl nurodytų įrodymų išreikalavimo (CPK 314 straipsnio nuostatos).
Dėl naujų įrodymų pateikimo
36. Apeliantas prašo priimti naujus įrodymus: kliento sąskaitų apmokėjimo išrašą, važtaraščių kopijas (2 egz.); vaizdo įrašą Nr. 1.; vaizdo įrašą Nr. 2; nuotrauką. Apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas pripažino tik ieškovės parodymus teisingais, todėl iškilo būtinybė pateikti įrodymus, kurie paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes. Pateikiami pirkimo dokumentai iš UAB „Samsonas“ (važtaraščių kopijos), kurie buvo pasirašyti pačios ieškovės, ir patvirtina, kad šalys bendrai vykdė veiklą, o apelianto vardu buvo perkama produkcija 2012-2016 metų laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad galimai vyko gyvenamojo namo stogo keitimo darbai, tačiau šių darbų neatliko apeliantas. Siekiant paneigti tokias pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliantas teikia apeliacinės instancijos teismui vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti ginčo nekilnojamojo turto objekte. Šie vaizdo įrašai buvo rasti atsitiktinai po pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliantas negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai pateikiama nuotrauka, iš kurios matyti, kad ginčo nekilnojamojo turto objekte yra apelianto naudotas automobilis su priekaba, kurioje yra stogo danga. Ši nuotrauka yra 2016 metų, kada buvo keičiama šalimais gyvenamojo namo esančio tvarto stogo danga. Kadangi pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nustatė, kad apeliantas nevedė bendro ūkio kartu su ieškove, papildomai teikiamas kliento sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad būtent apeliantas mokėjo už suvartotą elektros energiją 2018 metais.
37. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis rungimosi ir dispozityvumo principais, pareiga laiku ir tinkamai įvardinti savo procesinę poziciją ir laiku pateikti įrodymus šiai pozicijai pagrįsti tenka šalims (CPK 12, 13, 178 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nepalankią bylos baigtį gali nulemti ir proceso dalyvio procesinis elgesys, kuomet laiku neteikiami teismo sprendimui įtakos galintys turėti įrodymai, dėl ko jų vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Be to, pažymėtina, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.
38. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo teikiamus įrodymus, vertina, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl atsisako juos priimti. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka kitų įrodymų šiam ginčui išspręsti reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl dar ir šiuo aspektu nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje nustatytos išimties taikymui.
Dėl ginčo esmės
39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įgytas ieškovės 1999 m. spalio 28 d. sudarytos sutarties pagrindu ir registruotas ieškovės vardu. (duomenys neskelbtini) ieškovė kartu su savo nepilnamečiu vaiku savo gyvenamąją vietą deklaravo minėtu adresu. Ieškovė teigė, jog ji su atsakovu susipažino 2001 metais pas seserį, o 2002 metais atsakovas atėjo pas ją gyventi ir jį priregistravo savo būste. Tuo tarpu atsakovas teigė, jog 1999 m. liepos mėnesį pradėjo gyventi kartu su ieškove adresu: (duomenys neskelbtini), gyveno kaip partneriai, siekė įsigyti bendrą būstą. Ginčo turtą su ieškove įsigijo bendromis lėšomis. Ginčo turtas tiek iki šalių sudarytos santuokos, tiek po šalių sudarytos santuokos buvo iš esmės pagerintas ieškovės ir atsakovo bei asmeninėmis atsakovo lėšomis, asmeniniu darbu, įgūdžiais, žiniomis.
40. Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
41. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).
42. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
43. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
44. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).
45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas turi nustatyti dviejų sąlygų visumą tam, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe: 1) susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą; 2) asmeninį indėlį pinigais, turtu ar darbu kuriant kiekvieną ginčo objektą. Šios aplinkybės gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Sugyventinių ir bendrai gyvenančių asmenų turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas, sukurtas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas.
Dėl šalių parodymų vertinimo nustatant šalių bendro gyvenimo pabaigą
46. Apeliantas prašo pašalinti iš Šiaulių aplinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo aplinkybę, kad ieškovė ir apeliantas nustojo vesti bendrą ūkį daugiau nei prieš 6 metus iki ieškinio pateikimo dienos; priteisti apelianto naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pagal ieškinyje nurodomas aplinkybes ieškovė turėjo pareigą įrodyti teiginį, kad daugiau nei 6 metus neveda bendro gyvenimo. Ieškovė neteisingai nurodė aplinkybes dėl bendro gyvenimo pabaigos siekiant išvengti teisinių pasekmių, kylančių iš bendro gyvenimo.
47. Teisėjų kolegija, atmesdama aukščiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad nei ieškovė, nei atsakovas pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo santuoką nutraukti dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, todėl atsakovo priešieškinio reikalavimų – pripažinti, kad iki santuokos sudarymo ieškovė ir atsakovas kaip sugyventiniai bendrosios jungtinės veiklos būdu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą, nagrinėjimui neturėjo jokios įtakos šalių bendro gyvenimo santuokoje pabaiga. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad šalys daugiau nei 6 metus neveda bendro gyvenimo iki ieškinio pateikimo dienos, nesukelia apeliantui jokių teisinių pasekmių.
Dėl šalių bendro gyvenimo pradžios nustatymo
48. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl šalių bendro gyvenimo pradžios prieštarauja rašytiniams įrodymams, t. y. gyventojų registro pažymos turiniui, kuris patvirtina, kad apelianto dukra N. P. buvo įregistruota ginčo nekilnojamojo turto objekte laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Apelianto įsitikinimu, akivaizdu, kad ieškovė nebūtų sutikusi įregistruoti nežinomo ar mažai pažįstamo asmens dukrą, tik artimai bendraujantis asmuo ar asmuo, laikantis save faktiniu gyvenamojo namo savininku, gali prašyti kito asmens priregistruoti savo dukrą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad artimų giminaičių įregistravimas neparodo, jog tokie asmenys artimai bendravo ir tikėtina, kad šie asmenys vedė bendrą gyvenimą.
49. Kaip nustatyta iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių bendro gyvenimo pradžią, be kita ko, rėmėsi liudytojos L. G.s (ieškovės sesers) 2021 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje duotais parodymais. Minėta liudytoja nurodė, kad ieškovė ginčo namo įsigijimo metu gyveno viena; ieškovė pati su broliu supirkdavo gyvulius; atsakovas P.P. paskambino ir pasakė, kad turi parduoti dvi karves; liudytoja, nuvažiavusi pas jį, sužinojo, kad jis išsiskyręs su savo žmona, turi dukrą, kuri turėjo mažą vaiką; atsakovas klausė, ar negalėtų priimti gyventi jo dukrą; ji sutiko ir jo dukrą priėmė; kai N. P. dar neturėjo antro vaiko, gyveno pas ją, atsakovas atvažiuodavo pas ją, o sesuo (ieškovė), jau tuo metu gyveno įsigytame name; tuo metu atsakovas jau atvažiuodavo pas savo dukrą N. P.; atsakovas prašė, kad priregistruotų dukrą N. P., todėl paprašė sesės (ieškovės), kad ji priregistruotų, ir ji taip padarė. Teismas vertino, kad minėtos liudytojos nurodytos aplinkybės sutampa ir logiškai yra pagrindžiamos byloje esančiais kitais įrodymais, t. y. VĮ Registrų centro pažyma patvirtina, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) N. P. buvo deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini); iš namų knygos kopijos matyti, jog joje užfiksuota, kad atsakovas P. P. atvykęs iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) priregistruotas „gyventi“ adresu: (duomenys neskelbtini); pati ieškovė patvirtino aplinkybes, kurios užfiksuotos ir namų knygoje, jog 2002 m. atsakovas atėjo pas ją gyventi ir jį priregistravo savo būste. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.
50. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog apelianto dukra N. P. laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) buvo deklaruota ginčo nekilnojamojo turto objekte, nepatvirtina apelianto teiginių, jog šalys dar 1999 m. liepos mėnesį pradėjo gyventi kartu adresu: (duomenys neskelbtini), o ginčo turtą su ieškove 1999 m. spalio 28 d. įsigijo bendromis lėšomis. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė kartu su savo nepilnamečiu vaiku savo gyvenamąją vietą deklaravo ginčo nekilnojamojo turto objekte, tuo tarpu atsakovas nenurodė priežasčių, dėl ko, neva gyvendamas su ieškove ir vesdamas bendrą ūkį, kartu savo gyvenamosios vietos nedeklaravo nauju adresu.
51. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkybę, jog 2002 metais jis apsigyveno pas ieškovę ir ji jį priregistravo savo būste, pasirėmė išimtinai pačios ieškovės parodymais ir L. G. (ieškovės sesers) teismo posėdyje duotais parodymais. Teismas nesirėmė N. P. bei V. A. parodymais, kadangi šių liudytojų parodymai nevisiškai sutapo. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad liudytojai teikė parodymus apie prieš daugiau nei 20 metų senumo įvykius.
52. Atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Nustatydamas šalių bendro gyvenimo pradžią, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik ieškovės paaiškinimais ir liudytojos L. G. parodymais, bet VĮ Registrų centro pažyma, namų knygos kopija. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad liudytojų (atsakovo dukrų) V. A. ir N. P. parodymai dėl šalių bendro gyvenimo pradžios yra prieštaringi, pagrįstai šių liudytojų parodymais nesirėmė. Tai, kad šios liudytojos parodymus davė apie prieš daugiau nei 20 metų senumo įvykius, savaime nepaneigia jų prieštaringumo bei nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui šiuos parodymus laikyti patikimais ir jais remtis priimant skundžiamą sprendimą.
53. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1999 metų pabaigoje šalys galimai buvo susitikusius, pažinojo viena kitą, tačiau kartu dar negyveno, bendro ūkio nevedė.
Dėl atsakovo dalies pinigų, skirtų ginčo nekilnojamam turtui įsigyti, davimo ieškovei ir bendro šalių ginčo nekilnojamojo turto įgijimo
54. Atsakovas pirmosios instancijos teisme teigė, jog ieškovei įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą, jie kartu gyveno ir dalį pinigų, skirtų namo pirkimui, jis ieškovei davė (patikslintame priešieškinyje nurodė, jog lygiomis dalimis buvo sumokėta), tačiau pasitikint ieškove ginčo nekilnojamojo turto dokumentai buvo surašyti ieškovės vardu. Tuo tarpu ieškovė teigė, kad ginčo turtą įsigijo už pinigus, kuriuos gavo už parduotus butus, šiame sandoryje atsakovas nedalyvavo.
55. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, bei atsižvelgęs į aplinkybę, jog ieškovė ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo 1999 metais, šalims dar negyvenant kartu bei nevedant bendro ūkio, darė išvadą, kad labiau tikėtina, kad atsakovas pinigų ieškovei, skirtų namo pirkimui, nedavė ir ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovė įsigijo viena pati, panaudodama savo asmenines lėšas. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo nekilnojamojo turto įgijimu, kadangi teismo posėdžiuose, atsiliepime į priešieškinį ieškovė nurodydavo vis kitokias aplinkybes. Apelianto įsitikinimu, teismas privalėjo įvertinti, kad ieškovė ginčo nekilnojamojo turto kainos sumokėjimo aplinkybes keitė, atsižvelgdama į kartu su 2021 m. balandžio 7 d. prašymu pateikta ginčo turto pirkimo pardavimo sutartį. Tai, kad ieškovė neturėjo pati reikiamos pinigų sumos, patvirtina ir suinteresuotų liudytojų L. G., ieškovės sūnaus E. K. parodymai, kad neva ieškovės mama namo įsigijimui davė pinigų.
56. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina, jog byloje būtent atsakovui teko pareiga įrodyti, kad jis prisidėjo savo lėšomis prie ginčo turto, kuris įgytas iki santuokos sudarymo ir įregistruotas ieškovės vardu, pirkimo, o ne priešingai. Taigi, atsakovui, be kita ko, teko pareiga paneigti ieškovės nurodomas aplinkybes, kad ji ginčo turtą įsigijo už asmenines lėšas. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, aplinkybes, jog ieškovė galėjo turėti pakankamą kiekį pinigų perkamam būstui ir jai nebuvo poreikio dalies pinigų gauti iš atsakovo, patvirtina byloje esantys įrodymai: ieškovės vardu nuosavybės teise buvo registruotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas, didžioji nekilnojamojo turto dalis buvo parduota prieš įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą; be to, liudytojai L. G. (ieškovės sesuo) ir E. K. (ieškovės sūnus) teisme patvirtino, jog ieškovė perkamam namui pinigų turėjo, ieškovės mama namo įsigijimui taip pat davė pinigų.
57. Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad ginčo atveju ieškovės lėšų gavimo aplinkybės ir šaltiniai (ieškovei pardavus turtą, lėšas gavus iš mamos) neturi jokios juridinės reikšmės, kol apeliantas neįrodė, kad jis objektyviai būtų skyręs lėšų sandorio sudarymo metu bei nepaneigė, jog turtas įgytas būtent tik ieškovės asmeninėmis lėšomis.
58. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, teismo posėdžių metu atsakovas negalėjo konkrečiai įvardinti, kiek pinigų jis neva davė ieškovei bei negalėjo konkrečiai nurodyti ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybių, visos bylos nagrinėjimo metu atsakovas nebuvo nuoseklus, parodymai buvo iš dalies keičiami, perklausus apie iš esmės tas pačias aplinkybes, atsakovas jas nurodydavo vis kitokias, o kai kuriais atvejais pateiktos aplinkybės būdavo nelogiškos (kaip pvz., visus pinigus ieškovė laikydavo rankinuke). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių pirmosios instancijos teismo motyvų apeliantas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.
59. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas bei nesant apelianto pagrįstų argumentų dėl įrodymų turinio ir vertinimo, teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios pagrįstos byloje esančių įrodymų visetu. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos dėl šalių parodymų vertinimo tokio pobūdžio ginčuose.
60. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad nei liudytojų parodymai, nei byloje esantys rašytiniai įrodymai nepagrindžia apelianto ir ieškovės valios įsigyti ginčo turtą kaip bendrosios nuosavybės objektą. Priešingai, byloje esantys duomenys ir nustatytos aplinkybės labiau pagrindžia tikimybę, kad ginčo namas yra įgytas ieškovės asmeninėmis lėšomis ir yra jos asmeninė nuosavybė. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad šalys kaip sugyventiniai bendrosios jungtinės veiklos būdu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo ginčo nekilnojamąjį turtą, o byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju buvo šalių bendras susitarimas įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Dėl ginčo turto esminio pagerinimo ieškovės ir atsakovo bei asmeninėmis atsakovo lėšomis, asmeniniu darbu, įgūdžiais, žiniomis
61. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas teigė, jog ginčo nekilnojamojo turto pagerinimo darbai buvo atlikti daugiausiai jo lėšomis, asmeniniu darbu, įgūdžiais, žiniomis. Name remontus pradėjo daryti 1999 m. ir 2000 m. pradžioje; name reikėjo pajungti naują katilą, tvarkė virtuvę: reikėjo versti (sumažinti) langą, reikėjo užtaisyti kamino nišas, klijavo plyteles; reikėjo tvarkyti tvoros pamatus, juos tvarkė apie 2002 m.; buvo atliekamas gyvenamojo namo apšiltinimas buvo, pirko plastikines lenteles, polistirolo plokštes; už remontus bei statybines medžiagas, buvo perkama iš ieškovės rankose turėtų pinigų, kuriuos jis jai duodavo, perduodavo saugoti. Teigė, jog pardavęs savo namą iš karto pirko statybines medžiagas namo remontui ir tuo pačiu skyrė verslui; savo asmeninių lėšų į namų valdą iki santuokos sudarymo investavo apie 20 000 Lt (5 792,40 Eur).
62. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės nurodytą aplinkybę, jog namą su ūkiniais pastatais ieškovė įsigijo, kad galėtų verstis ūkine veikla kartu su dukros šeima, kad su atsakovu niekada kartu nevykdė gyvulininkystės verslo ir jokių bendrų pajamų neturėjo, bei iki santuokos jokios bendros nuosavybės neįgijo, kaip ir neįgijo nekilnojamojo turto ir santuokos metu, paneigia rašytiniai įrodymai. Visuose procesiniuose dokumentuose apeliantas nurodė, kad jis nusipirko automobilį, pritaikė jį gyvulių vežiojimui ir supirkinėjo galvijus, o kadangi sekėsi neblogai, ieškovė pradėjo dirbti kartu, pelnas būdavo apie 20 000 Lt per mėnesį. Dalis pinigų buvo išleidžiama gyvulių šėrimui, o kita dalis - namų valdos kiemo betonavimui ir aplinkos tvarkymui, gyvenamojo namo remontui. Teisėjų kolegija atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pats apeliantas pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog verslas buvo vykdomas 2003-2005 m.; žemės sklypus įsigijo kartu vykdydami verslą su ieškove; žemės sklypai buvo įgyti, kai tuo metu vykdė verslą ir supirkinėjo gyvulius, o ieškovė supirkinėjo su broliu ir žentu, todėl verslas buvo atskirai, t. y. ką vykdė, tai buvo jo asmeninė veikla, o ką vykdė ieškovė, tai taip pat buvo jos asmeninė veikla. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino, kad vystant verslą, atsakovas gaudavo ne tik pajamas, bet turėdavo ir išlaidų. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors šalys iki santuokos gyveno kartu, tačiau bendrų pajamų nebuvo, tuo pačiu nebuvo bendro ūkio ir kiekviena šalis savo pinigais disponavo savo nuožiūra.
63. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esantis apelianto atsiskaitomosios sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2005-04-20 patvirtina, jog apeliantas išimdavo ženklias grynųjų pinigų sumas. Šie duomenys patvirtina apelianto nurodomas aplinkybes, kad jis perduodavo ieškovei grynuosius pinigus, kurie buvo naudojami bendrų poreikių tenkinimu. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šie duomenys parvirtina, jog apeliantas turėjo pakankamai pajamų, tačiau tai neįrodo, kad būtent šios visos jo gautos pajamos buvo panaudotos ginčo nekilnojamojo turto esminiam pagerinimui. Be to, kaip teisingai pažymėjo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, minėtu laikotarpiu šalys neturėjo sudarytos santuokos ir minimos lėšos laikytinos asmeninėmis apelianto lėšomis. Šių lėšų perdavimo ieškovei apeliantas nepagrindė.
64. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2005 m. birželio 7 d. kredito sutartis patvirtina, jog ieškovė gautus iš „Swedbank“ pinigus panaudojo gyvenamojo namo remontui. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šiuos byloje esančius įrodymus, nes ši pinigų suma nebuvo panaudota ginčo nekilnojamojo turto remontui, o buvo perduota ieškovės sūnui, kuris siekė nusipirkti gyvenamąjį būstą, tačiau jam nebuvo suteiktas banko kreditas. Ši vartojimo paskola gali patvirtinti tik teisiškai svarbias aplinkybes, t. y. ieškovė neturėjo sukaupusi jokių asmeninių lėšų, o gyvenamojo namo remontas buvo atliekas apelianto lėšomis ir jėgomis. Be to, už šios vartojimo paskolos grąžinimą laidavo apeliantas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
65. Ieškovė pirmosios instancijos teisme teigė, jog ji 2005 m. pasiėmė paskolą ir tvarkėsi, remontavo namo vidų. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2020 m. rugsėjo 10 d. „Swedbank“, AB pažymoje dėl įsipareigojimų įvykdymo nurodyta, jog pagal 2005 m. birželio 7 d. sutartį A. P. suteikė 20 000 Lt kreditą (skirtą būsto remontui), bei 2010 m. gegužės 27 d. visi turėti įpareigojimai buvo įvykdyti. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą neneigia, kad apeliantas laidavo pagal kredito sutartį, tačiau apeliantas nebuvo bendraskolis ir paskolos nedengė. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodė, kad kokia nors dalimi būtų prisidėjęs prie kredito grąžinimo. Todėl vertintina, kad ieškovė prisiimtą kreditą iki pat 2010 m. gegužės 27 d. dengė savo asmeninėmis lėšomis. Taigi, ir šiuo aspektu atsakovas neįrodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas iš esmės buvo pagerintas atsakovo asmeninėmis lėšomis.
66. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino draudimo sutarties, iš kurios, matyti, kad apeliantas buvo apdraudęs ginčo nekilnojamąjį turtą ir tai rodo, jog apeliantas rūpinosi bendru abiejų turtu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši sutartis, kaip ir kitos apelianto vardu sudarytos paslaugų sutartys, neįrodo, jog už suteiktas paslaugas pagal sutartis mokėjo konkrečiai atsakovas, juolab, jog ieškovė atsiliepime į patikslintą priešieškinį nurodė, jog visą laiką už komunalinius patarnavimus ir kitus mokesčius visada mokėjo ieškovė.
67. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad visuma įrodymų patvirtina, jog ieškovė, būdama moterimi, tiesiog fiziškai negalėjo atlikti statybos darbų, kurių atlikimui reikalinga vyriška jėga ir pastangos. Apelianto kviesti liudytojai patvirtino, kad nuo 1999 metų rudens apeliantas kartu su kitais asmenimis, retais atvejais ir su ieškovės artimais giminaičiais, nuolat atlikinėjo statybos darbus, pradedant pastato išorės darbais, baigiant vidaus statybos darbais.
68. Atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė statybos ir remonto darbus atliko pasitelkdama sūnų, jo uošvį ir kitus asmenis. Šią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į ieškovės į bylą pateiktus prekių pirkimo dokumentus, liudytojų E. K. (ieškovės sūnaus), J. K. (ieškovės marčios), L. G. (ieškovės sesers) parodymus. Teismas vertino, kad netikėti šių liudytojų teiktais parodymais, susijusiais su namo remontu, neturi pagrindo, nes minėti asmenys gyveno kartu su ieškove ir visus atliekamus darbus matė tiesiogiai. Teismas taip pat nustatė, kad aplinkybes, jog prie namo gerinimo darbų dirbo kaimynas, kurį samdė ieškovė, patvirtino liudytoja R. G. (ieškovės kaimynė). Tuo tarpu vertindamas atsakovo prisidėjimą prie ginčo turto pagerinimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, teigdamas, jog jis darė namo vidaus pagerinimo darbus, daug įdėjo asmeninio darbo bei žinių ir įgūdžių, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis iš tiesų yra baigęs kokius nors statybininko, apdailininko ar pan. kursus ir geba atlikti tokius darbus, ar nurodęs aplinkybes, kurios leistų teigti, jog iš tiesų jis geba atlikti šiuos jo išvardintus darbus. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesirėmė liudytojų (atsakovo dukrų) N. P. ir V. A. parodymais, nes vertino, kad liudytojų paminėti atsakovo atlikti darbai įvardinti abstrakčiai, nekonkretizuojant. Teismas taip nesirėmė liudytojo V. K. (atsakovas šiam liudytojui dėdė) teiktais parodymais, kadangi jie prieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams bei minėto liudytojo nurodytos aplinkybės nelogiškos. Teismas taip pat nesirėmė liudytojo V. B. (atsakovo draugo) parodymais, kadangi šis liudytojas taip pat nurodė darbus (katilo keitimo) jų nekonkretizuojant. Kaip pagrįstai nurodė teismas, nors ir darant prielaidą, jog kieto kuro katilą atsakovas su draugu ir keitė, tai neleidžia daryti išvados, jog toks atsakovo ir jo draugo atliktas darbas yra esminis, kuris iš esmės pagerino ginčo nekilnojamąjį turtą. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad ieškovė pateikė dokumentus, jog po galimai atsakovo pastatyto katilo 1999 m. pabaigoje, 2000 m. pradžioje kieto kuro katilas vėl buvo keistas. Teismas, vertindamas liudytojo A. Ž. parodymus apie 2017 m. lapkričio - gruodžio mėn. atsakovo užsakytus darbus, atkreipė dėmesį, jog minėto liudytojo atlikti darbai jau buvo atlikti ieškovei ir atsakovui būnant susituokus, tačiau liudytojui neįvardinus, kiek pinigų už atliktą darbą ir kieno konkrečiai sumokėti pinigai buvo, negalima kategoriškai teigti, jog galimai sumokėti pinigai buvo atsakovo bei jog šių darbų pagalba buvo iš esmės pagerintas ginčo nekilnojamasis turtas. Teismas darė išvadą, kad natūralu, jog šeimai gyvenant name reikia tiesiog kosmetinio/estetinio remonto, kas galimai ir buvo atlikta, o ne buvo iš esmės pagerintas ginčo nekilnojamasis turtas.
69. Atsižvelgiant į išdėstytą teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl ginčo turto pagerinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo savanoriška pagalba atliekant namo remontus, neįrodžius susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nepatvirtina bendrosios nuosavybės sukūrimo. Be to, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo indėlis į ginčo turtą yra toks reikšmingas, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą. Atsižvelgus į nurodytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nagrinėjamojoje byloje neįrodė, jog asmeninis ieškovės turtas (ginčo nekilnojamasis turtas) buvo pagerintas iš esmės tiek iki sudarant santuoką, t. y. gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, tiek santuokos metu (vedant bendrą ūkį) atsakovo asmeninėmis lėšomis bei darbu, žiniomis ar įgūdžiais. Taigi, atsakovas taip pat neįrodė, kad tarp šalių egzistavo susitarimas ginčo turtą sukurti kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog tai, kad atsakovas laisva valia dalyvavo ieškovei priklausančio gyvenamojo namo pagerinimo darbuose, galėtų būti tik pagrindas atsakovui kreiptis į teismą su ieškiniu dėl kompensacijos priteisimo.
70. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visetu. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys atsakovo priešieškinio argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovo teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas.
71. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
72. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
73. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovei priteisiamos 850 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
74. Apeliantas prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą dalyje dėl 147 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo iki teismo sprendimo priėmimo. Netenkinus apeliacinio skundo, atidėta žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei iš apelianto (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo P. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 850 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovo P. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 147 (vieną šimtą keturiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokant jį į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.