- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-24
- Bylos Nr.
- e2-1920-1099/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01396-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Pavel Liubkevič
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- M. M.
- Trečiasis asmuo
- A. J.
- Advokatai
- Algis Lukoševičius, Ingrida Varanavičė
dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui M. M. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo A. J..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo regreso tvarka už 2020 m. vasario 23 d. įvykio metu atsiradusią žalą – dėl transporto priemonės valdytojo nepranešimo apie padidėjusią draudimo riziką ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
2. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo M. M. 1 255,56 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 54,52 Eur palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodo, kad atsakovas M. M. 2020 m. vasario 23 d., apie 3.00 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę Honda, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo transporto priemonė), nebuvo atidus, važiuodamas atbulas pro stovinčią transporto priemonę Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė Toyota, apgadinta transporto priemonė), nepaliko saugaus tarpo iš šono, ją kliudė ir apgadino (toliau – ginčo eismo įvykis). Anot ieškovės, atsakovas eismo įvykio vietoje nepasiliko ir pasišalino, neiškvietęs policijos ir neinformavęs apgadintos transporto priemonės valdytojo.
4. Aiškina, kad ginčo transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi šios transporto priemonės vairuotojas buvo atsakingas už eismo įvykio kilimą, ieškovei draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga kompensuoti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą – tuo pagrindu ieškovė išmokėjo nukentėjusiajam asmeniui (jo draudikei) 1 255,56 Eur dydžio draudimo išmoką.
Šalies argumentai
5. Ieškovės teigimu, draudimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – draudimo sutartis) buvo numatyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama sutartimi nurodytomis sąlygomis, tarp jų – kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo, taip pat asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus, pažymint, kad šis reikalavimas netaikomas draudimo sutartį sudariusiam draudėjui (draudimo sutarties 1.5.2.11 punktas).
6. Pažymi, kad eismo įvykio metu ginčo transporto priemonę valdęs atsakovas buvo 19 metų amžiaus ir atitinkamai nepateikė šios informacijos – apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovei, t. y. kad ginčo transporto priemonę valdys asmuo, nesulaukęs 25 metų amžiaus. Taigi, anot ieškovės, šiuo atveju draudėjas (trečiasis asmuo) arba apdraustasis (atsakovas) sutarties galiojimo metu turėjo informuoti ieškovę (draudikę) apie draudimo rizikos padidėjimą, tačiau to nepadarė, todėl ieškovė, remdamasi Draudimo priežiūros komisijos (toliau – DPK) 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – Sąlygos) 36 punktu, kuriame nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka; draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (Sąlygų 38 punktas); padidėjus draudimo rizikai, draudėjas, draudikui pareikalavus, privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (Sąlygų 39 punktas).
7. Ieškovės vertinimu, bendradarbiavimo pareigos nevykdymas nulėmė neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant ieškovei teisę atgręžtiniu reikalavimu į atsakovą (draudėją) reikalauti nukentėjusiajam asmeniui išmokėtų sumų pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalį, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių (toliau – Taisyklės) 56, 62.2 punktus, draudimo sutarties 2.2.3 punktą. Taigi, šiuo pagrindu ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 627,78 Eur.
8. Be to, ieškovės teigimu, atsakovas iš eismo įvykio pasišalino, todėl šiuo pagrindu ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 1 255,56 Eur, remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punktu. Teigia, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas, todėl, sprendžiant asmens atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Anot ieškovės, civilinei atsakomybei kilti nebūtina asmens tyčia, užtenka konstatuoti nepakankamą asmens rūpestingumą; pats atsakovas pripažįsta, kad jis išlipo apžiūrėti transporto priemonės, kas, ieškovės nuomone, rodo, kad atsakovas suvokė kilus eismo įvykiui, tačiau jis nesielgė pagal Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, kuriuose numatytos eismo įvykio dalyvių pareigos.
Šalies argumentai
9. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 54,52 Eur kompensacinių palūkanų, kurios paskaičiuotos už laikotarpį nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2020 m. gruodžio 1 d.) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos.
10. Ieškovė nesutinka su atsakovo prašymu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė draudimo išmoką apgadintos transporto priemonės draudikei išmokėjo 2020 m. spalio 13 d., o ieškinys teismui pateiktas 2021 m. spalio 13 d., t. y. nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino.
11. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai paaiškino, kad ieškovė atlygino dėl ginčo 2020 m. vasario 23 d. eismo įvykio metu atsiradusią žalą nukentėjusios transporto priemonės Toyota draudikei ir atitinkamai įgijo regreso teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš atsakingo už ginčo eismo įvykio sukėlimą atsakovo. Pažymėjo, kad draudimo sutartyje, sudarytoje su trečiuoju asmeniu – draudėju, buvo nurodyta, jog ginčo transporto priemonės nevairuos asmenys, jaunesni nei 25 metų amžiaus, ir kurių vairavimo stažas mažesnis nei 2 metai. Nurodė, kad atsakovas neatitiko šių reikalavimų – jam eismo įvykio metu buvo 19 metų ir jo stažas sudarė tik apie 3 mėn., tačiau apie šią padidėjusią riziką ieškovei nebuvo pranešta, nors tokią pareigą turėjo tiek draudėjas (šiuo atveju trečiasis asmuo), tiek apdraustasis (šiuo atveju atsakovas), todėl atitinkamai atsakomybė kilo ir atsakovui. Pažymėjo, kad draudėjo vairavimo stažas sudarė virš 20 metų, tuo tarpu atsakovo, kaip minėta, tik apie 3 mėn., todėl ši aplinkybė neabejotinai padidino draudimo riziką; teigė, jog tokiu atveju draudimo išmoka būtų maždaug dvigubai didesnė (nei buvo nustatyta draudimo sutartyje), todėl ieškovė pagrįstai reikalauja 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovo. Taip pat aiškino, kad atsakovas pajuto transporto priemonių kontaktą, išlipo ir apžiūrėjo transporto priemones, todėl, kaip rūpestingas asmuo, suprato (turėjo suprasti), jog įvyko eismo įvykis, tačiau apie jį niekam nepranešė (nei policijai, nei nukentėjusios transporto priemonės valdytojui) ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonių (bent jau Toyota) apgadinimai matomi ir vizualiai (bent jau kai kurie); tuo labiau, jog atsakovas turėjo suprasti, kad tam tikri apgadinimai gali būti ir nematomi (būti automobilio viduje). Anot atstovės, šiuo atveju administracinio nusižengimo byla neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl civilinės atsakomybės, kadangi įrodinėtinos kitokios aplinkybės. Ieškovės atstovė nesutiko su atsakovo ir trečiojo asmens ieškinio senaties termino skaičiavimu ir pažymėjo, kad šiuo atveju ieškinio senatis ieškovei prasidėjo tik kai ji atlygino transporto priemonės Toyota draudikei atsiradusią žalą, t. y. 2020 m. spalio 13 d., atitinkamai ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido. Nurodė, kad ieškovės reikalavimai yra alternatyvūs – jeigu būtų tenkinti abu, vienas reikalavimas apimtų kitą, t. y. ieškovė neprašo priteisti daugiau nei faktiškai buvo išmokėta draudimo išmoka.
Atsiliepimas
12. Atsakovas M. M. atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
13. Atsakovas, pirmiausia, nurodo, kad šioje byloje draudikė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per filialą Lietuvoje, 2020 m. vasario 23 d. įvykusio eismo įvykio metu apgadinto automobilio Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkei (valdytojai) UAB „COROLLA VENTURES“ žalą (nuostolius) atlygino, t. y. sumokėjo 1 255,56 Eur draudimo išmoką, iki 2020 m. spalio 5 d. ir regreso teise pareikalavo iš ieškovės, todėl, atsakovo vertinimu, nuo šios dienos skaičiuotinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 2021 m. spalio 5 d., o ieškinys pareikštas tik 2021 m. spalio 13 d., t. y. praleidus nurodytą ieškinio senaties terminą.
14. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nenurodo aiškių ir tikslių ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, t. y. pateikia prieštaringas bei vieną kitą šalinančias ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes – nurodo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatytą draudėjo atsakomybę dėl netinkamo TPVCAPDĮ nuostatų vykdymo, tačiau nutyli aplinkybę, kad ginčo transporto priemonės draudėjas yra ne atsakovas, o A. J., kuriam jokie reikalavimai net nėra reiškiami (kuris TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies prasme galimai yra atsakingas už draudimo sutartyje nustatytų pareigų nevykdymą). Teigia, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyta draudiko teisė reikalauti atsakomybės tik iš draudėjo, t. y. jog būtent draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu jis nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, tačiau nenumatyta teisė draudikui reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš transporto priemonės valdytojo, t. y. šiuo atveju atsakovo. Taigi, atsakovo vertinimu, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pagrindu ieškovė neturi reikalavimo teisės priteisti išmokėtą sumą ar jos dalį regreso teise iš atsakovo.
15. Anot atsakovo, asmens pasišalinimas iš įvykio vietos arba pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant KET reikalavimus gali pasireikšti tik tyčia, t. y. sąmoningu veiksmu, todėl šiuo atveju ieškovė turėjo įrodyti, jog atsakovas iš įvykio vietos pasitraukė tyčia – sukėlė autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas dėl tokių savo veiksmų išvengti atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio vietos.
16. Be to, aiškina, kad kitoje administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-1812-1015/2020 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-01396-2020-4) įsiteisėjusiu nutarimu jau buvo konstatuota, jog atsakovas iš eismo įvykio vietos nepasišalino, t. y. nežymiai kliudęs kitą stovintį automobilį Toyota bei apžiūrėjęs nurodytą automobilį ir nepastebėjęs jokių jo išorinių apgadinimų, išvažiavo iš įvykio vietos ir tokiais veiksmais jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 2 dalyje (pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles), nepadarė. Pažymi, kad įvykio metu atsakovas apžiūrėjo transporto priemonę Toyota, tačiau jokių akivaizdžių apgadinimų nepastebėjo. Atkreipia dėmesį į tai, kad administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-1812-1015/2020 liudytoju apklaustas V. T. parodė, jog taip pat jokių automobilio Toyota apgadinimų po įvykio nepastebėjo, o apie įvykį sužinojo tik kitos dienos vakare, kai jam apie tai pasakė kitas asmuo; be to, po įvykio šį automobilį vairavo dar kitas vairuotojas, kuris taip pat jokių apgadinimų nepastebėjo. Pažymi, kad iš nagrinėjamoje byloje pačios ieškovės pateiktų duomenų matyti, jog visi automobilio Toyota apgadinimai nėra išoriniai ir akivaizdžiai matomi, o nustatyti tik specialiųjų priemonių (automobilinio keltuvo) pagalba atlikus šio automobilio apžiūrą specializuotame autoservise. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nenurodo ir nepateikia jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas turi specialių žinių ir įvykio metu – tuo labiau naktį, galėjo matyti, matė ir suprato, jog apgadino kitą transporto priemonę, tačiau elgdamasis nerūpestingai bei vengdamas civilinės atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos pažeidžiant KET reikalavimus. Taigi, atsakovo vertinimu, šioje byloje nėra TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto pagrindo, kuriuo ieškovei atsirastų regreso teisė reikalauti, jog atsakovas grąžintų sumokėtas sumas.
Atsiliepimas
17. Trečiasis asmuo A. J. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.
18. Trečiasis asmuo iš esmės palaiko ir atkartoja atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją ir argumentus. Pažymi, kad ginčo eismo įvykio ir šiuo metu trečiasis asmuo buvo/yra ginčo transporto priemonės draudėjas (savininkas), tačiau automobilį eismo įvykio metu vairavo atsakovas, kuris atitinkamai buvo tik ginčo transporto priemonės valdytojas, todėl, anot trečiojo asmens, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies prasme ieškovė turi reikalavimo teisę dėl išmokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo regreso teise tik iš trečiojo asmens (o ne atsakovo). Be to, trečiojo asmens vertinimu, būtent ieškovei teko pareiga įrodyti, kad ginčo įvykio metu atsakovas galėjo ir turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis ir pasišalino iš eismo įvykio vietos (tačiau to, anot trečiojo asmens, ieškovė neįrodė). Palaiko atsakovo poziciją dėl ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje, t. y. kad ieškovė jį praleido ir vien šiuo pagrindu ieškinys atmestinas.
Šalies argumentai
19. Atsakovo ir trečiojo asmens atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė atsakovo ir trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Nurodė, kad ieškovė neturi teisės reikšti tokių alternatyvių reikalavimų. Pakartotinai pažymėjo, kad susidūrimo metu atsakovas nepastebėjo jokių apgadinimų (tuo labiau neturi specialių žinių), to iš karto nepastebėjo ir nukentėjusios transporto priemonės vairuotojai, atitinkamai nebuvo atsiradusi ir pareiga pranešti apie eismo įvykį, dėl to atsakovas nepasišalino iš eismo įvykio (nesuvokė, kad pasišalina ir eismo įvykio vietos, elgėsi rūpestingai); ši aplinkybė buvo konstatuota ir administracinio nusižengimo byloje. Aiškino, kad prievolę pranešti draudikei dėl padidėjusios draudimo rizikos turi tik draudėjas, o ne valdytojas, atitinkamai ir atsakomybė galėjo kilti tik trečiajam asmeniui, todėl šiuo atveju ieškovė pasirinko ne tą atsakovą. Pažymėjo, kad ieškinio senatis skaičiuojama nuo pagrindinės išmokos sumokėjimo – šiuo atveju transporto priemonės Toyota draudikei 2020 m. spalio 5 d. išmokėjus draudimo išmoką, todėl ieškovė laikytina praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą.
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
20. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos, viešų registrų duomenų, šalių paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad transporto priemonė Honda Accord, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise aktualiu laikotarpiu priklausė/priklauso trečiajam asmeniui A. J., bei kuris, kaip draudėjas, 2019 m. rugpjūčio 2 d. sudarė su ieškove įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); draudimo laikotarpis – nuo 2019 m. rugpjūčio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.
21. Minėtos draudimo sutarties 1.5.2.11 punkte nurodyta, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo; transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti šioje sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus; šis reikalavimas netaikomas draudimo sutartį sudariusiam draudėjui. Be to, draudimo sutarties 1.5.3 punkte nustatyta, kad vadovaujantis DPK patvirtintų standartinių draudimo sutarties sąlygų VI dalies „Draudimo rizikos padidėjimas ir sumažėjimas“ 38 punktu, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią riziką. <...> Vadovaujantis Taisyklių 62.2 punktu draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, jeigu sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko.
22. Nustatyta (ir byloje ginčo dėl to nekilo), kad 2020 m. vasario 23 d. apie 3:00 val. atsakovas vairavo ginčo transporto priemonę Honda Accord, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelėje ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), buvo neatidus, važiuodamas atbulas pro stovinčią transporto priemonę Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepaliko saugaus tarpo iš šono, ją kliudė ir apgadino.
23. Iš atsakovo paaiškinimų ir prijungtos administracinio nusižengimo bylos Nr. A15-1812-1015/2020 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-01396-2020-4) duomenų nustatyta, kad atsakovas, išlipęs iš vairuotos ginčo transporto priemonės, apžiūrėjo transporto priemonę Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iš įvykio vietos išvažiavo; anot atsakovo, jis manė, jog jokių apgadinimų kitai transporto priemonei nepadarė, todėl niekam apie įvykį nepranešė.
24. Administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-1812-1015/2020 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-01396-2020-4) įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena atsakovo atžvilgiu pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nutraukta, nes veika – pasišalinimas iš eismo įvykio vietos – nepadaryta; atsakovas nubaustas tik už KET nuostatų pažeidimą (iš esmės už eismo įvykio sukėlimą).
25. Nustatyta, kad transporto priemonė Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta KASKO draudimu; jos draudikas AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per filialą Lietuvoje, nurodytos transporto priemonės savininkei (valdytojai) UAB „COROLLA VENTURES“, pagal UAB „Mototoja“ remonto sąmatą ir 2020 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2020 m. spalio 5 d. išmokėjo 1 255,56 Eur draudimo išmoką ir tą pačią dieną kreipėsi į ieškovę, kaip ginčo transporto priemonės draudikę, dėl 1 255,56 Eur draudimo išmokos grąžinimo.
Motyvuojamoji dalis
26. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė 2020 m. spalio 13 d. sumokėjo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per filialą Lietuvoje, nurodytą 1 255,56 Eur sumą ir 2020 m. spalio 15 d. pretenzija kreipėsi į atsakovą dėl nurodytos sumos atlyginimo ieškovei (motyvuojant tuo, jog atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos ir nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką).
27. Nustatyta, kad atsakovas M. M. teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones įgijo 2019 m. gruodžio 19 d.; trečiasis asmuo A. J. – 1999 m. gruodžio 30 d. (pagal draudimo sutarties duomenis (draudimo sutarties 1.61 punktas); byloje ginčo dėl šių aplinkybių nekilo).
Ieškinys tenkintinas visiškai.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
28. Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad dėl atsakovo kaltės, valdžiusio transporto priemonę Honda, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo apdrausta ieškovės, buvo apgadinta kita transporto priemonė Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); ieškovė, šį įvykį pripažinusi draudiminiu, išmokėjo 1 255,56 Eur draudimo išmoką už apgadintą transporto priemonę jos draudikei. Taigi, spręstina, kad ieškovė, atlyginusi minėtą žalą, įgijo teisę regreso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš kalto/atsakingo asmens (esant teisiniam tam pagrindui). Kita vertus, nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to ar ieškovė turi teisę regreso teise reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovo – ginčo transporto priemonės valdytojo, taip pat dėl ieškinio senaties termino taikymo.
Dėl ieškinio senaties termino
29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018).
30. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad yra reiškiamas regresinis reikalavimas, kylantis iš draudimo teisinių santykių, kuriam taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Ginčas byloje kilo dėl šio termino pradžios skaičiavimo momento – atsakovo ir trečiojo asmens vertinimu, ieškinio senatis skaičiuojama nuo pagrindinės išmokos sumokėjimo – šiuo atveju transporto priemonės Toyota draudikei 2020 m. spalio 5 d. išmokėjus draudimo išmoką; tuo tarpu ieškovė laikėsi pozicijos, jog ieškinio senatis ieškovei prasidėjo tik kai ji atlygino transporto priemonės Toyota draudikei atsiradusią žalą, t. y. 2020 m. spalio 13 d.
Žemesnės instancijos teismas
31. Bylos duomenimis nustatyta, kad apgadintos transporto priemonės draudikas AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per filialą Lietuvoje, nurodytos transporto priemonės savininkei (valdytojai) 2020 m. spalio 5 d. išmokėjo 1 255,56 Eur draudimo išmoką ir tą pačią dieną kreipėsi į ieškovę, kaip ginčo transporto priemonės draudikę, dėl 1 255,56 Eur draudimo išmokos grąžinimo; ieškovė 2020 m. spalio 13 d. sumokėjo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per filialą Lietuvoje, nurodytą 1 255,56 Eur sumą.
32. Taigi, teismo vertinimu, ieškovės teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmoką (jos dalį) iš atsakovo atsirado nuo to momento, kai ieškovė draudimo išmokos sumą sumokėjo apgadintos transporto priemonės draudikei (kuri administravimo žalos bylą ir tik 2020 m. spalio 5 d. išmokėjo draudimo išmoką), t. y. nuo 2020 m. spalio 13 d. Taigi, nuo šio momento ieškovė įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovui ir regreso tvarka reikalauti atsakovo atlyginti žalą, atitinkamai nuo tada prasidėjo ir ieškinio senaties terminas. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012).
Dėl (ne)pranešimo apie padidėjusią riziką
33. Pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (kodifikuota redakcija) (toliau — Direktyva) 14 straipsnį valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė.
34. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, sudarant turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
35. Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis; Sąlygų 14 punktas). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014).
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013). Direktyva nereglamentuoja draudimo rizikos įvertinimo ir draudimo įmokos apskaičiavimo, juolab nenustato įpareigojimo suteikti vienodą draudimo apsaugą visiems asmenims už vienodo dydžio įmoką. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų. Remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 117 straipsnio 1 dalimi, draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos.
37. Be to, kasacinis teismas ne vieną kartą yra konstatavęs, kad asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu, todėl draudikas gali nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų. Vien tas faktas, kad viena asmenų grupė dėl savo objektyvių savybių, tiesiogiai susijusių su draudžiamojo įvykio rizika, draudimo apsaugą gauna mokėdama mažesnę draudimo įmoką negu kita grupė, kuriai būdinga didesnė įvykio rizika, pats savaime nesuponuoja išvados, kad pastarosios draudimo apsauga yra siaurinama, pažeidžiant teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014).
Žemesnės instancijos teismas
38. Sąlygose nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas); jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (38 punktas); padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (39 punktas). Ši pareiga buvo numatyta ir tarp ieškovės bei trečiojo asmens sudarytoje draudimo sutartyje (1.5.3 punktas). Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (62.2 punktas). Draudėjo pareiga, sutarties galiojimo metu, informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą nustatyta ir CK 6.1010 straipsnio 1 dalyje.
39. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).
40. Viena vertus, byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu atsakovas buvo 19 metų amžiaus ir atitinkamai neturėjo 2 metų vairavimo stažo (atsakovo vairavimo stažas sudarė tik apie 3 mėn.). Taigi, apie aplinkybę, kad ginčo transporto priemonę vairuos asmuo, neatitinkantis draudimo sutarties 1.5.2.11 punkte nustatytų reikalavimų, ieškovė turėjo būti informuojama, t. y. būti informuojama apie draudimo rizikos padidėjimą. Teismo vertinimu, transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Šią išvadą, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir ginčo eismo įvykio aplinkybės – nakties metu, esant minimaliam eismo intensyvumui, stovėjimo aikštelėje, esant nepavojingoms oro sąlygoms, atsakovas sukėlė eismo įvykį.
41. Kita vertus, aukščiau nurodyti teisės aktai nustato draudikui teisę susigrąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos, jeigu nesuteikta draudikui informacijos sutarties sudarymo metu arba vėliau nepranešta apie draudimo rizikos padidėjimą, būtent iš draudėjo (o ne ir iš apdraustojo, kaip teigė/interpretavo ieškovė).
42. Akcentuotina, jog civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai yra trinariai, t. y. juose įprastai dalyvauja trys asmenys: už eismo įvykį atsakingos transporto priemonės savininkas (valdytojas), pastarojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu apdraudęs ir šios rūšies draudimo apsaugą suteikęs draudikas (draudimo bendrovė) ir nukentėjęs (žalos patyręs asmuo) – naudos pagal draudimo sutartį gavėjas, dar kitaip vadinamas draudimo išmokos gavėjas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio norma, suteikianti teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, taikytina draudiko ir draudėjo teisiniam santykiui, kuris iš esmės yra vidinis draudimo teisinis santykis, jis taip pat yra ir sutartinis santykis.
Žemesnės instancijos teismas
43. Nagrinėjamu atveju draudimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir trečiojo asmens A. J. (kuris buvo/yra ir ginčo transporto priemonės savininkas); atsakovas M. M. nebuvo/nėra šios draudimo sutarties šalimi, todėl jam negali kilti sutartinė atsakomybė (šiuo atveju dėl galimai netinkamai vykdytos draudimo sutartyje nustatytos pareigos pranešti apie padidėjusią draudimo riziką). Taigi, nors ginčo atveju atsakovui, kaip ginčo transporto priemonės valdytojui, kaip ir draudėjui (trečiajam asmeniui), galiojo draudimo apsauga (ką patvirtino ir pati ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką apgadintos transporto priemonės draudikei), jam vairuojant draudimo sutartyje nurodytą transporto priemonę, tačiau ieškovė nepagrįstai nurodė, kad ir atsakovas (kaip transporto priemonės valdytojas) privalėjo informuoti ieškovę apie pasikeitusią draudimo riziką ir atitinkamai dėl to jam kyla civilinė atsakomybė. Net ir pripažinus, jog ši pareiga buvo netinkamai vykdoma ar nevykdoma (iš draudėjo pusės), tai nesudaro pagrindo laikyti, jog ieškovė turi atgręžtinio reikalavimo teisę remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi į apdraustąjį asmenį – šiuo atveju atsakovą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors teismų praktika šiuo klausimu nėra pakankamai išplėtota, tačiau tokios pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismas panašaus pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A50-412/2008; 2021 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1844-779/2021).
Dėl (ne)pasišalinimo iš eismo įvykio vietos
44. Ieškovė taip pat teigė, kad atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino, todėl šiuo pagrindu ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 1 255,56 Eur, remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu; anot ieškovės, civilinei atsakomybei kilti nebūtina asmens tyčia, užtenka konstatuoti nepakankamą asmens rūpestingumą; atsakovas nesutiko ir su šia ieškovės pozicija, nurodęs, jog asmens pasišalinimas iš įvykio vietos gali pasireikšti tik tyčia, tačiau jos ieškovė neįrodė; be to, atsakovas nesuvokė, kad pasišalina iš eismo įvykio vietos, elgėsi rūpestingai; anot atsakovo, ši aplinkybė buvo konstatuota ir administracinio nusižengimo byloje.
45. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos.
46. Tokia įstatymų leidėjo pozicija (dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto) paaiškinama tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, bene svarbiausia su juo susijusios vairuotojo (eismo dalyvio) pareiga pagal KET tampa nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, pranešti policijai apie įvykį, bei imtis kitų veiksmų, išvardintų TPVCAPDĮ 12 straipsnyje. Šie reikalavimai yra svarbūs tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai (be kita ko, asmenų blaivumas), asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 59.4 punkte yra įtvirtinta analogiška nuostata, suteikianti draudikui teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų pasišalinęs iš įvykio vietos atsakingas už žalos padarymą asmuo.
47. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta transporto priemonės valdytojo pareiga įvykus eismo įvykiui apie eismo įvykį nedelsiant pranešti policijai KET nustatytais atvejais. Pagal KET 222 punktą tais atvejais, kai dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Minėta, kad pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą asmuo, pasišalinęs iš įvykio vietos, t. y. pažeidęs KET 222 punkte nustatytą imperatyvųjį reikalavimą, turi atlyginti draudikui sumokėtą nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas; sprendžiant vairuotojo atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą, t. y. siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta (CPK 4 straipsnis), kad nenustatyta, jog KET taisyklių pažeidimas ar pasišalinimas iš įvykio vietos turi būti tyčinis, todėl kaltė gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014).
48. Taigi, pritartina ieškovės pozicijai (ir atmestina atsakovo), kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė (ar turėjo suvokti), jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu.
49. Atsakovas, be kita ko, aiškino, jog administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-1812-1015/2020 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-01396-2020-4) įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena atsakovo atžvilgiu pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nutraukta, nes veika – pasišalinimas iš eismo įvykio vietos – nepadaryta, todėl jo veiksmų negalima traktuoti kaip pasišalinimo iš eismo įvykio vietos.
50. CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, susijusių su asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis), aiškindamas analizuojamą CPK 182 straipsnio 3 punktą, yra nurodęs, jog: i) prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės. Visgi, teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas; ii) į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, o kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi; iii) išteisinamasis nuosprendis absoliučiai visais atvejais negali būti pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai. Teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Nurodyti išaiškinimai taikytini kalbant ir apie administracinio nusižengimo nutarimą bei jo pasekmes.
51. Aplinkybė, kad atsakovas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos nebuvo nubaustas, administracinio teisės pažeidimo byla dėl administracinio teisės nusižengimo, numatyto pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, buvo nutraukta, nepaneigia draudiko teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos. Civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar asmeniui buvo taikyta administracinė atsakomybė. Vienu veiksmu gali būti padaroma žala skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė. Atitinkamai asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014). ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Tuo tarpu civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Vadinasi nagrinėjamu atveju administracinės teisenos bylose nustatyti faktai neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje ir nereiškia, kad atsakovo kaltė buvo visiškai paneigta teismo išvadomis, nustatytomis administracinio nusižengimo byloje (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
52. Taigi, teismo vertinimu, individualizuojant aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, pažymėtina, jog ta įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-1812-1015/2020 dalis, kuria nustatyta, jog administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį buvo nutraukta, kadangi atsakovo padaryta veika neturi ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo požymio, šioje civilinėje byloje prejudicinės galios neturi. Administracinio nusižengimo byloje valstybė siekė atsakovą nubausti už viešosios teisės pažeidimus, numatytus ANK, tačiau civilinės atsakomybės pobūdžio klausimų nesprendė. Taigi, pažymėtina, kad administracinio nusižengimo byloje padarius išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos fakto, sprendžiant dėl atsakovo administracinės atsakomybės, nėra pagrindo savaime daryti išvadą nagrinėjamoje civilinėje byloje, kad atsakovas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl ši aplinkybė bus analizuojama toliau sprendime.
53. Be to, pažymėtina, kad civilinė atsakomybė už žalą, padarytą draudikui padidinto pavojaus šaltinio valdytojo – yra civilinės teisės institutas ir tai lemia, kad, sprendžiant dėl atsakingo asmens civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ, jo veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę teisę. Civilinę bylą dėl atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nagrinėjantis teismas vertina atsakingo už žalą asmens veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl šiuo atveju aplinkybė, ar atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, nustatoma vertinant įrodymus pagal civilinio proceso taisykles. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, o civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai.
54. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo daryti išvados, jog atsakovas tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos; to neįrodinėjo ir ieškovė. Kita vertus, kaip minėta, kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu.
55. Neatsargi kaltės forma civilinėje teisėje turi dar dvi rūšis: i) didelį neatsargumą ir; ii) paprastą neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-421/2021), jog CK nuostatose, reguliuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos, tačiau:
– laikoma, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras;
– didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis;
– paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reguliuojamo įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes.
56. CK 6.248 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. Pripažįstama, kad asmens elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto, kai asmuo nėra tiek atidus ir rūpestingas, kiek esant analogiškoms aplinkybėms būtų galima protingai reikalauti iš apdairaus asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019).
57. Teismų praktikoje nurodoma, jog draudikui, nedalyvavusiam eismo įvykyje, objektyviai įrodyti ar kaltininkas suprato, kad įvyko eismo įvykis, yra praktiškai neįmanoma, tačiau kiekvienam transporto priemonės valdytojui privalo būti žinoma, jog jis, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, vairuodamas automobilį, turi būti atsargus ir atidus – važiuoti taip, kad nebūtų daroma žala kitų asmenų turtui, kitaip tariant, transporto valdytojai visais atvejais privalo elgtis atsakingai (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-462-603/2019).
58. Taigi, didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti.
59. Nagrinėjamu atveju tiek iš byloje esančios rašytinės medžiagos, iš prijungtos administracinio nusižengimo bylos duomenų, tiek iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2020 m. vasario 23 d. apie 3:00 val. atsakovas vairavo ginčo transporto priemonę Honda Accord, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelėje ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), apsisukinėjo aikštelėje; garsiai grojant muzikai, pajautė, kad prie kažko prisilietė; sustojęs jis apžiūrėjo kitą automobilį, tačiau, anot atsakovo, jokių apgadinimų nepastebėjo, tuo labiau buvo tamsus metas; savo automobilio nežiūrėjo, nes jis jau buvo apgadintas anksčiau; dar nufotografavo kitą automobilį ir išvažiavo, nekviesdamas policijos pareigūnų; atsakovo vertinimu, išvažiuodamas jis manė, kad prisilietė prie kito automobilio valstybinio numerio ženklo.
60. Teismo vertinimu, visos nurodytos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad atsakovas suvokė susidariusią situaciją, t. y. kad įvyko jo vairuojamos transporto priemonės susidūrimas su kita transporto priemone, tačiau pats subjektyviai įvertino, jog kitai transporto priemonei jokios žalos nebuvo padaryta, todėl nusprendė išvažiuoti iš įvykio vietos nepranešus nei policijai, nei kitos transporto priemonės savininkui/valdytojui. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje atsakovas buvo nubaustas 11 Eur bauda už administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ANK 417 straipsnio 7 dalyje – už KET pažeidimus, nulėmusius eismo įvykio sukėlimą; šios nutarimo dalies atsakovas neskundė.
61. Taigi, teismas sprendžia, kad atsakovas suvokė/turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis (kontaktas su kitu objektu), tačiau nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nedėjo pakankamai pastangų realiai – objektyviai, įvertinti situacijos, t. y. ar tikrai jokia žala/apgadinimai nebuvo padaryti. Pažymėtina, kad atsakovas pats administracinio nusižengimo byloje nurodė, jog buvo tamsus metas, dėl ko turėjo suprasti, jog tam tikri apgadinimai po įvykusio smūgio/prisilietimo gali būti ir nematomi tokiu paros metu (naktį) (kaip kad ir įvyko nagrinėjamu atveju – šviesoje, esant pakeltai transporto priemonei, dalis apgadinimų buvo matomi ir vizualiai) ir/arba būti vidiniai (t. y. net nematomi išoriškai; nagrinėjamu atveju dalis apgadinimų buvo automobilio viduje – už priekinio bamperio); tuo labiau turėjo suprasti, kad ne jis, kaip suinteresuotas asmuo, o galimai apgadintos transporto priemonės savininkas/valdytojas, jeigu jo nėra – policija, sprendžia ar šiuo atveju kita transporto priemonė buvo apgadinta ar ne. Atsakovas neįrodinėjo (nei šioje, nei administracinio nusižengimo byloje), kad bent bandė surasti kitos transporto priemonės savininką/valdytoją (pavyzdžiui, kreipęsis į prie aikštelės veikiančias įstaigas, palikęs savo kontaktinius duomenis (už galimai apgadintos transporto priemonės valytuvo/lango ir pan.), pranešęs apie įvykį policijai, o tiesiog išvažiavo, t. y. pasišalino iš eismo įvykio vietos.
62. Apibendrindamas, teismas pažymi, kad atsakovo veiksmai, pasišalinant iš įvykio vietos, vertintini kaip padaryti dėl neatsargumo (šiuo atveju paprasto), netinkamo savo pareigų padarius eismo įvykį teisinio vertinimo. Teismo vertinimu, nekvestionuojant aplinkybės, jog atsakovas, sukėlęs eismo įvykį, patyrė tam tikrą stresą (nors ir neįrodinėjo šios aplinkybės), tačiau akivaizdu, jog patirtas stresas nesukliudė objektyviai suvokti atsitikusio įvykio (avarijos) reikšmės – padaryti kitos transporto priemonės nuotraukas (ir būtent tų vietų, kurios, kaip paaiškėjo po patikrinimo, ir buvo apgadintos). Kaip minėta, atsakovas suvokė/turėjo suvokti, jog padarė eismo įvykį, tačiau elgėsi nerūpestingai – nepranešė apie jį nei nukentėjusios transporto priemonės savininkui/valdytojui (net jo neieškojo), policijai, o pasišalino iš eismo įvykio. Nors iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas ginčo eismo įvykio metu turėjo tik apie 3 mėn. vairavimo stažą, tačiau bonus pater familias etalonas reikalauja, jog asmuo išmanytų kelių eismo taisykles ir, patekęs į eismo įvykį, nesant tam objektyviai pateisinamų aplinkybių, nepasišalintų iš eismo įvykio vietos; tuo labiau neturėdamas žinių (nei specialių (transporto srityje), nei praktinių (vairavimo, transporto priemonės remontavimo įgūdžių ir pan.)) dėl transporto priemonės apgadinimų padarymo/nepadarymo, turėjo apie jį pranešti KET nustatyta tvarka (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas, KET 222 punktas), o ne pasišalindamas, taip apsunkindamas galimybes nustatyti savo tapatybę, eismo įvykio padarymo aplinkybes (įskaitant ir blaivumo patikrinimą). Vien ta aplinkybė, kad apgadintos transporto priemonės vairuotojai iš karto nepastebėjo transporto priemonės apgadinimų, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo veiksmų, nes jie nežinojo, kad į jų valdomą transporto priemonę buvo atsitrenkta/atsiremta; šią aplinkybę jiems nurodžius šalia eismo įvykio vietos veikiančios įstaigos darbuotojui, atitinkamai buvo pastebėti ir vėliau užfiksuoti transporto priemonės apgadinimai.
63. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, jog jo veiksmai šiuo atveju atitiko atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio modelį; nors byloje nėra neabejotinai nustatyta, kad vairuotojas suvokė apie jo padarytą eismo įvykį, tačiau remiantis pakankamai protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, vairuotojas galėjo ir turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis (net ir po transporto priemonių prisilietimo/nežymaus kontakto įprastai būna tam tikrų apgadinimų), todėl atsakovas pripažintinas kaltu dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos (civilinės atsakomybės prasme). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai iš esmės panašaus pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-462-603/2019; 2020 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-865-640/2020; 2021 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-480-933/2021; Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-649-368/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-744-440/2020; 2021 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-12-883/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1201-460/2020).
64. Tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama (ir kurios nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė), tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo turi įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).
65. Taigi, kaip jau buvo konstatuota šiame sprendime, atsakovas kliudė kitą stovintį automobilį, jį apgadino, apie eismo įvykį apgadintos transporto priemonės savininkui/valdytojui ir/ar policijai nepranešė ir iš eismo įvykio pasišalino, t. y. atliko neteisėtus, neatsargius veiksmus. Ieškovė, išmokėjusi apgadintos transporto priemonės draudikei draudimo išmoką už šiuo eismo įvykiu padarytus apgadinimus, patyrė 1 255,56 Eur žalą, todėl yra atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtos žalos priežastinis ryšys; pažymėtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo ieškovės atlygintos žalos dydžio, todėl teismas plačiau dėl jos nepasisako.
66. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad byloje įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovo atsakomybei kilti, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina suma už ginčo transporto priemonės Toyota, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimus sudaro 1 255,56 Eur (CK 6.249, 6.270 straipsniai; TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl kompensacinių ir procesinių palūkanų priteisimo
67. Pagal CK 6.261 straipsnį praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005). Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 54,52 Eur kompensacinės palūkanos už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. spalio 13 d., taikant metinę 5 proc. normą.
68. Tenkinant ieškovės prašymą, iš atsakovo priteistinos 5 proc. metinės procesinės palūkanos už priteisiamą 1 310,08 Eur (1 255,56 Eur + 54,52 Eur) sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
69. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
70. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
71. Ieškovė patyrė byloje 99,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 29 Eur žyminis mokestis ir 70,08 Eur išlaidos advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti.
72. Atsakovas patyrė byloje 3 146 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.
73. Trečiasis asmuo A. J. patyrė byloje 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.
74. Teismo vertinimu, ieškovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai didelės ir reikėtų jas mažinti.
75. Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas visiškai, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 99,08 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovui ir trečiajam asmeniui, palaikiusiam atsakovo poziciją, patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
76. Byloje iš viso patirta 10,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui M. M. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo A. J., tenkinti.
Priteisti iš atsakovo M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, 1 255,56 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt penkis eurus 56 ct) išmokėtos draudimo išmokos, 54,52 Eur (penkiasdešimt keturis eurus 52 ct) palūkanų, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 310,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 99,08 Eur (devyniasdešimt devynis eurus 8 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 10,82 Eur (dešimt eurų 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.