- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-14
- Bylos Nr.
- e2A-1844-779/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03423-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- E. K., A. A.
- Kategorijos
- 2.6.39.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.7.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams E. K. ir A. A. dėl tretiesiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti: 1) solidariai iš atsakovų A. A. ir E. K. 5 291 Eur išmokėtos draudimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių“ 64 punkto pagrindu bei 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) iš atsakovo A. A. 5 291 Eur išmokėtos draudimo išmokos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio pagrindu, 486 Eur kompensacinių palūkanų bei 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinyje nurodyta, kad dėl atsakovo kaltės 2019 m. gegužės 28 d. Vilniuje įvyko avarija. Ieškovė, kompensuodama avarijos metu padarytą nuostolį, išmokėjo 10 582 Eur dydžio draudimo išmoką. Atsakovas, sukėlęs avariją, vairavo automobilį, kurio draudėja (atsakovė) buvo ieškovei nurodžiusi, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, taip pat asmuo, kurio vairavimo stažas yra mažesnis nei 2 metai. Atsakovei priklausantį automobilį vairavęs A. A. buvo 23 metų ir neturėjo nurodyto stažo.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1010 straipsnio 1 dalį, draudėjas arba apdraustasis sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Privalomojo draudimo įstatymas) 22 straipsnio 2 dalį, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas nulėmė neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant ieškovei teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją (atsakovę) reikalauti tretiesiems asmenims išmokėtų sumų. Ieškovė siekė, kad 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos (5 291 Eur) būtų priteista iš abiejų atsakovų.
4. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę bei pasišalino iš eismo įvykio vietos. Dėl to iš atsakovo prašė taip pat priteisti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos pagal Privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnį. Be to, ieškovė nurodė, kad iš atsakovo turėtų būti priteista 486 Eur kompensacinių palūkanų, kurios paskaičiuotos už 336 pradelstas dienas (nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. lapkričio 13 d.) po 0,05 proc. nuo 10 582 Eur sumos.
Atsiliepimas
5. Atsakovė E. K. atsiliepime prašė ieškinį jos atžvilgiu atmesti. Atsakovė paaiškino, kad niekada nedavė ir neketino duoti automobilio vairuoti atsakovui, todėl negalėjo apie tai pranešti ieškovei. Atsakovė nurodė, kad 2019 m. gegužės 28 d. buvo užsienyje ir negalėjo įtarti, kad atsakovas be jos žinios pasiims raktelius bei vairuos automobilį. Atsakovės nuomone, visa suma turėtų būti priteista iš atsakovo.
6. Atsakovas A. A. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo A. A. 10 582 Eur tretiesiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų sumą, 486 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (11 068 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. lapkričio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 319,08 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat priteisė atsakovei E. K. iš ieškovės 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Vilniaus regiono apylinkės teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2018 m. spalio 26 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria ieškovė apdraudė transporto priemonės BMW 530 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu. Sutartis įsigaliojo 2018 m. spalio 29 d. ir galiojo iki 2019 m. spalio 28 d.
9. Pagal byloje esančią Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. lapkričio 21 d. pateiktą informaciją apie 2019 m. gegužės 28 d. eismo įvykį, teismas nustatė, kad eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas, neturintis teisės vairuoti transporto priemones ir pasitraukęs iš eismo įvykio.
10. Teismas padarė išvadą, kad būtent atsakovas yra atsakingas už žalos padarymą minėto eismo įvykio metu bei kad egzistuoja Privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose numatytos aplinkybės, suteikiančios teisę ieškovei reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakovas.
11. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė, pareikalavusi minėtos 10 582 Eur sumos iš atsakovo ir šios sumos negavusi, teisėtai ir pagrįstai reikalauja iš piniginę prievolę įvykdyti praleidusio skolininko (atsakovo) 486 Eur kompensacinių palūkanų bei CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytų mokėti 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
12. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad atsakovas 2019 m. gegužės 28 d. neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, į tai, kad atsakovė negalėjo iš anksto pranešti ieškovei, jog jos draudžiamą transporto priemonę vairuos asmuo, apskritai neturintis tokios teisės, byloje esant duomenims, kad atsakovė 2019 m. gegužės 27–29 d. buvo komandiruotėje (Vokietijoje), pripažino pagrįstais atsakovės argumentus, jog atsakovas transporto priemonę 2019 m. gegužės 28 d. vairavo be atsakovės žinios ir sutikimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepažeidė Sutarties nuostatų bei CK 6.1010 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą, todėl konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovės solidarios atsakomybės su atsakovu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai atsakovės E. K. atžvilgiu, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą — ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus atsakovės atžvilgiu, pažeidė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kas turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
13.2. Atsakovė E. K. yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja CK 6.270 straipsnio prasme, todėl atsako už padarytą žalą.
13.3. Atsakovė E. K. byloje neįrodė, kad transporto priemonės valdymo ji neteko dėl nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo, taipogi dėl nenugalimos jėgos. Byloje nėra duomenų, kad ji, sužinojusi apie tai, kad A. A. pasinaudojo jai priklausančia transporto priemone, dėl tokio neva jos teisių pažeidimo būtų ėmusi kokių nors veiksmų. Pati atsakovė byloje patvirtino, kad transporto priemonės raktelius, prieš išvykdama į komandiruotę ir žinodama, kad jos namuose lankysis A. A., paliko spintoje, neapsaugotus, transporto priemonė atsakovės išvykimo laikotarpiu nebuvo perduota į saugojimo aikštelę. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovė savo veiksmais sudarė sąlygas asmeniui, kuris neatitiko Draudimo sutarties, sudarytos su apeliante, sąlygų, pasinaudoti atsakovės transporto priemone, kuria buvo sukeltas eismo įvykis. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visiškai neatsižvelgė, kas lėmė, kad ieškovės reikalavimai E. K. atžvilgiu buvo atmesti nepagrįstai.
Atsiliepimas
14. Atsakovė E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su skundu nesutinkanti, mano, kad skundas yra nepagrįstas ir todėl atmestinas. Nurodė, kad nesutikimo su apeliacinio skundo reikalavimais argumentai yra nurodyti atsiliepime į ieškinį, o taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime.
15. Atsakovas A. A. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
16. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.
17. Byloje kilo ginčas dėl solidarios atsakomybės transporto priemonės savininkui ir faktiniam valdytojui, padariusiam žalą, taikymo. Ieškovė, teikdama teismui ieškinį, jį grindė dviem teisiniais pagrindais: prašydama solidariai iš atsakovų priteisti 50 procentų sumokėtos draudimo išmokos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių“ Nr. 795 64 punktą bei prašydama 50 procentų sumokėtos draudimo išmokos priteisti tik iš atsakovo pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo.
18. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių“ Nr. 795 (toliau – taisyklės) VI skyriaus, reglamentuojančio sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo atvejus, 62 punkto, kuriuo rėmėsi ieškovė, teikdama ieškinį, 1 papunktį, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, t. y. jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos. Pagal 62 punkto 2 papunktį, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.
19. Taigi, tam, kad draudikas galėtų reikalauti iš draudėjo ar jo atstovo sumokėtos draudimo išmokos dalį nurodytu pagrindu, jis turi įrodyti, jog draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartį. Nagrinėjamu atveju, ieškovė nurodo, jog atsakovės netinkamas sutarties vykdymas bei nebendradarbiavimas pasireiškė tuo, jog ji neinformavo draudiko apie padidėjusią draudimo riziką, tuo pažeidė draudimo sutarties sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
20. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais ieškovės argumentais nesutinka, kadangi byloje esantys duomenys (įsakymas dėl atsakovės komandiruotės eismo įvykio metu), atsakovės paaiškinimai, jog su A. A. ji buvo tik draugai, kartu negyveno, pastarasis, jos išvykimo metu, ateidavo į atsakovės butą pasirūpinti augintiniu, ji nieko nežinojo apie atsakovo savavališką poelgį pasinaudoti jos automobiliu, patvirtina, jog atsakovė, neperduodama A. A. jai priklausančios transporto priemonės BMW 530 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdymo, neturėjo pareigos informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
21. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio dalyje atsakovės E. K. atžvilgiu.
22. Pažymėtina, kad draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – sutartis. CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis.
23. Vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.280 straipsnio 1 dalis numato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. CK 6.263 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
24. CK 6.1010 straipsnio 1 dalis numato bendrąją draudėjo pareigą pranešti draudikui apie rizikos padidėjimą, o 2 dalis nustato draudiko teisę reikalauti pakeisti draudimo sutartį, įskaitant sumokėti papildomą draudimo įmoką.
25. Nagrinėjamu atveju draudimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės E. K.. Atsakovas A. A. nebuvo sutarties šalimi, todėl jam negali kilti sutartinė atsakomybė, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė dalies sumokėtų sumų iš atsakovo ieškinyje nurodytu pagrindu (dėl neparnešimo apie rizikos pasikeitimą ir nebendradarbiavimo).
26. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas turėjo taikyti solidarią atsakomybę atsakovų atžvilgiu CK 6.270 straipsnio pagrindu. Su tokia ieškovės pozicija nesutiktina visų pirma dėl to, kad ieškovė, reikšdama materialinį teisinį reikalavimą, šiuo įstatyminiu pagrindu nesirėmė, taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą sprendė suformuluoto reikalavimo ribose. Antra, apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo.
27. Nežiūrint į tai, apeliacinės instancijos teismas trumpai pasisakys dėl CK 6.270 straipsnio taikymo.
28. Specialiosios CK 6.270 straipsnio normos reglamentuoja didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra griežtoji (be kaltės). CK 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad faktinis transporto priemonės valdytojas CK 6.270 straipsnio taikymo aspektu eismo įvykio metu buvo atsakovas A. A..
29. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė ieškovė, pagal CK 6.270 straipsnį atsako didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo arba asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens.
30. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, 6.246 straipsnio 1 dalyje, 6.248 straipsnio 3 dalyje, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atlieka neteisėtus veiksmus arba nesilaiko reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir taip nesudarytų prielaidų atsirasti tokioms situacijoms, kad kiti asmenys galėtų užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos, jis bus laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo (Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas).
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktinis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (tiek teisėtas, tiek neteisėtas) atsako be kaltės. Tuo tarpu didesnio pavojaus šaltinio valdymą praradęs teisėtas valdytojas atsako tik nustačius jo kaltę dėl valdymo kontrolės praradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). Todėl valdymą praradusio teisėto valdytojo civilinė atsakomybė nustatoma pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles.
32. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu reglamentuojama speciali situacija, kai teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas praranda didesnio pavojaus šaltinio kontrolę dėl neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų. Teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kartu su neteisėtu didesnio pavojaus šaltinio valdytoju solidarioji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jei teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl valdymo netekimo, todėl siekiant taikyti solidariąją teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu, būtina nustatyti neteisėto užvaldymo faktą ir faktą, ar teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl tokio valdymo netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020).
33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad faktinis transporto priemonės valdytojas atsakovas A. A. savavališkai užvaldė atsakovei E. K. priklausančią transporto priemonę be E. K. valios, žinios ir kaltės. Tai, kad E. K. dėl šio fakto į policiją nesikreipė, nes tokio fakto apskritai nežinojo, nepaneigia aplinkybės, jog A. A. savavališkai pasinaudojo E. K. automobiliu. Apklausta E. K. patvirtino, jog žinojo, kad A. A. neturi teisės vairuoti automobilio, žinojo, jog jis automobilio nevairuoja, niekada nebuvo mačiusi jo vairuojančio, todėl, palikusi savo buto raktus A. A., kad pastarasis atvažiuotų pasirūpinti jos augintiniu, kol ji bus išvykusi, neturėjo pagrindo manyti, jog pastarasis ieškos, suras ir paims jos automobilio raktelius. Pažymėtina, jog rakteliai nebuvo palikti matomoje vietoje, o buvo laikomi spintoje. Jai grįžus iš komandiruotės, A. A. apie tai, kad buvo užvaldęs jos automobilį, kad padarė eismo įvykį, E. K. nepranešė. Apie eismo įvykį ji sužinojo iš policijos. Remiantis bylos duomenimis, galima spręsti, kad transporto priemonės valdymo teisė nebuvo perduota, ji buvo paimta savavališkai, neteisėtai, neturint tam reikalaujamos teisės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nesant teisėto transporto priemonės valdytojo kaltės dėl valdymo netekimo, transporto priemonės savininkas civilinės atsakomybės požiūriu negali būti laikomas kaltu, nes ne tik nežinojo, jog jam priklausančią transporto priemonę užvaldys kitas asmuo, bet ir negalėjo žinoti, kadangi niekada nematė atsakovo vairuojančio transporto priemonę ir negalėjo tikėtis, kad asmuo, neturintis teisės vairuoti, nevairuojantis, savavališkai pasinaudos kitam asmeniui priklausančia transporto priemone. Dėl to atsakovė taip pat neturėjo ir pareigos atiduoti transporto priemonę saugojimui.
34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nustatyti solidariąją atsakovų atsakomybę pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį, kadangi kaltas dėl eismo įvykio pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarimą byloje Nr. A15-5343-486/2019, yra atsakovas A. A..
35. Ieškovė kitą ieškinio dalį grindė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę (3 p.); pasišalino iš įvykio vietos (4 p).
36. Vilniaus miesto apylinkės teismui pripažinus atsakovą kaltu dėl to, kad jis 2019 m. gegužės 28 d., apie 18 val. 15 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, persirikiuodamas buvo neatidus, nedavė kelio greta ta pačia kryptimi važiuojančiam automobiliui Škoda Rapid, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) ir į jį atsitrenkė, iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent atsakovas yra atsakingas už žalos padarymą minėto eismo įvykio metu bei padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose numatytos aplinkybės, suteikiančios teisę ieškovei reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakovas.
37. Taigi, pirmosios instancijos teismui priteisus 100 procentų dydžio ieškovės sumokėtą draudimo išmoką iš atsakovo A. A., konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisę, todėl priėmė teisingą sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
38. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
39. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
apeliantės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.