- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-09
- Bylos Nr.
- e2A-480-933/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irmantas Šulcas
- Atsakovas
- V. Š.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15717-918/2020 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei V. Š. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės V. Š. 1 921,25 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, kad:
1.1. Atsakovė 2019-04-18 Vilniuje, Žygio g. 5, vairuodama transporto priemonę „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į transporto priemonę „SUBARU LEGACY“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir aptartą transporto priemonę apgadino. Eismo įvykio kaltininke Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-07-01 nutarimu administracinėje byloje pripažinta atsakovė, kuri apie sukeltą įvykį nepranešė policijai ir pasišalino iš įvykio vietos.
1.2. Ieškovė buvo sudariusi įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo apdrausta transporto priemonės „BMW 320D“ valdytojo civilinė atsakomybė. Ieškovei, kaip draudikei, atsirado pareiga atlyginti eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovė išmokėjo 1 921,25 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti. Atsakovei iš įvykio vietos pasišalinus, ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Tai, kad administracinio nusižengimo byloje nebuvo konstatuotas pasišalinimo iš įvykio vietos faktas, nereiškia, kad atsakovė buvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Taikant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti neatsargumu.
Atsiliepimas
2. Atsakovė V. Š. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinio reikalavimų netenkinti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad administracinio nusižengimo byloje nebausta už tai, jog pasišalino iš įvykio vietos. Atsakovė iš įvykio vietos nepasišalino, o tik nuvažiavo ir netrukus ketino grįžti, bet nespėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-11-16 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 1 921,25 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 43 Eur bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Apylinkės teismas nustatė, kad atsakovė V. Š. 2019-04-18, apie 22.36 val., Vilniuje, Žygio g., vairuodama automobilį „BMW 320D“ nepasirinko saugaus greičio ir dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio bei atsitrenkė į stovėjusį automobilį „SUBARU“. Pastaroji transporto priemonė „SUBARU“ nuo smūgio atsitrenkė į šalia stovėjusią transporto priemonę „VOLVO“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir aptartą automobilį apgadino. Ieškovė transporto priemonę „BMW 320D“ buvo apdraudusi valdytojo civiline atsakomybe. Ieškovė išmokėjo 1 921,25 Eur draudimo išmoką.
3.2. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 (toliau – Taisyklės), 59.4 papunktyje numatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas, apie eismo įvykį privalo nedelsdamas pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Pagal Taisyklių 60.1 papunktį, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 100 procentų išmokėtos draudimo sumos iš valdytojo, – jeigu apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai Kelių eismo taisyklėse (toliau – KET) nustatytais atvejais. Taisyklių 63 punktas numato, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.
3.3. Ieškovė regresinį reikalavimą reiškė dviem pagrindais: dėl TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų nevykdymo ir dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų neteisėtų veiksmų. Aptarti pagrindai regresiniam reikalavimui reikšti savo esme skirtingi. Tuo atveju, jei regresinis reikalavimas reiškiamas dėl TPVCAPDĮ 12 straipsnyje numatytų pareigų nevykdymo ar netinkamai vykdymo, reikalavimą reiškiantis asmuo privalo įrodyti, kaip konkrečiai šių pareigų netinkamas vykdymas (pavyzdžiui, pareigos apie įvykį pranešti policijai) padarė įtaką žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimui. Būtent tokių aplinkybių vertinimas turi reikšmės nustatant, kokio dydžio draudimo išmokos dalį gali susigrąžinti draudikas. Šiuo atveju draudikas (t. y. ieškovė) neįrodinėjo aplinkybių, susijusių su TPVCAPDĮ 12 straipsnio pareigų vykdymu, o tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovė tokią pareigą pažeidė.
3.4. Atsakovei 2019-04-19 buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalį ir 426 straipsnio 2 dalį. atsakomybę už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos reguliuoja ANK 426 straipsnis. Iš įsiteisėjusio 2019-07-01 nutarimo administracinio nusižengimo byloje turinio matyti, jog atsakovės atžvilgiu administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nutraukta (padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių).
3.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog civilinėje byloje, sprendžiant draudiko regresinio reikalavimo pagrįstumą, pakanka nustatyti, kad asmuo veikė neatsargiai, t. y. pasišalinimo iš įvykio vietos faktui nustatyti asmens tyčia nebūtina, tačiau būtina nustatyti, kad asmuo suvokė įvykusį eismo įvykį. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė iš karto suvokė, jog jos vairuojamas automobilis atsitrenkė į kitą automobilį, t. y. atsakovė suvokė, kad įvyko eismo įvykis. Pati atsakovė nurodė, jog suprato, kad atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau išsigando ir dėl streso pasitraukė iš įvykio vietos. Aplinkybę, kad atsakovė suvokė padariusi eismo įvykį, patvirtina pačios atsakovės paaiškinimai. Akivaizdu, kad atsakovė iš įvykio vietos pasišalino, nors ir neturėjo tokiam veiksmui tyčios, t. y. jos veiksmai vertintini kaip padaryti dėl neatsargumo, netinkamo savo pareigų padarius eismo įvykį teisinio vertinimo. Apylinkės teismas sprendė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima labiau tikėti, jog atsakovė suvokė apie padarytą eismo įvykį ir nepagrįstai pasišalino iš įvykio vietos, t. y. atsakovės veiksmai vertintini kaip pasišalinimas iš įvykio vietos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Atsakovė išmokėtos draudimo išmokos dydžio neginčijo, taip pat neįrodinėjo, kad draudimo išmokos apskaičiavimas ir išmokėjimas nesusijęs priežastiniu ryšiu su atsakovės neatsargiais veiksmais sukeltu įvykiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
4. Atsakovė V. Š. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytais argumentais:
4.1. Iš 2019-07-01 nutarimo administracinio nusižengimo byloje turinio matyti, kad atsakovės atžvilgiu administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nutraukta, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinėje byloje, nagrinėdamas avarijos aplinkybes, nustatė civiliniam ieškiniui reikšmingas aplinkybes. Teismas, nekreipdamas dėmesio į jau išnagrinėtos administracinės bylos medžiagą, pakartotinai aiškinosi įvykio aplinkybes, ypatingą dėmesį skirdamas aplinkybėms, atitinkančioms ANK 426 straipsnio 2 dalies požymius. Atsakovei nurodžius, kad pabėgimo iš įvykio vietos nebuvo ir pareikalavus prijungti administracinės bylos medžiagą prie civilinės bylos, teismas išreikalavo administracinę bylą, tačiau nepaisė administracinėje byloje nustatytų faktų, kurie šioje byloje turi būti laikomi prejudiciniais faktais.
4.2. Nagrinėjant bylą administracine tvarka kliūčių nustatyti žalos dydį nebuvo. Ieškovė turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Ieškovė pareiškė civilinį ieškinį kitoje byloje, tokias veiksmais įveldama atsakovę į papildomą teisinį ginčą ir didindama išlaidas, patirtas dėl eismo įvykio. Ieškovė žinojo apie administracinės bylos nagrinėjimą, taip pat žinojo, kad turi teisę pareikšti civilinį ieškinį ir žinojo, kad teismo procesinis sprendimas administracinių nusižengimų byloje sukels teisinius padarinius ieškovės teisėms. Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinių nusižengimų byloje nustatė visas aplinkybes, kuriomis grindžiamas civilinis ieškinys, bylos dalyviai tie patys. Administracinių nusižengimų byloje nustatytos aplinkybės atitinka esminius prejudicialumo nustatymo kriterijus.
Atsiliepimas
5. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-16 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad:
5.1. Tarp šalių buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo apdrausta automobilio „BMW 320D“ valdytojo civilinė atsakomybė. Dėl šios priežasties ieškovei kilo pareiga atlyginti eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovė išmokėjo iš viso 1 921,25 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti.
5.2. Atsakovė nurodo, jog ji administracine tvarka nebausta už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos ir dėl to jai nekyla civilinė atsakomybė, tačiau ji nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados dėl pasitraukimo ir aptartos aplinkybės teisinio vertinimo. Ieškovė nebuvo nukentėjusiuoju asmeniu administracinio nusižengimo byloje. Ieškovė administracinio nusižengimo byloje galėjo būti patraukta tik civiline atsakove, nes būtent ieškovė turėjo atlyginti atsakovės padarytą žalą eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims.
5.3. Atsakovė nenurodė, kurias administracinio nusižengimo byloje nustatytas aplinkybes sprendimu paneigė teismas. Atsakovės nesutikimas su teismo išvadomis savaime negali būti sprendimo naikinimo pagrindas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
8. Atsakovė apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą (el. b. l. 85–89), kuriuo buvo patenkinti ieškovės reikalavimai dėl 1 921,25 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kylantys iš regresinės prievolės atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą.
9. Byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė V. Š. 2019-04-18 Vilniuje, Žygio g., vairuodama automobilį „BMW 320D“, padarė autoįvykį, kurio metu buvo apgadintos kitos dvi transporto priemonės – „Volvo“ bei „SUBARU LEGACY“. Taip pat byloje nėra ginčo ir dėl to, jog ieškovė, kaip draudikė, išmokėjo 1 921,25 Eur draudimo išmoką, kuri skirta transporto priemonės „SUBARU LEGACY“ remonto kaštams (žalai) atlyginti.
10. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog atsakovės V. Š. eismo įvykio metu valdyta transporto priemonė „BMW 320D“ buvo apdrausta Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pas ieškovę (žr. 2 ieškinio priedą). Kadangi atsakovės transporto priemonė buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl byloje aktualus teisinis reguliavimas, numatytas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1–2 dalys, 3–4 straipsniai).
11. TPVCAPDĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Visgi TPVCAPDĮ 22 straipsnyje numatytos išimtys, kada draudiko regreso teisė į žalą padariusį (privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu apsidraudusį) asmenį yra galima (žr. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2017, nutarties 25 punktas).
12. Ieškovė teisę pasinaudoti regreso galimybe į atsakovę grindė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nurodyta, jog draudikas (ginčo atveju – ieškovė), sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovė procesiniuose dokumentuose įrodinėjo, kad atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos. Atsakovė teigė, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-07-01 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-2769-1015/2019 (el. b. l. 9–13) administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį (pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių) buvo nutraukta, kadangi ieškovės padaryta veika neturi ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo požymio. Atsakovė nurodytu įsiteisėjusiu teismo nutarimu įrodinėja, jog jos veiksmų negalima traktuoti kaip pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, todėl tokia aplinkybė turi būti laikoma prejudiciniu faktu šioje civilinėje byloje.
13. Apeliacinės instancijos teismas, prieš pasisakydamas dėl įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-07-01 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-2769-1015/2019 prejudicialumo, atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija už teisės pažeidimą nedraudžia patraukti asmenį skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020-07-24 nutarimas, nutarimo 16.2 papunktis). Aptartas teisinis reguliavimas įgalina teigti, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo (ne)buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dar nereiškia, kad tas pats asmuo negali būti patrauktas civilinėn atsakomybėn. Tai, kad atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar asmeniui buvo taikyta administracinė atsakomybė pažymėta ir kasacinio teismo praktikoje (CPK 4 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014).
14. CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, susijusių su asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde atsakovė nurodė ir komentavo CPK 182 straipsnio 2 punktą, tačiau aptariamas punktas šioje byloje netaikytinas, kadangi atsakovės atžvilgiu teismo procesinis sprendimas (nutarimas) priimtas ne administracinėje, o administracinio nusižengimo byloje. Kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis), aiškindamas analizuojamą CPK 182 straipsnio 3 punktą, yra nurodęs, jog: i) prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės. Visgi, teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas; ii) į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, o kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi; iii) išteisinamasis nuosprendis absoliučiai visais atvejais negali būti pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai. Teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (žr. mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018, nutarties 31–34 punktai). Nurodyti išaiškinimai taikytini kalbant ir apie administracinio nusižengimo nutarimą bei jo pasekmes.
15. Individualizuojant aukščiau aptartą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog ta įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-07-01 nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-2769-1015/2019 dalis, kuria nustatyta, jog administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį (pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių) buvo nutraukta, kadangi ieškovės padaryta veika neturi ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo požymio, šioje civilinėje byloje prejudicinės galios neturi. Administracinio nusižengimo byloje valstybė (Lietuvos Respublika) siekė atsakovę nubausti už viešosios teisės pažeidimus, numatytus ANK (kelių eismo taisyklių pažeidimai), tačiau civilinės atsakomybės pobūdžio klausimų nesprendė. Vien ta aplinkybė, jog administracinio nusižengimo byloje nebuvo išspręstas atsakovės civilinės atsakomybės (turtinės žalos atlyginimo) klausimas nereiškia, jog atsakovė negali būti patraukta civilinėn atsakomybėn bendra tvarka. Nei CPK, nei Civilinis kodeksas (toliau – CK), nei ANK, nei kiti įstatymai nenumato draudimo draudikei pareikšti ieškinį dėl atsakovės civilinės atsakomybės tuo atveju, jeigu atsakovės civilinės atsakomybės klausimas nebuvo išspręstas administracinio nusižengimo byloje, kurioje buvo vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės. Taip pat įstatymai nenumato, jog asmens, (ne)nubausto administracinio nusižengimo tvarka, turtinė prievolė atlyginti žalą (civilinė atsakomybė) pasibaigtų draudikei nepareiškus savarankiškų reikalavimų atlyginti žalą administracinio nusižengimo byloje.
16. Sutiktina ir su ieškovės teiginiais, jog ji administracinio nusižengimo byloje nebuvo nukentėjusysis asmuo (ANK 575 straipsnio 1 dalis, 578 straipsnis). Tai reiškia, jog ieškovė neturėjo galimybės pasinaudoti ANK 664–665 straipsnio nuostatomis, kurios leidžia išspręsti turtinės žalos, padarytos nukentėjusiajam asmeniui, atlyginimo klausimą administracinio nusižengimo byloje. Priešingai, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies formuluotė referuoja į tai, jog draudikas visų pirma turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų būtent atsakingas už žalos padarymą asmuo civiline tvarka. Atsakovės ir ieškovės nesieja tiesioginis žalos padarymo teisinis santykis, o tik įstatymo pagrindu (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas) atsirandanti regresinė (atgręžtinio reikalavimo) prievolė (CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.280 straipsnio 1 dalis). Įstatymo pagrindu atsiradusi turtinė (piniginė) regresinė prievolė, atsakovei nesutinkat dėl žalos mokėjimo susitarti taikiu būdu, kaip tik pagrindžia žalos išieškojimą būtent civiline tvarka pagal CPK nustatytas ginčo teisenos taisykles (CK 1.138 straipsnio 6 punktas, CPK 5 straipsnio 4 dalis).
17. Atsakovė teigė, jog teismas, nekreipdamas dėmesio į jau išnagrinėtos administracinio nusižengimo bylos medžiagą, pakartotinai aiškinosi įvykio aplinkybes, dėmesį skirdamas aplinkybėms, atitinkančioms ANK 426 straipsnio 2 dalies požymius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje civilinėje byloje buvo nustatoma ir analizuojama atsakovės civilinė atsakomybė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto kontekste. Tai, kad aptariamu atveju sutampa am tikros administracinio nusižengimo byloje ir šioje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės teisinės reikšmės svarstant atsakovės civilinės atsakomybės klausimą nereikšmingos. Juolab, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-07-01 administracinio nusižengimo byloje konstatavo, jog atsakovė iš eismo įvykio vietos visgi pasišalino (tokios aplinkybės atsakovė neneigė ir šioje civilinėje byloje), tačiau nurodė, jog pasišalinimas iš eismo įvykio vietos nepadarytas tyčia, t. y. atsakovė iš eismo įvykio vietos pasišalino dėl patirto streso.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas, todėl sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą, t. y. siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, nutarties 22–23 punktai). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta (CPK 4 straipsnis), kad nenustatyta, jog KET taisyklių pažeidimas ar pasišalinimas iš įvykio vietos turi būti tyčinis, todėl kaltė gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014).
19. Neatsargi kaltės forma civilinėje teisėje turi dar dvi rūšis: i) didelį neatsargumą ir; ii) paprastą neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis) taip pat yra išaiškinęs (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-01-06 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-421/2021, nutarties 34 punktą), jog CK nuostatose, reguliuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos, tačiau:
19.1. laikoma, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras;
19.2. didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis;
19.3. paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reguliuojamo įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes.
20. CK 6.248 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. Pripažįstama, kad asmens elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto, kai asmuo nėra tiek atidus ir rūpestingas, kiek esant analogiškoms aplinkybėms būtų galima protingai reikalauti iš apdairaus asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, nutarties 28 punktas).
21. Apylinkės teismas sprendė, jog atsakovės veiksmai pasišalinant iš įvykio vietos vertintini kaip padaryti dėl neatsargumo, netinkamo savo pareigų padarius eismo įvykį teisinio vertinimo. Viena vertus, atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė kokių nors argumentų, kuriais siektų paneigti aptariamą apylinkės teismo išvadą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į rašytinėje byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nesutikti su apylinkės teismo išvada teisinio pagrindo nėra. Ieškovė eismo įvykį sukėlė nepasirinkusi saugaus greičio, tamsiu paros metu. Iš įsiteisėjusio nutarimo administracinio nusižengimo byloje bei šioje byloje duotų atsakovės paaiškinimų (teismo posėdžio, vykusio 2020-10-27, garso įrašo takelio nuo 00:16:30 min. iki 00:17:30 min.; el. b. l. 78–79) matyti, jog atsakovė, sukėlusi eismo įvykį, pavažiavo kiek nuošaliau ir paskambino tėvui paklausti patarimo kaip elgtis tokioje situacijoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nekvestionuojant aplinkybės, jog atsakovė, sukėlusi eismo įvykį, patyrė stresą, tačiau akivaizdu, jog patirtas stresas nesukliudė objektyviai suvokti atsitikusio įvykio (avarijos) reikšmės. Atsakovė suvokė, jog padarė eismo įvykį, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, elgėsi nerūpestingai, kuomet visų pirma pasišalino iš eismo įvykio. Atsakovės paaiškinimai rodo, kad patirtas šokas (stresas) nesukliudė paskambinti tėvui tam, kad gauti patarimą kaip konkrečiai elgtis situacijoje. Bonus pater familias etalonas reikalauja, jog asmuo išmanytų kelių eismo taisykles ir, patekęs į eismo įvykį, nesant tam objektyviai pateisinamų aplinkybių, nepasišalintų iš eismo įvykio vietos. Eismo įvykis buvo gana paprastas (padaryta žala tik kitoms transporto priemonėms), kokių nors išimtinių aplinkybių (pvz., būtinasis reikalingumas) nenustatyta, todėl sutiktina su apylinkės teismu, jog net ir iš asmens, kuris patyrė šoką (stresą) dėl sukelto eismo įvykio, aptariamoje situacijoje buvo galima reikalauti elgtis pagal teisės aktų reikalavimus.
22. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantės (atsakovės) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Atsakovė apeliaciniu skundu žalos dydžio neginčijo, neįrodinėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar civilinės atsakomybės netaikymo pagrindų. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
23. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovės (apeliantės) apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nei naikinti, nei keisti skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu
24. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
25. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, nėra teisinio pagrindo atsakovei priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
26. Ieškovė bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisti neprašė, neteikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.