Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-975-721/2020 pagal ieškovės AAS „BTA Baltic insurance Company“ ieškinį atsakovei D. P. dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

14. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

15. Byloje kilo ginčas dėl draudiko išmokėtos neturtinės žalos atlyginimo, kai nėra taikyta administracinė atsakomybė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad draudėjas S. P. ir draudikas AAS „BTA Baltic insurance Company“, atstovaujamas filialo Lietuvoje, 2018 m. gegužės 9 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (liudijimą/polisą) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Draudimo sutartis), kuria draudikas apdraudė transporto priemonę „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Draudimo sutartis galiojo nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2019 m. gegužės 29 d. Iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato eismo įvykio informacijos nustatyta, kad 2019 m. gegužės 24 d. 14.19 val., Mažeikiuose, Žemaitijos gatvėje ties namo numeriu (duomenys neskelbtini), įvyko susidūrimas su motociklu, eismo įvykio dalyviai motociklo „Suzuki (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojas K. P., automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininkas S. P., galima kaltininkė automobilio vairuotoja D. P., kuri nevykdė Kelių eismo taisyklių reikalavimo duoti kelią keičiant važiavimo kryptį, be to pasišalino iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio „VW Golf“ priekinis bamperis ir priekinis kairės pusės sparnas, taip pat buvo sužalotas motociklo vairuotojas K. P.. Atsakovė atsiliepime patvirtino ir ieškovas nurodė ieškinyje, kad atsakovė D. P. dėl 2019 m. gegužės 24 d. eismo įvykio metu apgadinto motociklo „Suzuki (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ieškovui 2019 m. liepos 18 d. sumokėjo 520,78 Eur sumą. Iš draudžiamojo įvykio tyrimo akto nustatyta, kad dėl atsakovės sukelto eismo įvykio draudikas priėmė sprendimą nukentėjusiajam išmokėti 2 800 Eur draudimo išmoką. Iš byloje esančio mokėjimo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad dėl minėto eismo įvykio, ieškovas 2019 m. spalio 8 d. pervedė A. P. 2 800,00 Eur. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro 2019 m. liepos 9 d. nutarimu, patvirtintu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atleido D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 281 straipsnio 1 dalį, atsakovei susitaikius su nukentėjusiuoju K. P. ir ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini)nutraukė bei skyrė baudžiamojo poveikio priemonę.

Dėl padarytos žalos ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos

17. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis).

18. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

19. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius. Nedraudžiamieji įvykiai yra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atvejų beprasmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

21. Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

22. Apeliantė neneigia, kad savo kaltės dėl sukelto eismo įvykio, tačiau nesutinka, kad ieškovė sumokėjusi draudimo išmoką, turi teisę reikalauti iš jos, kaip iš atsakingo už žalą padariusio asmens, grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtą nukentėjusiajam sumą, kai žalą padaręs asmuo pasišalino iš įvykio vietos, kadangi padaryta nukentėjusiajam žala ir jos pasišalinimas iš eismo įvykio vietos nėra susiję priežastiniu ryšiu.

23. Nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytoja tinkamai vykdė teisės aktais jai nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jos kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu.

25. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų, pačios apeliantės duotų parodymų, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų nustatyta, jog apeliantė matė, kad galėjo kliudyti motociklą, suvokė situaciją, kad kliudė motociklą. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu D. P. pripažino, jog važiuodama Mažeikių m., Žemaitijos g. nuo Naftininkų g. link Ventos g, prie Žemaitijos g.– Draugystės g. sankryžos sustojo, nes degė raudonas šviesoforo signalas, ketino sukti į kairę, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, pradėjo sukti, nepastebėjo važiuojančio motociklo ir galimai jį kliudė, pamatė, jog motociklas pavažiavo ir sustojo, matė, jog motociklininkas apžiūrėjo motociklą. Jai pasirodė, jog nieko nenutiko, todėl ji išvažiavo link prekybos centro. Nukentėjusysis K. P. nurodė, jog jis važiavo pagrindiniu keliu tiesiai, degant žaliam šviesoforo signalui, matė stovėjusi juodos spalvos automobilį „VW Golf“, kuris staiga pasuko į kairę, kliudė jo motociklą, kairę koją. Po susidūrimo automobilis kažkiek pristojo, bet jam pradėjus šaukti, nuvažiavo. Analogiškus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas D. S.. 2019 m. gegužės 24 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akte ir fotolentelėje užfiksuota, kad automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadintas variklio dangtis, kairės pusės sparnas.

26. Bylos duomenys patvirtina, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2019 m. liepos 9 d. nutarimu, patvirtintu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, D. P. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, atsakovei susitaikius su nukentėjusiuoju K. P. ir ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi. Taigi faktinės aplinkybės yra nustatytos ikiteisminio tyrimo metu.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos, kitų civilinėje byloje surinktų įrodymų yra pagrindo išvadai, kad apeliantė suvokė, jog įvyko eismo įvykis (kontaktas su motociklu), tačiau nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nedėjo jokių pastangų realiai įvertinti situacijos, t. y. suabejojusi, kad kliudė motociklą, nors matė, kad motociklo vairuotojas sustojo, pati nesustabdė automobilio, neišlipo iš transporto priemonės, kad įsitikintų, jog tikrai nekliudė motociklo, ar nebuvo apgadintas kitų asmenų turtas, ar nebuvo sužalotas motociklo vairuotojas, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms ir konstatavus, kad apeliantė suvokė, jog automobiliu sukdama į kairę kliudė motociklą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas turėjo pagrindą reikšti ieškinį apeliantei TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį ieškinį tenkino.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu.

Dėl neturtinės žalos dydžio

29. Nagrinėjamoje byloje atsakovė ginčijo dėl eismo įvykio nukentėjusiajam draudikės išmokėtą neturtinės žalos dydį, kurį regreso tvarka ieškovė prašė priteisti iš atsakovės, nes atsakovės vertinimu į bylą nėra pateiktų rašytinių įrodymų patvirtinančių neturtinės žalos dydį.

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).

31. Draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Įvykdžius šią prievolę, deliktiniai teisiniai santykiai tarp nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo pasibaigia (CK 6.123 straipsnis) ir tik TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nurodytais pagrindais kyla nauja prievolė, siejanti draudiką ir atsakingą už žalą asmenį.

32. Atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Jei draudiko išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 1 dalis) pagrindu atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo.

33. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.

34. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad nukentėjusiojo K. P. sveikata buvo sutrikdyta yra nustatyta remiantis ikiteisminio tyrimo byloje, esančia specialisto išvada (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad K. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas: kairės pėdos III padikaulio lūžis, pėdos odos nubrozdinimas. Ieškovas nurodė, kad K. P. gydėsi nuo 2019 m. gegužės 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 25 d.; iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo ribojamas darbo krūvis; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. rugsėjo 30 d. pažyma apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus; 2019 m. rugsėjo 26 d. medicinos dokumentų išrašu/siuntimu, kurioje nurodyta ligos anamnezė.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Nagrinėjamu atveju K. P. dėl eismo įvykio patirta neturtinė žala buvo nustatyta vadovaujantis Taisyklių 12 punktu, numatančiu, kad atsakingas draudikas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo dydį, privalo vadovautis nukentėjusių trečiųjų asmenų pateiktais kompetentingų įstaigų dokumentais apie laikinojo nedarbingumo trukmę, darbingumo ar neįgalumo lygį, mirties faktą, priežastis ir kitais dokumentais. Taigi, ieškovas, kuris yra atsakingas draudikas dėl atsakovės sukelto eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, atliko aplinkybių tyrimą ir pagrįstai įvertino K. P. patirtą neturtinę žalą dėl sveikatos sutrikdymo, o nustatydamas neturtinės žalos dydį vadovavosi Taisyklių 12 punktu, numatančiu patirtos neturtinės žalos apskaičiavimo tvarką.

36. Dėl apeliantės sukelto eismo įvykio buvo sutrikdyta K. P. sveikata – viena labiausiai saugotinų asmens vertybių. Taigi, K. P. neabejotinai patyrė nepatogumus ir neigiamas emocijas tiek dėl sveikatos sutrikdymo, tiek dėl jo nedarbingumo laikotarpio. Nukentėjusiojo K. P. sveikatos sutrikdymas, priežastinis ryšys tarp apeliantės veiksmų sukėlus eismo įvykį ir nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos bei šios žalos dydis įrodytas byloje esančiais įrodymais (CPK 176 straipsnis), kitų įrodymų paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes byloje nėra. Draudimo išmoka išmokėta atlikus tyrimą ir patirtos žalos vertinimą Taisyklėse nustatyta tvarka, nustatytas neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į nukentėjusiojo dėl eismo įvykio patirtus sužalojimus, nedarbingumo laikotarpį, yra protingas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, priteisė iš atsakovės ieškovei 2 800 Eur neturtinę žalą.

37. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovei 2 800 Eur neturtinė žala priteista nepagrįstai, išsamių argumentų dėl nesutikimo su nustatytu dydžiu nenurodė todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino į bylą pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdama, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantės apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atmetus apeliacinį skundą patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, ieškovė neprašė priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų, nepateikė jas pagrindžiančių duomenų, todėl jos byloje nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.