- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-15
- Bylos Nr.
- e2A-1201-460/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Daugmina“
- Ieškovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company”, Lietuvos Respublikoje
- Trečiasis asmuo
- K. D.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Daugmina“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company”, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company" filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Daugmina“ dėl žalos priteisimo, trečiasis asmuo K. D.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Klaipėdos apylinkės teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1 298,35 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė sudarė draudimo sutartį Nr. 12 8242873, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė VW MAN valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, už autoavarijos metu padarytą žalą. 2019 m. sausio 11 d. Minijos g., Klaipėdoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku nurodytas transporto priemonės VW MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios atsakovei, valdytojas K. D. pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovė, vadovaudamasi draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 1 298,35 Eur draudimo išmoką, dėl transporto priemonės BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų. Ieškovei atlyginus žalą nukentėjusiajam išmokant draudimo išmoką, ir nustačius pasišalinimo faktą, atsirado sąlygos pareikšti regresinį reikalavimą. Aplinkybė, kad vairuotojas K. D. nebuvo nubaustas administracine tvarka už pasišalinimą administracine tvarka, niekaip nesuponuoja atsakomybės išvengimo pagal ieškinį dėl civilinės atsakomybės. Įvykio aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovės vairuotojas suvokė, ar turėjo suvokti, jog automobilis kliudė kitą automobilį ir turėjo patikrinti, ar jam nepadarė žalos, jei taip, kreiptis į policiją ar ieškoti kito automobilio savininko. K. D. yra kaltas dėl autoįvykio asmuo, pasišalinęs iš įvykio vietos. Atsakovė yra įvykyje dalyvavusios transporto priemonės naudotoja pagal Panaudos sutartį ir kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja atsako be kaltės.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad nebuvo nubausta už tai, jog pasišalino iš įvykio vietos, be to, nebuvo nustatyta atsakovės pasišalinimo iš įvykio vietos požymių. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovė iš tariamo eismo įvykio būtų tyčia pasišalinusi, ar bet kokia kita forma siekusi išvažiuoti ir tuo išvengti administracinės atsakomybės. Atsakovė apie įvykį sužinojo iš policijos pareigūno skambučio, ko pasėkoje tą pačią dieną atvyko į policijos komisariatą, kad pareigūnai galėtų apžiūrėti atsakovei priklausančią transporto priemonę bei jį apklausti, tačiau transporto priemonė apžiūrėta nebuvo. Atsakovės automobilį vairavęs asmuo sutiko, kad 2019 m. sausio 11 d. vairavo krovininę transporto priemonę VW-MAN 8.150, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minijos g., Klaipėdoje. Tačiau, kad būtų kliudęs kitą transporto priemonę, neįvardino bei paaiškino, kad jeigu minimą pažeidimą padarė jis, tai tuomet dėl to nuoširdžiai gailisi, nes tyčios pasišalinti iš įvykio neturėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinys tenkintas. Teismas nusprendė priteisti ieškovei AAS „BTA Baltic Insurance Company”, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company" filialą Lietuvoje, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės “Daugmina” 1 298,35 Eur (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 35 centus) žalos atlyginimo, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 298,35 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų 35 centų) sumos nuo 2019 m. liepos 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 24 Eur (dvidešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai argumentai:
3.1. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė aplinkybę, jog atsakovė iš eismo įvykio vietos pasišalino ir byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog labiau tikėtina, kad atsakovė suvokė, jog įvyko eismo įvykis, todėl turėjo pareigą įvykus eismo įvykiui nedelsiant atlikti TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus veiksmus.
3.2. Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, padaryra išvada, jog ieškovė įrodė TPVCAPDĮ 22 straispnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintų aplinkybių, leidžiančių draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, nukreipti regresinį reikalavimą į atsakingą žalos padarymu asmenį, todėl sprendė, jog ieškovės reikalavimai dėl 1 298,35 Eur išmokėtos draudimo išmokos priteisimo pagrįsti, tofėl tenkino.
III. Apeliacinio skundo argumentai
4. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti ieškovės ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai skundo argumentai:
4.1. Teismas nurodo, kad tariamai apeliantė policijos pareigūnams nurodė, kad „su savo automobiliu VW kliudė kitą automobilį“. Vertinat tokį teismo išaiškinimą, kuris iš esmės yra klaidingas, galima būtų suprasti taip, kad tariamai apeliantė, atvykusi pas policijos pareigūnus, prisipažino kliudžiusi kitą automobilį.
4.2. Atsakovei taip pat yra nesuprantama, kokiais įrodymais remiantis teismas konstatavo faktą, kad, atsakovės bei trečiojo asmens teismui teikti (po priesaikos) argumentai/parodymai yra atmestini kaip nepagrįsti, o ieškovės bei liudininkų duoti teismui parodymai buvo daugiau tikėtini.
4.3. Kviečiams pareigūnas, kuris surašė administracinių nusižengimų protokolą (Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykio tyrimo skyriaus tyrėjas) teisme taip ir nepasirodė, nors šiam ir buvo siunčiamas šaukimas atvykti.
4.4. Jeigu apeliantė būtų baudžiama ne formaliai, o remiantis byloje esančiais įrodymais, būtų nesutikusi su jai skiriama administracine atsakomybe bei būtų gynusis.
4.5. Iš liudininko teismui pateiktos filmuotos medžiagos matosi, kad tuomet, kai jį buvo norima apvažiuoti, šis iš lėto, dėl neaiškių aplinkybių, staiga pradeda judėti, tačiau kad apeliantei lenkiant liudininko mašiną ši ją kliudytų, absoliučiai nesimato, t. y. liudininko mašina net nesujuda.
4.6. Paprastai asmenys, šiuo atveju asmuo su registratoriumi tariamai fiksavęs autoįvykį, neprivalėjo aiškinti kur šis dirba, nes tai neturi jokios reikšmės, todėl vertinant pirminius liudininko paaiškinimus yra didelė tikimybė, kad „Smeltės rinkodaros direktorius“ buvo / yra tariamo eismo įvykio vienas iš organizatorių ir vienas iš liudininko pažįstamų asmenų.
4.7. Apeliantė nori atkreipti dėmesį į tai, kad yra labai didelė tikimybė, kad ji tapo nusikalstamo sąmokslo auka.
4.8. Tam, kad šioje civilinėje byloje nebūtų „sąmokslo teorijų“, kuria rėmėsi ir teismas, pareigūnai, kurie tyrė administracinę bylą ir atliko formalų šio tariamo eismo įvykio tyrimą iš principo nesilaikė ANK 567 str.2 d. numatytų pareigų, ir iš esmės neteisingai išnagrinėjo bylą.
4.9. Akivaizdu, kad jeigu apeliantė būtų kliudžiusi liudininko transporto priemonę, iš matomų transporto priemonės apgadinimų, apeliantė negalėjo nepajausti susidūrimo su liudininko transporto priemonę, nes buvo labai žymūs transporto priemonės apgadinimai (nuplėštas priekinis automobilio bamperis ir kt.), egzistavo visi požymiai kuriais būtų buvę galima pripažinti ir apeliantės tyčinį pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Tačiau kodėl pareigūnai to netyrė, iki šios dienos yra neaišku, o ir yra akivaizdu, kad administracinė byla nebūtų buvusi taip greitai išspręsta.
4.10. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad surašytas protokolas apeliantės atžvilgiu, iš esmės buvo ydingas, neištirtas iki galo ir jame buvo labai daug pareigūnų aplaidumo, vien šiuo pagrindu, turėjo ieškovės ieškinį atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą.
4.11. Apeliantės vertinimu, pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę, tačiau šiuo atveju jis yra apeliantei netaikomas, kadangi byloje nėra nenuginčijamų įrodymų kurie pagrįstų apeliantės neteisėtus veiksmus, kuriais buvo padaryta žala trečiajam asmeniui.
4.12. Apeliantė, esant nustatytoms eismo įvykio aplinkybėms, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, bet nenustatyta, o ieškovė neįrodė, kad atsakovė pasišalino iš įvykio vietos.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
5.1. Byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjęs asmuo, ar policijos pareigūnai, būtų suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi.
5.2. Apeliantės pamąstymai apie administracinį pažiedimą dėl važiavimo esant draudžiamam šviesoforo signalui, administracinės baudos dydį, yra neaktualūs ir negali būti sprendžiami byloje pagal pareikštą ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
7. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
8. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad buvo sudaryta draudimo sutartis Nr. 12 8242873, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė VW MAN valst.Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2019 m. sausio 11 d. eismo įvykio Klaipėdoje, Minijos g., metu buvo apgadinta transporto priemonė BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku nurodytas transporto priemonės VW MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios atsakovei, valdytojas trečiasis asmuo K. D.. UAB „Viva grupė“ pagal remonto sąmatą už atliktus automobilio remonto darbus išrašė PVM sąskaitą-faktūrą 1 298,35 Eur sumai. Ieškovė sumokėjo UAB „Viva grupė“ 1 298,35 Eur sumą. Ieškovė kreipėsi į trečiąjį asmenį K. D. su pretenzija dėl 1 298,35 Eur sumos atlyginimo, tačiau su ja atsiskaityta nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad automobilis VW MAN, valst.Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui K. D. Iš panaudos sutarties, sudarytos tarp atsakovės ir trečiojo asmens K. D., matyti, kad trečiasis asmuo perdavė atsakovei naudotis automobiliu VW MAN, valst.Nr. (duomenys neskelbtini).
Dėl apeliacinio skundo argumentų ir ginčo esmės
9. Byloje kilo ginčas dėl regresinio reikalavimo (ne)pagrįstumo. Ieškovės nuomone, atlyginus žalą nukentėjusiajam išmokant draudimo išmoką ir nustačius autoįvykio kaltininko pasišalinimo faktą, atsirado sąlygos pareikšti regresinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino.
10. Apeliantė skunde nurodo, kad pareigūnai, kurie tyrė administracinę bylą ir atliko formalų šio tariamo eismo įvykio tyrimą iš principo nesilaikė ANK 567 str.2 d. numatytų pareigų, ir iš esmės neteisingai išnagrinėjo bylą. Jos nuomone, didelė tikimybė, kad „Smeltės rinkodaros direktorius“ buvo / yra tariamo eismo įvykio vienas iš organizatorių ir vienas iš liudininko pažįstamų asmenų. Apeliantė tikina, kad negalėjo nepajausti susidūrimo su liudininko transporto priemone, nes buvo labai žymūs transporto priemonės apgadinimai (nuplėštas priekinis automobilio bamperis ir kt.), Teigia, kad byloje nėra nenuginčijamų įrodymų kurie pagrįstų apeliantės neteisėtus veiksmus, kuriais buvo padaryta žala trečiajam asmeniui.
11. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis).
12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės draudimo tikslas suponuoja, jog draudikas, kuris sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, neturi teisės reikalauti regreso būdu iš draudėjo ar apdraustojo draudiko nukentėjusiam asmeniui sumokėtos sumos. Tokia draudiko teisė galėtų atsirasti tik išimtiniais atvejais, pvz., kai įstatymas nukentėjusio asmens apsaugos tikslais įpareigoja draudiką mokėti draudimo išmoką, nepaisant to, kad būtų pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką (CK 6.1014 straipsnio 3, 4 dalys, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018 37 punktą). Tokios nuostatos laikomasi ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atžvilgiu.
13. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekiant konstatuoti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPD) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką.
14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantė administracine tvarka už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos bausta nebuvo, nurodo, kad jos veiksmuose nebuvo nustatyta tyčinių veiksmų, kurie leistų spręsti, kad ji elgėsi neteisėtai ir taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius. Nedraudžiamieji įvykiai yra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atvejų beprasmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, nes byloje esančių aplinkybių visuma rodo, kad eismo įvykis įvyko ir vairuotojas iš jo pasišalino, tačiau nenustačius jo veiksmuose tyčios, jam nebuvo pritaikyta administracinė atsakomybė už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant asmens atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartą. Administracinio teisės pažeidimo byloje padarius išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos fakto, sprendžiant dėl asmens administracinės atsakomybės, nėra pagrindo daryti išvadą nagrinėjamoje civilinėje byloje, kad asmuo buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015). Nors šiuo atveju apeliantė teigia, kad automobilio, kurį kliudė, nepastebėjo ir pasišalino iš eismo įvykio vietos nežinodama, jog ją kliudė, t. y. nebuvo valdytojo tyčios, sutiktina su ieškovės argumentu, jog taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos fakto – pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu.
15. Kaip teisingai nagrinėjamu atveju nustatė ir pirmosios instancijos teismas, byloje aptariamas eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, žalos faktas po automobilių kontakto buvo užfiksuotas įrodymais : liudytojų parodymais ir filmuota medžiaga, fotonuotraukoms, padarytomis jau po kontakto. Atkreiptinas dėmesys, kad dar kartą nagrinėjant 2020 m. sausio 21 d. pirmosios instancijos teismui pateiktus įrodymus / fotonuotraukas matyti, kad eismo įvykio vietoje stovi automobilis BMW, matosi atplėšta jo kairioji priekinio bamperio dalis, akivaizdžiai pažeistas kairiosios pusės priekinis sparnas, ant žemės guli kairiosios pusės galinio vaizdo veidrodėlis (jo dalis) ir kitos (ne)plastikinės dalys. Nors kaip nurodo apeliantė tikslaus kontakto momento registratoriaus filmavimo medžiagoje nematyti, tačiau aplinkybių visuma – nukentėjusio automobilio vairuotojo ir kitų asmenų veiksmai bei jų pateikti paaiškinimai bei įrodymai po autoįvykio leidžia spręsti, kad aptariamu atveju kontaktas buvo ir dėl to buvo padaryta žala BMW automobiliui.
16. Dera pabrėžti, jog apeliantės direktorius, kuris tuo pačiu buvo ir vairuotojas, pripažino, kad nukentėjusiojo automobilį jis matė dar gerokai iki eismo įvykio. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjęs „automobilis stovėjo prie šviesoforo ir už jo stovėjo dar trys mašinos, kurios jam signalizavo“ (skundo 22 punktas), teigiama, kad nukentėjęs automobilis „stovėjo prie šviesoforo degant raudonam šviesoforo signalui, tačiau šis galėjo važiuoti, nes jam buvo papildoma rodyklė, kuri leido eismą pirmyn“ (skundo 23 punktas), konstatuojama, kad apeliantė „apvažiavo stovinčią <...>mašiną tik todėl, jog manė, kad ši yra sugriuvusi ir tai darė įsitikinusi, kad nesukels pavojaus kitų asmenų ir eismo saugumui (skundo 24 punktas). Taigi, apeliantės vairuotojas, nusprendęs, kad BMW (nukentėjęs automobilis) per ilgai jo nuomone stovi neatlikdamas manevro degant raudonam šviesoforo signalui, suvokdamas, kad minėtas automobilis gali važiuoti jam vienintele galima kryptimi bei tuo pačiu manydamas, kad šis automobilis galbūt sugedo, suvokdamas ir turėdamas suvokti, kad pažeidžia KET, išvažiavo į ne jam skirtą eismo juostą, iš kurios draudžiama sukti į dešinę ir nuvažiavo tolyn.
17. Toks vairuotojo pasyvumas valdant transporto priemonę negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingumo ir apdarumo standartą, nes vairuotojas turėjo ir galėjo suvokti, jog transporto priemonės važiavimo krypties pakeitimas visada yra susijusi su grėsme kliudyti lenkiamą / apvažiuojamą transporto priemonę, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neįsitikinęs dėl sėkmingai atlikto manevro vairuotojas konkrečioje nagrinėjamojoje situacijoje elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Nagrinėjamu atveju, tokioje situacijoje, atidus ir rūpestingas, be to profesionalus vairuotojas, turi suvokti susidariusią situaciją. Nukentėjusiojo automobilio sugadinimo mastas, atsakovo vairavimo patirtis (profesionalas), leidžia konstatuoti, kad atsakovo vairuotojas suvokė, jog automobilis kliudė / galėjo kliudyti kitą automobilį ir turėjo patikrinti, ar jam nepadarė žalos, jei taip, kreiptis į policiją ar ieškoti kito automobilio savininko, kaip to reikalauja TPVCAPD įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. ir KET 222 punktas. Tačiau atsakovės vairuotojas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nedėjo jokių pastangų įvertinti susidariusios situacijos.
18. Taigi, pripažinus, kad atsakovė turėjo ir galėjo suvokti, jog kliudė kitą transporto priemonę, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalino, sutiktina, kad ieškove, išmokėjusi eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė kompensuotų ieškovės išmokėtą išmoką.
19. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).
20. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
21. Apeliantė nesutinka, kad ieškovė įrodė žalos buvimo faktą ir priežastinį ryšį su eismo įvykiu. Apeliantė nurodo, kad didelė tikimybė, kad „Smeltės rinkodaros direktorius“ buvo / yra tariamo eismo įvykio vienas iš organizatorių ir vienas iš liudininko pažįstamų asmenų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, jog norėdama paneigti šias nurodomas aplinkybes, ji turėtų pateikti įrodymus, jog „Smeltės rinkodaros direktorius“ galimai pateikia melagingą informaciją ir / ar yra eismo įvykio vienas iš organizatorių. Šiuo atveju teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis. Įvykio faktas, jo aplinkybės, žalos dydis yra patvirtinti rašytiniais įrodymais. Apeliantė nenurodo jokių objektyviai pagrįstų aplinkybių dėl teismo sprendimo neteisėtumo, tuo tarpu apeliantės teiginiai apie nukentėjusiojo ir vaizdo registratoriumi įvykį fiksavusio asmens sąmokslą vertinami tik kaip niekuo nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kurie niekaip nepagrindžia teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pridėtina, kad byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjęs asmuo, ar policijos pareigūnai, būtų suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi.
22. Apeliantė tikina, kad negalėjo / negalėtų nepajausti susidūrimo su transporto priemone, nes buvo labai žymūs transporto priemonės apgadinimai (nuplėštas priekinis automobilio bamperis ir kt.), Šiuo aspektu aktualu tai, jog byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad BMW automobilis buvo apgadintas dar iki įvykio, be to, eismo įvykio liudininkai nurodė, kad automobilis buvo kliudytas būtent toje vietoje, kurioje buvo pažeidimai. Taigi, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog eismo įvykio metu BMW nebuvo apgadinta ir tokia žala jos savininkei nebuvo padaryta.
23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareigūnai, kurie tyrė administracinę bylą ir atliko formalų šio tariamo eismo įvykio tyrimą iš principo nesilaikė ANK 567 str.2 d. numatytų pareigų, ir iš esmės neteisingai išnagrinėjo bylą. Dėl šio motyvo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl apeliantės civilinės atsakomybės pagal TPVCAPD įstatymą už pasišalinimą iš įvykio vietos, todėl apeliantės pamąstymai apie administracinį pažeidimą dėl važiavimo esant draudžiamam šviesoforo signalui, administracinės baudos dydį, yra neaktualūs ir negali būti sprendžiami šioje civilinėje byloje pagal pareikštą ieškinį. Pastebėtina, kad išvados dėl apeliantės atsakomybės specialaus TPVCAPD įstatymo pagrindu padarytos atsižvelgus ne tik į 2019 m. sausio 11 d. administracinio nusižengimo protokolą Nr. 30-ANR_P-2397-2019 su administraciniu nurodymu, tačiau ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus (CPK 12, 178, 179, 185 straipsniai). Tokia išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantė skundu nenurodė, kokia surinktų įrodymų visuma įrodo buvus kitaip. Teisėjų kolegija pažymi jog tai, kad apeliantė padarė kitokią išvadą nei pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos procesinės įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės.
24. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
25. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliantės apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys).
27. Ieškovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl šis klausimas nesvarstytinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.