- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-23
- Bylos Nr.
- e2A-628-775/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-21345-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Edita Šliumpienė, Rasa Urbanavičiūtė, Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- T. R.
- Trečiasis asmuo
- Luminor Bank AS Lietuvos skyrius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. ir atsakovo T. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1789-528/2022, pagal ieškovės A. G. patikslintą ieškinį atsakovui T. R. dėl bažnytinės santuokos, įtrauktos į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje, apskaitos akto įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, prievolių kreditoriams, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymo, neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovo T. R. priešieškinį ieškovei A. G. dėl paprastųjų vardinių akcijų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jų priteisimo, trečiasis asmuo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. G. (toliau – ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė panaikinti Kauno miesto Civilinės metrikacijos biuro (duomenys neskelbtini) akto įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl Kauno Vytauto Didžiojo Šv. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios nustatyta tvarka (duomenys neskelbtini) šalių sudarytos santuokos įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje dėl atsakovo kaltės; priteisti ieškovei iš atsakovo T. R. (toliau – atsakovas) 2 000 Eur dydžio neturtinę žalą; palikti šalims pavardes – G. ir R.; priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise nekilnojamą turtą – butą (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), ir 163/1197 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas), natūra, o iš ieškovės priteisti atsakovui šio nekilnojamo turto 1/3 dalies dydžio vertės – 10 375,55 Eur kompensaciją; nustatyti, kad po bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje akto įrašo panaikinimo kredito įmokas, delspinigius ir kitus privalomus mokėjimus, kaip solidarią prievolę, Luminor Bank AS (toliau – kreditorius) pagal 2014 m. spalio 30 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis) moka ieškovė, kuri atidaro banko sąskaitą Luminor Bank AS banke, o šalių prievolės kreditoriui pagal 2014 m. spalio 30 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) lieka solidarios; priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise natūra kilnojamąjį turtą – virtuvės baldų komplektą su jame integruota virykle, indaplove, gartraukiu, šaldytuvu, virtuvės stalą su kėdėmis, židinį, lauko baldus, televizorių „Philips“, bendros 5 050 Eur vertės, ieškovei už šį turtą atsakovui sumokant 1/3 dalies kilnojamojo turto dydžio vertės – 1 683,33 Eur kompensaciją; priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise natūra keleivinį automobilį RENAULT CAPTUR, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis) – 4 000 Eur vertės, ieškovei sumokant atsakovui šios transporto priemonės 1/3 dalies dydžio vertės – 1 333,33 Eur kompensaciją; pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) (toliau – įmonė) 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė 28,96 Eur (įstatinis kapitalas – 2 896 Eur); pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) (toliau – bendrija) 300 Eur piniginį įnašą; nustatyti šalių nepilnamečių vaikų – sūnaus T. R., gimusio (duomenys neskelbtini), ir dukters E. R., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 277,50 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teisme padavimo dienos iki jų pilnametystės, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę, priteistas lėšas, atsakovui kiekvieno mėnesio 14 d. pervedant į ieškovės nurodytą sąskaitą ir jas indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarką. Išdėstyti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, sumokant atsakovui kompensaciją už ieškovei natūra tenkančią didesnę turto dalį ir priteisti iš atsakovo visas teismo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė teismo prašė jos reikalavimus tenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti. Nurodė, kad santuokiniai ryšiai tarp šalių nutrūko dėl atsakovo kaltės. Jo kaltė pasireišė nelojalumu, nepagarba ieškovei šeimoje ir darbo aplinkoje, šeimos interesų ir ieškovės nuomonės nepaisymu, fiziniu ir psichologiniu smurtu. Šalių šeiminiai santykiai galutinai nutrūko 2019 m. balandžio mėnesį po, tarp šalių įvykusio konflikto, nuo to laiko šalys neveda bendro ūkio, nepalaiko intymių santykių, gyvena atskiruose skirtingų aukštų kambariuose. Atsakovas įrengė buto patalpose stebėjimo kameras ir nepaisė ieškovės reikalavimų jas pašalinti. 2019 m. lapkričio 16 d. dėl iš atsakovo patirto smurto ieškovei teko kreiptis į gydymo įstaigą. Nors ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau tai nepaneigia smurto fakto. Smurtą, ieškovės teigimu, atsakovas naudoja ir jų vaikų atžvilgiu. Ieškovės pastangų išsaugoti santuokinius ryšius nepakako, o atsakovas jokių pastangų nedėjo, todėl santuokos įtraukimo į apskaitą akto įrašą, ieškovė prašo panaikinti dėl atsakovo kaltės. Kadangi dėl atsakovo sutuoktinio pareigų pažeidimo ir santuokos iširimo ieškovė patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, iš atsakovo ieškovė prašė priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą. Palikti šalims ikisantuokines pavardes. Išlaikymo iš atsakovo ieškovė nereikalavo, o atsakovas neturi reikalavimo teisės į išlaikymą iš jos. Ieškovė prašė teismo nustatyti, jog sutuoktinių turtinėms teisėms, teisinės pasekmės kilo nuo 2019 m. balandžio 1 d. Šalių santuokoje įgytą turtą padalinti, nukrypstant nuo lygių dalių principo, ieškovei priteisiant 2/3 dalis, o atsakovui – 1/3 dalį. Šį prašymą motyvavo tuo, kad šalių įsigytam turtui, tuo metu 53 procentų baigtumo butui su sklypu buvo panaudotas ne tik iš banko gautas kreditas, bet ir ieškovės mamos ieškovei padovanoti 26 648,16 Eur bei papildomai būsto įrengimui jos duotos lėšos, kurios buvo pervestos į abiejų šalių sąskaitas banke. Kadangi butas nedalus, o šalių santykiai konfliktiški, ieškovė prašė butą natūra priteisti jai, be to, tame bute su ieškove lieka gyventi šalių nepilnamečiai vaikai. Už šį nekilnojamąjį turtą ieškovė sutiko atsakovui sumokėti 1/3 dalies dydžio 10 375,55 Eur kompensaciją. Šalių įsipareigojimus kreditoriui teismo prašė palikti solidarius, nustatant, kad visus mokėjimus kreditoriui vykdys ieškovė. Analogiškomis dalimis prašė padalinti ir šalių įgytą kilnojamąjį turtą, ieškovei natūra priteisiant automobilį, virtuvės baldų komplektą su integruota technika, kitus ieškinyje nurodytus apstatymo ir apyvokos daiktus, o atsakovui iš ieškovės kompensaciją: už automobilį – 1 333,33 Eur; už kt. turtą – 1 683,33 Eur. Kompensacijos sumokėjimą atidedant vieneriems metams. Nurodė, kad nutrūkus šalių šeiminiams santykiams ieškovė 2019 m. gegužės 30 d., įregistravo bendriją, kurią prašė pripažinti jos asmenine nuosavybe. Iki santuokos sudarymo ieškovė taip pat yra įgijusi įmonės akcijas, kurios yra asmeninė jos nuosavybė – nedalintina, todėl nesutiko su atsakovo priešieškio reikalavimu šios įmonės akcijas pripažinti bendrąja daline šalių nuosavybe. Nurodė, kad priešingai nei teigia atsakovas šalys kartu negyveno nuo 2002 metų, nevedė bendro ūkio, jų pajamos nebuvo bendros ir jie nebuvo susitarę jungtinės veiklos ar kitu pagrindu kurti dalinę nuosavybę, o atsakovas nepateikė įrodymų dėl bendrų ar jo asmeninių lėšų panaudojimo įmonės steigimui. Tvirtino, kad įmonę įkūrė ir jos veiklą vystė tik ieškovė, kurioje atsakovas dirbo tik kaip darbuotojas. Prašė iš atsakovo priteisti jai, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti ieškovės vardu registruotas 100 įmonės paprastųjų vardinių akcijų šalių bendrąja daline nuosavybe, nustatant, kad dalys yra lygios ir sudaro kiekvienai po ½ dalį; nutraukus santuoką priteisti atsakovui ir ieškovei asmeninės nuosavybės po 50 paprastųjų įmonės vardinių akcijų; priteisti atsakovui iš ieškovės visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas iš dalies sutiko su ieškovės patikslintais reikalavimais. Nurodė, kad dėl santuokos faktinio iširimo yra kalta ieškovė, tačiau atsakovas sutinka nutraukti civilinę santuoką dėl abiejų šalių kaltės. Nors šalys santuoką sudarė mylėdamos viena kitą, susilaukus vaikų ieškovė, atsakovo teigimu tapo dirglesnė, piktesnė, ėmė nuolat priekaištauti, kaltinti atsakovą, pašiepti ne tik prie savų, bet ir darbe. Atsakovas niekada prieš ieškovę nesmurtavo, stengėsi jai nuolaidžiauti, tačiau nuolat buvo kaltinamas, ieškovė priekabiavo net tik prie jo, bet ir prie vaikų. Jis puikiai sutaria su vaikais, viską darė šeimos gerovei, prisidėdavo prie visų buities darbų, atliko daug buto vidaus įrengimo darbų. Laikui bėgant šalių kivirčai stiprėjo, o santykiai dar labiau pablogėjo, ieškovei nesėkmingai 2018–2019 metais vadovaujant įmonei. Kameras priešingai nei teigia ieškovė jis įrengė namų saugumui ir jos nekėlė jokių nepatogumų iki ieškovė inicijavo santuokos nutraukimo veiksmus ir pradėjo melagingai kaltinti atsakovą smurtu prieš ją. Nesutiko su ieškovės prašoma priteisti neturtine žala. Neprieštaravo dėl pavardžių po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo nustatymo, išlaikymo sau iš ieškovės nereikalavo. Nesutiko su ieškovės nurodytu turto padalijimu būdu ir su ieškovės nurodomu, šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlusiu, momentu. Teigė, kad bendras šeimos ūkis nebuvo nutrūkęs. Atsakovas vienas moka komunalinius mokesčius, būsto kreditą, o bendriją 2019 m. gegužės mėnesį ieškovė įkūrė už atsakovo užsienyje uždirbtus ir šeimos atostogoms skirtus 500 Eur. Įmonę, priešingai nei teigia ieškovė, šalys įkūrė kartu iki santuokos, nes nuo 2002 metų gegužės mėnesio vedė bendrą ūkį. Šalių sutarimu įmonė bus registruota ieškovės vardu, kad nekiltų interesų konflikto, nes užsakymus įmonei gaudavo atsakovas, dirbdamas kitoje firmoje. Vėliau atsakovas dirbo įmonėje ir visus sprendimus priimdavo kartu su ieškove, o ieškovei auginant vaikus įmonei, vadovavo. Kadangi šalys įkūrė įmonę gyvendamos kartu, atsakovas prašė priteisti 50 procentų šios įmonės akcijų. Nurodė, kad 2014–2017 metais iš ieškovės mamos gautų lėšų dalis buvo panaudota pačios ieškovės motinos buto kapitaliniam remontui ir prie tų darbų atsakovas prisidėjo savo darbu bei lėšomis. Be to, šalių šeimą rėmė ir atsakovo tėvai, kurie šalių būsto įsigijimui davė 3 185,82 Eur, nuolat šalių šeimą aprūpino maisto produktais bei atidavė už traktoriaus pardavimą gautas lėšas, todėl nukrypti nuo lygių dalių principo nėra pagrindo. Prašė šalių įgytą turtą padalinti lygiomis dalimis. Dėl kilnojamojo turto padalijimo pažymėjo, kad ieškovė nurodė ne visą dalintiną turtą. Neprieštaravo, kad automobilis ieškovei būtų priteistas natūra, tačiau prašė už automobilį jam priteisti 3 550 Eur kompensaciją. Kitą neprieštaravo, kad kitas ieškovės nurodytas kilnojamasis turtas būtų jai priteistas natūra, o jam priteista ½ dalis šio turto jo vertės kompensacija. Prašė priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad ieškovės pateiktos bylinėjimosi išlaidos yra iki ieškinio pateikimo, todėl pripažintinos ne mokėjimais už bylą, bet už įrodymų kūrimą.
5. Trečiasis asmuo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius atsiliepimų į patikslinto ieškinio reikalavaimus ir priešieškinį nepateikė. Išvadą teikianti institucija byloje pateikė išvadą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šalys proceso metu 2021 m. spalio 27 d. sudarė taikos sutartį, kuria susitarė dėl ieškovės reikalavimų dalyje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo ir dalyvavimo jų auklėjime tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu nustatymo bei išlaikymo jiems teikimo, kuri buvo patvirtinta Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi ir šioje dalyje civilinės bylos nagrinėjimas nutrauktas.
7. Kauno apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinio netenkino.
8. Teismas panaikino šalių santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, (duomenys neskelbtini)apskaitos įrašą apskaitytą Kauno miesto civilinės metrikacijos biure, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Pripažino, kad šalių santuokiniai ryšiai nutrūko dėl abiejų šalių kaltės. Po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo šalims paliko santuokines pavardes: ieškovei – G., atsakovui – R. Padalino šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turimą turtą ir priteisė šalims asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį buto ir sklypo. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisė automobilį ir kilnojamą turtą – virtuvės baldų komplektą su jame integruota virykle, indaplove, gartraukiu, šaldytuvu, virtuvės stalą su kėdėmis, židinį, lauko baldus, televizorių „Philips“, bendros 5 050 Eur vertės; (duomenys neskelbtini) piniginį įnašą (įnašo suma 300 Eur) ir iš atsakovo ieškovei priteisė 25 564,84 Eur kompensaciją. Nustatė, kad, panaikinus šalių santuokos apskaitos įrašą, įsipareigojimai kreditoriui pagal sutartį lieka solidaria šalių prievole. Pripažino ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) 100 vienetų vardinių paprastųjų akcijų, kurių vienos vertė 28,96 Eur. Kitos patikslinto ieškinio dalies netenkino. Priteisė iš atsakovo ieškovei 4 360,50 Eur išlaidas už advokato paslaugas. Valstybei iš ieškovės priteisė 294 Eur žyminio mokesčio, o iš atsakovo 1 121 Eur žyminio mokesčio ir 11,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Grąžino šalims iš teismo depozitinės sąskaitos kiekvienai po 400 Eur avansą už liudytojų iškvietimą.
9. Teismas nustatė, kad šalys susituokę trylika metų, tačiau jų santuokiniai ryšiai nutrūko 2019 m. vasarą. Šalys pripažįsta, jog jų santykiai yra konfliktiški. Ieškovė reiškė reikalavimą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, atsakovas su juo sutiko, šalys nebemato galimybių toliau gyventi kaip sutuoktiniai. Nesant abipusės valios, negalima tikėtis, kad sutuoktiniai vėl pradės gyventi kartu, todėl teismas pripažino, kad šalių santuokiniai ryšiai laikoma faktiškai iširusiais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.49 straipsnio 2 dalis, CPK 177, 185 straipsniai).
10. Nustatęs, kad šalys nebetvarko bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo, nemato galimybių susitaikyti, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti šalių santuokos, sudarytos pagal atitinkamos religijos vidaus (kanonų) teisės nustatytą procedūrą, apskaitos įrašą civilinės metrikacijos įstaigoje (CK 3.24, 3.49, 3.60 straipsniai, CPK 3, 4 straipsniai).
11. Abi šalys neigia priešingos šalies argumentus dėl kaltės. Ieškovė teigė, kad atsakovo kaltė pasireiškė fizinio ir psichologinio smurto naudojimu jos atžvilgiu. Be to, tsakovas santuokoje nuolat nepaisė ieškovės norų, neišklausydavo, niekino, įžeidinėjo, žlugdė savivertę, buvo nelojalus, negerbė, nepalaikė ieškovės šeimoje ir darbo aplinkoje. Atsakovas mano, kad dėl santuokos iširimo kaltos abi šalys. Teigė, kad jis jokio fizinio ar psichologinio smurto ieškovės ar vaikų atžvilgiu nenaudojo, visada stengėsi dėl šeimos ir jos gerbūvio, o konfliktų iniciatore buvo pati ieškovė, kuri nuolat dėl visko kaltino atsakovą, jį žemino darbe bei šeimoje, naudojo prieš jį fizinį smurtą.
12. Teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio 17 d. incidento metu, ieškovė jau buvo kreipusi į advokatę dėl pagalbos, tai patvirtina tarp ieškovės ir jos atstovės sudaryta sutartis, 2019 m. lapkričio 8 d. pinigų priėmimo kvitas, siekdama santuokos akto įrašo panaikinimo, todėl pripažino, kad minėtas incidentas nebuvo šalių santuokinių ryšių iširimo priežastis ar pasekmė. Be to, 2019 m. gruodžio 20 d. ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktas, nustačius, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje. Teismas sprendė, kad iš šio įvykio aprašymo negalima padaryti išvados, kad po šalių žodinio konflikto atsakovas stūmė ieškovę, siekdamas ją sužaloti, o žodinio konflikto priežastis, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam pakantūs, geranoriški ir atidūs. Ieškovė, duoda paaiškinimus, įvykį tyrusiems pareigūnams patvirinto, jog iki tol, atsakovas prieš ją nebuvo naudojęs smurto. Nustatęs, kad be pačios ieškovės paaiškinimų iš esmės byloje nėra pateikta jokių konkrečių įrodymų dėl atsakovo naudoto fizinio smurto ieškovės atžvilgiu teismas pripažino, kad ši ieškovės teigta aplinkybė neįrodyta (CPK 185 straipsnis).
13. Teismas pripažino neįrodytomis ir ieškovės teigtas aplinkybes apie tai, kad atsakovas jos negerbė, buvo jai nelojalus, nepaisė jos norų, neišklausydavo, niekino, įžeidinėjo, žlugdė savivertę, nepalaikė ieškovės šeimoje ir darbo aplinkoje. Vien tai, kad liudytojos G. S., kurios parodymais netikėti teismas neturi pagrindo, nuomone atsakovas rodė nepagarbą ieškovei, drausmindamas ją vaikų akivaizdoje, teismo vertinimu, neįrodo vienareikšmiškos atsakovo kaltės dėl santuokinių šalių ryšių iširimo. Įvertinęs byloje atsakovo pateiktą 2020 m. kovo 16 d. garso įrašą apie prasidėjusį skyrybų procesą bei 2020 m. kovo 26 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šie įrodymai nepatvirtina išimtinai atsakovo netinkamo elgesio ieškovės atžvilgiu ir leidžia daryti išvadą apie ne visai mandagų bei pagarbų ieškovės elgesį su atsakovu bei konfliktinės situacijos sukūrimą jos pačios veiksmais. Pripažino, kad abi šalys pakankamai negerbė viena kitos, nebuvo viena kitai pakančios ir pagarbios, nesiekė lygiaverčio bendravimo bei reikalavimus kėlė tik kito sutuoktinio atžvilgiu ir taip pažeidė savo, kaip sutuoktinių pareigas, todėl konstatavo, kad šalių santuokiniai ryšiai nutrūko dėl abiejų šalių kaltės.
14. Po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo šalims jų pageidavimu teismas paliko jų iki santuokos sudarymo turėtas pavardės, kurios yra tokios pat kaip ir santuokinės.
Šalies argumentai
15. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl atsakovo padarytų šiurkščių sutuoktinio pareigų pažeidimo ir jos patirtų dvasinių išgyvenimų dėl santuokos iširimo. Nustatęs, jog dėl santuokinių ryšių iširimo kalti abu sutuoktiniai, teismas ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nusprendė atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Šalys nereikalavo viena iš kitos išlaikymo, todėl teismas joms viena iš kitos išlaikymo nusprendė nepriteisti.
16. Ieškovė prašė nustatyti, kad santuokos apskaitos įrašo panaikinimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. balandžio 1 d., kadangi nuo šios datos nutūko šalių šeiminiai santykiai. Tačiau tokio reikalavimo patikslintame ieškinyje ar jo patikslinime ieškovė nesuformulavo. Nustatęs, kad toks prašymas nėra suformuotas, teismas jo nesprendė. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta, jog šalys 2019 m. vasarą vyko kartu atostogauti, atsakovas ieškovei davė pinigų išsinuomoti būstą šalių šeimos atostogoms pajūryje, o liudytojai V. ir M. G. patvirtino, kad atsakovas minėtų atostogų metu papildomai sumokėjo už šalių šeimos išsinuomotą būstą. Teismo vertinimu, tai paneigia ieškovės teigiamą aplinkybę, jog šalių šeiminių santykiai nutrūko ieškovės nurodytu laiku.
17. Šalys nurodė, kad santuokoje įgijo nekilnojamąjį turtą – butą su dalimi sklypo, kuriems įregistruota hipoteka. Pagal 2022 m. vasario 17 d. UAB „Naujas būstas“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NB22-01(319) šio viso nekilnojamojo turto rinkos vertė 154 000 Eur, šalys šios vertės neginčijo. Taip pat įgijo kilnojamąjį turtą – automobilį, kurios vidutinė kaina pagal viešosios įstaigos „Emprekis“ duomenis 2020 m. vasario mėnesį 7 100 Eur (su pridėtinės vertės mokesčiu). Ieškovė automobilį vertino 4 000 Eur suma, tačiau tokią vertę patvirtinančių įrodymų nepateikė. Nesant įrodymų, kad šalių santuokoje įgytas automobilis vertas mažiau nei vidutinė tokio automobilio kaina, teismas pripažino labiau tikėtina, jog minėto automobilio kaina yra 7 100 Eur. Šalys santuokoje taip pat įgijo įvairius buities daiktus ir baldus, kuriuos ieškovė prašo padalinti pagal jos nurodytą tvarką bendrai juos vertindama 5 050 Eur. Teismas nustatė, kad dėl minėtų daiktų turėjimo fakto ir jų vertės ginčo tarp šalių nėra, todėl ieškovės nurodytą vertę pripažino teisinga. Santuokos metu ieškovė nuo 2019 m. gegužės 30 d. taip pat buvo įregistruota (duomenys neskelbtini) nare, kurios įnašų suma 300 Eur. Kito dalinamo santuokoje įgyto turto šalys nenurodė ir reikalavimų nepareiškė, o teismas tokio turto nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas nustatė, kad šalys nėra sudarę vedybų sutarties, todėl jų turtui yra taikomas įstatyminis turto režimas. Vadovaudamasis įstatyme įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija (CK 3.117 straipsnio 1 dalis) ir aplinkybe, kad teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį, atsižvelgdamas į svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis), teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, nėra teisinio ir realaus faktinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo dėl ieškovės nurodytų aplinkybių. Ieškovė pagal įstatyme įtvirtintą nuostatą (CK 3.98 straipsnio 2 dalis), turėtų teisę iš atsakovo gauti kompensaciją dėl jai padovanotų lėšų panaudojimo bendram turtui įsigyti ir įrengti, tačiau šalys nenurodė, kad tarp jų buvo susitarimas dėl ieškovės gautų iš savo mamos lėšų panaudojimo turtui įsigyti bei įrengti, dėl ko ieškovei turėtų priklausyti didesnė turto dalis. Tai, kad šiuo metu šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove, teismo vertinimu, nereiškia, jog ši aplinkybė negali pasikeisti, o gyvenamąją vietą užtikrinti savo vaikams, esant poreikiui, privalo abu vaikų tėvai. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, teismas pripažino, kad šalių santuokoje įgyto turto dalys yra lygios ir kiekvienai iš jų priklauso po ½ dalį turto.
19. Kadangi tarp šalių nebuvo ginčo dėl santuokoje įgyto kilnojamojo turto, teismas tenkino ieškovės prašymą priteisti jai kilnojamuosius daiktus natūra, o atsakovui kompensaciją iš ieškovės. Tačiau nustatė, kad ieškovė atsakovui už šį turtą privalo sumokėti ne 1/3 dalį vertės, bet 1/2 dalį vertės, kad teismo skaičiavimu sudaro 6 075,00 Eur ((7 100,00 Eur + 5 050,00 Eur ) × ½) sumą.
20. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė įsteigė be atsakovo žinios, bet už jo duotus pinigus atostogoms. Atsakovas šios bendrijos veikloje ir valdyme nedalyvauja. Šalių santykiai yra konfliktiški, todėl teismas nusprendė, kad šios bendrijos įnašo priteisimas abiem šalims netikslingas, nes neigiamai paveiktų bendrijos valdymą ir veiklą. Vadovaudamasis nurodytais motyvais bendriją nutarė priteisti asmeninės nuosavybės teise ieškovei, o atsakovui iš ieškovės ½ dalį bendrijos įnašo sumos 150 Eur, kadangi steigiant bendriją įnašui buvo panaudotos santuokinės lėšos.
Šalies argumentai
21. Ieškovė nurodė galinti sumokėti 1/3 dalį nekilnojamojo turto, tai yra 10 375,55 Eur kompensaciją, kurios mokėjimą prašė atidėti vienerių metų laikotarpiui. Pripažinęs, kad šalims santuokoje įgytas turtas priklauso lygiomis dalimis, teismas nustatė, kad kompensacija už nekilnojamąjį turtą sudarytų 77 000 Eur (154 000 Eur × ½). Ieškovė nepatvirtino galinti sumokėti atsakovui pusės nekilnojamojo turto vertės kompensaciją, todėl teismas konstatavo, kad priteisus ieškovei šį turtą natūra, ji neišgalėtų savalaikiai sumokėti atsakovui jam priklausančią kompensaciją už šį turtą. Todėl šalių įgytą nekilnojamąjį turtą teismas nusprendė priteisti šalims po ½ dalį, nepaskiriant šio turto natūra vienam iš sutuoktinių (CK 3.127 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
22. Šalys iš esmės neginčijo, kad jų abiejų tėvai davė joms pinigų, taip pat rėmė šeimą maisto produktais, kitomis gėrybėmis. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ieškovės mamos duotų pinigų buvo gauta ženkliai daugiau nei iš jo tėvų. Be to, abi šalys iš esmės pripažino gautus iš savo tėvų pinigus buvus dovanomis kiekvienam jų: ieškovės mamos – ieškovei, net jei jie pervesti į atsakovo sąskaitą; atsakovo tėvų – atsakovui. Duomenų apie natūrinę paramą (maisto produktus ir pan.) byloje nepateikta, todėl dėl jos apimties bei vertės teismas nesprendė. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad ieškovei jos mama V. G. buto įsirengimui padovanojo 40 238 Lt. Be to, atskirais pavedimais ieškovės mama laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2016 m. liepos 12 d. tiek į ieškovės, tiek į atsakovo sąskaitas pervedė papildomas lėšas, bendra piniginių lėšų suma pagal pateiktus rašytinius įrodymus yra 36 497,52 Eur, o su 9 847,00 Eur pradiniu įnašu (rankpinigiais), kuriuos liudytoja V. G. nurodė davusi atsakovui į rankas, iš viso – 46 344,52 Eur. Atsakovas yra pripažinęs, kad prie šeimos būsto įsigijimo didžiąja dalimi prisidėjo ieškovės tėvai, jos mama davė ir daugiau kaip pusę avanso, perkant būstą, o visos iš ieškovės tėvų gautos lėšos buvo panaudotos būstui bei automobiliui įsigyti (16 000 Lt). Liudytoja apklausta ieškovės mama V. G. nurodė, kad savo paveldėtus pinigus ir santaupas davė ieškovei, kad jai reikėtų mažiau skolintis iš banko. Minėtos liudytojos parodymai, kuriais ji patvirtino davusi ieškovei pinigus kaip dovaną, buvo nuoseklūs, išsamūs. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai ir minėtos liudytojos parodymai patvirtina, jog ieškovei jos mama V. G. būstui įsigyti ir įsirengti davė 46 344,52 Eur. Byloje nėra įrodymų ir liudytoja V. G. nepatvirtino, kad bent dalis šių lėšų buvo duota ne ieškovei, bet jos broliui M. G. arba kad dalis šių lėšų, kaip teigė atsakovas, buvo panaudota liudytojos V. G. buto remontui, todėl šiuos atsakovo argumentus laikė neįrodytais. Atsakovo abejones, kad visos V. G. duotos lėšos negalėjo būti panaudotos nekilnojamojo turto įsigijimui bei įrengimui, atmetė kaip nepagrįstas, pripažinęs, kad atsakovo bankui pateikta sąmata dėl būsto statybos, rekonstrukcijos, įrengimo yra tik teorinių poreikių skaičiuotė, nepagrįsta realiai patirtomis išlaidomis, be to, visuotinai žinoma, kad būsto įrengimas yra brangus ir dažnai viršija preliminarius paskaičiavimus.
23. Teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 9 d. atsakovo tėvas V. R. pardavė traktorių su priedais už 9 750 Eur. 2015 m. kovo 7 d. pinigų dovanojimo rašte V. R. nurodė dovanojantis atsakovui 10 050 Eur besąlyginiam asmeniniam naudojimui. Nors šiame rašte nėra įrašo apie pinigų gavimą, tačiau ieškovė šių aplinkybių iš esmės neginčijo. 2014 m. balandžio 1 d. atsakovo mama B. R. pervedė 3 000 Lt kaip atsakovo mokestį už (duomenys neskelbtini) liepos 9–13 d., o 2014 m. spalio 16 d. ji pervedė atsakovui į sąskaitą 11 000 Lt. Bendra atsakovo tėvų duotų pinigų suma sudaro 14 554,68 Eur. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog abi šalys gautas lėšas būtų deklaravusios savo metinėse pajamų deklaracijose. Ieškovė savo metinių pajamų deklaracijas už 2014–2017 metus patikslino 2019 m. gruodžio 31 d., taigi, jau po ieškinio pateikimo teismui.
24. Įvertinęs kiekvienos šalių gautus iš savo tėvų pinigus, kaip dovanas kiekvienai šaliai, teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi teisę gauti iš atsakovo kompensaciją už didesnę dalį lėšų, kurios panaudotos šalių santuokoje įgytam turtui įsigyti bei pagerinti, tai yra 31 789,84 Eur (46 344,52 Eur – 14 554,68 Eur). Todėl konstatavo, kad tik atsakovas turi mokėti ieškovei kompensaciją, kuri sudaro 25 564,84 Eur (31 789,84 Eur – 6 075 Eur – 150 Eur). Nepriteisęs atsakovui iš ieškovės kompensacijos, teismas netenkino ieškovės prašymo dėl kompensacijos atsakovui mokėjimo atidėjimo.
25. Teismas nustatė, kad šalys nekilnojamajam turtui įsigyti gavo kreditą iš AB DNB banko (dabar Luminor bank AS, veikiantis per Luminor bank AS Lietuvos skyrius) pagal 2014 m. spalio 30 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vykdymą užtikrino hipoteka. Panaikinus šalių santuokos apskaitos įrašą, prievolės pobūdžio nepakeitė, nurodė, kad šalys kreitoriui lieka solidariai atsakingos. Kitų kreditorinių įsipareigojimų šalys nenurodė ir jų teismas nenustatė.
26. Tarp šalių kilo ginčas dėl 2008 m. kovo 4 d., tai yra iki santuokos sudarymo, ieškovės įgytų 100 vnt. (duomenys neskelbtini) vardinių paprastųjų akcijų (vienos akcijos nominali vertė 28,96 Eur). Teismas nustatė, kad atsakovas skirtingai aiškino aplinkybes dėl įmonės įkūrimo. Pripažino, kad jis nebuvo įmonės steigėju, o įmonę įkūrė ieškovė su savo mamos ir samdytos įmonės pagalba. Atsakovas įmonės akcininku netapo, nes tuo metu jam tai buvo nenaudinga, kadangi, kaip pats nurodė, tuo metu jis gaudavo užsakymus iš (duomenys neskelbtini). Vėliau tvirtino, jog įmonę kūrė trise – šalys ir ieškovės mama. Nors atsakovas teigė, kad kurdama įmonę ieškovė atsiklausė atsakovo tėvų, tokių įrodymų teismas nenustatė. Liudytoja V. G. nepatvirtino atsakovo teiginių apie šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos iki santuokos sudarymo. Minėta liudytoja parodė, kad, prieš steigiant įmonę, šalys kiekviena užsiėmė savo individualia veikla, ieškovė iš pradžių ketino steigti įmonę kartu su savo drauge, tačiau vėliau ją įkūrė viena. Pradinis įmonės kapitalas buvo ieškovės, aplinkybių dėl atsakovo prisidėjimo prie įmonės kūrimo liudytoja V. G. nepatvirtino ir nurodė tokių aplinkybių nežinanti.
27. Liudytoju apklaustas S. R. parodė, jog, jam ir šalims dirbant pagal verslo liudijimus, daugėjo reklamos darbų, todėl buvo nuspręsta įkurti įmonę. Viskam vadovavo ieškovė, o atsakovas įmonėje darė darbus, be to, per atsakovą buvo gaunami užsakymai. Ginčo, kad atsakovas įmonėje dirbo kaip darbuotojas, nėra. Liudytojas teigė, kad įmonę kūrė abi šalys, kurios tuo metu buvo pora, nes gyveno kartu viename bute, tačiau jokių įmonės steigimo ar kitų dokumentų jis nematė, dėl finansinių reikalų ar dėl akcijų pasidalijimo jam nėra žinoma. Liudytojas patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes, jog įmonė naudojo atsakovo turimą įrangą, automobilį. Tačiau įmonės buhalterei – liudytojai V. G. – paneigus, kad atsakovo automobilis ar kitas turtas buvo perduotas įmonei, atsakovas pripažino, jog jis savo turto oficialiai nebuvo perdavęs įmonei ir dėl šio turto sutarčių sudaręs nebuvo.
28. Įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų S. R. ir V. G. parodymus, teismas nustatė, kad kuriant įmonę atsakovas neprisidėjo prie įmonės įstatinio kapitalo pinigais ar turtu. Atsakovas akcentavo, kad įmonės veikloje buvo naudojamas jo asmeninis turtas, tai yra pjaustymo aparatas, todėl teismas padarė išvadą, kad šalių turtas iki santuokos sudarymo nebuvo bendras, nes pats atsakovas iki santuokos savo įsigytą turtą laikė būtent savo asmenine nuosavybe. Jeigu, kaip nurodė atsakovas, šalių santykiai ilgą laiką (apie 5 metus) iki sudarant santuoką buvo kaip sutuoktinių ir jie buvo susitarę dėl bendros jungtinės veiklos, tai nuo 2003 metų iki 2008 m. kovo 4 d. (kai įkurta įmonė) kiekvieno jų įgytas turtas turėjo būti laikomas bendru. Šiuo atveju, atsakovas savo įsigytą turtą laikė asmeniniu, o ieškovės turtą siekia laikyti bendru turtu, tačiau duomenų apie atsakovo turtą, kuris buvo naudojamas įmonės veikloje, teismas nenustatė.
29. Teismo vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės dėl ieškovės tėvų lankymosi atsakovo tėvų šventėje (jubiliejuje) 2005 metais, atsakovo seserų atviručių siuntimas šalims kaip porai ir net bendras intymus šalių gyvenimas savaime jungtinės veiklos nesukuria. Kadangi dėl bendros jungtinės veiklos tarp šalių turi būti aiškus susitarimas, o kuriant uždarąją akcinę bendrovę tokį susitarimą patvirtina akcijų pasidalijimas, steigimo dokumentų pasirašymas, įrodymai apie įnašus kuriamai bendrovei pinigais arba turtu. Jeigu ieškovės įkurtoje įmonėje buvo naudojamas atsakovo turėtas asmeninis turtas, vadinasi, tai jam buvo naudinga, juolab, kad jis pats toje įmonėje dirbo. Tai, kad šalys iki santuokos sudarymo (2005–2008 metais) užsiimdamos analogiška darbine veikla, viena kitai padėjo, bendradarbiavo, bendrai reklamavosi kaip dizaineriai, o vėliau abu bendrai dirbo įmonėje, teismo vertinimu, nepatvirtina, jog šalys minėtą įmonę įkūrė bendrai, todėl atsakovo kaip darbuotojo darbas įmonėje jam nuosavybės teisių nesukuria. Atsakovo argumentus, kad įmonę buvo nuspręsta kurti ieškovės vardu, kadangi atsakovas dirbo kitoje analogišką darbą atliekančioje bendrovėje, teismas atmetė, nurodęs, kad įmonės turėjimas niekaip netrukdo dirbti kitoje panašia veikla užsiimančioje bendrovėje ar užsiimti analogiška individualia veikla ir tai patvirtina paties atsakovo pateikti dokumentai (darbas įvairiose bendrovėse ((duomenys neskelbtini)) tuo pat metu atliekant darbus pagal rangos sutartis. Todėl atsakovo reikalavimą dėl įmonės pripažinimo šalių bendrąja daline nuosavybe ir 50 procentų šios įmonės akcijų priteisimo atsakovui atmetė kaip neįrodytą, o ieškovės reikalavimą pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į šios įmonės akcijas (100 vnt.) patenkino.
30. Iš dalies patenkinęs patikslintą ieškinį (⁓ 53 procentais) ir netenkinęs priešieškinio, teismas iš šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovei iš atsakovo priteisė 4 360,50 Eur (5 700,00 Eur) × 76,5 procentai) advokato paslaugų išlaidų, atmetęs atsakovo argumentus dėl šių išlaidų nepagrįstumo. Teismas pripažino, kad advokatui už paslaugas gali būti sumokama ir iki dokumentų parengimo teismui, o nurodytų išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio numatytų dydžių. Atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų nepriteisė, nes duomenų apie advokato atstovavimo išlaidas atsakovas nepateikė. Valstybei iš ieškovės nusprendė priteisti 294 Eur (2 114,81 Eur × 47 procentai – 700 Eur) įstatymo nustatyta tvarka suapvalinto žyminio mokesčio, nes jo dalies sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Nustatęs, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, tenkančios ieškovei yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (14,98 Eur × 23,5procentai), teismas jų iš ieškovės nepriteisė. Valstybei iš atsakovo nusprendė priteisti 1 121 Eur (2 114,81 Eur × 53 procentai) įstatymo nustatyta tvarka suapvalinto žyminio mokesčio, nes jo dalies sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo ir 11,46 Eur (14,98 Eur × 76,5 procentai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
31. Šalims nusprendė grąžinti iš teismo depozitinės sąskaitos jų sumokėtų, bet nepanaudotų avansų už liudytojų iškvietimą, sumas – kiekvienai šaliai po 400 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
32. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto padalijimo ir priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą – butą ir sklypą natūra, o iš ieškovės atsakovui priteisti 54 310,06 Eur kompensaciją. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas pagal apeliacinėje instancijoje ieškovės bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Ieškovė mano, kad teismas, dalindamas šalims priklausantį nekilnojamąjį turtą, netinkamai taikė įstatymo normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą. Ieškovė prašė teismo natūra jai priteisti nekilnojamąjį turtą, atsakovas su tokiu ieškovės reikalavimu nesutiko, prašė turtą dalinti lygiomis dalimis. Ieškovė mano, kad teismas netinkamai įvertino procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu išsakytus šalių argumentus dėl nekilnojamojo turto padalinimo. Nors teismas ir padarė išvadą, kad nėra teisinio ir realaus faktinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, tačiau visiškai nesirėmė ir neanalizavo ieškovės nurodomų argumentų dėl galimybės šalims gyventi viename būste dėl ypatingai konfliktiškų šalių tarpusavio santykių. Ieškovės įsitikinimu, teismo priimta sprendimo dalis dėl nekilnojamojo turto padalinimo yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti naikinama.
1.2. Butas objektyviai nėra ir negali būti pritaikytas dviejų atskirų šeimų gyvenimui, kadangi yra nedalus. Pagal buto išplanavimą techniškai jo neįmanoma pertvarkyti tokiu būdu, kad į jį būtų galima patekti per atskirus įėjimus. Bute taip pat techniškai neįmanoma įrengti atskirų elektros, vandentiekio, šildymo apskaitos sistemų bei pertvarkyti butą taip, kad į antro aukšto patalpas būtų galima patekti bendrai nesinaudojant pirmo aukšto patalpa. Vienam iš sutuoktinių į jam priklausančią buto dalį tektų patekti tik per kito sutuoktinio buto dalį, o tai pažeistų šalių, kaip bendraturčių teises ir teisėtus interesus nekliudomai naudotis jiems tenkančia nuosavybės dalimi, jų teisę į privatų asmeninį gyvenimą ir sukeltų prielaidas konfliktinėms situacijoms kilti.
1.3. Šalių nekilnojamas turtas – butas su dalimi žemės sklypo – didžiausią vertę turi tik tada, kai yra kaip vienas turtinis kompleksas. Todėl jo padalinimas natūra, po ½ dalį šalims iš esmės reikštų nepagrįstą turto vertės, už kurį sumokėta suma ir investuotos šalių tėvų asmeninės lėšos, praradimą, o toks padalinimas būtų neprotingas, nes nuostolingas.
1.4. Dalijant turtą būtina įvertinti ir tai, ar šalys galės laisvai disponuoti priteistu turtu. Ieškovė bendram šalių gyvenimui tapus per daug įtemptam, siekdama apsaugoti vaikus nuo sutuoktinių nuolatinių tarpusavio konfliktų, kol vyko santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimas, išėjo gyventi į ieškovės motinai priklausantį butą. Nuo ieškovės išėjimo buvusiame šalių būste gyvena ir juo naudojasi vienas atsakovas. Teismui nutraukus santuoką, ieškovė bandė toliau naudotis bendrai priteistu šalių turtu, tačiau tą padaryti saugiai jai beveik neįmanoma. Nors ieškovė turi laikiną gyvenamąjį būstą, tačiau šalių santuoka yra iširusi dėl šalių nesutarimų, ryškių konfliktų. Todėl ieškovės prašomas turto padalijimas užtikrins ir jos teisę į savo nuosavą būstą, nes, nors ieškovė šiuo metu ir turi kur gyventi, tačiau nuosavo turto ji neturi, o naudotis bendru turtu neturi galimybių dėl šalių tarpusavio santykių.
1.5. Nagrinėjamu atveju, egzistuoja ir teisiškai reikšmingos subjektyvios priežastys netaikyti turto padalinimo natūra būdo, nes šalių gyvenimas vienoje gyvenamojo patalpoje nuolatinėje įtampoje turėtų ypatingai neigiamas psichologines pasekmes ne tik ieškovei, bet ir nepilnamečiams vaikams, o nuolatiniai konfliktai inicijuojami tik iš atsakovo pusės. Po bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje akto įrašo panaikinimo su ieškove lieka gyventi du nepilnamečiai vaikai, todėl ieškovės reikalavimas priteisti jai nekilnojamąjį turtą natūra, atsakovui priteisiant iš ieškovės kompensaciją už jai tenkančią didesnę nekilnojamo turto dalį, laikytinas pagrįstu, tikslingu ir apsaugančiu įstatymo saugomus vaikų interesus. Ieškovei priteisus turtą natūra, bus įtvirtintas tinkamų nepilnamečių gyvenimo sąlygų prioritetas. Taip būtų užtikrinta vaikų teisė į būstą, kuriame jie gyventų ir augtų ramioje, saugioje aplinkoje, turėtų savo asmeninę erdvę, tinkamas sąlygas mokytis, ilsėtis, užsiimti kitokia malonia jiems veikla, būti apsaugotiems nuo suaugusiųjų rūpesčių ir konfliktų.
1.6. Tuo tarpu atsakovo netinkamas elgesys yra priešingas vaikų interesams, juo pažeidžiama vaikų teisė augti ramioje, saugioje aplinkoje, kurioje vaikai nepatirtų psichologinės įtampos, nerimo, baimės ir nuolatinių suaugusiųjų konfliktų. Atsakovas yra naudojęs psichologinį, fizinį smurtą ne tik ieškovės, bet ir nepilnamečio vaiko atžvilgiu. Nors Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius įpareigojo atsakovą lankyti psichoterapijos kursus, tačiau šio įpareigojimo jis nevykdo, jį ignoruoja ir psichoterapijoje nesilanko. Atsakovo neadekvatus ir liguistas elgesys pasireiškia visų šeimos narių sekimu, dėl ko jis bute įrengė ir išdėstė kameras, tikslu įrašinėti ir sekti visus šeimos narius ištisą parą. Visa šios sekimo įrangos fiksuota medžiaga įrašoma, saugoma laikmenose ir/ar tiesiogiai įkeliama į atsakovo kompiuterį, dėl ko namuose tvyro slegianti įtampa, kuri neigiamai veikia vaikų psichologinę būseną, žaloja vaikų mąstyseną, elgseną. Be to, atsakovas 2022 m. sausio 12 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai perėmė, įgijo ir laikė neviešus elektroninius duomenis, tai yra laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2020 m. kovo 26 d., be ieškovės leidimo ir jai nežinant, nustatė automatinį jos elektroninio pašto dėžutės gaunamų pranešimų peradresavimą į jo valdomą elektroninio pašto dėžutę, ir taip laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 26 d. iki 2020 m. birželio 5 d. neteisėtai perėmė į savo elektroninio pašto dėžutę 19 ieškovei siųstų elektroninių dokumentų. Toks atsakovo elgesys taip pat patvirtina, kad ieškovė, gyvendama kartu su atsakovu viename būste, negali jaustis saugiai bei užtikrinti nepilnamečių vaikų saugumą.
1.7. Pagal 2022 m. vasario 17 d. UAB „Naujas būstas“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NB22-01(319) šalims priklausančio nekilnojamojo turto vertė 154 000 Eur. Šalys šios vertės bylos nagrinėjimo metu neginčijo. Remiantis CK 3.118 straipsnio 2 dalimi, kompensacija turi būti skaičiuojama iš turto vertės atimant įsipareigojimų sumą ir likusią sumą padalinant pusiau. Šalių įsipareigojimų suma apeliacinio skundo surašymo dienai kreditoriui sudaro 45 379,83 Eur. Todėl ieškovės skaičiavimu, iš turto vertės išminusavus įsipareigojimų sumą kreditoriui, likusi turto dalies vertė sudaro 54 310,06 Eur, kuri ieškovei priteisus turtą natūra, turėtų būti išmokama kaip kompensacija atsakovui. Ieškovė apeliacinio skundo teikimo dienai turi galimybę išmokėti atsakovui 24 000 Eur kompensaciją iš karto. Be to, įvertinus teismo sprendimu išspręstą šalių tarpusavio kompensacijų klausimą, yra galimybė atlikti kompensacijų įskaitymą, kadangi sprendimu ieškovei iš atsakovo yra priteista 25 564,84 Eur kompensacija. Atlikus kompensacijų įskaitymą, ieškovės atsakovui mokėtina kompensacijos dalis būtų 28 745,22 Eur, iš kurių 24 000 Eur ieškovė turi sąskaitoje, taigi likusią kompensaciją galės padengti, nepažeisdama atsakovo interesų. Be to, ieškovė turi galimybę parduoti jos motinai priklausantį nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo šiuo metu naudojasi, ir taip atsiskaityti su kreditoriumi Luminor Bank AS Lietuvos skyriumi, kad atsakovas neliktų solidariu skolininku. Šiam sandoriui sudaryti ieškovės mama jai yra davusi sutikimą.
33. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d., sprendimą ir tenkinti priešieškinį. Pripažinti ieškovės vardu registruotas vieną šimtą (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų šalių bendrąja daline nuosavybe, nustatant, kad dalys yra lygios ir sudaro kiekvienam po ½ dalį; priteisti šalims asmeninės nuosavybės teise po penkiasdešimt (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų kiekvienai; pakeisti teismo sprendimą ieškinio dalyje sumažinti iš atsakovo ieškovei priteistą kompensaciją iki 3 000 Eur; perdalinti visą šalims priklausantį kilnojamąjį turtą, išskyrus automobilį, natūra taip: bet kuriai iš šalių priteisti asmeninės nuosavybės teise virtuvės baldų komplektą, kuriame integruota viryklė, indaplovė, gartraukis, šaldytuvas, bendros 4 000 Eur vertės; kitai iš šalių priteisti asmeninės nuosavybės teise virtuvės stalą su kėdėmis, židinį, lauko baldus, televizorių „Philips“, bendros 1 050 Eur vertės ir 1 475 Eur kompensaciją. Ieškovei neprieštaraujant atsakovas prašo jam asmeninės nuosavybės teise priteisti virtuvės stalą su kėdėmis, židinį, lauko baldus, televizorių „Philips“, bendros 1 050,00 Eur vertės ir 1 475 Eur kompensaciją, tačiau sutinka gauti ir virtuvės baldų komplektą, kuriame integruota viryklė, indaplovė, gartraukis, šaldytuvas, bendros 4 000 Eur vertės. Patikslinti, kad šalys nuo civilinės bylos iškėlimo dienos per pusę (po ½) dengs visas prievoles kreditoriui pagal 2014 m. spalio 30 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), išlikdamos solidariai atsakingos prieš kreditorių Luminor Bank AS arba apskaičiuojant ieškovei iš atsakovo priteistinos kompensacijos dydį, įskaičiuoti į šalių dalintino turto balansą ir 6 765,86 Eur atsakovo įmokas bankui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat, lėšas, kurias atsakovas sumokės iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, apie kurias įrodymai bus pateikti iki teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme dienos. Perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi ir valstybei priteistas išlaidas bei priteisti atsakovui iš ieškovės visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Atsakovo vertinimu, teismas tenkindamas ieškinį, netinkamai išaiškino ir pritaikė CK 3.98 straipsnio nuostatas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.
2.2. Nustatęs, jog šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto įsigijimui ieškovės tėvai skyrė daugiau lėšų, apskaičiuodamas ir priteisdamas iš atsakovo ieškovei mokėtiną kompensaciją, atitinkamą ieškovės tėvų skirtą didesnę sumą teismas turėjo padalinti pusiau. Todėl konstatavęs, jog ieškovės tėvai skyrė 31 789,84 Eur daugiau nei atsakovo tėvai, apskaičiuojant ir priteisiant iš atsakovo atitinkamą kompensaciją ieškovei, teismas šią sumą turėjo dalinti pusiau ir pripažinti, kad atsakovas ieškovei turi kompensuoti tik 15 894,92 Eur. Šuo pažeidimu galima akivaizdžiai įsitikinti aritmetiškai suskaičiavus teismo rezoliucinėje sprendimo dalyje šalims priteisto turto vertes. Teismas ieškovei priteisė ½ šalių įsigyto nekilnojamojo turto, kurio vertė 77 000 Eur, transporto priemonę kurios vertė 7 100 Eur, kilnojamą turtą bendros 5 050 Eur vertės, bendrijos piniginį 300 Eur įnašą ir 25 564,84 Eur kompensaciją iš atsakovo. Viso teismas priteisė ieškovei turto už 115 014,80 Eur. Atsakovui teismas priteisė ½ dalį 77 000 Eur nekilnojamojo turto vertės bei iš jo ieškovei priteisė 25 564,84 Eur kompensaciją. Tokiu būdu teismas iš viso atsakovui priteisė turto už 51 435,16 Eur arba 63 579,68 Eur mažiau nei ieškovei. Ši suma iki cento tikslumu atitinka teismo nustatytą dvigubai ieškovės tariamai asmeninių lėšų panaudotą sumą – 63 579,68 Eur, todėl vien dėl šių teismo padarytų aritmetinių ir loginių klaidų keistinas priimtas sprendimas. Atsakovas mano, kad iš jo ieškovei priteistina suma turėtų būti sumažinta 15 894,92 Eur suma iki 9 669,92 Eur (25 564,84 – 31 789,84 / 2). Tokiu atveju ieškovei atitektų turto už 99 119,92 Eur, o atsakovui atitektų turto už 67 330,08 Eur, šalims priteisto turto skirtumas visiškai atitiktų teismų konstatuotą tariamai ieškovės panaudotą asmeninių lėšų sumą, t.y. 31 789,84 (99 119,92 – 67 330,08).
2.3. Atsakovo vertinimu, teismui nebuvo pagrindo visas ieškovės tėvų pervestas pinigų sumas vertinti kaip asmeninę dovaną ieškovei, juo labiau, kad visos šios šalims pervestos lėšos nebuvo panaudotos dalintino turto įsigijimui. Teismas detaliau nesiaiškino, kokio konkretaus turto įsigijimui atitinkamos lėšos buvo panaudotos. Atsakovas mano, kad tuo atveju, jei nutraukiant santuoką ir dalinant turtą nėra išlikusio turto, kurio įsigijimui buvo panaudotos asmeninės lėšos, arba asmeninės lėšos buvo panaudotos ne konkretaus turto įsigijimui, nėra pagrindo ir atitinkamai kompensacijai priteisti.
2.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto įgijimui buvo panaudotos ir tariamai grynais ieškovės mamos dovanotos lėšos, ypač ir tos lėšos, kurios nenurodytos ieškinyje ir apie kurias užsiminė tik liudytoja apklausta V. G.. Tačiau kur atitinkamos, tariamai grynais gautos lėšos buvo panaudotos, teismas nenustatė. Atsakovo vertinimu, teismas galėjo spręsti dėl kompensacijos už atitinkamų lėšų panaudojimą tik tuo atveju, jei būtų nustatęs, kad atitinkamos konkrečios lėšos buvo panaudotos kažkurio konkretaus dalintino turto įgijimui.
2.5. Liudytoja apklausta V. G. nurodė, jog dalį iš ieškovei pervestų lėšų ji skyrė automobilio įsigijimui, todėl suprantama, kad šios lėšos tikrai negalėjo būti skirtos būsto įsigijimui. Tiek ieškinyje, tiek teismo posėdyje ieškovė melagingai teigė, jog visas lėšas, įskaitant ir gautas pavedimu iš V. G. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 11 d. – 2014 m. vasario 12 d., ji panaudojo būsto įsigijimui. Byloje esantys mokėjimo nurodymai patvirtina, kad ieškovės mama V. G. mokėjimo paskirtyse nurodydama kaip „paskola“ 2014 m. vasario 11 d. trimis mokėjimo nurodymais ir 2014 m. vasario 12 d. trimis mokėjimo nurodymais iš viso pervedė ieškovei 16 000 Lt. Posėdyje apklausa ieškovė ir jos mama dėl šių lėšų nurodė prieštaringas aplinkybes. Ieškovė teigė, kad ji 2014 m. vasario mėnesį gautus pinigus panaudojo būsto įsigijimui ir įsirengimui, tuo tarpu liudytoja V. G. minėtus pinigus dovanojo dukrai automobilio įsigijimui, šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktas šalims priklausančio automobilio registravimo liudijimas, kuris buvo išduotas 2014 m. vasario 13 d. Byloje esantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog 2015 m. vasario 20 d. buvo atlikti buto kadastriniai matavimai, buto baigtumas užfiksuotas 100 procentų. Byloje esantys kadastrinių matavimų bylos išrašai patvirtina, jog kadastriniai matavimai buvo atlikti 2015 m. vasario 20 d. ir tuo metu jau visi buto įrengimo darbai buvo užbaigti. Aplinkybę, kad 2015 m. pavasarį atitinkamame turte apsigyveno šalys su vaikais, patvirtino liudytoja apklausta kaimynė G. S.. Atsakovo vertinimu, šalims pervestos 8 394 Eur lėšos po to, kai buvo baigti buto įrengimo darbai ir šalys jame apsigyveno, negali būti vertintini kaip panaudoti buto įsigijimui ir įrengimui. Be to, byloje nėra įrodymų, kur atitinkamos po būsto įrengimo gautos lėšos buvo panaudotos. Atsakovo nuomone, atitinkamos lėšos turėtų būti vertinamos kaip šalių šeimai ieškovės mamos skirta parama, kurios kompensuoti ieškovei nėra jokio pagrindo.
2.6. Nors teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie šalių tėvų natūrinę paramą, todėl nepasisakė ir nesprendė dėl jos apimties bei vertės, tačiau, atsakovo vertinimu, teismas analogiškai turėjo vertinti ir ieškovės tėvų paramą pinigais, kuri negalėjo būti pagrindu kompensacijai priteisti. Tik tuomet, jei būtų nustatyta, kad konkretaus dalintino turto įsigijimui buvo panaudotos asmeninės ieškovės lėšos, tai galėtų būti pagrindu kompensacijai priteisti. Šalys, gyvendamos kartu, bendrai naudojosi joms tėvų skirta parama ir ja nesukūrė dalintino turto, dėl kurio galėtų būti priteista kompensacija. Be to, ieškovės mamos pervestos šalims lėšos automatiškai negalėtų būti vertintinos kaip dovana ieškovei, ypač, kai nemaža dalis atitinkamų lėšų nebuvo perduotos ir pačiai ieškovei. Byloje pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, kad į atsakovo sąskaitą ieškovės mama pervedė 9 849 Eur, visų mokėjimų paskirtyje nurodyta, jog tai sąskaitos papildymas. Todėl šių atsakovui pervestų lėšų nėra pagrindo vertinti kaip dovaną ieškovei. Atsakovo vertinimu, šios lėšos buvo kaip dovana (parama) šeimai siekiant padėti įsigyti būstą, o vėliau po būsto įsirengimo – pragyvenimui.
Žemesnės instancijos teismas
2.7. Teismas sprendė, jog pagal pateiktas pinigų dovanojimo sutartis ieškovei jos mama V. G. padovanojo būsto įrengimui 2014 m. lapkričio 11 d. – 20 000 Lt, 2014 m. gruodžio 11 d. – 40 000 Lt. Bendra piniginių lėšų suma pagal pateiktus rašytinius įrodymus yra 36 497,52 Eur, o su 9 847 Eur pradiniu įnašu (rankpinigiais), kuriuos liudytoja V. G. nurodė davusi atsakovui į rankas, iš viso 46 344,52 Eur. Todėl teismas nusprendė, kad ieškovei buvo padovanota bei turto įsigijimui panaudota ir ši 9 847 Eur, tik liudytojos V. G. paliudyta suma. Tačiau ši teismo nustatyta kaip atsakovui ieškovės mamos perduota 9 847 Eur suma nebuvo nurodyta nei ieškinyje, nei kituose ieškovės procesiniuose dokumentuose ir ieškovė neprašė priteisti iš atsakovo už šią pinigų sumą nei kompensacijos, nei dėl jos nukrypti nuo šalims priklausančių lygių dalių, dalinant turtą. Todėl teismas, konstatuodamas atitinkamas aplinkybes, peržengė byloje pareikštus reikalavimus. Atsakovo vertinimu, šioje dalyje nebuvo nei poreikio, nei pagrindų teismui peržengti pareikštų reikalavimų ribas, todėl jau vien dėl to iš teismo sprendimo šalintini argumentai dėl šios tariamai dovanotos sumos, kuri negali būti pagrindu kompensacijai priteisti. Teismas tokias aplinkybes nustatydamas tik iš liudytojos V. G. parodymų, pažeidė CK 3.89 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kadangi nesant rašytinės sutarties, vien tik iš liudytojos V. G. parodymų, ypač kai dėl atitinkamos įmokos nebuvo ir jokio reikalavimo, teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog už šią tariamą ieškovei dovanotą 9 847 Eur sumą ir tariamai ją panaudojus turto įsigijimui, turėtų kompensuoti atsakovas.
2.8. Be to, ieškovė apklausiama teismo posėdyje nesugebėjo paaiškinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis ji gavo atitinkamus pinigus. Nenuosekliai apie atitinkamas dovanas pasisakė ir ieškovės mama, liudytojos tariamai dovanotos sumos nesutampa su ieškovės parodymais ir su ieškinyje nurodytomis sumomis. 2021 m. balandžio 23 d. teismo posėdžio metu ieškovė davė nenuoseklius parodymus ir nesugebėjo paaiškinti, kaip gavo atitinkamus pinigus, nei kur bei kaip juos išleido. Byloje esančios deklaracijos Valstybei mokesčių inspekcijai patvirtina, kad nei viena dovana nebuvo deklaruota. Tik po ieškinio teismui parengimo Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateiktos patikslintos ieškovės deklaracijos, kuriose buvo nurodytos šios tariamai grynais pinigais ieškovei padovanotos lėšos. Teismui buvo pateiktos dvi dovanojimo sutartys 2014 m. lapkričio 11 d. – 20 000 Lt ir 2014 m. gruodžio 11 d. – 40 000 Lt. Taip pat pridėti pinigų išsigryninimo dokumentai, kurie patvirtina, kad ieškovės mama išsigrynino 40 000 Lt. Liudytoju apklaustas ieškovės brolis M. G. paliudijo, kad jis iš mamos gavo 40 000 Lt paskolą, todėl atsakovas mano, kad išgryninti ieškovės mamos pinigai ir buvo tam panaudoti, o ne padovanoti ieškovei.
Šalies argumentai
2.9. Ieškovės ir liudytojos V. G. nurodytą aplinkybę, kad šalims įsigyjant butą jis buvo tik 53 procentų baigtumo, kurio užbaigtumui ir buvo panaudoti visi tariamai ieškovei dovanoti jos mamos pinigai, paneigia byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Šalys prieš gaudamos paskolą įvertino turtą. Pagal nepriklausomo turto vertintojo UAB „Butas tau“ 2014 m. rugsėjo 17 d. vertinimo ataskaitą, buto baigtumas buvo apie 75 procentai. Ataskaitoje butas aprašytas, pateiktos jo fotonuotraukos, kas patvirtina, kad iš esmės visi statybos darbai, išskyrus apdailos darbus, buvo baigti. Pilnas buto įsirengimas pagal banko sąmatą turėjo kainuoti 94 000 Lt (27 224,28 Eur). Byloje esanti 2014 m. spalio 30 d. paskolos sutartis patvirtina, jog bankas buto įrengimui šalims suteikė 24 328 Eur (84 000 Lt) dydžio paskolą. Todėl buto įsirengimui galėjo trūkti ne daugiau kaip 10 000 Lt arba nepilnai 3 000 Eur (tiksliau 2 896,20 Eur). Atsakovui nėra aišku, kam tuomet buvo išleisti ieškovės mamos turto įsigijimui tariamai padovanoti 60 000 Lt, ypač kai ieškovės mama pavedimais buvo pervedusi daugiau nei pakankamai lėšų buto įsirengimui. Teismas konstatavo, jog buto įsigijimui ir įrengimui buvo panaudota 46 344,52 Eur, tačiau kam šios lėšos galėjo būti panaudotos, bankui jau suteikus paskolą, nenurodyta. Todėl konstatuodamas, jog ieškovės mama V. G. ieškovei būstui įsigyti ir įsirengti davė iš viso 46 344,52 Eur, teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tuo pačiu pažeisdamas ir CPK 176–185 straipsnių nuostatas.
2.10. Atsakovas mano, kad teismo parinkta skolos padalijimo formuluotė yra iš dalies klaidinanti, vėliau tarp šalių dėl to gali kilti nauji ginčai, todėl apeliaciniu skundu prašo patikslinti, jog paskola tarp šalių padalinama nuo bylos iškėlimo dienos. Atsakovas teismo prašė nustatyti, kad būtent nuo civilinės bylos iškėlimo dienos šalys per pusę (po ½) dengs visas prievoles kreditoriui pagal sutartį, išlikdamos solidariai atsakingomis prieš kreditorių, tačiau teismas atitinkamą prašymą ignoravo. Nepatikslinus teismo sprendimo rezoliucinės dalies, jog šalys lieka solidariai atsakingos prieš banką nuo bylos iškėlimo ar patikslinus, jog lieka tik nuo įrašo panaikinimo, atitinkamos atsakovo šiuo laikotarpiu (nuo bylos iškėlimo iki ir po sprendimo priėmimo) sumokėtos įmokos turėtų būti įskaičiuotos į kompensacijų balansą.
Atsiliepimas
2.11. Atsakovas mano, kad teismas turėjo atitinkamą kilnojamąjį turtą ieškovės nurodytomis vertėmis šalims padalinti natūra. Teismas, nurodydamas vienintelį motyvą, kad tarp šalių iš esmės ginčo nėra, atitinkamą turtą priteisė ieškovei, tokiu būdu netinkamai išaiškindamas ir pritaikydamas ir CK 3.127 straipsnio nuostatas. Visi šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantys daiktai kaip atskiri vienetai nebuvo dalomi, todėl teismas, atsakovo vertinimu, turėjo padalinti šalims priklausančius daiktus pagal jų vertę natūra, o ne visus daiktus priteisti ieškovei, iš jos atsakovui priteisiant piniginę kompensaciją. Atsakovas prašo pakeisti atitinkamą sprendimo dalį ir atitinkamą turtą padalinti, priteisiant šalims atskirais konkrečiais daiktais. Vienai iš šalių asmeninės nuosvybės teise priteisiant nuosvybės teisę į kilnojamąjį turtą (virtuvės baldų komplektą, kuriame integruota viryklė, indaplovė, gartraukis, šaldytuvas) 4 000 Eur vertės, kitai šaliai turtą (virtuvės stalą su kėdėmis, židinį, lauko baldus, televizorių „Philips“) 1 050 Eur vertės ir 1 475 Eur kompensaciją už kitai šaliai tekusią didesnės vertės turto dalį. Tokiu atveju kiekvienai iš šalių atitektų turto po 2 525 Eur. Jei ieškovė nepasirinks kitaip, atsakovas prašo ieškovei priteisti virtuvės baldų komplektą, o jam likusius daiktus ir 1 475 Eur kompensaciją.
2.12. Teismas netinkamai taikė nesusituokusių asmenų bendram gyvenimui jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustatinėjo šiam ginčui labai svarbios faktinės aplinkybės, kad šalys dar iki santuokos pradėjo gyventi kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, kas reikštų, jog šalių lėšos, įskaitant ir tas, iš kurių buvo apmokėtas steigiamos (duomenys neskelbtini) įstatinis kapitalas, buvo bendros. Atsakovo vertinimu, ieškovė davė nenuoseklius parodymus dėl šalių bendro gyvenimo pradžios, kadangi šalys pradėjo gyventi kaip šeima ir vesti bendrą ūkį 7 metai iki santuokos. Be to, ieškovės pripažintas faktas, kad bent jau metai iki įmonės įsteigimo šalys gyveno kartu, patvirtina, jog atitinkama įmonė buvo įsteigta iš bendrų, šalims vedant bendrą ūkį gautų lėšų. Įmonė, atsakovo teigimu, buvo įkurta tam, kad joje būtų galima vykdyti atsakovo dar 2004 metais pradėtą verslą. Todėl atsakovo įnašas į įmonę buvo ne tik bendros lėšos, bet ir sukurtas verslas, kuris pradžioje buvo vykdomas pagal verslo liudijimus, o vėliau pertvarkytas ir perkeltas į (duomenys neskelbtini).
2.13. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, tai yra atsakovo darbo sutartis – 2005 m. gruodžio 16 d. su (duomenys neskelbtini) ir 2006 m. rugpjūčio 31 d. su (duomenys neskelbtini), kurios patvirtina, kad atsakovas dirbo dizaineriu įmonėse, kurios valdė (duomenys neskelbtini) esančią (duomenys neskelbtini), be to, sutartyse atsakovo adresas nurodytas (duomenys neskelbtini); rangos sutartis ir atliktų darbų aktus, kurie patvirtina, kad tuo pat metu, kai atsakovas dirbo atitinkamose įmonėse laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2007 m. kovo 6 d., atsakovas savo vardu teikė reklamos priemonių gamybos paslaugas Kaune esančios (duomenys neskelbtini) valdančiai įmonei ir tuo metu išrašė atliktų darbų aktus, kurių nuosekli numeracija tęsėsi nuo U-1 iki U-18. Nuo 2007 m. balandžio mėnesio atitinkamų darbų atlikimas atsakovo vardu buvo nutrauktas ir toliau buvo atliekamas ieškovės vardu, tęsiant ir tą pačią buvusią atliktų darbų aktų numeraciją, pradedant 2007 m. birželio 20 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktu Nr. U-19, baigiant Nr. U-20. Už ieškovės vardu atliktus darbus pinigai buvo išmokėti ieškovei, pagal minimą aktą Nr. U-19 išmokėta 6 121,00 Lt, o už atliktus darbus pagal aktą Nr. U-20 (tęsiama tapati aktų numeracija) ieškovei 2008 m. vasario 14 d. išmokėta 15 831 Lt. Pagal atitinkamus du aktus ieškovės vardu už atsakovo atliktą darbą ieškovei buvo išmokėta 21 952 Lt suma ir būtent iš šių lėšų, praėjus 11 dienų nuo paskutinių lėšų gavimo, 2008 m. vasario 25 d. buvo įsteigta (duomenys neskelbtini), į kurią ieškovės vardu buvo įneštas10 000 Lt įnašas. Įsteigus (duomenys neskelbtini), ta pati veikla, kurią atsakovas vykdė nuo 2004 m., buvo tęsiama ir (duomenys neskelbtini) vardu. Byloje esantis (duomenys neskelbtini) apskaitos registras „Pardavimai 2008 05-2009 06“ taip pat patvirtina, kad per pirmus metus nuo 2008 m. balandžio iki 2009 m. gegužės mėnesio, įmonė uždirbo 91 802,92 Lt pajamų. Iš jų iš (duomenys neskelbtini) gauta 65 087,81 Lt arba daugiau kaip 70 procentų, o vertinant ir 2008 metus, tai daugiau kaip 90 procentų pajamų. Įmonės išrašytas (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos faktūras palyginus su šalių vardu išrašytais atliktų darbų aktais matyti, jog įmonė teikė Kaune esančios (duomenys neskelbtini) valdytojams tas pačias paslaugas, kurias 2004 m. pradėjo teikti atsakovas, ir kurios buvo teikiamos tiek ieškovės vardu, tiek iki atsakovas išėjo iš darbo (duomenys neskelbtini). Šiuo metu atsakovas teikia šias paslaugas jau savo vardu. Kol atsakovas dirbo pas pagrindinį užsakovą Kaune esančios (duomenys neskelbtini) valdytojus, siekdamas išvengti interesų konfliktų, jis negalėjo dirbti ir (duomenys neskelbtini). Į įmonę atsakovas perėjo dirbti, tik nutraukęs darbo santykius su pagrindiniu užsakovu, o visas pajamas, dirbdamas nelegaliai (nesudaręs darbo sutarties), uždirbo (duomenys neskelbtini), nors už tai jokio atlyginimo negavo. Atsakovui šios lėšos buvo bendros su ieškove, todėl jam buvo visiškai nesvarbu kieno vardu atitinkamos lėšos buvo gautos ir/ar uždirbtos. Šias atsakovo teigiamas faktines aplinkybes paliudijo ir S. R.. Liudytojas bei ieškovės mama taip pat paliudijo, kad visi darbai, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) vardu, buvo atliekami atsakovui priklausančia įranga, akcentuojant specialų prietaisą – ploterį, todėl nurodytų įrodymų visuma, atsakovo vertinimu, patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) įkūrimui buvo naudojami tiek bendri pinigai, tiek įneštas ir atsakovo sukurtas verslas.
2.14. Ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad gerokai anksčiau dar iki (duomenys neskelbtini) įsteigimo, šalys pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį. Ieškovės mama taip pat paliudijo, kad atsakovas nors ir trumpai, bet atsikraustė į dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame tuo metu gyveno dvi merginos. Ieškovė ir dar viena mergina, kuri neužilgo išsikraustė. Liudytoja V. G. paliudijo, kad tuo pat metu, kai atsakovas atsikraustė ir apsigyveno pas ieškovę, ieškovė ir abu jos tėvai buvo pakviesti pas atsakovo tėvus susipažinti su atsakovo tėvais ir seserimis. Tuo pat metu atsakovo tėvai pradėjo dalintis turimais ištekliais (vaisiai, daržovės, kiti ūkiniai produktai) ne tik su šalimis, bet ir su ieškovės tėvais. 2005 m. rugpjūčio 16 d. atsakovo mamos 60 metų jubiliejuje taip pat dalyvavo ne tik šalys, bet ir ieškovės tėvai, brolis. Atsakovo seserų kvietimu 2005 metais šalys, kartu su ieškovės broliu, svečiavosi Briuselyje ir Paryžiuje. V. G. paliudijo, jog nuo pat atsakovo atsikraustymo 2002 metais visus komunalinius mokesčius už butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuriame gyveno šalys, mokėjo tik vienas atsakovas. Tuo tarpu V. G. nuo 2004 m. atsakovui neatlygintinai tvarkė jo vykdomo verslo apskaitą, tai patvirtina Valstybinei mokesčių inspekcijai skirtų pajamų ir išlaidų žurnalai, rangos sutartys. Liudytojas S. R., kuris gyveno tame pačiame name kaip ir šalys, taip pat patvirtino, jog šalys gyveno kaip šeima nuo pat atsakovo apsigyvenimo ir jam dėl to net nekilo jokių klausimų. Byloje esantys raštytiniai įrodymai, tai yra atsakovo seserų šalims 2004 m., 2006 m. siųsti atvirlaiškiai, taip pat patvirtina, kad su šalimis jau 2004 metų pradžioje buvo bendraujama kaip su viena šeima, o ne su dviem atskirais asmenimis. Ieškovės atsakovui 2004 metais adresuotas pasveikinimas, 2007 m. gruodžio 5 d. (duomenys neskelbtini) ieškovei išrašyta PVM sąskaita faktūra su 2007 m. gruodžio 11 d. vietinio mokėjimo nurodymu, patvirtina, kad šią PVM sąskaitą faktūrą už ieškovę apmokėjo atsakovas. Mokėjimo nurodyme aiškiai nurodoma, kad apmokama už A. G.. Taigi, šalys vedė tiek bendrą ūkį, tiek ir bendrą verslą. Šią aplinkybę patvirtina ir abiejų šalių vardu parengti du reklaminiai atvirlaiškiai, skirti 2006 metais Vilniuje, Litexpo rūmuose įvykusiai parodai, kurioje šalys prisistato veiklą vykdančios kartu. Byloje pateiktos sąskaitos faktūros patvirtina, kad jau nuo 2004 metų iki pat 2008 metų, šalių vardu išrašomos įvairios sąskaitos. Nurodytų įrodymų visuma, kaip ir pradiniai ieškovės 2021 m. balandžio 23 d. posėdyje duoti parodymai, patvirtina, jog šalys gyveno kaip šeima gerokai anksčiau nei 2008 m. kovo mėnuo, kuomet buvo įsteigta įmonė. Todėl konstatavus, jog šalys gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, bendro verslo kūrimas bendromis lėšomis ir jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę – (duomenys neskelbtini).
2.15. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo paaiškinimų prieštaringumo, nurodęs, kad atsakovas skirtingai aiškino aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini) įkūrimo. Tačiau atsakovas, teigdamas, jog įmonės steigime dalyvavo trise (ieškovė, jos mama ir atsakovas), turėjo omenyje pačio verslo iš veiklos pagal verslo liudijimą perkėlimą į uždarąją akcinę bendrovę. Atitinkamos bendrovės steigimo paruošiamajame etape (įstatų rengimas, bendrovės pavadinimo sugalvojimas ir t.t.) dalyvavo visi trys. Tuo metu patį įsteigimą (steigimo akto pasirašymą) atliko viena ieškovė, siekiant išvengti interesų konflikto su tuometine atsakovo darboviete ir pagrindine verslo partnere.
2.16. Atsakovo vertinimu, teismas labai susiaurino įmonės sukūrimą, jį siedamas tik su steigiamojo akto pasirašymu. Visas faktines aplinkybes teismas vertino labai formaliai, spręsdamas, kad jei tam tikri teisiniai santykiai nebuvo įforminti, tai reiškia, kad jų nebuvo. Tačiau įmonė yra abiejų šalių verslas ir jo rezultatas. Atsakovas nuo pat pradžių laikė save šios įmonės bendrasavininkiu ir visas iš sugalvoto verslo gautas pajamas perkėlė į (duomenys neskelbtini). Laikydamas save bendrovės savininku, jis vykdomam verslui atidavė savo darbą bei panaudojo turtą. Jei atsakovas būtų laikęs save ne bendrasavininku, tik tuomet jis būtų atitinkamo turto perdavimą įforminęs kaip nuomą (panaudą) ar kitokiu būdu, todėl jo vardu įsigyto turto neatlygintinas naudojimas įmonės veikloje tik patvirtina, kad nuo pat pradžių atsakovas save laikė atitinkamos įmonės bendrasavininku. Priešingai nei pažymėjo teismas, atsakovas (duomenys neskelbtini) oficialiu darbuotoju tapo tik gerokai vėliau po bendrovės įsteigimo, nors, kaip minėta, visus darbus atliko nuo įmonės įsteigimo. Teismo išvados, kad kuriant (duomenys neskelbtini), atsakovas neprisidėjo prie šios įmonės įstatinio kapitalo pinigais ar turtu, nėra pagrįstos, kadangi nors formaliąją prasme atsakovas nepasirašė nei steigimo akto, nei perdavė kažkokio turto, tačiau į įmonės įstatinį kapitalą ieškovės vardu įneštos lėšos buvo gautos iš atsakovo vykdytos veiklos.
2.17. Teismas spręsdamas ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, netinkamai pritaikė procesines teisės normas. Visos bylinėjimosi išlaidos susidarė tik dėl to, jog ieškovė reikalavo santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės bei reikalavo turtą padalinti nukrypstant nuo lygių dalių. Atsakovas sutiko santuoką nutraukti dėl abiejų šalių kaltės, taip pat prašė teismo padalinti turtą kiekvienai šaliai per pusę. Sprendimu teismas kaip tik ir padalino turtą abiem šalims per pusę, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog iš esmės yra tenkinęs apie 53 procentų ieškovės reikalavimų. Šiuo atveju, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, turėjo būti vertinama kiek ieškovei priteista daugiau nuo to, su kuriais reikalavimais atsakovas sutiko.
2.18. Be to, teismas, priteisdamas ieškovei išlaidas už byloje dalyvavusio advokato pagalbą, netinkamai taikė CPK 98 straipsnio nuostatas, nes ieškovė nepateikė teismui prašymo su išlaidų pagrindimu. Ieškovė pateikė teismui tik kvitus, iš kurių negalima tiksliai identifikuoti, kad atitinkamos išlaidos buvo patirtos dėl šios bylos. Kaip matyti iš į bylą pateiktų kvitų, didžioji advokatei sumokėtų išlaidų suma buvo sumokėta už neįvardintas paslaugas iki bylos iškėlimo. Todėl teismas visiškai nepagrįstai, nesant ieškovės prašymo su išlaidų pagrindimu, visas ieškovės advokatei sumokėtas išlaidas iki bylos iškėlimo priskyrė kaip išlaidas už šioje byloje suteiktą advokato pagalbą.
34. Ieškovė atsiliepimu atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas pagal apeliacinėje instancijoje ieškovės patvirtinančius dokumentus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
3.1. Ieškovė mano, kad atsakovo pateikto apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymai) suformuluotas netinkamai. Atsakovo prašymai apeliacinės instancijos teismui suformuluoti, reiškiant nekonkrečius bei alternatyvius reikalavimus. Esant tokiems prašymams, sudėtinga apsibrėžti apeliacinio skundo ribas, nėra aišku ar visi apeliaciniame skunde nurodyti prašymai yra tinkamai apmokėti žyminiu mokesčiu.
3.2. Ieškovė sutinka su ta apeliacinio skundo dalimi, kuria atsakovas teigia, kad teismui padalinus šalims priklausantį nekilnojamąjį turtą po ½ dalį ir konstatavus, kad ieškovės tėvai ieškovei skyrė 31 789,84 Eur daugiau negu atsakovo tėvai, apskaičiuojant ir priteisiant iš atsakovo atitinkamą kompensaciją, šią sumą turėjo dalinti pusiau ir laikyti, kad atsakovas turi kompensuoti ieškovei tik 15 894,92 Eur, nes kita asmeninėmis laikomų lėšų dalis įskaitytina į ieškovei priteistą 1/2 dalį turto. Ieškovė savo apeliaciniu skundu prašo turtą padalinti natūra ir jai priteisti visą nekilnojamąjį turtą, todėl net ir sutikdama su atsakovo apeliacinio skundo argumentu dėl neteisingai paskaičiuotos kompensacijos, ieškovė prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti. Teismui nusprendus ieškovės apeliacinio skundo reikalavimo dėl nekilnojamojo turto priteisimo natūra ieškovei netenkinti, ji sutinka, kad apskaičiuojant kompensaciją, jai tektų tik 1/2 dalis jos asmeninėmis laikytinų lėšų.
3.3. Atsakovo apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojami byloje surinkti įrodymai. Ieškovės tėvai gyvena skyriumi, neveda bendro ūkio ir tėvas negalėjo žinoti visų ieškovės mamos sandorių, todėl niekaip negalėjo konstatuoti, kad jokių dovanojimų nebuvo. Be to, teismo sprendime yra konstatuota, jog šalims iš esmės pripažinus iš savo tėvų gautus pinigus buvus dovanomis kiekvienam jų ir atsakovui neįrodžius, kad bent dalis ieškovei duotų šių lėšų buvo duota ne jai, o jos broliui, arba kad dalis lėšų buvo panaudota ieškovės motinos remontui, teismas konstatavo, kad ieškovės tėvų duota pinigų suma bendrai sudarė 46 344,52 Eur, atsakovo tėvų bendrai duota pinigų suma sudarė 14 554,68 Eur. Įvertinus kiekvienos šalių gautus iš savo tėvų pinigus kaip dovanas kiekvienai šaliai, buvo padaryta išvada, kad ieškovė turi teisę gauti iš atsakovo kompensaciją už didesnę dalį lėšų, kurios panaudotos šalių santuokoje įgytam turtui įsigyti bei pagerinti.
3.4. Atsakovo reikalavimas dėl kilnojamojo turto padalinimo nėra konkretus, jame yra reiškiami alternatyvūs reikalavimai, todėl yra neaiškios apeliacinio skundo ribos. Be to, reikalavimą dėl kilnojamojo turto buvo pareiškusi tik ieškovė, kurį išsprendė teismas. Priimtu sprendimu konstatavo, kad „Dėl santuokoje įgyto kilnojamojo turto paskyrimo natūra ieškovei, priteisiant už jį kompensaciją atsakovui, iš esmės nėra ginčo, todėl šis prašymas tenkinamas >“. Atsakovas , nors ir teigia, kad jis prašė teismo atitinkamą turtą jam ir ieškovei priteisti natūra, išskyrus automobilį, jog kiekvienai iš šalių būtų atitekę apytiksliai daiktais pagal vertę po ½, tačiau tokio reikalavimo atsakovas priešieškinyje nereiškė ir jo teismas nenagrinėjo. Todėl ir apeliaciniu skundu reiškiamas prašymas pakeisti atitinkamą sprendimo dalį ir atitinkamą turtą padalinti, priteisiant šalims atskirais konkrečiais daiktais, negali būti sprendžiamas, nes toks atsakovo reikalavimas nebuvo reiškiamas pirmosios instancijos teismui, todėl jo skundas šioje dalyje atmestinas.
3.5. Dėl prievolės kreditoriui pagal 2014 m. spalio 30 d. kreditavimo sutartį Nr. 2504-2014-97365 patikslinimo atsakovas taip pat reiškia alternatyvius reikalavimus, todėl šioje dalyje taip pat nėra aiškios jo apeliacinio skundo ribos. Sprendimu buvo nuspręsta, kad panaikinus šalių santuokos apskaitos įrašą, šalių įsipareigojimai kreditoriui lieka solidaria šalių prievole. Tokį sprendimą teismas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad šalims priklausantis nekilnojamasis turtas buvo padalintas lygiomis dalimis. Atsakovas teigia, kad jis teismo prašė nustatyti, jog būtent nuo civilinės bylos iškėlimo dienos šalys per pusę dengs visas prievoles kreditoriui, išlikdamos solidariai atsakingos prieš kreditorių, tačiau teismas atitinkamą prašymą ignoravo ir netgi nemotyvavo dėl ko. Apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nuo bylos iškėlimo iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos sumokėjo bankui 6 765,86 Eur įmokų, o po sprendimo priėmimo – 465,40 Eur įmokas. Todėl nepatikslinus sprendimo rezoliucinės dalies, jog šalys yra ir lieka solidariai atsakingos prieš banką nuo bylos iškėlimo, ar patikslinus, jog lieka tik nuo įrašo panaikinimo, atitinkamos atsakovo įmokos turėtų būti įskaičiuotos į kompensacijų balansą. Ieškovės vertinimu, ši apeliacinio skundo dalis taip pat turėtų būti nenagrinėjama, kadangi atsakovas jokio reikalavimo, susijusio su šalių įsipareigojimu kreditoriui, savo priešieškinyje nereiškė. Atitinkamai teismui nagrinėjant bylą jokios aplinkybės, kurias nurodo atsakovas savo apeliaciniame skunde dėl prievolės kreditoriui ir mokamų įmokų paskirstymo nebuvo nagrinėjamos. Ieškovė šį atsakovo prašymą vertina kaip naują apeliaciniu skundu reiškiamą reikalavimą, kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo nagrinėjamas, todėl negali būti peržiūrimas apeliacinės instancijos teisme.
3.6. Ieškovė remiasi kasacinio teismo praktika, pagal kurią net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Atsakovo teigimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nors ir nebuvo rašytinio šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos sutarties, tačiau susitarimą dėl bendros veiklos sukuriant bendrą jungtinę nuosavybę įrodo bendras gyvenimas ir darbas toje pačioje įmonėje. Atsakovo nuomone, šalys, gyvendamos kartu, sukūrė, o vėliau plėtojo ir vystė bendrą dalinę nuosavybę, todėl pusė įmonės akcijų priklauso jam. Ieškovė su šiais atsakovo teiginiais nesutinka, kadangi jie neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsti. Tarp šalių niekada nebuvo jokio susitarimo dėl bendros veiklos sukurti įmonę kaip bendrą dalinę nuosavybę. Ieškovė įkūrė asmeninę įmonę, jos įstatiniam kapitalui panaudojo savo asmenines lėšas. Tai, kad ieškovė turėjo savo lėšų įstatiniam kapitalui, patvirtina ir atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, t. y. ieškovė pati turėjo darbo užsakymų už kuriuos gaudavo atlygį. Atsakovo nurodomos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) buvo įkurta vykdyti atsakovo dar 2004 metais pradėtą verslą, kad į šios įmonės sukūrimą buvo įneštos ne tik bendros lėšos, kurios gautos vedant bendrą ūkį ir veiklą, bet ir pats atsakovo sukurtas ir vieno pradėtas verslas, neatitinka tikrovės, yra neįrodytos ir nelogiškos. Jei atsakovas norėjo tęsti savo individualią veiklą, jam niekas to netrukdė. Atsakovo išvedžiojimai dėl neva buvusio interesų konflikto yra visiškai nepagrįsti, ką pripažino ir teismas, be to, jis galėjo įsteigti savo bendrovę. Ieškovė (duomenys neskelbtini) įsteigė viena, įgytas akcijas ir visą įsigyjamų akcijų emisijos kainą apmokėjo piniginiu įnašu iš savo asmeninių lėšų. Ieškovės sukurta įmonė ir indėlis į įmonės ilgalaikį vystymą, atsakomybė, finansiniai įsipareigojimai ir reputacija visada buvo tik ieškovės reikalas. Po šalių santuokos sudarymo, tuo metu, kai atsakovas nutraukė darbo santykius su (duomenys neskelbtini) grupių įmonėmis ir sudarė darbo sutartį su (duomenys neskelbtini), pastaroji įmonė jau buvo išplėtojusi veiklą ir ieškovės pastangų dėka turėjo savo klientų ratą. Atsakovas (duomenys neskelbtini) dirbo darbo santykių pagrindais ir už savo atliktą darbą gaudavo atlyginimą. Šalys iki santuokos sudarymo neturėjo ir nesiekė tikslų kurti bendrą turtą. Kuriant (duomenys neskelbtini), atsakovas prie šios įmonės įstatinio kapitalo pinigais ar turtu neprisidėjo. Ieškovė sutinka su teismo vertinimu, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl ieškovės ir jos tėvų lankymosi atsakovo tėvų šventėje 2005 metais, atsakovo seserų atviručių siuntimas šalims kaip porai ir bendras intymus šalių gyvenimas savaime jungtinės veiklos nesukuria. Dėl bendros jungtinės veiklos turi būti aiškus šalių susitarimas, o kuriant uždarąją akcinę bendrovę tokį susitarimą patvirtina akcijų pasidalijimas, steigimo dokumentų pasirašymas, įrodymai apie įnašus kuriamai bendrovei pinigais arba turtu. Šalių užsiėmimas analogiška darbine veikla ir bendras darbas įmonėje taip pat nepatvirtina to, kad šalys šią įmonę įkūrė bendrai. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad šalys buvo susitarę kartu steigti įmonę, priešingai, yra nurodęs, kad bendrovės akcininku netapo, nes jam tai buvo nenaudinga. Be to, jei susitarimas dėl bendro verslo steigimo būtų buvęs, atsakovas būtų įsigijęs akcijų dalį ir šalys būtų formavusios įstatinį kapitalą bendrai (pinigais ar turtu), tačiau nėra jokių duomenų, kad atsakovas savo lėšomis ar turtu prisidėjo prie įmonės įstatinio kapitalo suformavimo ir pan. Tai, jog atsakovas atsivedė klientą į ieškovės įmonę, dirbo su tuo klientu ir gavo už tai atlyginimą, neįrodo iki įmonės steigimo buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos. Atsakovas pats pasirinko dirbti samdomu darbuotoju, gauti atlyginimą, dirbti su savo atsivestu klientu ir neprisiimti rizikos ir atsakomybės už visą verslo valdymą, plėtrą ir pan. Ieškovės turimais duomenimis, šalims pradėjus gyventi skyriumi, atsakovas paėmė dalį bendrovės įrangos ir pradėjo tą pačią veiklą, perėmė dalį įmonės klientų, taigi jo reikalavimas priteisti 50 procentų bendrovės akcijų yra ne tik nepagrįstas, bet ir nesąžiningas. Tokį reikalavimą ieškovė sieja tik su noru išvengti atsakomybės už jo atliktus neteisėtus veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 1A-335-485/2022. Atsakovui priteisus 50 procentų bendrovės akcijų, ieškovė bus priversta reikalauti iš jo nuostolių atlyginimo dėl įrangos bei klientų perėmimo. Pastebėtina, jog buvusiems sutuoktiniams, kurie ir šiaip konfliktuoja, nustačius nuosavybės teisę po 50 procentų įmonės akcijų, įmonės valdymas bus gerokai apsunkintas, nes šalims nesutariant, negalės būti priimami jokie esminiai sprendimai, todėl kils nauji šalių ginčai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovė mano, kad sprendimo dalis dėl priešieškinio reikalavimų yra pagrįsta, teisėta, todėl nėra pagrindo jos naikinti.
Atsiliepimas
35. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ieškovės skundžiamoje dalyje nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Teismas priėmė sprendimą, remdamasis tuo metu byloje esančiais įrodymais ir duomenimis, įskaitant ir ieškovės tvirtinimus, jog ji neturi galimybės iš karto sumokėti atsakovui 10 000 Eur kompensaciją, dėl ko, jos mokėjimą ieškovė prašė teismo atidėti. Apeliacinės instancijos teismui ieškovė teikia įrodymus, jog ji turi atitinkamą pinigų sumą, tačiau neteikia teimui duomenų nei iš kur yra gautos atitinkamos lėšos ir ar tikrai šiuo metu tokiomis lėšomis ieškovė disponuoja. Jei tokios lėšos tikrai egzistuoja ieškovės sąskaitoje, atsakovui kyla klausimas ar jos taip pat neturėjo būti padalintos. Nors ieškovė prideda naujų įrodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismo neprašo jų priimti, atitinkamai ir nepagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybės. Dėl šios priežasties atsakovas prašo ieškovės pridedamų įrodymų neprijungti prie bylos.
4.2. Ieškovė netinkamai aiškina CK 3.118 straipsnio 2 dalį. Atitinkami aiškinimai būtų pagrįsti, jei nedalintinas šalims priklausantis turtas būtų nukreiptas įsipareigojimams padengti. Tokiu atveju, atitinkamu turtu padengus įsipareigojimus, neliktų pačių įsipareigojimų ir atitinkamo turto dalies. Tuo metu turtu nepadengus įsipareigojimų ir jiems likus, turi būti padalinti tiek patys įsipareigojimai, tiek ir turtas. Nagrinėjamoje byloje atitinkami įsipareigojimai nėra padengti. Šalys kaip buvo solidariai skolingos, taip ir liko solidariai skolingos kreditoriui – bankui, tik teismas nustatė kokią dalį kiekviena iš šalių atitinkamo įsipareigojimo turi padengti, t.y. po ½ dalį. Todėl abi šalys turi padengti atitinkamus įsipareigojimus iš joms atitekusio turto. Apskaičiavus kompensacijos sumą ieškovės nurodomu būdu, sutuoktinis, kuriam atitektų turtas natūra, nepagrįstai gautų turto daugiau už kitą sutuoktinį, kuriam būtų išmokėta kompensacija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
36. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl pagal apeliacinių skundų teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
37. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuriuo padalintas santuokos metu įgytas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, bendrovės akcijos pripažintos ieškovės asmenine nuosavybe, iš atsakovo ieškovei priteista piniginė kompensacija ir nustatytas solidarios prievolės kreditoriui vykdymo momentas, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
38. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos institutas, todėl draudžiama apeliacinės instancijos teisme kelti naujus reikalavimus, pateikti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsnis).
39. Nagrinėjamu atveju ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė 2022 m. spalio 21 d. savo SEB banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad tą dieną ieškovė savo banko sąskaitoje turėjo 24 273,75 Eur sumą, taip pat – 2022 m. spalio 18 d. Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) duomenų bazės išrašą, kad ieškovės motinai V. G. nuosavybės teise priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi apeliantė SEB banko sąskaitos išrašu grindžia savo apeliacinio skundo argumentus dėl galimybės sumokėti atsakovui piniginę kompensaciją, teismas šį įrodymą priima ir vertins su kitais įrodymais. Ieškovės pateiktas NTR duomenų bazės išrašas patvirtina aplinkybę, kad ieškovės motinos vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas, tačiau tai esminės reikšmės apeliacinio skundo išsprendimui neturi, atsakovė šį įrodymą galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl jį atsisakytina priimti.
40. Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė 2020 m. sausio 1 d. – 2022 m. lapkričio 3 d. savo Luminor banko sąskaitos išrašus, kurie patvirtina jo atliktus mokėjimus, grąžinant paskolą ir mokant palūkanas. Kadangi šį įrodymą atsakovas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, šiuo įrodymu grindžiamas apeliacinio skundo reikalavimas, kuris nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, įrodymą atsisakytina priimti.
41. 2023 m. gegužės 29 d. atsakovas pateikė ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, pagal kurią nekilnojamojo turto rinkos vertė 2023 m. kovo mėn. yra 181 000 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Atsakovas viso proceso pirmosios instancijos teisme metu neginčijo 154 000 Eur nekilnojamojo turto vertės ir nekėlė klausimo dėl šio turto vertės nustatymo. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nauja turto vertinimo ataskaita yra susijusi su naujais apelianto argumentais dėl kitokios nekilnojamojo turto vertės. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 302 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi procesinės teisės nuostatos įtvirtina apeliacinio proceso ribas, kurių peržengimas, t. y. naujų reikalavimų nagrinėjimas bei ginčo objekto išplėtimas, akivaizdžiai prieštarautų apeliacinio proceso paskirčiai bei tikslui – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-10/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Atsižvelgdama į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija 2023 m. gegužės 29 d. atsakovo pateiktą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą atsisako priimti.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
Dėl nukrypimo nuo lygių dalių ir nekilnojamojo turto padalijimo būdo
42. Apeliantė A. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nekilnojamasis turtas adresu (duomenys neskelbtini) šalims padalintas natūra po ½ dalį. Prašo dalinant šį turtą nukrypti nuo lygių dalių principo, jai priteisiant 2/3 dalis, o atsakovui – 1/3 dalį turto, ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti visą turtą, o atsakovui iš ieškovės – 54 310,06 Eur piniginę kompensaciją.
Žemesnės instancijos teismas
43. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio ir realaus faktinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo dėl ieškovės nurodytų aplinkybių. Nurodė, kad dėl motinos ieškovei padovanotų lėšų panaudojimo turtui įsigyti ir įrengti ieškovė turi teisę gauti iš atsakovo kompensaciją. Pažymėjo, kad šalys nenurodė buvus susitarimo, jog dėl ieškovės gautų iš savo mamos lėšų panaudojimo turtui įsigyti bei įrengti ieškovei priklausys didesnė turto dalis. Tai, kad šiuo metu šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove, nereiškia, jog tai negali pasikeisti, o gyvenamąją vietą užtikrinti savo vaikams, esant poreikiui, privalo abu vaikų tėvai.
44. Apeliantės nuomone, teismas visiškai nesirėmė ir neanalizavo ieškovės nurodomų argumentų dėl galimybės šalims gyventi viename būste ir ypatingai konfliktiškų šalių tarpusavio santykių. Ieškovė taip pat nurodė, kad butas nedalus ir negali būti pritaikytas dviejų atskirų šeimų gyvenimui. Buto padalinimas natūra po ½ dalį reikštų nepagrįstą turto vertės praradimą, nes butas su dalimi žemės sklypo didžiausią vertę turi tik tada, kai yra kaip vienas turtinis kompleksas. Be to, su atsakove lieka gyventi du nepilnamečiai vaikai, kurie yra skirtingo amžiaus ir lyčių.
45. Pagal CK preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais. Tokie atvejai įtvirtinti CK 3.123 straipsnyje – atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą CK 3.123 straipsnio taikymo praktiką, yra nurodęs, kad šiame straipsnyje pateikiamas kriterijų sąrašas, leidžiantis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nėra baigtinis. Teismas gali pripažinti svarbiais ir kitus kriterijus, priklausomai nuo byloje konstatuotų teisiškai reikšmingų faktų. Pripažindamas nurodytus kriterijus svarbiais ir nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, teismas turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba dėl aplinkybių visumos būtų pagrįsta teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalį, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus. Vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias nelygias turto dalis.
46. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog su ieškove nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, nesudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada. Pagal kasacinio teismo praktiką vien tik faktas, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su sutuoktiniu, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Pažymėtina, jog sprendžiant turto padalijimo klausimą turi būti įvertini du teisiniai gėriai: atsakovo, kaip santuokinio turto bendraturčio, nuosavybės teisė ir nepilnamečių vaikų interesai bei nustatyta motyvuotai pagrįsta protinga šių gėrių pusiausvyra, nes, dalijant sutuoktinių bendrą turtą, yra sprendžiami tėvų, bet ne vaikų turtiniai klausimai. Nagrinėjamu atveju byloje nesustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, susijusių su vaikų sveikata ar kitais poreikiais, kurios lemtų pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad, nors abiejų vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, tačiau sūnus daugiau nei metus laiko gyvena su atsakovu, todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, kad vaikų gyvenamoji vieta gali keistis, o gyvenamąją vietą užtikrinti savo vaikams, esant poreikiui, privalo abu vaikų tėvai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši ieškovės byloje nurodyta aplinkybė dėl būtinybės nukrypti nuo lygių dalių principo yra nepakankama ir nesudaro pagrindo taikyti įstatymo išimtį.
47. Apeliantė daugiau kitų svarbių aplinkybių, lemiančių būtinybę nukrypti nuo lygių dalių principo, nenurodė, tačiau teigė, kad atsakovas yra ypatingai konfliktiškas, o butas nedalus ir nepritaikytas gyventi dviem šeimoms. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant klausimą ne dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo, o vertinant, kokį turto padalijimo būdą taikyti atitinkamu atveju (natūra ar priteisiant piniginę komensaciją).
48. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.).
49. Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o kai sutuoktiniai nesutaria – įvertinti visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir parinkti santuokinio turto padalijimo būdą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos svarbias nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018, 28 punktas).
50. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių tarpusavio santykių pobūdžio, yra pažymėjęs, kad vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški tarpusavio santykiai, nesant kitų jau minėtoje kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, neturėtų nulemti šio turto padalijimo būdo. Šeimos santykių esmė ir kuriamo turto šeimos poreikiams tenkinti paskirtis lemia tokio turto individualių savybių specifiką, kartu ir objektyviai suvokiamus kaip neišvengiamus tokio turto valdymo bei naudojimo įgyvendinimo ypatumus šeimos teisinių santykių nutraukimo atvejais. Dėl to santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2012; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).
51. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kai teismas sprendžia, jog yra pagrindas nukrypti nuo santuokos metu įgyto turto padalijimo natūra principo, tai jis turi konstatuoti objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių, kurie pateisintų tokį nukrypimą, egzistavimą. Tai yra teismas turi įvertinti, ar yra sąlygos spręsti, kad natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, todėl turtas gali būti priteisiamas natūra vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Toks teismo sprendimas turi būti pagrįstas faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios leistų konstatuoti, kad, pirma, natūra turto padalyti sutuoktiniams negalima ir, antra, sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, turi galimybę kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais, t. y. teismas turi įsitikinti, kad tokiu sprendimu nebus pažeidžiamas proporcingumo principas, reikalaujantis, kad naudojamos priemonės atitiktų siekiamą tikslą, o išimtys iš bendrų taisyklių būtų adekvačios keliamiems tikslams. Toks aiškinimas atitiktų anksčiau minėtos CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą šios teisės normos aiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016 53 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju būtina aiškintis, ar antrasis sutuoktinis yra finansiškai pajėgus sumokėti iš jo priteistą kompensaciją. Parenkant turto padalijimo būdą, ypač kai turtas nedalijamas natūra, turi būti įvertintas sprendimo dėl turto padalijimo įvykdymo realumas bei kiti veiksniai ir interesai (CK 3.127 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2010). Tais atvejais, kai piniginė kompensacija priteisiama už tokį socialiai vertingą turtą kaip gyvenamasis namas ar butas, inter alia (be kita ko), turėtų būti įvertinamos ir sutuoktinio, gaunančio piniginę kompensaciją, galimybės įsigyti kitą panašaus pobūdžio daiktą (daikto dalį).
52. Ieškovė nurodo, kad ji turi galimybę sumokėti atsakovui 54 310,06 Eur piniginę kompensaciją už jai tenkančią atsakovo nuosavybės dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantui T. R. ir, visų pirma, nesutinka su ieškovės skaičiuojamu piniginės kompensacijos dydžiu. Pagal 2022 m. vasario 17 d. UAB „Naujas būstas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NB22-01(319) šalims priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 154 000 Eur, todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, kad ieškovė atsakovui turėtų sumokėti pusę šio turto kainos, t. y. 77 000 Eur. Nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad piniginė kompensacija atsakovui turi būti skaičiuojama iš turto vertės atimant 45 379,83 Eur įvykdytų įsipareigojimų sumą ir likusią sumą padalinant pusiau. Teisėjų kolegija sprendžia, jog santuokos metu šalys dalį kreditorinių įsipareigojimų įvykdė, dėl to ginčo nėra, todėl ši dalis į dalinamo turto balansą netrauktina ir skaičiuojant piniginę kompensaciją atimti įvykdytų įsipareigojimų sumą nėra pagrindo. Teismas kaip svarbią aplinkybę vertina tai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu jos pačios nurodytos 10 375,55 Eur kompensacijos mokėjimą atsakovui prašė atidėti vienų metų laikotarpiui, todėl darytina išvada, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovės finansinės galimybės buvo gana ribotos. Apeliacinio proceso metu ieškovė pateikė įrodymus apie galimybę iš karto atsakovui sumokėti 24 000 Eur, tačiau ši suma sudaro tik apie 1/3 dalį visos 77 000 Eur kompensacijos. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad jos motina sutinka parduoti jai priklausantį butą adresu (duomenys neskelbtini) ir gautas lėšas panaudoti ieškovės turtinių reikalų tvarkymui, tačiau ši aplinkybė vertintina kritiškai, nes jokiais įrodymais nepatvirtinta. Taip pat ieškovė siūlo atlikti šalių tarpusavio kompensacijų įskaitymą, tačiau atsakovo ieškovei mokėtinos kompensacijos yra gana nereikšmingo dydžio, be to, tokiu atveju būtų pažeista atsakovo teisė įsiteisėjus teismo sprendimui gauti realią pinigų sumą, už kurią jis turėtų galimybę įsigyti kitą panašaus pobūdžio daiktą (daikto dalį).
53. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatuoja, kad tiek turto (ne)dalumas, tiek susiklostę šalių santykiai, ieškovei neturint galimybės kompensuoti atsakovui jo dalį pinigais, šiuo atveju negali būti pripažinti kaip lemiantys šio turto bendro valdymo negalimumą. Minėta, kad santuokos nutraukimo atveju buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo nepatogumų naštą. Taigi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, padalydamas nekilnojamąjį turtą šalims lygiomis dalimis, netinkamai vertino įrodymus ir taikė materialiosios teisės normas, nenustatyta.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
Dėl priteistos kompensacijos už tėvų ieškovei dovanotas lėšas
54. Apeliantas T. R. nurodo, jog teismas nepagrįstai visas (46 344,52 Eur) ieškovės mamos ieškovei ir atsakovui pervestas pinigines lėšas vertino kaip ieškovės prisidėjimą asmeninėmis lėšomis prie santuokos metu įsigyto dalintino nekilnojamjo turto. Apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentu iš dalies sutinka.
55. Apeliantas teigia, jog liudytoja V. G. nurodė, kad 16 000 Lt ieškovei pervestų lėšų ji skyrė automobilio įsigijimui, todėl, atsakovo nuomone, šios lėšos tikrai negalėjo būti skirtos būsto įsigijimui. Apeliacinės instanijos teismas pritaria apeliantui. 16 000 Lt lėšos ieškovei buvo pervestos dar gerokai iki nekilnojamojo turto pirkimo momento ir netgi preliminarios sutarties sudarymo. Sutampančios aplinkybės, kad liudytoja V. G. patvirtino, jog 16 000 Lt ji dovanojo ieškovei automobilio įsigijimui, mokėjimo pavedimai atlikti 2014 m. vasario 11– 12 dienomis, o automobilis įsigytas 2014 m. vasario 13 d. (t.y. sutampa lėšų gavimo ir automobilio įsigijimo laikas), leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad 16 000 Lt (4 633,92 Eur) pinigų suma buvo panaudota ne būsto įsigijimui ir įrengimui, o transporto priemonės pirkimui. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog 16 000 Lt suma, pervesta ieškovei 2014 m. vasario 11–12 d., į ieškovei motinos dovanotų būsto įsigijimui ir įrengimui skirtų lėšų sumą įskaičiuota nepagrįstai.
56. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai ieškovės motinos pervestą laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. vasario 1 d. 8 394 Eur sumą vertino kaip būsto įsigijimui ar įrengimui panaudotas lėšas, nes ginčo buto kadastriniai matavimai buvo atlikti 2015 m. vasario 20 d., jų metu buvo fiksuotas 100 procentų statybos baigtumas, o 2015 m. pavasarį bute apsigyveno šalys su vaikais. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka iš dalies. Pažymėtina, kad pagal byloje esančius įrodymus laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. vasario 1 d. šalims buvo pervesta ne 8 394 Eur, o 7 815 Eur. Tačiau sutiktina su atsakovu, kad šios lėšos šalims buvo pervestos jau būstą įsirengus ir jame gyvenant. Kadangi, kaip nurodo atsakovas, šeima būste apsigyveno 2015 m. pavasarį, todėl 2015 m. gegužės 18 d. pervestos 579 Eur lėšos, tikėtina, dar buvo panaudotos būsto įrengimui, tačiau 7 236 Eur lėšos, pervestos nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. vasario 1 d., į būsto įrengimui šalims dovanotų lėšų sumą įtrauktos nepagrįstai.
57. Apeliantas nurodo, jog į atsakovo sąskaitą ieškovės mamos pervestos 9 849 Eur lėšos laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2016 m. liepos 12 d. negali būti vertinamos kaip dovana asmeninės nuosavybės teise ieškovei, jos turėjo būti vertinamos kaip parama (dovana) pinigais bendrai šeimai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto teiginiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys iš esmės neginčija, jog jų abiejų tėvai davė šalims pinigų, taip pat rėmė šalių šeimą maisto produktais, kitomis gėrybėmis. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ieškovės mamos duotų pinigų buvo gauta ženkliai daugiau, nei iš jo tėvų. Be to, abi šalys iš esmės pripažįsta gautus iš savo tėvų pinigus buvus dovanomis kiekvienam jų: ieškovės mamos – ieškovei, net jei jie pervesti į atsakovo sąskaitą; atsakovo tėvų – atsakovui. Remiantis šia teismo išvada, kurios atsakovas nepaneigė, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. ieškovės motinos šalims duoti ir pervesti pinigai vertintini kaip ieškovės tėvų jai skirta dovana.
58. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovei buvo padovanota bei turto įsigijimui panaudota 9 847 Eur (rankpinigiai už nekilnojamąjį turtą) suma. Šią aplinkybę patvirtino tik liudytoja V. G., rašytinės dovanojimo sutarties nebuvo. Be to, ieškovė šios sumos nenurodė nei ieškinyje, nei kituose savo procesiniuose dokumentuose ir neprašė priteisti jai iš atsakovo už šią pinigų sumą nei kompensacijos, nei dėl jos nukrypti nuo šalims priklausančių lygių dalių dalinant turtą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad ieškovė savo patikslintame ieškinyje į jai motinos dovanotų pinigų sumą neįtraukė ir nenurodė šios sumos. Iš ieškovės motinos atliktų mokėjimo pavedimų, įvertinus jų atlikimo laikotarpius ir tai, kad labiau tikėtina, jog 2014 m. vasario 11 d. ir 2014 m. vasario 12 d. pervesti pinigai buvo panaudoti šalių automobilio pirkimui, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ši suma buvo dovana ieškovei, kurią atsakovas turėtų kompensuoti.
59. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas turėjo vertinti nenuoseklius ieškovės ir liudytojos V. G. paaiškinimus, tai, kad nei viena dovana 2014 metais nebuvo deklaruota ir atitinkamai spręsti dėl 2014 m. lapkričio 11 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. dovanojimo sutarčių patikimumo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu. Šios dovanojimo sutartys atitiko tuo metu galiojusio CK 6.469 straipsnio reikalavimus, byloje pateikti dalies pinigų išsigryninimo tuo laikotarpiu įrodymai, atsakovas byloje nereiškė reikalavimo šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių sandorių pagrindu ieškovės įgytas lėšas vertino kaip ieškovei skirtą dovaną.
60. Atsakovas nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kotedžo pirkimo metu jo baigtumas buvo ne 53 procentų, o 75 procentai, todėl buvo likę įrengti tik 25 procentai. Kadangi būsto įrengimui buvo gautas 24 328 Eur kreditas ir ieškovės motina tam buvo pervedusi daugiau nei pakankamai lėšų, todėl dar 60 000 Lt suma, gauta 2014 m. lapkričio 11 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. dovanojimo sutartimis, buvo nebereikalinga. Apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu. Minėtos dovanojimo sutartys sudarytos tuoj pat po nekilnojamojo turto įsigijimo, būtent tuo metu, kai buvo statomas ir įrenginėjamas būstas, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad atsakovo pateikta bankui sąmata dėl būsto statybos, rekonstrukcijos, įrengimo yra tik teorinių poreikių skaičiuotė, nepagrįsta realiai patirtomis išlaidomis, o visuotinai žinoma aplinkybė, jog būsto įrengimas brangus ir dažnai viršija preliminarius paskaičiavimus (CPK 182 straipsnio 1 punktas).
61. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutarties 55–60 punktuose nurodytus motyvus ir argumentus, taip pat atsižvelgdama į tai, kad ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą neatsikirto ir nepaneigė atsakovo pateiktų argumentų dėl dovanotų lėšų vertinimo, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl iš atsakovo priteistinos kompensacijos už tėvų ieškovei dovanotas lėšas įsigyjant ir įrengiant nekilnojamąjį turtą, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglametuojančias teisės normas, todėl sprendžia, kad ieškovei jos mama V. G. būsto statybai ir įrengimui dovanojo iš viso 24 627,60 Eur (46 344,52 Eur – 4 633,92 Eur – 7 236 Eur – 9 847 Eur= 24 627,60 Eur).
62. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentui, kad teismas, apskaičiuodamas ir priteisdamas iš atsakovo ieškovei mokėtiną kompensaciją už tėvų dovanotas sumas, padarė aritmetinę klaidą, nes atitinkamą ieškovės tėvų skirtą didesnę sumą turėjo padalinti pusiau. Ieškovė taip pat su šiuo argumentu sutinka. Todėl skaičiuojant atsakovo ieškovei mokėtiną kompensaciją, ši aritmetinė klaida ištaisytina. Konstatavus, kad ieškovei dovanota 24 627,60 Eur, o atsakovui – 14 554,68 Eur, atsakovas ieškovei turi sumokėti 5 036,46 Eur (24 627 Eur – 14 554,68 Eur = 10 072,92 Eur/2= 5 036,46 Eur) piniginę kompensaciją.
Dėl solidarios prievolės nustatymo momento
63. Atsakovas nurodo, kad siekiant išvengti papildomų ginčų teismas turėjo konstatuoti, jog šalys lieka solidariai atsakingos bankui ne nuo santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, o nuo civilinės bylos iškėlimo momento, ir nurodyti, kad kiekviena šalis nuo civilinės bylos iškėlimo turi įvykdyti prievoles bankui po ½. Taip pat teikia apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus apie jo vieno atliktas kredito grąžinimo įmokas ir prašo jas įskaičiuoti į kompensacijų balansą.
64. Byloje nustatyta, kad šalys pagal 2014 m. spalio 30 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo solidarūs skolininkai. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės patikslintu ieškiniu reiškiamą reikalavimą nustatyti, kad po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo prievolė kreditoriui AS Luminor lieka solidaria šalių prievole. Pažymėtina, kad tiek iki bylos iškėlimo, tiek ir po bylos iškėlimo šalys prieš kreditorę lieka solidariais skolininkais. Solidariąją pareigą įvykdęs atsakovas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių, t .y. ieškovės, lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Atsakovas reikalavimo regreso tvarka pirmosios instancijos teisme nereiškė, todėl toks reikalavimas apeliacine tvarka negali būti nagrinėjamas ir jo atliktos įmokos negali būti įskaičiuojamos į šalių kompensacijų balansą. Tačiau atsakovas, įvykdęs solidariąją pareigą kreditoriui, turi teisę reikalavimą regreso tvarka pareikšti atskiroje byloje.
Dėl kilnojamojo turto padalijimo
65. Apeliantas nurodo, kad teismas, iš esmės nemotyvuodamas kodėl, nepagrįstai visą kilnojamąjį turtą, išskyrus automobilį, natūra paskyrė ieškovei ir įpareigojo ją sumokėti atsakovui už jį kompensaciją. Atsakovas teigia, jog jis byloje prašė kilnojamąjį turtą padalinti natūra, todėl ir neginčijo ieškovės nuodytos šio turto vertės. Teismas turėjo atitinkamą turtą ieškovės nurodytomis vertėmis padalinti natūra ieškovei ir atsakovui.
66. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal įstatymo leidėjo įtvirtintą reglamentavimą santuokoje įgytas turtas pirmiausia dalinamas natūra ir tik dėl objektyvių priežasčių nesant galimybių tai padaryti (dėl turto pobūdžio ir kt. priežasčių) turtas (ar didesnioji dalis) natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, o kitam išmokama kompensacija (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu visą santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą prašė priteisti jai, o iš jos atsakovui – piniginę kompensaciją, tuo tarpu atsakovas atsiliepime prašė turtą padalinti šalims natūra. Pirmosios instancijos teismas visą kilnojamąjį turtą natūra priteisė ieškovei motyvuodamas tuo, kad iš esmės dėl to ginčo tarp šalių nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Šalių skirtingos pozicijos šiuo klausimu matyti iš jų procesinių dokumentų, ieškovė iš esmės nemotyvavo, kodėl turtas turėtų būti padalintas būtent tokiu būdu. Teismas atmeta ieškovės argumentą, kad atsakovas priešieškinyje nereiškė reikalavimo dėl kilnojamojo turto padalijimo. Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad esant pareikštam reikalavimui dėl santuokos nutraukimo, atsakovas savo interesus gali visavertiškai ginti pasinaudodamas atsiliepimo į ieškinį procesine forma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nepagrindė, kodėl visas kilnojamasis turtas natūra turi būti priteistas jai, įvertinęs tai, kad nekilnojamasis turtas šalims padalintas natūra, keičia šią sprendimo dalį ir tokiu pat teismų praktikoje laikomu prioritetiniu būdu padalina ir kilnojamuosius daiktus. Kadangi ieškovė kilnojamųjų daiktų padalijimo natūra varianto nei pirmosios instancijos teisme, nei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nepasiūlė, teisėjų kolegija sprendžia, jog kilnojamasis turtas padalintinas pagal atsakovo siūlymą: ieškovei priteistinas virtuvės baldų komplektas, kuriame integruota viryklė, indaplovė, gartraukis, šaldytuvas (4 000 Eur vertės), atsakovui – virtuvės stalas su kėdėmis, židinys, lauko baldai, televizorius „Philips“ (1 050 Eur vertės) ir 1 475 Eur kompensacija už kitai šaliai tenkančią didesnės vertės turto dalį.
Dėl (duomenys neskelbtini) akcijų padalijimo
67. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi (duomenys neskelbtini) akcijas pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe. Nurodo, kad šalys iki santuokos sudarymo vedė bendrą ūkį, todėl ir lėšos buvo bendros, įskaitant ir tas, iš kurių buvo apmokėtas (duomenys neskelbtini) įstatinis kapitalas. (duomenys neskelbtini) įkūrimui buvo panaudoti tiek bendri šalių pinigai, tiek ir perkeltas ankstesnis atsakovo verslas.Tai sudaro pakankamą pagrindą pripažinti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę – (duomenys neskelbtini).
68. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra apibūdinama kaip sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Iš jungtinės veiklos apibūdinimo matyti, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai, t. y. bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai, dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai aspektai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ir kyla ginčas, ar jos iki santuokos sudarymo vykdė jungtinę veiklą ir dalinės nuosavybės teise sukūrė atitinkamą turtą.
69. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę, ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinio skundo argumentais nėra paneigta.
70. Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nustačius buvusį sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas).
71. Pažymėtina, kad nesusituokusių kartu gyvenančių (ar gyvenusių) asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Todėl sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), būtina nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Kitoks aiškinimas, t. y. kad visas be išimties bendro gyvenimo laikotarpiu įgytas turtas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą ir paneigtų šalių laisvą valią susitarti dėl būsimų savo teisių bei pareigų. Kitaip tariant, skirtingai nei santuokos sudarymo atveju, net ir konstatavus buvusią jungtinės veiklos sutartį, toks faktas savaime nesukelia teisinių padarinių visam tos sutarties laikotarpiu sugyventinių įgytam turtui, o tik tam, kuris įgytas būtent tos sutarties (susitarimo dėl jungtinės veiklos) pagrindu.
72. Taigi, sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, be kita ko, atsižvelgiant ir į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą. Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias ne tik šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2020).
73. Siekdamas, kad šalių gyvenimo kartu laikotarpiu įgytos ir ieškovės asmeninės nuosavybės teise įregistruotos (duomenys neskelbtini) akcijos būtų pripažintos bendru jų turtu, apeliantas turėjo procesinę pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius šalių susitarimą veikti kartu, siekiant bendro tikslo – sukurti bendrą turtą, taip pat – ir jo asmeninį indėlį (prisidėjimą konkrečiu būdu ar piniginiu įnašu, tokio įnašo dydį) prie bendro turto sukūrimo. Kaip pagrįstai pažymima pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovas šio reikalavimo neįrodė, nes nei šalių bendras, nei intymus gyvenimas savaime jungtinės veiklos nesukuria. Dėl bendros jungtinės veiklos turi būti aiškus susitarimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad šalys iki santuokos sudarymo gyveno bendrai. Visgi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vien gyvenimo kartu faktas, bendra buitis ir ūkio vedimas nėra pakankami išvadai padaryti, kad šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nukreipti į bendro turto sukūrimą. Pažymėtina, kad ir kasacinio teismo praktika šiuo aspektu yra visiškai aiški – net ir šalims gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino šalių gyvenimo iki santuokos sudarymo kartu fakto ir bendro ūkio vedimo, nesant byloje duomenų nei apie bet kuria forma šalių išreikštą valią (susitarimą) sukurti bendrą turtą, nei įrodymų apie apelianto pinigines investicijas į ginčo turtą ar apie kitokį esminį jo prisidėjimą prie šio turto sukūrimo, yra teisiškai neaktualūs ir nesuponuoja išvados, kad šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai.
74. Šiuo konkrečiu atveju nei šalių elgesys iki (duomenys neskelbtini) įkūrimo, nei vėliau (kartu gyvenant), nesudaro pagrindo nuspręsti, kad šalys kokiu nors būdu (žodžiu, konkliudentiniais veiksmais) būtų sudariusios susitarimą dėl bendrų pajamų, darbo, žinių suvienijimo ir bendro turto sukūrimo. Pažymėtina, kad ieškovės veiksmai steigiant bendrovę ir vystant jos veiklą sudaro pagrindą išvadai, jog tikslo vykdyti jungtinę veiklą ji neturėjo. Nors tokį tikslą (ar lūkestį) galbūt turėjo apeliantas, savaime to nepakanka buvusiam susitarimui dėl jungtinės veiklos konstatuoti, nes bendros jungtinės veiklos vykdymas yra dvišalis (daugiašalis) sandoris.
75. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų teisiniu įvertinimu, nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) įkūrimui buvo naudojami tiek bendri šeimos pinigai, tiek įneštas ir atsakovo sukurtas verslas (žinios, patirtis, kontaktai). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas T. R. pagal verslo liudijimą atlikdavo įvairius užsakymus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip pats nurodo apeliaciniame skunde, nuo 2007 metų balandžio mėnesio jo atliekamų darbų atlikimas buvo nutrauktas ir toliau jie buvo atliekami A. G. vardu, ji už atliktus darbus gaudavo atitinkamą atlyginimą (aktai Nr. U-19 ir U-20). Šie įrodymai patvirtina, kad nuo 2007 metų balandžio mėnesio užsakymus vykdė pati ieškovė, o tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad perėmusi tolesnį užsakymų vykdymą, turėdama meninį išsilavinimą, ji ir įsteigė savo bendrovę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas prie (duomenys neskelbtini) įstatinio kapitalo pinigais ar turtu neprisidėjo. Jeigu ieškovės įkurtoje (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas atsakovo turėtas asmeninis turtas, vadinasi, tai jam buvo naudinga, juolab kad jis pats toje bendrovėje dirbo. Tai, kad šalys, iki santuokos sudarymo (2005–2008 metais) užsiimdamos analogiška darbine veikla, viena kitai padėjo, bendradarbiavo, bendrai reklamavosi kaip dizaineriai, o vėliau abi bendrai dirbo (duomenys neskelbtini), nepatvirtina, jog šalys minėtą (duomenys neskelbtini) įkūrė bendrai. Atsakovo kaip darbuotojo darbas šioje bendrovėje nuosavybės teisių nesukuria. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiems argumentams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai nusprendė, jog apeliantas neįrodė buvusio jo ir ieškovės bendro susitarimo vykdyti jungtinę veiklą ir sukurti bendrą turtą – (duomenys neskelbtini), todėl pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ½ dalį akcijų. Pažymėtina, jog konstatavus, kad šalys nebuvo sudarę susitarimo sukurti bendrą dalinę nuosavybę, netikslinga detaliai analizuoti apelianto argumentus dėl jo asmeninio indėlio, nes, nesant nustatyto šalių susitarimo, negali būti nustatoma bendra dalinė nuosavybė.
Dėl galutinės piniginės kompensacijos dydžio
76. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 5.6 punktu priteisė iš atsakovo ieškovei 25 564,84 Eur piniginę kompensaciją. Pakeitus teismo sprendimą ir iš atsakovo ieškovei priteistą komensaciją už tėvų dovanotas pinigines lėšas sumažinus (taip pat atlikus aritmetinės klaidos pataisymą) nuo 31 789,84 Eur iki 5 036,46 Eur, taip pat pakeitus sprendimo dalį dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo, galutinės kompensacijos dydis perskaičiuotinas. Ieškovė atsakovui turėtų sumokėti 3 550 Eur už automobilį RENAULT CAPTUR, 150 Eur už (duomenys neskelbtini) įnašą ir 1 475 Eur už kilnojamųjų daiktų didesnę dalį, iš viso 5 175 Eur. Atsakovas ieškovei turėtų sumokėti 5 036,46 Eur už didesnę ieškovės tėvų dovanotų lėšų dalį. Atlikus šių piniginių sumų įskaitymą, iš atsakovo ieškovei priteistina 138,54 Eur piniginė kompensacija.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
77. Atsakovas nesutinka su teismo nustatyta šalių reikalavimų patenkinimo proporcija, kad ieškinys tenkintas apie 53 procentus. Mano, kad skirstant bylinėjimosi išlaidas turėjo būti vertinama, kiek ieškovei priteista daugiau nuo to, su kuriais reikalavimais atsakovas sutiko. Taip pat nurodoma, kad teismas visiškai nepagrįstai, nesant ieškovės prašymo su išlaidų pagrindimu, visas ieškovės advokatei sumokėtas išlaidas iki bylos iškėlimo priskyrė kaip išlaidas už šioje byloje suteiktą advokato pagalbą.
78. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos pirmojoje instancijoje patirtos išlaidos, įvertinant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
79. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
80. Ieškovė patikslintu ieškiniu reiškė šiuos reikalavimus, kurie išnagrinėjus bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, buvo patenkinti sekančiai: 1) reikalavimas panaikinti santuokos apskaitos įrašą, patenkintas 50 procentų, nes nustatyta, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) reikalavimas priteisti ieškovės naudai iš atsakovo 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestas (atmestas); 3) reikalavimas priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise nekilnojamą turtą adresu (duomenys neskelbtini), natūra, nustatant, kad ieškovė sumoka T. R. šio nekilnojamo turto 1/3 dalies dydžio vertės kompensaciją (atmestas); 4) nustatyti kreditorinės preivolės pobūdį (patenkintas 100 procentų); 5) priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise natūra kilnojamąjį turtą, nustatant, kad ieškovė A. G. sumoka T. R. šio kilnojamojo turto 1/3 dalies dydžio vertės kompensaciją (patenkintas 70 procentų, nes daiktai padalinti natūra ir pakeistas kompensacijos dydis); 6) priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise natūra keleivinį automobilį RENAULT CAPTUR, (patenkintas 80 procentų, nes nustatyta kita kaina); 7) pripažinti asmeninės nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) 100 vnt. vardinių akcijų (patenkintas 100 procentų); 8) pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) 300 Eur įnašą (patenkintas 50 procentų); 9) nustatyti vaikų gyvenamąją vietą; 10) priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą ir 11) nustatyti bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais. Dėl 9,10 ir 11 reikalavimų šalys sudarė taikos sutartį, todėl į ginčo reikalavimų skaičių netrauktini. Taigi, pagal reikalavimų skaičių apeliacinės instancijos teisme ieškovės ieškinys yra tenkintas 56,25 procentais (450/8=56,25). Teismas atmeta apelianto argumentą, kad skirstant bylinėjimosi išlaidas, turi būti vertinama kiek ieškovei priteista daugiau nuo to, su kuriais reikalavimais atsakovas sutiko, nes šalys dėl šių reikalavimų taikaus susitarimo nesudarė, todėl bylinėjimosi išlaidos skaičiuotinos, kaip už reikalavimus, teismo išnagrėtus ginčo tvarka.
81. Atsakovas reiškė priešieškinį, kuris buvo atmestas.
82. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė byloje patyrė 5 700 Eur advokato išlaidų (DOK-110549), tačiau atsakovas nurodo, kad ieškovė nepateikė teismui šių išlaidų pagrindimo. Nurodo, kad dalis šių išlaidų galėjo būti patirta, ieškovei pradedant ikiteisminius tyrimus.
83. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu. Byloje pateikti kvitai patvirtina, kad ieškovė 2019 m. lapkričio 8 d. sumokėjo 2 000 Eur, 2019 m. lapkričio 29 d. – 1 000 Eur, 2019 m. gruodžio 26 d. – 1 200 Eur ir 2022 m. balandžio 1 d. – 1 500 Eur. Minėtos sumos mokėtos prieš užvedant šią civilinę bylą, todėl tikėtina, kad buvo mokėta už ieškinio parengimą, kurio maksimali kaina pagal rekomendacijas dėl užmokesčio dydžio tuo metu buvo 3 222,50 Eur. Įvertinus, kad byla tęsiasi nuo 2019 m. gruodžio 30 d., jos nagrinėjimo metu buvo atliekama daug procesinių veiksmų, ruošiama procesinių dokumentų ir dalyvaujama teismo posėdžiuose, vertintina, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidų suma yra pagrįsta ir įrodyta.
84. Patenkinus ieškinį 56,25 procentais, iš atsakovo ieškovei priteistina 3 206,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, nes duomenys apie advokato atstovavimo išlaidas nepateikti. Ieškovei iki teismo sprendimo priėmimo buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio mokėjimas, todėl atsižvelgiant į galutinį patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, iš ieškovės valstybei priteistina – 225 Eur (2 114,81 Eur × 43,75 procentai – 700,00 Eur) įstatymo nustatyta tvarka žyminio mokesčio, nes jo dalies sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo ir 7 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (14,98 Eur × 43,75 procentai). Iš atsakovo valstybei priteisiama 1 190 Eur (2 114,81 Eur × 56,25 procentai) įstatymo nustatyta tvarka žyminio mokesčio, nes jo dalies sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo ir 8 Eur (14,98 Eur × 76,5 procentai) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
Dėl bylos procesinės baigties
85. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, kurie galėjo turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
86. Vadovaudamasis nutarties 54–62, 65–66 ir 78–84 punktuose nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai argumentai sudaro pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl iš atsakovo priteistos kompensacijos už ieškovei tėvų dovanotas lėšas, kilnojamų daiktų padalijimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pripažinti neteisėtomis ir nepagrįstomis bei jas pakeisti. Ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atitinkamos skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d sprendimo dalys pakeičiamos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
87. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 2 000 Eur už apeliacinio skundo paruošimą.
88. Apeliantės A. G. apeliacinis skundas atmestas, todėl jos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
89. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 696 Eur žyminį mokestį.
90. Apeliantas apeliaciniame skunde reiškė tokius reikalavimus: 1) dėl kompensacijos dydžio už dovanotas lėšas (patenkintas 68,32 procentais); 2) dėl solidarios preivolės nustatymo momento (atmestas); 3) dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo (patenkintas 100 procentų); 4) dėl (duomenys neskelbtini) akcijų pripažinimo bendra daline nuosavybe (atmestas) ir 5) dėl bylinėjimosi išlaidų (atmestas). Apeliacinis skundas patenkintas 33,66 procentais, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 234 Eur suapvalinto žyminio mokesčio.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti.
Pakeisti 5.4 teismo sprendimo rezoliucinės dalies punktą ir jį išdėstyti taip:
5.4. priteisti ieškovei A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise kilnojamą turtą – virtuvės baldų komplektą, kuriame integruota viryklė, indaplovė, gartraukis, šaldytuvas (4 000 Eur vertės), atsakovui – virtuvės stalą su kėdėmis, židinį, lauko baldus, televizorių „Philips“ (1 050 Eur vertės).
Pakeisti 5.6 teismo sprendimo rezoliucinės dalies punktą ir jį išdėstyti taip:
5.6. priteisti ieškovei A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo T. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 138,54 Eur kompensaciją.
Pakeisti 9, 10 ir 11 teismo sprendimo rezoliucinės dalies punktus dėl bylinėjimosi išlaidų ir juos išdėstyti taip:
9. Priteisti iš atsakovo T. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 206,25 Eur už advokato paslaugas.
10. Priteisti iš ieškovės A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 225 Eur žyminio mokesčio ir 7 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5662).
11. Priteisti iš atsakovo T. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 190 Eur žyminio mokesčio ir 8 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5662).
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) T. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 234 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.