- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-21
- Bylos Nr.
- e2S-896-221/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-21345-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Atsakovas
- T. R.
- Ieškovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- Luminor Bank AS Lietuvos skyrius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui T. R. dėl bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, trečiasis asmuo – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, išvadą duodanti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės A. G. (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovui T. R. (toliau – atsakovas) dėl bažnytinės santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, trečiasis asmuo – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, išvadą duodanti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba).
Šalies argumentai
2. Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės teismo sprendimas nustatyti nepilnamečių vaikų T. R., gimusio (duomenys neskelbtini), ir E. R., gimusios (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą su ieškove, iki įsiteisės teismo sprendimas nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų bendravimo su atsakovu tvarką.
3. Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos, šalių vaikai nuo pat kūdikystės nepertraukiamai gyvena su ieškove jų gimtoje gyvenamojoje vietoje, kuri vaikams yra artima, saugi, rami ir yra tinkama jų fizinei, socialinei, psichologinei raidai užtikrinti. Atsakovas bendrauja su nepilnamečiais vaikais tik tuomet, kai jis to nori ar kai jam tai yra patogu, neatsižvelgdamas į vaikų dienotvarkę ir režimą.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepime į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė šį prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį iškvietus abi šalis ir pripažinus jų dalyvavimą būtinu, išklausyti vaikų nuomonę, netenkinti ieškovės prašymo, o jei jis bus tenkinamas, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu.
5. Atsakovas teigė, kad ieškovė nurodė daug tikrovės neatitinkančios informacijos. Jis nori bendrauti su abiem vaikais. Šalys negyvena skyrium. Šalys laikinai gyveno skyrium tik dėl Lietuvos pareigūnų veiksmų. Ieškovės veiksmai, kai ji neleido atsakovui bendrauti su vaikais tuo metu, kai atsakovas valstybės institucijų sprendimais buvo atskirtas nuo vaikų, yra pakankamas pagrindas nuolatinę (taip pat ir laikiną) vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies: nustatė laikiną nepilnamečių vaikų T. R. ir E. R. gyvenamąją vietą su ieškove; nustatė laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais T. R. ir E. R. tvarką: 1) atsakovas turi teisę bendrauti su nepilnamečiais vaikais T. R. ir E. R. nepertraukiamai kiekvieno mėnesio kas antrą savaitgalį (pirmąjį savaitgalį laikant po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos esantį savaitgalį), pasiimant vaikus iš jų gyvenamosios vietos penktadienį 17.00 val. ir grąžinant į jų gyvenamąją vietą sekmadienį 17.00 val.; 2) atsakovas turi teisę bendrauti su vaikais T. R. ir E. R. kiekvienos savaitės antradienį ir ketvirtadienį; 3) išskirtinė bendravimo teisė su vaikais T. R. ir E. R. ieškovei tenka per Motinos dieną (pirmą gegužės sekmadienį) nuo 11.00 val., nepriklausomai nuo to, kad tuo metu atsakovui būtų numatyta teisė bendrauti su vaikais tą savaitgalį; 4) per Tėvo dieną (pirmąjį birželio sekmadienį) atsakovas turi teisę bendrauti su vaikais T. R. ir E. R. nuo 11.00 val. iki 18.00 val., nepriklausomai nuo to, jog atsakovui būtų nenumatyta teisė bendrauti Tėvo dienos savaitgalį; 5) šalys turi teisę netrukdomai bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais T. R. ir E. R. per jų gimtadienius šalių sutartu laiku bent 2 val., nepriklausomai nuo to, jog tuo metu tik vienai iš šalių būtų numatyta teisė bendrauti su vaikais tą dieną; 6) atsakovas turi teisę netrukdomai bendrauti su savo vaikais T. R. ir E. R. ir kitu laiku elektroninėmis ryšio priemonėmis, atsižvelgiant į vaikų dienos režimą, užimtumą, sveikatą, norą bendrauti su atsakovu ir kitus vaikų interesus; 7) ieškovė turi teisę netrukdomai bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais T. R. ir E. R. elektroninėmis ryšio priemonėmis atsakovo bendravimo su vaikais metu, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų dienos režimą, užimtumą, sveikatą, norą bendrauti su ieškove ir kitus vaikų interesus; netenkino kitos ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalies.
7. Teismas nurodė, kad, Lietuvos Respublikos Vyriausybei šalyje paskelbus karantino padėtį nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val. iki 2020 m. kovo 30 d. 24.00 val., ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, vertinant šalių raštu nurodytus argumentus ir Tarnybos išvadą.
8. Teismas konstatavo, kad nėra ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, šalims gyvenant toje pačioje gyvenamojoje vietoje, tačiau, šalims reiškiant priešpriešinius reikalavimus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, jis gali atsirasti. Teismas sprendė, kad vaikais mažesniame jų amžiuje įprastai labiau tenka rūpintis mamoms, siekiant drastiškai nekeisti nepilnamečių vaikų įprastos aplinkos, užtikrinti jiems saugumo ir stabilumo jausmą, tikslinga tenkinti ieškovės prašymą ir nustatyti T. R. ir E. R. laikiną gyvenamąją vietą su jų motina iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos.
9. Šalių santykiams esant konfliktiškiems, teismas, siekdamas išvengti vaikų įtraukimo į suaugusiųjų tarpusavio nesutarimus, atsižvelgęs į nepilnamečių vaikų amžių, teisę būti abiejų tėvų auklėjamiems ir jausti jų rūpinimąsi, nepilnamečių vaikų tėvų lygias teises bei pareigas bendrauti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus, nustatė laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais T. R. ir E. R. tvarką. Teismas vertino, kad tokia laikina bendravimo tvarka iš esmės nepažeis nei nepilnamečių vaikų, nei šalių teisių bei teisėtų interesų, nes atsakovo bendravimas su nepilnamečiais vaikais išliks pastovus, aiškiai apibrėžtas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatant su atsakovu, arba perduoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Nutartis, kuri turės esminę reikšmę galutiniam sprendimui, su kuriuo iš tėvų bus nustatyta vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, priimta tinkamai neišklausius šalių. Sprendžiant dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, iš esmės nuspręsta ir dėl nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nes sprendimo priėmimo metu vaikai gyvens su tuo iš tėvų, su kuriuo teismas nustatė laikiną gyvenamąją vietą. Iki galutinio sprendimo priėmimo vaikai nutols nuo skyrium gyvenančio tėvo, nes pripras prie tokios situacijos, todėl ši aplinkybė turės tiesioginę įtaką ir vaiko nuomonei, su kuriuo iš tėvų jis pageidaus gyventi. Vaiko nuomonės susiformavimui didelę įtaką turės būtent tas iš tėvų (jo veiksmai), su kuriuo vaikas tuo metu gyvens. Dėl to būtina išsiaiškinti vaikų nuomonę, su kuriuo iš tėvų jie norėtų gyventi, ir pagal tai nustatyti laikiną, kuri greičiausiai vėliau taps ir nuolatine, vaikų gyvenamąją vietą. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis sprendžiamas klausimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, taikymo, šis klausimas turėjo būti nagrinėjamas teismo posėdžio metu žodinio proceso tvarka, suteikiant šalims galimybę išsakyti visus argumentus ir ištiriant visus įrodymus, taip pat išklausyti vaikų nuomones. Paskelbtas karantinas negali būti pagrindu priimti esminę reikšmę turinčius sprendimus neišklausius šalių, taip pat neišklausius vaikų nuomonės, kuri gali būti išklausyta įvairiais būdais, nebūtinai dalyvaujant teisme. Šalių parodymai taip pat galėjo būti išklausyti įvairiai, pvz. pasiūlius šalims pateikti po kelis atsiliepimus į kitos šalies rašytinius paaiškinimus. Teismas, dėl karantino negalėdamas išklausyti šalių, turėjo nepriimti jokio procesinio sprendimo, o ne priimti nutartį, neišklausęs šalių.
1.2. Teismas, negalėdamas išklausyti šalių ir tuo pagrindu priimti teisingą nutartį, ją priėmė pasiremdamas tik lytimi ir dėl lyties galiojančiais stereotipais, tuo būdu diskriminuodamas atsakovą dėl jo lyties, kas imperatyviai yra uždrausta. Be to, teismo nutartyje minimas stereotipas, jog „įprastai vaikais labiau tenka rūpintis mamoms“ ne visai atitinka tikrovę šio ginčo atveju.
1.3. Pagal teismo nutarties priėmimo metu turėtus duomenis, šalys gyveno toje pačioje gyvenamojoje patalpoje, skundo surašymo metu jos vėl gyvena kartu, todėl nebuvo poreikio priimti atsakovui ypač daug žalos galinčią sukelti nutartį, neišklausius šalių žodinio proceso tvarka.
1.4. Teismui taikius atitinkamas laikinąsias apsaugos priemones, dėl karantino atsakovas neturėtų galimybių bendrauti su vaikais, jei jis būtų priverstas gyventi atskirai nuo jų. Dėl to teismo nustatytas bendravimas su vaikais karantino metu yra neįmanomas ir pažeidžia atsakovo teises.
1.5. Teismas neįvertino pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad vaikų gyvenamoji vieta turėjo būti nustatyta su atsakovu. Ieškovė piktnaudžiavo tėvų valdžia, todėl vaikų gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su ieškove.
1.6. Teismas, spręsdamas dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, turėjo atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus, kuriuos yra suformavęs kasacinės instancijos teismas.
Atsiliepimas
11. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
11.1. Atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, nurodytos aplinkybės iškraipytos ir neatitinkančios tikrovės.
11.2. Ieškovė nuo vaikų gimimo visapusiškai rūpinasi vaikų sveikata, dvasiniu ir moraliniu jų ugdymu, auklėjimu ir vystymusi. Šią pareigą ieškovė uoliai, atsakingai vykdė ir nepertraukiamai vykdys toliau. Ieškovę su vaikais sieja stiprus dvasinis ryšys. Šiai faktinei aplinkybei paneigti atsakovas nepateikė jokių įrodymų.
11.3. Atsakovas sureikšmina lytį, tačiau neįvertina kito iš tėvų dorovinių, moralinių savybių, pastangų, rūpesčio, vaikams vykdomų pareigų.
11.4. Ieškovė supranta, kad vaikams yra svarbūs abu tėvai, o tėvų pareigos ir teisės vaikų atžvilgiu išlieka ir tuomet, kai jie gyvena skyrium. Ieškovė ne kartą atsakovo prašė suvaldyti emocijas, pasistengti išeiti iš krizinės situacijos, kreiptis į specialistus, mediatorius, tačiau atsakovas neketina moraliai elgtis, valdyti savo emocijas, liautis vaikus įtraukti į suaugusiųjų konfliktus.
Šalies argumentai
11.5. Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiu, kad ieškovė piktnaudžiauja tėvų valdžia.
11.6. Aplinkybės, kad atsakovo atžvilgiu buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai dėl galimo smurto prieš nepilnametį vaiką ir galimo smurto prieš ieškovę, nepaneigia netinkamo atsakovo elgesio su vaiku ir ieškove fakto egzistavimo.
11.7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, išsiaiškinti vaiko norus, tačiau ši teisinė nuostata taikytina teismui nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
11.8. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai.
11.9. Tarnybos išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodyta, jog nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina neprieštarauja vaikų interesams. Ši išvada teismui buvo pateikta Tarnybos specialistui asmeniškai kontaktavus su vaikais.
Atsiliepimas
12. Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691/2006). Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Veiklos skyriaus 2020 m. kovo 17 d. nutarimą skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus 2020 m. kovo 26 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, garso įrašą. Atsakovas neprašo priimti prie atskirojo skundo pridėtų įrodymų, neargumentuoja jų priėmimo būtinybės. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovo su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus. Ieškovė prie atsiliepimo į atskirąjį skundą taip pat pridėjo naują įrodymą – antstolės R. P. 2019 m. gruodžio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Ieškovei, kaip ir atsakovui, neprašant priimti pridėto naujo įrodymo, neargumentuojant jo priėmimo būtinybės, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą įrodymą.
Dėl atsakovo atskirojo skundo
14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.
16. Ieškovė pirmosios instancijos teismui padavė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama nustatyti laikiną šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove ir laikiną atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarką. Šis ieškovės prašymas buvo patenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismui nurodžius, kad vaikais mažesniame jų amžiuje įprastai labiau tenka rūpintis mamoms, siekiant drastiškai nekeisti nepilnamečių vaikų įprastos aplinkos, užtikrinti jiems saugumo ir stabilumo jausmą, tikslinga nustatyti šalių nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su jų motina, laikina atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarka iš esmės nepažeis nepilnamečių vaikų ir šalių teisių ir teisėtų interesų, nes atsakovo bendravimas su nepilnamečiais vaikais išliks pastovus, aiškiai apibrėžtas. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirąjį skundą motyvuodamas tuo, kad nutartis priimta tinkamai neišklausius šalių, sprendžiant dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, iš esmės nuspręsta ir dėl nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, neišsiaiškinta vaikų nuomonė, su kuriuo iš tėvų jie norėtų gyventi, priimta nutartimi atsakovas diskriminuojamas dėl jo lyties, dėl karantino bendravimo su vaikais tvarka neįgyvendinama, vaikų gyvenamoji vieta turėjo būti nustatyta su atsakovu, nes ieškovė piktnaudžiavo tėvų valdžia. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovo atskirojo skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė tinkamai.
17. Pagal CPK 147 straipsnio, reglamentuojančio prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugomis priemonėmis, nagrinėjimą, pirmosios dalies nuostatas teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia rašytinio proceso tvarka. Šios nuostatos pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išdėstė aplinkybes, kurios, jos nuomone, svarbios šio prašymo išnagrinėjimui, atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas pareikalavo, kad Tarnyba pateiktų išvadą dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, Tarnybos 2020 m. kovo 12 d. išvada Nr. 2SD-1310 pirmosios instancijos teisme buvo gauta 2020 m. kovo 13 d. Atsižvelgiant į tai, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi šalių raštu išdėstytais argumentais, Tarnybos 2020 m. kovo 12 d. išvada Nr. 2SD-1310, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręstas formaliai, neįvertinus abiejų šalių pozicijų nagrinėjamu klausimu.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje klausimas dėl nuolatinės šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymu prašoma išspręsti klausimą dėl laikinos šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su viena iš šalių iki teismo sprendimo priėmimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas. Dėl to, priešingai nei teigia atsakovas, šalių nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Nurodytų motyvų pagrindu kaip nepagrįstas atmestinas atsakovo atskirojo skundo argumentas, kad sprendžiant dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, iš esmės nuspręsta ir dėl nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos nustatymo.
19. Pagal CK 3.177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas negalėjo būti išspręstas, neišklausius šalių nepilnamečių vaikų nuomonės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atsakovo teiginiu, nes paminėtos teisinės nuostatos taikytinos teismui nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip minėta, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nepasisako dėl ginčo esmės, todėl šalių nepilnamečių vaikų nuomonės dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių neišklausymas nesudarė kliūčių pirmosios instancijos teismui išspręsti šį klausimą.
20. Preliminariai įvertinus bylos duomenis ir nenustačius, jog, šalių nepilnamečiams vaikams gyvenant su ieškove, pastaroji netinkamai rūpinasi šalių nepilnamečių vaikų sveikata, auklėjimu, priežiūra, ugdymu, daro žalingą įtaką vaikams savo elgesiu ar kitaip neigiamai veikia vaikus, apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta atsakovo atskirojo skundo argumentą, kad vaikų gyvenamoji vieta turėjo būti nustatyta su atsakovu, nes ieškovė piktnaudžiavo tėvų valdžia. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovė neturi galimybės sudaryti šalių nepilnamečiams vaikams tinkamas sąlygas augti ir vystytis. Atsakovas, teigdamas, kad šalių mažamečių vaikų globos ir priežiūros paskyrimas motinai neatitinka jų interesų, nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad vaikais yra nesirūpinama, atsakovas jais rūpintųsi geriau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Tarnyba 2020 m. kovo 12 d. išvadoje Nr. 2SD-1310 nurodė, jog Tarnyba neturi duomenų, kad motina netinkamai rūpinasi vaikais, Tarnybos nuomone, šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina neprieštarauja vaikų interesams. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalių nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove atitinka šalių nepilnamečių vaikų interesus.
21. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu pripažįsta atsakovo atskirojo skundo argumentą dėl jo diskriminavimo dėl lyties. Kadangi vaikų tėvai yra skirtingų lyčių, nustatant vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismo procesinis sprendimas bet kuriuo atveju tampa nepalankus kitam priešingos lyties tėvui. Byloje nėra paneigta, kad ieškovė tinkamai rūpinasi šalių mažamečiais vaikais, todėl pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas negali būti laikomas diskriminuojančiu atsakovą, kadangi, kaip minėta, šiuo atveju svarbiausi yra šalių mažamečių vaikų interesai. Be to, nors įstatymai ir nenumato kokių nors pirmenybių motinos atžvilgiu, tačiau mažamečiam vaikui yra reikalinga didesnė motinos globa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2000).
22. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nustatyta laikina atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarka atitinka šalių ir nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus. Atsakovas nurodo, kad dėl karantino pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina jo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarka yra neįgyvendinama, nenurodo kitų su pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nustatyta laikina atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarka, neteisėtumu ir nepagrįstumu susijusių argumentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad karantinas nustatytas laikinai, jo sąlygos nuolat švelnėja, todėl nėra pagrindo vien dėl paskelbto karantino keisti laikiną atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarką, ypač įvertinus aplinkybę, kad atsakovas nesiūlo alternatyvios laikinos jo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarkos.
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, atsakovas atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.