Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alvydo Žerlausko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui S. K. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

14. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

16. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama atidalyti nekilnojamąjį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. ieškovei priteisti nekilnojamąjį turtą, o atsakovui iš ieškovės priteisti piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią atsakovo turto dalį.

18. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas kitos gyvenamosios vietos neturi, yra ūkininkas, todėl ūkinei veiklai vykdyti reikalingas žemės sklypas. Mano, kad nagrinėjamu atveju galimas turto atidalijimas natūra.

19. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino, konstatuodamas, kad atsakovas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra galimybė techniškai atidalyti natūra gyvenamąjį namą ir kitus pastatus be proporcingos žalos nekilnojamiesiems daiktams, nepagrindė galimybės bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą atidalyti į atskirus sklypus. Šalims neteikiant reikalavimų dėl nekilnojamojo turto atidalijimo natūra ar naudojimosi tvarkos turtu nustatymo, teismas konstatavo, kad ieškovės pasiūlytas turto atidalijimas, tai yra vienai iš šalių priteisiant kitai šaliai priklausančią turto dalį, o kitai šaliai šią turto dalį kompensuojant pinigais, nagrinėjamu atveju yra tinkamas.

20. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog šalys ginčo name negyvena, nevertino atsakovo siūlomo turto atidalijimo natūra varianto, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas yra ūkininkas, žemės sklypas reikalingas ūkinei veiklai vykdyti, kito gyvenamojo būsto neturi, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos sprendžiant reikalavimus dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde ieškovo nurodytų argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

22. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: 2017 m. lapkričio 16 d. ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimą, serija ŪP, Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. kovo 16 d. gyvų gyvulių ir deklaruotų bandų sąrašą, 2020 m. spalio 7 d. pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, 2020 m. spalio 8 d. privačios žemės panaudos sutartis dėl 3,22 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 5,68 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudos, 2020 m. lapkričio 18 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Ieškovė, nesutikdama su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybės, taip pat pateikė naujus įrodymus: raštišką gyventojų patvirtinimą dėl atsakovo gyvenimo ginčo sklype ir naudojimosi ginčo statiniais, 2020 m. rugpjūčio 10 d., 2020 m. rugsėjo 10 d., 2020 m. spalio 11 d., 2020 m. lapkričio 12 d., 2020 m. gruodžio 11 d. ir 2021 m. vasario 8 d. mokėjimo nurodymus už elektrą UAB „Ignitis“.

23. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu.

24. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo pateiktais naujais įrodymais, daro išvadą, kad atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus turėjo galimybę pateikti ir pirmosios instancijos teismui. Be to, atsakovas nepagrindžia apeliacinės instancijos teismui teiktinų įrodymų svarbos, reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, nenurodo, kodėl įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovo vykdomos ūkinės veiklos, jo deklaruotos gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo teikiami įrodymai neturi esminės reikšmės sprendžiant šalių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nesusiję su bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu, t. y. ar nagrinėjamu atveju galimas nekilnojamojo turto atidalijimas natūra, todėl pateikti įrodymai nepridėtini prie bylos medžiagos ir nevertintini. Priešingai nei atsakovo atveju, ieškovė naujai pateikiamais dokumentais siekia pagrįsti atsiliepimo į apeliacinį skundą aplinkybes, susijusias su apelianto teiginiais dėl jo gyvenimo ir ūkinės veiklos vykdymo ginčo objekte, jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo galimybę susipažinti su naujai pateiktais dokumentais ir pateikti savo vertinimą. Todėl ieškovės pateikti nauji įrodymai pridedami prie bylos ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

25. CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės; jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

26. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pasiūlytas atidalijimo būdas yra ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise priteisti ieškovei, o atsakovui už jam priklausančią pusę turto išmokėti kompensaciją.

27. Esant tokiam pareikštam reikalavimui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą išaiškinimą, jog, kai vienas iš bendraturčių reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jo dalį, o kitas – nustatyti daikto naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės; kita vertus, kai atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas privalo teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011).

28. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; kt.). Šiame kontekste pažymėtina, kad šalims priklausančios turto dalys yra lygios.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs ir tai, kad bet kuriuo atveju daiktas negali būti atidalijamas taip, jog atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, taip galimai tarp savininkų sukuriant dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620-313/2015; 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018; kt.), o tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, pabrėžiama bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014).

30. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė nepagrįstas išvadas, kad šalys ginčo name negyvena, nevertino atsakovo siūlomo turto atidalijimo natūra varianto, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas yra ūkininkas, žemės sklypas reikalingas ūkinei veiklai vykdyti, kito gyvenamojo būsto neturi. Be to, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos sprendžiant reikalavimus dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neteisėtumą sieja su, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytais įrodinėjimo procesą reguliuojančių teisės normų pažeidimais, t. y. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir padarė nepagrįstas išvadas dėl galimybės nekilnojamąjį turtą padalyti natūra, neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes, kad žemės sklypas jam reikalingas ūkinei veiklai vykdyti, o gyvenamasis namas yra vienintelė gyvenamoji patalpa.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

33. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).

35. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, išdėstytais šios nutarties 31 punkte. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino ne tik ieškovės, bet ir atsakovo nurodytas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl nekilnojamojo turto atidalijimo būdo. Teismas išsamiai nurodė ir išanalizavo šalių paaiškinimus, kuriais grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, konkrečiai įvardijo, kokių aplinkybių, teisiškai reikšmingų teisingam nagrinėtinam ginčui išspręsti, atsakovas neįrodė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo teiginiai dėl galimybės atidalyti namą ir žemės sklypą į lygias dalis yra deklaratyvūs, jokių reikalavimų dėl turto atidalijimo natūra ar naudojimosi turtu tvarkos nustatymo atsakovas neteikė, todėl ieškovės prašomą atidalijimo būdą nagrinėjamu atveju įvertino kaip tinkamą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia atsakovas, teisingai nustatė ir įvertino byloje esančias faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius ir siekdamas teisingai išnagrinėti bylą vadovavosi aktualia teismų praktika, formuojama sprendžiant reikalavimus, pareikštus vieno iš bendraturčių dėl jo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pažymėjo, kad nors atsakovas nurodė, jog žemės sklypas jam reikalingas, tačiau nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu teismas būtų galėjęs spręsti klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo atidalijimo į atskirus sklypus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, vertino visumą aplinkybių, įrodymų. Todėl nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių.

37. Pasisakytina ir dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad, pagal atsakovo nurodytą formuojamą kasacinio teismo praktiką, turto padalijimo natūra būdas yra prioritetinis ir kad šalių konfliktiški santykiai, nesant kitų kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, negali nulemti turto padalijimo natūra būdo netaikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvadą dėl turto padalijimo būdo lėmė iš esmės ne vien šalių konfliktiški santykiai, o atidalijamo turto nedalumas. Pirmosios instancijos teismas, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenimis nustatęs, kad namas ir kiti statiniai yra išdėstyti 4,5 ha žemės sklype, pastatams namų valda nėra suformuota, gyvenamasis namas sudaro 66,72 kv. m bendro ploto, iš kurio gyvenamasis plotas sudaro tik 35,49 kv. m, pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog yra galimybė techniškai atidalyti natūra gyvenamąjį namą ir kitus pastatus be proporcingos žalos nekilnojamiesiems daiktams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog gyvenamasis namas yra nedalus, ir pažymėjo, kad žemės sklypo atidalijimo į atskirus sklypus klausimo nagrinėti negali, kadangi atsakovas neteikė jokių su atidalijimu susijusių reikalavimų ir reikalavimus pagrindžiančių įrodymų.

38. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas apeliaciniu skundu kelia naują reikalavimą – atsakovui priteisti 4,5000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), antrą aukštą, nustatant bendro naudojimo patalpas, esančias pirmame aukšte (tualetą ir vonią), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovei priteisti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirmą aukštą, nustatant bendro naudojimo patalpas, esančias pirmame aukšte (tualetą ir vonią), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme atsakovas nereiškė, reikalavimo pagrįstumą pagrindžiančių įrodymų neteikė, pirmosios instancijos teismas dėl tokio atsakovo reikalavimo pagrįstumo nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nevertina atsakovo apeliaciniame skunde suformuluoto reikalavimo dėl atidalijimo (naudojimosi tam tikromis patalpomis tvarkos nustatymo) atsakovo nurodytu būdu, nes šios aplinkybėmis nebuvo nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

39. Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties

40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo principus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

42. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

43. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.