- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-29
- Bylos Nr.
- e2A-627-618/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06374-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- V. M.-J.
- Atsakovas
- V. J.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. M.-J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-477-941/2022 pagal ieškovės V. M.-J. ieškinį atsakovui V. J. dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. J., sodininkų bendrija „Vaiteliai“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. V. M.-J. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo V. J. 6 984,94 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų procesines palūkanas. Nurodė, kad šalys 2000 m. birželio 2 d. sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas 0,12 ha, pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis). Pagal 2000 m. galiojantį teisinį reguliavimą, t. y. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 14 straipsnį, sutartis per tris mėnesius turėjo būti užregistruota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Ieškovė nuosavybės teisių Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastre ir registre neužregistravo, nes nežinojo, kad reikėjo įregistruoti, tačiau visą laiką tikėjosi, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą priklauso jai. 2019 metais ieškovė sužinojo, kad žemės sklypas parduotas kitiems asmenims. Nurodė, kad atsakovas 2019 m. rugpjūčio 30 d. pranešimu informavo, kad sutinka grąžinti 2 000 Eur dydžio sumą, kurią ieškovė sumokėjo už žemės sklypą, tačiau ieškovė su tokio dydžio suma nesutiko. Ieškovė tapo sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) „Vaiteliai“ nare ir 12 metų mokėjo šiai bendrijai mokesčius už žemės sklypą, todėl laikė save sklypo savininke. Pagal sutartį, sudarytą su trečiaisiais asmenimis, atsakovas pardavęs žemės sklypą gavo 4 500 Eur dydžio sumą. Atsakovo gauta nauda už žemės sklypo pardavimą taip pat sudaro ieškovės nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo 1 882,53 Eur be teisinio pagrindo įgytų piniginių lėšų, 558,97 Eur skolą už trečiajam asmeniui įvykdytą prievolę, 5 procentų palūkanas nuo priteistos 2 441,50 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. rugsėjo 14 d. ir 404,95 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:
2.1. Teismas pažymėjo, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo teisiškai įregistruota. Pagal galiojusias Žemės įstatymo nuostatas, pilietis, nustatyta tvarka neįregistravęs įsigyto žemės sklypo, neturi teisės juo disponuoti. Šalių sudarytoje bei notaro patvirtintoje sutartyje (po sutarties sąlygų ir šalių parašų) ši nuostata nurodyta. Pirkėjas atsakingas už žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisinės registracijos atlikimą. Šiuo atveju pirkėja (ieškovė) per įstatymo nustatytą terminą neatliko sutarties teisinės registracijos, nors tokia pareiga buvo išaiškinta ir įrašyta pačioje sutartyje. Ieškovė nesikreipė į teismą dėl praleisto termino įregistruoti sklypą atnaujinimo.
2.2. Teismas nurodė, kad ieškovė, atlikdama mokėjimus trečiajam asmeniui SB „Vaiteliai“, įvykdė atsakovo (žemės sklypo savininko) pareigą mokėti nario mokestį ir tikslines įmokas. Nors neįgijo nuosavybės teisės, patyrė išlaidų, susijusių su pirktu žemės sklypu. Žemės sklypas nurodytais laikotarpiais, už kuriuos atlikti mokėjimai, priklausė atsakovui. Ieškovė, sumokėdama 1 630 Lt (472,08 Eur) nario mokestį už 2001–2012 m. ir 300 Lt (86,89 Eur) tikslines įmokas už 2008–2012 m., įskaitant netesybas, įvykdė žemės sklypo savininko (atsakovo) pareigą, nors savininkė nebuvo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, tapdama SB „Vaiteliai“ bendrijos nare ir sumokėdama 150 Lt (43,44 Eur) stojimo mokestį, veikė išimtinai savo interesais ir rizika.
2.3. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo gautų 4 500 Eur pardavus žemės sklypą tretiesiems asmenims, nurodė, kad atsakovas, parduodamas jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, nepažeidė ieškovės teisių bei interesų, nes ji nuosavybės teisės į žemės sklypą ir teisės disponuoti žemės sklypu nebuvo įgijusi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
3.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 1964 m. galiojusio CK teisės normas. Tuometinis reglamentavimas buvo perteklinis bei nesuprantamas eiliniam šalies piliečiui, kuris nėra teisės ekspertas ar nekilnojamojo turto brokeris.
3.2. Nurodė, kad atsakovas, pardavęs sklypą, nesąžiningai praturtėjo. Dėl padarytos turtinės žalos nebuvo tinkamai atlyginta.
3.3. Teismas įrodymus vertino vienpusiškai, taip pažeisdamas objektyvumo, nešališkumo ir sąžiningumo principus. Teismas kritiškai vertino ieškovės įrodymus ir paaiškinimus, o atsakovo parodymus aiškino teigiamai.
Atsiliepimas
4. Atsakovas ir trečiasis asmuo D. J. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
4.1. Šalių 2000 m. birželio 2 d. sudaryta sutartis per įstatymo nustatytą terminą ieškovės nebuvo teisiškai įregistruota dėl šios priežasties sutartis negalioja nuo jos sudarymo dienos. Atsiliepime pažymi, kad atsakovas sutiko grąžinti ieškovei 2 000 eurų, už sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau su tokiu sumos dydžiu ieškovė nesutiko. Po kiek laiko kreipėsi į teismą su ieškiniu papildomai reikalaudama iš atsakovo 4 500 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
8. Bylos duomenimis nustatytas, kad šalys 2000 m. birželio 2 d. sudarė 0,12 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė už žemės sklypą sumokėjo 6 500 Lt (1 882,53 Eur) iki sutarties sudarymo. Sutartis, kaip numatyta jos sudarymo metu galiojusiuose įstatymuose (1964 m. CK 255 straipsnis, 149 straipsnio 2 dalis ir Žemės įstatymo 14 straipsnis), Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota, todėl negalioja nuo sudarymo momento.
9. Žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre atsakovo vardu buvo registruotas nuo 1994 m. rugsėjo 8 d. iki 2019 m. liepos 30 d. (nuosavybės teisė išregistruota pagal 2019 m. liepos 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį).
10. Atsakovas ir trečiasis asmuo D. J. (toliau-ir pardavėjai) 0,12 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), 2019 m. liepos 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė tretiesiems byloje nedalyvaujantiems asmenims už 4 500 Eur.
11. Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo priteisti 6 984,94 Eur turtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, motyvuodamas tuo, kad ieškovė galėtų reikalauti iš atsakovo už žemės sklypą gautos kainos tuo atveju, jei sutarties teisinei registracijai būtų taikomos nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-ir CK) nuostatos (CK 1.75 straipsnis). Su sprendimu nesutinka ieškovė, tvirtina, kad atsakovas lėšas, kurias gavo pardavęs sklypą tretiesiems asmenims, gavo be teisėto pagrindo, nes sklypas priklausė ieškovei. Taip pat ieškovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl taikytinos teisės byloje.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo
12. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi įstatymo normomis, kurios galiojo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Be to, teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovo gautų lėšų pardavus žemės sklypą.
13. Nekilnojamojo turto perleidimo sandoris – vienas iš pagrindų turto savininkams pasikeisti, nes kai vienas nuosavybės teisių subjektas jas perleidžia kitam, nuosavybės teisė pradiniam savininkui pasibaigia, o turto įgijėjas tampa naujuoju turto savininku. Nekilnojamojo turto perleidimo sandorių galiojimą įstatymų leidėjas sieja su tam tikrų sąlygų visuma, kurias galima būtų suskirstyti į bendrąsias sąlygas, be kurių negalioja bet kuris sandoris, ir specialiąsias sąlygas, įstatymo leidėjo nustatytas atskirų rūšių sandoriams. Atsižvelgdamas į nekilnojamojo turto perleidimo, konkrečiai – pirkimo-pardavimo, sandorių svarbą civilinėje apyvartoje, įstatymų leidėjas šių sandorių galiojimo tikslais nustatė jų privalomą notarinę sudarymo formą. Privaloma šių sandorių registracija buvo nustatyta iki 2001 m. liepos 1 d., kol įsigaliojo 2000 m. priimtas CK.
14. Teisiškai neįregistruota ginčo pirkimo–pardavimo sutartis šalių pasirašyta ir notaro patvirtinta 2000 m. birželio 2 d. 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. Taigi, byloje sutarčiai taikytinos sandorių formą reglamentavusios 1964 m. priimto (1999 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos) CK normos.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl galiojant 1964 m. CK (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) pasirašytos sutarties teisinės registracijos nesilaikymo padarinių yra išaiškinta, kad pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Taip įstatyme buvo nustatyta imperatyvaus pobūdžio termino padariniai, kurių nei teismas, nei šalys savo susitarimu pakeisti negalėjo. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atveju sandorio šalis privalo atlikti aktyvų veiksmą – sutartį pateikti turto registravimo įstaigai įregistravimo veiksmui atlikti, nes tik tokiu atveju sutartis sukels civilinius teisinius padarinius, t. y. nuo sutarties įregistravimo momento turto įgijėjui pagal sutartį atsiras nuosavybės teisė į įsigytą turtą (CK 149 straipsnio 2 dalis). Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 255 straipsnio 2 dalis). Tačiau įstatyme nustatytas trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis, dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą teismas gali atnaujinti (CK 255 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2000; 2006 m. sausio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-70/2006).
16. 1964 m. CK 225 straipsnyje nustatyta, kad yra privaloma nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties teisinė registracija, o jos neatlikus tokia turto pirkimo–pardavimo sutartis negalioja. Naujojo CK 1.75 straipsnyje, skirtame teisinės registracijos paskirčiai ir tikslams nustatyti, pakeista nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sandorių registravimo teisinė reikšmė ir sandorių neįregistravimo teisiniai padariniai. 2000 m. CK 1.75 straipsnyje dėl sandorio neįregistravimo tokio sandorio negaliojimo teisinių padarinių nenustatyta, šio kodekso 6.393 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad negalioja sandoris tik dėl notarinės sandorio formos nesilaikymo, o sandorio neįregistravimas neleidžia jo panaudoti prieš trečiuosius asmenis, toks sandoris šalims galioja.
17. Naujojo CK ir 1964 m. CK nuostatų dėl sandorio registravimo nesilaikymo teisinių padarinių galimai kolizijai išspręsti 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tokių kolizijų sprendimo tvarka ir sąlygos, viena jų ta, kad sandoris, dėl kurio įstatyme nustatytas privalomo įregistravimo terminas pasibaigė, negalioja, jeigu registravimo termino neatnaujina teismas (8 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad šia teisės norma įstatymo leidėjas privalomą teisinę sandorio registraciją priskyrė sandorių formai ir jos nesilaikymo padariniai lemia tokio sandorio negaliojimą visais atvejais, kai neįregistruoto sandorio negaliojimas buvo nustatytas imperatyvia forma įstatyme.
18. Kadangi sandorio formai taikomi galiojantys jo sudarymo momentu įstatymai, tai nagrinėjamos bylos dalykui – 2000 m. birželio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarčiai – pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė 1964 m. CK 225 straipsnio nuostatas dėl imperatyvaus reikalavimo nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį įregistruoti per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo momento, registracijos per nustatą terminą neatlikus, sutartis negalioja. Šios įstatymo nuostatos sutarties ieškovė neįvykdė iki 2000 m. CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., t. y. praleido įstatyme nustatytą terminą notarine tvarka sudarytai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai teisiškai įregistruoti. Pažymėtina, kad nė viena iš sandorio šalių, nurodydamos svarbias termino praleidimo priežastis, neprašė teismo praleisto termino atnaujinti, t. y. nepasinaudojo įstatyme nustatyta aptartos taisyklės išimtimi, reiškiančia, kad terminui pasibaigus sutartis negalios, nebent teismas atnaujintų terminą sutarčiai įregistruoti.
19. Iki 2001 m. liepos 1 d. pasibaigus galiojusio 1964 m. CK 225 straipsnyje nustatytam trijų mėnesių terminui nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties teisinei registracijai atlikti, teismui šio termino neatnaujinus, nesant pareikšto sandorio šalies motyvuoto termino praleidimo priežastimis prašymo, šalių pasirašyta sutartis negalioja nuo jos sudarymo dienos, nes ji nesudaryta ta privaloma tvarka, kuri nustatyta imperatyviai įstatymo, galiojusio sutarties sudarymo momentu (1964 m. CK 225 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo (1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-315 redakcija) 14 straipsnis, 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nustatytų imperatyviųjų reikalavimų sandorio formai nesilaikymas, kai šiame įstatyme nurodyta, kad dėl formos trūkumų sandoris bus laikomas negaliojančiu, reiškia, jog tokio turinčio esminių formos trūkumų sandorio sudarymas yra neužbaigtas, dėl to jis yra nesudarytas ir negalioja.
20. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį galiojant 1964 m. CK. Sandorio sudarymo metu galiojusio CK 149 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuri turi būti registruojama, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Ieškovė teismui pateikė 2000 m. birželio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurią patvirtino notaras ir kurioje aiškiai yra nurodyta sąlyga, kad pirkėjas (šiuo atveju ieškovė) nesilaikantis reikalavimo užregistruoti sutarties, neturi teisės disponuoti įsigytu žemės sklypu. Kaip galima spręsti iš ieškovės paaiškinimų, ieškinyje nurodytų aplinkybių, įsigyto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio ieškovė neįregistravo teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais dėl to, kad jai to niekas nepaaiškino. Taip pat ieškovė nurodė, kad atsakovas į ją nesikreipė/neieškojo jos dėl žemės sklypo įregistravimo. Tačiau, atsižvelgus į ieškovės amžių, jos išsilavinimą, kolegija daro išvadą, kad priežastys, dėl kurių laiku nebuvo įregistruota žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, nelaikytinos pakankamai svarbiomis. Ieškovė nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurios sudarė jai kliūtis nustatytu terminu atlikti įstatymo nustatytą veiksmą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai aiškino ir taikė nekilnojamojo turto perleidimo momentu galiojusius teisės normų reikalavimus tokių sandorių formai ir vieno iš jos elementų – privalomos teisinės registracijos – nesilaikymo iš įstatymo kylančius padarinius. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad teismas turėjo vadovautis šiuo metu galiojančio įstatymo normomis. Ieškovės elgesys buvo neprotingas, neapdairus ir nerūpestingas nuosavybės teisių atžvilgiu. Tokiu elgesiu (neveikimu) ieškovė prisiėmė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio neįregistravimo riziką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje, be kita ko, turi būti atsižvelgta ir į atsakovo interesus, nes ieškovės neveikimas, t. y. per įstatymo nustatytą terminą neįregistravimas viešajame registre pirkimo–pardavimo sutarties, sukėlė pasekmes, ginčo turtas yra parduotas tretiesiems asmenims, būtent atsakovo naudai.
21. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas ir tuo aspektu, kad teismas ieškovei nepriteisė 4 500 Eur, kuriuos atsakovas gavo pardavęs ginčo sklypą tretiesiems asmenims. Ieškovė, laikydama save teisėta žemės sklypo savininke, yra įsitikinusi, kad piniginės lėšos gautos pardavus sklypą, turi būti priteistos jai, laiko, kad atsakovas šia suma yra praturtėjęs jos sąskaita. Tačiau, kaip ir konstatuota pirmosios instancijos teismo, žemės sklypu atsakovė neturėjo teisės disponuoti, kadangi nesilaikė reikalavimo užregistruoti pirkimo fakto kaip tai buvo reglamentuota pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu.
22. CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis (1 dalis); nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje nustatytus atvejus (2 dalis).
23. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).
24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019).
25. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).
26. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovo sudarytą su trečiaisiais asmenimis, pardavęs žemės sklypą atsakovas gavo 4 500 Eur dydžio sumą. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad šios piniginės lėšos priteistinos jai, nes atsakovas šiuo atveju nesąžiningai praturtėjo. Šiam savo reikalavimui pagrįsti ieškovė nurodė, kad šios sumos priteisimui pakanka vien fakto, kad ji buvo sklypo savininkė, nors pirkimo-pardavimo sutarties ji ir nebuvo įregistravusi. Atsakovas, sudarydamas naują sandorį, ieškovės teigimu, pažeidė ieškovės teisės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei neįregistravus sutarties per įstatymo nustatytą terminą, tarp šalių sudaryta sutartis negalioja nuo jos sudarymo momento. Būdamas teisėtas žemės sklypo savininkas atsakovas turėjo teisę savo nuožiūra disponuoti jam priklausančiu turtu, o parduodamas žemės sklypą, jokių teisės normų nepažeidė. Nesant neteisėtų veiksmų paneigiama ir atsakovo kaltės prezumpcija, o žalos faktas ir dydis bei priežastinis ryšys pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatinėjami.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovė galėtų reikalauti iš atsakovo už žemės sklypą gautos sumos tuo atveju, jei sutarties teisinei registracijai būtų taikomos nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK nuostatos (CK 1.75 straipsnis) ir šalims sandoris, nors ir privalomai neįregistruotas, galiotų. Tačiau, kaip minėta, šios sutarties sudarymo metu galiojo 1964 m. CK ir jo metu galiojusios teisės normos taikomos vertinant sudaryto sandorio aplinkybes. Ieškovė nuosavybės teisės į sklypą neįgijo, kadangi sutarties neįregistravo. Dėl šios priežasties ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš atsakovo 4 500 Eur, kuriuos jis gavo pardavęs sklypą, kuris buvo jo nuosavybė.
28. Pasisakydama dėl ieškovės apeliaciniame skunde keliamų klausimų, susijusių su tinkamu įrodymų įvertinimu, kolegija pažymi, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
29. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė nurodytas procesines įrodinėjimo ir įrodymų (tarp jų ir paaiškinimų) vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo parodymus, o juos vertindamas kitaip nei ieškovė, buvo šališkas. Šie parodymai buvo įvertinti tiek jų šaltinio patikimumo, tiek turinio aspektais, vertinant visų bylos aplinkybių kontekste, kompleksiškai, pagal logikos dėsnius, taikant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Tai, jog ieškovė turi kitokią nuomonę apie susiklosčiusią situaciją byloje, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo situaciją įvertinti taip, kaip nurodo ieškovė. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje turimus įrodymus, sprendė apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti.
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, plačiau dėl skunde pateiktų argumentų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
33. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas atsakovo ir trečiojo asmens prašymas priteisti turėtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, pateikus tai patvirtinančius įrodymus (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė ir trečiasis asmuo advokatui sumokėjo 400 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) 8.11 punkte nustatytos sumos.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. M.-J. 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui V. J..
Priteisti iš ieškovės V. M.-J. 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui D. J..