Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Vilijos Valantienės, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei R. M. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, kompensacijos priteisimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su jais nustatymo bei materialinio išlaikymo jiems priteisimo, transporto priemonės priteisimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo ir pagal atsakovės R. M. priešieškinį ieškovui R. M. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, 1/2 dalies žemės sklypo su statiniais ir nebaigtos statybos pastato, kompensacijos už grąžintą paskolą, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. M. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, prašydamas nutraukti jo ir atsakovės R. M. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovės R. M. kaltės; priteisti iš atsakovės R. M. 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; nustatyti nepilnamečio vaiko A. M. gyvenamąją vietą su atsakove R. M.; nustatyti, jog jis teiks išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo / įsiteisėjimo dienos iki nepilnamečio vaiko A. M. pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, paskirti šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise atsakovę R. M.; taip pat nustatyti, kad ieškovas su nepilnamečiu vaiku A. M. po santuokos nutraukimo bendrauja bendru abiejų tėvų sutarimu, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus, poreikius ir norus, nenustatant konkretaus susitikimų laiko ir grafiko; santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės priklausančias transporto priemones „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir „C. J.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo palikti atsakovei R. M., o už tai ieškovui R. M. priteisti 3 750,00 Eur kompensaciją; taip pat po santuokos nutraukimo atsakovei R. M. palikti pavardę M., o atsakovui R. M. – M., priteisti iš atsakovės visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad su atsakove R. M. kartu gyventi pradėjo dar 2000 m., 2006 m. susilaukė dukros. 2009 m. ieškovas išvyko į Norvegiją uždarbiauti, o 2011 m. šalys susituokė. Kai šalys pradėjo kartu gyventi, kurti bendrą buitį, viskas buvo gerai, šalys gerai sutarė, susilaukė dukros, kartu su atsakove ieškovas įkūrė rūbų parduotuvės verslą, tačiau, 2009 m. suprastėjus ekonomikai ir verslui pradėjus nešti tik nuostolius, ieškovas išvyko į Norvegiją uždarbiauti. Tuo metu atsakovė su dukra liko Lietuvoje, nors šalys nuolat kalbėjosi apie tai, kad atsakovė su dukra atvyks gyventi į Norvegiją pas ieškovą. Ilgainiui ieškovas pastebėjo, kad atsakovė tik išsisukinėja ir jokių realių veiksmų iš jos pusės nėra. Kol ieškovas dirbo Norvegijoje tam, kad padėtų šeimai, ieškovas savo kredito kortelės dublikatą davė atsakovei, kad ši galėtų Lietuvoje išsiimti piniginių lėšų iš ieškovo uždirbtų pinigų. Atsakovė tą ir darė. 2019 m. atsakovė atvyko pas ieškovą į Norvegiją atostogų. Būtent tada atsakovė ieškovui pripažino apie tai, kad buvo neištikima ieškovui. Ieškovui tai buvo šokiruojanti naujiena, kadangi visą laiką tol, kol buvo su atsakove, viską darė tik jos ir jų šeimos labui, net išvyko dirbti į užsienį, kad šeimai nieko netrūktų, todėl ši žinia iš atsakovės lūpų šokiravo ieškovą. Ieškovas viską išklausė ir dar kartą pasikalbėjo su atsakove, tačiau tuomet pokalbį jau įrašė. Ieškovą atsakovės prisipažinimas sužlugdė ir psichologiškai, dėl patirtų išgyvenimų jis lankėsi pas psichologą, kreipėsi pagalbos, kadangi tai išgyventi pačiam buvo itin sunku. Šalims santuokos, kuri sugriuvo dėl atsakovės kaltės, išsaugoti nepavyko. Ieškovas mano, kad dėjo visas pastangas išsaugoti santuoką, nuolat tikėjo, padėjo atsakovei, tačiau būtent atsakovės ilgalaikis, ne vienkartinis romanas ir buvo priežastis, kodėl šalių santuoka iširo, todėl prašo santuoką nutraukti dėl atsakovės kaltės. Prašydamas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, ieškovas nurodė, kad tokie atsakovės veiksmai, kai ji tiek daug metų jį apgaudinėjo, sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, paveikė psichologiškai. Nepilnametė dukra nuolat gyvena su atsakovė, todėl jos gyvenamoji vieta nustatytina su ja, o iš ieškovo priteistinas periodinis išlaikymas, konkreti bendravimo tvarka nenustatytina.

3. Ieškovas nurodė, kad santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, kuris nedalytinas sudaro: 1/2 dalis pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalis kitų statinių, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), įgytų R. M. vardu 2013 m. spalio 4 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu; 5/8 dalys žemės sklypo, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), 5/8 dalys pastato, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), ir 5/8 dalys kitų statinių, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas: 2015 m. sausio 8 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini); taip pat 3/8 dalys žemės sklypo, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), 3/8 dalys pastato, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), ir 3/8 dalys kitų statinių, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas: 2010-07-26 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), įgytos R. M. vardu. Santuokos metu įgytą dalytiną turtą sudaro: transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo data 2013 m. gruodžio 27 d., vertė 5 500 Eur; transporto priemonė „C. J.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo data 2010 m. liepos 24 d., vertė 2 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise atitenka turto už 7 500 Eur, ieškovas prašo priteisti jam 3 750 Eur kompensacijos. Bylos nagrinėjimo teisme metu šalių dukrai sulaukus pilnametystės ieškovas reikalavimų, susijusių su išlaikymu, bendravimo tvarka ir gyvenamosios vietos nustatymu, atsisakė.

4. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, juo prašė atmesti ieškinio dėl santuokos nutraukimo ir kitų su šalių santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų dalį dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės R. M. kaltės kaip nepagrįstą ir nutraukti (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp ieškovo R. M. ir R. M., pripažįstant, kad ji nutrūko dėl ieškovo kaltės, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovei 2 900 Eur kompensaciją už 2022 m. sausio 3 d. grąžintą paskolą A. S., padalyti santuokoje įgytus automobilius tokiomis sąlygomis: automobilį „C. J.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti atsakovei, automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti ieškovui, priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsakovė nurodė, kad 2000 metais ieškovas ir atsakovė su dviem savo nepilnamečiais sūnumis pradėjo kartu gyventi kaip šeima. Ieškovas ir atsakovė vedė bendrą ūkį ir užsiėmė mažmenine drabužių prekyba. 2006 m. birželio 8 d. šalims gimė dukra A. M.. Likus 2,5 mėnesio iki dukters gimimo 2006 m. kovo 21 d. ieškovas ir atsakovė įsigijo sodo žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Prasidėjus ekonominei krizei ir sumažėjus uždarbiui, gaunamam iš prekybos drabužiais, 2009 metais ieškovas nusprendė išvykti į Norvegiją dirbti. Ieškovui išvykus į Norvegiją, atsakovė prižiūrėjo tris nepilnamečius vaikus, namus, buitį, sodus, daržus, tęsė prekybinę veiklą ir toliau prekiavo drabužiais. (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje ieškovas ir atsakovė sudarė santuoką, santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau dar iki santuokos ieškovas ir atsakovė įsigijo automobilį „C. J.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), o po santuokos sudarymo 2013 m. gruodžio 27 d. įsigijo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). 2014 m. ieškovas ir atsakovė įsigijo namą Norvegijoje, jį įregistravo ieškovo vardu. Namui įsigyti (pradiniam banko įnašui paskolai gauti) 2014 metais iš A. S. pasiskolino 20 000,00 litų (5 800,00 Eur), kuriuos 2022 m. sausio 3 d. atsakovė asmeniškai grąžino. Taip pat 2022 m. lapkričio 4 d. atsakovė su UAB „IPF Digital Lietuva“ sudarė neterminuotą kredito linijos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios likutis, 2024 m. vasario 20 d. duomenimis, yra 1 516,71 Eur.

6. Atsakovė nurodė, kad ieškovas remiasi įvykiais, kurie įvyko daugiau nei prieš 5 metus, po kurių iš esmės santuoka dar nebuvo nutrūkusi. Ieškovas ir atsakovė nebuvo sudarę susitarimo, kad atsakovė kartu su visais nepilnamečiais vaikais kelsis visam laikui gyventi į Norvegiją, tačiau tiek visas vasaras, tiek per visas kitas vaikų atostogas atsakovė su visais vaikais vykdavo į įsigytą namą pas ieškovą į Norvegiją. Dėl banko kortelės dublikato nurodė, kad ieškovas ir atsakovė kartu gyveno nuo 2000 metų, buvo šeima, iš viso augino tris vaikus, todėl ir šeimos finansai visada buvo bendri. Atsakovė pati nuolatos dirbo bei prisidėdavo prie šeimos finansinės gerovės, o tai, kad ieškovas skyrė dalį uždirbamų pinigų šeimos pragyvenimui Lietuvoje, niekaip neįrodo, kad yra pagrindas nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės. Dėl atsakovės neištikimybės nurodė, kad sutuoktiniai buvo susitarę, jog tol, kol ieškovas yra išvykęs į Norvegiją uždarbiauti ir jie būna atskirai, tiek vienas, tiek kitas neprieštarauja dėl trumpalaikio pabendravimo su kitais asmenimis. Tokį elgesį toleravo tiek ieškovas atsakovės atžvilgiu, tiek atsakovė ieškovo atžvilgiu. Iš teismui pateikto garso įrašo nėra galimybės spręsti, kad atsakovė turėjo fizinį kontaktą su kitu asmeniu, šį vertinimą išimtinai padarė ieškovas. Garso įraše girdėti, kaip ieškovas užduoda klausimus, specialiai suformuluodamas taip, kad atsakovė atsakytų taip, kaip jis norėtų, jog būtų atsakyta, kartais net pats už ją atsakydamas, tačiau atsakovė nuolat neigia ieškovo už atsakovę pateiktus savo paties sugalvotus atsakymus. Nors atsakovė yra bendravusi su garso įraše aptariamu asmeniu, tačiau tai vyko 7 metai prieš garso įrašo datą. Dar daugiau, iš pridėto garso įrašo akivaizdu, kad 2019 metais ieškovas ir atsakovė visas problemas ir ginčus išsisprendė, o garso įrašo 22:25 min. ieškovas patvirtina, kad atsakovei atleidžia, šalys toliau palaikė santykius, bendravo tiek raštu, tiek susiskambindami, reiškė jausmus. Ieškovas nuslėpė daug aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, t. y. nepateikė duomenų apie turimą santuokoje įgytą turtą Norvegijoje, turimas lėšas banko sąskaitose, dar daugiau – nenurodė tikrųjų priežasčių, dėl ko santuoka iširo. Atsakovė papildomai nurodė, kad kai prasidėjo COVID-19 sukelti ribojimai, ieškovas ypatingai nutolo nuo šeimos Lietuvoje ir net pusę metų visiškai nereagavo į atsakovės komunikaciją, visiškai nepadėjo finansiškai. Vėliau atsakovei tapo žinoma, kad ieškovas Norvegijoje gyvena su kita moterimi. Be to, ieškovas yra priklausomas nuo alkoholio, tačiau atsisakė jam siūlomos pagalbos. Ieškovo nuolatinis alkoholio vartojimas sąlygojo ieškovo agresyvumą ne tik prieš artimuosius ir šeimos narius, bet ir prieš kitus asmenis, dėl ko ir pats ieškovas nukentėdavo. Ieškovas nuolat vartojo tiek psichologinį smurtą (įskaitant (bet neapsiribojant) nuolat gąsdindavo atsakovę, kad jis turi garso įrašą, jį paviešins visiems artimiesiems, paliks atsakovę be skatiko, pasisavins jos gėlių prekybą, ji negaus jokios namo dalies ir sodo, nes jis viską susitvarkęs taip, kad ji nieko negautų, ieškovas atėmė visus atsakovės jaunystėje turėtus ir vėliau per gyvenimą įgytus aukso dirbinius ir jų negrąžina iki šios dienos ir pan.), tiek fizinį smurtą prieš atsakovę, dėl ko 2019 m. liepos 3 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą, nes būdamas apsvaigęs nuo alkoholio smurtavo prieš atsakovę. Taigi ieškovas pats nesilaikė sutuoktinių tarpusavio pareigų, jo elgesys sąlygojo ginčus šeimoje, o Norvegijoje jau ilgą laiką gyvena su kita moterimi, kas ir buvo santuokos iširimo priežastis.

7. Atsakovė pateikė priešieškinį, juo prašė nutraukti (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą santuoką (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįstant, kad ji nutrūko dėl ieškovo kaltės, priteisti atsakovei 1/2 dalį žemės sklypo su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį nebaigtos statybos pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), taip pat priteisti iš ieškovo atsakovei 2 900 Eur kompensaciją už 2022 m. sausio 3 d. grąžintą paskolą A. S., priteisti iš ieškovo atsakovei 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje papildomai nurodyta, kad ieškovas pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, elgėsi amoraliai, buvo neištikimas, prieš atsakovę vartojo psichologinį ir fizinį smurtą, piktnaudžiavo alkoholiu, tapo neištikimas, o gyvendamas Norvegijoje, santuokos su atsakove metu sukūrė kitą faktinę šeimą su kita moterimi, kuri gyvena ieškovo ir atsakovės name, o galiausiai 2020 metais ieškovas visiškai nustojo rūpintis šeima ir į namus Lietuvoje negrįždavo, visiškai atsakovei nepadėjo buityje, neteikdavo jokios finansinės pagalbos, kitaip tariant, paliko šeimą, todėl yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo. Be to, ieškovo padarytas garso įrašas pažeidė atsakovės teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Garso įrašą ieškovas padarė be atsakovės žinios, jį galbūt pateikė ne tik teismui, tačiau ir kitiems asmenims, siekdamas sumenkinti atsakovę prieš artimuosius ir (ar) kitus asmenis. Ieškovo padarytas garso įrašas sąmoningai tam ruošiantis, pasikonsultavus prieš dieną su bendradarbiais, kaip atlikti įrašymą, buvo išprovokuotas specialiai paties ieškovo. Nurodoma ir tai, kad ieškovas ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise 2006 m. kovo 21 d. dar nesudarę santuokos įsigijo sodą, tačiau tuo metu jie abu jau vedė bendrą ūkį, gyveno šeiminį gyvenimą, todėl sodas yra ieškovo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė.

8. Ieškovas atsiliepimu į priešieškinį nurodė, kad dėl šalių santuokos nutraukimo yra kalta atsakovė bei jos ilgalaikė neištikimybė, dėl kurios pati ieškovui ir prisipažino. Atsakovės teiginiai dėl girtavimo yra nepagrįsti, nes didžiąją laiko dalį ieškovas praleisdavo užsienyje be atsakovės, todėl atsakovei negali būti žinomos tokios aplinkybės. Būtent ieškovas nešė didžiulį indėlį į šalių santuoką, vien dėl šeimos gerovės pasiryžo keliauti dirbti į užsienį, būti toli nuo šeimos ir draugų ir visas pajamas nešti tik į šeimą, kuriomis atsakovė visą laiką ir naudojosi. Dėl garso įrašo nurodė, kad šeimoje šalys neturi privatumo vienas nuo kito, todėl negalima laikyti, jog ieškovas pažeidė atsakovės teises į privatų gyvenimą. Pati atsakovė atskleidė pažeidusi ir pamynusi (ne vieną, o daug kartų) tokią didelę vertybę kaip ištikimybė ir pati tai prisipažino ieškovui. Ieškovui įrašius garso įrašą su pačios atsakovės savavališku prisipažinimu, tai negali būti laikoma atsakovės privataus gyvenimo pažeidimu. Dėl sodo įsigijimo nurodė, jog žemės sklypui įsigyti piniginių lėšų ieškovui davė tėvai, šią nuosavybę dėl to ir registravo tik savo vardu, o atsakovė neįrodė, jog žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas šalių bendrai. Ieškovas nieko apie atsakovės paimtą iš A. S. ir jam grąžintą paskolą nežino. Iš šio asmens ieškovas buvo pasiskolinęs piniginių lėšų, tačiau tą darė asmeniškai, ne per atsakovę ar kitus asmenis, o visas pasiskolintas lėšas pats asmeniškai ir grąžino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2025 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies; nutraukė ieškovo ir atsakovės santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisė transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/2 dalį žemės sklypo su statiniais, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį ant jo esančio nebaigtos statybos pastato (sandėlio); atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisė transporto priemonę „C. J.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/2 dalį žemės sklypo su statiniais, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį ant jo esančio nebaigtos statybos pastato (sandėlio); priteisė iš ieškovo atsakovei 2 900,00 Eur dydžio kompensaciją už grąžintą paskolą; priteisė iš ieškovo atsakovei 4 807,96 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

1.1. Nustatė, kad šalių faktinis gyvenimas šeimoje truko nuo 2000 metų iki 2020 m. liepos 9 d., todėl visi su santuokos nutraukimu susiję klausimai nagrinėtini šio laikotarpio kontekste.

1.2. Teismas susipažinęs su ieškovo pateikto garso įrašo turiniu (kuriuo ieškovas grindžia atsakovės neištikimybę) padarė išvadą, kad padarytu garso įrašu negalima remtis kaip tinkamu įrodymu byloje, nes šis įrodymas neatitinka įrodymų leistinumo ir patikimumo kriterijaus. Nurodė, kad teismų praktikoje vertinamas garso įrašą atliekančio asmens provokuojamas elgesys. Iš byloje esančio garso įrašo turinio yra akivaizdu, kad ieškovas užduoda tendencingus klausimus, kartu menančius, ir atsakymus, kurių tikisi sulaukti iš atsakovės. Viso pokalbio metu atsakovė ne kartą minėjo, kad nebenori kalbėti, kad jai sunku tai prisiminti ir kalbėti apie tuos įvykius, kad ją graužia sąžinė ir panašias aplinkybes, tačiau ieškovas tęsė garso įrašymą, tęsė ieškovės klausinėjimą, ignoruodamas sunkią jos emocinę būseną ir tokiu būdu darydamas jai spaudimą. Įvertintina ir tai, kad garso įrašymas atliktas neįspėjus atsakovės, šalims esant intymioje aplinkoje (vakare gulint lovoje), atsakovei tuo metu siekiant romantinių veiksmų (garso įraše bent du kartus šalys kalbasi apie ketinimą tuo metu turėti lytinių santykių), tokiu būdu sudarant atsakovei įspūdį, kad ieškovas nori nuoširdžiai pasikalbėti apie santykius ir jų problemas. Tokios aplinkybės lemia išvadą, kad garso įrašas padarytas provokuojant atsakovę ir naudojantis jos emocine būsena, darant psichologinį spaudimą. Garso įrašas naudotas kaip spaudimo priemonė prieš atsakovę, manipuliuojant santuokos nutraukimo procesu, be to, garso įrašas padarytas provokuojant pačią atsakovę. Todėl visi šie duomenys lemia, kad prie ieškinio pridėtas garso įrašas nėra pakankamas įrodymas atsakovės kaltei dėl santuokos nutraukimo nustatyti.

1.3. Nustatė, kad egzistuoja nenuginčijamas atsakovės kaltės įrodymas – apie neištikimybę ji teismo posėdžio metu prisipažino pati ir nurodė esmines aplinkybes ir neištikimybės priežastis. Šis atsakovės prisipažinimas yra duotas teismo posėdžio metu ir nenuginčytas jokiais kitais bylos duomenimis, todėl byloje egzistuoja pakankamas teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovė pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigą būti ištikima. Pastebėtina, kad atsakovė byloje teigia, jog egzistavo jos ir ieškovo susitarimas dėl laisvų ir atvirų santykių, kad ieškovui esant Norvegijoje šalys galės turėti lytinių santykių su kitais asmenimis, tačiau pažymėtina, kad pati atsakovė tokios aplinkybės jokiais įrodymais nepagrindė, ieškovas šią aplinkybę teismo posėdžio metu paneigė, todėl darytina išvada, kad atsakovės neištikimybės faktas yra įrodytas.

1.4. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovės neištikimybė nors ir buvo viena iš priežasčių, tačiau nebuvo vienintelė santuokos griūtį lėmusi priežastis. Tiek atsakovė, tiek pats ieškovas aiškiai patvirtino, kad šalių santuokiniai ryšiai tęsėsi ir po paaiškėjusios neištikimybės. Ieškovo padarytame garso įraše (22:25 min.) ieškovas pats nurodo, kad atleidžia atsakovei. Teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad tuo metu galėjo taip pasakyti, tačiau atleidimo aplinkybes neigė. Vis dėlto tai, kad šeima taikėsi ir tęsė bendrą gyvenimą, patvirtinama ir kitais byloje esančiais duomenimis – ieškovo sesuo liudytoja A. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad po šio įvykio R. dar norėjo susitaikyti, siekė, kad atsakovė atvažiuotų gyventi pas jį į Norvegiją (2024 m. spalio 15 d. posėdžio garso įrašas 00:11:42), liudytoja V. M. nurodė, kad ieškovas bandė atleisti ir kalbėtis (00:35:59). Tai, kad šalys ir po paaiškėjusios neištikimybės toliau palaikė santuokinius ryšius, patvirtinama ir kitais duomenimis – 2019 m. liepos mėnesį ieškovas buvo grįžęs į Lietuvą ir gyveno savo namuose su atsakove, kai tarp jų kilo konfliktas dėl minėto garso įrašo ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (2019 m. liepos 3 d. Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK pranešimas apie įtarimą), taip pat, kaip minėta, šalys kartu dalyvavo atsakovės sūnaus vestuvėse, po jų kelis kartus atsakovė vyko į Norvegiją pas ieškovą, bendravo ir palaikė ryšius ir kt. Taigi bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad ieškovas, sužinojęs apie atsakovės neištikimybę, santuokos nenutraukė, šalys toliau bendravo ir kūrė šeiminius santykius. Tokios aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, jog atsakovės neištikimybės faktas nebuvo lemiama ir vienintelė aplinkybė, dėl kurios santuoka nutrūko. Todėl, teismo vertinimu, byloje nėra pakankamo teisinio pagrindo konstatuoti, jog santuoka nutrūko dėl vienos atsakovės kaltės, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti ir tokio ieškinio reikalavimo.

1.5. Pažymėjo, kad priešieškinio reikalavimas nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, kurios nėra tiesioginė sutuoktinio kaltės dėl santuokos nutraukimo prezumpcija. Byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti, kad ieškovo alkoholio vartojimas buvo iš esmės nuolatinio pobūdžio ir tai darė žalą visai šeimai ir jos interesams. Atsakovė prie atsiliepimo byloje pateikė dvi fotonuotraukas, kuriose ieškovas matomas gulintis ant grindų, kaip teigiama, būdamas neblaivus. Šias nuotraukas ir jų siejimą su alkoholio vartojimu ieškovas iš esmės neigė, laikydamasis pozicijos, kad tai yra subjektyvus atsakovės požiūris. Tačiau ieškovo alkoholio vartojimo visą santuokos ir gyvenimo kartu laikotarpiu faktą patvirtina ir kiti bylos duomenys. 2019 m. liepos 3 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariate atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pareikštas įtarimas R. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje 2 dalyje, padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad R. M. smurtinius veiksmus prieš sutuoktinę padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,44 prom. neblaivumas). Taip pat alkoholio vartojimo faktus ir tai, kad ieškovas alkoholį vartojo iš esmės visą šeimos gyvavimo laikotarpį, patvirtino ir teismo posėdžio metu paaiškinimus teikęs liudytojas T. Š., nurodęs, jog ieškovas alkoholį vartodavo kiekvieną dieną, esant bet kokiai progai ir galimybei (2024 m. lapkričio 14 d. posėdžio garso įrašas 00:49:47), o išgėręs alkoholio psichologiškai smurtaudavo pirmiausia prieš mamą (posėdžio garso įrašas 00:51:01), po to prieš vaikus, vadindavo juos asilais, debilais, sakydavo, kad nieko nesugeba (posėdžio garso įrašas 00:52:24). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas T. Š., nurodęs, kad ieškovas vos tik grįžęs į Lietuvą pačią pirmą dieną prisigerdavo (2024 m. lapkričio 14 d. posėdžio garso įrašas 01:49:39), o gavęs pastabų dėl alkoholio vartojimo ieškovas atsakydavo, kad kiek norės, tiek ir gers (T. Š. liudijimas; posėdžio garso įrašas 01:50:20).

1.6. Pažymėjo, kad ir kiti liudytojai, tarp jų S. B., patvirtino, kad bendraudama su ieškovu dažnai jausdavo, kad jis yra išgėręs (2024 m. lapkričio 14 d. posėdžio garso įrašas 00:09:29), o kai ieškovas būdavo grįžęs į Lietuvą, alkoholis būdavo vartojamas visada (posėdžio garso įrašas 00:10:18). Teismas taip pat pažymi, kad šių liudytojų parodymai aiškiai nurodo aplinkybes, kad ieškovas alkoholį vartodavo ir Norvegijoje, todėl ne visada galėdavo išvažiuoti į darbą ir vairuoti duodavo atsakovės sūnui, o Lietuvoje gerdavo ir darbo turguose metu. Alkoholio vartojimo faktus gyvenimo Norvegijoje metu patvirtina ir prie atsiliepimo į ieškinį pateikta G. M. socialinių tinklų nuotrauka, kurioje matomas ieškovas, sėdintis prie stalo, prie savęs pasidėjęs skardinę alkoholio. Todėl daugiau negu akivaizdu, kad ieškovas viso gyvenimo šeimoje laikotarpiu turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo ir tai darė neigiamą įtaką visai šeimai.

1.7. Pažymėjo, kad ieškovas gyvenimo šeimoje metu smurtavo prieš atsakovę ne tik fiziškai, tačiau šeimoje prieš sutuoktinę ir vaikus smurtavo ir psichologiškai. Tai patvirtina ir 2019 m. liepos mėnesį tarp sutuoktinių įvykęs konfliktas dėl anksčiau aptarto ieškovo padaryto garso įrašo. Remiantis tiek atsakovės, tiek paties ieškovo ir liudytojų duotais paaiškinimais (G. M. liudijimas teismo posėdžio metu, garso įrašas 02:06:26), šis konfliktas prasidėjo dėl to, kad ieškovas pradėjo manipuliuoti turimu garso įrašu, rodydamas jį šalių bendram vaikui A. M.. Atsakovė, norėdama nutraukti tokius ieškovo veiksmus, bandė telefoną paimti ir jis nukritęs ant grindų sudužo. Tada ieškovas sugriebė atsakovei ant kaklo buvusią grandinėlę ir pirštais ją priveržė prie kaklo, taip smurtaudamas sukėlė R. M. fizinį skausmą (tokios aplinkybės nustatytos ir ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagoje). Šio fizinio smurto atvejį taip pat patvirtina ir kiti bylos duomenys – 2019 m. liepos 3 d. R. M. nuotrauka su smurto žymėmis (atsiliepimo 14 priedas) ir liudytojos S. B. paaiškinimai (posėdžio garso įrašas 00:13:20). Tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad nei ieškovas, nei jo atstovas šių aplinkybių neneigė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitokias fizinio smurto aplinkybes šeimoje nurodė liudytojas T. Š., papasakojęs, kad ieškovas abu brolius – nepilnamečius atsakovės vaikus ? auklėjo mušdamas (posėdžio garso įrašas 01:29:04), smurtą vartodavo ir kaip priemonę priversti vaikus dirbti (01:33:12).

1.8. Pažymėjo, kad byloje taip pat kilo ginčas dėl galimos ieškovo neištikimybės. Atsakovė tokias aplinkybes įrodinėjo G. M. socialiniame tinkle paviešinta nuotrauka, taip pat fotonuotraukomis, kuriose, atsakovės teigimu, ieškovas gyvena su kita moterimi, vaizdo medžiaga. Teismas, susipažinęs su šiais duomenimis, padarė išvadą, kad šie įrodymai nėra pakankami pagrįsti ieškovo neištikimybę. Pats ieškovas neištikimybės faktą paneigė, teismo posėdžio metu liudiję liudytojai taip pat paneigė tokias aplinkybes. Liudytoja A. M. nurodė, kad ieškovas gyvena vienas (posėdžio garso įrašas 00:24:33 ir 00:27:35), analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytoja V. M. (2024 m. spalio 14 d. posėdžio garso įrašas 00:48:18). Nors teismo posėdžio metu liudijęs T. Š. nurodė aplinkybes, kad socialiniuose tinkluose matė nuotraukas, kad D. S. pas ieškovą dažnai lankosi (posėdžio garso įrašas 02:03:09), ir ieškovas prašydavo sutvarkyti kompiuterį, kompiuteryje rasdavo daug pažinčių svetainių (posėdžio garso įrašas 02:08:38), iš to daro prielaidą, kad galėjo būti neištikimas, tačiau tokie įrodymai yra vertintini kaip hipotetiniai ir sąlyginiai, nepateikiantys pakankamai patikimos tiesos apie nustatinėjamas aplinkybes – ieškovo neištikimybės faktą. Todėl šiuo konkrečiu atveju teismas susipažinęs su visa bylos medžiaga nenustatė pakankamo pagrindo konstatuoti ieškovo neištikimybę.

1.9. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina ir paties ieškovo netinkamą elgesį šeimoje. Jo atliekami smurtiniai veiksmai, apimantys tiek fizinį smurtą prieš vaikus, tiek prieš atsakovę ir nuolatinį psichologinį smurtą visą šeimos egzistavimo laikotarpį, nuolatinis alkoholio vartojimas, teismo vertinimu, yra pakankami konstatuoti, kad ieškovas ir pats netinkamai atliko savo kaip sutuoktinio esmines pareigas šeimoje, kas lemia ir jo kaltę dėl santuokos nutrūkimo. Nustačius, kad būtent abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas mažiau. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismui nagrinėjamu atveju konstatavus, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atitinkamai netenkinamas ir ieškovo ieškinio reikalavimas dėl 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės ir atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš ieškovo.

1.10. Teismas nustatė, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), tačiau dar iki santuokos sudarymo šalys (duomenys neskelbtini) susilaukė dukters, o kartu pradėjo gyventi 2000 metais. Ginčo žemės sklypas, kurio plotas 0,0551 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas R. M. vardu. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. M. vardu šis sklypas įsigytas 2006 m. kovo 21 d., taigi prieš santuokos sudarymą, tačiau šalims jau gyvenant kartu ir laukiantis bendro vaiko, kuris gimė mažiau negu trys mėnesiai po šio sandorio sudarymo.

1.11. Pažymėjo, kad ieškovo nurodoma aplinkybė, jog sodo žemės sklypas yra jo asmeninė nuosavybė, nes taip ši nuosavybė įregistruota Nekilnojamojo turto registre, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, kad šis turtas nedalytinas santuokos nutraukimo metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis turtas nors ir įregistruotas vieno ieškovo vardu, tačiau, kaip matyti iš registro išrašo Nr. (duomenys neskelbtini), registre nėra žymos, kad tai yra asmeninė nuosavybė. Be to, įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės. Aplinkybė, kad minėtas sodo žemės sklypas įsigytas iki santuokos sudarymo, bet šalims jau gyvenant kartu, patvirtinama ir kitais byloje esančiais įrodymais. Visų pirma, tai pripažįsta ir pats ieškovas; analogiškas aplinkybes teismo posėdžio metu nurodė ir atsakovė bei jos atstovė. Tačiau vien tai, kad turtas įgytas iki santuokos, nesudaro pagrindo pripažinti jo asmenine ieškovo nuosavybe.

1.12. Nurodė, kad ieškovas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sodo žemės sklypą įsigijo savo asmeninės nuosavybės teise, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovo tėvai jam pinigus dovanojo, atsakovė byloje nurodė, kad pinigus šiam sklypui įsigyti ieškovo tėvai jiems paskolino, o vėliau ši paskola buvo grąžinta iš bendrų šeimos pinigų. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas į Norvegiją dirbti ir gyventi išvyko 2009 metais, taigi dar iki santuokos sudarymo, tačiau jau po ginčo sodo žemės sklypo įsigijimo. Jam išvykus iš Lietuvos, sodo žemės sklypu ėmė rūpintis atsakovė, ji sodą tvarkė, prižiūrėjo ir savo darbu prisidėjo prie šio turto išlaikymo taip pat dar iki santuokos sudarymo.

1.13. Nustatė, kad nors sodo žemės sklypas įsigytas iki santuokos sudarymo, tačiau įsigytas šalims jau gyvenant šeimoje ir vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu, todėl laikytinas turtu, priklausančiu sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise.

1.14. Pažymėjo, kad ieškovas įrodinėja, kad šį statinį statė savo rankomis ant jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, tačiau tokia ieškovo pozicija iš esmės paneigta kitais byloje esančiais duomenimis. Pats ieškovas teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus nurodė, kad sode pastatas buvo pastatytas po poros metų nuo sodo įsigijimo (taigi apie 2008 metus), šis pastatas atliko sandėlio funkciją ir jame laikė rūbus, kuriais abu kartu prekiavo. Šioje vietoje teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad abi šalys ilgą laiką iki pat 2009 metų bendrai vykdė komercinę veiklą – prekybą rūbais, šią veiklą ieškovui išvykus į Norvegiją dar tęsė ir viena atsakovė. Tą patvirtino abi šalys teismo posėdžio metu, tai neabejotinai užfiksuota ir šalių procesiniuose dokumentuose, todėl ginčo dėl to nėra. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – liudytoja G. M. nurodė, jog šeimos sode esantis sandėlis buvo pastatytas tam, kad būtų kur sudėti rūbus (posėdžio garso įrašas 02:16:19), liudytojas T. Š. nurodė, kad sandėlį sode statė (duomenys neskelbtini), jie su broliu, kaimynas, jo krikšto tėvas (posėdžio garso įrašas 01:54:10), o liudytojas T. Š. paaiškino, jog statant sandėlį padėdavo pagalbiniais darbais ir patys dalyvavo statybose (posėdžio garso įrašas 00:54:41).

1.15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sandėlio statybos laikotarpiu ieškovas dar nebuvo išvykęs dirbti į Norvegiją, todėl visos šeimos piniginės lėšos buvo gaunamos tik iš bendro šeimos verslo – prekybos rūbais, kuria užsiėmė abi šalys kartu. Teismas pažymi, kad byloje ginčo dėl bendros šalių komercinės veiklos šiuo laikotarpiu nėra. Be to, bendros komercinės veiklos vykdymas aptariamu laikotarpiu įrodytas ir liudytojų parodymais (G. M., S. B., T. Š. ir T. Š. liudijimai). Ieškovas byloje nepateikė duomenų, kad atitinkamu laikotarpiu turėjo asmeninių lėšų ar gavo asmeninių pajamų ne iš bendros komercinės veiklos. Todėl remiantis byloje pateiktais duomenimis ir liudytojų parodymais bei pačių šalių paaiškinimais darytina išvada, kad sandėlis buvo pastatytas ne tik šalims vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu, tačiau ir iš pajamų, gautų iš bendros komercinės veiklos. Teismas konstatavo, jog nebaigtos statybos pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra šeimos turtas, įgytas bendrosios jungtinės veiklos pagrindu, todėl priklausantis abiem sutuoktiniams bendrosios nuosavybės pagrindu.

1.16. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip vientisas objektas, sudarantis užbaigtą visumą, kas reiškia, jog aptariamas ginčo šalių turtas savo vertę įgavo vertinant tiek žemės sklypą, tiek nebaigtos statybos pastatą kartu. Todėl atskiriant šį turtą ir dalijant jį taip, kaip prašo ieškovas, būtų pažeistos abiejų sutuoktinių teisės ir teisėti turtiniai interesai. Teismas nusprendė, kad nutraukiant šalių sudarytą santuoką šalims bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas dalytinas kiekvienam iš sutuoktinių priteisiant po 1/2 dalį šio turto.

1.17. Teismas nurodė, kad atsakovės vardu registruota transporto priemonė „C. J.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigyta 2010 m. liepos 24 d., taigi iki santuokos sudarymo, bet šalims jau vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu. Kaip teismo posėdžio metu nurodė abi šalys, ši transporto priemonė buvo skirta jų bendrai komercinei veiklai vykdyti – prekybai rūbais, todėl įsigyta bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Teismas sprendime minėjo, kad įgyto turto registracija vieno sutuoktinių vardu atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jas nustatančią funkciją, todėl šiuo konkrečiu atveju nesudaro teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad automobilis „C. J.“ registruotas vien R. M. vardu, nes visi bylos duomenys patvirtina, jog šis automobilis yra šeimos turtas, ir ginčo tarp šalių dėl to nėra. Tuo tarpu automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šalių įsigytas 2013 m. gruodžio 27 d, taigi po santuokos sudarymo. Priešingai, negu ieškinyje nurodo ieškovas, bylos duomenimis nustatyta, kad automobilių vertė yra daug mažesnė, negu teigia ieškovas. Iš paties ieškovo prie ieškinio pridėto 2023 m. rugsėjo 21 d. VĮ „Regitra“ išrašo iš Kelių transporto priemonių registro matyti, jog abiejų šių transporto priemonių dalyvavimas eisme yra draudžiamas. Kaip atsiliepime nurodė atsakovė, šios transporto priemonės yra sugedusios ir šiuo metu nenaudojamos, o tokias aplinkybes iš esmės savo parodymais patvirtino ir pats ieškovas. Be to, tokie duomenys patvirtinami ir rašytiniais įrodymais, kurių ieškovas nenuginčijo. Prie atsiliepimo atsakovė pateikė UAB „Mažeikių autoservisas“ 2024 m. vasario 14 d. išduotas pažymas, kuriose nurodyta, jog abu automobilius reikia remontuoti, o remonto kaina viršija jų vertę.

1.18. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinyje nurodė, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vertė – 5 500,00 Eur, o automobilio „C. J.“ vertė yra 2 000,00 Eur, tačiau nepateikė jokių tokią automobilių vertę pagrindžiančių įrodymų. Minėtose UAB „Mažeikių autoserviso“ pažymose nurodomos automobiliams reikalingų remonto darbų kainos viršija ir paties ieškovo nurodytas tokio turto vertes. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė šiuo metu vykdo komercinę veiklą ir prekiauja gėlėmis, tam reikia vežioti prekes ir kitokį inventorių. Automobilis „C. J.“, kaip matyti iš prie atsiliepimo į ieškinį pateikto 2024 m. vasario 7 d. išrašo iš Kelių transporto priemonių registro, yra priskiriamas N1 kategorijai, kuriai priskiriamos transporto priemonės, skirtos kroviniams vežti. Taigi automobilis „C. J.“ ne tik yra krovininis automobilis, tačiau ir šalių buvo įsigytas ir visą laiką naudotas jų komerciniai veiklai vykdyti. Tokių aplinkybių pats ieškovas neginčijo, be to, nurodė, jog automobiliai jam nereikalingi. Dėl šios priežasties, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir siekdamas užkirsti kelią galimiems sutuoktinių ginčams dėl turto naudojimo tvarkos, teismas nusprendė, jog po santuokos nutraukimo automobilis „C. J.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteistinas atsakovei, o automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteistinas ieškovui.

1.19. Teismas pripažino, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog paskolos sutartis tarp sutuoktinių ir A. S. raštu nebuvo sudaryta. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad rašytinės paskolos sutarties nebuvo, teismo posėdžio metu tai patvirtino ir pats kreditorius A. S.. Tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad paskolos santykiai nebuvo susiklostę. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Pažymėtina, kad aptariamu laikotarpiu (2014 metais) galiojusi CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija, numačiusi paprastos rašytinės formos reikalavimą, nenumatė, kad jos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį.

1.20. Teismas nustatė, kad A. S. 2014 metais šalims paskolino 20 tūkst. litų, kas tuo metu atitiko apie 5 800,00 Eur sumą. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis atsakovės paaiškinimais bei liudytojo A. S. parodymais. Byloje taip pat yra pateiktas R. M. ir A. S. sudarytas rašytinis paskolos grąžinimo patvirtinimas, iš kurio matyti, kad 2022 m. sausio 3 d., taigi šalims jau nebegyvenant kartu ir nebevedant bendro ūkio, atsakovė grąžino kreditoriui aptariamą paskolą. Taigi egzistavusius paskolos santykius patvirtina ir rašytinis įrodymas. Negana to, apie šios paskolos egzistavimą ir grąžinimo A. S. aplinkybes paliudijo ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. Š. (posėdžio garso įrašas 00:35:37). Taigi byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti, kad 2014 metais šalys iš A. S. pasiskolino 5 800,00 Eur sumą ir tokiu būdu sudarė paskolos sutartį. Nors ieškovas šią paskolą laiko asmenine atsakovės paskola ir įsipareigojimu, tačiau tokią jo poziciją paneigia kiti bylos duomenys. Liudytojas A. S. nurodė, kad šią paskolą suteikė ne tik R., o jiems abiem kaip šeimai (posėdžio garso įrašas 02:55:44). Be to, pats kreditorius, kaip minėta, nurodė, kad kai atsakovė paskolą grąžino, A. S. ieškovui dar paskambino pats ir pasakė, kad yra atsiskaityta (03:17:10), o ieškovas atsakė, kad viskas gerai (03:17:39). Tokio liudytojo ir ieškovo pokalbio ieškovas teismo posėdžio metu nepaneigė. Todėl toks liudytojo ir ieškovo pokalbis tik patvirtina egzistavusius paskolos santykius ir tą aplinkybę, kad paskola suteikta abiem šalims kaip šeimai. Priešingu atveju A. S. nebūtų tekę apie paskolos grąžinimą pranešti ieškovui arba ieškovas, sulaukęs tokio pranešimo, būtų paskolos santykius ginčijęs.

1.21. Teismas pažymėjo, jog ši paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad šie pinigai buvo panaudoti namui Norvegijoje pirkti. Tą patį paliudijo ir kreditorius A. S. (posėdžio garso įrašas 02:51:31) bei liudytoja J. Š., nurodžiusi, kad atidavusi pinigus giminaičiui R. parodė lapelį, ant kurio buvo parašyta, kad ta paskola grąžinta (posėdžio garso įrašas 00:43:36). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jau aptartame rašytiniame paskolos grąžinimą patvirtinančiame dokumente aiškiai įvardyta, jog paskola buvo paimta šeimos namui Norvegijoje pirkti. Šis dokumentas surašytas 2022 m. sausio 3 d., taigi iki bylos iškėlimo teisme, be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kuriais toks dokumentas būtų nuginčytas, todėl teismui dėl šio rašytinio dokumento patikimumo abejonių nekyla. Atsižvelgiant į tai, kad šalys bendrą ūkį vesti nustojo nuo 2020 m. liepos 9 d., pripažintina, jog atsakovė bendrą šeimos įsipareigojimą padengė iš asmeninių lėšų, todėl atsakovės priešieškinio reikalavimas tenkintinas ir iš ieškovo priteistina 2 900,00 Eur kompensacija už šios paskolos grąžinimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Ieškovas (toliau ? ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, juo prašė panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą, nuspręsdamas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog žemės sklypą jis įsigijo asmeninės nuosavybės teise.

1.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė paneigė įstatymo nustatytą prezumpciją, kad sutuoktinio atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.

1.3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors pastatas (sandėliukas), adresu (duomenys neskelbtini), įsigytas iki santuokos sudarymo, tačiau įsigytas šalims jau gyvenant šeimoje ir vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu, todėl laikytinas turtu, priklausančiu sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise, irgi padaryta pažeidžiant CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo taisykles ir nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

1.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandėlis buvo pastatytas neva iš pajamų, gautų iš bendros komercinės veiklos, nėra pagrįsta nė vienu bylos įrodymu, todėl nepagrįsta.

1.5. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog: (i) atsakovė viena naudojosi transporto priemonėmis beveik 6 metus po faktinio šalių gyvenimo atskirai (ir jomis viena faktiškai naudojosi tuo metu, kai dar šalys gyveno kaip šeima); (ii) ieškovas gyvena bei dirba užsienyje, o atsakovė gyvena Lietuvoje; (iii) būtent atsakovės faktinio naudojimosi transporto priemonėmis metu transporto priemonės buvo sugadintos, teisinga, protinga ir sąžininga buvo ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti ? transporto priemones priteisti atsakovei, jai iš ieškovo priteisiant piniginę kompensaciją.

1.6. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, kad A. S. 2014 m. šalims paskolino 20 000,00 Lt, kas tuo metu atitiko apie 5 800,00 Eur sumą, kad šią paskolą A. S. suteikė šalių šeimos interesams, kad ši paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, pažeidė CK 6.871 straipsnio 1 dalį, 1.93 straipsnio 2 dalį, CPK 177 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant bei taikant šias teisės normas, nebuvo objektyvus ir nešališkas.

1.7. Nurodo, kad liudytojų A. S. bei J. Š. parodymai nėra leistini, nes įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais ir šį faktą įrodyti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė nė vienos išimties dėl draudimo šiame šalių ginče remtis liudytojų parodymais, kurios įtvirtintos CK 1.93 straipsnio 6 dalyje.

1.8. Nurodo, kad atsakovės neištikimybė sugriovė šalių santuoką, ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovo alkoholio vartojimas yra santuokos nutrūkimo priežastis. Tik atsakovės amoralus elgesys, kuris buvo šalių santuokos iširimo priežastis, esmingai sumenkino, pažemino ieškovo savivertę, jo garbę ir orumą, sukėlė besitęsiantį emocinį gilų skausmą, dėl ko pablogėjo psichologinė sveikata, buvo prarastas pasitikėjimas savimi ir kt. Todėl ieškovas iš atsakovės prašo priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.9. Nurodo, kad dėl subjektyvių veiksnių, darančių įtaką liudytojų T. Š. ir T. Š. nurodomoms faktinėms aplinkybėms, yra pagrindas pripažinti jų parodymus nepatikimais ir jais nesiremti.

1.10. Prašo pridėti naujus įrodymus ? pavedimus A. M.. Nurodo, kad jie žinomi ir atsakovei, todėl nėra nauji, tačiau yra reikšmingi, nes paneigia neteisingas aplinkybes, jog ieškovas nesirūpino vaiku. Teikdamas šiuos naujus įrodymus ieškovas ne piktnaudžiauja, o reaguoja į teismo nepagrįstas išvadas.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašė Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo advokato išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

2.1. Nurodo, kad ieškovas iškreipia pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus išaiškinimus ir ištraukia iš konteksto sakinius, kuriais bando pagrįsti apeliacinio skundo argumentus.

2.2. Nurodo, kad ieškovas nepateikia įrodymų, kurie pagrįstų tai, kad piniginės lėšos sodui buvo dovanotos, be to, aiškiai nurodė, jog vis dėlto piniginės lėšos, kurios buvo skirtos sodui įsigyti, buvo paskolintos.

2.3. Nurodo, kad šalių tarpusavio santykiai yra jungtinės veiklos sutartiniai santykiai, nes tai patvirtina daug byloje surinktų įrodymų, taip pat paties ieškovo teikti paaiškinimai apie bendrą ieškovo ir atsakovės vykdomą verslą, atsakovės rūpinimąsi šeima bei sodu ir tai, jog nuo pat 2000 m. atsakovė ir ieškovas gyveno kaip šeima.

2.4. Nurodo, kad ieškovas ir atsakovė sandėlį statė bendromis pastangomis, naudodami bendrą turtą ir lėšas, įgytas jų bendro ūkio vedimo laikotarpiu.

2.5. Nurodo, kad transporto priemonės buvo naudojamos šeimos ūkiui palaikyti ir negali būti laikomos tik atsakovės asmeniniu turtu.

2.6. Nurodo, kad liudytojų parodymai nebuvo vienintelis įrodymas byloje, jie pirmosios instancijos teismo vertinti kartu su rašytiniais įrodymais, todėl jų naudojimas nepažeidžia nei įrodymų leistinumo principų, nei CK 1.93 straipsnio nuostatų.

2.7. Nesutinka su ieškovo teiginiu, kad šalių santuoka nutrūko 2019 m. liepos 3 d., po to, kai atsakovė prisipažino buvus neištikima, nes santuoka faktiškai nutrūko maždaug po metų dėl ieškovo kaltės, kai jis visiškai paliko šeimą ir nė karto nepaklausė, ar atsakovė yra sveika, ar turi lėšų bent prasimaitinti ir rūpintis dukra. Prie santuokos iširimo prisidėjo labai reikšmingos aplinkybės ? ieškovo nuolatinis alkoholio vartojimas, smurtas bei kitas jo šeimoje neleistinas elgesys.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

13. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo šalių santuoka buvo nutraukta dėl abiejų šalių kaltės, atsakovei iš ieškovo priteista 2 900 Eur dydžio kompensacija už grąžintą paskolą ir po 1/2 dalį padalytas šalių kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

15. Apeliantas prašo pridėti naujus įrodymus – sąskaitų išrašus, kuriuose matyti mokėjimo pavedimai, atlikti A. M.. Nurodo, kad jie žinomi ir atsakovei, todėl nėra nauji, tačiau yra reikšmingi, nes paneigia neteisingas aplinkybes, jog ieškovas nesirūpino vaiku. Teikdamas šiuos naujus įrodymus ieškovas ne piktnaudžiauja, o reaguoja į teismo nepagrįstas išvadas. Atsakovė nesutinka su naujų įrodymų pridėjimu, nurodydama, kad jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

16. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

18. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 50 punktas).

19. Nagrinėjamu atveju susipažinus su apelianto pateiktais įrodymais nustatyta, kad ieškovas šiuos įrodymus galėjo pateikti ir pirmosios instancijos teisme, kadangi mokėjimų pavedimai buvo atliekami nuo 2019 m. Ieškovas nenurodo jokių objektyvių kliūčių, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti anksčiau, taip pat nenurodo, jog būtų atsiradusi šių įrodymų pateikimo būtinybė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių įrodymų pateikimas neturi esminės įtakos ginčo išsprendimui, todėl nėra pagrindo priimti apelianto pateiktų naujų įrodymų ir jų vertinti.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką, kurios įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Neginčijamai taip pat nustatyta, kad šalys faktinius šeimos santykius palaikė dar anksčiau, negu buvo sudaryta santuoka, tiek ieškinyje, tiek priešieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad šalys kartu pradėjo gyventi 2000 metais, tą patvirtino pačios šalys ir jų atstovai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, todėl dėl šio fakto byloje ginčo nėra. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), iki santuokos sudarymo, šalims gimė jų bendra dukra A. M..

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo

21. Lietuvos teismų praktika, sprendžiant ginčus, ar santuoka iširo dėl vieno iš sutuoktinio kaltės, ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, yra išplėtota. Teismų praktikoje konstatuojama, jog CK 3.60 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35-3.36, 3.85 ir 3.92 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Vykdydami abipusės pagarbos pareigą, sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/ 2010). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). CK 3.61 straipsnyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (1 dalis). Be to, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016).

22. Sprendžiant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, konstatuota, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, jeigu kito sutuoktinio kaltė nepreziumuojama (CK 3.60 straipsnio 3 dalis), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016). Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą.

23. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas, objektyvias bei subjektyvias, aplinkybes.

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

25. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu. Sutuoktinių tarpusavio asmeniniams santykiams būdinga tai, kad vieno asmens elgesys dažniausiai sąlygoja kito asmens elgesį. Todėl tais atvejais, kai vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio. Abiem sutuoktiniams nesugebėjus rasti sprendimo, jų tarpusavio ryšiai gali nutrūkti ne dėl vieno sutuoktinio, bet dėl jų abiejų kaltės.

26. Nagrinėjamu atveju šalys skirtingai įrodinėjo santuokos nutrūkimo pagrindą. Ieškovas santuoką prašė nutraukti dėl atsakovės kaltės. Atsakovės kaltė, ieškovo teigimu, pasireiškė tuo, kad ji buvo neištikima, dėl to prisipažino jam asmeniškai 2019 m. liepos mėn., nuo tada faktiškai šalių santykiai ir nutrūko.

27. Atsakovė prašė santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės. Nurodė, kad ieškovo elgesys dėl nuolatinio alkoholio vartojimo jos atžvilgiu ilgainiui tapo agresyvus, smurtinis, nuolat buvo vartojamas psichologinis smurtas. Pažymėjo, kad ji, priešingai nei ieškovas, dėjo pastangas išsaugoti šeimą, bet jis 2020 m. liepos mėn. visiškai paliko šeimą, nebegrįžo į Lietuvą, nė karto nepaklausė, ar atsakovė yra sveika, ar turi lėšų prasimaitinti ir rūpintis dukra.

28. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tik atsakovės neištikimybė sugriovė šalių santuoką, ko pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, taip pat teismas nepagrįstai nustatė, kad ir ieškovo alkoholio vartojimas yra santuokos nutrūkimo priežastis. Apelianto manymu, tik atsakovės neištikimybė, kuri buvo šalių santuokos iširimo priežastis, esmingai sumenkino, pažemino ieškovo savivertę, jo garbę ir orumą, sukėlė besitęsiantį emocinį gilų skausmą, dėl ko pablogėjo psichologinė sveikata, buvo prarastas pasitikėjimas savimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams.

29. Vertinant apelianto nurodomas aplinkybes, svarbu nustatyti, kada faktiškai ieškovo ir atsakovės santuoka nutrūko. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde nurodo, jog šalių santuoka nutrūko 2019 m. liepos 3 d., kai atsakovė prisipažino buvusi neištikima.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodomos aplinkybės yra deklaratyvios ir neparemtos jokiais objektyviais įrodymais ir savaime nepatvirtina fakto, jog po nurodytos datos (2019 m. liepos 3 d.) šalių daugiau nebesiejo sutuoktinių santykiai. Vien tik subjektyvus apelianto aiškinimas, kad santykiai nutrūko, negali būti vertinamas, kaip pakankamas pagrindas tokiai išvadai padaryti. Siekiant nustatyti, kada santuoka nutrūko, turi būti atsižvelgta į įvairias aplinkybes ? tarpusavio bendravimą, atostogavimą, gyvenimą kartu ir kitus reikšmingus aspektus. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad net ir po nurodytos datos (2019 m. liepos 3 d.) šalys toliau palaikė ryšį, bendravo, atsakovė buvo nuvykusi pas ieškovą į Norvegiją ir 2019 m. rugsėjo mėn. ir 2020 m. žiemos laikotarpiu, šalys kartu dalyvavo atsakovės sūnaus vestuvėse, šie įrodymai paneigia ieškovo teiginį apie faktinį santuokos nutrūkimą 2019 m. liepos 3 d. Šiuos faktus taip pat patvirtino ir 2024 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas T. Š., kuris nurodė, kad dar ir 2020 m. liepos 9 d. šalys kartu leido laisvalaikį Trakuose, o po to nuvyko kartu pas T. Š. ir jo draugę į Vilnių (2024 m. lapkričio 14 d. posėdžio garso įrašas). Tiek atsakovė, tiek pats ieškovas patvirtino, kad šalių santuokiniai ryšiai tęsėsi ir po paaiškėjusios neištikimybės. Ieškovo padarytame garso įraše (22:25 min.) ieškovas pats nurodo, kad atleidžia atsakovei. Teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad tuo metu galėjo taip pasakyti, tačiau atleidimo aplinkybes neigė. Vis dėlto, kad šeima taikėsi ir tęsė bendrą gyvenimą, patvirtinama ir kitais byloje esančiais duomenimis – ieškovo sesuo liudytoja A. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad po šio įvykio ieškovas dar norėjo susitaikyti, siekė, kad atsakovė atvažiuotų gyventi pas jį į Norvegiją (2024 m. spalio 15 d. posėdžio garso įrašas 00:11:42), liudytoja V. M. nurodė, kad ieškovas bandė atleisti ir kalbėtis (00:35:59). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys ir po paaiškėjusios neištikimybės toliau palaikė santuokinius ryšius ir šalių faktinis gyvenimas šeimoje truko nuo 2000 metų iki 2020 m. liepos 9 d., todėl visi su santuokos nutraukimu susiję klausimai nagrinėtini būtent šio laikotarpio kontekste.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės prisipažinimas dėl neištikimybės yra neginčijamas atsakovės kaltės įrodymas, tačiau atsakovės neištikimybė nors ir buvo viena iš priežasčių, tačiau nebuvo vienintelė santuokos griūtį lėmusi priežastis. Nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti, kad ieškovo alkoholio vartojimas buvo iš esmės nuolatinio pobūdžio ir tai darė žalą visai šeimai ir jos interesams. Atsakovė byloje pateikė dvi fotonuotraukas, kuriose ieškovas matomas gulintis ant grindų, kaip teigiama, būdamas neblaivus. Šias nuotraukas ir jų siejimą su alkoholio vartojimu ieškovas iš esmės neigė, laikydamasis pozicijos, kad tai yra subjektyvus atsakovės požiūris. Tačiau ieškovo alkoholio vartojimo faktą visą santuokos ir gyvenimo kartu laikotarpį patvirtina ir kiti bylos duomenys. 2019 m. liepos 3 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariate ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pareikštas įtarimas ieškovui dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje 2 dalyje, padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad ieškovas smurtinius veiksmus prieš sutuoktinę padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,44 prom. neblaivumas). Taip pat alkoholio vartojimo faktus ir tai, kad ieškovas alkoholį vartojo iš esmės visą šeimos gyvavimo laikotarpį, patvirtino ir teismo posėdžio metu paaiškinimus teikęs liudytojas T. Š., nurodęs, jog ieškovas alkoholį vartodavo kiekvieną dieną, esant bet kokiai progai ir galimybei (2024 m. lapkričio 14 d. posėdžio garso įrašas 00:49:47), o išgėręs alkoholio psichologiškai smurtaudavo pirmiausia prieš mamą (posėdžio garso įrašas 00:51:01), po to prieš vaikus, vadindavo juos asilais, debilais, sakydavo, kad nieko nesugeba (posėdžio garso įrašas 00:52:24). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas T. Š., nurodęs, kad ieškovas vos tik grįžęs į Lietuvą pačią pirmą dieną prisigerdavo (2024 m. lapkričio 14 d. posėdžio garso įrašas 01:49:39), o gavęs pastabų dėl alkoholio vartojimo ieškovas atsakydavo, kad kiek norės, tiek ir gers (T. Š. liudijimas; posėdžio garso įrašas 01:50:20). Apeliaciniame skunde ieškovas kvestionuoja šių liudytojų parodymus kaip tendencingus ir galbūt sutartus, todėl nepatikimus, tačiau pažymėtina, kad ir kiti liudytojai byloje patvirtino tą patį. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja S. B. patvirtino, kad bendraudama su ieškovu dažnai jausdavo, kad jis yra išgėręs (2024 m. lapkričio 14 d. posėdžio garso įrašas 00:09:29), o kai ieškovas būdavo grįžęs į Lietuvą, alkoholis būdavo vartojamas visada (posėdžio garso įrašas 00:10:18). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti įrodymai ir liudytojų parodymai neginčijamai patvirtina, kad ieškovas viso gyvenimo šeimoje laikotarpiu turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo ir tai darė neigiamą įtaką visai šeimai.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad bylos duomenimis kartu yra nustatyta ir tai, jog ieškovas gyvenimo šeimoje metu smurtavo prieš atsakovę ne tik fiziškai (2019 m. liepos 3 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariate atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pareikštas įtarimas R. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje 2 dalyje, padarymo, atsakovės pateiktos nuotraukos, kuriose matyti mėlynės ant kaklo), tačiau šeimoje prieš sutuoktinę ir vaikus smurtavo ir psichologiškai, ką paliudijo T. Š., T. Š. ir S. B.. Liudytojai išsamiai apibūdino situacijas, kuriose ieškovas dažnai ir neadekvačiai elgdavosi, būdamas neblaivus, o tai patvirtina, kad šis elgesys buvo nuolatinis, o ne atsitiktinis. Taip pat liudytojai išsamiai apibūdino ir atsakovės būseną tokiose situacijose. Šių parodymų visetas atskleidžia, kad dėl nepateisinamai blogo ieškovo elgesio kentėjo ir kiti šeimos nariai, buvo patiriamas psichologinis spaudimas bei įtampa, atsakovė net turėjo suicidinių minčių.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar argumentų, kurie galėtų paneigti nuoseklius liudytojų parodymus. Jis taip pat nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie galėtų patvirtinti priešingą situaciją arba sukelti abejonių dėl liudytojų parodymų tikrumo ir patikimumo. Dėl to darytina išvada, kad apelianto pozicija šiuo klausimu yra neįrodyta, o byloje esančių įrodymų visuma pagrindžia, jog alkoholis ir su tuo susijęs elgesys buvo viena esminių konfliktų priežasčių ir turėjo lemiamos reikšmės santuokos iširimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai yra grindžiami vien subjektyvia nuomone, o ne realiais bylos duomenimis, vien tai, kad apeliantas kvestionuoja beveik visas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, tačiau nepateikia jokių objektyvių, aiškių ir įtikinamų įrodymų, jog faktinės aplinkybės buvo kitokios, nei nustatyta, savaime nesudaro pagrindo abejoti teismo vertintais liudytojų parodymais ar daryti išvadą, kad jie yra neteisingi.

34. Apibendrindama 21?33 punktuose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o aplinkybė, jog vienas iš sutuoktinių savo pareigas pažeidė daugiau, o kitas mažiau, teisiniu požiūriu nėra reikšminga ir nagrinėjamu atveju neturi būti nustatoma. Todėl nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria šalių santuoka nutraukta dėl abiejų šalių kaltės.

Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto padalijimo

35. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria šalių turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, padalytas lygiomis dalimis, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė paneigė įstatymo nustatytą prezumpciją, kad sutuoktinio atskirai iki santuokos sudarymo įgytas turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors pastatas (sandėliukas), adresu (duomenys neskelbtini), įsigytas iki santuokos sudarymo, tačiau įsigytas šalims jau gyvenant šeimoje iš bendrų pajamų, gautų iš komercinės veiklos, ir vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu, todėl laikytinas turtu, priklausančiu sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise, padaryta pažeidžiant CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo taisykles ir nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams.

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys įgijo transporto priemones „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir „C. J.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), taip pat žemės sklypą su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir nebaigtos statybos pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantas įrodinėja, kad žemės sklypas su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir nebaigtos statybos pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, o atsakovė įrodinėja, kad šis turtas yra šeimos turtas, įgytas šalims jau gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, todėl santuokos nutraukimo byloje yra dalytinas turtas.

37. Pagal bendrąją taisyklę šalių iki santuokos įgytas turtas yra jų asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad, nutraukiant santuoką ir dalijant sutuoktinių turtą, sutuoktiniui, kuris turi įrodymų (pvz., pirkimo–pardavimo sutartį), patvirtinančių, jog tam tikras turtas jo įgytas iki santuokos, nereikia atlikti jokių papildomų įrodinėjimo veiksmų, kad turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise ir sutuoktiniams nedalijamas. Kita vertus, aptariama nuostata neapriboja kito sutuoktinio teisės įrodinėti, kad ginčo turtas priklauso abiem sutuoktiniams, remiantis tiek daiktinės teisės normomis, reglamentuojančiomis bendrąją dalinę nuosavybę ir jos įgijimą (CK 4.47, CK 6.969, kt. straipsniai), tiek šeimos teisės normomis, pagal kurias vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.89 straipsnis).

38. Pažymėtina, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), tačiau dar iki santuokos sudarymo šalys (duomenys neskelbtini) susilaukė dukters, o kartu pradėjo gyventi 2000 metais. Tuo tarpu ginčo žemės sklypas, kurio plotas 0,0551 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas ieškovo vardu 2006 m. kovo 21 d., taigi prieš santuokos sudarymą, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalims jau gyvenant šešerius metus kartu su atsakovės dviem sūnumis ir laukiantis bendro vaiko, kuris gimė mažiau negu trys mėnesiai po šio sandorio sudarymo ((duomenys neskelbtini)).

33. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad visą šį laiką šalys vedė bendrą ūkį, stengėsi dėl šeimos gerovės, kūrė bendrą gyvenimą tiek bendromis, tiek asmeninėmis lėšomis bei bendru darbu, rūpinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sąlygas. Abi šalys nurodė, kad kartu užsiėmė drabužių pardavimo verslu, prekiavo drabužiais įvairiuose turguose, taip uždirbdami pinigų šeimos poreikiams tenkinti. Taigi, tiek ieškovas, tiek atsakovė prisidėjo prie šeimos finansinės gerovės, abu dirbo bendrame versle ir abu finansiškai prisidėjo kurdami bendrą buitį. Įrodymų, kurie patvirtintų priešingą faktinę situaciją, kad atsakovė nedirbo ir finansiškai prie šeimos gerovės neprisidėjo, byloje nepateikta.

34. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog sodo žemės sklypas yra jo asmeninė nuosavybė, nes taip ši nuosavybė įregistruota Nekilnojamojo turto registre, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, kad šis turtas negali būti dalijamas santuokos nutraukimo metu. Įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, ši aplinkybė yra reikšminga teismams sprendžiant dėl atitinkamo susitarimo tarp šalių turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 34 punktas). Įgyto turto registracija vieno sutuoktinių vardu atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jas nustatančią funkciją, todėl teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą, kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą), remdamasis kitais šalių byloje pateiktais ir teismo iniciatyva surinktais įrodymais.

35. Remiantis teismų praktika, asmenų, gyvenančių nesudarius santuokos, bet vedančių bendrą ūkį, turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt., 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2013).

36. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas į Norvegiją dirbti ir gyventi išvyko 2009 metais, taigi dar iki santuokos sudarymo, tačiau jau po ginčo sodo žemės sklypo įsigijimo. Jam išvykus iš Lietuvos, sodo žemės sklypu rūpinosi atsakovė, ji sodą tvarkė, prižiūrėjo ir savo darbu prisidėjo prie šio turto išlaikymo taip pat dar iki santuokos sudarymo. Šias aplinkybes taip pat posėdžių metu patvirtino liudytojai T. Š., T. Š., I. Č. bei G. M..

37. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors sodo žemės sklypas įsigytas iki santuokos sudarymo, tačiau įsigytas šalims jau gyvenant šeimoje šešerius metus, besilaukiant bendro vaiko ir vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu, todėl laikytinas turtu, priklausančiu sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise.

38. Apeliantas taip pat nesutinka ir įrodinėja, jog nebaigtos statybos pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai pastatė jis pats su kitų asmenų pagalba dar iki santuokos sudarymo, be to, jis finansavo visas šio statinio statybas, todėl tai yra jo asmeninė nuosavybė. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kaip jau buvo minėta, šalių bendras gyvenimas jungtinės veiklos pagrindu prasidėjo 2000 metais. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ant kurio stovi šis pastatas, šalys įsigijo ir ieškovo vardu užregistravo 2006 m. kovo 21 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas į Norvegiją dirbti ir gyventi išvyko 2009 metais, taigi ginčo pastatas pastatytas laikotarpiu tarp 2006 m. kovo 21 d. ir 2009 metų, vadinasi dar iki santuokos sudarymo, tačiau gyvenant kartu, vedant bendrą ūkį, dirbant bendrame versle ir turint bendrą vaiką.

39. Pats ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus nurodė, kad sode pastatas buvo pastatytas po poros metų nuo sodo įsigijimo, šis pastatas atliko sandėlio funkciją ir jame laikė rūbus, kuriais abu kartu su atsakove prekiavo. Taigi, šalys ilgą laiką iki pat 2009 metų bendrai vykdė komercinę veiklą – prekybą rūbais, kurią ieškovui išvykus į Norvegiją dar tęsė ir viena atsakovė. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – liudytoja G. M. nurodė, jog šeimos sode esantis sandėlis buvo pastatytas tam, kad būtų kur sudėti rūbus, liudytojas T. Š. nurodė, kad sandėlį sode statė ieškovas, jie su broliu, kaimynas, jo krikšto tėvas, o liudytojas T. Š. paaiškino, jog statyti sandėlį padėjo pagalbiniais darbais ir patys dalyvavo statybose, liudytojas I. Č. paaiškino, kad garažo statybos darbus darė visi – ieškovo tėvas, ieškovas, atsakovė, jos sūnus T. Š.. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad statinio statybos laiku abu šeimos nariai dirbo, gavo pajamas ir tokiu būdu prisidėjo prie bendro šeimos turto sukūrimo. Atsakovė pateikė savo pajamų deklaracijas nuo pat 2005 iki 2023 metų, iš kurių matyti, kad ne tik ieškovas, bet ir pati atsakovė nuolatos dirbo ir uždirbo pinigus šeimos poreikiams tenkinti, todėl nėra pagrindo teigti, jog tik vienas pats apeliantas išlaikė šeimą ir gavo pajamas bei finansiškai prisidėjo prie sandėlio statybos iš kažkokių savo asmeninių lėšų. Byloje nė viena iš šalių nepateikė duomenų, kiek lėšų kainavo sandėlio statybos ir kokia apimtimi prie šių išlaidų prisidėjo kiekviena iš šalių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalims vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu nebaigtos statybos pastatą pripažino šeimos turtu, įgytu bendros jungtinės veiklos pagrindu, todėl priklausančiu abiem sutuoktiniams bendrosios nuosavybės pagrindu.

40. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, sandėlio statybų laikotarpiu ieškovas dar nebuvo išvykęs dirbti į Norvegiją, todėl visos šeimos piniginės lėšos buvo gaunamos tik iš bendro šeimos verslo – prekybos rūbais, kuria užsiėmė abi šalys kartu. Byloje ginčo dėl bendros šalių komercinės veiklos šiuo laikotarpiu nėra. Be to, bendros komercinės veiklos vykdymas aptariamu laikotarpiu įrodytas ir liudytojų parodymais (G. M., S. B., T. Š. ir T. Š. liudijimai). Apeliantas byloje nepateikė duomenų, kad atitinkamu laikotarpiu turėjo asmeninių lėšų ar gavo asmeninių pajamų ne iš bendros komercinės veiklos. Todėl remdamasis byloje pateiktais duomenimis ir liudytojų parodymais bei pačių šalių paaiškinimais pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sandėlis buvo pastatytas ne tik šalims vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu, tačiau ir iš pajamų, gautų iš bendros komercinės veiklos.

41. Pagal Kasacinio teismo praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių, nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3-159-916/2022). Reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1. 5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo abejoti, jog šalys buvo sudariusios žodinį susitarimą, kad tiek įgyjamas sodas, tiek statomas ir pastatytas sandėlis yra bendroji šalių nuosavybė, kadangi bylos aplinkybės patvirtina esminį faktą, jog ieškovas ir atsakovė vedė bendrą ūkį, gyveno jau ne vienerius metus šeimoje, susilaukė bendro vaiko, dirbo bendrame versle, verslo labui ir iš bendrų verslo pajamų statė sandėlį (kad atsirastų vietos drabužiams laikyti), ir akivaizdu, kad atsakovė rūpinosi sodu, jį prižiūrėjo, nes buvo įsitikinusi, jog sodas priklauso šeimai ? apeliantui ir atsakovei. Vertinant susiklosčiusią situaciją, darytina išvada, kad tiek sodas, tiek sandėlis buvo įgyti šalių bendromis pastangomis, lėšomis ir darbu, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo konstatuota, jog yra laikytini bendrąja šalių daline nuosavybe.

43. Apeliantas taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog: atsakovė viena naudojosi transporto priemonėmis beveik 6 metus po faktinio šalių gyvenimo atskirai (ir jomis viena faktiškai naudojosi tuo metu, kai dar šalys gyveno kaip šeima); ieškovas gyvena bei dirba užsienyje, o atsakovė gyvena Lietuvoje; būtent atsakovės faktinio naudojimosi transporto priemonėmis metu transporto priemonės buvo sugadintos, teisinga, protinga ir sąžininga buvo ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti ? transporto priemones priteisti atsakovei, jai iš ieškovo priteisiant piniginę kompensaciją. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams.

44. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad šalys įsigijo dvi transporto priemones: „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir „C. J.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), kurios abi registruotos atsakovės vardu. Transporto priemonė „C. J.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigyta 2010 m. liepos 24 d., taigi iki santuokos sudarymo, bet šalims jau vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu. Tuo tarpu automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šalių įsigytas 2013 m. gruodžio 27 d., taigi po santuokos sudarymo.

45. Pažymėtina, kad abi transporto priemonės buvo naudojamos bendriems šeimos poreikiams tenkinti, šeimos ūkiui palaikyti, verslo kūrimui, vaikų vežiojimui ir negali būti laikomos tik atsakovės asmeniniu turtu, nepaisant to, kad atsakovė jomis naudojosi daugiau, nes ieškovas užsienyje praleisdavo daugiau laiko. Apelianto argumentai, kad dėl to, jog transporto priemonių eksploatavimas šiuo metu yra apribotas, kalta atsakovė, atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, abi transporto priemonės yra bendrai šalių užgyventas turtas ir esant poreikiui gali būti suremontuotos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padalijo po automobilį kiekvienai iš šalių.

Dėl 2 900,00 Eur kompensacijos už grąžintą paskolą

46. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Sutuoktinių tarpusavio santykiuose prievolės kvalifikavimas yra reikšmingas, pavyzdžiui, asmenines sutuoktinių prievoles vykdant iš bendro turto (CK 3.115 straipsnis), padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.118 straipsnis).

47. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Tuo tarpu bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

48. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, kad A. S. 2014 m. šalims paskolino 20 000,00 Lt, kas tuo metu atitiko apie 5 800,00 Eur sumą, kad šią paskolą A. S. suteikė šalių šeimos interesams, kad ši paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, pažeidė CK 6.871 straipsnio 1 dalį, 1.93 straipsnio 2 dalį, CPK 177 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant bei taikant šias teisės normas, nebuvo objektyvus ir nešališkas. Šiuos teiginius apeliantas grindžia tuo, jog esą paskola nebuvo suteikta, pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojų parodymais, kurie nėra leistini, suteikė per didelę reikšmę paskolos grąžinimo rašteliui, kaip įrodymui, pagrindžiančiam, kad paskola buvo suteikta, nevertino, jog paskola suteikta grynaisiais pinigais.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus ir liudytojų parodymus, neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, CK 6.871 straipsnis 4 dalimi buvo papildytas 2014 m. rugsėjo 18 d. įstatymu Nr. XII-1091, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. Taigi iki 2015 m. sausio 1 d. įstatymas fizinių asmenų paskolos sandoriams kėlė tik paprastos rašytinės, o ne notarinės formos reikalavimą, kurios nesilaikymas sandorio automatiškai nedarė negaliojančio. Todėl šiuo atveju pagrįstai buvo atmesti apelianto argumentai dėl sutarties nesudarymo notarine forma. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, jog paskolos sutartis tarp sutuoktinių ir A. S. raštu nebuvo sudaryta, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad paskolos santykiai nebuvo susiklostę. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Pažymėtina, kad aptariamu laikotarpiu (2014 metais) galiojusi CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija, numačiusi paprastos rašytinės formos reikalavimą, nenumatė, kad jos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį.

50. Be to, CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais ir šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Tačiau to paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta išimtis, numatanti, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokį patį šios normos aiškinimą pateikė ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024). Teismų praktikoje taip pat suformuluota taisyklė, kad aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

51. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad A. S. 2014 metais šalims paskolino 20 tūkst. litų, kas tuo metu atitiko apie 5800,00 Eur sumą. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis atsakovės paaiškinimais bei liudytojo A. S. parodymais. Byloje taip pat yra pateiktas atsakovės ir A. S. sudarytas rašytinis paskolos grąžinimo patvirtinimas, iš kurio matyti, kad 2022 m. sausio 3 d., taigi šalims jau nebegyvenant kartu ir nebevedant bendro ūkio, atsakovė grąžino kreditoriui aptariamą paskolą. Egzistavusius paskolos santykius patvirtina ir rašytinis įrodymas, kurio pagrindu gali būti taikoma CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta išimtis, numatanti, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia apeliantas, galėjo remtis liudytojų parodymais nustatydamas sandorio sudarymo aplinkybes. Be to, apie šios paskolos egzistavimą ir grąžinimo A. S. aplinkybes paliudijo ne tik atsakovė ir kreditorius, bet ir liudytoja J. Š..

52. Pažymėtina, kad civilinio proceso taisyklės numato, jog byloje teismas vertina visus pateiktus įrodymus pagal jų visumą ir tarpusavio ryšį. Nors CK 1.93 straipsnis riboja liudytojų parodymų leistinumą, sudarant rašytinės formos sandorius, ši nuostata nėra absoliuti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kaip papildoma įrodinėjimo priemone, kuri padėjo nustatyti tikrąją šalių valią, faktines aplinkybes ir paskolos teisinio santykio esmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų parodymai nebuvo vienintelis įrodymas byloje ? jie teismo vertinti kartu su kitais rašytiniais įrodymais, todėl jų naudojimas nepažeidžia nei įrodymų leistinumo principų, nei CK 1.93 straipsnio nuostatų. Apeliantas nurodo, kad liudytojų paaiškinimai dėl paskolos suteikimo fakto neatitinka įrodymų leistinumo ir patikimumo reikalavimų, nors jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė, kaip ir nepateikė jokių įrodymų, kurie prieštarautų liudytojų parodymams, išskyrus savo deklaratyvius teiginius.

53. Teisėjų kolegija tokius deklaratyvius apelianto argumentus dėl pateiktų įrodymų (liudytojų parodymų) neatitikties įrodymų leistinumo ir patikimumo reikalavimams atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

54. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

55. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas).

56. Kasacinis teismas, atskleisdamas įrodymams keliamų reikalavimų turinį, yra nurodęs, kad sąsajumas reiškia, jog faktiniai duomenys yra susiję su byla, t. y. jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), o leistinumas savo ruožtu reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas). Taigi, įrodymų leistinumas siejamas su įrodymų procesine forma (išimtys – CPK 177 straipsnio 4 ir 5 dalys), o ne su turiniu (šį apibūdina sąsajumo kriterijus).

57. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų pateikti paaiškinimai atitinka įrodymų leistinumo ir sąsajumo kriterijus ir laikytini tinkamais įrodymais byloje. Konkrečiu atveju apeliantas, nurodydamas, jog liudytojų parodymai galbūt yra nepatikimi, turėjo tai pagrįsti, tačiau to nepadarė. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, atsižvelgė į jų patikimumą, nuoseklumą ir atitiktį kitiems byloje pateiktiems įrodymams, o ne tik į asmeninius ryšius su atsakove. Be to, apeliantas neįrodė, jog A. S. yra suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, neegzistuoja A. S. suinteresuotumas bylos baigtimi, kadangi rašytiniai įrodymai byloje pagrindžia, jog 2014 m. suteikta paskola buvo grąžinta 2022 m. Taigi, liudytojas visus pinigus yra atgavęs, todėl jam nėra pagrindo būti suinteresuotam santuokos nutraukimo bylos baigtimi.

58. Įvertinus tai, jog liudytojų parodymai dėl 20 000,00 Lt paskolos suteikimo yra leistini, patikimi, nuoseklūs ir jie kartu su kitais rašytiniais įrodymais pagrindžia paskolos suteikimo faktą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2014 metais šalys iš A. S. pasiskolino 5 800,00 Eur sumą ir tokiu būdu sudarė paskolos sutartį. Nors apeliantas šią paskolą laiko asmenine atsakovės paskola ir įsipareigojimu, tačiau tokią jo poziciją paneigia kiti bylos duomenys. Liudytojas A. S. nurodė, kad šią paskolą suteikė ne tik atsakovei, o jiems abiem kaip šeimai. Be to, pats kreditorius nurodė, kad kai atsakovė paskolą grąžino, A. S. apeliantui dar paskambino pats ir pasakė, kad yra atsiskaityta, o apeliantas atsakė, kad viskas gerai. Tokio liudytojo ir apelianto pokalbio apeliantas teismo posėdžio metu neneigė. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad toks liudytojo ir apelianto pokalbis tik patvirtina egzistavusius paskolos santykius ir tą aplinkybę, kad paskola suteikta abiem šalims kaip šeimai. Priešingu atveju kreditoriui nebūtų tekę apie paskolos grąžinimą pranešti ieškovui arba ieškovas, sulaukęs tokio pranešimo, būtų paskolos santykius ginčijęs. Atsižvelgiant į tai, kad šalys bendrą ūkį vesti nustojo nuo 2020 m. liepos 9 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė bendrą šeimos įsipareigojimą padengė 2022 m. sausio 3 d. iš savo asmeninių lėšų, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog 2 900,00 Eur kompensacijos priteisimas iš jo atsakovei yra nepagrįstas.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Vadovaudamasi anksčiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovo apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai argumentai nesudaro pagrindo šio skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeisti, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

40. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

42. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos 2 420,00 Eur bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

43. Atsakovė pateikė duomenis apie patirtas 1 694,00 Eur bylinėjimosi išlaidas parengiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsakovės atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo R. M. priteistinos atsakovės R. M. apeliacinės instancijos teisme turėtos 1 694,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 694,00 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.