Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-606-806/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-12-06
Bylos Nr.: 1A-606-806/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-31928-2020-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
Nuteistasis: R. Z.
Nukentėjusysis: J. P.
Advokatai: Ričardas Suslavičius, Jonas Urbonas, Ričardas Suslavčius

Kategorijos

1.2.14.5.1Kvalifikuotas sukčiavimas (BK 182 str. 2 d.)
2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-606-806/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31928-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorei Renatai Mačiulaitienei,nuteistajam R. Z. ir jo gynėjui advokatui Ričardui Suslavičiui,nukentėjusiojo J. P. (J. P.) atstovui advokatui Jonui Urbonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 182 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.), ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant R. Z. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o netekus darbo registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 1 dalimi, iš R. Z. konfiskuotas nešiojamasis kompiuteris PACKARD BELL Nr. (duomenys neskelbtini) su maitinimo laidu ir belaide pele.

Iš R. Z. nukentėjusiojo J. P. naudai priteista 1 694 Eur proceso išlaidų už advokato kaip atstovo paslaugas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Z. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, melagingai pažadėjo J. P. padėti iš Jungtinių Amerikos Valstijų įgyti automobilį „Chevrolet Volt“, po ko, neketindamas savo įsipareigojimų vykdyti, 2020 m. sausio 8 d. picerijoje „Čili pica“, Žirmūnų g. 64, Vilniuje, pasirašė su J. P. 2020 m. sausio 6 d. automobilio pirkimo pardavimo sutartį IZA Nr. 2020/01/08-001, kuria R. Z. melagingai įsipareigojo nupirkti, transportuoti ir perduoti J. P. 2017 m. gamybos automobilį „Chevrolet Volt“, Premier komplektacijos, bei pasirašė ir pateikė J. P. 2020 m. sausio 6 d. sąskaitą ser. IZA Nr. 0012/2020/01/06 dėl 13 000 Eur avanso už minėtą automobilį sumokėjimo. Šių dokumentų pagrindu J. P. 2020 m. sausio 9 d. pervedus į R. Z. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią ICARD AD banke (adr. Verslo parkas Varna B1 B1, Varna, Bulgarija), 13 000 Eur avansą, R. Z. per minėtos sutarties 4.1 punkte nurodytą 6-9 savaičių terminą nuo avanso sumokėjimo minėto automobilio nenupirko ir J. P. nepristatė. Tęsdamas nusikalstamą veiką bei siekdamas atitolinti J. P. kreipimąsi į teisėsaugos institucijas, R. Z. tyčia klaidino jį 2020 m. vasario 19 d., 2020 m. kovo 9 d., 2020 m. kovo 23 d. elektroniniais laiškais, melagingai jam pranešdamas apie sutarties vykdymą, t. y. kad minėtas automobilis neva jau nupirktas ir kraunamas transportavimui, kad jau pakrautas į keltą transportavimui, po ko pateikė melagingą 2020 m. birželio 30 d. pranešimą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad tiekėjai informavo jį, jog dėl pasaulinės koronaviruso pandemijos negali patiekti minėto automobilio, bei kad jis ne vėliau kaip iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. grąžins J. P. sumokėtą 13 000 Eur avansą, tačiau įsipareigojimo taip pat nevykdė. Tokiu būdu R. Z. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – J. P. priklausančias pinigines lėšas – 13 000 eurų, taip padarydamas jam 13 000 eurų turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prašoma: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1221-716/2023 panaikinti ir nuteistojo R. Z. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių; 2) apeliacinės instancijos teismui nusprendus priešingai, kad nuteistojo R. Z. veikoje iš tiesų yra visi BK 182 straipsnio sudėties požymiai, klausimą dėl BK 37 straipsnio taikymo išspręsti iš esmės ir atleisti R. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo; 3) pakeisti nuosprendžio dalį ir atmesti nukentėjusiojo prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo arba jas sumažinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, esmingai pažeidė baudžiamosios teisės normas, netinkamai jas išaiškinęs ir pritaikęs, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, iš esmės nepasisakė dėl nuteistojo prašymo taikyti BK 37 straipsnį, padarė kitų procesinių pažeidimų, kas turėjo esminės reikšmės nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 1 dalį), vertindamas įrodymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir neišnagrinėjo nuteistojo R. Z. bei jo gynėjo argumentų. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nemotyvavo, kaip pasireiškė nuteistojo R. Z. išankstinė tyčia, kuri yra būtinas nurodomos nusikalstamos veikos požymis. Byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad sutarties sudarymo ir piniginės sumos avansu įgijimo momentu buvo panaudota kokia nors išankstinė apgaulė, siekiant iš anksto suklaidinti nukentėjusįjį, ar pasinaudoti jo pasitikėjimu sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorius. Todėl nenustačius apgaulės, išankstinės tyčios požymio, R. Z. veika negalėjo būti kvalifikuota kaip sukčiavimas.

2.3. Sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015, 2K-27-697/2019, 2K-26-495/2022), kuri šiuo atveju nei prokuroro buvo įrodinėjama, nei pirmosios instancijos teismo motyvuojama, t. y. nuteistojo R. Z. jokių aktyvių veiksmų iki sutarties sudarymo ir avansu piniginės sumos gavimo nebuvimas pirmosios instancijos teismo niekaip negalėjo būti pripažintas išankstine (ar apibrėžta) tyčia užvaldyti nukentėjusiojo pinigines lėšas.

2.4. Pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkti iš viso jokie duomenys, kad būtų buvusi naudojama kokia nors apgaulė prieš nukentėjusįjį prieš pasirašant, pasirašymo momentu transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartį, ar pervedant pinigus avansu. Sutartį, tokia, kokia ji buvo surašyta, perskaičiusios pasirašė abi sandoryje dalyvavusios šalys, vėliau jų turinys nebuvo pakeistas.

2.5. Be to, kaip nukentėjusysis J. P. parodė, prieš pasirašydamas sutartį įsitikino nuteistojo R. Z. asmenybe, paprašė jo asmens dokumento, tokie pirkimo-pardavimo sandoriai jam nėra kuo nors išskirtiniai. J. P. taip pat parodė, kad pats įvykdė nieko neverčiamas pavedimą, nereikalavo kokių nors užtikrinimo priemonių ir pan., avanso suma jį tenkino. Nukentėjusysis J. P., būdamas išsilavinęs asmuo, turintis verslo patirties, turėjo visas sąlygas ir galimybę suprasti sudaromos sutarties turinį bei sutarties galimo neįvykdymo teisines pasekmes, įskaitant galimybes užsitikrinti pervedamų avansų susigrąžinimą tokios sutarties neįvykdymo atveju, kuo, kaip matyti, visiškai pats nepasirūpino. Todėl nurodytų duomenų visuma negali būti laikoma esminiu apgaulės elementu sandorio sudarymo bei avanso sumokėjimo momentu, kuris apsunkintų tiek pačio asmens, t. y. R. Z. identifikavimą ar paties sandorio, t. y. transporto priemonės nepristatymo ar sumokėto avanso ir jo nesugrąžinimo fakto įrodinėjimą civilinio proceso tvarka.

2.6. Tuo būdu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo privalomo nukentėjusiojo valinių ir intelektualiųjų savybių vertinimo esminės apgaulės kriterijaus kontekste. Byloje nukentėjusiojo J. P. jokiu būdu negalima laikyti subjektu, nesuvokiančiu savo kaip civilinės teisės subjekto valios, veiksmų ir padarinių. Asmuo, dirbantis versle, sudarantis didelės ekonominės vertės sutartis, pats sprendžia apie savo veiksmų pasekmes, kadangi tokių sutarčių subjektai įprastai veikia padidinto rūpestingumo ir apdairumo sąlygomis. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ir tikrinti taip pat nukentėjusiojo veiksmus rūpestingo ir apdairaus asmens (lot. bonus pater familias) kriterijaus aspektu sutarties sudarymo bei avansinės piniginės sumos pervedimo momentu, o ne R. Z. veiksmus jau po šių įvykių ir juos – vėliau atliktus veiksmus „pritraukti“ prie būtinųjų nusikalstamos veikos požymių. Šis kriterijus kaip privalomasis civilinių teisinių sandorių subjekto standartas yra itin svarbus sprendžiant, ar prieš asmenį taikoma apgaulė (jeigu tokia kada nors būtų buvusi taikyta iš nuteistojo R. Z. pusės) peržengia ribas ir tampa esmine. Protingo ir apdairaus kreditoriaus žmogaus kriterijus įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių riziką.

2.7. Svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, taip pat yra ir nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2014, Nr. 2K-123/2014 ir kt.). Naujausioje kasacinėje praktikoje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 28 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-495/2022, 24 p. taip pat nurodoma: „<...> Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-31-788/2017, 2K-7-152-8951/2019, 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021 ir kt.).

2.8. Taigi, kaip matyti iš aukščiau nurodyto, sandorio sudarymo bei piniginės sumos avansu pervedimo metu R. Z. nepanaudojo jokios nei apgaulės, nei piktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu, tam, kad įtikintų juos sudaryti pirkimo-pardavimo sandorius bei perduotų avansą. Todėl bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleistas išankstinės apgaulės kaip esminio sukčiavimo elemento požymis atsižvelgiant į kaltinimo ribas. Tai, kad vėliau nuteistojo R. Z. veiksmai pasikeitė – pasikeitė tyčios forma, kuriai pirmosios instancijos teismas tik ir skiria nuosprendyje išimtinį dėmesį, R. Z. veiksmų sudarant transporto priemonės pirkimo sandorį ir gaunant avansu pinigines sumas nusikalstamais nedaro.

2.9. Pažymima, jog tai, kad nuteistasis R. Z. nukentėjusiojo pervestą avansu piniginę sumą panaudojo kitoms reikmėms, taip pat jokiu būdu neparodo išankstinės apgaulės ir (ar) piktnaudžiavimo požymių, nes joks teisės aktas nenustato, kad gautas avansas už prekes gali ir turėjo būti panaudotas išskirtinai bei iš karto pervedant nurodytas pinigines sumas tik nurodytos transporto priemonės įgijimui. Priešingai, panaudojimas sumokėto avanso nėra jokia neteisėta veika, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930(1) straipsnis netgi imperatyviai nustato atsiskaitymo eiliškumą gavus įplaukas. Nukentėjusiajam J. P. sudarius transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir jam sumokėjus avansą, R. Z. nukentėjusiojo atžvilgiu neturėjo jokios piniginės prievolės, įskaitant jį grąžinti.

2.10. Taigi nuteistasis R. Z. jokios apgaulės, net ir neesminės, nenaudojo sutarties sudarymo bei avansinės sumos mokėjimo momentu, tačiau pirmosios instancijos teismas suklydo ir sureikšmino nuteistojo R. Z. veiksmus jau po sandorio su nukentėjusiuoju sudarymo. Šios kategorijos bylose privalu, kad tyčia užvaldyti nukentėjusiojo turtą būtų išankstinė, todėl tolesni kaltojo asmens veiksmai (esą, nuteistasis R. Z. netęsė tolimesnės automobilio paieškos, neįmokėjo sumos automobilio pardavėjui ir t. t.), nebepatenka į BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir išankstinės nuteistojo tyčios niekaip nepagrindžia.

2.11. Pagal teismų praktiką, nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl sukčiavimo, pripažįstama, jog vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50/2013, 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012 ir kt.). Paprastojo pažado netesėjimas nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir/ar paties sandorio fakto įrodinėjimu, nesudaro apgaulės sukčiavimo sudėtyje požymio.

2.12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2002 nurodė, kad „<...> pagal bylos medžiagą išeitų, kad A. G. netesėdamas pažado suklaidino nukentėjusiuosius dėl savo ketinimų. Tam, kad būtų galima konstatuoti esant sukčiavimą, nepakanka susitarimo nevykdymo. Reikia nustatyti suklaidinimą dėl ketinimų, suklaidinimas dėl ketinimų turi būti lydimas apgaulės elementų, kurie apsunkintų asmens identifikavimą ar paties sandorio fakto įrodinėjimą. Nukentėjusiems A. G. asmenybė yra žinoma, vadinasi, dėl jos nukentėjusieji nebuvo suklaidinti. Byloje nėra jokių dokumentų, kuriuose būtų išreikštas nukentėjusiųjų suklaidinimas, apsunkinantis patenkinti nukentėjusiųjų interesus civilinio proceso tvarka, todėl ši veika negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas. <...>„ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 3 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-273/2014 taip pat išaiškino, kad „<...> vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės.“

2.13. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis yra ydingas, nes surašytas neišdėstant aiškių motyvų, kodėl teismas nevertino aukščiau nurodytų argumentų ir juos patvirtinančių kasacinės instancijos teismo išaiškinimų – nuosprendis yra nepagrįstas argumentuota visų byloje esančių duomenų analize, neišdėstyti motyvai dėl įrodymų vertinimo bei kodėl remiamasi vos keliais įrodymais, o kitais ne. Teismas faktiškai vieniems įrodymų šaltiniams (ženkliai vėlesniems veiksmams, atliktiems po sutarties sudarymo bei avanso sumokėjimo) suteikė nepagrįstą pranašumą ir išankstinę galią sprendžiant dėl apgaulės elemento. Todėl skundžiamas nuosprendis surašytas nemotyvuotai. BPK 242 straipsnio 1 dalis nustato teismui imperatyviai tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius. Gynyba baigiamosiose kalbose aptarė visumą nurodytų argumentų, kurie pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti, ir taip buvo pažeistas BPK 7 straipsnis.

2.14. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas parodymus bei byloje esančius įrodymus, neobjektyviai ir vienpusiškai, iškreipdamas jų esmę, remdamasis tik kaltinimo medžiaga ir nuosprendyje neaptardamas teisinančių įrodymų ir aplinkybių, neįvertindamas kitų svarbių aplinkybių, neobjektyviai ir vienpusiškai išnagrinėjo bylą, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir R. Z. nepagrįstai nuteisė. Dėl to teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o dėl vienpusiško bylos išnagrinėjimo veika kvalifikuota neteisingai. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie pažeidė R. Z. teises į teisingą teismą ir esmingai apsunkino jo galimybę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Nagrinėjamos bylos atveju turėjo būti laikoma, kad veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, nebuvo padaryta (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti ir kiti BPK pažeidimai. Nuteistojo gynėjas pirmosios instancijos teisme nurodė aplinkybes bei teisinius argumentus, kurių pirmosios instancijos teismas iš viso neįvertino, tačiau kuriuos buvo būtina įvertinti ir dėl jų pasisakyti (motyvuoti, kodėl jie atmetami), t. y. kad J. P. reikalavimas turi būti sprendžiamas taikant civilinės teisės, o ne baudžiamosios teisės institutą.

2.15. Nagrinėjamos bylos atveju, priešingai, nei nusprendė konstatuoti pirmosios instancijos teismas, pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis netapo probleminis ir nėra (nebuvo) jokių kliūčių nukentėjusiojo finansinį reikalavimą patenkinti civilinės teisės priemonėmis. Dėl nurodytos suformuotos teismų praktikos būtina vertinti tai, kad J. P. nesikreipė dėl pažeistų teisių gynimo civiline tvarka, t. y. civilinio proceso tvarka. Vien tai, kad R. Z. turi finansinių sunkumų iš ankstesnių teisinių santykių (jo atžvilgiu yra vedamos didelių sumų išieškojimo vykdomosios bylos), taip pat nesudaro pagrindo taikyti baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), t. y. tai, jog atitinkamos piniginės sumos išieškojimas gali užtrukti ilgiau, automatiškai nereiškia, kad tokiu atveju vienintelis galimas situacijos išsprendimas – taikoma baudžiamoji atsakomybė, ypač įvertinus tas aplinkybes, jog nuteistasis laisva valia sugrąžino nukentėjusiajam sumokėtą avansą, ko jis galėjo nedaryti. Dėl šių priežasčių negali būti sukurta situacija, kai nukentėjusysis, nebandydamas pažeistų civilinių teisių apginti civilinio proceso nustatyta tvarka, kai jis tam turėjo visas objektyvias galimybes, kreipiasi dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo kito asmens atžvilgiu, taip iš esmės siekiant įbauginti kaltinamąjį ir priversti jį įvykdyti prievolę.

2.16. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistajam R. Z. paskirtoji 1 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu, atidedant jos vykdymą 3 metų terminui, bei iš esmės parinkta bausmės rūšimi yra aiškiai per griežta ir ji paskirta neatsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardintas aplinkybes, bei į BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas apie bausmės paskirtį. Bausmės skyrimo motyvai yra ydingi – pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmę paprasčiausiai nurodo, kad „bausmės paskirtis, įtvirtinta BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekta R. Z. už BK 182 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausią laisvės atėmimo bausmę dėl recidyvinio elgesio, kurios dydis dėl kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatytinas arčiau minimalios ribos“, kas iš esmės parodo, kad nuosprendis dėl bausmės parinkimo iš viso yra be motyvų.

2.17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. Z. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), paskirtas administracines pinigines nuobaudas yra sumokėjęs, kas patvirtina, kad R. Z. prisiima atsakomybę už elgesio taisyklių pažeidimus, brandaus amžiaus, vedęs, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, duomenų, kad būtų registruotas priklausomybės ligų įskaitoje, byloje nėra, žalą nukentėjusiajam atlygino. Tai reiškia, kad kaltininko asmenybę pats teismas iš esmės įvertino teigiamai, ir kad jis turi tvirtus socialinius ryšius.

2.18. Pirmosios instancijos teismas konstatuoja veiksmus dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo kaip atliktus 2020 metais, t. y. šios bylos nagrinėjimo momentu jau praėjo nemažas laikotarpis nuo atitinkamų veiksmų atlikimo, visi ankstesni nuteisimai buvo priimti dėl ankstesnių, nei šios bylos įvykių, o duomenų, kad po šios bylos įvykių būtų pradėta kokių nors naujų ikiteisminių tyrimų, nėra, kas taip pat patvirtina, kad nuteistasis įvertino ankstesnį savo neigiamą elgesį ir veiksmus, pasitaisė bei jų jau ilgą laiką nekartoja. Inkriminuota veika nėra smurtinio pobūdžio ir nesukėlė sunkių pasekmių, BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra nusikaltimas nuosavybei, o tai rodo mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį, kad jis būtų nuteistas pačia griežčiausia laisvės atėmimo sankcija.

2.19. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir paskirti adekvačią bei teisingą bausmę R. Z. (jeigu pripažins jį kaltu dėl veikos padarymo), t. y. įvertinus nurodytas aplinkybes, R. Z. atžvilgiu parinktoji griežčiausia terminuota laisvės atėmimo bausmė turi būti pakeista švelnesnės rūšies bausme – laisvės apribojimu, jos terminą nustatant artimiausią minimaliam. Pažymima, kad nusikalstama veika nebuvo smurtinio pobūdžio, nebuvo susijusios su kokiomis nors agresyvų elgesį žyminčiomis itin pavojingomis visuomenei aplinkybėmis, kas tiesiogiai rodytų R. Z. buvimo visuomenėje pavojingumą. Atlikti veiksmai nebuvo padaryti sunkinančiomis atsakomybę aplinkybėmis, nesukėlė sunkių pasekmių, bylose, kuriose R. Z. buvo kaltinamas, nukentėjusiųjų patirtos žalos arba didžiąja dalimi jau padengtos, arba visiškai (kaip šios bylos atveju) atlygintos. Viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu R. Z. atvykdavo į visas apklausas, atsakingai dalyvavo procese, nepažeidinėjo paskirtos kardomosios priemonės, procesui netrukdė ir savo elgesiu pateisino teisėsaugos institucijų ir teismo pademonstruotą pasitikėjimą. Būtent švelnesnės bausmės rūšies, nustatant jos terminą iki artimiausios sankcijos žemutinei ribai, šiuo atveju atitiktų teisingumo principą ir būtų pakankamas ne tik nubausti R. Z., bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

2.20. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimo, paskyrė baudžiamojo poveikio pareigas, įpareigojant R. Z. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o netekus darbo registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nemotyvavęs tokių pareigų būtinumo ir reikalingumo, nenurodė, kaip jos gali padėti įgyvendinti bausmės tikslus ir ar apskritai jos būtinos šiems tikslams įgyvendinti, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes, t. y. tinkamai jos neindividualizavo.

2.21. Bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. Kaip pažymėjo ir pats pirmosios instancijos teismas, „R. Z. nuteisiamas už vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, kurią įvykdė dar 2020 m. R. Z. yra brandaus amžiaus, savanoriškai atlygino žalą nukentėjusiajam, stengiasi dirbti, galimų naujų jo nusikalstamų veikų padarymo šiuo metu teismas nenustatė.“, kas akivaizdžiai parodo, kad tokios parinktos papildomos baudžiamojo poveikio pareigos ne tik kad netikslingos, bet ir nesusijusios su bausmės tikslais. Nustatant baudžiamojo poveikio pareigas turi būti atsižvelgta ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ir visos teisės normos negali būti taikomos aklai, neatsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus, o jų taikymas negali pažeisti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, bet ir į visumą aplinkybių, kaltės laipsnį, kaltininko asmenybę, veiksmus ir aplinkybes po nagrinėjamo įvykio. Taigi pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių reikalavimų ir netinkamai pritaikė baudžiamojo poveikio pareigas.

Šalies argumentai

2.22. Pirmosios instancijos teismas nesprendė bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo gynėjo, atmesdamas gynėjo prašymą dėl BK 37 straipsnio taikymo nuteistajam R. Z., neišdėstė jokių motyvuotų išvadų, kodėl „<...> Pagrindo atleisti R. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės teismas nenustatė.“ (BPK 305 straipsnio 3 dalies 4 punkto, 6 dalies pažeidimas). Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

2.23. R. Z. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius teisės principus, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Nagrinėjamos bylos kontekste jokia žala nebuvo padaryta, t. y. nukentėjusiajam jo sumokėtas avansas buvo sugrąžintas. Tai patvirtina byloje ir kita surinkta medžiaga, nors nukentėjusysis J. P. iš pradžių teigė, kad byloje teiks civilinį ieškinį, tačiau toks taip ir nebuvo pateiktas.

2.24. R. Z. ikiteisminiame tyrime pirmą kartą apklaustas buvo 2021 m. sausio 19 d., tuo tarpu nukentėjusiajam dar prieš tai – 2020 m. liepos 1 d. el. laišku R. Z. informavo, kad avansą grąžins, 2020 m. liepos 1 d., 2020 m. liepos 29 d. papildomai informavo, kad kol kas negavo lėšų, dėl ko užtrunka su avanso sugrąžinimu ir, kaip matyti galiausiai iš bylos medžiagos, R. Z. ne tik grąžino avansą, bet ir sumokėjo palūkanas. Tokiu būdu kyla pagrįstas klausimas, jeigu jis jau taip siekė iš anksto padaryti nurodytą nusikalstamą veiką ir užvaldyti nukentėjusiojo pinigines lėšas, kam jam reikėjo jį grąžinti bei dar papildomai mokėti palūkanas, ar žadėti grąžinti avansu gautą sumą, kai dar nebuvo žinoma apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.

2.25. Taigi šios bylos atveju jokia reali žala, o taip pat nukentėjusiojo J. P. teisėms ir pareigoms, padaryta nebuvo (priešingai, nuteistasis papildomai sumokėjo mokėjimo palūkanas bei atlygino nukentėjusiajam ikiteisminiame tyrime patirtas atstovavimo išlaidas), jam jokia forma taip pat nebuvo užkirstas ar apsunkintas savo teisių gynimas civilinio proceso tvarka. Todėl, jei teismas vertintų, jog ši veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, ji iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-693/2015). Todėl R. Z. padarytos veikos požymius galima pripažinti tik formaliai egzistuojant, veika iš esmės nepadarė žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ir nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, todėl ji turi būti vertinama kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

2.26. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino to, kad visa bylos medžiaga nukentėjusiojo atstovui buvo žinoma (jis su ja buvo susipažinęs dar užbaigus ikiteisminį tyrimą), t. y. jis rašė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, už tai nurodytas nukentėjusiojo patirtas išlaidas (o kartu ir reikalautas kitas sumas) nuteistasis R. Z. atlygino, todėl tolimesnis darbas nereikalavo didelių sąnaudų; nukentėjusiojo atstovas bylą nagrinėjant pirmąja instancija jokios esminės ar nukentėjusiajam būtinos ir reikalingos teisinės pagalbos nesuteikė, jokių prašymų byloje neteikė, teuždavė kaltinamajam vos vieną klausimą dėl nuteistojo avanso sugrąžinimo aplinkybių, kurios ir taip buvo visiškai aiškios iš bylos rašytinių duomenų. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad byloje teiks papildomą ieškinį, tačiau ir tokio per visą procesą taip ir nepateikė. Taigi iš esmės nukentėjusiojo atstovo dalyvavimas net nebuvo būtinas, nes kaltinimą palaikė prokuroras. Nukentėjusiojo atstovas dalyvavo dviejuose teisiamuosiuose posėdžiuose, kuriuose iš esmės buvo nagrinėjama byla (2023 m. gegužės 31 d. – 1.5 val., 2023 m. rugsėjo 18 d. – 45 min.) (kiti du teismo posėdžiai neįvyko dėl paties nukentėjusiojo atstovo negalėjimo dalyvauti, antrasis dėl nuteistojo klaidos). Pažymima, kad pagal baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamus maksimalius dydžius, už vieną atstovavimo teisme valandą nustatytas vos 0,1 koeficientas.

2.27. Be to, ši baudžiamoji byla yra nedidelės apimties, byla nėra itin sudėtinga, nepareiškus civilinio ieškinio, nereikalavo ypatingo pasiruošimo, medžiagos rinkimo, kuri nebuvo papildomai renkama. Taigi, nukentėjusiajam suteiktų teisinių paslaugų apimtis šioje byloje yra (buvo) susijusi tik su paprastu dalyvavimu procese, bet ne su kokių nors reikšmingų nukentėjusiajam būtinos ir reikalingos teisinės pagalbos teikimu ar byloje kilusių kokių nors klausimų, kurių išsprendimui būtų buvusios reikalingos atstovo teisinės paslaugos. Pažymima, kad ir nukentėjusiojo patirtos išlaidos nėra protingos, pvz., 2023 m. gegužės 31 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad suteiktas teisines paslaugas sudarė: susipažinimas su byla – net 4 valandos, pasirengimas teismo posėdžiui – 3 valandos, o 2023 m. rugsėjo 18 d. teisiamojo posėdžio metu pateikė dėl papildomų bylinėjimosi išlaidų – 404 eurus. Kyla pagrįstas klausimas, ką atstovui reikėjo tiek laiko pažindintis bei rengtis bylai, kai byloje jokia nauja ir papildoma medžiaga nebuvo surinkta, jis jau ikiteisminio tyrimo metu susipažino su visa bylos medžiaga, o tokias ikiteisminiame tyrime patirtas nukentėjusiojo išlaidas nuteistasis atlygino taip pat iki bylos teisme.

2.28. Apibendrinant teigiama, kad nurodytos aplinkybės nesudaro pagrįsto ir teisėto pagrindo priteisti dar papildomai net 1 694,00 Eur dydžio išlaidas už advokato kaip atstovo paslaugas šioje baudžiamojoje byloje, nes jos yra aiškiai per didelės, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų bei teismų praktikoje paprastai priteisiamų pinigų sumų proceso išlaidoms atlyginti dydžių, įvertinus advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, t. y. teismas turi teisę, tačiau neprivalo iš kaltinamojo priteisti nukentėjusiajam visas jo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas gali ir sumažinti iš kaltinamojo priteistinų nukentėjusiojo patirtų išlaidų dydį (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo J. P. atstovas advokatas Ričardas Suslavčius prašo netenkinti nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1221-716/2023 bei priteisti iš apelianto R. Z. visas apeliacinėje instancijoje nukentėjusiojo J. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 847 Eur, kurias detalizuojantys duomenys yra pateikiami kartu su PVM sąskaita faktūra.

3.1. Atsiliepime į skundą nurodomos pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, pateikiama aktuali teismų praktika sukčiavimo bylose. Teigiama, jog nagrinėjamu atveju nebuvo apribota nukentėjusiojo galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, kaltinamasis aktyviai nesislapstė nuo nukentėjusiojo, pripažįsta prievolę grąžinti už automobilius sumokėtus pinigus. Tačiau nukentėjusiojo galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Vien tai, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-895/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-25-495/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-495/2022). Šios aplinkybės suponuoja tokį kaltinamojo veikos pavojingumą, kuris atitinka baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) kriterijus. Savo veiksmais kaltinamasis sudarė tokią situaciją, kai nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimo būdas buvo esmingai apsunkintas, todėl nepaisant to, kad nukentėjusysis atsisakė reikšti civilinį ieškinį, nuteistojo veika pagrįstai pripažinta nusikalstama dėl vykdyto nukentėjusiojo klaidinimo pasisavinant pinigus.

3.2. Dėl atstovavimo išlaidų nurodoma, jog teismas 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu pripažino, kad nukentėjusiajam teisinės paslaugos buvo teikiamos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Nukentėjusysis kartu su atstovu advokatu rengė pareiškimą dėl nusikalstamos veikos padarymo, teikė prašymus teismo posėdžio metu, todėl yra pagrindas nukentėjusiajam J. P. priteisti visas patirtas ir prašomas bei įrodymais pagrįstas proceso išlaidas dėl advokato kaip atstovo dalyvavimo procese. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, jog nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti yra priteistos pagrįstai, todėl nėra pagrindo priteistų proceso išlaidų dydžio mažinimui.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovas bei prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

Žemesnės instancijos teismas

5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu prašoma išteisinti nuteistąjį R. Z. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, priešingu atveju – atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), taip pat sumažinti priteistas atstovavimo išlaidas, skirti švelnesnę bausmę.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį

6. BK 182 straipsnyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apgaulė sukčiavime naudojama siekiant įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Jai būdingi požymiai: praeities ar dabarties faktų iškreipimas, ateities įvykių klaidingas pateikimas siekiant suklaidinti nukentėjusįjį ar asmenį, kuriam patikėtas turto ar turtinės teisės valdymas, ir pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, panaikinimą ar išvengimą turtinės prievolės, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių.

8. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, ir to nori.

9. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-31-788/2017, 2K-7-152-895/2019, 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021 ir kt.).

10. Pabrėžtina, kad civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021). Iš sutarčių kilusios prievolės nevykdymas savaime nesukelia baudžiamosios atsakomybės, tačiau civilinio delikto atveju asmuo elgiasi sąžiningai, neklaidina kitos šalies, nenuslepia nuo jos esminių aplinkybių ir prievolės neįvykdo dėl objektyviai susiklosčiusių nepalankių verslo aplinkybių ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-523/2013).

11. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Vien tas faktas, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-495/2022, 2K-7-25-495/2020, 2K-170-895/2018, 2K-385-942/2017).‏‏‎

12. Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017).‏‏‎

Žemesnės instancijos teismas

13. Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas (pvz., paimamas avansas už darbus, kurių kaltininkas neketina atlikti) padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pasitikėjimo pagrindą. Tokie tarpusavio pasitikėjimu grįsti santykiai gali atsirasti, be kita ko, ir šalių sutarties pagrindu. Vienas iš apgaulės piktnaudžiaujant pasitikėjimu būdų yra kaltininko pateikimas apie save tikrovės neatitinkančios informacijos, pavyzdžiui, kad jis užsiima tam tikrų paslaugų teikimu.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nuteistojo R. Z. veiksmuose sukčiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Žemesnės instancijos teismas

15. Kaip nustatyta byloje, R. Z., veikiantis pagal individualią veiklą Nr. (duomenys neskelbtini), su J. P. 2020 m. sausio 8 d. pasirašė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį IZA Nr. 2020/01/08-001, kuria jis įsipareigojo iš Amerikos pristatyti J. P. sutartyje nurodytą automobilį – „Chevrolet Volt“, Premier komplektacijos, JAV gamintojo, 2016 m., už kainą iki 18 500 Eur, sutartyje nustatyta, kad po šios sutarties pasirašymo per 2 kalendorines darbo dienas pirkėjas pardavėjui sumoka 13 000 Eur avansą. Sutartyje taip pat buvo išaiškintos pirkėjo ir pardavėjo teisės bei atsakomybė (1 t., b. l. 57-58). Automobilio komplektacijos aprašymas patvirtina, kokį automobilį norėjo įsigyti J. P. (1 t., b. l. 59-60). Iš sąskaitos-faktūros IZA Nr. 0012 /2020/01/06 matyti R. Z. išrašyta sąskaita-faktūra J. P. dėl 13 000 Eur avanso sumokėjimo už automobilį 2017 m. „Chevrolet Volt“, Premier komplektacija, JAV gamintojo, 2016 modelis, pagal pirkimo-pardavimo sutartį IZA Nr. 2020/01/08-001, nurodytas pardavėjo sąskaitos numeris – (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 61-63). Mokėjimo išrašas patvirtina, kad iš J. P. sąskaitos, esančios AB DNB banke, 2020 m. sausio 9 d. R. Z. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesti 13 000 Eur kaip avansas pagal sutartį IZA Nr. 2020/01/08-001 (1 t., b. l. 64-66). Byloje esantis banko sąskaitos išrašas, tyrimo metu apžiūrėtas kitų objektų apžiūros protokolu taip pat patvirtina, kad Bulgarijos Respublikos prokuratūros Varnos apygardos prokuratūra, įvykdžiusi Europos tyrimo orderį, pateikė R. Z. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios ICARD AD banke, išrašą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 3 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d. Jame užfiksuota, kad 2020 m. sausio 9 d. į minėtą sąskaitą iš J. P. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) buvo gauta 13 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant avansas pagal sutartį IZA Nr. 2020/01/08-001 (3 t., b. l. 139; 4 t., b. l. 26-191; 5 t., b. l. 4-49).

16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad sutarties sudarymo ir piniginės sumos avansu įgijimo momentu buvo panaudota kokia nors išankstinė apgaulė, siekiant iš anksto suklaidinti nukentėjusįjį, ar pasinaudoti jo pasitikėjimu sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorius, todėl, nenustačius apgaulės, išankstinės tyčios požymio, R. Z. veika negalėjo būti kvalifikuota kaip sukčiavimas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė aplinkybes, kurių pagrindu konstatavo, kad R. Z. neketino vykdyti minėtos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, tai, kaip pasireiškė R. Z. apgaulė nukentėjusiojo J. P. atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų papildomai visa apimtimi nebekartoja, tačiau išankstinės nuteistojo tyčios sukčiauti buvimo vertinimo kontekste papildomai akcentuoja esmines aplinkybes, rodančias jo išankstinę tyčią apgaule sudarius automobilio pirkimo-pardavimo sutartį su nukentėjusiuoju iš jo pasisavinti sutarties vykdymui avanso forma pervestą pinigų sumą – 13 000 Eur.

18. Pirkimo-pardavimo sutarties IZA Nr. 2020/01/08-001 7.1. punkte nustatyta, kad po šios sutarties pasirašymo per 2 kalendorines darbo dienas pirkėjas pardavėjui sumoka 13 000 Eur avansą, 4.1. punkte nustatyta, kad užsakytą automobilį pardavėjas privalo pristatyti į savo sandėlius per 6-9 savaičių laikotarpį ir perduoti pirkėjui 2-4 kalendorinių dienų laikotarpyje, jei nesuderinta kitaip, automobilio pristatymo ir perdavimo pirkėjui termino skaičiavimo pradžia yra diena, kai pirkėjas sumoka avansą, 2.1.3. punkte nustatyta, kad pardavėjas įsipareigoja grąžinti sumokėtus pinigus (avansą) per 5 darbo dienas, jeigu pareikšta pretenzija pagal šios sutarties sąlygas, nurodytas 2.4.3 ir 8.4 punktuose. 2.4.3. punkte nustatyta, kad pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti atlyginti nuostolius bei grąžinti sumokėtą avansą, jeigu pardavėjas pažeisdamas sutartį neperduoda pirkėjui prekės ilgiau kaip 30 dienų, 8.4.1. punkte nustatyta, kad pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį dėl pardavėjo kaltės, kai pardavėjas vėluoja perduoti pristatytą į Lietuvos Respublikos muitinės sandėlius automobilį pirkėjui ilgiau kaip 30 dienų (1 t., b. l. 57-58).

19. Teisėjų kolegija, vertindama, ar R. Z. veiksmuose yra BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, visų pirma pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad R. Z. būtų iš tikrųjų pirkęs sutarties reikalavimus atitinkantį automobilį, kad jis būtų sumokėjęs JAV pardavėjui pinigus už automobilį, bei kad jis buvo kraunamas transportavimui į Lietuvą, t. y. kad R. Z. būtų sąžiningai vykdęs sutartį, nors nuteistasis tikino būtent apie tai. Nors automobilis pagal sutartį turėjo būti pristatytas 2020 m. kovo mėnesio pradžioje, tačiau tai nebuvo padaryta, nuteistasis ilgą laiką nepateikė nukentėjusiajam jokios informacijos, su juo nepavyko susisiekti. Kovo mėnesio pabaigoje R. Z. parašė, kad automobilis nupirktas, laukia pakrovimo, vėliau nurodė, kad automobilis nupirktas, bet dar neišsiųstas, tačiau liepos mėnesį R. Z. pripažino, kad automobilis nebuvo nupirktas (1 t., b. l. 53-56). Taigi nukentėjusiajam J. P. rašyti elektroniniai laiškai, kuriuose nuteistasis tikino, kad automobilis nupirktas, atiduotas transportavimui, vėliau aiškino, kad automobilis vis dėlto neišsiųstas dėl karantino ir kt. pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinti kaip melagingi, nes R. Z. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad automobilis būtų R. Z. nupirktas, kad jis būtų sumokėjęs pinigus pardavėjui JAV, kad jis buvo kraunamas transportavimui į Lietuvą. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad tik rezervavo automobilį, tačiau pinigų nemokėjo, taip patvirtindamas, kad melavo nukentėjusiajam apie nupirktą automobilį, kuris perduotas transportavimui, bei melavo apie visas kitas aplinkybes, dėl kurių automobilio nepavyksta pristatyti. Byloje esanti „Auction Export“ internetinio puslapio apžiūra patvirtina, kad užsakant automobilį per „Auction Export“ svetainę turi būti sumokamas užstatas, o įvykus sėkmingam pirkimui per 3 dienas turi būti atsiskaitoma. Automobilio pristatymo procesas pradedamas tik tada, kai visas mokėjimas už įsigytą transporto priemonę bus įskaitytas į įmonės „Auction Export“ sąskaitą. Taigi, kaip pagrįstai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, R. Z., suprasdamas savo veiksmus, neatlikęs nei avanso, nei viso apmokėjimo „Auction Export“, klaidindamas J. P., kad automobilis Lietuvoje bus balandžio 6 d., meluodamas apie kliūtis sutarties įvykdymui, neketino vykdyti pirkimo-pardavimo sutarties, kurią pasirašė su J. P., kadangi jokių realių veiksmų, kad sutartį įvykdytų, neatliko. Byloje esantis R. Z. Bulgarijoje atidarytos banko sąskaitos išrašas taip pat patvirtina, kad jokių mokėjimų „Auction Export“ iš R. Z. sąskaitos atlikta nebuvo, priešingai, iš J. P. gautas 13 000 Eur avansas buvo išleistas asmeninėms R. Z. reikmėms (5 t., b. l. 44-49). Nuteistojo R. Z. paaiškinimų patikimumo vertinimo kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis tyrimo metu nukentėjusiajam J. P. aiškino, kad automobilį padės parsivaryti jo pusbrolis, gyvenantis JAV, tačiau byloje esantis tarnybinis pranešimas patvirtina, kad R. Z. nei pusbrolių, nei pusseserių neturėjo ir neturi, niekas iš R. Z. giminaičių nėra deklaravęs gyvenamosios vietos už Lietuvos Respublikos ribų, ką patvirtina byloje esantys Vidaus reikalų ministerijos duomenų bazės išrašai (5 t., b. l. 175-185), nuteistasis taip pat neleido J. P. pačiam parsigabenti tariamai nupirktą automobilį, teigdamas, kad tai neva pažeistų sutarties reikalavimus. Nors teismo posėdžio metu R. Z. teigė, kad automobilių verslu užsiima daugiau kaip 30 metų, yra dirbęs su ne viena įmone užsienyje, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. Z. realiai jokios automobilių prekybos veiklos nevykdė – VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo raštas patvirtina, kad UAB „L.“ vardu transporto priemonės 2019-2020 metais neįregistruotos ir neišregistruotos. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, tai, kad R. Z. nebuvo sumokėjęs už automobilį, kurį, kaip pats teigė, buvo rezervavęs „Auction Export“, tačiau J. P. jau buvo nurodęs tikslias datas, kada automobilis turi būti atgabentas į Lietuvą, nors automobilis dar nepriklausė R. Z., tačiau nuteistasis jau tariamai rūpinosi automobilio eksportu į Lietuvą, nurodydamas J. P., jog automobilis 2020 m. kovo 3 d. buvo pakrautas į keltą, o balandžio 6 d. planuojamas automobilio transportavimas į Klaipėdos uostą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog R. Z., neatlikęs jokių mokėjimų „Auction Export“, ką ir pats patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, realiai jokio automobilio J. P. iš „Auction Export“ įmonės neužsakė, nenupirko ir suprato, kad automobilis J. P. nebus ir negali būti pristatytas, o išleisdamas savo reikmėms J. P. sumokėtą 13 000 Eur avansą, suprato, kad jei ir buvo ar būtų užsakęs „Auction Export“ įmonėje J. P. pageidaujamą automobilį, realiai nebūtų galėjęs už automobilį atsiskaityti, jį pristatyti J. P. ar grąžinti jam sumokėtą avansą. Taigi, nustačius minėtas aplinkybes, taip pat tai, jog nuteistajam R. Z. sumokėtas 13 000 eurų avansas už automobilį pagal sudarytą civiliniais teisiniais santykiais grindžiamą sutartį grąžintas nebuvo, dėl tokio nuteistojo elgesio tiek teikiant melagingą informaciją dėl neva jau nupirkto Amerikoje automobilio, tiek vėliau pripažįstant sutarties neįvykdymo faktą ir vėl teikiant melagingus pažadus grąžinti avansą, yra pagrindas pripažinti, kad R. Z. sudarytos sutarties vykdyti net ir neketino ir akivaizdžiai elgėsi ne pagal jos turinį.

20. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes neturi pagrindo abejoti, kad R. Z., siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, melagingai pažadėjo J. P. padėti iš Jungtinių Amerikos Valstijų įgyti automobilį „Chevrolet Volt“, po ko, neketindamas savo įsipareigojimų vykdyti, 2020 m. sausio 8 d. pasirašė su J. P. automobilio pirkimo - pardavimo sutartį IZA Nr. 2020/01/08-001, kuria R. Z. melagingai įsipareigojo nupirkti, transportuoti ir perduoti J. P. automobilį, bei pasirašė ir pateikė J. P. sąskaitą-faktūrą IZA Nr. 0012/2020/01/06 dėl 13 000 Eur avanso už minėtą automobilį sumokėjimo. J. P. 2020 m. sausio 9 d. pervedus į R. Z. sąskaitą 13 000 Eur avansą, R. Z. per minėtą sutartyje nurodytą terminą nuo avanso sumokėjimo minėto automobilio nenupirko ir J. P. nepristatė. Tęsdamas nusikalstamą veiką bei siekdamas atitolinti J. P. kreipimąsi į teisėsaugos institucijas, R. Z. tyčia klaidino nukentėjusįjį 2020 m. vasario 19 d., 2020 m. kovo 9 d., 2020 m. kovo 23 d. elektroniniais laiškais, melagingai jam pranešdamas apie sutarties vykdymą, t. y. kad minėtas automobilis neva jau nupirktas ir kraunamas transportavimui, ar kad jau pakrautas į keltą transportavimui, po ko pateikė melagingą 2020 m. birželio 30 d. pranešimą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad tiekėjai informavo jį, jog dėl pasaulinės koronaviruso pandemijos negali patiekti minėto automobilio, bei kad jis nevėliau kaip iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. grąžins J. P. sumokėtą 13 000 Eur avansą, tačiau šio įsipareigojimo taip pat nevykdė, tokiu būdu R. Z. apgaule savo naudai įgijo svetimą J. P. priklausantį turtą – 13 000 Eur pinigų sumą, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip sukčiavimas.

21. Nurodytų aplinkybių kontekste R. Z. veiksmų visuma, be kita ko, tai, kad jis, priėmęs iš nukentėjusiojo J. P. 13 000 Eur avansą, neatliko visiškai jokių veiksmų pagal sutartį, t. y. nepirko automobilio ir jo nepristatė, melavo apie su sutarties vykdymu susijusias aplinkybes, galiausiai pripažinęs, kad automobilio nėra galimybės pristatyti, negrąžino už automobilį sumokėtų pinigų, taip nesilaikydamas jokių savo sutarties nuostatų, rodo, kad sandoris – sutartis dėl automobilio pirkimo-pardavimo buvo sudarytas dėl apgaulės ir yra niekinė, nes R. Z. neketino šia sutartimi sukurti iš sutarties kylančių teisių ir pareigų bei tokiu būdu apgaudamas pirkėją – nukentėjusįjį J. P., neteisėtai pasisavino jo pervestą 13 000 Eur sumą, kurią panaudojo ne pagal sutartį automobilio pirkimui, o savo reikmėms. R. Z. apgaulė sudarant sutartį pasireiškė būtent tuo, kad jis neketino vykdyti sutarties, ko nukentėjusysis negalėjo žinoti, t. y. apgavo nukentėjusįjį dėl savo ketinimų. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo apeliacinio skundo argumentui, kad nuteistojo veiksmai laikytini civiliniu deliktu, nes, kaip minėta, tuo atveju, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti, tokie veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, požymius. Todėl šiuo atveju klausimas, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, nėra aktualus, nes nelaikytina, kad niekinio sandorio pagrindu tarp šalių – R. Z. ir J. P. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Kita vertus, net ir nustačius aplinkybę, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, tai nepaneigia nuteistojo veiksmų kaip nusikalstamų, nagrinėjamu atveju nustačius jo veiksmuose BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, be kita ko, nuteistojo neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam padarytą žalą. Šiuo atveju tik pastebėtina, jog net ir nustačius, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta išreiškiant tikrąją šalių valią, t. y. nenustačius sutarties negaliojimo pagrindų, tačiau įvertinus Lietuvos antstolių rūmų pateiktą informaciją apie tai, kad R. Z. atžvilgiu iki 2020 m. liepos 16 d. buvo pradėtos 38 vykdomosios bylos ir pagal jas buvo vykdomas 939 191,92 Eur sumos išieškojimas (1 t., b. l. 67-71), kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam bandant gintis civilinėmis teisinėmis priemonėmis jam padarytos žalos atlyginimas būtų ne tik apsunkintas, bet ir praktiškai neįmanomas, kas šiuo atveju sustiprina teismo poziciją dėl esminės apgaulės BK 182 straipsnio prasme panaudojimo prieš nukentėjusįjį sudarant automobilio prikimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent visuma nurodytų aplinkybių, be kita ko, tai, kad nuteistasis R. Z. kaip individualią veiklą vykdantis asmuo iš tikrųjų automobilių ieškojimu, pirkimu ir pristatymu iš užsienio profesionaliai neužsiima, tačiau internetinėje erdvėje teikė skelbimus, kad prekiauja automobiliais iš Amerikos, jis nuo pat sutarties sudarymo nesilaikė jokių savo paties sutarties nuostatų, nuo pat pradžių nuosekliai melavo dėl automobilio pirkimo ir pristatymo nukentėjusiajam, melavo dėl kitų su sutarties vykdymu susijusių aktualių aplinkybių, išleido nukentėjusiojo avansą – 13 000 eurų savo reikmėms, negrąžino šių pinigų nukentėjusiajam po to, kai pripažino, kad automobilio pristatymas nebėra galimas, nors pinigus melagingai grąžinti žadėjo, tačiau tą padarė tik po to, kai jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. nuteistojo pasitelktos apgaulės pobūdis, sukčiavimo mechanizmas rodo – apie tai pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, – kad R. Z. jau automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu turėjo išankstinę tyčią veikti nusikalstamu būdu, įtraukiant nukentėjusįjį į tariamus civilinius teisinius santykius, taip pasisavinant iš jo automobilio pirkimui perduotus pinigus – 13 000 eurų. Šiuo atveju aplinkybė, kad R. Z., apgaule sudarydamas automobilio pirkimo-pardavimo sutartį su nukentėjusiuoju, neketino jos vykdyti ir siekė pasisavinti iš nukentėjusiojo automobilio pirkimui skirtus pinigus, rodo esminę nuteistojo apgaulę, nes žinodamas apie tai nukentėjusysis sutarties nebūtų sudaręs ir pinigų nuteistajam nebūtų perdavęs, šio nusikalstamo nuteistojo ketinimo nukentėjusysis negalėjo žinoti, todėl laikytina, kad jis turtinę žalą patyrė ne dėl neatidumo sudarant sutartis, kaip nepagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, o dėl R. Z. nusikalstamos veikos. Kaip minėta, R. Z. viešojoje erdvėje teikė skelbimus, jog jis prekiauja automobiliais iš Amerikos, šias aplinkybes nukentėjusysis su R. Z. aptarė telefonu, vėliau buvo pasirašyta rašytinė automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. Prieš pasirašant sutartį nukentėjusysis įsitikino R. Z. kaip pasirašančio sutartį asmens tapatybe, sumokėjo R. Z. avansą už automobilį pavedimu. Taigi, šiuo atveju nukentėjusysis atliko įprastus ir pakankamus veiksmus sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, kurie jam jokio įtarimo nesukėlė ir akivaizdu, kad jokio itin nerūpestingo nukentėjusiojo elgesio sudarant sutartį ir pervedant avansą už automobilį šiuo atveju nenustatyta.

Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

22. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma išspręsti klausimą dėl BK 37 straipsnio taikymo ir atleisti R. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

23. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Įstatymas nepateikia detalesnių nuorodų, kokie požymiai turėtų ar galėtų lemti veikos pripažinimą mažareikšme. Teismų praktikoje aiškinama, kad nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai) požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-112-648/2022, 2K-195-976/2022, 2K-27-976/2023, 2K-68-976/2023 ir kt.). Taigi, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017).

24. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015).

25. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., nusprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).‏‏‎

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. Z. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – J. P. priklausančias pinigines lėšas – 13 000 eurų, veika padaryta tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, su nukentėjusiuoju apgaule sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, neketinant jos vykdyti ir dar ilgą laiką pateikiant nukentėjusiajam melagingus duomenis apie sutarties vykdymo aplinkybes. Šios aplinkybės rodo, jog R. Z. padaryta veika yra pavojinga visuomenei ir pažeidžia įstatymo saugomas vertybes, apgaule pasisavinta pinigų suma yra pakankamai didelė. Vien tai, kad šioje byloje nukentėjusysis J. P. nebuvo pareiškęs civilinio ieškinio, o R. Z. prasidėjus ikiteisminiam tyrimui galiausiai grąžino nukentėjusiajam iš jo pasisavintus pinigus, nesumažina padarytos veikos pavojingumo tiek, kad būtų galima ją pripažinti mažareikšme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. Z. nukentėjusiajam grąžintus pinigus vertino tik kaip atgailą, kadangi jo padaryta sukčiavimo veika jau buvo baigta, taigi ir žala jau buvo padaryta, o aplinkybę, kad R. Z. savanoriškai atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, teismas įvertino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi, šiuo atveju R. Z. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų, tiek ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, be kita ko, veika padarytos žalos dydį, nusikaltimo dalyką ir motyvą, pasitelktos apgaulės formą ir būdą, rodo, kad R. Z. padaryta sukčiavimo veika yra pavojinga, atitinka rūšinį BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl apeliacinio skundo prašymas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, pripažinti mažareikšme atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrindo atleisti R. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės taip pat nenustatė, vertino, jog R. Z. padaryta veika yra pavojinga, šiuo atveju nepakankamai išsamūs motyvai dėl nurodyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nesudaro pagrindo teismo nuosprendį vertinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistajam R. Z. paskirta 1 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu, atidedant jos vykdymą 3 metų terminui, bei iš esmės parinkta bausmės rūšimi yra aiškiai per griežta, paskirta neatsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardintas aplinkybes bei į BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas apie bausmės paskirtį, bausmės skyrimo motyvai yra ydingi.

28. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas bei teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų, šiame įstatyme išdėstytų nuoseklia tvarka ir taip sudarančių bendrą bausmės paskirtį, visumą.

29. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms minėtoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-334-699/2017). Be šių esminių bausmės skyrimo pagrindų tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

30. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Konstitucinėje bei kasacinėje jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016; 2K-209-222/2018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

31. Už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą baudžiamasis įstatymas numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto, laisvės atėmimo iki trejų metų bausmes.

32. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog R. Z. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu 1 metamas, BK 75 straipsnio 1, 2 dalies 5 dalies 5, 7 ir 8 punktų pagrindu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant R. Z. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti dirbą, o netekus darbo registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

33. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, baudžiamąją atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Nustatyta, kad R. Z. tiesiogine tyčia padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis); praeityje iki šios nusikalstamos veikos padarymo R. Z. buvo teistas vieną kartą, nusikaltimą padarė esant neišnykusiam teistumui, šiuo metu dar teistas ir iš esmės dėl analogiškos nusikalstamos veikos padarytos iki nusikalstamos veikos šioje byloje padarymo, teistumas neišnykęs, kas charakterizuoja jo asmenybę, per pastarųjų penkerių metų laikotarpį administracine tvarka baustas dvidešimt kartų, paskirtas pinigines nuobaudas yra sumokėjęs; R. Z. yra brandaus amžiaus, vedęs, teismui teigė dirbantis MB „L. S.“ vadovu, turintis nuolatinę gyvenamą vietą; jo atsakomybę lengvina tai, kad jis savanoriškai atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o sunkina tai, kad R. Z. nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos nustatytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimo nuteistajam buvo tikslinga pagal BK 182 straipsnio 1 dalies sankciją skirti griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad paskirtos kitos alternatyvios bausmės galėtų pasiekti bausmės tikslus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog laisvės atėmimo bausmė R. Z. laikytina proporcinga, adekvačia ir tinkama bausme. Pažymėtina, kad R. Z. skirta mažesnė nei BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis, artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė, t. y. vieneri metai.

35. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas veiksmingiausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinimo poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Teismas, parinkdamas ir skirdamas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, paprastai įvertina galimą jų poveikį nuteistajam, taikymo prasmingumą, nuteistojo galimybes įvykdyti jam skiriamas pareigas ir t. t.

36. Pirmosios instancijos teismas R. Z., atsižvelgęs į jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgęs ir į tai, kad R. Z. nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarė dar 2020 metais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams, taigi pagal skundžiamą nuosprendį nuteistajam nepaskirtas realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas, bet paskirtas bausmės vykdymo atidėjimas, kuris, kolegijos vertinimu, leis toliau kontroliuoti R. Z. elgesį, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo laikyti teismo skirtą bausmę per griežta – nuteistajam bausmė paskirta atsižvelgus į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos pobūdį, asmenį charakterizuojančią medžiagą, teistumą. Kaip minėta, teismas skiria bausmę atsižvelgdamas į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju buvo padaryta.

37. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvavo nuteistajam paskirtų įpareigojimų būtinumo ir reikalingumo, taip netinkamai individualizuodamas bausmę.

38. Bausmės vykdymo atidėjimas – tai sąlyginė atleidimo nuo bausmės rūšis, kai atidedamas paskirtos bausmės vykdymas nustatant bandomąjį laikotarpį, per kurį turi būti vykdomi teismo paskirtos baudžiamojo arba auklėjamojo poveikio priemonės ir kitos pareigos.

39. Šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio 2 dalies redakcija numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Minėto straipsnio 5 dalis numato, kad atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) 5 dalyje išdėstytas pareigas (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija).

40. Tačiau pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Be to, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią.

41. Byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu (2020 m. sausio 9 d.) galiojusios redakcijos BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Minėto straipsnio 2 dalis numatė, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas išdėstytas 2 dalyje.

42. Taigi, šiuo metu galiojančiame BK 75 straipsnyje numatyta teismui atidedant bausmės vykdymą skirti ir intensyvią priežiūrą, todėl BK 75 straipsnio 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija R. Z. yra teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį nepagrįstai taikė R. Z. šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio redakciją, šios aplinkybės teismo nuosprendyje taikant BK 75 straipsnio nuostatas tikslintinos, nurodant tinkamą įstatymo redakciją bei tuo metu galiojusią BK 75 straipsnio dalį.

43. BK 75 straipsnio 2 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) nustatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas: 1) atsiprašyti nukentėjusio asmens; 2) teikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą, kol šis gydosi; 3) gydytis priklausomybės ligas, kai nuteistasis sutinka; 4) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; 5) pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; 6) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 7) neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 8) neišvykti už gyvenamosios miesto vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 9) nesilankyti tam tikrose vietose arba nebendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; 10) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 11) neturėti, nenaudoti, neįsigyti tam tikrų daiktų arba neužsiimti tam tikra veikla. Taigi, pagal nurodyta reglamentavimą teismas nuteistajam paskiria vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones ir kartu nustato jam atitinkamas pareigas arba nuteistajam teismas paskiria tik pareigas. Baudžiamasis įstatymas neriboja teismo paskiriamų pareigų skaičiaus. Teismas gali paskirti vieną ar kelias tarpusavyje suderintas pareigas.

44. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu R. Z. įpareigotas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 3) tęsti darbą, o netekus darbo registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taigi, R. Z. BK 75 straipsnio 2 dalies pagrindu paskirti trys įpareigojimai, kurie buvo nustatyti ir BK 75 straipsnio 2 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija).

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. Z. taikomi įpareigojimai, paskirti atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, yra pagrįsti, tinkamai individualizuoti, neproporcingai nevaržo nuteistojo laisvės. R. Z. paskirti minėti įpareigojimai laikytini tinkamomis priemonėmis kontroliuoti nuteistojo elgesį laisvėje, kurios nevaržo nuteistojo laisvės labiau, nei tai yra būtina, apeliaciniame skunde nepateikiami jokie argumentai, kodėl minėti įpareigojimai nuteistojo atžvilgiu yra neproporcingi, nenurodomos ir aplinkybės, dėl kurių paskirti įpareigojimai darytų neigiamą poveikį nuteistajam ar kad nuteistasis neturi galimybių laikytis jam paskirtų įpareigojimų dėl vykdomos veiklos ar kitų aplinkybių, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad R. Z. paskirta bausmė bei taikomi įpareigojimai yra netinkamai individualizuoti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl atstovavimo išlaidų

46. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma sumažinti nukentėjusiajam priteistas 1 694 Eur atstovavimo išlaidas, nes jos yra aiškiai per didelės, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų bei teismų praktikoje paprastai priteisiamų pinigų sumų proceso išlaidoms atlyginti dydžių.

47. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-225-303/2019).‏‏‎

48. Kaip matyti byloje, nukentėjusiajam atstovo advokato teisinės paslaugos buvo teikiamos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Nukentėjusiojo atstovas advokatas Jonas Urbonas baigiant ikiteisminį tyrimą susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga (nurodoma 4 valandos); rengėsi teisminiam bylos nagrinėjimui (nurodoma 3 valandos); atstovavo nukentėjusįjį teismo posėdžiuose ir rengėsi naujiems posėdžiams, baigiamajai kalbai (nurodoma 2 ir 4 valandos), rengė kelis prašymus teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos apimtį (8 tomai), jos faktinį ir teisinį sudėtingumą (byla nėra itin sudėtinga), teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį (teisinė pagalba teikta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), skirtą nurodomą darbo laiką, bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, atsižvelgiant ir į tai, kad R. Z. nurodo dirbantis, darytina išvada, kad nukentėjusiajam J. P. pirmosios instancijos teismo priteistų atstovavimo išlaidų dydis – 1694 Eur yra pagrįstas, nėra aiškiai per didelis, iš esmės proporcingas atstovo advokato nukentėjusiajam proceso metu teiktų paslaugų apimčiai, todėl apeliacinio skundo prašymas sumažinti šias išlaidas atmestinas kaip nepagrįstas. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl proceso išlaidų priteisimo, atsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintas „Rekomendacijas dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“, pagal kurių 9 punktą Lietuvos statistikos departamento paskelbtą 2021 metu IV ketvirčio vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių), kurį sudaro 1679,30 Eur, indeksavus rekomendacijų 10 punkte (su papunkčiais) nustatytų koeficientų atitinkančiais dydžiais prašyta priteisti proceso išlaidų suma nežymiai viršija taip pagal rekomendacijas apskaičiuotino atlygintinų išlaidų maksimalų dydį.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

50. Atsiliepime nukentėjusiojo J. P. atstovas advokatas Jonas Urbonas prašo priteisti iš nuteistojo R. Z. 847 Eur nukentėjusiojo patirtų bylinėjimosi išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti bei prie atsiliepimo pateikia PVM sąskaitą-faktūrą bei patvirtinimą apie lėšų įskaitymą, iš kurios matyti, kad minėtas išlaidas nukentėjusysis patyrė sumokėjęs už jo atstovo advokato teisinių paslaugų teikimą (pasirengimas ir dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas) šios bylos apeliaciniame procese.

51. Minėtos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš jo nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, nukentėjusiojo J. P. atstovas teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nukentėjusysis šiuo atveju turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

52. Remiantis byloje esančiu 2023 m. rugpjūčio 2 d. SODROS išrašu, nuteistasis R. Z. yra dirbantis. Byla nėra itin sudėtinga, nuteistojo padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, bylos apimtį sudaro 8 tomai, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis buvo atstovaujamas to paties advokato, todėl rašant atsiliepimą į apeliacinį skundą jam nereikėjo iš esmės iš naujo susipažinti su bylos medžiaga ir jos analizuoti. Byla Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta per 1 posėdį, kurio bendra trukmė sudaro mažiau nei porą valandų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes, baudžiamosios bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, tikėtinai skirtą darbo laiką, bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi būti tenkinamas iš dalies, J. P. priteisiant 400 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. Z. gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus apeliacinį skundą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį dalyje dėl nuosprendyje klaidingai nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio redakcijos, nurodant, kad bausmės vykdymas atidedamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija).

Nukentėjusiajam J. P. priteisti iš nuteistojo R. Z. 400 Eur (keturis šimtus eurų) turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo apeliacinėje instancijoje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Jurgita MačionytėSonata Raupėnaitė-LekarauskienėNida Vigelienė