Kauno apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams Z. D., A. Ž., A. Ž., jų įgaliotajam atstovui advokatui Arūnui Petrauskui,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

Ž. S., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, dirbantis (duomenys neskelbtini) gydytoju-chirurgu, gyvenantis (duomenys neskelbtini),

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį, 132 straipsnio 3 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės

Ž. S., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko fiziniai asmenys patyrė didelės žalos, bei dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent: jis, dirbdamas (duomenys neskelbtini) gydytoju chirurgu ir būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, 2015-02-12, prieš pacientei A. Ž. storosios žarnos naviko šalinimo operaciją, diagnozės patikslinimui neatliko pakartotinos fibrokolonoskopijos ir auglio biopsijos diagnozės bei naviko buvimo vietos patikslinimui, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-11-26 įsakymu Nr. V-838 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 „Abdominalinės chirurgijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.11 punkto reikalavimą taikyti tyrimo, diagnostikos ir gydymo metodus teisės aktų nustatyta tvarka. 2015-02-12, pacientei A. Ž. storosios žarnos naviko operacijos šalinimo metu, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, tai yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-11-26 įsakymu Nr. V-838 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 „Abdominalinės chirurgijos gydytojas, teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 13.3,13.3.15, 13.3.35, 13.3.129, 13.3.143 punktų reikalavimus privalėti mokėti diagnozuoti ir gydyti storosios žarnos piktybinius navikus, storosios žarnos gėrybinius navikus, kitus simptomus ir požymius, susijusius su virškinimo sistema ir pilvu, pilvo ertmės organų sužalojimus bei 13.4, 13.4.1.1, 13.4.1.20, 13.4.1.27, 13.4.4 punktų reikalavimus privalėti mokėti atlikti atviru ir/arba laparaskopiniu būdu laparatomijos operacijas, splenektomijos, blužnies rezekcijos ir kitas blužnies operacijas, storosios žarnos rezekciją bei kitas abdominalinio chirurgo kompetencijai priskiriamas operacijas, nurodytus reikalavimus pažeidė, tai yra dėl neatsargumo operacijos metu pažeidė pacientės A. Ž. blužnį, dėl ko, išsivysčius blužnies kraujavimui, šis vidaus organas buvo pašalintas. Blužnies operacijos šalinimo metu, jis dėl neatsargumo kartu su blužnimi atidalino pacientės kasos uodegos audinius, taip pažeisdamas A. Ž. kasą, dėl ko išsivystė ūmus kasos uždegimas, dėl kurio (duomenys neskelbtini) pacientė A. Z. mirė, taip Ž. S. dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, tuo padarydamas nukentėjusiesiems Z. D., A. Ž. ir A. Ž. didelę žalą.

Motyvuojamoji dalis

II. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados

Kaltinamasis Ž. S. parodė, jog kaip operavęs gydytojas prisiima visišką atsakomybę už pacientės mirtį ir atsiprašo jos artimųjų. Nemano, kad elgėsi neatsakingai. Kiekvieno paciento anatominės savybės ir įvairios situacijos taip pat lemia operacijos sėkmę. Klaida medicinoje yra kompleksinis reiškinys, neišvengiamas tokioje profesijoje. Pagal storosios žarnos patikros programą pacientei atliktas slaptas kraujo testas, jam esant teigiamam buvo atlikta kolonoskopija, echoskopija, aprašyti pakitimai pacientės storojoje žarnoje. Lentelėje buvo nurodyta vėžinio darinio vieta. Buvo atliktos biopsijos, protokoliniai tyrimai dėl storosios žarnos ištyrimo ir gydymo plano, kompiuterinė tomografija. Kadangi darinys apėmė plačią zoną, vienintelis įmanomas gydymas buvo operacija. Buvo suplanuotas dešinės pusės storosios žarnos pašalinimas. Kraujo tyrimai atitiko leistinas normos ribas, jokio kito papildomo pasiruošimo nereikėjo. Operacijos metu toje pusėje tokio darinio užčiuopti nepavyko, kuris turėjo būti gana didelio dydžio ir užčiuopiamas. Žarną reikėjo atlaisvinti nuo aplinkinių audinių, pulpuoti. Kadangi darinio rasti nepavyko, operacijos metu teko atlikti endoskopiją. Šį tyrimą atliko gydytojas R. Z.. Kairiajame linkyje buvo rastas atitinkamo dydžio darinys, todėl operacijos planas keitėsi, teko šalinti storosios žarnos kairiąją pusę. Endoskopijos metu teko įpūsti į žarnas oro, po to jį pašalinti. Esant tokiai situacijai teko operuoti toliau, atlaisvinti kairiąją storosios žarnos pusę nuo kitų audinių. Anatomiškai ši žarnos sritis yra labai susijusi su blužnimi, esančioje kairėje pusėje. Tai rizikingiausia zona, kur yra „raiščiai“, t. y. sąaugos, kurios pas kiekvieną žmogų yra skirtingos. Anatomiškai tai buvo nepatogi sritis operacijai, nes net pats mažiausias blužnies kapsulės pažeidimas iššaukia kraujavimą. Blužnies pažeidimas galėjo įvykti tiek endoskopinio tyrimo, tiek operacijos metu. Pašalinus kairę žarnos dalį, buvo revizuojama. Kraujavimas iš blužnies tęsėsi. Vienintelė galima priemonė buvo blužnies šalinimas. Toje vietoje baigiasi kasos uodega, būna perrišamos kraujagyslės ir pašalinama blužnis. Suaugęs žmogus gali gyventi be blužnies, ji nevaidina jokios svarbios funkcijos suaugusio žmogaus organizme. Baigus operaciją buvo palikta drena. Po operacijos pacientės būklė buvo stabili, ji buvo stebima reanimatologų, anesteziologų, fiksuojami gyvybiniai rodikliai, rašomas stebėjimo-sekimo lapas. Vėliau padažnėjo pulsas. Kilo įtarimas, jog kraujuoja buvusios operacijos vietoje. Padarius kraujo tyrimą buvo nustatytas nedaug sumažėjęs hemoglobino kiekis. Vienintelis būdas patikrinti buvo ultragarsinis tyrimas, atliekamas operacinėje, tačiau tuomet būtinas paciento sutikimas, nes reikia atlikti punkciją, be to, gali prireikti dar vienos operacijos. Buvo atlikta echoskopija, kilo įtarimas dėl kraujavimo, punktuoti buvo nesaugu, todėl buvo nutarta vėl operuoti. Atvėrus operacinis pjūvį matėsi tipiniai kasos uždegimo požymiai, didelio kraujavimo nebuvo. Kadangi kilo ūminis kasos uždegimas, pasitarė su gydytoju A. M.. Daug gydytojų tariasi su kolegomis. Kadangi kasos sekretas ganėtinai chemiškai aktyvus, kilo pavojus ištirpti siūlams, galėjo iširti žarnos sujungimo vieta, todėl nusprendė išardyti žarnos sujungimo vietą, suformavo ir išvedė pro šoną žarnelę, tokiu būdu likusi kairės pusės storosios žarnos dalis pateko į tą zoną. Kasos uždegimas yra pavojingas. Pašalino nedidelę dalį segmento, kad jis nepatektų į zoną, kuri buvo išplauta ir išdrenuota. Pacientės būklė operacijos metu buvo stabili. Kaltinamojo teigimu, jis padarė viską, kas buvo įmanoma, tačiau kai kurių atvejų prognozuoti negalima, nes visų žmonių anatomija yra skirtinga. Buvo netikėta daryti antrą operaciją. Kiekvieno žmogaus kasa reaguoja skirtingai, tai jautrus organas. Yra tekę šalinti blužnį, dalį skrandžio. Kairioji storosios žarnos pusė labai rizikinga zona. Pašalinti blužnį neliečiant kasos yra sunku, nebent izoliuota blužnies šalinimo operacija gerai pavyksta. Kasa yra šalia ir pašalinama iki 15 procentų jos audinio. Storosios kairės pusės žarnos linkis turi ryšį su blužnimi, techniškai šiuos organus atskirti labai sunku. Pirmosios operacijos metu nekilo įtarimų, kad gali būti pažeista kasa. Pašalinus blužnį nėra galimybių patikrinti, ar nebuvo pažeista kasa. Kolonoskopinis tyrimas buvo netikslus, tačiau jis yra pavojingas, todėl jo prieš operaciją nekartojo. Pacientė mirė nuo nevaldomo lokalaus kasos uždegimo, kas sukėlė daugelio organų funkcijų nepakankamumą. Jam tai buvo labai netikėta. Jos kasoje ir blužnyje pakitimų nebuvo, o mikroskopinio dydžio pakitimai nesimato. Po pirmos operacijos nebuvo jokių įtarimų dėl blužnies pažeidimo, pacientė buvo stebima. Gydytoju dirba jau 31 metus. Kiekviena operacija yra aptariama su pacientu, siūlomas gydymo variantas, aptariamos pasekmės ir komplikacijos. Jei pacientas atsisako operacijos – ji nedaroma. Gydytojas negalėjo numatyti, kad prasidės kraujavimas iš blužnies. Audito duomenimis tik 60 procentų tokių operacijų būna be komplikacijų. Ne visos komplikacijos baigiasi mirtimi, tačiau viską lemia ir gretutinės ligos. Ilgalaikėje darbo praktikoje po kasos pažeidimo būna tik keli procentai mirties atvejų. Sutinka esąs kaltas žmogiškąja prasme, profesine prasme stengėsi viską atlikti gerai ir kaip gydytojas padarė viską, ką galėjo.

Klinikinė A. Ž. diagnozė ir patologinės anatomijos diagnozė suformuluotos teisingai.

III. Nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados

Kvalifikuojant veiką pagal BK 132 straipsnį, būtina nustatyti, kad: 1) būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. jog tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) rezultatas; 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90/2014). Pripažįstant asmenį kaltu dėl šio nusikaltimo, būtina nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu jis sukėlė kitam asmeniui mirtį, t. y. atėmė gyvybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2014). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamosiose bylose dėl galimo nusikalstamų veikų padarymo (tarp jų gyvybės atėmimo) kai kurios faktinės aplinkybės ne visada gali būti itin tiksliai nustatomos, tačiau tai nereiškia, kad tokiose situacijose baudžiamosios atsakomybės taikymas neįmanomas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatyti principai ir įrodinėjimo taisyklės nėra pažeidžiamos, jei bylos duomenys leidžia patikimai nustatyti esmines teisingam bylos išsprendimui aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-425-222/2016).

BK 132 straipsnio 3 dalies dispozicijoje tiesiogiai nustatyti tik padariniai – žmogaus mirtis. Tai reiškia, kad pripažįstant asmenį kaltu dėl šio nusikaltimo nepakanka konstatuoti, kad jis pažeidė tam tikro norminio akto reikalavimą arba bendrojo pobūdžio pareigą rūpintis kitų asmenų saugumu, o būtina nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu jis sukėlė kitam asmeniui mirtį (atėmė gyvybę) ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo mirties priežastis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-217-699/2015, 2K-181-489/2017). Kasacinėje praktikoje pabrėžiama, kad atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – žmogaus mirties – yra priežastinis ryšys. Tokiu atveju turi būti nustatyta, kad kaltininko veika objektyviai, dėsningai nulėmė žmogaus mirtį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-511/2019).

Teismų praktikoje ekspertizės aktuose ir specialisto išvadose atsakymai formuluojami skirtingomis formomis – nuo kategoriškų iki tikėtinų, sąlyginių išvadų. Grindžiant nuosprendžius ekspertizės aktais, specialistų išvadomis, kuriuose daromos tikėtinos išvados, nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeistos BPK nuostatos ir kad buvo remtasi neleistinais įrodymais. Tikėtinų išvadų įrodomoji reikšmė yra mažesnė, tačiau teismas tokia išvada gali grįsti baudžiamojoje byloje daromas išvadas, jei tokiomis išvadomis įrodinėjamos bylos aplinkybės yra nustatomos įvertinus ir kitus bylos įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Be to, vien tai, kad kai kurios ekspertų (specialistų) išvados yra tikėtinos, tai savaime nepaneigia ekspertų (specialistų) išvadų pagrįstumo, jeigu jos buvo vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210-303/2017, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-699/2016). Ekspertizės aktą ar eksperto ar specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertai, pateikdami išvadą Nr. DM 68/15(01), nurodė, jog A. Ž. 2015-02-12 hospitalizacijos Kauno klinikų Chirurgijos klinikoje metu buvo nustatyta neteisinga diagnozė. Konkrečiu atveju buvo tikslinga atlikti pakartotinę fibrokolonoskopiją ir paimti biopsiją histologinio tyrimo diagnozės patikslinimui. Šio tyrimo dėka galima būtų patikslinti naviko buvimo vietą ir vertifikuoti patį naviką.

Be to, profesorių A. A. G. ir N.E. S. pateiktoje teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. A-KI-283-39 taip pat patvirtinta, jog A. Ž. storosios žarnos piktybinio naviko tiksli diagnozė iki jos atvykimo į (duomenys neskelbtini) Chirurgijos kliniką nustatyta nebuvo. Turėjo būti pakartotinai atlikta kolonoskopija bei biopsija. Pakartotinio tyrimo metu būtų buvusi patikslinta naviko lokalizacija. Toks ištyrimas galėjo būti atliekamas tiek rentgenologine (retrogradinė irigoskopija), tiek ir virtualine (kompiuterinės tomografijos) kolonoskopija.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. PEDM2(36)/2018(01) nurodyta, jog iki atvykimo į (duomenys neskelbtini) operaciniam gydymui A. Ž. nebuvo nustatyta tiksli diagnozė – nebuvo patikslinta nei auglio lokalizacija, nei jo piktybiškumas. 2014-12-29 atlikus fibrokolonoskopiją (FKS) nustatyta, kad navikas yra skersinėje žarnoje netoli kepenų linkio, o operacijos metu rastas nusileidžiančiojoje storojoje žarnoje už blužnies linkio. Tuo metu atlikus naviko biopsiją nustatyta, kad tai tubuloviliozinė adenoma su aukšto laipsnio displazija. Auglio lokalizacija buvo patikslinta tik operacijos metu. Po operacijos atlikus patohistologinį tyrimą nustatyta, kad tai infiltracinė storosios žarnos adenokarcinoma tubulioviliozinės adenomos fone pT1 N0 Mx LV0 R0, G2. Diagnozės patikslinimui prieš operaciją buvo tikslinga pakartotinai atlikti FKS ir auglio biopsiją, nes storosios žarnos vėžio diagnozė iki operacijos nebuvo patvirtinta histologiniu tyrimu. Be to, pakartotinės FKS metu galėjo būti patikslinta naviko lokalizacija.

Prieš operaciją neatlikus pakartotinės FKS ir biopsijos buvo prarasta galimybė histologiškai patvirtinti žarnos vėžio diagnozę ir patikslinti naviko lokalizaciją dar iki operacijos. Taigi, iki pirmosios operacijos pacientei A. Ž. nebuvo atlikti jokie papildomi tyrimai, kurie būtų patvirtinę storosios žarnos vėžio diagnozę ar patikslinę naviko lokalizaciją. Apklaustas kaltinamasis Ž. S. parodė, jog A. Ž. atvykus į medicinos įstaigą planinei operacijai, nebuvo atliekami papildomi tyrimai, siekiant nustatyti naviko dislokaciją, nes tokia yra praktika. Ir tik prasidėjus naviko šalinimo operacijai nurodytoje vietoje navikas nebuvo aptiktas. Pakviestas endoskopuotojas atliko endoskopiją ir nustatė, kad navikas yra kairiau, nei buvo manyta. Analogiškas naviko buvimo vietos patikslinimo aplinkybes nurodė ir liudytojai D. Š., K. U., R. Z..

Aukščiau minėtą ekspertizę (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. PEDM2(36)/2018(01)) atliko 4 ekspertų ir specialistų komisija. Dėl kai kurių klausimų jų nuomonės išsiskyrė, tačiau dėl daugumos ekspertizės akto išvadų jų nuomonės sutapo.

Šio ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad patanatominio blužnies tyrimo duomenimis „blužnies vartų srityje riebalinio audinio 4,5x3,5 cm plote ties riebaliniu audiniu matomas kraujo krešulys 5x2x1 cm dydžio“, o tokie duomenys neatmeta sužalojimo galimybės, pažeidžiant blužnies vartų kraujagysles dėl mechaninio poveikio į blužnį (operacijos metu blužnį atkeliant, tempiant, plėšiant, ar vartų srities projekcijoje atliekant chirurginius pjūvius ir pan.). Operacijos metu buvo konstatuotas blužnies kapsulės plyšimas ir kraujavimas. A. Ž. kūno autopsijos protokole nurodyta, kad kasos audinio ir jos aplinkinių audinių nekrotinis uždegimas yra ryškiausias kasos uodegoje ir kūne (kasos audinyje matomi platūs nekrozės plotai, išreikšta infiltracija leukocitais, pavieniais makrofagais, peripankreatiniuose riebaliniuose audiniuose gausūs nekrozės plotai, matoma židininė uždegiminė infiltracija, pakitimai ryškiausi kasos kūne bei uodegoje), nors su blužnimi pašalinto kasos fragmento histologinė struktūra anksčiau buvo normali.

Ekspertinės komisijos nariai vieningai teigė, kad kasos uždegimas prasidėjo po 2015-02-12 atliktos operacijos, t. y. kai šalinant blužnį buvo pašalinta dalis kasos uodegos audinių fragmento. Pagal medicininius dokumentus ir autopsijos duomenis 2015-02-12 vykusios operacijos metu operuojantis chirurgas pažeidė blužnį ir, negalint sustabdyti kraujavimo iš blužnies, šalinant blužnį, pažeidė ir kasą, taigi kartu su blužnimi buvo pašalintas sveikos be uždegiminių požymių kasos fragmentas. Ekspertų komisijos nuomone A. Ž. 2015-02-12 atlikta storžarnės dalies rezekcijos ir blužnies pašalinimo operacija pati savaime yra sunki trauma, todėl ankstyvas pooperacinis laikotarpis ir be kasos sužalojimo gali būti sunkus, ir prasidėjęs potrauminis kasos uždegimas pirmomis valandomis galėjo nesukelti ryškesnių klinikinių požymių ir galėjo būti neatpažintas. Ryškus A. Ž. sveikatos blogėjimas, neatitinkantis operacijos sudėtingumo ir įprastinės būklės po analogiškų operacijų, buvo stebimas 2015-02-13 ryte ir todėl, įtariant vidinį kraujavimą, 9.00 val. buvo pradėta pakartotinė operacija, kurios metu ir buvo nustatytas ūmus antrinis nekrozinis kasos uždegimas, neturintis specifinio gydymo. Jokių medicininių duomenų, patvirtinančių, kad pacientei A. Ž. ją operavęs chirurgas Ž. S. 2015-02-13 atliekamos operacijos metu nustatė kasos uodegos sužalojimą (kasos uodegos dalies audinių atpjovimą), jo apimtį, padarytą jo pirmosios operacijos metu ir diagnozavo kasos uždegimo priežastis (kilmę), nėra.

Kasos uždegimas buvo įvardintas kaip antrinis, nepatikslinant jo kilmės. A. Ž. kūno patologinės anatomijos tyrimo metu (kitų tyrimų, atliktų (duomenys neskelbtini) Patologinės anatomijos klinikoje metu) objektyviai nebuvo nustatyta mirusios pacientės žarnyno, kitų organų ir audinių sąaugų požymių.

Atsakant į kitus pateiktus ekspertų komisijai klausimus ekspertų komisijos narių nuomonės išsiskyrė, todėl buvo pateiktos skirtingos išvados likusiais klausimais.

Ekspertų komisijos nariai – (duomenys neskelbtini) Pilvo chirurgijos centro I pilvo chirurgijos skyriaus gydytojas A. R. ir (duomenys neskelbtini) Pilvo chirurgijos centro II pilvo chirurgijos skyriaus gydytojas J. T. atsakė į klausimus, jog vertinant fibrokolonoskopijos (FKS) tyrimo aprašymą, auglio endoskopinis vaizdas buvo būdingas žarnos vėžiui. Atlikus naviko biopsiją nustatyta, kad tai tubuloviliozinė adenoma su aukšto laipsnio displazija. A. Ž. įtarus piktybinį auglį storojoje žarnoje, būtinas papildomas tyrimas – kompiuterinė tomografija naviko išplitimo laipsniui nustatyti – prieš operaciją buvo atlikta ambulatoriškai 2015-01-28. Papildomų tyrimų nereikėjo, nes ambulatoriškai atlikti instrumentiniai ir kiti tyrimai buvo pakankami, kad būtų atliekama operacija. Netiksliai nustatyta naviko lokalizacija galėjo būti ir buvo patikslinta operacijos metu. Vertinant FKS metodo galimybes, esant individualiam pasaitų ilgiui ir paslankumui bei kitoms individualioms anatominėms savybėms, labai tiksliai įvertinti naviko lokalizaciją yra problematiška.

Tačiau kiti ekspertų komisijos nariai – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresnysis teismo medicinos ekspertas J. M. P ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas R. R. teigė priešingai – kad iki atvykimo į (duomenys neskelbtini) operaciniam gydymui A. Ž. tiksli diagnozė nebuvo nustatyta: nebuvo patikslinta nei auglio lokalizacija, nei jo piktybiškumas, nes 2014-l2-29 atlikus fibrokolonoskopiją (FKS) nustatyta, kad navikas yra skersinėje žarnoje netoli kepenų linkio, o operacijos metu navikas rastas nusileidžiančiojoje storojoje žarnoje už blužnies linkio. Tuo metu atlikus naviko biopsiją buvo nustatyta, kad tai tubuloviliozinė adenoma su aukšto laipsnio displazija. Auglio lokalizacija buvo patikslinta operacijos metu. Diagnozės patikslinimui prieš operaciją buvo tikslinga pakartotinai atlikti FKS ir auglio biopsiją, nes storosios žarnos vėžio diagnozė iki operacijos nebuvo patvirtinta histologiniu tyrimu. Be to, pakartotinės FKS metu galėjo būti patikslinta naviko lokalizacija. Šie ekspertai teigia, kad operacija buvo būtina, histologiniai tyrimai patvirtino, jog naviko pašalinimas buvo pagrįstas, tačiau prieš operaciją neatlikus pakartotinės FKS ir biopsijos buvo prarasta galimybė histologiškai patvirtinti žarnos vėžio diagnozę ir patikslinti naviko lokalizaciją dar iki operacijos. Vertinant FKS metodo galimybes, esant individualiam pasaitų ilgiui ir paslankumui bei kitoms individualioms anatominėms savybėms, labai tiksliai įvertinti naviko lokalizaciją yra problematiška.

Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad prieš operaciją neatlikus pakartotinės FKS ir biopsijos buvo prarasta galimybė histologiškai patvirtinti žarnos vėžio diagnozę ir patikslinti naviko lokalizaciją dar iki operacijos, patvirtina, kad prieš operaciją buvo būtina pakartotinai atlikti FKS. Akivaizdu, kad tokio naviko vietą patikslinančio tyrimo neatlikimo pasekmes kaltinamasis pamatė ir suprato jau pačios operacijos metu, nes jis pats nurodė, jog po gydytojo R. Z. atliktos endoskopijos radus darinį kairiajame linkyje, operacijos planas iš karto keitėsi, storosios žarnos kairiąją pusę teko šalinti, teko įpūsti oro į žarnas endoskopijos metu, o po to pašalinti visą orą iš žarnų būna sunku. Nepaisant to, esant tokiai situacijai, teko operuoti toliau, reikėjo atlaisvinti nuo kitų audinių jau kairiąją pusę storosios žarnos, kurios sritis anatomiškai labai susijusi su blužnimi ir tai rizikingiausia zona, nes ten yra sąaugos, kurios pas kiekvieną pacientą yra individualios. Akivaizdu, kad tokia operacijos eiga nebuvo planuota, reikėjo priiminėti skubius sprendimus, keisti operuojamą plotą, operuoti organus, nepilnai atsistačiusius po endoskopinio tyrimo. Specialistai J. T. ir A. R. nurodė, kaip jau minėta, kad objektyvių medicininių duomenų, kurie patvirtintų kaltinamojo teiginį apie sąaugų su blužnimi buvimą, pateiktuose medicinos dokumentuose nėra. Patologinės anatomijos autopsijos protokole Nr. A21-15 taip pat nurodyta, kad pilvaplėvės sąaugų nėra. Specialistai nurodė, jog anatomiškai dažnai storoji žarna ir taukinė būna glaudžioje sąveikoje su blužnies kapsule, tačiau tokios savo išvados medicininiu požiūriu jie nemotyvavo ir juos apklausiant teisme, apsiribojo teiginiu, kad taip dažniausiai būna praktikoje.

Tuo tarpu teismo medicinos ekspertai J. M. P. ir R. R. savo išvadą grindė objektyviai nustatytais ar tirtais duomenimis – jie nurodė, kad pagal turimus medicininius duomenis lokalaus storosios žarnos sąaugų su blužnimi buvimo paaiškinti negalima. Kitos lokalizacijos žarnyno sąaugų su pilvo ertmės organais, su juo kontaktuojančiais aplinkiniais audiniais taip pat nenustatyta. Jie pabrėžė, kad ir patologinės anatomijos autopsijos protokole Nr. A21-15 nurodyta, jog pilvaplėvės sąaugų nėra.

Specialistai J. T. ir A. R. teigė, kad objektyvių duomenų, kokiu būdu buvo pažeista blužnis ir kokio dydžio šis pažeidimas buvo, nėra. Nurodė, jog kai kurių autorių duomenimis blužnies sužalojimo rizika tokių operacijų metu yra iki 8 procentų. Chirurginės technikos požiūriu 2015-02-12 operacijos metu buvo galima (įmanoma) storąją žarną (suaugusią sąaugomis su blužnimi) atidalinti nuo blužnies, jos nesužalojant. Šis minėtų specialistų teiginys patvirtina teismo medicinos ekspertų J. M. P. ir R. R. pateiktą išvadą, kad chirurginės technikos požiūriu tokios operacijos metu storąją žarną, suaugusią sąaugomis su blužnimi, galima atidalinti pastarosios nesužalojant. Taigi, tokį veiksmą atlikti nesant sąaugų (apie kurių buvimą nėra fiksuota medicininėje dokumentacijoje) turėtų būti dar labiau įmanoma.

Specialistai J. T. ir A. R. išvadoje nurodė, kad prieš atliekant bet kokį operacinį veiksmą privalu įvertinti galimybes jį atlikti nepažeidžiant kitų greta esančių audinių ir organų, imtis apsaugos priemonių, kad aplinkiniai audiniai nebūtų sužaloti. Ar tai buvo atlikta šalinant blužnį ir storžarnę – duomenų operacijos aprašyme nėra. Atliekant blužnies pašalinimo operaciją, jos metu buvo galima išvengti kasos chirurginio sužalojimo (kasos uodegos audinių atidalinimo kartu su blužnimi). Atliekant blužnies pašalinimo operaciją A. Ž. kasos dalies audinio šalinti nereikėjo. Patohistologinio tyrimo metu makroskopinio kasos audinio aprašymo nėra, jis aprašytas tik mikroskopiniame tyrime, kas leidžia daryti išvadą, kad kasos audinio sužalojimas galėjo būti minimalus. Eksperto R. R. ir specialisto A. R. teigimu kasos sveiko audinio sužalojimas, pašalinant (nupjaunant) jos fragmentą, šalinant skersinės žarnos fragmentą, blužnį, nesant navikinio audinio peraugimo į aplinkinius audinius, net ir esant kraujavimui, medicininiu požiūriu negali būti pateisinamas ir vertinamas kaip įprastinė operacijos eiga. A. Ž. operacijos metu atliekant blužnies pašalinimą kasos dalies audinio šalinti nereikėjo.

Teismo medicinos ekspertų išvadoje nurodyta, kad profesorius Ž. S. turėjo siekti nustatyti kasos uždegimo priežastinius ryšius, tikėtina, jog turėjo ir galimybę nustatyti jo padarytą kasos sužalojimą pirmosios operacijos metu (tame tarpe ir antrosios operacijos atlikimo metu), privalėjo tai nurodyti medicininiuose dokumentuose, o ne konstatuoti kasos uždegimą kaip antrinį, nenurodant anatominio kasos sužalojimo. Teismo medicinos ekspertai nurodė, kad klinikinė A. Ž. mirties priežasties diagnozė ir patologinės anatomijos diagnozė etiopatogenetiniu (ligos priežasties ir jos vystymosi) požiūriu buvo suformuluotos neteisingai. Pagrindine mirties priežastimi (liga) turėjo būti įvardintas kasos pažeidimas su pooperaciniu nekrotiniu kasos uždegimu. Diagnozėje taip pat turėjo būti nurodyti blužnies pažeidimas ir dėl to atliktas jos pašalinimas. Kasos bei blužnies pažeidimas taip pat galėjo būti nurodyti ir kaip komplikacija, kilusi atliekant storosios žarnos rezekcijos operaciją. Tačiau šiuo atveju operacijos komplikacijos (blužnies ir kasos pažeidimas) diagnozėje nebuvo įvardintos nei kaip pagrindinė liga, nei kaip komplikacijos. A. Ž. kasos sužalojimas jai atliktos operacijos metu buvo lemiamu veiksniu, sukėlusiu pacientės mirtimi pasibaigusias komplikacijas. Teisme apklausti ekspertinės komisijos nariai specialistai J. T. ir A. R. teigė, kad šis įvykis yra labiau kaip nelaimių grandinė, tiesiog sutapimas, o ne gydytojo neatsargumas. Teismo medicinos ekspertas R. R. apklausiamas teismo posėdžio metu patvirtino, kad tai buvo didelės apimties operacija, kurios metu buvo pažeista blužnis, pažeista kasa, kas ir nulėmė pacientės mirtį. Įvertinęs visus medicininius duomenis ekspertas R. R. teigė, kad tokių pasekmių buvo galima išvengti. Pirmosios operacijos metu buvo pažeista blužnis, patologinio tyrimo metu objektyviai nebuvo nustatyta jokių sąaugų, blužnis buvo pašalinta nesustabdžius jos kraujavimo, įvykusio dėl operacijos metu padaryto blužnies pažeidimo, dėl ko kilo kasos uodegos pažeidimas ir prasidėjo ūmus pankreatitas. E. R. R. patvirtino, kad pacientei diagnozė iki operacijos dar nebuvo galutinai nustatyta, po ambulatorinio kolonoskopinio tyrimo buvo būtina atlikti dar vieną patikrą, ar auglys yra pirmiau nustatytoje vietoje, šiuo atveju buvo papildomai traumuojami organai, ieškoma tiksli naviko lokalizacija. Chirurgas turėjo imtis visų atsargumo priemonių, taigi ir pakartotinai patikrinti naviko vietą. Būna tokių situacijų, kai navikas būna labai įaugęs, jo paprastai pašalinti neįmanoma, todėl būtina išpjauti aplinkinius organus, todėl būtina tiksli naviko vietos lokalizacija. Nors į bylą pateiktuose moksliniuose straipsniuose apie laparoskopinę splenektomiją ir jos komplikacijas nurodoma, kad 93 laparoskopinės splenektomijos buvo sėkmingos, 32 pacientams buvo konstatuota padidėjusi blužnis, 15 pacientų turėjo kokių nors kasos pažeidimų, tačiau tokie duomenys negali būti vertinami kaip įrodymai šioje byloje nagrinėjamo atvejo kontekste. Straipsniuose vertinamos laparoskopinės operacijos, komplikacijos, kada yra padidėjusi blužnis, o ne kraujavimo komplikacija, kai reikia šalinti blužnį. Nors minimi 8 procentai blužnies pašalinimo atvejų, kaip kairiosios hemikolektomijos metu kilusi komplikacija, tai nesiejama su blužnies šalinimo metu kilusiu kasos uodegos pažeidimu. Byloje pateiktoje statistikoje nėra jokių duomenų apie komplikacijas, tapusias tiesioginėmis paciento mirties priežastimis.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad kaltinamasis Ž. S., atlikdamas pacientei A. Ž. naviko šalinimo operaciją, dėl neatsargumo operacijos metu pažeidė gyvybiškai svarbų ir iki operacijos buvusį sveiką minėtos pacientės vidaus organą – blužnį. Kaltinamajam Ž. S. pažeidus A. Ž. blužnį, ji pradėjo kraujuoti. Nepavykus sustabdyti kraujavimo iš blužnies, kuri buvo pažeista dėl kaltinamojo aplaidžių veiksmų, atliekant naviko šalinimo operaciją, buvo nutarta blužnį pašalinti. Kaltinamajam Ž. S. šalinant dėl jo aplaidžių veiksmų sužalotą A. Ž. blužnį, buvo pažeistas kitas šios pacientės sveikas vidaus organas – kasa. Taigi, kaltinamajam Ž. S. atliekant A. Ž. naviko šalinimo operaciją, kaltinamasis, elgdamasis aplaidžiai, pažeidė kitus du gyvybiškai svarbius pacientės pilvo organus – blužnį ir kasą, kurie nereikalavo chirurginės intervencijos. Operacijos metu dėl kaltinamojo Ž. S. veiksmų pažeista blužnis buvo pašalinta, o kaltinamojo neatsargiais veiksmais traumavus kasą prasidėjo jos uždegimas, dėl ko pacientė A. Ž. mirė.

Teismas kaltinamojo Ž. S. teiginius dėl šalinamojo naviko plačių sąaugų su blužnimi ir dėl naviko atidalijimo metu pažeistos blužnies neišvengiamumo atmeta ir laiko tai siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas, kadangi, kaip jau buvo minėta, Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. PEDM2(36)2018(01) nurodyta, jog nėra jokių objektyvių medicininių duomenų, kurie patvirtintų kaltinamojo teiginį apie sąaugų su blužnimi buvimą. Patologinės anatomijos antopsijos protokole Nr. A21-15 taip pat nurodyta, kad pilvaplėvės sąaugų nėra. Šias aplinkybes taip pat patvirtino teisme apklausti teismo medicinos ekspertai J. M. P. ir R. R.. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog kitos lokalizacijos žarnyno sąaugų su pilvo ertmės organais, su juo kontaktuojančiais aplinkiniais audiniais, nenustatyta. Ekspertizės akte Nr. PEDM2(36)2018(01) ekspertai nurodė, jog kokiu būdu buvo pažeista blužnis ir kokio dydžio šis pažeidimas buvo, objektyvių duomenų nėra, o nesant blužnies sužalojimo aprašymo, negalima objektyviai pagrįsti buvusio blužnies kapsulės sužalojimo fakto ir spręsti apie tikėtiną blužnies pažeidimo pobūdį, formą, dydį ir galimas priežastis. Jokių objektyvių duomenų, kad blužnį su aplinkiniais organais siejo sąaugos, nėra. Išvadą pateikę gydytojai docentai A. G. ir P. Ž. patvirtino, jog kaltinamasis Ž. S., atlikdamas A. Ž. naviko šalinimo operaciją, dėl neatsargumo pažeidė ir jos blužnį ir tai nėra sudėtinė naviko šalinimo operacijos dalis.

Specialistas J. T. patvirtino, jog iki operacijos buvo padaryti visi būtini veiksmai, blužnis gali būti pažeidžiama net iki 14 procentų atvejų, o šalinant blužnį kasos uždegimai pasitaiko apie 3,5 procentų atvejų. Liudytojas A. M. parodė, kad pasitaiko, kai operacijos metu plyšta blužnis. Atsiradusio kraujavimo sustabdyti neįmanoma, todėl tenka šalinti blužnį, kuri pašalinama su maža dalimi kasos. Toks stiprus uždegimas būna ne visada, statistika rodo, jog būna visokių atvejų. Kaltinamasis nepadarė nieko blogo, jis pašalino blužnį, dalį kasos. Net ir dirbant labai kruopščiai būna visokių komplikacijų. Viskas atlikta kompetentingai, tinkamai, priimti tinkami sprendimai. Mirties priežastis – kasos uždegimas, atsiradęs dėl neišvengiamų anatominių aplinkybių.

Teismas tokius specialisto J. T. paaiškinimus ir liudytojo A. M. parodymus vertina kaip siekį nepakenkti kaltinamajam bei (duomenys neskelbtini) prestižui. Visi proceso dalyviai aiškiai supranta, kad gydytojo darbas be galo sudėtingas, atsakingas, įtemptas, tikslas kilnus - pagelbėti žmogui. Tokio pobūdžio sprendimas, kai dėl operacijos metu padarytos gydytojo klaidos miršta žmogus, o gydytojas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn yra itin retas, veikiantis visą gydytojų bendruomenę.

Pažymėtina, jog iš esmės visi teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti ekspertai ir pats kaltinamasis Ž. S. pripažino, kad blužnies šalinimas ir kasos sužalojimas nėra sudėtinė naviko šalinimo operacijos dalis. Ekspertai yra vieningos nuomonės, jog chirurginės technikos požiūriu A. Ž. operacijos metu 2015-02-12 buvo galima (įmanoma) storąją žarną atidalinti nuo blužnies jos nesužalojant. Prieš atliekant bet kokį operacinį veiksmą, privalu įvertinti galimybes jį atlikti, nepažeidžiant kitų, greta esančių audinių ir organų, imtis apsaugos priemonių, kad aplinkiniai audiniai nebūtų sužaloti.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis – įrašus medicininuose dokumentuose, ekspertų paaiškinimus, liudytojų parodymus, sutinka su ekspertų išvada, kad atliekant blužnies pašalinimo operaciją, jos metu buvo galima išvengti kasos chirurginio sužalojimo (kasos uodegos audinių atidalinimo kartu su blužnimi). Kasos sveiko audinio sužalojimas, pašalinant (nupjaunant) jos fragmentą, šalinant skersinės žarnos fragmentą, blužnį, nesant navikinio audinio peraugimo į aplinkinius audinius, net ir esant kraujavimui, medicininiu požiūriu negali būti pateisinamas ar vertinamas kaip įprastinė operacijos eiga. A. Ž. operacijos 2015-02-12 metu, atliekant blužnies pašalinimą, kasos dalies audinio šalinti nereikėjo, tokias aplinkybes teisme patvirtino ekspertai J. M. P., R. R., specialistas A. R. bei liudytojas A. M. (pastarasis pažymėjo, jog blužnies pašalinimas buvo neišvengiamas, o šalinti dalį kasos tenka tik kartais).

Remiantis A. Ž. ligos istorijos įrašuose fiksuotais duomenimis, liudytojų bei ekspertų parodymais, ekspertizių aktų išvadomis, teismas daro išvadą, jog kaltinamajam Ž. S. 2015-02-12 atliekant A. Ž. skersinės gaubtinės žarnos naviko operaciją, dėl pastarojo neatsargių veiksmų operacijos metu buvo pažeisti du A. Ž. iki tol buvę sveiki ir gyvybiškai svarbūs organai – blužnis ir kasa. Kasos uždegimas prasidėjo po 2015-02-12 kaltinamojo Ž. S. A. Ž. atliktos operacijos, kurios metu dėl neatsargių kaltinamojo veiksmų buvo traumuoti pacientės sveiki pilvo organai – blužnis ir kasa, operacijos metu su blužnimi pašalinto kasos fragmento histologinė struktūra buvo normali, be uždegimo požymių. Kitų ūminio kasos uždegimo priežasčių nenustatyta.

Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2017 m. gegužės 16 d. sprendime Nr. 56-53 nurodyta, jog A. Ž. operavusio chirurgo Ž. S. profesiniai veiksmai 2015-02-12 ir 2015-02-13 operacijų metu, dėl kurių išsivysčiusios komplikacijos lėmė pacientės mirtį, vertintini kaip veiksmai, atlikti neužtikrinant maksimalaus rūpestingumo, atidumo ir kvalifikuotumo, t. y. kaip neatsargūs neteisėti veiksmai.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. PEDM 2(36)/2018(01) daroma išvada, jog blužnies sužalojimas ir jos pašalinimas bei kasos sužalojimas (kasos uodegos audinių atpjovimas), vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, vertinamos sunkiu sveikatos sutrikdymu. Ekspertai yra vieningos nuomonės, jog A. Ž. kasos sužalojimas jai atliktos operacijos metu su kasos uždegimu buvo (galėjo būti) lemiamu veiksniu, sukėlusiu A. Ž. mirtimi pasibaigusias komplikacijas.

Kaltinamajam Ž. S. 2004-12-24 išduota medicinos praktikos licencija Nr. MPL-05209, pagal kurią jam yra suteikta teisė verstis medicinos praktika pagal abdominalinės chirurgijos gydytojo profesinę kvalifikaciją. 1997-12-31 Ž. S. su darbdaviu – Kauno akademinėmis klinikomis – pasirašė darbo sutartį Nr. 2881, pagal kurią buvo priimtas dirbti pas civilinį atsakovą gydytojo chirurgo pareigoms. Ši darbo sutartis su vėlesniais pakeitimais galiojo 2015-02-12 – 2015-02-15, t. y. kai Ž. S. teikė medicinos paslaugas (atliko dvi chirurgines operacijas) pacientei A. Ž.. (duomenys neskelbtini) klinikų generalinis direktorius 1998-10-12 patvirtino (duomenys neskelbtini) gydytojo pareiginę instrukciją, su kuria pasirašytinai supažindintas Ž. S.. Pareiginėje instrukcijoje nurodyta, jog gydytojas privalo žinoti ir sugebėti atlikti Lietuvos medicinos gydytojo normoje nurodytus veiksmus (8.1. p.)

Kaltinamasis Ž. S. (duomenys neskelbtini) chirurgu dirba nuo (duomenys neskelbtini) metų, taigi turi ilgametę praktinio darbo patirtį, yra medicinos mokslų daktaras. Be to, jis turi ilgametę pedagoginio darbo patirtį medicinos srityje. Darytina išvada, jog kaltinamajam, turinčiam ilgametę praktinio ir teorinio (pedagoginio) darbo patirtį, pacientei A. Ž. daromos operacijos turinys bei specifika buvo puikiai žinoma. Atsižvelgiant į Ž. S. išsilavinimą, įgytą patirtį, kompetenciją, jis privalėjo suprasti, žinoti ir galėjo numatyti daromos operacijos specifiką bei jos galimus padarinius. Chirurgui, atsižvelgiant į jo darbo specifiką, keliami aukščiausi kruopštumo, kompetencijos ir koncentracijos reikalavimai, taigi chirurgas, atlikdamas chirurginius veiksmus, turi būti įsitikinęs tuo, ką daro. Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas kiekvienas pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. To paties įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami. Gydytojo, kaip profesionalo, atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos priežiūros, kaip visuomenės veiklos srities, reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei, o jo, kaip specialisto, turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją. Asmuo, kreipdamasis į gydymo įstaigą, pasikliovęs specialistu-gydytoju, turi jaustis saugus ir tikėtis aukščiausios kokybės paslaugų. Todėl gydytojui, kaip savo srities specialistui, yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo bei koncentracijos reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojami esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui. Tuo pačiu pažymėtina, kad kuo siauresnė ir labiau specializuota yra profesionalo veiklos sritis, tuo aukštesni jam keliami reikalavimai, taigi kaltinamasis Ž. S., kaip gydytojas profesionalas, turėjo ilgametę darbo patirtį ir gerai žinojo bei suprato atliekamų veiksmų turinį, svarbą ir galimas pasekmes.

Kaltinamasis Ž. S. nenumatė, kad jo veiksmai – kasos pažeidimas – gali sukelti pacientės mirtį, tačiau pagal jo, kaip gydytojo-chirurgo išsilavinimą, patirtį bei kompetenciją turėjo ir galėjo numatyti, jog jo neapdairus ir neatidus elgesys gyvybiškai svarbaus organo – kasos – pažeidimas gali sukelti pacientės mirtį. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad kaltinamojo veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.). Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis – medicininius dokumentus, liudytojų parodymus, ekspertų ir specialistų paaiškinimus, ekspertų išvadas, kaltinamojo Ž. S. veiksmų seką ir pasekmes, darytina išvada, kad kaltinamasis Ž. S. 2015-02-12, atlikdamas operaciją A. Ž., savo neatsargiais veiksmais pažeidė A. Ž. iki tol buvusius sveikus vidaus organus – blužnį ir kasą, dėl ko kilo kasos uždegimas, nuo kurio pacientė A. Ž. mirė, taigi tarp neatsargių kaltinamojo Ž. S. veiksmų ir A. Ž. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą teismas konstatuoja, jog šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajam Ž. S. pareikšti kaltinimai jam dirbant Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Chirurgijos klinikos abdominalinės chirurgijos gydytoju chirurgu ir būnant valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, atliekant storosios žarnos naviko šalinimo operaciją, pažeidus teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo operacijos metu pažeidžiant pacientės blužnį, dėl ko, išsivysčius blužnies kraujavimui, šis vidaus organas buvo pašalintas, o blužnies operacijos šalinimo metu dėl neatsargumo kartu su blužnimi atidalinant pacientės kasos uodegos audinius, taip pažeidžiant pacientės kasą, dėl ko kilo ūmus kasos uždegimas, dėl kurio pacientė mirė, visiškai įrodyti baudžiamosios bylos duomenimis. Byloje esantys duomenys bei teisiamajame posėdyje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Ž. S. veiksmai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 229 straipsnyje, BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų požymius.

Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai dėl tarnybos pareigų neatlikimo kitas asmuo netenka gyvybės, sunkiai arba nesunkiai sutrikdoma jo sveikata, jeigu kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti tokių padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba, nors ir nenumatė, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, veikos kvalifikuojamos kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis (pagal BK 229 str. ir 132 str. atitinkamą dalį).

IV. Dėl laidavimo instituto taikymo

Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016).

Pirmoji iš būtinų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. Kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas, kurios kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (pagal BK 229 str. ir 132 str. 3 d.). BK tekste esančios formuluotės „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas. Kaltinamasis Ž. S. nusikalto pirmą kartą, padarė idealią sutaptį sudarančius du neatsargius nusikaltimus, anksčiau neteistas, todėl šioje byloje yra viena iš įstatymo nustatytų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai nustatomas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, jo neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-489//2015). Nustatant minėtą sąlygą, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-976/2015).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu Ž. S. savo kaltę pripažino, tačiau nurodė, kad ši operacija buvo labai sudėtingas atvejis, bet tikriausiai kiekvienas jo srities specialistas taktikos prasme būtų elgęsis taip pat, pažymėjo, kad nieko sąmoningai neatsakingo jo veiksmuose nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis taip pat nurodė, kad jo gynėjas kontaktavo su nukentėjusiojo atstovu dėl galimybės susitikti su nukentėjusiuoju ir jam viešai išpažinti savo klaidą. Įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą kaltinamasis Ž. S. savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus ankstesnių apklausų metu, todėl papildomai paaiškinti nieko nenori. Nukentėjusysis Z. D. parodė, kad blogėjant A. Ž. būklei jam buvo pasiūlyta paskambinti kaltinamajam. Nors buvo 3 val. nakties, jis paskambino kaltinamajam Ž. S., o šis, išgirdęs nukentėjusiojo balsą, išjungė telefoną. Daugiau jokių kontaktų su kaltinamuoju nebebuvo.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis parodė, jog jis, kaip gydytojas, labai pergyvena dėl pacientės A. Ž. mirties, pareiškė didelę užuojautą artimiesiems, prašo jų atleidimo. Kaip A. Ž. operavęs gydytojas prisiėmė visišką atsakomybę. Kaltinamasis taip pat teigė, kad jo kolegos būtų viską darę taip pat, tikrai negalvoja, kad jo veiksmai buvo neatsakingi, pacientės mirtį lėmė jos anatominės savybės ir operacijos situacija, o klaida medicinoje yra kompleksinis reiškinys. Teigė, jog žmogiškąja prasme prisiima kaltę, tačiau operacijos metu tikrai stengėsi. Kaltinamajam suteikto paskutinio žodžio metu kaltinamasis Ž. S. gailėjosi, kad Lietuvos Respublikos teisinė bazė nėra palanki medikams, o pacientės mirtis nebuvo jo, kaip gydytojo, klaida.

Nors kaltinamasis pripažino jam inkriminuotų veikų aplinkybes, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus, tiek tardamas paskutinį žodį, bandė save pateisinti ir sušvelninti savo teisinę padėtį, teigdamas, kad viską atliko teisingai, nesielgė neatsakingai, pacientės mirtį lėmė ne jo veiksmai, o jos anatominių savybių ir operacijos ypatumų visuma.

Teismas konstatuoja, kad kaltinamasis Ž. S. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu kaltės išvis nepripažino, o jo teiginiai apie nuoširdų gailėjimąsi yra tik bandymas dirbtinai sukurti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vieną iš imperatyvių sąlygų (BK 40 str. 2 d. 2 p.).

Taip pat pažymėtina, kad ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Darytina išvada, kad kaltinamojo Ž. S. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veikų neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų, todėl kaltinamasis neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Konstatavus vienos iš būtinų sąlygų nebuvimą kitos laidavimo sąlygos neanalizuojamos.

V. Bausmės skyrimo motyvai

BK 229 straipsnyje numatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, E. S., tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.

Kaltinamojo Ž. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Teismas nepripažįsta kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe kaltės žmogiškąja prasme pripažinimą, apgailestavimo pareiškimą, užuojautą pacientės artimiesiems ir deklaratyvų atsiprašymą.

BK 54 straipsnyje nurodoma, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nei vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011 ir kt.).

Skirdamas bausmę kaltinamajam Ž. S. teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padaryti du idealią nusikalstamų veikų sutaptį sudarantys neatsargūs nusikaltimai, kurių pasekmė – žmogaus gyvybės atėmimas), nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (kito žmogaus gyvybė dėl neatsargumo buvo atimta bei didelė žala padaryta netinkamai atlikus operaciją gydymo įstaigoje), į tai, kad nenustatyta kaltinamojo Ž. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamąjį Ž. S. – neteistas, dirbantis.65Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam už BK 132 straipsnio 3 dalyje padarytą nusikaltimą paskiriant sankcijoje numatytą vienintelę bausmę – laisvės atėmimą, o už BK 229 straipsnyje numatytą nusikaltimą – baudą. Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. skirti bausmę, nenumatytą BK 132 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Kadangi kaltinamasis Ž. S. padarė neatsargius nusikaltimus, sudarančius idealią nusikaltimų sutaptį, yra neteistas, aukštojo išsilavinimo, teismas sprendžia, kad yra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant kaltinamąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p.).

Pagal BK 67 straipsnio 3 dalį, kartu su bausme gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas. BK 68² straipsnio 1 dalyje (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) numatyta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos kaltinamajam atliekant darbo funkcijas, t. y. dirbant gydytoju chirurgu, dėl padarytų nusikalstamų veikų buvo sukeltos negrįžtamos pasekmės – mirė žmogus, nukentėjusieji patyrė didelę žalą, todėl kartu su bausme yra pagrindas skirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti gydytoju-chirurgu valstybinėse ir privačiose medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose atėmimą, nustatant jos terminą dvejus metus.

Liatuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad praėjęs ilgas laiko tarpas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo nėra kliūtis taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę.

Kaltinamajam Ž. S. iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomoji priemonė neskirtina.

VI. Dėl civilinių ieškinių

Nukentėjusysis Z. D. pareiškė civilinį ieškinį dėl 13550 Eur dydžio turtinės ir 100000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 74-83), nukentėjusysis A. Ž. pareiškė civilinį ieškinį dėl 80000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 180-184), nukentėjusysis A. Ž. – dėl 60000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo (3 t., b. l. 180-184).

Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp kaltinamojo Ž. S. padarytų nusikalstamų veikų ir nukentėjusiųjų patirtos turtinės neturtinės žalos, todėl laikytina, jog civiliniai ieškiniai dėl žalos priteisimo pareikšti pagrįstai.

Nukentėjusysis Z. D. nurodė, jog su sugyventine A. Ž. pragyveno 30 metų. Ji visuomet buvo sveika. Dėl sugyventinės mirties patyrė didžiulę psichologinę traumą. Jie buvo suplanavę keisti gyvenamąją vietą, daug laiko praleisdavo kartu. Po sugyventinės mirties pas jį atsikraustė gyventi sugyventinės sūnus, nes Z. D. dėl po sugyventinės mirties patirto streso buvo tokios psichologinės būsenos, jog nebegalėjo būti vienas. Iki tol jis turėjo visuomeninio darbo ir verslą, tačiau po A. Ž. mirties jis ilgą laiką nebesugebėjo niekuo rūpintis. Iki šiol jis blogai miega naktimis.

Nukentėjusysis Z. D. pateiktu civiliniu ieškiniu, patikslintu 2019-04-03 teisiamajame posėdyje, taip pat prašo atlyginti jo patirtą 13000 Eur dydžio turtinę žalą – išlaidas, patirtas šarvojimo salės nuomai, gedulingiems pietums, užkandžiams šarvojimo metu, gėlėms, paminklo pastatymo išlaidas, pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

Nukentėjusysis A. Ž. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovė jam išmokėjo kompensaciją, tačiau tik po ilgo laiko, nes kaltinamasis, prašant priteisti kompensaciją, savo kaltę visaip neigė. Be to, jam buvo sumokėta mažesnė suma nei jis reikalavo. Su motina jo ryšys buvo labai artimas, jie kartu praleisdavo daug laiko. Po motinos mirties patyrė didžiulį šoką, nes net nežinojo, kad jai turėjo būti atlikta operacija. Turtinės žalos nepatyrė, nes visomis išlaidomis rūpinosi Z. D..

Nukentėjusysis A. Ž. nurodė, kad A. Ž. buvo jo močiutė. Kai nukentėjusiojo motina išvyko į užsienį, ryšys jo ir močiutės labai sustiprėjo, močiutė jį prižiūrėjo. Ji visuomet patardavo, padėdavo išspręsti kilusias problemas, teigiamai nuteikdavo. Po močiutės mirties nesugeba baigti mokslų, sunku susikaupti, nes jų ryšys buvo labai artimas. Močiutė skatino jį mokytis, žengti į priekį. Apie jos mirtį jam pasakė tėvas. Nežinojo, kad ją turėjo operuoti.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teisė į nusikaltimu dėl gyvybės atėmimo padarytos neturtinės žalos atlyginimą pripažįstama ir asmenims, kurie nebuvo žuvusiųjų išlaikomi, kartu negyveno, tačiau, atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį, pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi vadovaujantis bendrąja CK 6.250 straipsnio nuostata ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, tiek mirusiosios, su kuriuo ji pragyveno kartu 30 metų, sugyventiniui, tiek sūnui, tiek ir jos anūkui neturtinė žala gali būti priteisiama.

Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Civilinės atsakomybės taikymas būtent ir yra grindžiamas asmeninės atsakomybės principu, reiškiančiu, kad žalą privalo atlyginti tas asmuo, kuris ją savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, ši (asmeninės atsakomybės) taisyklė nėra absoliuti – įstatymai nustato atvejus, kai žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus. Tokiais atvejais kyla netiesioginė civilinė atsakomybė (CK 6.246 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnio 3 dalis). Vienas netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų yra reglamentuotas CK 6.264 straipsnyje. Šio straipsnio pirmoji dalis nustato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Pagal aptariamo straipsnio antrąją dalį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami.

Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad darbdavio civilinei atsakomybei pagal CK 6.264 straipsnį kilti yra būtinos ne tik bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, bet ir papildomos sąlygos: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2013; 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016, 28 punktas).

Kaltinamasis Ž. S., dirbdamas (duomenys neskelbtini) chirurgijos gydytoju chirurgu ir būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, 2015-02-12, prieš pacientei A. Ž. storosios žarnos naviko šalinimo operaciją, diagnozės patikslinimui neatliko pakartotinos fibrokolonoskopijos ir auglio biopsijos diagnozės bei naviko buvimo vietos patikslinimui, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-11-26 įsakymu Nr. V-838 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 „Abdominalinės chirurgijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ reikalavimus, 2015-02-12, pacientei A. Ž. storosios žarnos naviko operacijos šalinimo metu pažeidė teisės aktų, t. y.minėtos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo operacijos metu pažeidė pacientės A. Ž. blužnį, dėl ko, išsivysčius blužnies kraujavimui, šis vidaus organas buvo pašalintas, o blužnies operacijos šalinimo metu jis dėl neatsargumo kartu su blužnimi atidalino pacientės kasos uodegos audinius, taip pažeisdamas A. Ž. kasą, dėl ko išsivystė ūmus kasos uždegimas, dėl kurio 2015-02-14 pacientė A. Z. mirė, taip Ž. S. dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, tuo padarydamas nukentėjusiesiems Z. D., A. Ž. ir A. Ž. didelę žalą. Šie kaltinamojo veiksmai baudžiamosios atsakomybės požiūriu kvalifikuoti kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Šiuo atveju egzistuoja visos – tiek bendrosios (būdingos civilinės atsakomybės taikymo bendrais pagrindais atvejams), tiek specialiosios (būdingos tik darbdavio atsakomybės kilimo aptariamu pagrindu atvejams) – sąlygos kilti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų civilinei atsakomybei pagal CK 6.264 straipsnį.

Civilinio atsakovo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų atstovė ginčijo su draudimo bendrove AAS „BTA Insurance Company“ filialo Lietuvoje sudarytos draudimo sutarties sąlygas, teigė, jog vadovaujantis CK 6.160 straipsnio 2 dalimi bei CK 6.185 straipsnio 1 dalimi bet kokios papildomos, draudiko nurodytos standartinės draudimo sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pirkimo dokumentus (specialiuosius reikalavimus) ir draudėjo naudai. Draudimo bendrovės AAS „BTA Insurance Company“ filialo Lietuvoje atstovas nurodė, kad pagal sutartį su (duomenys neskelbtini) nėra taikomas visiškas nuostolio atlyginimo principas. Jeigu asmuo yra pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, tai jo nusikaltimu padaryta žala nėra atlyginama pagal taisykles. Medicinos personalo profesinės veiklos civilinės atsakomybės savanoriško draudimo taisyklių 4.1.7 punkte numatyta, kad draudimas nebus taikomas nuostoliams, patirtiems dėl bet kurios nusikalstamos arba piktavališkos veiklos, dėl aplaidumo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktus arba kitų taisyklių sąlygas, t. y. draudimo bendrovė atsisako mokėti draudimo išmoką. Ginčas dėl draudimo sutarties sąlygų ir jų neatitikimo CK nuostatoms nėra susijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla ir turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso nustatyta tvarka. Teismas, priteisdamas nukentėjusiesiems kaltinamojo nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą, vadovaujasi Medicinos personalo profesinės veiklos civilinės atsakomybės savanoriško draudimo taisyklių 4.1.7 punkto nuostatomis.

Nukentėjusiojo Z. D. patirtas išlaidas patvirtina pateikti kvitai, sąskaitos-faktūros, pažymos (duobės iškasimas – 199,84 Eur, šarvojimo salės ir giesmininkų paslaugos – 540 Eur, laidojimo reikmenys ir paslaugos – 1154 Eur, gedulingi pietūs, vieno kąsnio sumuštinių, kavos ir arbatos išvežimo paslauga – 2393,64 Eur, paminklo pamato paruošimas, paminklo sukūrimas ir pastatymas – 9550 Eur).

Atlyginant turtinę žalą, susijusią su laidojimo išlaidomis ir kapo sutvarkymu, vadovaujamasi CK 6.291 straipsnio nuostatomis – jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad laidojimo išlaidomis pripažįstamos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos, kurios nustatomos, vadovaujantis protingumo kriterijumi, o tai reiškia, kad atlyginamos įprastos, vidutinės, bet ne prašmatnaus paminklo bei tvorelės pastatymo išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2006). Taigi, tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje įtvirtinta, jog atlyginant laidojimo išlaidas turi būti vadovaujamasi protingumo kriterijumi ir atlyginamos tik vidutinės (įprastos) kapavietės sutvarkymo išlaidos. Teismo vertinimu, nukentėjusiojo Z. D. patirtos A. Ž. laidojimo išlaidos (duobės iškasimas – 199,84 Eur, šarvojimo salės ir giesmininkų paslaugos – 540 Eur, laidojimo reikmenys ir paslaugos – 1154 Eur, gedulingi pietūs, vieno kąsnio sumuštinių, kavos ir arbatos išvežimo paslauga – 2393,64 Eur) yra paremtos nukentėjusiojo pateiktais rašytiniais įrodymais, šis turtinės žalos dydis (iš viso 4287,48 Eur) yra realus ir pagrįstas. Nukentėjusysis Z. D. civiliniame ieškinyje taip pat prašo priteisti paminklo pamato paruošimo, paminklo sukūrimo ir pastatymo išlaidas – 9550 Eur. Teismo vertinimu, nors kapavietės sutvarkymo išlaidos yra patvirtintos dokumentais, tačiau jų dydis, atsižvelgiant į CK 6.291 straipsnio 1 dalį, neatitinka protingumo kriterijaus, kelis kartus viršija teismų praktikoje įprastomis ir vidutinėmis pripažįstamas išlaidas, todėl turi būti sumažintas. Iš teismų praktikos matyti, kad paprastai teismų priteisiamos mažesnės kapo sutvarkymo išlaidos negu nagrinėjamoje byloje prašė nukentėjusysis Z. D., todėl darytina išvada, kad įprastomis, vidutinėmis ir CK 6.291 straipsnio 1 dalyje numatytą protingumo kriterijų atitinkančiomis kapo sutvarkymo išlaidomis laikytina 5000 Eur suma. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes iš civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) priteistina nukentėjusiajam Z. D. kaltinamojo nusikalstamomis veikomis padaryta 9287,48 Eur dydžio turtinė žala.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018. Teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis, tačiau svarbu pažymėti, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-288/2014, 3K-3-217-690/2018).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį gyvybės atėmimo atvejais, esminę reikšmę turi ieškovų ir mirusio asmens santykis. Dėl to kiekvienu atveju turi būti ištirtas šių asmenų tarpusavio ryšys, jo pobūdis, kokybė, intensyvumas, nuoširdumas, pastovumas, juos siejantis giminystės laipsnis, bendro gyvenimo trukmė, nukentėjusių asmenų galimybės ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį. Pažymėtina, kad, esant keliems ieškovams byloje dėl artimo žmogaus gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, būtina individualizuoti neturtinės žalos dydį pagal kiekvieno iš ieškovų ryšį su mirusiuoju ir dėl tokio ryšio praradimo patiriamus padarinius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010).

Pažymėtina, jog tais atvejais, kada darbuotojas nusikalstamais veiksmais padaro žalos eidamas darbines (tarnybines) pareigas, o žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys, teismas iš darbdavio, kuris dažniausiai turi juridinio asmens statusą ir didesnius finansinius išteklius negu fizinis asmuo, paprastai priteisia didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti negu iš fizinio asmens už padarytą analogišką nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2008).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl kaltinamojo Ž. S. nusikalstamų veiksmų dėl neatsargumo atėmus A. Ž. gyvybę, nukentėjusysis Z. D. neteko ilgametės gyvenimo draugės, kuri juo rūpinosi, t. y. asmens, su kuriuo jį siejo labai glaudus ryšys ir tolimesni gyvenimo planai, nukentėjusysis A. Ž. neteko savo motinos, su kuria jis kartu praleisdavo daug laiko, nukentėjusysis A. Ž. neteko močiutės, kuri jam atstojo motiną, kai ši išvyko į užsienį, patarė visais gyvenimo klausimais, palaikė, ragino baigti mokslus. Kadangi A. Ž. nesiskundė bloga sveikata, visus nukentėjusiuosius po jos mirties ištiko šokas, jie patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, juos apėmė emocinė depresija, tai pakeitė jų gyvenimą, buvo sutrikdytas įprastinis jų gyvenimo ritmas. Be to, nukentėjusieji dvasinius išgyvenimus, psichologinį skausmą bei kitas pasekmes dėl A. Ž. mirties jaučia iki šiol. Įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nukentėjusieji patyrė didelį dvasinį ir emocinį sukrėtimą ir dabar tebepatiria didelius dvasinius išgyvenimus dėl ilgametės gyvenimo draugės, motinos ir močiutės netekties, su kuria jie nuolat artimai bendravo, kuris jiems padėdavo įvairiose gyvenimo situacijose. Be to, nustatant jų patirtos neturtinės žalos dydį, įvertintina ir tai, kad dėl kaltinamojo Ž. S. veiksmų A. Ž. neteko gyvybės – pasekmės yra negrįžtamos, nusikalstama veika buvo padaryta gydymo įstaigoje, kaltinamajam vykdant tiesiogines savo kaip gydytojo chirurgo funkcijas. Svarbu ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju už dėl kaltinamojo veiksmais padarytą žalą yra atsakingas jo darbdavys – (duomenys neskelbtini) , o ne fizinis asmuo (CK 6.264 str. 1 d.).

Vertinant nukentėjusiojo Z. D. patirtos neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad mirusioji A. Ž. ir nukentėjusysis Z. D. kartu pragyveno virš 30 metų, bet ir į nukentėjusiojo amžių ir galimybę ateityje atkurti tokius santykius. Z. D. yra 70 metų amžiaus, jo ir A. Ž. santykių nutrūkimas nukentėjusiajam yra labai skaudi pasekmė ir jų atstatymo pilna apimtimi galimybė yra mažai tikėtina. Po A. Ž. mirties Z. D. būklė buvo labai sunki – jis negalėjo būti vienas namuose, todėl A. Ž. persikėlė ir kartu su Z. D. gyveno jo namuose. Verslas, kuriam Z. D. atiduodavo visą savo energiją ir sumanumą, po A. Ž. mirties faktiškai sustojo, nebuvo jokių naujų iniciatyvų, verslo vystymo ar plėtros. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo Z. D. pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintinas dalinai, iš civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam Z. D. priteisiant 60000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusysis A. Ž. yra mirusiosios A. Ž. sūnus, kuris palaikė itin artimus santykius su motina, nuolat pas ją būdavo, bendraudavo, vienas kitam padėdavo, buvo labai artimi savo pasaulėžiūra ir labai artimi savo siela. Motinos mirtis jam buvo didžiulis šokas. Nors civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovės teigimu Kauno apygardos teismo 2017-11-23 nutartimi civilinėje byloje tarp (duomenys neskelbtini) ir ieškovo A. Ž. buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria nurodytą A. Ž. mokamą pinigų sumą (9500 Eur) pilnai kompensavo draudimo bendrovė, ką jos atstovas patvirtino teismo posėdžio metu šioje byloje, tačiau šiuo atveju nukentėjusysis A. Ž. pareiškė 80000 Eur civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl neturtinės žalos, padarytos kaltinamojo nusikalstamomis veikomis, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo A. Ž. pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintinas dalinai, iš civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam A. Ž. priteisiant 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusysis A. Ž. nurodė, jog močiutė A. Ž. jam atstojo motiną. Kadangi A. Ž. buvo pedagogė, tai jį ne tik prižiūrėjo, maitino ir auklėjo, bet padėjo jam mokytis, realiai jį užaugino. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo A. Ž. pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintinas dalinai, iš civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam A. Ž. priteisiant 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

VII. Dėl proceso išlaidų

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, įvertinęs advokato laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą bei šios bylos baigtį, sprendžia, kad nukentėjusiųjų prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo iš kaltinamojo yra pagrįstas. Nukentėjusysis Z. D. nurodė, kad advokato teisinei pagalbai apmokėti patyrė 4990 Eur išlaidų, nukentėjusysis A. Ž. – 1210 Eur, nukentėjusieji prašė šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo, todėl iš kaltinamojo Ž. S. nukentėjusiajam Z. D. priteistina 4990 Eur už advokato teisinę pagalbą, nukentėjusiajam A. Ž. – 1210 Eur už advokato teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 302-307 straipsniais,

nusprendžia:

Ž. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnyje, 132 straipsnio 3 dalyje, ir nuteisti jį:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį – bauda 20 MGL (753,20 Eur) dydžio;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsni 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu Ž. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant Ž. S. per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kaltinamajam kardomosios priemonės neskirti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 68² straipsnio 1 dalimi Ž. S. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – atimti teisę dirbti gydytoju-chirurgu valstybinėse ir privačiose medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose 2 (dvejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) priteisti nukentėjusiajam Z. D. 9287,48 Eur dydžio turtinę žalą ir 60000 Eur neturtinę žalą, nukentėjusiajam A. Ž. – 30000 Eur neturtinę žalą, nukentėjusiajam A. Ž. – 30000 Eur neturtinę žalą.

Iš kaltinamojo Ž. S. priteisti nukentėjusiajam Z. D. 4990 Eur už advokato teisinę pagalbą, nukentėjusiajam A. Ž. – 1210 Eur už advokato teisinę pagalbą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus ir nurodant dėl apeliacinės bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.