Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovo) T. J. ir (atsakovės) Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. J. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10018-11 buvo atskirtas prokuroro 2011 m. birželio 10 d. nutarimu iš didelės apimties ir ypatingai sudėtingo ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10077-08 dėl valstybės biudžeto lėšų įgijimo apgaule, dokumentų klastojimo, neteisėtos juridinio asmens veiklos, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Kaltinamasis aktas (411 lapų) baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-10018-11 surašytas 2011 m. gruodžio 1 d., baudžiamoji byla perduota Vilniaus apygardos teismui. Ne prokurorų, o pačių kaltinamųjų, jų gynėjų veiksmai turėjo įtakos baudžiamojo persekiojimo trukmei. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme į teismo posėdžius neatvykdavo kaltinamieji, jų gynėjai, vienas iš kaltinamųjų pasislėpė nuo teismo. Tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-942/2021 bei 2022 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-303/2022) nekonstatavo, kad ilgą baudžiamojo proceso trukmę lėmė valstybės institucijų veiksmai netinkamai organizuojant baudžiamąjį procesą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

9.9. Teismas sprendžia, kad nors minėtos kardomosios priemonės ieškovui buvo pritaikytos įstatymo nustatyta tvarka bei jų skyrimo metu atitiko proporcingumo tarp nustatomų suvaržymų ir siekiamų (dalyvavimo procese) tikslų principo kriterijus, t. y. buvo paskirtos pagrįstai, tačiau šioje byloje konstatavus ieškovo teisės į baudžiamosios bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, yra pagrindas pripažinti, kad taikant minėtas kardomąsias priemones ieškovui 11 metų ir 1 mėnesį, t. y. labai ilgą laiką, buvo pažeista ieškovo teisė į judėjimo laisvę.

9.10. Nagrinėjamu atveju konstatavus ieškovo teisės, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, pažeidimus, kas nulėmė ir pernelyg ilgai taikomus ieškovo judėjimo laisvės suvaržymus, yra pagrindas pripažinti ieškovo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

9.11. Nagrinėjamoje byloje vertinant ieškovo argumentus, kad jam buvo sunku susirasti darbą, iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad Sodros duomenimis ieškovas laikotarpiu nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. birželio 28 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. balandžio 20 d. iki 2009 m. liepos 31 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. dirbo (duomenys neskelbtini) (baudž. b. 30 t., b. l. 80). Taigi, kaip matyti, duomenų apie įdarbinimą nėra laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 28 d. iki 2009 m. balandžio 20 d., t. y. pareiškus įtarimą ieškovas buvo bedarbis, todėl ieškovo argumentai, jog būtent dėl pradėto baudžiamojo proceso jam buvo sunku susirasti darbą, laikyti nepagrįstais.

9.12. Ieškovo argumentai, kad prokuroras žiniasklaidai atskleidė jo duomenis, dėl to buvo pakenkta ieškovo reputacijai, laikytini deklaratyviais, kadangi jų, išskyrus ieškovo paaiškinimus, nepagrindžia jokie kiti bylos duomenys.

9.13. Nustatydamas ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį už ieškovo teisės, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, pažeidimą ir pernelyg ilgai taikomus ieškovo judėjimo laisvės suvaržymus, teismas atsižvelgia į individualias bylos aplinkybes, jog baudžiamosios bylos, kartu su ikiteisminiu tyrimu, nagrinėjimas truko 11 metų 6 mėnesius ir 8 dienas, o įskaitant ir bylos nagrinėjimą kasacinės instancijos teisme – 12 metų 5 mėnesiai ir 18 dienų, kas pagal EŽTT praktiką paprastai savaime pripažįstama teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimu; vertinant ieškovo dėl proceso trukmės patirtos neturtinės žalos dydį, viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgtina, yra baudžiamųjų procesinių teisinės gynybos priemonių nepanaudojimas nagrinėjamoje byloje, t. y. kad ieškovas nė karto nepasinaudojo baudžiamosiomis procesinėmis gynybos priemonėmis dėl pernelyg ilgos tyrimo trukmės; po ilgo proceso ieškovas buvo nuteistas pagal vieną iš pareikštų kaltinimų, pagal vieną išteisintas, o dėl kitų baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pripažinus, kad T. J. buvo pagrįstai kaltinamas; dėl pernelyg ilgo proceso ieškovui buvo sušvelninta paskirta bausmė. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovės priteistina 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10. Apeliantas 1 (ieškovas) T. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 7 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Ieškovo teisės ne tik buvo suvaržytos, bet jis buvo įkalintas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kurio laikymo sąlygos prilyginamos kankinimams. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio taikymą bei į daugelio teismų konstatuotą apelianto teisių pažeidimą, įkalinimo trukmę (92 paros), pažeidimo mastą bei intensyvumą pažeminus apelianto orumą ar nežmoniškai su juo elgiantis, tačiau to nepadarė.

10.2. 2015 m. gruodžio 8 d. EŽTT paskelbė sprendimą septyniose bylose prieš Lietuvą — B. P. (peticijos Nr. 29292/12), R. I. (Nr. 69598/12), R. M. (Nr. 40828/12), V. T. (Nr. 70048/13), D. Z. (Nr. 70065/13), R. K. (Nr. 40163/13), R. G. (Nr. 66281/13), kuriuo 4 pareiškėjų (I., M., T., Z.) atžvilgiu konstatavo, jog Lietuva neužtriktino tinkamų kalinimo sąlygų, todėl pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau — Konvencija) 3 straipsnį (kankinimo uždraudimas), 2 pareiškėjų atžvilgiu (G., K.) nusprendė, kad minėta Konvencijos nuostata pažeista nebuvo, o 1 pareiškėjas (P.) nebegali būti laikomas „auka“.

10.3. B. P. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, trukusių 564 dienas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau — LVAT) 2012 m. vasario 6 d. nutartimi priteisė 8 000 litų neturtinės žalos atlyginimą; R. M. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, trukusių 92 dienas, LVAT 2012 m. gegužė 3 d. nutartimi priteisė 2 000 litų neturtinės žalos atlyginimą; R. I. dėl netinkamų kalinimo sąlygų beveik dvejus metus Alytaus pataisos namuose LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi nustatė nacionalinių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, bet žalos nepriteisė; R. K. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose, trukusių daugiau kaip 4 metus, LVAT 2013 m. vasario 4 d. nutartimi priteisė 1 000 litų neturtinės žalos atlyginimą; R. G. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, trukusių 1 metus ir 4 mėnesius, LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi nustatė nacionalinių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, bet žalos nepriteisė; V. T. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, trukusių 608 dienas, LVAT 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi priteisė 2 500 litų neturtinės žalos atlyginimą ir už 16 dienų laikotarpį priteisė 350 litų neturtinės žalos atlyginimą; D. Z. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, trukusių 38 dienas, LVAT 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi priteisė 200 litų neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT vertinimu, M., K., T. ir Z. priteistos sumos, atitinkamai 580 eurų, 290 eurų, 725 eurai ir 60 eurų, nors ir buvo suderinamos su išvystyta Lietuvos teismų praktika, tačiau buvo nepalyginamai mažos, atsižvelgiant į panašiomis aplinkybėmis priteisiamas teisingo atlyginimo kompensacijas pagal Konvencijos 41 straipsnį.

10.4. Kardomoji priemonė ieškovui buvo taikyta nepagrįstai – formaliais pagrindais, todėl teismas turėjo įvertinti šią aplinkybę. Paskirdami ir tęsdami ieškovo suėmimą, teismai iš esmės formaliu pagrindu, t. y. neturėdami tam pakankamų faktinių duomenų, darė prielaidą, jog jis gali bėgti (slėptis) nuo baudžiamojo persekiojimo vien dėl jam gresiančios bausmės dydžio. Sprendžiant dėl tikimybės, jog ieškovas gali bėgti (slėptis) nuo baudžiamojo persekiojimo, teismai nepakankamai įvertino paties ieškovo poziciją dėl jam pareikštų įtarimų, ieškovo socialinius ryšius, t. y. tai, kad ieškovas buvo vedęs, turėjo pastovią gyvenamąją vietą bei studijavo universitete. Kita vertus, aplinkybė, kad 2009 m. balandžio 14 d, ieškovas buvo paleistas į laisvę pritaikant jam švelniausią kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, sudaro pagrindą daryti prielaidą, jog suėmimo pagrindas buvo grindžiamas veikiau formaliomis, bet ne realiomis prielaidomis. Taip pat darytina išvada, jog ieškovo suėmimo tęsimas tuo pagrindu, kad jis gali trukdyti procesui, neatitiko realios situacijos, kadangi suėmimą pratęsęs teismas, ieškovo suėmimo pratęsimo laikotarpiu, nenustatė iš esmės jokių ikiteisminiame tyrime atliktų procesinių veiksmų, kurių atlikimui ieškovas tikėtina galėtų daryti poveikį (trukdyti).

10.5. Apeliacinės instancijos teismas turėtų atsižvelgti į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, taip pat prokuroro pareiškimų dėl suėmimo apeliantui tęsimo ir teismų procesinių sprendimų, kuriais apeliantui buvo tęsiamas suėmimas, turinį. Atsižvelgiant į kasacinio teismo ir EŽTT šiuo klausimu formuojamą praktiką manytina, kad yra teisinis pagrindas apelianto suėmimo skyrimą ir tęsimą, civilinės teisės požiūriu, pripažinti neteisėtu, neatitinkančiu proporcingumo principo, nes šioje byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad minėtu laikotarpiu nebuvo pakankamo pagrindo apeliantui taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, o švelnesnės priemonės (pvz., namų areštas, dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti) teismų nebuvo deramai apsvarstytos.

11. Atsakovė Teisingumo ministerija atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Ieškovas nurodo, kad teismas neįvertino ieškinio motyvų bei žodinių paaiškinimų, kad jo suėmimas baudžiamojo proceso metu buvo neteisėtas, grindžiamas formaliu pagrindu, kad jis gali bėgti (slėptis). Ieškinyje ieškovas neįrodinėjo, kad jo suėmimas baudžiamojo proceso metu buvo neteisėtas. Teismo posėdyje, atsakydamas į klausimus, ieškovas aiškino, kad suėmimo neteisėtumą bei tinkamų kalinimo sąlygų suėmimo metu neužtikrinimą jis nurodo bendrame kontekste, siekdamas pagrįsti savo išgyvenimus. Kadangi šiomis aplinkybėmis nebuvo grindžiamas Ieškovo ieškinys, teismas pagrįstai nevertino aplinkybių, kurios nebuvo pareikšto ieškinio pagrindu.

11.2. Ieškovas tvirtina, kad teismas turėjo pasisakyti dėl jo suėmimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Tačiau reikalavimas dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų gali būti reiškiamas kitu teisiniu pagrindu – CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, teikiant skundą (pareiškimą) Regionų administraciniam teismui administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Civilinę bylą pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį dėl žalos, kilusios iš baudžiamojo proceso, nagrinėjantis bendrosios kompetencijos teismas neturi įstatymuose nustatytų įgaliojimų nagrinėti ginčų, kurie priskirti Regionų administracinio teismo kompetencijai.

11.3. Ieškovas neįrodė neteisėtų valstybės veiksmų, dėl kurių jam turėtų būti priteista neturtinė žala, nes ji jau buvo kompensuota skiriant ieškovui švelnesnę bausmę – pritaikius BK 75 straipsnyje numatytą realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Tai yra pakankama satisfakcija ieškovui. Papildomas neturtinės žalos ieškovui priteisimas neatitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų.

11.4. Ieškovo situacija yra visiškai priešinga, nei jo nurodomoje EŽTT praktikoje – jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, ilgo proceso faktas konstatuotas teismo sprendimuose baudžiamojoje byloje ir būtent dėl to ieškovui skirta švelnesnė bausmė. Be to, baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, priešingai nei byloje Gančo prieš Lietuvą, ėmėsi priemonių, kad procese nebūtų nepagrįsto delsimo laikotarpių – išskyrė baudžiamąją bylą vieno iš kaltinamųjų, kuris pasislėpė nuo teismo, atžvilgiu, sudarydavo teismo posėdžių grafikus, jų datas derindamas su visais bylos dalyviais.

12. Atsakovė Generalinė prokuratūra atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Byloje esami duomenys patvirtina, kad į ieškinio faktinį pagrindą įėjo tik aplinkybės, susijusios su ieškovo patirta neturtine žala dėl per ilgo baudžiamojo proceso, ilgai apribotos judėjimo laisvės, taikant kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Į bylą atsakovės atstovė – Lietuvos kalėjimų tarnyba, kuri tokio pobūdžio bylose atstovauja valstybei, įtraukta nebuvo. Ieškovas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėto suėmimo, netinkamų kalinimo sąlygų nekildino, faktinių aplinkybių dėl kardomosios priemonės – suėmimo neteisėtumo, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, neįrodinėjo (įrodymų neteikė ir neprašė teismo jų išreikalauti), tai patvirtino ir duodamas paaiškinimus teisme, todėl teismas neturėjo pagrindo jų vertinti ir pagrįstai dėl jų nepasisakė. Be to, reikalavimas dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų turi būti reiškiamas kitu teisiniu pagrindu – CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, teikiant skundą (pareiškimą) administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

12.2. Byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą EŽTT netyrė ieškovo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, todėl EŽTT sprendime konstatuota aplinkybė, kad Lietuva neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį (kankinimo uždraudimas), negali būti ieškovo ieškinio dėl neturtinės žalos, kurią siejo su pažeista teise į baudžiamosios bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, taip pat pažeista teise į judėjimo laisvę, ilgą laiką taikant kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, priteisimo tenkinimo pagrindu, t. y. neturi res judicata galios nagrinėjant ieškovo reikalavimus civilinėje byloje. Pažeidimai nustatinėjami kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į individualias aplinkybes, bet ne į visuotinai žinomas aplinkybes.

12.3. Ieškovui suėmimas buvo taikytas pagrįstai, kadangi tuo metu jis nestudijavo universitete, niekur oficialiai nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, nuo 2004 m. spalio 10 d. buvo registruotas prie Vilniaus miesto savivaldybės kaip asmuo, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą.

12.4. Nors ieškovas nurodo, kad teismas nustatė per mažą žalos dydį ir prašo, kad jam būtų priteistas 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad ieškovui turėtų būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

13. Apeliantė 2 (atsakovė) Teisingumo ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovui paskirtos bausmės švelninimas buvo nepakankama kompensacija dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Neturtinė žala, kurią ieškovas galimai patyrė dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės, jam buvo atlyginta baudžiamajame procese ne tik pripažįstant padarytą pažeidimą, bet ir skiriant jam švelnesnę bausmę – pritaikius BK 75 straipsnyje numatytą realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Be to, teismas sprendime niekaip nemotyvavo, kodėl bausmės švelninimas buvo nepakankama kompensacija ieškovui dėl ilgo baudžiamojo proceso. Taigi, teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepateikė motyvų, kuriais atmetė atsakovės atstovės argumentus dėl ieškovui kompensuotos žalos baudžiamajame procese, skiriant jam švelnesnę bausmę, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą.

13.2. Teismas, vertindamas galimą ieškovo teisės į judėjimo laisvę pažeidimą, privalėjo vertinti ar realiai ieškovo judėjimo laisvė minėtomis kardomosiomis priemonėmis buvo varžoma. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovas neteikė skundų dėl kardomųjų priemonių panaikinimo. Taip pat bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad išvykti iš savo gyvenamosios vietos neplanavo, todėl neprašė ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo leidimo išvykti. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo teisių pažeidimą dėl ilgai taikomų kardomųjų priemonių, nes vertino tik jų taikymo trukmę, neatsižvelgė į tai, kad įrodymų, jog teisėtai taikomos priemonės sąlygojo ieškovo teisių pažeidimą, nėra. Ieškovo paaiškinimai, kad jis neplanavo išvykti iš savo gyvenamosios vietos, patvirtina, jog teismas aplinkybes dėl ieškovui taikytų kardomųjų priemonių vertino neteisingai, nes realaus ieškovo teisių pažeidimo šios priemonės nesukėlė, todėl teismo išvada yra paremta ne įrodymais, o hipotetiniu pasvarstymu, kuris negali būti pagrindu žalos atlyginimui.

13.3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pagrįstai buvo kaltinamas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje bei BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Taip pat ieškovas buvo teisėtai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pastebėtina, kad civilinėje byloje, ieškovui kildinant žalą CK 6.272 straipsnio pagrindu, svarbu yra nustatyti ir įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, bet ir paties ieškovo veiksmus. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalies normą bei nenurodė jokių motyvų, kodėl neteisėti ieškovo veiksmai negali būti pagrindu ieškinį atmesti.

14. Ieškovas atsiliepime į Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog nors neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų, dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7- 381/2003). Taigi, TM apeliacinio skundo argumentai prieštarauja suformuotai praktikai.

15. Atsakovė Generalinė prokuratūra atsiliepime į Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

15.1. Prokuratūra palaiko apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamoje byloje teismas nepagrįstai pripažino, kad taikant ieškovui kardomąją priemonę ilgą laiką buvo pažeista jo teisė į judėjimo laisvę. Byloje nustatyta, kad ieškovui nuo 2009 m. balandžio 14 d. pagrįstai buvo taikyta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese. Ieškovas dėl šios paskirtos kardomosios priemonės skundų neteikė, prašymų dėl jos panaikinimo ar leidimo išvykti į užsienio valstybę, kitą Lietuvos miestą, nereiškė.

15.2. Įvertinus kardomosios priemonės skyrimo tikslą bei jos proporcingumą siekiamiems proceso tikslams, byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovui kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) baudžiamojo persekiojimo metu buvo taikyta pagrįstai, galutiniu teismo nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, be kita ko, įpareigotas per bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesant duomenų, kad dėl ilgai baudžiamajame procese taikytos kardomosios priemonės ieškovas patyrė realius neigiamus padarinius (pvz., jis negalėjo išvykti į suplanuotą kelionę, patyrė nuostolius ir pan.), nėra pagrindo teismo išvadą dėl ieškovo teisės į judėjimo laisvę pažeidimo, kuri grįsta prielaidomis, o ne įrodymais, laikyti pagrįsta ir pakankama neturtinei žalai atlyginti. Be to, ieškovas turėjo įrodyti, kad jam padaryta neturtinė žala.

15.3. Teismas, konstatuodamas neturtinės žalos faktą ir nustatydamas jos dydį, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl ieškovui kompensuotos neturtinės žalos, kurią jis galimai patyrė dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės, dėl ilgai taikyta kardomąja priemone atsiradusių neigiamų padarinių.

15.4. Nagrinėjamu atveju ieškovui, pripažintam kaltu padarius nusikalstamas veikas, reali laisvės atėmimo bausmė nebuvo skirta vien dėl pernelyg ilgo proceso, o ilgai taikyta kardomoji priemonė, kuria baudžiamojo proceso metu buvo siekiama BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, realiai ieškovo teisių nepažeidė ir neigiamų padarinių nesukėlė. Tokiu atveju, jau pats baudžiamosios bylos nutraukimas pagal atskiras nusikalstamas veikas, bausmės švelninimas, atsižvelgiant į ieškovo padarytas nusikalstamas veikas, už jas numatytas ir ieškovui paskirtas bausmes, yra tinkamas ieškovo teisių gynimo būdas ir pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtus nepatogumus teisėtai vykdytame baudžiamajame procese, o neturtinės žalos atlyginimas papildomai civilinio proceso tvarka už tą patį pažeidimą neatitinka teisingumo ir protingumo principų.

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

17. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos faktinių ir teisinių argumentų.

18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai (atstovaujamai Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros) tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovui 2000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl kardomosios priemonės (rašytinio pasižadėjimo neišvykti) taikymo ir nepagrįstai ilgo proceso ieškovo atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

19. Byloje nustatyta, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Specialiųjų užduočių skyriaus 3-iojo poskyrio tyrėjos 2008 m. lapkričio 4 d. tarnybinio pranešimo dėl operatyvinio tyrimo metu nustatytų nusikalstamų veikų požymių pagrindu 2008 m. lapkričio 4 d. FNTT Specialiųjų užduočių skyriaus viršininko pavaduotojo rezoliucija buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10077-08 dėl organizuotos grupės, kurioje dalyvavimu buvo įtariamas ir ieškovas, vykdytų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių, o būtent dėl valstybės biudžeto lėšų įgijimo apgaule, dokumentų klastojimo, neteisėtos juridinio asmens veiklos, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (baudž. b. 1 t., b. l. 57). Tą pačią dieną apie pradėtą minėtą ikiteisminį tyrimą buvo informuota Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra (baudž. b. 1 t., b. l. 55-56).

20. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2008 m. gruodžio 3 d. nutartimis buvo leista daryti kratas ieškovo gyvenamojoje vietoje ir ieškovui priklausančioje transporto priemonėje (baudž. b. 13 t., b. l. 60, 63), kurios buvo atliktos 2009 m. sausio 13 d. dalyvaujant ieškovui ir surašant kratos protokolus, kurių metu iš ieškovo gyvenamosios vietos buvo paimti tyrimui reikalingi dokumentai (baudž. b. 13 t., b. l. 61-62, 64-65). Nustatyta, kad 2009 m. sausio 13 d. nutarimu ieškovas buvo laikinai sulaikytas (baudž. b. 22 t., b. l. 51-52). 2009 m. sausio 14 d. ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame ieškovas buvo įtariamas padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 203 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (baudž. b. 26 t., b. l. 43-47), tą pačią dieną ieškovas buvo apklaustas ikiteisminiame tyrime kaip įtariamasis, kaltės nepripažino (baudž. b. 26 t., b. l. 48-49). 2009 m. vasario 2 d. ieškovas ikiteisminiame tyrime įtariamojo statusu buvo apklaustas papildomai, pasinaudojo teise neduoti parodymų (baudž. b. 26 t., b. l. 52). 2010 m. gruodžio 10 d. ieškovui buvo įteiktas patikslintas pranešimas apie įtarimą, kuriame ieškovas buvo įtariamas padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje (panaikinant didelės vertės turtinę prievolę PVM sumokėti į valstybės biudžetą), 182 straipsnio 2 dalyje (panaikinant didelės vertės turtinę prievolę pelno mokestį sumokėti į valstybės biudžetą), 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (baudž. b. 26 t., b. l. 53-78). 2010 m. gruodžio 17 d. apklausos metu ieškovas atsisakė duoti parodymus (baudž. b. 26 t., b. l. 80).

21. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2009 m. sausio 14 d. nutartimi ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vieno mėnesio terminui (baudž. b. 22 t., b. l. 60-62). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo skundą dėl minėtos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties, 2009 m. vasario 11 d. nutartimi ieškovo skundą atmetė (baudž. b. 22 t., b. l. 75-79). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi suėmimas pratęstas dviejų mėnesių terminui (baudž. b. 22 t., b. l. 89-93), kuri Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartimi palikta nepakeista, atmetus ieškovo skundą (baudž. b. 22 t., b. l. 96-100).

22. 2009 m. balandžio 14 d. Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimu ieškovas paleistas į laisvę (baudž. b. 22 t., b. l. 124), prokuroro 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu ieškovui buvo skirta švelnesnė kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (pasas grąžintas 2012 m. vasario 10 d., teisėjui panaikinus kardomąją priemonę (baudž. b. 33 t., b. l. 76)), taip pat ieškovas buvo įpareigotas nesilankyti tam tikrose vietose, nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis (baudž. b. 22 t., b. l. 125-128).

23. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro 2010 m. spalio 1 d. prašymu ikiteisminio tyrimo terminas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-10077-08 buvo pratęstas iki 2010 m. gruodžio 5 d. (baudž. b. 1 t., b. l. 68), 2010 m. lapkričio 24 d. prašymu ikiteisminio tyrimo terminas buvo pratęstas iki 2011 m. kovo 30 d. (baudž. b. 1 t., b. l. 69), 2011 m. kovo 25 d. prašymu – iki 2011 m. liepos 30 d. (baudž. b. 1 t., b. l. 70-71), 2011 m. liepos 26 d. prašymu – iki 2011 m. spalio 30 d. (baudž. b. 1 t., b. l. 72-73). Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro 2011 m. spalio 24 d. prašymu, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimu ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10018-11 terminas buvo pratęstas iki 2011 m. gruodžio 30 d. (baudž. b. 31 t., b. l. 164–165).

24. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro 2010 m. lapkričio 4 d. nutarimu prie ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10077-08 buvo prijungtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10043-08 (baudž. b. 1 t., b. l. 38–39). Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro M. G. 2011 m. birželio 10 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10077-08 buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10018-11, be kita ko, ieškovo atžvilgiu dėl BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 ir 6 dalyse ir 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų (baudž. b. 1 t., b. l. 1–3).

25. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro 2011 m. rugsėjo 20 d. pavedimu FNTT tyrėjui buvo pavesta ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-10018-11 atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus, t. y. pranešti įtariamiems apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (baudž. b. 31 t., b. l. 54-55). 2011 m. rugsėjo 26 d. pranešimu ieškovas buvo informuotas apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (baudž. b. 31 t., b. l. 92). Nustatyta, kad 2011 m. spalio 3-25 d. ieškovas buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo Nr. Nr. 06-1-10018-11 medžiaga (baudž. b. 31 t., b. l. 93-94p.).

26. 2011 m. lapkričio 7 d. ieškovas pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10018-11 atnaujinimo, nes nebuvo nustatinėjamos jį išteisinančios aplinkybės, be to, pareiškė prašymą jį apklausti byloje (baudž. b. 32 t., b. l. 6). Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimu minėtas ieškovo prašymas buvo atmestas, be kita ko, nurodant, jog ieškovui 3 kartus buvo suteikta teisė duoti parodymus apie galimai nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau jis tokia teise nepasinaudojo ir parodymus duoti atsisakė, be to, toks ieškovo prašymas buvo įvertintas kaip gynybos taktika ir siekis vilkinti ikiteisminį tyrimą (baudž. b. 32 t., b. l. 7-8).

27. 2011 m. gruodžio 1 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-10018-11 (baudž. b. 32 t., b. l. 22–227), kuris Vilniaus apygardos teisme gautas 2011 m. gruodžio 2 d. ir tuo pagrindu buvo užvesta baudžiamoji byla Nr. 1-8-209/2017.

28. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi skyrė baudžiamąją bylą Nr. 1-8-209/2017 (ankstesnis Nr. 1-160-209/2012) nagrinėti teisiamajame posėdyje 2012 m. vasario 10 d. (baudž. b. 33 t., b. l. 41-42). Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir LITEKO duomenų nustatyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš viso buvo paskirtas 61 teisiamasis posėdis, iš kurių daugiau nei pusė buvo atšaukti, atidėti arba paskelbta bylos nagrinėjimo pertrauka dėl to, kad į teisiamuosius posėdžius nebuvo atvykę kaltinamieji ar jų gynėjai dėl ligos ar kitų priežasčių, dėl būtinumo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenimis, 3 posėdžiai buvo atidėti, atšaukti arba paskelbta pertrauka ir dėl ieškovo ligos. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. buvo padaryta pertrauka bylos nagrinėjime dėl to, kad teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartimi kaltinamajam G. K. buvo paskirta Stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė (baudž. b. 36 t., b. l. 16–19). Pažymėtina, kad kaltinamajam G. K. neatvykstant į teisiamuosius posėdžius ir tuo trukdant nagrinėti baudžiamąją bylą, teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartimi kaltinamajam G. K. kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą (baudž. b. 37 t., b. l. 66–69). Negalint surasti nuo teismo pasislėpusio G. K., teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi bylos nagrinėjimą G. K. atžvilgiu išskyrė, kitų kaltinamųjų atžvilgiu procesą tęsė toliau (baudž. b. 38 t., b. l. 32–35).

29. Baudžiamoji byla Vilniaus apygardos teisme baigta nagrinėti iš esmės 2016 m. lapkričio 23 d., atidedant nuosprendžio priėmimą ir paskelbimą 2017 m. sausio 9 d., vėliau nuosprendžio paskelbimas buvo atidėtas iki 2017 m. vasario 22 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. (baudž. b. 39 t., b. l. 95–96). Teismo nuosprendis buvo paskelbtas 2017 m. balandžio 7 d. (baudž. b. 39 t., b. l. 97-245; 40 t., b. l. 1-226). Minėtu teismo nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už veiką, panaikinant turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM, veikiant organizuotoje grupėje), 182 straipsnio 2 dalį (už veiką, panaikinant turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pelno mokestį, veikiant organizuotoje grupėje), paskiriant jam galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 2 metams (baudž. b. 40 t., b. l. 221).

30. Lietuvos apeliaciniame teisme minėta baudžiamoji byla pagal kaltinamųjų, tame tarpe ir ieškovo, bei prokuroro apeliacinius skundus buvo gauta 2017 m. gegužės 23 d. (baudž. b. 41 t., b. l. 76). Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi baudžiamoji byla Nr. 1A-1-453/2020 (ankstesnis Nr. 1A-390-453/2017) paskirta nagrinėti teisiamajame posėdyje apeliacinės instancijos teisme 2017 m. rugsėjo 14 d. (baudž. b. 41 t., b. l. 88-90). 2019 m. balandžio mėnesį pasikeitus bylą nagrinėjusiai teismo sudėčiai (baudž. b. 43 t., b. l. 176-177), baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nuo 2019 m. birželio 12 d. buvo pradėta nagrinėti iš naujo. Baudžiamoji byla Lietuvos apeliaciniame teisme baigta nagrinėti iš esmės 2020 m. vasario 25 d., atidedant nuosprendžio priėmimą ir paskelbimą 2020 m. balandžio 10 d., vėliau nuosprendžio paskelbimas buvo atidėtas iki 2020 m. gegužės 12 d. (baudž. b. 44 t., b. l. 96-99). Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis buvo paskelbtas 2020 m. gegužės 12 d. (baudž. b. 44 t., b. l. 100-214; 45 t., b. l. 1-200; 46 t., b. l. 1-157). Minėtu teismo nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už veiką, panaikinant didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pelno mokestį), pašalinant iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžio atitinkamas aplinkybes apie tam tikras ieškovo padarytas nusikalstamas veikas, kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas, palikta nepakeista ir ieškovui skirta bausmė.

31. 2020 m. rugpjūčio 6 d. ieškovas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio (baudž. b. 48 t., b. l. 42-54), taip pat kasacinius skundus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė prokuroras ir dalis kitų nuteistųjų. Kasacine tvarka bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti žodinio proceso tvarka 2020 m. lapkričio 11 d. teismo posėdyje (baudž. b. 48 t., b. l. 80–81). 2021 m. sausio 19 d. nutartimi, dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2021 m. kovo 10 d. (baudž. b. 48 t., b. l. 101). Baudžiamoji byla kasacine tvarka žodinio proceso tvarka buvo išnagrinėta 2021 m. kovo 10 d. teismo posėdyje, o 2021 m. balandžio 22 d. buvo paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendis ieškovo atžvilgiu paliktas nepakeistas (baudž. b. 48 t., b. l. 117–132, 133–170).

Dėl apeliacinių skundų (ne)pagrįstumo

32. Ieškovas (Apeliantas 1), nesutikdamas su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu, apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti visa apimtimi – priteisti iš Lietuvos Respublikos 11 000 Eur neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė Teisingumo ministerija (Apeliantė 2) apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

33. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą; kt.).

35. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 31 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-611/2021; kt.).

Dėl kardomosios priemonės suėmimo taikymo ir netinkamų kardomojo kalinimo sąlygų

36. Apeliantas 1 (ieškovas) apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydžio, nepagrįstai nevertino jog: i) kardomoji priemonė – suėmimas – ieškovo atžvilgiu buvo taikyta (skirta ir tęsiama) nepagrįstai, formaliais pagrindais; ii) suėmimo metu ieškovui nebuvo užtikrintos tinkamos kardomojo kalinimo sąlygos. Teisėjų kolegija su šiais Apelianto 1 apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

37. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis). Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui. Tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-381/2023 17–20 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

38. Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad ieškinio faktinį pagrindą sudarė aplinkybės, susijusios su ieškovo patirta neturtine žala dėl per ilgo baudžiamojo proceso, ilgai apribotos judėjimo laisvės, taikant kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Ieškovas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėto suėmimo, netinkamų kalinimo sąlygų nereiškė, faktinių aplinkybių dėl kardomosios priemonės – suėmimo – neteisėtumo, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, neįrodinėjo. Teismo posėdyje, atsakydamas į klausimus, ieškovas nurodė, kad suėmimo neteisėtumą bei tinkamų kalinimo sąlygų suėmimo metu neužtikrinimą jis nurodo bendrame kontekste, siekdamas pagrįsti savo išgyvenimus.

39. Šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria atsakovės Teisingumo ministerijos atsiliepimo į Apelianto 1 apeliacinį skundą argumentams, jog aukščiau nurodytomis aplinkybėmis ieškovo ieškinys nebuvo grindžiamas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino ir neturėjo pareigos dėl šių aplinkybių pasisakyti.

40. Kaip teisingai nurodoma tiek Teisingumo ministerijos, tiek ir Generalinės prokuratūros atsiliepimuose į Apelianto 1 apeliacinį skundą, reikalavimas dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų reiškiamas kitu teisiniu pagrindu – CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, teikiant skundą (pareiškimą) administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Civilinę bylą pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį dėl žalos, kilusios iš baudžiamojo proceso, nagrinėjantis bendrosios kompetencijos teismas nesprendžia ginčų, kurie priskirti administracinių teismų kompetencijai.

41. Be to, ieškovas, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos dydžiu, apeliaciniame skunde jau kelia klausimus dėl jam taikyto suėmimo pagrįstumo, bei pateikia poziciją, jog vertinant jam priteistos neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad skiriant kardomąją priemonę – suėmimą ir tęsiant jos terminą, valstybės institucijos pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, be to, turi būti remiamasi EŽTT praktika, formuojama bylose prieš Lietuvą dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

42. CPK 312 straipsnyje įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017). Įstatymų leidėjo įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teisme reikšti naujus reikalavimus bei teikti naujus įrodymus taip pat reiškia ir draudimą remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė / kurių netyrė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-578-464/2016).

43. Atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl Apelianto 1 argumentų, susijusių su aplinkybėmis, kad kardomoji priemonė – suėmimas – ieškovo atžvilgiu buvo taikyta (skirta ir tęsiama) nepagrįstai, taip pat susijusių su aplinkybėmis, jog suėmimo metu ieškovui nebuvo užtikrintos tinkamos kardomojo kalinimo sąlygos, ieškovo argumentus, kad jam priteista per maža neturtinės žalos suma, atmesdama kaip nepagrįstus.

Dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – taikymo

44. Apeliantė 2 (atsakovė Teisingumo ministerija) apeliaciniame skunde visų pirma nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo teisių pažeidimą dėl ilgai taikomos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, nes vertino tik jos taikymo trukmę, neatsižvelgdamas į tai, kad įrodymų, jog teisėtai taikoma kardomoji priemonė sąlygojo ieškovo teisių pažeidimą, nėra. Teisėjų kolegija su šiuo Apeliantės 2 apeliacinio skundo argumentu sutinka.

45. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, taip pat įpareigojimas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis) ieškovui buvo pritaikytos atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje ir nagrinėjant baudžiamąją bylą (pirmosios ir apeliacinės instancijos) teisme, siekiant užtikrinti ieškovo dalyvavimą procese.

46. Asmens teisė į laisvę yra ginama Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės normų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnis, BPK 44 straipsnio 1 dalis; kt.). Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Asmens teisės į laisvę svarba demokratinėje visuomenėje nuosekliai pabrėžiama EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo byloje Čamans and Timofejeva prieš Latviją, peticijos Nr. 42906/12, 80–81 punktai; Didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo byloje Merabishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 72508/13, 181 punktas, kt.).

47. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis) ieškovo atžvilgiu buvo taikomos 11 metų ir 1 mėnesį.

48. Vertinant ieškovui parinktas ir paskirtas kardomąsias priemones, pažymėtina, kad ieškovui buvo paskirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai teises varžančios priemonės. Ieškovas viso baudžiamojo proceso metu neginčijo šių kardomųjų priemonių taikymo, neteikė prašymo leisti išvykti. Analogiškos kardomosios priemonės buvo taikomos ir kitų įtariamųjų (kaltinamųjų) atžvilgiu. Ieškovas neginčija minėtų kardomųjų priemonių taikymo jo atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kardomoji priemonė – tai ne bausmė už inkriminuojamą veiką. Kardomosios priemonės, t. y. procesinės prievartos priemonės, tikslas yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą ir teisminį nagrinėjimą. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra švelniausia kardomoji priemonė, ji nesusijusi su laisvės atėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

50. Ar kardomoji priemonė buvo taikyta teisėtai, įvertinama pagal tai, ar buvo realus pagrindas ir poreikis asmeniui taikyti procesinius suvaržymus, ar parinkta kardomoji priemonė buvo nustatyta įstatymu ir ar atitiko jo sąlygas, ar konkrečioje situacijoje ji buvo proporcinga poreikiui kontroliuoti asmens elgesį. Tai sprendžiama iš tokių aplinkybių, kaip susiklosčiusi procesinė situacija, kurioje buvo nuspręsta taikyti kardomąją priemonę (įtarimų pareiškimas, kaltinimų pasunkinimas, dėl ko asmuo gali vengti tyrimo ar galimos bausmės, vilkinti procesą ir kt.;); asmens atliktų įtariamų esant nusikalstamų veiksmų aplinkybės: pobūdis, mastas, trukmė, padariniai, ryšiai su tam tikrais asmenimis, kurie gali rodyti apie jo pavojingumą, galimybę tęsti įtariamą nusikalstamą veiklą ir todėl gali pagrįsti būtinumą taikyti jam apribojimus; asmenį apibūdinantys duomenys ir jo elgesys tyrimo ir proceso metu, galintys sudaryti pagrindą vertinti, kad asmeniui reikalinga tam tikra priežiūra, nes kitaip gali būti neužtikrintas jo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime, teisminiame nagrinėjime ir nuosprendžio įvykdymas, ar rodantys jo pavojingumą, kad jis gali daryti kitus nusikaltimus; kardomosios priemonės teisėtumas, pobūdis, jos taikymo trukmė, padariniai ir reikšmė pareiškėjui, įvertinant, ar paskirti suvaržymai sukėlė jiems realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai (pvz., bendravimui, mokymuisi, kelionėms, pomėgiams), sukėlė papildomas prievoles, vertė daryti išlaidas ir kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 52 punktą).

51. Judėjimo laisvės apribojimo baudžiamojo proceso kontekste būtinumas demokratinėje visuomenėje EŽTT praktikoje paprastai siejamas su teisingos pusiausvyros tarp bendrojo intereso dėl tinkamo baudžiamojo proceso organizavimo ir įtariamojo (kaltinamojo) asmeninio intereso naudotis judėjimo laisve nustatymu – apribojimo proporcingumo minėtiems teisėtiems tikslams vertinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 59 punktą ir jame nurodytą EŽTT praktiką).

52. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors minėtos kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, taip pat įpareigojimas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis) ieškovui buvo pritaikytos įstatymo nustatyta tvarka bei jų skyrimo metu atitiko proporcingumo tarp nustatomų suvaržymų ir siekiamų (dalyvavimo procese) tikslų principo kriterijus, t. y. buvo paskirtos pagrįstai, vis dėl to nustačius ieškovo teisės į baudžiamosios bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, yra pagrindas pripažinti, kad taikant minėtas kardomąsias priemones ieškovui 11 metų ir 1 mėnesį, t. y. labai ilgą laiką, buvo pažeista ieškovo teisė į judėjimo laisvę.

53. Teisėjų kolegija pagrįstu pripažįsta Apeliantės 2 apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo teisės į judėjimo laisvę pažeidimo, privalėjo atsižvelgti ne tik kardomosios priemonės taikymo trukmę, bet ir vertinti, ar realiai ieškovo judėjimo laisvė minėtomis kardomosiomis priemonėmis buvo varžoma.

54. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas, pagrindą atlyginti neturtinę žalą dėl nepagrįstai ilgai taikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, nurodė tik per ilgą laikotarpį, tačiau apeliacinės instancijos vertinimu, savaime ši aplinkybė nelemia teisinio pagrindo dėl CK 6.272 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. tai, kad viena švelniausių kardomųjų priemonių buvo taikoma ilgą laikotarpį nelemia pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus. Byloje nėra duomenų, kad dėl taikytos kardomosios priemonės ieškovas patyrė esminių judėjimo suvaržymų, t. y. buvo apribota jo laisvė keliauti, trukdoma profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai ir pan. Atvirkščiai, bylos duomenimis, ieškovas prašymų prokurorui dėl leidimo išvykti neteikė; priemonės pakeisti neprašė.

55. Nustatytų aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo teisės į judėjimo laisvę pažeidimo vertintina kaip nepagrįsta, o pagrindo konstatuoti neteisėtus valstybės institucijų veiksmus šioje dalyje nėra.

Dėl nepagrįstai ilgo proceso

56. Apeliantė 2 (atsakovė Teisingumo ministerija) apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad bausmės švelninimas, pritaikius BK 75 straipsnyje numatytą realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (kaltu baudžiamojoje byloje pripažintam ieškovui teismų sprendimais baudžiamojoje byloje konstatuoto ilgo proceso pagrindu paskirta švelnesnė bausmė) yra pakankama kompensacija ieškovui už patirtus nepatogumus dėl ilgo baudžiamojo proceso, todėl neturtinė žala civilinio proceso tvarka (CK 6.272 straipsnio pagrindu) priteista nepagrįstai.

57. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad aktualus ikiteisminis tyrimas tęsėsi nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., t. y. 3 metus ir 26 dienas. Baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. balandžio 7 d., t. y. 5 metus 4 mėnesius ir 5 dienas. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tęsėsi nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2020 m. gegužės 12 d., t. y. beveik 3 metus. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo peržiūrimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, kuris 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ieškovo atžvilgiu paliko nepakeistą. Iš viso baudžiamasis procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2008 m. lapkričio 4 d.) iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo (2020 m. gegužės 12 d.) dienos truko 11 metų 6 mėnesius ir 8 dienas, o įskaitant ir bylos nagrinėjimą kasacinės instancijos teisme – 12 metų 3 mėnesius ir 13 dienų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog aktualus baudžiamasis procesas truko pernelyg ilgai pripažino ir baudžiamąją bylą nagrinėję apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, be to, apeliacinės instancijos teismas į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę atsižvelgė ir spręsdamas dėl bausmių nuteistiesiems parinkimo.

58. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad aktuali baudžiamoji byla buvo sudėtinga, kadangi kaltinimai buvo pareikšti keturiolikai asmenų, iš jų keturiems juridiniams asmenims, buvo tiriama organizuotos grupės veikla, vertinami šios grupės narių tarpusavio ryšiai, jų bendri susitarimai veikti tam tikru būdu, taip pat vertinama nusikalstamų veikų padarymu įtariamų juridinių asmenų ūkinė–finansinė veikla ir su tuo susiję dokumentai, ikiteisminio tyrimo medžiagą sudarė 32 tomai.

59. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš viso buvo paskirtas 61 teisiamasis posėdis, iš kurių daugiau nei pusė buvo atšaukti, atidėti arba paskelbta bylos nagrinėjimo pertrauka dėl to, kad į teisiamuosius posėdžius nebuvo atvykę kaltinamieji ar jų gynėjai dėl ligos ar kitų priežasčių, dėl būtinumo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, 3 posėdžiai buvo atidėti, atšaukti arba paskelbta pertrauka ir dėl ieškovo ligos; laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. buvo padaryta pertrauka bylos nagrinėjime dėl to, kad G. K. buvo paskirta Stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė; vėliau kaltinamajam G. K. pasislėpus nuo teismo bylos nagrinėjimas buvo atidedamas; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi byla G. K. atžvilgiu išskirta; baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama 2012–2016 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais (vasaros laikotarpiu), kadangi dėl kaltinamųjų gynėjų suplanuotų vasaros atostogų teismas negalėdavo suderinti teismo posėdžių datų; 2019 m. birželio 12 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo bylos gavimo apeliacinės instancijos teisme, buvo pradėta nagrinėti iš naujo; baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama 2018–2019 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais (vasaros laikotarpiu), nes dėl kaltinamųjų gynėjų suplanuotų vasaros atostogų teismas negalėdavo suderinti teismo posėdžių datų ir kt.

60. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti šioje civilinėje byloje ieškovo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą dėl proceso organizavimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme ydingumo.

61. Tiek Teisingumo ministerijos apeliaciniame skunde, tiek Generalinės prokuratūros atsiliepime į Apeliantės 2 apeliacinį skundą laikomasi nuomonės, kad dėl ilgo baudžiamojo proceso buvo atsižvelgta skiriant bausmes, ieškovui buvo skiriama švelnesnė bausmė. Taigi, iš esmės atsakovių pasirinkta gynybinė pozicija yra prieštaringa.

62. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendyje, be kita ko pažymėta, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarytos prieš daugiau nei dešimt metų, ikiteisminis tyrimas byloje truko nuo 2008 m. iki 2011 m. gruodžio mėnesio, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama daugiau nei penkerius metus, kur procesas užtruko ir dėl vienam iš kaltinamųjų pasislėpus nuo teismo, bylos nagrinėjimas užtruko ir apeliacinės instancijos teisme (byloje tris kartus keitėsi valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, taip pat keitėsi bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtis, dėl ko byla turėjo būti pradėta nagrinėti iš naujo, taip pat posėdžiai nevyko ir dėl nuteistųjų, jų gynėjų nedalyvavimo teismo posėdžiuose), dėl ilgo proceso kaltinamiesiems galiojo kardomosios priemonės, sukeliančios įvairias procesinių prievartos priemonių taikymo pasekmes. Darytina išvada, kad ilgą baudžiamojo proceso trukmę lėmė ir bylos apimtis bei sudėtingumas, ir kitos, nuo nuteistųjų nepriklausiusios aplinkybės. Nagrinėjamoje civilinėje byloje, iš esmės ilgas procesas nėra kvestionuojamas.

63. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl per ilgo baudžiamojo proceso atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste, analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018 67 punktą; 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021 27–28 punktus).

64. Nors Apeliantė 2 nurodo, kad teismų sprendimais baudžiamojoje byloje konstatuoto ilgo proceso pagrindu paskirta švelnesnė bausmė yra pakankama satisfakcija ieškovui už patirtus nepatogumus dėl ilgo baudžiamojo proceso, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena. EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinių teismų motyvavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo išeities taškas turi būti minėta tokios žalos atsiradimo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-684/2021, 79 punktas).

65. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, įvertino ne tik nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, bet ir atsižvelgė į teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamo žalos atlyginimo dydžius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo teisės į judėjimo laisvę pažeidimą dėl nepagrįstai ilgai taikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, tačiau priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Ši suma, dėl nepagrįstai per ilgo proceso, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyta tinkamai įvertinus bylos faktines aplinkybes, bei kiekvieno iš baudžiamajame procese dalyvavusių asmenų įtaką proceso trukmei, atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

66. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

67. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, ieškovo T. J. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniai skundai atmetami. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kuriais konstatuoti neteisėti valstybės institucijų veiksmai dėl ieškovo teisės į judėjimo laisvę pažeidimo, taikant kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – šalintini iš motyvuojamosios dalies, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

68. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

69. Kadangi apelianto (ieškovo) apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Valstybę atstovaujančios institucijos neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, jų dydį pagrindžiančių įrodymų neteikė (CPK 93, 98 straipsniai).

70. Atmetus Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau ieškovas atsiliepime neprašė priteisti šių bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė įrodymų, jog tokias būtų patyręs, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 7 d. sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, kuriais konstatuoti neteisėti valstybės institucijų veiksmai dėl ieškovo teisės į judėjimo laisvę pažeidimo, taikant kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.