Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo R. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Strugas“, atstovaujama direktoriaus R. G., 2016 m. liepos 12 d. pateikė skundą dėl 2016 m. liepos 8 d. BUAB „Neapolis“ kreditorių susirinkimo nutarimų, antruoju (atlyginimo paskyrimas bankroto administratoriui) ir trečiuoju (dėl bendrovės turto pardavimo) darbotvarkės klausimais, panaikinimo.Kreditorius R. G. 2016 m. rugpjūčio 18 d. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti BUAB „Neapolis“ nekilnojamąjį turtą – pastatą su inžinieriniais statiniais (verslo centrą „Neapolis“) iki bus išnagrinėtas UAB „Strugas“ 2016 m. liepos 12 d. skundas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.Teismas nurodė, kad į bylą nepateikti duomenys apie tai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neareštavus BUAB „Neapolis“ nekilnojamojo turto bus pažeisti kreditorių interesai, kad jų reikalavimų patenkinimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.Teismas taip pat pažymėjo, kad, apskundus kreditorių susirinkimo nutarimą, šis laikomas neįsiteisėjusiu ir nėra vykdomas. Kadangi kreditorių susirinkimo nutarimas dėl įmonės turto pardavimo yra apskųstas teismui, šis nutarimas bus vykdomas tik po to, kai teismai išnagrinės skundus, todėl areštuoti verslo centrą „Neapolis“ nėra jokio pagrindo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas R. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Nurodo, kad skundžiamu 2016 m. liepos 8 d. BUAB „Neapolis“ kreditorių susirinkimo nutarimu trečiuoju darbotvarkės klausimu pažeidžiamos jo kaip kreditoriaus teisės, kadangi turtą siekiama parduoti nepalankiomis sąlygomis, ne už maksimalią kainą. Apeliantas ne tik kaip kreditorius, bet ir kaip buvęs BUAB „Neapolis“ vadovas, siekia, kad bendrovės turtas būtų parduotas už didžiausią kainą, kadangi jam, kaip buvusiam bendrovės vadovui, grasinama, jog jis turės atlyginti nuostolius ir kreditorines skolas, jei tokių liks.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustačius teisinių pagrindų šių priemonių taikymui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis šia nuostata bei teismų praktikoje šiuo klausimu išplėtotu aiškinimu, laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra kumuliacinės, t. y. neegzistuojant bent vienai iš nurodytų sąlygų, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Apelianto atskirojo skundo argumentai susiję su jo teisiniu suinteresuotumu laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, taip pat su skundo reikalavimų pagrįstumu, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės pareiškėjui palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui, atskirajame skunde detaliau nepasisakoma (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto teisinis suinteresuotumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nėra šio ginčo objektas, kadangi iš esmės išspręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas tokį suinteresuotumą pripažino. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi skundą dėl BUAB Neapolis“ 2016 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu (dėl bendrovės turto pardavimo) atmetė. Ši nutartis apskųsta apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.Aiškindamas/plėtodamas ieškinio preliminaraus pagrįstumo doktrinos (lot. prima facie), kuria grindžiamas ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo įvertinimas, turinį, Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas, yra ieškinio tikėtiną nepagrįstumą patvirtinanti procesinė aplinkybė. Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro savarankišką procesinį teisinį pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016 ir joje nurodytas kitas teismo nutartis). Nustačius, kad nėra pirmosios iš būtinųjų sąlygų apelianto prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliekama nepakeista. Apeliacinis teismas atskirai pažymi, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normos, reglamentuojančios kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarką, nenumato, kad kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimas stabdo jų vykdymą, todėl priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Visgi, ši aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir pagrįstą teismo nutartį netenkinti apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 328 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.