Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui V. B. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, išvadą teikianti institucija – Lietuvos bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados dėl jų teisinio vertinimo

4. Išanalizavus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatyta, kad ieškovė, kaip tarpusavio skolinimosi platformos operatorė, ir atsakovas V. B. 2018 m. lapkričio 29 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį. Pagal šį sandorį atsakovui trisdešimt šešių mėnesių laikotarpiui buvo suteiktas 2 000 Eur kreditas, kuris pervestas į atsakovo banko sąskaitą 2018 m. gruodžio 1 d. Vartojimo kredito sutarties sąlygų visuma patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, t. y. atsakovui asmeninėms reikmėms paskolos forma buvo suteiktas kreditas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228¹ straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis, VKĮ 2 straipsnio 19 ir 22 dalys). Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1 punktu atsakovas įsipareigojo laiku grąžinti jam suteiktą kreditą ir sumokėti ieškovei kitas pagal Vartojimo kredito sutartį mokėtinas einamąsias įmokas.

5. Taip pat nustatyta, kad 2020 m. gegužės 4 d. ieškovė atsakovui elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė raginimą tinkamai vykdyti prisiimtą prievolę laiku mokėti einamąsias įmokas. Iš ieškovės pateiktų apibendrintų duomenų apie atsakovo atliktas įmokas (žr. Priteisiamų sumų detalizaciją (DOK-168876) aišku, kad raginimo išsiuntimo dieną atsakovas nuo 2020 m. vasario 1 d. buvo pradelsęs tris mėnesines įmokas. Atsakovui nepašalinus įsipareigojimų pažeidimo, ieškovė Vartojimo kredito sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2020 m. birželio 9 d., o apie tai atsakovui pranešė 2020 m. birželio 3 d. pranešimu, išsiųstu atsakovui tą pačią dieną elektroniniu paštu. Vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo atsakovas teismine tvarka neginčijo, nereiškė dėl to prieštaravimų ir šiame teisminiame procese (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnis). Formaliai ieškovės veiksmai, anksčiau termino vienašališkai nutraukiant Vartojimo kredito sutartį, atitinka VKĮ 19 straipsnyje įtvirtintus materialiuosius ir procedūrinius kredito sutarties nutraukimo kriterijus: atsakovui pranešta apie pradelstus mokėjimus, pastarieji buvo pradelsti daugiau kaip tris mėnesius ir viršijo 10 procentų suteikto kredito (2 000 Eur / 218,61 Eur).

6. Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose buvo nustatyta, kad bendra kredito kaina yra 24,99 procentai, metinės palūkanos – 19 procentų, o bendra atsakovo mokama vartojimo kredito suma – 2 768,47 Eur (2 000 Eur kreditas, 639,16 Eur palūkanos ir 129,31 Eur tarpininkavimo mokestis). Ginčo sutarties Specialiosiose sąlygose, be kita ko, įrašyta, kad konkrečia 129,31 Eur suma apibrėžtas tarpininkavimo mokestis yra mokestis su nuolaida, o pats mokestis apskaičiuojamas Bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte nustatyta tvarka. Detalesnė informacija apie tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimą buvo pateikta ieškovės parengto kredito pasiūlymo skiltyje „Kitos su vartojimo kreditu susijusios Jūsų išlaidos“, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis susideda iš dviejų dalių: fiksuotos ir kintamos, kuriai taikoma nuolaida ir ji yra lygi 0 Eur. Tačiau išskirta, kad tarpininkavimo mokesčio nuolaida nebus taikoma, jeigu kredito gavėjas nevykdys savo įsipareigojimų ilgiau nei trisdešimt dienų. Pridurtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas neneigė, jog, prieš sudarant Vartojimo kredito sutartį, jis buvo supažindintas su paminėtu ieškovės kredito pasiūlymu.

Ar ieškovė pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo negrąžintą kredito dalį ir iki Vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos apskaičiuotas, bet atsakovo nesumokėtas, palūkanas?

9. Iki Vartojimo kredito sutarties vienašalio nutraukimo (2020 m. birželio 9 d.) atsakovas, jeigu būtų tinkamai vykdęs savo įsipareigojimus, būtų turėjęs ieškovei sumokėti 85,52 Eur dydžio palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją (Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1 ir 5.2 punktai). Šios savo prievolės atsakovas neįvykdė. Taigi ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 85,52 Eur sutartines palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją, yra pagrįstas ir atsižvelgiant į tai tenkinamas (CK 6.874 straipsnio 2 dalis).

Ar ieškovė pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo tarpininkavimo mokestį be nuolaidos?

11. Sprendžiant, ar ieškovė pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo tarpininkavimo mokestį be nuolaidos, svarbūs yra keli aspektai. Visų pirma, tarpininkavimo mokestis, kaip galima spręsti iš ieškovės paaiškinimų ir Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28 punkte pateikto apibrėžimo, yra ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, mokamas mokestis, skirtas padengti ieškovės patiriamas išlaidas, susijusias su kredito sutarties sudarymu, vykdymu ir kt. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį ieškovė turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos administravimo paslaugas. Taigi ieškovė iš esmės turi teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų tam tikrą dalį jam priskaičiuoto tarpininkavimo mokesčio.

13. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vartojimo kredito sutartis buvo pasirašyta pagal ieškovės pasiūlytas ir individualiai su atsakovu nederintas standartines sąlygas, o pati sutartis pagal savo prigimtį ir turinį yra vartojimo sutartis. CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teismo pareiga savo iniciatyva vertinti vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 24 punktas). Tai reiškia, kad, nepriklausomai nuo atsakovo pasyvumo šiame teisminiame procese, teismas turi pareigą be atskiro prašymo patikrinti, ar Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3 punkto ir kitos nuostatos, apibrėžiančios tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos apskaičiavimo tvarką, atitinka materialiuosius ir procedūrinius sąžiningumo reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas).

14. Iš esmės nuoseklioje nuo 2020 m. pradžios apeliacinės instancijos teismų praktikoje, nagrinėjant analogiškus ieškovės reikalavimus dėl tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos priteisimo, kai kredito gavėjai netinkamai vykdo savo prievoles, laikomasi pozicijos, kad tokios sutartinės tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisyklės ir nuostatos, kokios yra įtvirtintos Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29, 5.3, 5.4 ir 5.14 punktuose, taip pat Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose, toje apimtyje, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas, yra neskaidrios (vartotojas negali iš anksto numatyti savo atsakomybės apimties bei ribų) ir pažeidžia VKĮ 11 straipsnio 8 dalį (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-625-661/2020, 2020 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-910/2020; 2020 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-696-656/2020, 2020 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-366-866/2020, 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1012-640/2020, 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1661-933/2020; Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-225-372/2020, 2020 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-318-368/2020, Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-924/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-181-459/2020, 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-110-796/2020).

15. Šioje byloje ieškovė nepateikė naujų argumentų, kurie galėtų būti traktuojami kaip pakankamai svarūs Vartojimo kredito sutarties nuostatų, apibrėžiančių kintamos tarpininkavimo mokesčio dalies apskaičiavimą, teisėtumą ir jų atitiktį imperatyvioms normoms vertinti kitaip, nei yra vertinama apeliacinės instancijos teismų praktikoje. Be to, priešingai nei teigia ieškovė, tarpininkavimo mokesčio nuolaidos sąlyginis pobūdis reiškia, kad nuolaida atlieka prievolės užtikrinimo funkciją. O tai yra vienas iš formaliųjų požymių, kvalifikuojančių kintamą tarpininkavimo mokesčio dalį kaip specifines netesybas (CK 6.71 straipsnis). Kitaip aiškinti kintamos tarpininkavimo mokesčio dalies funkcinę paskirtį nėra pagrindo, nes kredito gavėjui, pažeidus savo įsipareigojimus, sukuriama papildoma ieškovės sąnaudų (nuostolių) atlyginimo prievolė, t. y. kredito gavėjo pareiga sumokėti neįrodinėtinų ieškovės nuostolių kompensaciją.

16. Ieškovė teisminio nagrinėjimo metu pagrįstai išskyrė, kad atskirose apeliacinės instancijos teimų nagrinėtose bylose analogiškos ieškovės sudaromų sutarčių standartinės sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo, nuolaidos netaikymo buvo teisiškai kvalifikuotos ir kitaip. Tačiau teismų pozicija dėl tarpininkavimo mokesčio nuolaidos prilyginimo netesyboms ir tokių sąlygų nesąžiningumo yra vyraujanti, naujesnė ir detaliau motyvuota. Dėl to šioje byloje atsižvelgtina ne į ieškovės paminėtus, o į prieš tai aptartus vertikalius aukštesnės instancijos teismų suformuluotus teisės aiškinimo ir taikymo precedentus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

17. Apibendrinant tai, kas paminėta, ir remiantis apeliacinės instancijos teismų sukurtais teisės aiškinimo precedentais teismo iniciatyva nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento pripažįstamos Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3–5.4, 5.14 papunkčių sąlygos, taip pat 1.29 papunkčio dalies, kuria nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3 papunktyje numatyta tvarka, taip pat Vartojimo kredito sutarties Specialiosios dalies sąlygos, nustatančios tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisykles (CK 6.228⁴ straipsnio 3, 9 dalys). Pripažinus negaliojančiomis nurodytas Vartojimo kredito sutarties sąlygas, ieškovė nebeturi teisės reikalauti, kad atsakovas sumokėtų kintamą tarpininkavimo mokesčio dalį, viršijančią mokestį su nuolaida. Vartojimo kredito sutarties Specialiosiųjų sąlygų dalis, kurioje nustatytas konkretus atsakovo mokėtino tarpininkavimo mokesčio dydis, lieka galioti (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Taigi ieškovei išlieka teisė reikalauti, kad atsakovas sumokėtų nepadengtą pastoviąją tarpininkavimo mokesčio dalį. Pagal ieškovės pateiktus duomenis atsakovas iki 2020 m. kovo 1 d. sumokėjo 48,63 Eur tarpininkavimo mokesčio. Tai reiškia, kad atsakovas yra skolingas ieškovei ne 550,42 Eur, o 80,68 Eur (129,31 Eur – 48,63 Eur) tarpininkavimo mokestį, kuris priteisiamas iš atsakovo.

Ar ieškovė pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo negautas pajamas?

18. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 19 procentų negautas pajamas, skaičiuojamas už negrąžintą kredito sumą (1 387,80 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2021 m. gruodžio 1 d.). Šį reikalavimą ieškovė grindžia tuo, kad, nutraukus Vartojimo kredito sutartį anksčiau termino, ieškovė neteko realiai planuotų gauti pajamų, kurias galima išreikšti pagal ginčo sutartį turėtomis atsakovo mokėti palūkanomis.

19. Ginčo byloje nėra dėl to, kad Vartojimo kredito sutartis anksčiau termino nutraukta dėl atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų, pasireiškusių laiku nevykdant prisiimtų sutartinių įsipareigojimų (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Faktinių duomenų, kurie sudarytų prielaidas laikyti, kad ieškovė taip pat yra atsakinga dėl netinkamo Vartojimo kredito sutarties vykdymo, byloje nėra. Taigi atsakovui tenka pareiga (kyla sutartinės atsakomybė) atlyginti ieškovei šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutartinė atsakomybė gina lūkesčių interesą. Jo kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Dėl to taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 91 punktas).

20. Pareikštu reikalavimu dėl negautų pajamų priteisimo ieškovė formaliai ir siekia, kad būtų sukurtos prielaidos tokiai faktinei situacijai, jog ieškovė atsidurtų padėtyje, kurioje būtų atsidūrusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus, prisiimtus Vartojimo kredito sutartimi. Normaliomis ir įprastomis sąlygomis ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad, vykdant Vartojimo kredito sutartį, gaus pajamas, išreikštas atsakovo už naudojimąsi pasiskolintomis lėšomis turėtomis mokėti mokėjimo (pelno) palūkanomis, atliekančiomis užmokesčio funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Mokėjimo palūkanų po Vartojimo kredito sutarties nutraukimo ieškovė negauna dėl prieš tai aptartų neteisėtų atsakovo veiksmų. Akivaizdu, kad dėl tokios situacijos, lyginant ją su ta, kuri būtų buvusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo prievoles, ieškovė patiria realius nuostolius negautų pajamų forma, kurie gali būti išreikšti palūkanomis. Atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad ieškinio faktiniame pagrinde nurodytos aplinkybės dėl negautų pajamų atitinka formaliuosius kasacinio teismo praktikoje suformuluotus nuostolius kaip negautas pajamas kvalifikuojančius požymius: 1) pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006, 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

21. Tai, kad paskolos (kredito) sutartyje apibrėžto dydžio mokėjimo palūkanos, kurias kreditorius būtų gavęs laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo iki jos įvykdymo termino pabaigos, jeigu sutartis būtų buvusi vykdoma tinkamai, yra tinkamas rodiklis negautų pajamų faktui ir dydžiui nustatyti, iš esmės yra pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 54 punkte. Tai yra, kasacinis teismas nurodė, kad paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą, kreditorius įgyja teisę reikalauti reikalauti iš skolininko dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.

22. Apeliacinės instancijos teismų praktika dėl to, ar toks reikalavimas dėl negautų pajamų, kokį šioje byloje yra pareiškusi ieškovė, gali būti patenkintas materialiąja prasme šiuo metu nėra vienoda. Vienose bylose analogiški reikalavimai netenkinami (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1753-562/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1577-657/2020), o kitose reikalavimai yra traktuojami kaip iš esmės pagrįsti (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1795-580/2020; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1721-567/2020; 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1879-580/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1595-924/2020). Išanalizavus apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų motyvus, spręstina, kad išsamiau ir detaliau motyvuoti tie sprendimai, kuriais pripažinta, jog kredito davėjai (ieškovė) turi teisę reikalauti negautų pajamų atlyginimo palūkanų forma tokiais atvejais, koks yra susiklostęs ir šioje byloje. Vien tik ta aplinkybė, kad prašomas priteisti negautas pajamas ieškovė išreiškia mokėjimo palūkanomis, savaime negali būti pakankama priežastis ieškovės reikalavimą kvalifikuoti kaip nepagrįstą. Priešingas aiškinimas sukurtų ydingą situaciją, kai tinkamo skolininko prievolių vykdymo atveju ieškovė, kaip kredito davėja, gautų mokėjimo palūkanas, o dėl skolininko kaltės nutraukus kredito sutartį anksčiau termino ieškovės teisė į nuostolių atlyginimą būtų ribojama remiantis tinkamai nedetalizuotais bei formaliais kriterijais. Tai, kad ieškovės pareikštas reikalavimas priteisti negautas pajamas yra suformuluotas procentine išraiška, taip pat savaime neturėtų būti traktuojama kaip priežastis netenkinti tokio prašymo, atskirai nevertinant ir nenustatinėjant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Juolab, kad reikalavimo pagrįstumo apimties nustatymas yra teismo pregoratyva (CPK 6 straipsnis). Aplinkybė, kad tokiu būdu, kokį yra pasirinkusi ieškovė, iš dalies prašoma priteisti būsimų nuostolių atlyginimą, taip pat savaime nėra priežastis ieškovės pareikštą reikalavimą laikyti nepagrįstu, nes jis iš esmės atitinka CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatas.

23. Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose buvo nustatyta, kad metinė atsakovo mokamų palūkanų norma yra 19 procentų, o bendra mokėtina palūkanų suma – 639,16 Eur. Pagal ieškovės pateiktos Priteisiamų sumų detalizacijos duomenis iki Vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos atsakovas sumokėjo 379,34 Eur mokėjimo palūkanų. O šiuo sprendimu iš atsakovo ieškovei yra priteista 85,52 Eur mokėjimo palūkanų, apskaičiuotų nuo prievolės pažeidimo iki ginčo sutarties nutraukimo momento. Taigi likusi ieškovės planuota gauti, bet tikėtinai negauta maksimali mokėjimo palūkanų suma yra 174,30 Eur (639,16 Eur – 379,34 Eur – 85,52 Eur). Šią sumą ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti atsakovui mokant einamąsias įmokas nustatytu grafiku (ir paskolos negrąžinus anksčiau termino) iki vartojimo kredito grąžinimo termino pabaigos (2021 m. gruodžio 1 d.).

24. Išskirtina, kad VKĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Taigi bet kuriuo atveju ieškovės lūkestis išsireikalauti iš atsakovo negautas pajamas yra ribojamas ne tik prieš tai nurodyta maksimalia likusia nesumokėta palūkanų suma, bet ir fakto, kad atsakovas gali bet kuriuo metu grąžinti pagrindinę skolą ar jos dalį.

25. Apibendrinant tai, kas aptarta, konstatuotina, kad ieškovė pagrindė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų negavo pajamų (CPK 178, 185 straipsniai). Tačiau ieškovės reikalavimas priteisti negautas pajamas taip, kaip jis apibrėžtas, gali būti patenkintas tik iš dalies. Visų pirma, kaip jau pasisakyta, atsakovui taikomos sutartinės atsakomybės esmė – grąžinti ieškovę į padėtį, kurioje įmonė būtų atsidūrusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai ir laiku vykdęs iš Vartojimo kredito sutarties kilusias prievoles. Tai reiškia, kad ieškovės turtinis lūkestis gali būti ginamas tik tiek, kiek jis atitinka Vartojimo kredito sutartimi nustatytas ribas. Tai yra, ieškovei negali būti priteista daugiau, nei atsakovas įsipareigojo sumokėti pagal Vartojimo kredito sutartį. Antra, ieškovė procentinę negautų pajamų išraišką prašo taikyti nuo visos negrąžinto kredito sumos – taip negautų palūkanų sumos skaičiavimą atsiejant nuo su atsakovu suderinto mokėjimų grafiko. Jeigu ieškovės reikalavimas būtų patenkintas visoje apimtoje, tai sudarytų prielaidas kilti didesnei atsakovo sutartinei atsakomybei nei ieškovė realiai patyrė ar patirs nuostolių. Pavyzdžiui, pagal ieškovės siūlomą negautų pajamų apskaičiavimo metodiką vien tik už vienerių metų laikotarpį atsakovui kiltų pareiga sumokėti ieškovei didesnę palūkanų, kaip negautų pajamų, sumą, nei jis būtų turėjęs sumokėti tinkamo prievolių vykdymo atveju (263,68 Eur (1 387,80 Eur × 19 procentų) / 174,30 Eur). Ši aplinkybė suponuoja, kad į ieškovės reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą patenka ne tik negautos pajamos, bet ir jas viršijantys nuostoliai, kurių dydžio negalima nustatyti. Dėl to darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas priteisti negautas pajamas tiek, kiek jis viršija objektyvų ieškovės sutartinį lūkestį, yra nesuderinamas su imperatyvia VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi ir neatitinka CK 6.249 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų. Juolab, kad Vartojimo kredito sutartyje nebuvo numatyta ieškovės teisė, pavėluotų mokėjimų atveju, reikalauti, jog atsakovas mokėtų netesybas. Pridurtina ir tai, kad iš Priteisiamų sumų detalizacijos matyti, jog kredito grąžinimo įmokos buvo grąžinamos ne vienodomis dalimis, tačiau iš pradžių mokant mažesnes įmokas. Kitaip tariant, taikytas įmokų anuiteto būdas. Taigi negautų pajamų skaičiavimas taip, kaip to prašo ieškovė, sudarytų prielaidas ieškovei gauti didesnę grąžą nei turėtų ir tuo aspektu, kad būtų ignoruojama taikyta palūkanų skaičiavimo metodika ir dėl to kylančios materialinės pasekmės.

26. Kaip jau pasisakyta, pagal ieškovės pateiktus duomenis, atsakovas faktiškai yra sumokėjęs ieškovei 379,34 Eur mokėjimo palūkanų (iki keturioliktos einamosios įmokos). Iš atsakovo ieškovei šiuo sprendimu taip pat yra priteistos 85,52 Eur palūkanos, apimančios penkioliktą– aštuonioliktą ir dalį devynioliktos įmokos. Nepriteista devynioliktos įmokos dalis yra 13,24 Eur (18,06 Eur – 4,82 Eur). Nuo 2020 m. birželio 9 d. (Vartojimo kredito sutarties nutraukimo diena) iki 2020 m. lapkričio 1 d., jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo prievoles, ieškovė būtų gavusi 76,57 Eur pajamų mokėjimo palūkanų forma (13,24 Eur + 17,18 Eur + 16,29 Eur + 15,39 Eur + 14,47 Eur). Atitinkamai nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos ieškovė turėjo gauti 8,12 Eur (13,54 Eur / 30 d. × 18 d.) mokėjimo palūkanų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteisiamos 84,69 Eur (76,57 Eur + 8,12 Eur) negautos pajamos, apskaičiuotos nuo 2020 m. birželio 9 d. iki 2020 m. lapkričio 18 d.

27. Ieškovei iš atsakovo taip pat priteisiamos 19 procentų dydžio mokėjimo palūkanos, kaip negautos pajamos, skaičiuotinos remiantis Vartojimo kredito sutartimi sutarto mokėjimo grafiko duomenimis, t. y. nuo 2020 m. lapkričio 19 d. iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki Vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2021 m. gruodžio 1 d.), skaičiuojant 19 procentų dydžio palūkanas kiekvieną mėnesį nuo negrąžinto kredito sumos, tačiau ne didesnės kaip konkretų mėnesį turėjusio būti nepadengto kredito likutis: nuo 2020 m. lapkričio 19 d. – 855,30 Eur; nuo 2020 m. gruodžio 1 d. – 795,53 Eur; nuo 2021 m. sausio 1 d. – 734,81 Eur; nuo 2021 m. vasario 1 d. – 673,13 Eur; nuo 2021 m. kovo 1 d. – 610,48 Eur; nuo 2021 m. balandžio 1 d. – 546,83 Eur; nuo 2021 m. gegužės 1 d. – 482,18 Eur; nuo 2021 m. birželio 1 d. – 416,50 Eur; nuo 2021 m. liepos 1 d. – 349,78 Eur; nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. – 282,01 Eur; nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. – 213,16 Eur; nuo 2021 m. spalio 1 d. – 143,22 Eur; nuo 2021 m. lapkričio 1 d. – 72,19 Eur, ir ne daugiau nei maksimali galima apskaičiuoti 89,61 Eur (639,16 Eur – 379,34 Eur – 85,52 Eur - 84,69 Eur) dydžio palūkanų suma.

Ar ieškovė pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas?

28. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 7,44 Eur kompensuojamąsias palūkanas, apskaičiuotas nuo 2020 m. vasario 2 d. iki 2020 m. birželio 9 d., ir 19 procentų dydžio kompensuojamąsias palūkanas, skaičiuojamas už negrąžintą 1 387,80 Eur kreditą nuo 2021 d. gruodžio 1 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos. Šiuos reikalavimus ieškovė, be kita ko, grindžia Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.1 punktu.

29. Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, Specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju metinė palūkanų norma dėl kurios šalys susitarė Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų dalyje „MPN“, sudaro 19 procentų.

31. Pradinei kreditorei nutraukus Vartojimo kredito sutartį, pasibaigė ir atsakovo prievolė mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 54 punktas). Paminėta sudaro savarankišką pagrindą netenkinti ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.1 punktą aiškinti kitaip, t. y. kaip nustatantį atsakovo prievolę mokėti kompensuojamąsias palūkanas, ieškovės reikalavimas dėl tokių palūkanų priteisimo negalėtų būti patenkintas dėl kitų teisinių pagrindų.

32. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti.

34. Kredito sutarties Specialiojoje dalyje nustatytas palūkanų dydis, kurį prašo taikyti ieškovė – 19 procentai, viršija VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18 procentų), galiojantį šiuo metu ir galiojusį pasirašant Vartojimo kredito sutartį. Taigi ieškovės reikalavimas priteisti kompensuojamąsias palūkanas bet kuriuo atveju prieštarautų imperatyviai VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai normai, ribojančiai tiek palūkanų dydį, tiek jų skaičiavimo laikotarpį. Atitinkamai tai lemtų išvadą, kad Kredito sutarties Specialiųjų sąlygų dalis „MPN“, kuria nustatytas kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuojamų taikant 19 procentų dydžio metinę palūkanų normą, taikymas ir Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.1 punkto sąlyga dėl palūkanų skaičiavimo laikotarpio yra nesąžiningos, neatitinkančios imperatyvių teisės normų bei dėl to būtų pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo Kredito sutarties sudarymo momento (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1753-562/2020; 2020 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1795-580/2020; 2020 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1603-852/2020; 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1728-855/2020; 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1661-933/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1606-945/2020, 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1556-230/2020; Panevėžio apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-692-425/2020).

35. Apeliacinės instancijos teismų praktika dėl to, kaip turėtų būti kvalifikuojami kredito davėjų reikalavimai dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, iš esmės yra vienoda ir neprieštaringa. Taigi nėra pagrindo nesiremti paminėtais vertikalaus pobūdžio teismų precedentais. Ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti apylinkių teismų procesiniai sprendimai nelaikytini teisės šaltiniais nei vertikaliuoju (negali nusverti apeliacinės instancijos teismų praktikos), nei horizontaliuoju požiūriu (sprendimai už akių pagal savo teisinę prigimtį yra rašytiniai įrodymai, o ne teisės aiškinimo ir taikymo šaltiniai).

36. Šiuo atveju sprendimas dėl nurodytų Vartojimo kredito sutarties sąlygų, apibrėžiančių palūkanų skaičiavimą, pripažinimo negaliojančiomis nepriimamas, nes, kaip pasisakyta šio sprendimo 30 punkte, Vartojimo kredito sutartimi apskritai nebuvo susitarta dėl atsakovo prievolės mokėti kompensuojamąsias palūkanas. Be to, akcentuodama teisę reikalauti iš atsakovo kompensuojamųjų palūkanų, ieškovė ignoruoja tai, kad toks reikalavimas turi derėti su specialiąja VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta norma. Šiuo konkrečiu atveju ieškovės pareikšti reikalavimai priteisti kompensuojamąsias palūkanas, įskaitant reikalavimą dėl 7,44 Eur palūkanų, apskaičiuotų pagal Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.1 punktą, priteisimo, neatitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalies.

37. Remiantis tuo, kas nurodyta, ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas netenkinami kaip nepagrįsti teisės požiūriu.

Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų.

38. Už priteistą sumą (1 638,69 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovo ieškovei priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

39. Ieškovė pateikė dokumentus, kurie patvirtina, kad įmonė turėjo 46 Eur dydžio žyminio mokesčio išlaidas, o už advokato padėjėjo teisinę pagalbą sumokėjo 381,50 Eur. Patenkinta 76,50 procentai ieškinio reikalavimų dėl konkrečių sumų priteisimo (2 031,18 Eur / 1 554 Eur), taip pat iš dalies – 42 procentai, patenkintas reikalavimas priteisti negautas pajamas (teoriškai prašyta priteisti 412,50 Eur (1 387,80 Eur × 19 procentų nuo 2020 m. birželio 9 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d.) palūkanų, o priteista 174,30 Eur (84,69 Eur + 89,61 Eur). Reikalavimas priteisti procentines kompensuojamąsias palūkanas atmestas. Taigi, skaičiuojant taip, kad reikalavimas dėl procentinių kompensuojamųjų palūkanų priteisimo sudaro 20 procentų visų reikalavimų, ir įvertinus kitų reikalavimų patenkinimo proporciją, spręstina, kad patenkinta 61,60 procentas (100 procentų – 20 procentų – 18,40 procentų) ieškovės pareikštų reikalavimų. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovo priteisiamas 263,34 Eur (427,50 Eur × 61,60 procentas) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2018 m. lapkričio 29 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. K246358733 Bendrųjų sąlygų nuostatas, numatytas 5.3, 5.4, 5.14 papunkčiuose, 1.29 papunkčio dalį, kuria nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3 papunktyje numatyta tvarka, sutarties Specialiosios dalies sąlygas, nustatančias tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisykles („4.90 procento nuo kiekvienos grąžintos įmokos; Vartojimo kredito sutarties 5.3.1 punktas“ ir „Apskaičiuojamas Vartojimo kredito sutarties 5.3.2 punkte nustatyta tvarka“), ta apimtimi, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas.

Priteisti ieškovei AB „NEO Finance“ iš atsakovo V. B. 1 387,80 Eur (tūkstančio trijų šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų ir 80 ct) kreditą, 85,52 Eur (aštuoniasdešimt penkių eurų ir 52 ct) mokėjimo palūkanas, 80,68 Eur (aštuoniasdešimties eurų ir 68 ct) tarpininkavimo mokestį, 84,69 Eur (aštuoniasdešimt keturių eurų ir 69 ct) negautas pajamas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 638,69 Eur (tūkstantį šešis šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir 69 ct) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 263,34 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų eurų ir 34 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti ieškovei AB „NEO Finance“ iš atsakovo V. B. kaip negautas pajamas 19 (devyniolikos) procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 19 d. iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki 2021 m. gruodžio 1 d., nuo negrąžinto kredito sumos, tačiau ne didesnės kaip konkretų mėnesį turėjusio būti nepadengto kredito likutis (nuo 2020 m. lapkričio 19 d. – 855,30 Eur; nuo 2020 m. gruodžio 1 d. – 795,53 Eur; nuo 2021 m. sausio 1 d. – 734,81 Eur; nuo 2021 m. vasario 1 d. – 673,13 Eur; nuo 2021 m. kovo 1 d. – 610,48 Eur; nuo 2021 m. balandžio 1 d. – 546,83 Eur; nuo 2021 m. gegužės 1 d. – 482,18 Eur; nuo 2021 m. birželio 1 d. – 416,50 Eur; nuo 2021 m. liepos 1 d. – 349,78 Eur; nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. – 282,01 Eur; nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. – 213,16 Eur; nuo 2021 m. spalio 1 d. – 143,22 Eur; nuo 2021 m. lapkričio 1 d. – 72,19 Eur), ir neviršijant maksimalios palūkanų skaičiavimo laikotarpiu galimos apskaičiuoti bendros 89,61 Eur (aštuoniasdešimt devynių eurų ir 61 ct) palūkanų sumos.

Kitus ieškinio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.