- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-11
- Bylos Nr.
- e2A-692-425/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00323-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- AB „Neo Finance“
- Atsakovas
- R. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Neo Finance“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. liepos 23 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-3616-732/2020 pagal ieškovės AB „Neo Finance“ ieškinį atsakovei R. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2 766,89 Eur negrąžintos kredito dalies; 261,31 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 24 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023-11-25); 1 620 Eur tarpininkavimo mokesčio; 6,56 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020-01-26, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02); 24 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023-11-25) iki visiško kredito grąžinimo dienos; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2019 m. gegužės 21 d. ieškovė ir atsakovė sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei suteiktas 3 000 Eur vartojimo kreditas 54 mėn. terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį) iki 2023 m. lapkričio 25 d. Tačiau atsakovė sutartinių įsipareigojimų nevykdė, dėl ko ieškovė kreipėsi į teismą.
3. Atsakovei ieškinio su priedais kopijos įteiktos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (per šeimos narį), tačiau atsakovė teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, dėl ko pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas priimti sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Skundžiamu Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. liepos 23 d. sprendimu už akių ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir iš atsakovės ieškovei priteista 2 766,89 Eur negrąžintos kredito dalies, 261,31 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, 24 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. lapkričio 25 d.), 241,74 Eur tarpininkavimo mokesčio, 6,56 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, paskaičiuotų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020-01-26, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3 276,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020-06-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 214,69 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kita ieškinio dalis buvo atmesta.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai, įvertinus juos formaliai, leidžia spręsti, kad atsakovė nevykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, o be to byloje nėra duomenų, jog ji būtų įvykdžiusi prievolę, todėl iš jos ieškovei priteistina 2766,89 Eur negrąžinto kredito, 261,31 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02), 24 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023-11-25), o taip pat yra pagrindas priteisti procesines palūkanas bei proporcingai tenkintų reikalavimų daliai ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės prašymą priteisti 6,56 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020-01-26, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02), ir 24 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023-11-25) iki visiško kredito grąžinimo dienos, nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra pagrindas iš atsakovės priteisti tik 6,56 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020-01-26, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02), o reikalavimą dėl 24 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023-11-25) iki visiško kredito grąžinimo dienos atmesti, kadangi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos, kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo.
7. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, numatančia, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos, o reikalavimas dėl tarpininkavimo mokesčio pritesimo tenkintinas iš dalies ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 241,74 Eur tarpininkavimo mokesčio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Neo Finance“ prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. liepos 23 d. sprendimo dalį dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų ir priteisti ieškovei iš atsakovės 24 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 766,89 Eur nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023-11-25) iki visiško kredito grąžinimo dienos, o taip pat priteisti 305 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
8.1. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, kompensuojamosios palūkanos gali būti skaičiuojamos nuo prievolės įvykdymo termino praleidimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo. Papildomai pažymėta, kad šalys gali susitarti, jog nutraukus sutartį toliau gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatyta mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Apeliantas nurodo, jog metinė palūkanų norma, dėl kurios šalys susitarė Sutartyje, sudaro 24,00 proc. Sutartyje nustatytas metinės palūkanų normos dydis neviršijo tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme numatytų reikalavimų. Be to, Sutarties 6.1. punktas numato, jog Vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos (24,00 proc.) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą.
8.2. Nagrinėjamu atveju negautos pajamos (nuostoliai) ir kompensuojamosios palūkanos paskaičiuotos skirtingais laikotarpiais, todėl viena suma į kitą neįskaitomos, ir ieškovei turėjo būti priteistos abi sumos. Taigi galima vertinti, kad apeliantės reikalavimas priteisti 24,00 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 766,89 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023-11-25) iki visiško kredito grąžinimo dienos yra pagrįstas, neprieštaraujantis naujai suformuotai teismų praktikai dėl palūkanų skaičiavimo bei imperatyvioms įstatymų normoms, o taip pat laikytinas reikalavimu taikyti civilinę atsakomybę.
8.3. Atsitinkamai ieškovei yra pagrindas priteisti visas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovės materialinis subjektinis reikalavimas yra tenkinamas visa apimtimi.
9. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliaciniu skundu nėra ginčijamos aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, nutraukimu, skolos dydžiu, negrąžinto kredito dalimi, pelno palūkanų priteisimu bei tarpininkavimo mokesčio dydžiu, šią civilinę bylą nagrinėja pateikto apeliacinio skundo ribose, vertina tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 24 proc. kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02) iki visiško kredito grąžinimo dienos, ir faktinių bylos aplinkybių nekartoja bei dėl to plačiau nepasisako.
11. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, galima spręsti, jog esminis ginčas nagrinėjamu atveju kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei sprendė, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo, dėl ko ieškovei iš atsakovės yra pagrindas priteisti 6,56 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020-01-26, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02), o reikalavimo dėl 24 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023-11-25) iki visiško kredito grąžinimo dienos netenkinti.
12. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamą praktiką bei nepagrįstai nepriteisė 24 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, kadangi toks reikalavimas, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra galimas ir tinkamas. Tačiau su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
13. Pažymėtina, kad kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Be to, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, kad kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpis negali būti ilgesnis, nei 180 dienų, o taip pat kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taigi maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
14. Negana to, ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
15. Aptariamu atveju reikšminga pastebėti ir tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantės prašomas išieškoti kompensacinių palūkanų dydis (24 proc.) viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą dydį, tai yra 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, be to, laikotarpis, už kurį apeliantė skaičiuoja šias palūkanas yra neapibrėžtas (nuo sutarties termino pasibaigimo iki visiško kredito grąžinimo dienos), kas taip pat yra daug ilgesnis nei įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytas maksimalus galimas laikotarpis (180 dienų).
16. Taigi, priešingai nei apeliaciniu skundu tvirtina ieškovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo suformuota praktika šios kategorijos bylose ir taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytus apribojimus netesyboms, dėl ko nėra pagrindo spręsti, kad yra pagrindas priteisti ir 24 proc. kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02) iki visiško kredito grąžinimo dienos, juo labiau kad iš atsakovės yra priteista 6,56 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020-01-26, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02).
17. Tokią išvadą papildomai leidžia daryti ir aplinkybė, jog ieškovė į bylą nepateikusi jokių įrodymų, jog su atsakove sudarytos kredito sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio buvo aptarta individualiai, kad jai tinkamai atskleista, jog pažeidus įmokų mokėjimo terminą, ji be mokėjimo (pelno) palūkanų, 24 proc. negautų pajamų, 6,56 Eur kompensuojamųjų palūkanų bei tarpininkavimo mokesčio, privalės mokėti ir 24 procentų dydžio kompensuojamąsias palūkanas (CPK 178 straipsnis), o skundžiamu sprendimu už akių priteistų 24 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 766,89 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-06-02) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023-11-25) dydis ir laikotarpis iš esmės sutampa su ieškovės prašomų priteisti kompensuojamųjų palūkanų dydžiu ir terminu, dėl ko tokia situacija tik papildomai patvirtina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalies dėl ginčo kompensuojamųjų palūkanų nepriteisimo teisėtumą ir pagrįstumą.
18. Kiti apeliantės skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apylinkės teismo priimto sprendimo teisėtumui. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
19. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam klausimui spręsti tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinį santykį, iš esmės nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų tokio pobūdžio bylose, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, o Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. liepos 23 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. liepos 23 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.