Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. J. patikslintą ieškinį atsakovui A. K. dėl gyvenamojo namo pastogės pripažinimo ieškovės nuosavybe bei pagal atsakovo A. K. patikslintą priešieškinį ieškovei G. J. dėl gyvenamojo namo pastogės pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, naudojimosi tvarko nustatymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė G. J. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašo:

2. pakeisti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje: pripažinti jos asmeninės nuosavybės teisę į 62/100 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, o atsakovo A. K. asmeninę nuosavybę į 38/100 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis;

3. priteisti iš atsakovo A. K. proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2014 m. gegužės 12 d. atsakovas A. K. nusipirko iš mamos I. J. 57/100 dalis Namo, t. y. pirmąjį namo aukštą. Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad atsakovas perka Namo dalį su jau nustatyta naudojimosi tvarka: atsakovas įgijo teisę naudotis vonia 1-10, koridoriumi 1-11, oranžerija 1-12, kambariu 1-13, kambariu 1-14, kambariu 1-15, koridoriumi 1-2, tualetu 1-3, virtuve 1-4, sandėliu 1-5, sandėliu 1-6, koridoriumi 1-7, katiline 1-8, koridoriumi 1-9, patalpa G-1, bendrai su kitais bendraturčiais (ieškove) – tambūru 1-1. Pagal 2014 m. vasario 20 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį mama I. J. sutarė parduoti, o A. K. sutarė nupirkti pirmąjį Namo aukštą: „namo dalis randasi adresu (duomenys neskelbtini) (pirmas namo aukštas)“. Ieškovės teigimu, A. K. žinojo apie įrengtą ir naudojamą Namo pastogę, tačiau pirko tik pirmąjį namo aukštą. Atsakovas A. K. po kelerių metų pradėjo reikšti pretenzijas į pastogę, tokiu būdu sumanęs užvaldyti jam nepriklausantį turtą.

Nustačius faktiškai naudojamas dalis už ieškovei tenkančią didesnę gyvenamojo Namo dalį, tai yra 2/100 viso gyvenamojo namo ploto, kompensacijos nereikalaus, kadangi ieškovė yra įdėjusi dalį savo lėšų, todėl neprieštarauja, kad jos dalis nuosavybėje būtų įregistruota didesnė.

Nurodo, kad tarp jos ir atsakovo A. K. jau buvo išnagrinėta viena civilinė byla dėl to paties gyvenamojo namo tos pačios pastogės. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. balandžio 3 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-616-328/2019, kuriuo atmetė A. K. ieškinį dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastogės naudojimosi tvarkos nustatymo. Minėtoje byloje A. K. reikalavo nustatyti naudojimosi Namo palėpe tvarką. Teismas sprendime nurodė, kad A. K. nepagrįstai pretenduoja į dalį palėpės – nes jos nepirko, keletą metų ja nesinaudojo ir nereiškė pretenzijų, kad palėpė yra rekonstruota G. J. asmeninėmis lėšomis, turint tuometinės bendraturtės I. J. rašytinį sutikimą. Tai reiškia, kad ginčas tarp bendraturčių A. K. ir G. J. dėl to paties ginčo objekto – palėpės (pastogės) – jau yra išnagrinėtas. Dėl šio ginčo jau yra priimtas įsiteisėjęs sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-616-328/2019. Nors lingvistiniu požiūriu A. K. reikalavimai civilinėje byloje Nr. e2-616-328/2019 ir šioje byloje nėra identiški, bet turinio požiūriu A. K. reikalavimai abiejose bylose sutampa. Todėl teismas šioje byloje nebeturėtų iš naujo spręsti tų pačių, jau išspręstų A. K. reikalavimų.

Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį nurodo, kad prieš rekonstruodama pastogę, turėjo tuometinės bendraturtės I. J. 2006 m. vasario 14 d. sutikimą trečiojo aukšto patalpų (mansardos) įrengimui. Duomenys apie patirtas išlaidas rekonstruojant pastogę taip pat yra pateikti. A. K. neįrodo, kad yra prisidėjęs prie pastogės rekonstravimo savo lėšomis. Akcentuoja, kad palėpės patalpos buvo pastatytos seniai, jai (ieškovei) jas tereikėjo įsirengti, t. y. tik atlikti vidaus apdailą. Vidaus kosmetinio remonto atlikimui nereikalingi jokie statybą leidžiantys dokumentai.

A. K., pretenduodamas į dalį mansardinio pastato patalpų, visiškai nenurodo, kokiu būdu pateks į tas patalpas. Vienintelis patekimas į trečiojo aukšto patalpas įmanomas per antrojo aukšto patalpoje 1-16 esančius laiptus į mansardinį aukštą, o antrasis aukštas priklauso jai. Teismas negali tvirtinti tokios naudojimosi tvarkos, pagal kurią ji turėtų leisti atsakovui nuolat vaikščioti per jos privatų būstą (antrojo aukšto patalpas).

Byloje dalyvaujantys asmenys apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką informuoti tinkamai. Į teismo posėdį neatvyko trečiasis asmuo VĮ Registrų centras, pateikė prašymą bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant, todėl byla nagrinėtina nedalyvaujant trečiojo asmens VĮ Registrų centras atstovui.

Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais ir aplinkybėmis. Papildomai paaiškino, kad namas priklausė jos prosenelei, tėvai namą rekonstravo 1991-1992 m. ir padarė trijų aukštų namą. 2006 m. ir 2010 m. ji pasiėmė paskolą, siekiant įrengti palėpę. 2006-2007 m. norėjo palėpę įregistruoti, tačiau to nepavyko, nes tėtis buvo pastatęs priestatą (laiptinę) ir VĮ Registrų centras palėpės neregistravo dėl pakitusio namo ploto, būtent dėl pastatytos laiptinės. Pati veiksmų dėl priestato (laiptinės į trečią aukštą) įteisinimo/registravimo nesiėmė, nes nebuvo projekto, taip pat nebuvo poreikio. 2014 m. mama pirmą auštą pardavė atsakovui. Ieškovės teigimu, ji notarinėje pardavimo sutartyje norėjo nurodyti, kad palėpė nėra parduodama, tačiau notarė patvirtino, jog parduodamos tik tos patalpos, kurios buvo išvardintos sutartyje ir ji negali į sutartį rašyti neregistruotų patalpų. Pažymėjo, kad ji visą palėpę įrengė ir mama tikrai neketino parduoti ir palėpės patalpų, nes buvo investavusi labai daug pinigų. Pastogė buvo įrenginėjama 2006 m. ir 2010 m. Atsakovas prieš perkant pirmą aukštą žinojo, kad trečiame aukšte gyvena ji ir sesuo, trečiame aukšte atsakovas ir jos mama pasirašė preliminarią sutartį. Pažymėjo, kad mama atsakovui tikrai nepardavė palėpės patalpų. Akcentavo, kad, nugriovus nelegaliai pastatytą laiptinę, į palėpę galima patekti tik per jai priklausantį antrą aukštą. Atsakovas dėl palėpės patalpų pradėjo reikšti pretenzijas praėjus keliems metams po pirmojo aukšto pirkimo. Patvirtino, kad įrengtose patalpose gyvena nuomininkai. Ieškovė nurodė, kad naudojasi patalpomis: 1-30,1-32,1-33, 1-34. Iš antro aukšto į palėpę galima patekti per antro aukšto holą, kuri yra gyvenamoji ir didžiausia patalpa.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Akcentavo, kad nuo 1992 m. palėpės (trečio aukšto) patalpos jau buvo pastatytos. Palėpės remontui statybos leidimo nereikia. Ieškovės mama davė raštišką sutikimą, kad dukra įrengtų palėpės patalpas. 2014 m. atsakovas, pirkdamas pirmą aukštą, žinojo, kad trečiame aukšte gyvena ieškovė su šeima. Pažymėjo, kad atsakovui šiuo metu nėra galimybės patekti į palėpę. Ieškovė, įrengdama palėpę, nepažeidė jokių statybos įstatymų, tokių duomenų nepateikė ir atsakovas.

Teismo posėdžio metu atsakovas prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, rėmėsi procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais ir aplinkybėmis. Papildomai paaiškino, kad 2014 m. pirko nuosavybę iš ieškovės mamos. Teigė, kad visada žinojo, jog jam priklauso palėpė, niekada nebuvo atsisakęs palėpės. Pirkdamas namo dalį, palėpės raktų neprašė. Niekada neturėjo galimybės patekti į palėpės patalpas, pirmą kartą pateko į palėpę 2014 m. kai rašėsi preliminarią sutartį. Niekada neturėjo klausimų, kam priklausys palėpė, nes palėpės patalpos visada priklauso namo bendrasavininkams. Patvirtino, kad nėra investavęs į palėpę, tačiau turi nuostolius dėl palėpės, joje atliekamų darbų (buvo problemų su kanalizacija, vandentiekiu, šildymu ir kt.). Sutiko, kad turėtų būti registruotas didesnis Namo plotas. Šiuo metu nežino, ar ieškovė gyvena Name, kartais atvažiuoja, ten gyvena nuomininkai. Pritarė, kad turėtų kompensuoti ieškovės išlaidas už palėpės įrengimą. Mano, kad palėpės įrengimui reikia leidimo.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Nurodė, jog atsakovo siūloma patalpų naudojimosi schema atitiktų šalių interesus ir patekimo galimybes į palėpę. 2014 m. atsakovui įsigyjant namo dalį, palėpė nebuvo įregistruota, todėl ji negalėjo būti įtraukta į sutartį. Patvirtino, kad dėl ieškovės pateiktų Namo dalių skaičiavimų ginčo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, jog 2006 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartimi sutuoktiniai A. J. ir I. J. padovanojo ieškovei 760/1126 dalis žemės sklypo, 57/100 dalis pastato – gyvenamojo Namo, 57/100 dalis gyvenamojo namo priklausinių: kitų statinių (inžinerinių) bei kitus statinius, adresu (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartimi nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju turtu – žemės sklypo dalimi ir gyvenamojo Namo dalimi tvarka, pagal kurią ieškovė atskirai naudojosi gyvenamojo namo patalpomis, esančiomis pirmajame pastato aukšte, o bendrai su kitais bendraturčiais – tambūru 1-1 (1,47 m²).

2006 m. birželio 5 d. mainų sutarties pagrindu ieškovė jai asmeninės nuosavybės teise priklausančias 57/100 dalis gyvenamojo namo ir 57/100 dalis kitų inžinerinių statinių išmainė į bendraturtei I. J. (mamai) priklausančias 43/100 dalis gyvenamojo namo bei 43/100 kitų inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), tarp šalių buvo nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju turtu – gyvenamojo namo dalimi, tvarka, pagal kurią ieškovė atskirai naudojosi pastato antrojo aukšto patalpomis ir bendrai su kitais bendraturčiais naudojosi tambūru 1-1 (1,47 m²).

2014 m. vasario 20 d. I. J. ir atsakovas A. K. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią I. J. sutarė parduoti, o A. K. pirkti pirmąjį Namo aukštą: „namo dalis randasi adresu (duomenys neskelbtini) (pirmas namo aukštas)“.

2014 m. gegužės 12 d. atsakovas su I. J. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. K. nuosavybės teise įsigijo 183/563 dalis žemės sklypo, 57/100 dalis pastato – gyvenamojo pastato ir 57/100 dalis kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Pagal Sutarties 8.4 punktą, kuriuo į sutartį perkelta 2006 m. birželio 5 d. sutartimi patvirtinta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka (Sutarties 8.3 punktas), pirkėjas A. K. gyvenamojo Namo dalimis naudojasi: atskirai naudojasi vonia 1-10 (2,44 m²), koridoriumi 1-11 (12,59 m²), oranžerija 1-12 (43,98 m²), kambariu 1-13 (12.75 m²), kambariu 1-14 (17,17 m²), kambariu 1-15 (11,69 m²), koridoriumi 1-2 (5,85 m²), tualetu 1-3 (1,05 m²), virtuve 1-4 (7,59 m²), sandėliu 1-5 (2,96 m²), sandėliu 1-6 (1,08 m²), koridoriumi 1-7 (1,03 m²), katiline 1-8 (9,51 m²), koridoriumi 1-9 (2,27 m²), patalpa G-1 (34,03 m²), bendrai su kitais bendraturčiais naudosis tambūru 1-1 (1,47 m²), t. y. A. K. atskirai naudojasi gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis, išskyrus tambūrą 1-1.

VĮ Registrų centras duomenimis, ieškovei G. J. nuosavybės teise priklauso 43/100 dalys pastato – gyvenamojo Namo, 43/100 dalys kitų statinių (kiemo statinių), 760/1126 dalis žemės sklypo ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Atsakovui A. K. nuosavybės teise priklauso 57/100 dalys pastato – gyvenamojo Namo, 57/100 dalys kitų statinių (kiemo statinių), 183/563 dalis žemės sklypo ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Gyvenamojo Namo bendras plotas – 291,24 m², gyvenamasis plotas – 105,67 m², kadastro duomenų nustatymo data – 1992 m. spalio 10 d. Taip pat viešajame registre įregistruotas juridinis faktas apie nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką.

Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į Namo pastogėje esančias patalpas pagal 2019 m. lapkričio 18 d. MB „Vakarų inžineriniai sprendimai“ parengtą Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą bei pakeisti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, pripažįstant jai asmeninės nuosavybės teisę į 62/100 Namo dalis, o atsakovui asmeninę nuosavybę į 38/100 Namo dalis. Tuo tarpu atsakovas patikslintu priešieškiniu prašo pripažinti 120,78 m² Namo pastogės (trečiojo aukšto) patalpas bendrąja daline ieškovės ir jo nuosavybe, pakeisti ieškovei ir jam priklausančias Namo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nurodant, kad ieškovei priklauso 45/100 gyvenamojo namo dalis, o jam priklauso 55/100 gyvenamojo namo dalis bei nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką pagal jo pateiktą naudojimosi tvarką.

Dėl bylos dalies pagal priešieškinį nutraukimo.

Ieškovė prašo nutraukti bylos dalį pagal atsakovo priešieškinį, nurodydama, jog civilinėje byloje Nr. e2-616-328/2019 pagal ieškovo ieškinį jau priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

CPK 293 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013).

Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Šiuo atveju ginčo, jog šalys šioje byloje bei civilinėje byloje Nr. e2-616-328/2019 yra tapačios, nėra.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismui pateiktame ieškinyje, be kita ko, turi būti aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; taip pat ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio savo reikalavimų pagrindo, kaip ne kartą nurodyta kasacinio teismo, tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-1075/2019). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu yra teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019).

Bylos duomenimis, tiek 2019 m. balandžio 3 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-616-328/2019, tiek šioje byloje atsakovas prašo nustatyti naudojimosi pastoge tvarką, tačiau teismas pastebi, jog civilinėje byloje Nr. e2-616-328/2019 teismas sprendimu konstatavo, jog neužbaigus palėpės patalpų statybos įteisinimo ir neįregistravus palėpės patalpų viešajame registre, o taip pat neišsprendus šalių ginčo dėl palėpės patalpų nuosavybės teisės, nėra pagrindo nustatyti naudojimosi tvarkos šiomis patalpomis pagal ieškovo pateiktą siūlymą. Kaip matyti, šioje byloje atsakovas siekia ne tik nustatyti naudojimosi palėpe tvarka, bet ir pripažinti, jog ginčo palėpė yra bendroji dalinė jo ir ieškovės nuosavybė. Taigi atsakovas priešieškiniu iš esmės siekia išspręsti ginčo patalpų nuosavybės klausimą, kas buvo kliūtis išnagrinėtoje byloje spręsti naudojimosi palėpe tvarką. Analogiškas reikalavimas, t. y. nuosavybės klausimas bei patalpų įregistravimas, yra pareikštas ir ieškovės ieškiniu. Iš paminėtų aplinkybių darytina išvada, jog priešieškinio pagrindas ir dalykas nėra tapatus, o atsakovo toks pasirinktas gynybos būdas yra tęstinis po nustatytų faktinių aplinkybių ir priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-616-328/2019, todėl nėra pagrindo nutraukti bylos dalį pagal atsakovo priešieškinį (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

Dėl ginčo esmės.

CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi nuosavybės teisė yra asmens subjektinė teisė, kurią jis įgyvendina. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, įgyvendindamas nuosavybės teisę, jos turėtojas (savininkas) turi nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Tai reiškia, kad daikto turėtojas (CK 4.20 straipsnis), turėdamas absoliučią teisę daiktui, įgyvendindamas ją, yra ribojamas kaip nuosavybės teisių turėtojas CK 4.37 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, savininkui įstatymu gali būti nustatytos tam tikros nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos, kurios taip pat sąlygojamos kitų asmenų teisių ir interesų.

Nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar turtas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Tuo atveju, kai nuosavybės teisę į tą patį daiktą turi du ar daugiau asmenų, laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių įgyvendinimo apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų (CK 4.72 straipsnio 2 dalis).

Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Ši bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia disponavimo bendrąja daline nuosavybės teise ypatumus, nes kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis yra nemateriali (dalis teisėje), o daiktas (turtas), esantis visų bendraturčių nuosavybė, gali būti valdomas ir naudojamas tik jų susitarimu (CK 4.75 straipsnis).

Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Tačiau bendraturčio dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje gali pasikeisti padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. padidinus bendrąjį daiktą ar jo vertę (CK 4.77 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendraturčio bendrosios nuosavybės dalies pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą. CK 4.77 straipsnis nustato tokio teisių pasikeitimo pagrindus ir tokio pasikeitimo teisėtumui būtinas sąlygas. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis. Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo ir jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018).

Teismas pažymi, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kurias nurodo esant įrodinėjimo pagrindu byloje – rungimosi principas. Faktą pripažinti įrodytu galima, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008, 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog iki 2014 m. gegužės 12 d., t. y. iki atsakovui įsigyjant 57/100 Namo dalis, Namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė I. J. bei ieškovei G. J.. 57/100 Namo dalies bendraturė I. J. 2006 m. vasario 14 d. raštišku sutikimu sutiko, kad ieškovė savo lėšomis susiremontuotų mansardą gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), ir pastato 3 aukšte įsirengtų gyvenamąsias patalpas. I. J. taip pat sutiko, kad mansardos patalpos po įrengimo būtų registruotos nuosavybės teise ieškovės vardu. Iš paminėtų duomenų darytina išvada, jog ieškovė su ankstesne namo bendraturte raštiškai susitarė dėl bendrosios dalinės nuosavybės pagerinimo bei po pagerinimo darbų pakisiančių bendraturčių dalių pasikeitimo bendrajame turte (CK 4.77 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pažymėtina, jog nors atsakovas teigia, kad 2006 m. vasario 14 d. I. J. sutikimo atsiradimas, kilus ginčui dėl naudojimosi palėpe nustatymo tvarkos, kelia abejonių, tačiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių tokius atsakovo teiginius (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovas 2006 m. vasario 14 d. I. J. sutikimo neginčijo.

Bylos duomenimis, 2006 m. gegužės 29 d. ieškovė ir AB SEB bankas sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovei bankas suteikė 130 000 Lt (37 650,60 Eur) dydžio paskolą Namo dalies remontui. Ieškovė 2008 m. pirko statybines medžiagas ir mokėjo atlygį statybos darbus atliekantiems asmenims. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėn. – rugsėjo mėn. įsigytos statybinės medžiagos, 2008 m. sausio mėn. pirkti langai ir kt.

2010 m. rugsėjo 25 d. ieškovė ir AB SEB bankas sudarė kredito sutartį, pagal kurią bankas ieškovei suteikė papildomą 14 517,16 Eur dydžio kreditą Namo remontui.

2011 m. gegužės 6 d. Klaipėdos savivaldybės administracija ieškovei G. J. išdavė specialiuosius architektūrinius reikalavimus gyvenamojo namo rekonstravimo (duomenys neskelbtini), projektui parengti.

Taigi, ieškovė, turėdama raštišką bendraturčio sutikimą įrengė Namo palėpės patalpas. Jog palėpės patalpos yra įrengtos ir kad jos įrengtos ieškovės lėšomis ginčo byloje nėra, t. y. atsakovas neneigia, kad jis palėpės patalpų neįrenginėjo ir prie jų įrengimo neprisidėjo. Tokiu būdu atsakovo teiginiai, jog ne visos pagal kredito sutartis gautos lėšos buvo panaudotos palėpės įrengimui, yra teisiškai nereikšmingi.

Kaip minėta, CK 4.77 straipsnio 1 dalis numato, ne tik bendraturčio teisę, turint kitų bendraturčių sutikimą savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Nagrinėjamu atveju duomenų, jog palėpės įrengimo darbai atlikti pažeidžiant teisės normų reikalavimus, nėra (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atsakovo argumentai, kad palėpė įrengta nesilaikant techninių reikalavimų iš esmės yra deklaratyvūs, neparemti jokiais objektyviais duomenimis (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovas neįvardijo, kokie konkrečiai darbai yra atlikti nesilaikant techninių reikalavimų. Atitinkamai nėra galimybės vertinti, kokie galimai norminai aktai yra pažeisti.

Atsakovo teigimu, 2006 m. vasario 14 d. I. J. sutikimas įregistruoti rekonstruotą mansardą ieškovės vardu galėjo būti duodamas ir turėtų teisinę galią tik tuo atveju, jei jis būtų sudarytas notarine forma. Teismas, vertindamas byloje pateiktus duomenis bei faktines bylos aplinkybes, nesutinka su tokiu atsakovo teiginiu. Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (redakcija galiojusi kadastrinių matavimų atlikimo metu) 160 punkte nurodyta, kad pastate, kurio nesudaro patalpos, suformuotos kaip atskiri kadastro objektai, neįrengtos pastogės kadastriniai matavimai neatliekami. Vienbučiame gyvenamajame name esančių pastogių (palėpių) kadastriniai matavimai nėra atliekami, kadangi nėra galimybės tokias patalpas suformuoti kaip atskirą ir savarankišką nekilnojamojo turto objektą. Iš to seka, jog nesant galimybės pastogės registruoti kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, 2006 m. vasario 14 d. sutikimui nereikalautina notarinė forma.

Kita svarbi aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste ta, jog Namo rekonstrukcijos darbai buvo atliekami dar 1992 m. ir remiantis byloje pateiktais duomenimis (aiškinamasis raštas su techniniais brėžiniais), matyti, kad Namo palėpė tuo metu jau buvo, t. y. nei ankstesnė Namo savininkė I. J., nei dabartiniai Namo bendraturčiai jos nestatė. Iš byloje pateiktų foto nuotraukų nustatyta, kad palėpė virš Namo egzistavo, tačiau ji buvo apleista ir nepritaikyta naudojimui. Taigi tai nėra atskiras turtinis vienetas, atsiradęs po palėpės rekonstravimo, kurį būtų galima registruoti kaip nekilnojamojo turto objektą, todėl pagrįstai darytina išvada, kad 2006 m. vasario 14 d. raštišku susitarimu tuometinės Namo bendraturtės sutarė dėl pakisiančių bendraturčių dalių pasikeitimo bendrajame turte po palėpės suremontavimo bei pritaikymo gyvenamosioms patalpoms (CK 4.77 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duomenų, kodėl 1992 m. po namo rekonstrukcijos palėpės plotas nebuvo įtrauktas į Namo plotą, byloje nėra, šių aplinkybių negalėjo paaiškinti ir dabartiniai Namo savininkai.

Bylos duomenimis nustatyta, to neginčija ir atsakovas, jog palėpės patalpos buvo įrengtos iki atsakovui įsigyjant 57/100 Namo dalis. Kaip minėta, atsakovas bendrosios dalinės nuosavybės objekto – Namo, dalies savininku tapo 2014 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad iki atsakovui įsigyjant Namo dalį naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka tarp bendraturčių nustatyta 2006 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartyje, kuri perkelta į 2006 m. birželio 5 d. mainų sutartį, o vėliau nuosekliai buvo perkelta ir į 2014 m. gegužės 12 d. tarp atsakovo ir pardavėjos I. J. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Pastarosios sutarties 8.4 punkte nustatyta, kad A. K. atskirai naudojasi gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis, išskyrus tambūrą 1-1. Dėl naudojimosi tvarkos jokiomis kitomis patalpomis, tarp jų ir palėpe, šalys nesitarė.

Teismas pažymi, jog CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.).

Civilinėje byloje Nr. e2-616-328/2019 liudytoja apklausta I. J., buvusi gyvenamojo namo bendraturtė, teismo posėdyje paaiškino, jog ieškovui pardavė ir siekė parduoti pirmojo aukšto patalpas, apie palėpės patalpų pardavimą su ieškovu nekalbėjo, jam šių patalpų nerodė, sandorio sudarymo metu palėpės patalpos jau buvo įrengtos, nurodė, jog patalpos priklauso jos dukrai (atsakovei). Byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog „atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jog naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (gyvenamojo namo dalimis) tvarka buvo nustatyta dar iki ieškovui nuosavybės teise įgyjant gyvenamojo namo dalį, ši naudojimosi tvarka buvo perkelta į 2014 m. gegužės 12 d. Sutartį ir taikoma ieškovui, byloje pateiktus duomenis apie galimai pakitusias bendraturčių dalis bendrajame turte, aplinkybes, jog dar iki turto perleidimo (pardavimo) ieškovui atsakovei buvo duotas bendraturčio sutikimas naudotis bei įsirengti gyvenamojo namo palėpės patalpas (3 aukšto patalpas), darytina išvada, jog naudojimosi tvarkos nustatymas pagal ieškovo pateiktą siūlymą galėtų sukurti prielaidas nepagrįstai riboti kito bendraturčio teisę įgyvendinti nuosavybės teisę, neatitiktų faktinių šalių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės naudojimu, aiškiai išreikštos šalių valios dėl ginčo patalpų priskirtinumo konkrečiam bendraturčiui (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis, CK 4.75 straipsnis, 4.77 straipsnis, 4.81 straipsnis)“.

Atsakovas minimo sprendimo neskundė, šioje byloje taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad buvo tartasi ir dėl palėpės patalpų pardavimo, nepaneigė ankstesnių Namo bendraturčių nustatytos naudojimosi tvarkos. Pažymėtina, kad jei, atsakovo teigimu, palėpė buvo neregistruota, todėl jos neįtraukė į sutartį, tačiau preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat neaptarta nei dėl palėpės pardavimo, nei jos naudojimosi tvarkos. Sutartyje šalys aiškiai apsibrėžė, jog parduodamos Namo pirmojo aukšto patalpos.

2019 m. balandžio 3 d. sprendimu konstatuota „Atsakovė teismo posėdyje nurodė, jog prieš sudarant nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, kurio pagrindu ieškovas įgijo gyvenamojo namo dalis, ji prašė notarės įtraukti į sutartį sąlygas dėl palėpės valdymo ir naudojimo, tačiau notarė atsisakė. Ieškovas šių aplinkybių teismo posėdyje neneigė.“ Iš paminėto seka, kad atsakovas, sudarydamas Namo dalies pirkimo–pardavimo sutartį žinojo apie ankstesnių bendraturčių susitarimus (CPK 185 straipsnis). Pastebėtina, jog nors atsakovas nurodė, kad aplinkybes, jog dėl palėpės patalpų pardavimo buvo tartasi, galėtų patvirtinti liudytojai, tačiau jų atsakovas neprašė apklausti. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, CPK nenumato teismo teisės ir pareigos rinkti įrodymus savo iniciatyva. Be to, atsakovą viso bylos proceso metu atstovavo profesionalus teisininkas – advokatė.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ieškovė, turėdama kitos bendraturtės sutikimą dėl turto pagerinimo, jį sąžiningai įgyvendimo bei tikėjosi savarankiškai naudotis šiuo turtu. Tokias aplinkybes patvirtina tai, kad ieškovė iki šiol naudojasi tomis patalpomis, šių aplinkybių neneigia ir atsakovas. Be to, atsakovas niekada jomis nesinaudojo ir nors turtą buvo įsigijęs dar 2014 m., kai palėpės patalpos jau buvo didžiąja dalimi įrengtos ir naudojamos ieškovės, pretenzijas į palėpę pareiškė tik 2018 m.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog ieškovė palėpės registravimo darbų negalėjo atlikti, kadangi buvo pastatytas nelegalus priestatas, iš kurio vedė laiptai į palėpę. Šiuo metu priestatas yra nugriautas, į palėpės patalpas patekimas yra per ieškovės nuosavybės teise priklausančias Namo antro aukšto patalpas. Taigi atsakovui patekimas į ginčo patalpas yra apribotas. Duomenų, jog pačioje palėpėje atlikti darbai neatitinka norminių aktų, kurie būtų kliūtis viešajame registre atlikti įrašų pakeitimus, nėra.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra pagrindo palėpės patalpas pripažinti bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe ir atsižvelgiant į 2006 m. vasario 14 d. buvusios bendraturtės I. J. raštišką sutikimą, konstatuotina, jog yra visos CK 4.77 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos spręsti dėl pakitusių bendraturčių dalių bendrajame turte, konstatuojant ieškovės asmeninės nuosavybės teisę į Namo palėpėje esančias patalpas (CK 4.77 straipsnio 1 dalis, 4.82 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Ieškovė į bylą pateikė MB „Vakarų inžineriniai sprendimai“ parengtą Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą bei išsamų pakitusių bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje apskaičiavimą. Atsakovas ieškovės pateiktų skaičiavimų bei kadastrinių matavimų neginčijo. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės ieškinys tenkintinas, pakeičiant bendraturčių dalis bei nustatant nuosavybės teisę į Namo palėpėje esančias patalpas pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus ir MB „Vakarų inžineriniai sprendimai“ parengtą Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Šios bylos kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog atsakovas, pripažindamas, kad jis neprisidėjo prie palėpės darbų įrengimo, t. y. turto pagerinimo, nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, kaip būtų sprendžiamas klausimas dėl ieškovės investuotų lėšų atlyginimo. Kaip ir, be kita ko, nepateikė jokių duomenų, kokiu būdu patektų į ginčo patalpas pagal jo siūlomą naudojimosi tvarką.

Esant nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumai, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, kasacinio teismo praktika, konstatuotina, jog ieškovės ieškinys pagrįstas ir tenkintinas, o atsakovo priešieškinys atmestinas (CK 4.72 straipsnis, 4.77 straipsnio 1 dalis, 4.82 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis 1 dalis). Visiškai tenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagristos bylinėjimosi išlaidos – 2 908,46 Eur, kurias sudaro 175 Eur žyminis mokestis, 2 733,46 Eur advokato atstovavimo išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, jog bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, jog 2020 m. spalio 6 d. nutartimi ieškovė buvo atleista nuo dalies, t. y. 617 Eur, žyminio mokesčio sumokėjimo, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 617 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 259-260, 263, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės G. J. ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti ieškovei G. J. asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastogėje esančias patalpas 1-25 (4,21 m²), 1-26 (5,17 m²), 1-27 (36,58 m²), 1-28 (2,40 m²), 1-29 (3,98 m²), 1-30 (7,94 m²), 1-31 (1,06 m²), 1-32 (5,49 m²), 1-33 (9,81 m²), 1-34 (29,28 m²), 1-35 (1,74 m²), 1-36 (13,12 m²) pagal 2019 m. lapkričio 18 d. MB „Vakarų inžineriniai sprendimai“ parengtą Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą.

Pakeisti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje: pripažinti G. J. asmeninės nuosavybės teisę į 62/100 gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dalis, atsakovo A. K. asmeninę nuosavybę į 38/100 gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis.

Priteisti ieškovei G. J. iš atsakovo A. K. 2 908,46 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovo A. K. priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. K. 617 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.