Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei G. J. dėl bendrosios nuosavybės bendrojo naudojimo objekto – palėpės naudojimosi tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), palėpy tvarką, pagal kurią ieškovas naudojasi 57/100 palėpės patalpų, o atsakovė naudojasi 43/100 palėpės patalpų, įpareigoti atsakovę įleisti į gyvenamojo namo palėpės patalpas ir duoti ieškovui palėpės patalpų raktus.

Ieškinyje nurodė, jog pagal 2014 m. gegužės 12 d. pirkimo - pardavimo sutartį (toliau – Sutartis) įgijo 183/563 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 57/100 dalį Pastato-Gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 57/100 kitų statinių (inžinerinių) - Kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) m. sav., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini). Sutarties 8.4 punktu nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, pagal kurią ieškovas naudojasi gyvenamojo namo dalimis. Sutarties 8.4 punkte nurodytoje naudojimosi tvarkoje nėra pasisakyta dėl naudojimosi tvarkos kitų bendro naudojimo objektų, todėl ieškovui įsigijus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kilo ginčas su gyvenamojo namo bendrasavininke, G. J. dėl naudojimosi gyvenamojo namo palėpe. Pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal nekilnojamojo turto kadastro dokumentų bylą yra dviejų aukštų pastatas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškovas pateikė duomenis, jog 2011 m. gegužės 6 d. Klaipėdos savivaldybės administracija atsakovei G. J. išdavė specialiuosius architektūrinius reikalavimus gyvenamojo namo rekonstravimo (duomenys neskelbtini), projektui parengti (b. l. 146-148).

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).

Įvertinus ieškovo reiškiamo reikalavimo pobūdį, ieškinio dalyką ir pagrindą, matyti, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos.

Civilinio kodekso (toliau ir – CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi nuosavybės teisė yra asmens subjektinė teisė, kurią jis įgyvendina. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, įgyvendindamas nuosavybės teisę, jos turėtojas (savininkas) turi nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Tai reiškia, kad daikto turėtojas (CK 4.20 straipsnis), turėdamas absoliučią teisę daiktui, įgyvendindamas ją, yra ribojamas kaip nuosavybės teisių turėtojas CK 4.37 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, savininkui įstatymu gali būti nustatytos tam tikros nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos, kurios taip pat sąlygojamos kitų asmenų teisių ir interesų.

Nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar turtas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Tuo atveju, kai nuosavybės teisę į tą patį daiktą turi du ar daugiau asmenų, laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės (lot. communio) teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių įgyvendinimo apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų (CK 4.72 straipsnio 2 dalis).

Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Ši bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia disponavimo bendrąja daline nuosavybės teise ypatumus, nes kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis yra nemateriali (dalis teisėje), o daiktas (turtas), esantis visų bendraturčių nuosavybė, gali būti valdomas ir naudojamas tik jų susitarimu (CK 4.75 straipsnis).

Bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – per teismą, gali būti nustatoma naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka. Tokios naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas dažnai vadinamas realiųjų dalių nustatymu. Realiosios dalys – tai bendro turto dalys, kuriomis turi teisę naudotis atskiri bendraturčiai, kitaip tariant, kai nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Realiosios dalys nustatomos siekiant užtikrinti galimybę įgyvendinti vieną iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – naudojimosi teisę. Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi.

Civilinio kodekso 4.81 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai.

Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.

Nagrinėjamu atveju, ieškovas prašo nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi – palėpe tvarką, tačiau konkretaus naudojimosi tvarkos varianto nepateikia (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti. Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, šalių pateiktus variantus vertina atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Ieškovo pateiktas naudojimosi tvarkos nustatymo variantas šių reikalavimų neatitinka (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Siūloma naudojimosi daiktu tvarka nėra konkreti, joje neapibrėžiama konkreti daikto dalis šią dalį tiksliai atribojant, apibrėžiant jos dydį ir lokalizaciją. Minėta, jog nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017). Savo ruožtu iš ieškovo pateikto siūlymo matyti, jog konkrečios daikto dalys nėra nurodomos, naudojimosi tvarka yra abstraktaus pobūdžio. Be to, įvertinus šalių nesutarimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, kiekvienos šalių poziciją (ieškovas teismo posėdyje paaiškino, jog siekia palėpės patalpas atstatyti, sutvarkyti nugriovimus, kad ten niekas negyventų; atsakovė nurodė, jog palėpės patalpos priklauso jai nuosavybės teise, kadangi įrengtos jos lėšomis, atsakovė šiose patalpose gyvena). Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, jog naudojimosi tvarkos nustatymas pagal ieškovo pateiktą variantą neatitiktų socialinės taikos ir proporcingumo, naudojimosi daiktu efektyvumo kriterijų, sukurtų prielaidas naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymui, neatitinkančiam protingumo, teisėtumo reikalavimų, naudojimosi tvarka nebūtų realiai įgyvendinama dėl konkretumo stokos (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009).

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas bendrosios dalinės nuosavybės objekto (gyvenamojo namo) dalies savininku tapo 2014 m. gegužės 12 d. Sutarties pagrindu. Iš byloje pateiktos Sutarties turinio matyti, jog ieškovui buvo perleistos 57/100 dalys gyvenamojo namo, nustatyta naudojimosi turtu tvarka, pagal kurią numatyta, jog ieškovas atskirai naudosis gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis, o bendrai su kitais bendraturčiai – tamburu (el. b. l. 19). Byloje liudytoja apklausta I. J., buvusi gyvenamojo namo bendraturtė, teismo posėdyje paaiškino, jog ieškovui pardavė ir siekė parduoti pirmojo aukšto patalpas, apie palėpės patalpų pardavimą su ieškovu nekalbėjo, jam šių patalpų nerodė, sandorio sudarymo metu palėpės patalpos jau buvo įrengtos, nurodė, jog patalpos priklauso jos dukrai (atsakovei). Byloje yra pateiktas 2006 m. vasario 14 d. I. J. sutikimas, išduotas atsakovei G. J. (bendraturtei), kuriuo išreikštas sutikimas bendraturčiui įrengti trečiame aukšte gyvenamąsias patalpas savo lėšomis bei jas registruoti G. J. vardu (el. b. l. 72). Atsakovė pateikė teismui duomenis, jog gyvenamojo namo dalies remontui jai buvo suteikti kreditai pagal 2006 m. gegužės 29 d. bei 2010 m. rugsėjo 15 d. kredito sutartis, atsakovė pirko statybines medžiagas. Taigi byloje nustatytos aplinkybės ir bei pateikti įrodymai sudaro pagrindą prielaidoms apie galimai pakitusias bendraturčių dalis bendrajame turte (CK 4.77 straipsnio 1 dalis).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog naudojimosi nekilnojamuoju daiktu – gyvenamojo namo dalimis, tvarka tarp bendraturčių nustatyta 2006 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartyje. Ši naudojimosi daiktu tvarka buvo nuosekliai perkeliama ir į kitus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, šią naudojimosi daiktu tvarką bendraturčiai įgyvendino. Pažymėtina, jog nustatytoje naudojimosi bendru daiktu – gyvenamojo namo dalimis, tvarkoje nėra kalbama apie jokias kitas bendrojo naudojimo patalpas pastate ir/ar objektus, išskyrus pirmajame aukšte esantį tamburą 1-1; šalys nesitarė dėl naudojimosi palėpe tvarkos. Iš byloje esančių įrodymų (liudytojos I. J. paaiškinimų, 2006 m. vasario 14 d. sutikimo) matyti, jog nekilnojamojo turto bendraturčiai buvo sutarę, jog palėpės patalpas pastate įsirengs atsakovė. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas, įsigijęs nekilnojamojo daikto dalį (57/100 dalis pastato) 2014 m. gegužės 12 d. domėjosi galimybe naudotis palėpės patalpomis, teismo posėdžio metu ieškovas iš esmės patvirtino, jog palėpės patalpos jam nebuvo aprodytos. Atsakovė teismo posėdyje nurodė, jog prieš sudarant nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, kurio pagrindu ieškovas įgijo gyvenamojo namo dalis, ji prašė notarės įtraukti į sutartį sąlygas dėl palėpės valdymo ir naudojimo, tačiau notarė atsisakė. Ieškovas šių aplinkybių teismo posėdyje neneigė. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog nuo 2014 m. gegužės 12 d. Sutarties sudarymo bei nuosavybės teisės perleidimo momento ieškovas reiškė atsakovei pretenzijas dėl jam taikomų ribojimų naudotis palėpės patalpomis. Iš byloje pateiktų įrodymų (b. l. 6-8, 9) matyti, jog ieškovas į kompetentingas institucijas kreipėsi tik dėl atskirų atsakovės veiksmų (įrengtos krosnelės, prijungtos prie bendro kamino, vėdinimo sistemoje sumontuoto įdėklo), o reikalavimą sudaryti sąlygas ieškovui patekti į palėpės patalpas atsakovei G. J. pareiškė tik 2018 m. rugpjūčio mėn. (b. l. 5), atsakovei 2006 m. vasario 14 d. duoto sutikimo neginčijo. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog atsakovei G. J. buvo sukurtos prielaidos tikėtis savarankiškai įgyventi nuosavybės teises į gyvenamojo namo dalį – palėpės patalpas, o ieškovas šiomis patalpomis nesinaudos (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jog naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (gyvenamojo namo dalimis) tvarka buvo nustatyta dar iki ieškovui nuosavybės teise įgyjant gyvenamojo namo dalį, ši naudojimosi tvarka buvo perkelta į 2014 m. gegužės 12 d. Sutartį ir taikoma ieškovui, byloje pateiktus duomenis apie galimai pakitusias bendraturčių dalis bendrajame turte, aplinkybes, jog dar iki turto perleidimo (pardavimo) ieškovui atsakovei buvo duotas bendraturčio sutikimas naudotis bei įsirengti gyvenamojo namo palėpės patalpas (3 aukšto patalpas), darytina išvada, jog naudojimosi tvarkos nustatymas pagal ieškovo pateiktą siūlymą galėtų sukurti prielaidas nepagrįstai riboti kito bendraturčio teisę įgyvendinti nuosavybės teisę, neatitiktų faktinių šalių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės naudojimu, aiškiai išreikštos šalių valios dėl ginčo patalpų priskirtinumo konkrečiam bendraturčiui (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis, CK 4.75 straipsnis, 4.77 straipsnis, 4.81 straipsnis).

Be to, byloje tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovės atlikti ginčo patalpų remonto (rekonstrukcijos) darbai, palėpės patalpų pritaikymas gyvenamosios paskirties patalpoms nėra įteisinti (Civilinio proceso kodekso 187 straipsnis). Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog palėpės patalpų neįregistravo, nurodė, jog neturėjo statybą leidžiančio dokumento. Savininkui įstatymu gali būti nustatytos tam tikros nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos, kurios sąlygojamos kitų asmenų teisių ir interesų. Vienas tokių ribojimų yra įtvirtintas CK 4.103 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodoma,- jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad naudojimosi gyvenamuoju namu, kuriame yra konstatuota savavališka statyba, tvarkos nustatymas reikštų ne tik imperatyvaus CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatyto reglamentavimo nepaisymą, bet ir tokios statybos įteisinimą; esant bent daliai patalpų, įrengtų savavališkai, tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama; naudojimasis statiniu, kaip ir disponavimas, yra nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (CK 4.75, 4.80, 4.81 straipsniai) ir jie, esant savavališkos statybos faktui, vienodai draudžiami. Taigi pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą draudžiama įgyvendinti tiek naudojimosi, tiek disponavimo teises tuo atveju, kai statinys (jo dalis) yra pastatytas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2011; 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2013; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624-690/2015). Nors nagrinėjamu atveju, byloje nėra pateikti duomenys apie tai, kad kompetentinga valstybės institucija konstatavo savavališkos palėpės statybos faktą, ir/ar šios patalpos įrengtos pažeidžiant statinio projekto sprendinius (tokie duomenys teismui neteikti), tačiau įvertinus aplinkybę, jog palėpės patalpos teisės aktų nustatyta tvarka nėra įteisintos ir įregistruotos, teisingam ginčo išsprendimui yra aktualūs nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką taip, kad, esant bent daliai patalpų įrengtų savavališkai, tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2011). Nagrinėjamu atveju, byloje pateikti duomenys, jog palėpės patalpos nėra įteisintos ir įregistruotos, teismo posėdyje atsakovės atstovas paaiškino, jog teismui pateiktas atsakovės ieškinys dėl palėpės patalpų pripažinimo asmenine G. J. nuosavybe. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovės ieškinys priimtas (c. b. Nr. e2-4132-998/2019) (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažintina, jog neužbaigus palėpės patalpų statybos įteisinimo ir neįregistravus palėpės patalpų viešajame registre, o taip pat neišsprendus šalių ginčo dėl palėpės patalpų nuosavybės teisės, nėra pagrindo nustatyti naudojimosi tvarkos šiomis patalpomis pagal ieškovo pateiktą siūlymą (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Priešingas byloje pateiktų įrodymų viseto vertinimas sudarytų prielaidas imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimui (CK 1.5 straipsnis, 4.103 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Todėl ieškovo reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo netenkintinas.

Netenkinus pagrindinio ieškinio reikalavimo – nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, tais pačiais argumentais netenkinti ir išvestiniai ieškinio reikalavimai įpareigoti atsakovę įleisti ieškovą į gyvenamojo namo palėpės patalpas ir duoti ieškovui palėpės patalpų raktus (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas byloje nustatytas aplinkybes bei pateiktus duomenis, teismas visumos byloje esančių įrodymų pagrindu, daro išvadą, jog ieškovo ieškinys nėra pagrįstas, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, aktualia kasacinio teismo praktika, ieškinys atmestinas (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis 1 dalis).

Byloje pateikti įrodymai, jog už ieškovui suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą buvo patirtos 182 Eur išlaidos advokato pagalbai. Netenkinus ieškinio ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 16 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 96 straipsnis, 98 straipsnis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnis, 20 straipsnis).

Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl šios nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

netenkinti ieškovo A. K. ieškinio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.