- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-28
- Bylos Nr.
- e2A-894-613/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17379-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- V. K.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.19Kiti žalos atlyginimo atvejai
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Rimvalta“ ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama mažoji bendrija „Rimvalta“ atstovaujama nemokumo administratorės kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo V. K., ieškovės likviduojamos MB „Rimvalta“ naudai 42 581,71 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutartimi MB „Rimvalta“ iškelta bankroto byla. 2023 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai 42 581,71 Eur sumai (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 283,37 Eur dydžio reikalavimas; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 42 298,34 Eur dydžio reikalavimas). Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad 42 298,34 Eur įsiskolinimas (8 408 Eur pelno mokesčio mokestinė nepriemoka, 27 534 Eur pridėtinės vertės mokesčio mokestinė nepriemoka, 6 356,34 Eur delspinigiai) susidarė nuo 2020 m. birželio mėnesio. Kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, pateikdamas kreditorinį reikalavimą, nurodė, kad įmonė skolinga 283,37 Eur PSD įmokų už mažosios bendrijos narį. Pažymėjo, kad 2020 m. birželio mėnesį MB „Rimvalta“ jau buvo nemoki. MB „Rimvalta“ vadovas – atsakovas V. K.. Atsakovas pažeidė savo pareigas veikti tinkamai įmonės atžvilgiu, laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonei tapus nemokiai, atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įmonei bei kreditoriams buvo padaryta 42 581,71 Eur žala, kurią atsakovas privalo atlyginti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tam, jog būtų konstatuotas įmonės direktoriaus veiksmų (neveikimo) neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jo neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. nuo kada atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal Lietuvos Respublikos nemokumo įstatyme įtvirtintus kriterijus. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą.
4. Atsakovo teigimu, MB „Rimvalta“ nemokumo atsiradimo momentu laikytina 2022 m. sausio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 14 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-647-859/2023 nustatė, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priėmus 2022 m. sausio 5 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką, įmonės vadovas privalėjo suvokti, jog įmonė yra nemoki ir vėliausiai 2022 m. sausio 6 d. jam kilo pareiga imtis veiksmų siekiant atkurti mokumą arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. MB „Rimvalta“ po 2022 m. sausio 5 d. jokių naujų įsipareigojimų kreditoriams neprisiėmė, tad naujų skolų, kurios liko nepadengtos, įmonė neįgijo. Nagrinėjamu atveju dėl nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų žala nepadaryta, o tarp jo neteisėtų veiksmų ir ieškovės ieškinyje nurodomų nepadengtų kreditorinių reikalavimų neegzistuoja būtinas priežastinis ryšys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 27 d. sprendimu priėmė ieškovės mažosios bendrijos „Rimvalta“ atsisakymą nuo reikalavimo priteisti 2 245 Eur žalos atlyginimo ir šią bylos dalį nutraukė. Priteisė iš atsakovo V. K. ieškovės mažosios bendrijos „Rimvalta“ naudai 40 336,71 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 40 336,71 Eur sumą nuo 2023 m. gruodžio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 798,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:
5.1. Nustatė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2099-562/2023 iškelta bankroto byla MB „Rimvalta“, taip pat nustatytas 15 d. terminas (nuo nutarties įsiteisėjimo dienos), per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti nemokumo administratoriui visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą informaciją, susijusią su jo veikla, perduoti valdomą ir naudojamą turtą. Byloje nekilo ginčas, kad atsakovas nevykdė ir nevykdo minėtoje teismo nutartyje nurodyto įpareigojimo (perduoti turtą ir dokumentus), dėl ko Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi skyrė atsakovui baudą.
5.2. Iš Klaipėdos apskrities VMI 2024 m. kovo 14 d. rašto Nr. D2-1480 nustatė, kad MB „Rimvalta“ už 2020 m. gegužės mėnesio mokestinį laikotarpį turėjo prievolę – iki 2020 m. birželio 25 d. sumokėti 2 245 Eur pridėtinės vertės mokesčio. Byloje nėra duomenų, kad ši prievolė buvo įvykdyta ar MB „Rimvalta“ turėjo turto šiai prievolei įvykdyti. Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas yra tokia juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, nagrinėjamu atveju, atsakovui nepateikus finansinės apskaitos dokumentų, paneigiančių aplinkybę, kad bendrija turėjo turto (lėšų) minėtai prievolei įvykdyti, ieškovė pakankamai pagrįstai argumentuoja, jog MB „Rimvalta“ buvo nemoki ne vėliau kaip nuo 2020 m. birželio 26 d. ir atsakovas turėjo pareigą inicijuoti nemokumo procesą (CPK 178, 179, 185 straipsniai).
5.3. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrindė aplinkybės, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-647-859/2023 nustatė, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priėmus 2022 m. sausio 5 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką, įmonės vadovas privalėjo suvokti, kad įmonė yra nemoki ir vėliausiai 2022 m. sausio 6 d. jam kilo pareiga imtis veiksmų siekiant atkurti mokumą arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš šio nutarimo turinio nustatė, kad ši aplinkybė nutarime aprašyta kaip VMI argumentas, o ne teismo išvada ar konstatavimas, be to, atitinkamai tokia aplinkybė nurodyta teismo procesinio dokumento aprašomojoje, o ne motyvuojamojoje dalyje.
5.4. Nurodė, kad ieškovė atsisakė reikalavimo priteisti 2 245 Eur žalos atlyginimo, teismas vertino, jog šis atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, nepažeidžia kieno nors teisių ir įstatymo saugomų interesų. Atsisakymo ir bylos nutraukimo pasekmės ieškovei žinomos, todėl atsisakymą priėmė šią bylos dalį nutraukė (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas).
5.5. Konstatavo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo didino bendrijai žalą. Tuo pačiu tai patvirtina kitą civilinės atsakomybės sąlygą – priežastinį ryšį, kadangi atsakovo kaltė preziumuojama ir atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos, teismas sprendė, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246–6.249 straipsniai). Sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 40 336,71 Eur (42 581,71 Eur – 2 245 Eur) dydžio žalą yra pagrįstas ir tenkintinas (CPK 178, 179, 185 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė, kada atsakovas sužinojo apie bendrijos nemokumą. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas kita vertus netinkamai nustatė ir MB „Rimvalta“ nemokumo atsiradimo momentą, kadangi vienos ar kelių įmokų Valstybinei mokesčių inspekcijai nesumokėjimas dar nereiškia bendrijos nemokumo, kadangi byloje neįrodyta pirmoji nemokumo sąlyga – bendrijos negalėjimas (nepajėgumas) vykdyti įsipareigojimų.
6.2. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškovės į civilinę bylą pateiktą vienos iš bendrijos banko sąskaitų, o būtent „Paysera“ banko sąskaitos išrašą, kuriame fiksuota, kad laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 25 d. iki 2020 m. birželio 25 d. MB „Rimvalta“ gavo 93 326,86 Eur pajamų.
6.3. Pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, kad MB „Rimvalta“ buvo nemoki nuo 2020 metų birželio mėnesio padarė remdamasis tik aplinkybe, kad bendrija nesumokėjo vienos įmokos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismo vertinimu, to pakako konstatuoti, kad bendrija, nesumokėdama vienos įmokos valstybinei mokesčių inspekcijai, jau laikytina faktiškai nemokia. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nelaikytina pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis priežastis, kodėl nurodytas mokėjimas nebuvo atliktas – t. y. ar dėl to, kad bendrija neturėjo galimybių tokio mokėjimo atlikti, nes tam neturėjo pakankamai lėšų, ar visgi dėl kitų priežasčių.
6.4. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kokiu pagrindu atsirado bendrijos prievolės Valstybinei mokesčių inspekcijai, bei kokią reikšmę tai turi ar gali turėti vertinant bendrijos mokumą. Iš Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2024 m. kovo 14 d. rašto Nr. D2-1480 matyti, kad pridėtinės vertės mokestis bendrijai apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. Tai reiškia, kad minėtu laikotarpiu bendrija vykdė veiklą, bei pardavė prekių už beveik penkis kart didesnę pinigų sumą, nei apskaičiuota pridėtinės vertės mokesčio. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad šis mokestis sudaro 21 procentą nuo bendros pardavimo kainos. Tai reiškia, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu bendrija gavo apie penkis kart daugiau pajamų, nei apskaičiuotas mokėtinas pridėtinės vertės mokestis.
6.5. Atkreipia dėmesį, kad 2023 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-647-859/2023 nustatė, kad V. K., būdamas MB „Rimvalta” vadovu, žinodamas šios įmonės finansinę padėtį ir finansinius įsipareigojimus, t. y. turimą mokestinę nepriemoką, kuri susidarė nuo 2022 m. vasario 28 d. deklaravus pridėtinės vertės mokestį už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. ir šio mokesčio delspinigius, 2021 m. gruodžio 1 d. deklaravus pelno mokestį už 2020 ir 2021 m. pagal 2022 m. liepos 25 d. VMI suformuotą pakaitinę pelno mokesčio deklaraciją bei šio mokesčio delspinigius VMI prie FM, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė. Taigi, priešingai, nei šioje civilinėje byloje teigė ieškovė, MB „Rimvalta” nemokumo atsiradimo momentu laikytina 2022 m. sausio 5 d. diena.
6.6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės ignoravo nemokumo administratoriaus kaip vienintelio bendrijos atstovo pareigą pateikti teismui visus su bendrija susijusius ir administratoriui laisvai prieinamus dokumentus bei duomenis, reikšmingus nagrinėjant klausimą dėl bendrijos nemokumo momento. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad tik nemokumo administratorius, kaip vienintelis bendrijos atstovas, turi teisę gauti visus su bendrijos veikla susijusius duomenis (pvz. bankų sąskaitų išrašus). Tuo tarpu atsakovas tokių įgalinimų neturi ir teismui pateikti su bendrijos veikla susijusių dokumentų neturi galimybės.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
7.1. Pažymi, kad atsakovas nemokumo administratoriui niekada neperdavė jokių įmonės dokumentų ir jokio įmonės turto. Ieškovas savo iniciatyva gavo iš Klaipėdos valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą su ieškovo skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai detalizavimu, kurį bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui. Aplinkybė, kad įmonė tik po beveik dviejų metų (2022 m. vasario 28 d.) deklaravo pridėtinės vertės mokestį, kurį reikėjo mokėti dar 2020 metais, nereiškia ir objektyviai negali reikšti, kad įmonės vadovas (atsakovas) nežinojo ir negalėjo žinoti apie įmonės turtinę padėtį ir nemokumo būseną dar 2020 m. birželio mėnesį. Kitaip tariant, įmonės vadovas žinojo ir turėjo žinoti, kad įmonė gavo pajamų, nuo kurių reikėjo dar 2020 metais susimokėti pridėtinės vertės mokestį nepaisant to, kad jis buvo deklaruotas beveik po dviejų metų.
7.2. Pažymi, kad aplinkybė, jog įmonėje tam tikru laikotarpiu buvo tam tikri pajamų srautai (įvertinant ir tai, kad atsakovas nemokumo administratoriui nepateikė jokių pirminių buhalterinių dokumentų, patvirtinančių, kokiu pagrindu tie pajamų srautai buvo, ar tikrai jie buvo, kokios sąskaitos buvo/nebuvo išrašytos, kokie buvo/nebuvo prekių likučiai, nes joks turtas neperduotas ir t.t.) nereiškia ir objektyviai negali reikšti, kad įmonė turėjo tiek turto konkrečiai datai ir kad įmonė nebuvo nemokumo būsenos
7.3. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutarimo administracinėje byloje Nr. A6-647-859/2023 motyvuojamojoje dalyje nėra teiginių ar išvadų, susijusių su tuo, kaip bando teigti apeliantas, nemokumo atsiradimo momentu laikytina 2022 m. sausio 5 d. data. Priešingai, tokios pozicijos tik laikėsi Valstybinė mokesčių inspekcija savo paaiškinimuose, tačiau tai nereiškia ir negali reikšti, kad tai yra tikrovę atitinkanti aplinkybė ar tuo labiau įrodyta aplinkybė, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtoje administracinėje byloje to netyrė ir nenustatė bei nekonstatavo. Minėtoje byloje atsakovui pripažinus, kad jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas sutiko su tokia pozicija, tačiau minėtame nutarime nebuvo ir nėra konstatuota, kada bankroto byla turėjo būti iškelta.
7.4. Šiuo atveju atsakovas iki šios dienos nėra perdavęs nemokumo administratoriui ieškovo turto ir dokumentų, kas patvirtina minėtos contra spoliatorem prezumpcijos taikymą, kas, be kita ko, įvertinus ir kitus byloje surinktus dokumentus, reiškia, kad laikoma, kad įmonė buvo nemoki jau 2020 m. birželio mėnesį. Atitinkamai atsakovas nevykdė pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko yra atsakingas už padarytą žalą. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A6-647-859/2023 atsakovas pripažino, kad jau nuo 2020 m. lapkričio mėnesio įmonė nevykdė jokios veiklos, o skoliniai įsipareigojimai tiek VMI, tiek Sodrai didėjo, kas vėlgi patvirtina atsakovo atsakomybę.
7.5. Šiuo atveju atsakovas iki šios dienos nėra perdavęs nemokumo administratoriui ieškovo turto ir dokumentų, kas patvirtina minėtos contra spoliatorem prezumpcijos taikymą, kas, be kita ko, įvertinus ir kitus byloje surinktus dokumentus, reiškia, kad laikoma, kad įmonė buvo nemoki jau 2020 m. birželio mėnesį. Atitinkamai atsakovas nevykdė pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko yra atsakingas už padarytą žalą.
7.6. Pažymi, kad būtent atsakovas (apeliantas) netinkamai vykdė savo pareigą organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą, nes neperdavė nemokumo administratoriui apskritai jokio įmonės turto ir jokių dokumentų, dėl ko jam buvo skirta bauda, o nemokumo administratorius įrodinėjo ir įrodė savo poziciją jam prieinamu būdu iš banko gavęs įmonės sąskaitos išrašus, kuriuos pateikė teismui, ir iš kurių matyti, kad 2020 m. birželio mėnesiui įmonė turėjo tik 364,72 Eur piniginių lėšų likutį, kai skola Valstybinei mokesčių inspekcijai jau buvo 6 472,00 Eur, kas patvirtina įmonės nemokumo būseną (įsipareigojimai beveik 18 kartų viršija turimo turto vertę), ko apeliantas neneigė ir nepaneigė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas atmetamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, atsižvelgdamas ir į tai, kad ieškovė ir atsakovė prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo neteikė, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, atsakovo V. K. atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai yra skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.
12. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2099-562/2023 nuspręsta iškelti mažajai bendrijai „Rimvalta“ bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2023 m. birželio 20 d. Nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija „Atisa“. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 22 d., nutartimi patvirtinti ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai. Remiantis VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo duomenimis nustatyta, kad MB „Rimvalta“ vadovas nuo 2020 m. vasario 6 d. V. K..
13. Ieškovė likviduojama mažoji bendrija „Rimvalta“ atstovaujama nemokumo administratorės kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo V. K., ieškovės likviduojamos MB „Rimvalta“ naudai 42 581,71 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą nuo reikalavimo priteisti 2 245 Eur žalos atlyginimo ir šią bylos dalį nutraukė bei priteisė iš atsakovo V. K. ieškovės MB „Rimvalta“ naudai 40 336,71 Eur žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo didino bendrijai žalą, tai patvirtina kitą civilinės atsakomybės sąlygą – priežastinį ryšį, kadangi atsakovo kaltė preziumuojama ir atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos, teismas sprendė, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
15. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė MB „Rimvalta“ nemokumo atsiradimo momentą, kadangi vienos ar kelių įmokų Valstybinei mokesčių inspekcijai nesumokėjimas dar nereiškia bendrijos nemokumo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu tuo aspektu, kad esminę reikšmę šioje byloje turi LMB „Rimvalta“ nemokumo momento nustatymas (kaip atspirties taškas dėl civilinės atsakomybės taikymo), tačiau nepritaria apelianto argumentams, kuriais remiantis teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šį momentą nustatė neteisingai. Be to, apeliantas, nors ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau ją paneigiančių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
16. Sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).
17. JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą; ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą; vykdyti šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas pareigas.
18. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti jos mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022).
19. Ieškovė teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad atsakovas turėjo būti susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais bei nustatęs sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, turėjo pareigą jau 2020 m. birželio mėnesį kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog atsakovas nepateikė finansinės apskaitos dokumentų, paneigiančių aplinkybę, kad bendrija turėjo turto (lėšų) mokestinei prievolei įvykdyti, sutiko su ieškovės pozicija, kad MB „Rimvalta“ buvo nemoki ne vėliau kaip nuo 2020 m. birželio 26 d. ir atsakovas turėjo pareigą inicijuoti nemokumo procesą. Nustatyta, kad sprendžiant dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei mažajai bendrijai „Rimvalta“, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 19 d. nutartimi nustatė, jog juridinių asmenų registre, nuo MB „Rimvalta“ įregistravimo dienos (2020 m. vasario 10 d.) iki šios bylos nagrinėjimo dienos, MB „Rimvalta“ finansinės atskaitomybės dokumentai (už 2020 m., 2021 m. bei 2022 m.) teikti nebuvo, todėl teismas negalėjo pagal turimus duomenis daryti išvados apie atsakovės mokumą pagal balanso testą.
20. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje juridinio asmens nemokumas apibrėžtas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą negali būti keliama bankroto byla bendrovei, kuri yra gyvybinga (JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Juridinio asmens gyvybingumas vertinamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma reikšminga nustatyti, kaip įmonė vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (darbo užmokestį). Jei įmonė akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar tokia įmonė gali būti laikoma gyvybinga (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-836-407/2023).
21. Nors apeliantas nesutinka, su pirmosios instancijos teismo nustatytu nemokumo atsiradimo momentu ir pažymi, kad vienos ar kelių įmokų Valstybinei mokesčių inspekcijai nesumokėjimas dar nereiškia bendrijos nemokumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritarti šiems apelianto argumentams neturi pagrindo. Iš byloje esančio Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimo „Dėl informacijos apie MB „Rimvalta“ pateikimo“ Nr. D2-1480, matyti, kad MB „Rimvalta“ nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gegužės 31 d. turėjo sumokėti 2 245 Eur dydžio pridėtinės vertės mokestį, 531,98 Eur delspinigių, prievolės mokėjimo terminas 2020 m. birželio 25 d., tačiau byloje nėra duomenų, kad prievolė būtų įvykdyta, ar MB „Rimvalta“ būtų turėjusi lėšų šiai prievolei įvykdyti. Apeliantas nurodo ir tai, kad pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad MB „Rimvalta“ veiklos laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 25 d. iki 2020 m. birželio 25 d. MB „Rimvalta“ gavo 93 326,86 Eur pajamų, o tai turėtų būti laikytina įmonės turtu. Kaip matyti iš byloje esančio „Paysera“ banko sąskaitos išrašo laikotarpiu 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 25 d. MB „Rimvalta“, likutis pabaigoje sudarė 346,72 Eur sumą, debeto apyvarta 92 962,14 Eur, o kredito apyvarta 93 326,86 Eur. Šiuo atveju MB „Rimvalta“ 2 245 Eur dydžio pridėtinės vertės mokesčio prievolę įvykdyti turėjo iki 2020 m. birželio 25 d., tačiau kaip matyti, iš minėto sąskaitos išrašo likutis pabaigoje sudarė tik 346,72 Eur sumą, taigi prievolės dydis net kelis kartus didesnis už banko sąskaitoje likusią sumą. Šiuo atveju net jeigu tam tikru laikotarpiu įmonėje buvo tam tikri pajamų srautai atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teismui nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių pirminių buhalterinių dokumentų, patvirtinančių gautų pajamų pagrindą. Pažymėtina ir tai, kad tolesnis juridinio asmens veiklos vykdymas, šiam esant nemokiam, pats savaime nepaneigia juridinio asmens nemokumo fakto, todėl ir apelianto nurodoma aplinkybė, jog laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 25 d. iki 2020 m. birželio 25 d. MB „Rimvalta“ gavo 93 326,86 Eur pajamų, nesudaro pagrindo išvadai apie gerą bendrovės finansinę padėtį, kadangi nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. įmonė jau turėjo mokėti 6472,00 Eur pridėtinės vertės mokestį, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovas turėjo imtis priemonių įvykdyti esamas prievoles jų nedidinant, o nesant pajamų kreiptis dėl įmonės nemokumo iniciavimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad MB „Rimvalta“ buvo nemoki ne vėliau kaip nuo 2020 m. birželio 26 d. ir atsakovas turėjo pareigą inicijuoti nemokumo procesą.
22. Apeliantas taip pat remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-647-859/2023 teigdamas, kad MB „Rimvalta” nemokumo atsiradimo momentu laikytina 2022 m. sausio 5 d. diena. Kaip matyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-647-859/2023 V. K. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 34 straipsnio 6 dalį, jam skirta 500 Eur dydžio bauda. Šioje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija teikdama paaiškinimus, sprendė, kad vėliausiai 2022 m. sausio 5 d., t. y. Valstybinei mokesčių inspekcijai priėmus 2022 m. sausio 5 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką, atsakovas privalėjo suvokti jog įmonė yra nemoki ir vėliausiai 2022 m. sausio 6 d. jam kilo pareiga imtis veiksmų siekiant atkurti mokumą arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas konstatavo, kad V. K. žinodamas apie Bendrijos finansinę padėtį ir finansinius įsipareigojimus, neatliko jokių veiksmų tam, kad Bendrijos įsiskolinimas būtų sumažintas, taip pat nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be kita ko, šioje byloje teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pripažįsta kaltę, gailisi. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, šioje administracinio nusižengimo byloje nebuvo sprendžiamas klausimas susijęs su įmonės nemokumo atsiradimo momentu, o vien tai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2022 m. sausio 5 d. priėmusi sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką sprendė, kad vėliausiai 2022 m. sausio 5 d., atsakovas privalėjo suvokti, jog įmonė yra nemoki, nelaikytina įrodyta aplinkybe, kadangi šioje byloje pirmosios instancijos teismas to nenustatė bei nekonstatavo.
23. Apeliantas akcentuoja, kad tik nemokumo administratorius turi teisę gauti visus su bendrijos veikla susijusius duomenis (pvz. bankų sąskaitų išrašus), o tuo tarpu atsakovas tokių įgalinimų neturi ir teismui pateikti su bendrijos veikla susijusių dokumentų neturi galimybės. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atsakovui V. K. skirta 500,00 Eur bauda už įstatymo nustatytų reikalavimų neįvykdymą per teismo nustatytą terminą, t. y. atsakovui kaip buvusiam MB „Rimvalta“ vadovui, paskirta bauda už tai, kad nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai nemokumo administratorei. Apeliantas iš esmės neneigia aplinkybės, jog neperdavė nemokumo administratorei apskritai jokio įmonės turto ir jokių dokumentų, taigi ši aplinkybė pati savaime lemia išvadą, kad apeliantas pažeidė jam, kaip vadovui, nustatytą pareigą perduoti bendrovės turtą, dokumentus. Apeliantas turėjo galimybę pateikti į bylą atitinkamus įrodymus, pagrindžiančius apeliacinio skundo argumentus, tačiau to nepadarė.
24. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022).
25. Taigi siekiant taikyti įmonės vadovei (atsakovei) civilinę atsakomybę, pirmiausia būtina nustatyti, ar ieškovė įrodė atsakovo veiksmų neteisėtumą. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
26. Taigi, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad apeliantas kaip buvusios bendrovės vadovas pažeidė savo pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iniciavimo, apelianto pasyvumas vertinamas kaip neteisėti jo veiksmai, lėmę išaugusio kreditorinio reikalavimo dydį laiku neinicijavus bankroto bylos.
27. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017).
28. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024).
29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų duotus paaiškinimus, jų pagrindu teisingai įvertino faktinius duomenis ir šio vertinimo pagrindu tinkamai taikė materialiosios teisės nuostatas bei dėl to pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį apelianto atžvilgiu.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio panaikinti ir (ar) pakeisti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
33. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė pateikė įrodymus, jog patyrė 508,20 Eur advokato pagalbos išlaidų (2024 m. liepos 10 d. sąskaita už teisines paslaugas serija AGR Nr. 0627, akcinės bendrovės SEB bankas 2024 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymas). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei iš atsakovo priteisiamos 508,20 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti išlaidų dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. K. ieškovei likviduojamai dėl bankroto mažajai bendrijai „Rimvalta“, 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.