Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvaro Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. Š. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės PlusPlus Capital AS ieškinį atsakovams A. L. ir K. Š. dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Telšių rajono 3-iojo notaro biuro notaras G. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių aplinkybių

- Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi nutarė: išieškoti iš atsakovo A. L. 187 997,20 Eur skolą, sutartines palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, 39,41 Eur žyminį mokestį, 33,28 Eur išlaidas už procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu; priverstinai parduoti iš varžytinių atsakovui A. L. nuosavybės teise priklausančius įkeistus nekilnojamuosius daiktus;

- 2018 m. rugpjūčio 2 d. antstolės B. T. patvarkymu Nr. S-18-5-19797, priimtu vykdomojoje byloje Nr. 0005/12/01231, išieškotojas Swedbank, AB, pakeistas į išieškotoją PlusPlus Capital AS (šioje byloje ieškovė);

- 2021 m. lapkričio 23 d. atsakovui A. L. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į palikėjo R. S. turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (NTR duomenimis: paskirtis – miškų ūkio, vidutinė rinkos vertė – 6 065 Eur); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (NTR duomenimis: paskirtis – žemės ūkio, vidutinė rinkos vertė – 6 436 Eur); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (NTR duomenimis: paskirtis – žemės ūkio, vidutinė rinkos vertė – 2 288 Eur); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (NTR duomenimis: paskirtis – miškų ūkio, vidutinė rinkos vertė – 2 604 Eur); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (NTR duomenimis: paskirtis – miškų ūkio, vidutinė rinkos vertė – 2 920 Eur); 13541/22992 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (NTR duomenimis: paskirtis – miškų ūkio, vidutinė rinkos vertė – 4 229 Eur).

- 2021 m. lapkričio 26 d. A. L., atstovaujamas S. D. pagal 2016 m. gruodžio 21 d. Panevėžio r. 2-ojo notarų biuro notarės M. L. K. patvirtintą įgaliojimą, reg. Nr. 5782, sudarė mainų sutartį, reg Nr. 14829, su K. Š., atstovaujamu G. Š. pagal 2013 m. kovo 4 d. patarėjo Lietuvos Respublikos ambasados L. U. L. patvirtintą įgaliojimą, reg. Nr. UL-41. Pagal minėtą mainų sutartį atsakovas A. L. išmainė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (šalių vertinimu – 10 000 Eur); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (šalių vertinimu – 100 Eur); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (šalių vertinimu – 100 Eur); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (šalių vertinimu – 4 500 Eur); žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (šalių vertinimu – 100 Eur); 13541/22992 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (šalių vertinimu – 8 000 Eur) į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (NTR duomenimis: paskirtis – miškų ūkio, vidutinė rinkos vertė – 20 Eur, šalių vertinimu – 300 Eur) ir 22 500 Eur piniginę kompensaciją. Mainų sutartį patvirtino Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notaras G. P..

- Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama anksčiau mainų sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu ir taikyti dvišalę restituciją.

Dėl apeliacijos objekto

23. Apeliacinį skundą pateikė atsakovas K. Š.. A. K. Š. teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Apelianto nuomone, kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, t. y. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu yra siurpizinė, todėl taip pat turi būti panaikinta.

24. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys, pareikštas atsakovams dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl sandorio pripažinimo actio Pauliana pagrindu sąlygų

25. Actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir galimybė gauti visišką savo reikalavimų tenkinimą. Šiuo institutu siekiama atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų tenkinti savo reikalavimą. Actio Pauliana ieškinio taikymui būtina nustatyti egzistuojant visas sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Pažymėtina, jog sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant anksčiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Dėl apelianto ginčijamų actio Pauliana sąlygų

26. A. K. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pagrindinis ginčas šioje byloje kilo dėl sąlygos, numatančios trečiojo asmens (šiuo atveju apelianto), sudariusio su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, (ne)sąžiningumo. Be to, apelianto vertinimu, teismas neteisingai vertino ir kitą būtiną nustatyti actio Pauliana taikymo sąlygą, t. y. atsakovo A. L. neprivalėjimą sudaryti ginčijamo sandorio.

Dėl skolininko (ne)privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį

27. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 42, 43 punktai).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas A. L. turėjo pareigą sudaryti sandorį, kuri būti kilusi iš įstatymo ir (ar) teismo sprendimo ir (ar) kt. aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog ginčo mainų sutarties šalys nuo 2015 m. vykdė derybas dėl žemės sklypų perleidimo, negali būti laikoma pareiga ir (ar) tas imperatyvas, sukeliantis atsakovui A. L. neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti ginčo mainų sutartį.

30. Nagrinėjau atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vertino byloje pateiktą ranka surašytą dokumentą, pasirašytą G. Š. ir A. L., kuriame nurodyta: „2016 m. gruodžio 21 d. G. Š., kaip K. Š. atstovas, sumokėjo A. L., 18 500 Eur už R. S. žemes, miško sklypus (duomenys neskelbtini) Pridėsiu 457 m² Šilalės r.“. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovo K. Š. atstovas G. Š. ir notaras G. P. šį dokumentą vertino kaip preliminariąją sutartį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiam dokumentui kaip preliminariai sutarčiai, trūksta būdingo elemento – termino arba šalių valios sudaryti pagrindinę sutartį per vienerius metus po tokios sutarties sudarymo arba per vienerius metus nuo 457 kv. m žemės sklypo suformavimo 2018 m. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėtas dokumentas gali būti laikomas kaip tam tikrų faktų patvirtinimas, bet ne imperatyvus įsipareigojimas sudaryti sandorį CK 6.66 straipsnio prasme.

31. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Be to, CK 6.165 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, o formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). CK 6.165 straipsnio 5 dalies nuostatos nustato, jog jeigu šalys per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 31–32 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu ir padaryta išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas A. L. turėjo pareigą sudaryti ginčo mainų sutartį. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo byloje esančio 2015 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymo 4 000 Eur sumai ir (ar) byloje esančio ranka surašyto 2016 m. gruodžio 21 d. dokumento vertinti kaip preliminariosios sutarties, kuria šalys susitarė ateityje sudaryti ginčo mainų sutartį, ir (ar) kaip preliminarios sutarties, kuri galėjo sukurti atsakovui A. L. pareigą sudaryti ginčo mainų sutartį.

34. Nutarties 30 ir 33 punktuose minimas 2016 m. gruodžio 21 d. surašytas dokumentas, pagrįstu pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina tam tikrus faktus. Pavyzdžiui, iš minėto dokumento galima daryti išvadą, kad, G. Š., atstovaujamas kaip K. Š. atstovas, sumokėjo 18 500 Eur A. L. už žemes. Tačiau minėto dokumento nėra jokio pagrindo laikyti preliminariąja sutartimi ir (ar) jos dalimi. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad minėtam dokumentui kaip preliminariajai sutarčiai trūksta vieno iš kriterijų, t. y. termino arba šalių valios sudaryti pagrindinę mainų sutartį per vienerius metus po tokios sutarties sudarymo arba vienerius metus nuo 457 kv. m žemės sklypo suformavimo 2018 m. Šalys bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad 2015 m. ir (ar) 2016 m. ir (ar) vėliau būtų sudarę atskirą susitarimą dėl termino sudaryti pagrindinę ginčo mainų sutartį. Be to, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nustatė, kad atsakovas K. Š. 2016 m. gruodžio 21 d. dokumentą pateikė į bylą kartu su atsiliepimu į ieškinį. K. Š. atsiliepime į ieškinį minėtą dokumentą pavadinimo „pakvitavimu dėl grynųjų pinigų sumokėjimo“. Taigi, pats atsakovas K. Š. minėto dokumento nevertino kaip preliminariosios sutarties, o vertino kaip faktą, kuris patvirtina grynųjų pinigų atsakovui A. L. sumokėjimą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš 2016 m. gruodžio 21 d. dokumento nėra įmanoma nustatyti, kokiomis esminėmis sąlygomis šalys susitarė sudaryti pagrindinę sutartį. Juolab, kad palyginus ginčo mainų sutartį ir 2016 m. gruodžio 21 d. dokumentą, teisėjų kolegijos vertinimu, esminės sutarties sąlygos nesutampa. Pavyzdžiui, 2016 m. gruodžio 21 d. dokumente nurodyta, kad atsakovui A. L. sumokėta 18 500 Eur už žemes, miško sklypus. Tuo tarpu ginčo mainų sutartyje nurodyta, kad atsakovui A. L. iki sutarties sudarymo yra sumokėta 22 500 Eur piniginė kompensacija. A. K. Š. bylos nagrinėjimo metu pateikė mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad 4 000 Eur atsakovui A. L. buvo sumokėti 2015 m. gruodžio 30 d. Tačiau minėto mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodyta, kad sumokama už miško sklypus (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu ginčo mainų sutartimi atsakovas K. Š. įsigijo ne tik miško ūkio paskirties, bet ir žemės ūkio paskirties sklypus. Be to, 2015 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymas į atsakovo A. L. sąskaitą buvo atliktas ne iš atsakovo K. Š. sąskaitos, o iš juridinio asmens sąskaitos. Pirmosios instancijos teismas vertinimu, minėtas mokėjimo nurodymas yra susijęs su žemės sklypų perleidimais ir piniginės kompensacijos atsakovui A. L. sumokėjimu. Taigi, byloje esantis 2015 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymas gali patvirtinti (patvirtina) tik faktą, kad atsakovui A. L. buvo pervesti 4 000 Eur už ginčo mainų sutartimi įsigytus žemės sklypus, bet nepatvirtina ir (ar) negali patvirtinti preliminariosios sutarties ir (ar) jos dalies sudarymo. Taigi, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas K. Š. su atsakovu A. L. buvo sudarę preliminariąją sutartį dėl ginčo mainų sutarties sudarymo ateityje, kaip vientisą dokumentą, kuri atitiktų teisės aktų reikalavimus.

35. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo mainų sutartis buvo sudaryta atsakovo A. L., atstovaujant S. D. pagal 2016 m. gruodžio 21 d. Panevėžio r. 2-ojo notarų biuro notarės patvirtintą įgaliojimą, reg. Nr. 5782. Įgaliojime buvo nurodyta, kad A. L. įgalioja S. D. parduoti atkurtą (atstatytą) pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus išvadą žemės sklypus, savo nuožiūra ir už jo nustatytą kainą. Tačiau minėtame įgaliojime nebuvo nurodyta, kad atsakovas A. L. įgalioja sudaryti mainų sutartį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, jo vertinimu, 2016 m. birželio 16 d. ranka rašytas dokumentas (tikėtina, kad padaryta rašymo klaida ir turima omenyje 2016 m. gruodžio 21 d.) buvo pakankamas pagrindas notarui patvirtinti mainų sutartį. Šios išvadas byloje dalyvaujantys asmenys neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas jos netikrina (iš naujo nevertina). Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, vien faktas, kad atsakovas A. L. 2016 m. gruodžio 21 d. pasirašo atsakovo K. Š. minimą dokumentą ir tą pačią dieną išduota S. D. įgaliojimą, tačiau jame nenurodo, kad, be kita ko, įgalioja sudaryti mainų sutartį dėl žemės sklypų, kelia pagrįstų abejonių dėl to, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis, kurioje šalys buvo susitarę sudaryti pagrindinę ginčo mainų sutartį.

36. Apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog byloje yra įrodyti ikisutartiniai santykiai, dėl kurių atsakovui A. L. būtų atsiradusi pareiga sudaryti ginčo mainų sutartį su atsakovu K. Š.. Taigi, dėl ginčo mainų sutarties yra nustatyta actio Pauliana taikymo sąlyga – atsakovo A. L. (skolininko) neprivalėjimas sudaryti ginčijamą mainų sandorį.

Dėl trečiojo asmens nesąžiningumo

37. Kita būtinųjų sąlygų nuginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu yra trečiojo asmens nesąžiningumas: pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, jei trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

38. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje yra įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas, kuris yra baigtinis. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

39. Taigi, ieškovas, siekdamas ieškinio patenkinimo actio Pauliana pagrindu turi dvi alternatyvas, t. y. įrodyti atsakovo nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka arba įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą.

41. Pirmosios instancijos teismo vertimu, nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. A. K. Š. su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada nesutinka, nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta aplinkybė, jog ginčo mainų sutartyje egzistuoja priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija, todėl jo nesąžiningumas negali būti preziumuojamas. Teisėjų kolegija su atsakovo argumentais nesutinka, juos atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

42. Nagrinėjamu atveju Alytaus apylinkės teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartimi buvo paskirta nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizė. Teismo ekspertei buvo pavesta nustatyti, kokia buvo atsakovo A. L. perleistų žemės sklypų vertė ginčo mainų sutarties sudarymo dieną, t. y. 2021 m. lapkričio 26 d. Ekspertizės aktais Nr. 2022-149, Nr. 2022-153, Nr. 2022-150, Nr. 2022-155, Nr. 2022-151, Nr. 2022-154, Nr. 2022-152 nustatyta, kad atsakovas A. L. ginčo mainų sutartimi perleido 43 500 Eur vertės žemės sklypus. Tuo tarpu atsakovas K. Š. atsakovui A. L. už žemės sklypus, kurių vertė 43 500 Eur, perleido žemės sklypą, kurio vertė 150 Eur, ir 22 500 Eur piniginę kompensaciją, iš viso turto už 22 650 Eur. Nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas G. Š. parodė, kad su atsakovu A. L. buvo suderintos tokios sandorio sąlygos: už atsakovui A. L. priklausančius žemės sklypus sumoka apie 23 000 Eur piniginę kompensaciją, perleidžia vieną žemės sklypą ir apmoka paveldėjimo, nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, įgaliojimo sudarymo ir transporto išlaidas, kurios siekė apie 4 000 Eur–5 000 Eur. A. K. Š. pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus tik apie 1 771 Eur išlaidų turėjimą. Taigi, atsakovas K. Š. įrodė, kad atsakovo A. L. žemės sklypų įsigijimas jam kainavo apie 24 421 Eur (22 500 Eur (piniginė kompensacija) + 150 Eur (žemės sklypo vertė) + 1 771 Eur (įrodytos išlaidos), t. y. 19 071 Eur (43 500 Eur – 24 421 Eur) arba 43 proc. mažiau nei reali žemės sklypų vertė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu ir padaryta išvada, kad netgi tuo atveju, jeigu ir laikyti, kad atsakovas K. Š. patyrė už nuosavybės teisių atkūrimo, paveldėjimų procedūrų sutvarkymą ir kt. jo nurodytas maksimalias išlaidas, t. y. 5 000 Eur, vis tiek yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas A. L. perleido žemės sklypus už ženkliai, t. y. net 15 850 Eur (43 500 Eur (ekspertizės metu nustatyta atsakovo A. L. žemės sklypų vertė) – (5 000 Eur (maksimalios išlaidos) + 22 500 Eur (atsakovui už žemės sklypus sumokėta piniginė kompensacija) + 150 Eur (atsakovui A. L. perleisto žemės sklypo vertė)) arba 36 proc. mažesnę vertę (pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad įsipareigojimų disproporcija siekia apie 40 proc.).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 42 punkte nurodyta priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija yra akivaizdi ir itin reikšminga, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas sandorio šalių sąžiningumą, pagrįstai taikė CK 6.67 straipsnio 4 punkte nurodytą prezumpciją.

44. Nesutiktina su atsakovo K. Š. argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad nagrinėjamu atveju apie priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos (ne)buvimą buvo galima daryti išvadą tik įvertinus atsakovo A. L. perleistų žemės sklypų ir K. Š. perleisto žemės sklypo vertes, kurios buvo tuo metu, kai šalys suderino savo valią dėl ginčo sutarties sudarymo ateityje ir dėl esminių jos sąlygų, t. y. 2015 m. gruodžio 30 d.

45. Visų pirma, pažymėtina, kad ginčo mainų sandoris sudarytas 2021 m. lapkričio 26 d. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai byloje paskyrė ekspertizę, kurios metu buvo pavesta teismo ekspertei nustatyti atsakovo A. L. žemės sklypų vertes ginčo mainų sandorio sudarymo dienai, t. y. 2021 m. lapkričio 26 d. Antra, byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad tarp šalių 2015 m. gruodžio 30 d. ar vėliau, t. y. 2016 m. gruodžio 21 d., buvo sudaryta preliminarioji sutartis, kuri atitiktų CK 6.165 straipsnio reikalavimus (žr. šios nutarties 34 punktą). Nagrinėjamu atveju nustatyta tik tai, kad 2015 m. gruodžio 30 d. UAB „Tiera Logistics“ pervedė A. L. 4 000 Eur už žemės sklypus į UAB EVP International sąskaitą. Tuo tarpu 2016 m. gruodžio 21 d. A. L. už žemės sklypus grynaisiais pinigais buvo perduota 18 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo A. L. žemės sklypų vertes nustatinėjo ginčo mainų sandorio sudarymo momentu. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas K. Š. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo A. L. žemės sklypų vertė buvo (galėjo būti) mažesne, nei nustatyta ekspertizės aktuose.

46. A. K. Š. nurodo ir tai, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu vertinimu, kad šiuo konkrečiu atveju yra nustatytas apie 40 proc. siekianti atsakovų priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija, kuri suteikia pagrindą taikyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte nustatytą nesąžiningumo prezumpciją. A. K. Š. pateiktais skaičiavimais, priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija galėtų būti apie 15–20 proc. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovo argumentus kaip nepagrįstus.

47. Kaip minėta nutarties 42 punkte, teisėjų kolegija nustatė, kad priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija yra nuo 36 proc. iki 43 proc. (pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apie 40 proc.). A. K. Š. nepateikė įrodymų, kad ginčo mainų sutarties priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija yra mažesnė, nei nustatyta pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu ir (ar) patikslinta apeliacinės instancijos teismo. A. K. Š., teigdamas, kad priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija galėtų būti tik apie 15–20 proc., pateikia kitokį disproporcijos apskaičiavimo metodą, kurį taikant atima (minusuoja) savo siekį (norą ir (ar) ketinimą) gauti 15–20 proc. pelningumą iš įsigytų žemės sklypų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant apskaičiuoti priešpriešinių įsipareigojimų disproporciją, visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio pelningumo siekė atsakovas K. Š., įsigydamas iš atsakovo A. L. žemės sklypus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas K. Š. įsigijo žemės sklypus galimai nuo 36 proc. iki 43 proc. mažesne kaina, nei jų rinkos vertė. Ši nustatyta aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nebuvo ir nėra paneigta.

48. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo K. Š. argumentais, kad mainomų daiktų vertės ir išmokėtos piniginės kompensacijos dydis yra šalių derybų objektas. Teisėjų kolegija sutinka ir su atsakovo K. Š. argumentais, kad atsakovas galėjo siekti (turėjo tikslią) įsigyti ginčo žemės sklypus už kuo mažesnę kainą, nei reali rinkos vertė. Tačiau nėra pagrindo sutikti su atsakovo K. Š. argumentu, kad toks siekis ir jo realizavimas, sudarant ginčo mainų sutartį, yra sąžiningas. Kaip ne kartą minėta šiame sprendime, CK 6.67 straipsnio 4 punkte yra nurodyta, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija).

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta nutarties 42–48 punktuose, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovui A. L. priklausę žemės sklypai buvo perleisti už aiškiai mažesnę nei rinkos kainą, todėl egzistuoja teisinės prielaidos preziumuoti sutarties šalių nesąžiningumą. Kaip minėta nutarties 38 punkte, tokiu atveju įrodinėjimo našta, siekiant paneigti preziumuojamą nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, atiteko atsakovui. Nagrinėjamu atveju atsakovas K. Š. nepateikė duomenų, paneigiančių CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtintos prezumpcijos egzistavimą.

50. Nesutiktina ir su atsakovo K. Š. teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jis turėjo žinoti apie atsakovo A. L. turtinę padėtį ir apie tai, jog jis turi kreditorių, su kuriuo nepajėgus atsiskaityti.

51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes, CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

52. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu ir padaryta išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ypač glaudžius atsakovo A. L. ir liudytojo G. Š., kuris veikė kaip atsakovo K. Š. atstovas, pasitikėjimo santykius. Tai, kad šalių pasitikėjimai buvo itin glaudūs patvirtina ne vienas byloje esantys įrodymas ir nustatytos faktinės aplinkybės: visų pirma, paties liudytojo G. Š. parodymai, kuris bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad su atsakovu A. L. siejo dalykiniai santykiai dar iki atkuriant R. S. nuosavybės teises į žemės sklypus, taip pat ir po 2016 m., kai buvo išduotas įgaliojimas; antra, liudytojas G. Š. parodymai, kad būtent jis tvarkė visus A. L. paveldimo klausimus; trečia, mokėjimo nurodymas, kuris patvirtina, kad atsakovui A. L. už ginčo žemės sklypus dalis pinigų buvo pervesta iš UAB „Tiera Logistics“ sąskaitos. Minėta, kad mokėjimo paskirtyje nurodyta, – avansinis mokėjimus už miško sklypus Prienų rajone, Šilalės raj., Rietavo raj. Tuo tarpu mainų sutartimi buvo įgyti ne tik miško sklypai, bet ir žemės ūkio paskirties sklypai; ketvirta, preliminarios sutarties, atitinkančios teisės aktų reikalavimus, dėl ginčo žemė sklypų nesudarymas; penkta, 2016 m. gruodžio 21 d. dokumentas, patvirtinantis, kad A. L. buvo perduoti 18 500 Eur grynieji pinigai. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktas, kad pakankamai didelė pinigų suma buvo sumokėta 2016 m. gruodžio 21 d., o ginčo mainų sutartis sudaryta tik 2021 m. lapkričio 23 d., patvirtina, kad šalis turėjo sieti glaudūs pasitikėjimo santykiai; šešta, tai, kad atsakovas A. L. priėmė palikimą 2021 m. lapkričio 23 d., o mainų sandoris buvo sudaryta 2021 m. lapkričio 26 d., taip pat leidžia įtarti, kad atsakovui K. Š. galėjo būti žinoma atsakovo A. L. turtinė padėtis ir turimi kreditoriniai įsipareigojimai. Ginčo mainų sandoris, ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, tikėtina buvo sudarytas siekiant išvengti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 41 straipsnio ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, numatančių pareigą pasiūlyti įsigyti miškų ar žemės ūkio paskirties sklypus įstatymuose nustatomos asmenų grupėms. Sudarant ginčo mainų sandorį, buvo sutaupyta laiko, siekiant išvengti turto areštų atsakovo A. L. žemės sklypams.

53. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta nutarties 51–52 punktuose, konstatuoja, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovo K. Š. atstovas G. Š. elgėsi tiksliai pagal atsakovo A. L. turtinę padėtį ir taikomą turtui teisinį rėžimą, todėl turėjo žinoti, kad atsakovas A. L. turi kreditorinių įsipareigojimų, o jo turtas yra areštuotas. Darytina išvada, kad atsakovas K. Š. taip pat turėjo žinoti apie atsakovo A. L. turtinę padėtį, esamą kreditorių ir įsipareigojimą jam, turėjo suvokti, kad sandoris pažeidžia (pažeis) kreditoriaus interesus.

54. Pažymėtina ir tai, kad nustatant skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumą užtenka, kad ši reikštųsi neatsargia forma, t. y. nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atsininkamomis sąlygomis buvo būtina. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015; kt.). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinanti sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-270-684/2015; kt.).

55. Šiuo aspektu sutiktina su ieškovės pozicija, nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, kad tiek pats atsakovas K. Š., tiek jį atstovavęs jo tėvas G. Š., yra verslininkai, ilgą laiką užsiimantys nekilnojamojo turto verslu, todėl jiems keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovą A. L. ir atsakovo K. Š. atstovą, jo tėvą G. Š., siejo ilgametis bendradarbiavimas. Dėl šios priežasties atsakovas K. Š., sudarydamas ginčijamą mainų sandorį, turėjo (galėjo) pasidomėti, ar sandoriu nebus pažeidžiami kitų kreditorių interesai. Taigi, netgi tuo atveju, jeigu ir nebūtų pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad atsakovui K. Š. turėjo būti žinoma atsakovo A. L. turtinė padėtis ir turimas kreditorinis įsipareigojimas, aplinkybė, kad atsakovas K. Š. tinkamai nepasidomėjo kita sandorio šalimi, visos bylos kontekste, taip pat gali būti vertinama kaip atsakovo K. Š. nesąžiningumas.

56. Teisėjų kolegija, apibendrindama, tai, kas nurodyta anksčiau, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovo K. Š. nesąžiningumą, sudarant ginčo mainų sutartį, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, konstatavo pagrįstai.

Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu ir siurprizinio sprendimo priėmimo

57. A. K. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę, veikdamas ex officio, tikrinti ginčo mainų sutarties teisėtumą CK 1.80 straipsnio pagrindu, tačiau tai galėjo daryti tik remdamasis bylos medžiagoje esančiais ir bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, jau po bylos išnagrinėjimo, išėjęs priimti procesinio sprendimo, patikrino duomenis TAR apie atsakovo A. L. atžvilgiu taikytus turto areštus ir jų galiojimą bei šių duomenų pagrindu priėmė sprendimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ginčo mainų sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra pagrindas ją pripažinti niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tokiu būdu priėmė siurprizinį sprendimą. Be to, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėtais duomenimis iš TAR ir spręsdamas klausimą dėl K. Š. nesąžiningumo. Apeliantas mano, kad jo nurodytas procesinės teisės normų pažeidimas nagrinėjamu atveju nulėmė procesinį rezultatą, o tai sudaro pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas su atsakovo argumentais sutinka tik iš dalies.

Dėl teismo teisės (pareigos) ex officio vertinti sandorio teisėtumą ir siuprizinio sprendimo

58. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo K. Š. argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ginčo mainų sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu yra siuprizinė.

59. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

60. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas).

61. Draudimas teismui priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą taip pat ne kartą buvo akcentuotas kasacinio teismo praktikoje. Teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022, 45 punktas). Šis draudimas siejamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl teisės į teisingą teismą, iš kurios matyti, kad Konvencijos 6 straipsnio požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės K. S. prieš Suomiją 31 d. sprendimo byloje, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017, 68 punktas).

62. Byloje dalyvaujančių asmenų teisė žinoti ir komentuoti visus įrodymus turi būti užtikrinta ne tik tais atvejais, kai įrodymus, siekdama paveikti teismo sprendimą, pateikia kita proceso šalis, bet ir tais atvejais, kai teismas šiuos įrodymus, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, renka savo iniciatyva. To, be kita ko, reikalauja civilinio proceso betarpiškumo principas (CPK 14 straipsnis) ir CPK 263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teismui grįsti priimamą sprendimą aplinkybėmis ir įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Teismo sprendimas, kuriame remiamasi teismo iniciatyva surinktais įrodymais, apie kuriuos proceso dalyviai nebuvo informuoti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat laikytinas siurpriziniu teismo sprendimu, pažeidžiančiu proceso dalyvių teisę būti išklausytiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-823/2021, 37 punktas).

63. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė baigiamųjų kalbų metu prašė teismo įvertinti ex officio, ar nėra pagrindo ginčo mainų sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, konstatavo, kad pagrindo pripažinti ginčo mainų sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra pagrindas sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu.

64. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutartis buvo sudaryta TAR esant įregistruotam atsakovo A. L. turto arešto juridiniam faktui, t. y. galiojant nustatytam nuosavybės teisės disponavimo apribojimui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėta aplinkybė patvirtina, kad ginčo sutartis yra sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, t. y. CPK 675 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalį. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad paskutinis teismo posėdis įvyko 2022 m. spalio 5 d. Posėdis prasidėjo 9 val. 35 min., o pasibaigė 10 val. 59 min. Pirmosios instancijos teismas išrašą iš TAR išėmė pasibaigus teismo posėdžiui, t. y. 2022 m. spalio 5 d. 13 val. 58 min.

65. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, vadovavosi minėtais duomenimis iš TAR. Minėti duomenys iš TAR į bylą buvo pridėti tik pasibaigus teismo posėdžiui, dėl jų šalims nebuvo suteikta galimybė pasisakyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi įrodymais, kurie buvo išreikalauti pasibaigus teismo posėdžiui, patvirtina faktą, kad sandoris nebuvo akivaizdžiai niekinis CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes tam konstatuoti byloje esančių duomenų nepakako.

66. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus, būtų pasiūlęs šalims pasvarstyti, ar pareikšti naujus reikalavimus dėl sutarties pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, taip pat nenurodė, jog jis mato poreikį peržengti bylos nagrinėjimo ribas ir šį klausimą spręsti ex officio. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovė baigiamųjų kalbų metu prašė teismo ex officio pripažinti mainų sandorį negaliojančiu tik CK 1.81 straipsnio pagrindu. Ieškovė nereiškė byloje reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu ir (ar) neteikė prašymo teismui spręsti šį klausimus ex officio. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog byloje dalyvaujantys asmenys turėjo suprasti ar jiems turėjo būti aišku, kad teismas peržengs bylos nagrinėjimo ribas ir ex officio spręs sutarties pripažinimo negaliojančiu klausimą, be kita ko, ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, nesupažindino šalių su byloje esančiais duomenimis iš TAR, nesuteikė galimybės joms dėl jų pasisakyti.

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, ėmėsi savo iniciatyva nagrinėti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis negaliojimo klausimą, tyrė su tuo susijusius įrodymus, tokiu būdu pažeidė civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principus. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai apeliaciniu skundu teigia, jog jis neturėjo galimybės įgyvendinti CPK 42 straipsnyje nustatytos procesinės teisės teikti savo argumentus ir samprotavimus dėl įrodymų, kurie pirmosios instancijos teismo buvo išreikalauti išėjus priimti sprendimo byloje, taip pat neturėjo galimybės pasisakyti ir dėl pirmosios instancijos teismo poreikio (būtinybės) ex officio spręsti klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Tokiu būdu atsakovo K. Š. teisė į teisingą teismo procesą (teisė būti išklausytam) buvo pažeista. Taigi, darytina išvada, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo mainų sandorio pripažinimo niekinio CK 1.80 straipsnio pagrindu, kurio neprašė taikyti byloje dalyvaujantys asmenys, priėmė siurprizinį sprendimą (jo dalį).

68. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors siurpriziniu teismo sprendimu pažeidžiamos proceso teisės normos, CPK 329 straipsnis nepriskiria tokios situacijos prie absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgiant į CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų išimtinumą, nėra pagrindo šiuos pagrindus aiškinti plačiai. Todėl tais atvejais, kai teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas nepatenka į absoliučių ar santykinai absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų sąrašą, šį pažeidimą būtina įvertinti CPK 329 straipsnio 1 dalies aspektu, t. y. ar šis proceso teisės normos pažeidimas yra toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-1075/2019, 44 punktas; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-1075/2022, 35 punktas). Vertinant, ar byla galėjo būti išspręsta neteisingai dėl to, jog teismas priimdamas sprendimą rėmėsi įrodymais, dėl kurių šalys neturėjo galimybės pasisakyti, turi būti atsižvelgta į tai, ar šie įrodymai bent iš dalies nulėmė ar galėjo nulemti bylos procesinį rezultatą.

69. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad TAR duomenys teismo yra paminėti sprendimo 29–33 punktuose, sprendžiant klausimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ginčo mainų sutarties prieštarauja CK 1.80 straipsniai padarė vadovaudamasis iš esmės tik minėtais duomenimis iš TAR, dėl kurių byloje dalyvaujantys asmenys neturėjo galimybės pasisakyti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta bylos dalis dėl sutarties pripažinimo niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, iš sprendimo šalintini motyvai, susiję su ginčijamo sandorio pripažinimu niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu.

70. Teisėjų kolegija nenustatė, kad, kaip teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymais iš TAR ir spręsdamas klausimą dėl atsakovo K. Š. nesąžiningumo, kaip vienos iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl atsakovo K. Š. nesąžiningumo nurodė tik tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog K. Š. turėjo žinoti apie turtinę padėtį, kreditorinį įsipareigojimą ir turto areštus (žr. ginčijamo sprendimo 53 punktą). Pirmosios instancijos teismas išvadą apie atsakovo K. Š. nesąžiningumą padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovei palankų sprendimą, remdamasis ne duomenimis iš TAR, o argumentuotai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą. Atsakovas neginčija, kad jam buvo sudarytos tinkamos galimybės išdėstyti savo poziciją dėl kitų teismo sprendime aptartų įrodymų įrodomosios vertės.

71. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad nustatytas proceso teisės normų pažeidimas nagrinėjamu atveju nenulėmė bylos procesinio rezultato ir todėl nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti visą skundžiamą sprendimą, kaip teigia apeliantas apeliaciniame skunde.

Dėl kitų argumentų

72. Kiti apeliacinio skundo argumentai laikytini neaktualiais ir neturinčiais esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

73. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, sprendžia iš skundžiamo sprendimo pašalinti motyvus dėl ginčo mainų sutarties pripažinimo niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės ieškinio reikalavimus ir panaikindamas ginčo mainų sutartį actio Pauliana pagrindu, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priėmė dėl šios dalies teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nors daliai atsakovo K. Š. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija ir pritarė, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

74. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, todėl atsakovo K. Š. turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų turėjimą, todėl jų atlyginimo klausimas taip pat nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, pašalinant iš sprendimo motyvus, susijusius su sandorio pripažinimu niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.