Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-218-932/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-05-16
Bylos Nr.: 1A-218-932/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-31285-2023-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Nijolė Žimkienė, Valerij Lauš
Nuteistasis: R. B.
Nukentėjusysis: J. R.
Civilinis ieškovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos
Advokatai: Asta Poškutė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-218-932/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31285-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.6; 1.2.4.4.1; 2.4.6.4.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorui Valentui Gritei,nuteistajam R. B. ir jo gynėjai advokatei Astai Poškutei,nukentėjusiajam J. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant R. B. bausmės laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nesiartinti prie nukentėjusiojo J. R. namų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), arčiau nei 100 metrų.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos banko sąskaitą.

R. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. B. priteista civilinei ieškovei 140,53 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiojo J. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. B. priteista nukentėjusiajam 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta.

Nuosprendžiu R. B. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad jis 2023 m. rugpjūčio 17 d., apie 08.50 val., prie gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju J. R. metu, iš savo dėvimų šortų kišenės išėmė ne mažiau kaip septynis akmenis ir metė jam į kojas, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam kairio šeivakaulio lateralinės kulkšnies lūžį su poodine kraujosruva išorinės kulkšnies srityje ir pėdos išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva dešinėje kojoje, t. y. sužalojimus, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

2. Šioje byloje R. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2023 m. rugpjūčio 17 d., apie 09.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, ties pastatu, pažymėtu (duomenys neskelbtini), tyčia mėtė akmenis į J. R. priklausantį ir jo vairuojamą automobilį „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko įskilo automobilio priekinis stiklas ir sudužo dešinės pusės priekinių durelių stiklas, tokiu būdu R. B. buvo kaltinamas sugadinęs svetimą turtą ir padaręs J. R. 200 Eur turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, dėl šio kaltinimo R. B. išteisino.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Taip pat prašoma netenkinti civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo J. R. civilinių ieškinių. Kitą nuosprendžio dalį, kuria R. B. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, prašoma palikti nepakeistą.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas remiantis prielaidomis, byloje surinkti įrodymai įvertinti netinkamai, neatskleista bylos esmė, nuosprendis nemotyvuotas. Nepašalintos kilusios abejonės ir neaiškumai, todėl pažeistas in dubio pro reo (visos abejonės vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, dėl to prašoma apeliacinės instancijos teisme atlikti dalinį įrodymų tyrimą – apklausti nuteistąjį ir nukentėjusįjį, peržiūrėti vaizdo įrašus.

3.2. Esminis baudžiamojo proceso pažeidimas grindžiamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė reikalavimo, kad byloje būtų įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą. Skunde akcentuojama, kad BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas, vertinant įrodymus, pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, taip pat cituojamos teismų praktikos nuostatos dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų BPK 20 straipsnio kontekste. Dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų buvo suvaržytos įstatymu garantuotos R. B. teisės ir tai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Pažymima, kad bylą nagrinėjusi teisėja neleido nuteistajam pilnai pasinaudoti teise užduoti visus klausimus nukentėjusiajam, o šis nenorėjo į juos atsakinėti, nesistengta pašalinti nukentėjusiojo parodymuose esančių akivaizdžių prieštaravimų.

3.3. Apelianto teigimu, kaltinamasis aktas buvo surašytas neatlikus visų būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir neatitiko kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, nebuvo išreikalauti N. K. sklype esančių vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašai, neatliktas nukentėjusiojo parodymų patikrinimas vietoje, neužfiksuotas įvykio mechanizmas, neatlikta akistata tarp nuteistojo ir N. K., kuri viso proceso metu keitė savo parodymus. Be to, Bendrojo pagalbos centro duomenimis, pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti 09.13 val., o atvyko tik 15.48 val. Iš pareigūnų kūno vaizdo kamerų įrašų matyti, kad juos pasitiko neblaivus nukentėjusysis. Pareigūnai neatliko jokių pirminių ikiteisminio tyrimo veiksmų, neužfiksavo nukentėjusiojo sužalojimų, nesiaiškino, ką jis veikė ir kur buvo po įvykio iki atvykstant pareigūnams, nesiaiškino, kiek ir kokie šunys užpuolė R. B.. Nepaisydamas nekokybiškai atlikto ikiteisminio tyrimo, pirmosios instancijos teismas negrąžino bylos ikiteisminiam tyrimui papildyti ir nagrinėjo bylą pagal turimus neišsamius ikiteisminio tyrimo duomenis.

3.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias specialisto išvadas, nepašalino abejonių ir prieštaravimų, atsižvelgė tik į tam tikras išvadų dalis, o kitas ignoravo. Teismas neįvertino, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. rugpjūčio 22 d. specialisto išvadoje Nr. G 2557/2023 (01) konstatuoti sužalojimai, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, galėjo būti padaryti prieš 3–6 paras, kas reiškia, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dar iki nagrinėjamo įvykio. Pažymima, kad nukentėjusysis įvykio dieną nesikreipė į gydymo įstaigą, 2023 m. rugpjūčio 22 d. jam buvo atliktas radiologinis tyrimas ir įtariamas kairės kojos lūžis. Kairės čiurnos kompiuterinė tomografija, po kurios nustatytas lateralinis kulkšnies įstrižinis lūžis, atlikta tik 2023 m. rugsėjo 1 d. Antroje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. lapkričio 18 d. specialisto išvadoje Nr. G 3335/2023 (01), kurioje konstatuoti sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, remiamasi išskirtinai kompiuterinės tomografijos tyrimo rezultatais, nors šis tyrimas buvo atliktas praėjus dviem savaitėms po nagrinėjamo įvykio. Atkreipiamas dėmesys, kad nuosprendyje neįvertintos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad iki kompiuterinės tomografijos tyrimo nukentėjusysis nedėvi jokio elastinio binto, koja nėra sutvirtinta langete/gipsu ar kitaip gydoma. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino ir, nuteistojo įsitikinimu, byloje neįrodyta, kad minėtas lūžis atsirado būtent nagrinėjamo įvykio metu, taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistajam inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių. Be to, ekspertė R. G. teisiamajame posėdyje nurodė, kad teoriškai nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus galima patirti atsitrenkus į atsikišusį bortelį („bordiūrą“), tačiau jai tokie duomenys apie įvykio vietą nebuvo pateikti, kas, nuteistojo teigimu, vėlgi rodo ikiteisminio tyrimo trūkumus. Pirmosios instancijos teismas atmetė versiją, kad nukentėjusysis galėjo pats susižeisti, nepagrįstai teigdamas, kad toje vietoje nėra bortelio. Tokia teismo išvada neatitinka tikrovės, kadangi pareigūnų kūno kamerų vaizdo įraše aiškiai matyti įvykio vietoje esantys borteliai, kurių aukštis apie 16 cm. Be to, apklausta kaip liudytoja N. K. patvirtino „jūs sėdėjote ant kelkraščio“.

3.5. Skundžiamame nuosprendyje nenurodytas nusikaltimo mechanizmas. Pažymima, kad iš nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad nuteistasis stovėjo nukentėjusiajam iš dešinės, kas, apelianto teigimu, reiškia, kad jis, būdamas tokioje pozicijoje, negalėjo mesti akmenis ir pataikyti į nukentėjusiojo kairės kulkšnies išorinę dalį ir dešinės kulkšnies vidinę dalį. Be to, iš 2023 m. lapkričio 15 d. daiktų apžiūros protokolo, kuriuo apžiūrėti nuteistojo šortai ir avalynė, matyti, kad šortuose nėra kišenių, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios aplinkybės nevertino. Pabrėžiama ir tai, kad nėra liudytojų, kurie tiesiogiai matė nagrinėjamą įvykį. Toliau skunde pasisakoma dėl N. K. parodymų, akcentuojant, kad ikiteisminio tyrimo metu ji savo parodymus keitė itin dažnai (skunde dėstomos tą pagrindžiančios aplinkybės), iš jos parodymų aišku, kad liudytoja nematė paties įvykio. Teisme apklausti policijos pareigūnai taip pat nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių dėl tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilusio konflikto. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į teisme peržiūrėtų pareigūnų kūnų vaizdo kamerų įrašus, kuriuose girdėti kaip nukentėjusysis grasina nuteistajam. Tuo pačiu akcentuojama, kad nė vienas iš pareigūnų neužsiminė apie nukentėjusiojo išsakytus grasinimus ir necenzūrinius žodžius, tas neatsispindi ir vaizdo įrašo aprašyme.

3.6. Tolesnėje apeliacinio skundo dalyje nurodoma, kad liko nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo J. R. ir nuteistojo R. B. parodymų. Pažymima, kad nors nukentėjusysis ir liudytoja N. K. teisme teigė, kad nuteistasis nuolat terorizuoja ir erzina jų šunis, mėto į juos akmenis, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Priešingai, teismui buvo pateikti medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad apeliantas yra patyręs peties traumą, tačiau pirmosios instancijos teismui visgi nekilo abejonių, ar asmuo dėl tokios traumos gali mėtyti akmenis. Teismas nesuabejojo ir tuo, ar sunkiomis ligomis sergantis pensinio amžiaus nuteistasis be jokios priežasties atbėgo pas nukentėjusįjį ir liudytoją N. K., kurių nepažinojo, ir juos esą terorizavo, mėtydamas akmenis. Šiame kontekste pažymima, kad nuteistojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, pastarasis visąlaik neigė mėtęs akmenis į nukentėjusįjį, tvirtino pagaliu nuvijo nuo savęs šunis, o akmenį į nukentėjusiojo automobilį metė tuo metu, kai šis jį vijosi automobiliu. Be to, nuteistasis pats paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir iškvietė pagalbą. Nuteistojo teigimu, tai nukentėjusysis pradėjo mėtyti akmenis į nuteistąjį, o, jam pabėgus, nukentėjusysis išmetė akmenis, apsisuko ir nubėgo link automobilio, bėgdamas užkliuvo už kelio bortelio. Net ir liudytoja N. K. patvirtino mačiusi, kaip nukentėjusysis vijosi nuteistąjį. Atkreipiamas dėmesys, kad iš esmės visų asmenų (nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojos N. K.) parodymai sutampa tik dėl to, kad įvykio vietoje buvo trys šunys, nuo kurių apeliantas gynėsi šakele. Tuo tarpu dėl akmenų buvimo, jų kiekio ir dydžio, kas į ką mėtė akmenis, ar akmenys buvo mesti į šunis, ar asmenys juos metė vienas į kitą, taip ir liko neišaiškinta.

3.7. Nesutinkant su skundžiamo nuosprendžio išvada dėl konstatuotos nuteistojo kaltės, nurodoma, kad pirminių parodymų metu atvykus policijos pareigūnams nuteistasis parodė metęs akmenį į nukentėjusįjį, siekdamas jį pagąsdinti, dėl ko konstatuota, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia sužaloti nukentėjusįjį. Visgi pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad nuteistasis nuo žemės paimtą akmenį metė ne į nukentėjusįjį, o į jo automobilį, kuriuo šis vijosi apeliantą pėsčiųjų–dviračių take ir bandė jį partrenkti. Pastarasis įvykis vyko apie 200 metrų atstumu nuo N. K. sklypo ir niekaip nėra susijęs su nukentėjusiojo kojų sužalojimu. Apklausiamas teisme nuteistasis parodė nuo šunų gynęsis medžio šaka, nepripažino jokių tyčinių veiksmų prieš nukentėjusįjį. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantas tyčia būtų metęs akmenis ir taip siekęs sužaloti nukentėjusį. Nors kaltė gali būti įrodoma, atsižvelgiant ir į objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, tačiau nagrinėjamu atveju ikiteisminiame tyrime neatlikus visų būtinų procesinių veiksmų, neobjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių nepakanka pagrįsti apelianto kaltę.

3.8. Toliau apeliaciniame skunde pasisakoma dėl nuteistajam kartu su bausme paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – 10 MGL dydžio įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 3 mėnesius. Pažymima, kad esamu atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis yra pensinio amžiaus, jo pajamos nedidelės, be to, gydosi sunkią ligą, todėl mano, kad nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė paskirta nepagrįstai.

3.9. Paskutinėje skundo dalyje dėstomi argumentai dėl civilinio ieškinio. Pirmiausia cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-942/2015, kurioje nurodytos aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti nustatant neturtinės žalos dydį. Akcentuojama, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusysis iki įrodymų tyrimo pradžios pirmosios instancijos teisme nepateikė civilinio ieškinio, kuriame būtų prašoma 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kaltinamajame akte nurodyta, kad civilinio ieškinio dydis yra 700 Eur, iš kurių 500 Eur prašoma priteisti neturtinei žalai atlyginti už abi inkriminuotas nusikalstamas veikas. Anot nuteistojo, tik nagrinėjant bylą teisme nukentėjusysis, apimtas pykčio, nurodė pageidaujantis 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tokį žalos dydį grįsdamas kojos skausmu, dėl kurio negalėjo nuvykti į Alytų ir ten susimokėti mokesčius. Nuteistojo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis ir nepagrįstas, čia atkreipiant dėmesį į tai, kad nukentėjusysis nepateikė jokių dokumentų ir nedavė išsamių paaiškinimų, pagrindžiančių tokios žalos atsiradimą ir jos dydį. Nukentėjusysis nenurodė atlikęs kokias nors specialias procedūras, operacijas ar patyręs kitus rimtus išgyvenimus. Iš jo paties pateiktų nuotraukų matyti, kad rugpjūčio 25 ir 27 d. J. R. po sklypą vaikščioja basas ar su šlepetėmis, be gipso, langetės ar ramentų. Be to, 2023 m. rugpjūčio 31 d. apklausiamas papildomai nurodė, jog nuo rugpjūčio 28 d. iki rugpjūčio 31 d. buvo išvykęs į Alytų. Naujosios Vilnios poliklinikos pateiktame medicininiame dokumente užfiksuota, kad pacientas atvyko be langetės, po kompiuterinės tomografijos ligonis buvo išvažiavęs su reikalais, todėl negalėjo atvykti pas chirurgą iki rugsėjo 13 d. Apelianto įsitikinimu, tokios aplinkybės paneigia dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiojo kilusius stiprius išgyvenimus ir jo prašomą nepagrįstai didelę neturtinę žalą. Tuo pačiu pažymima, kad pirmosios instancijos teismas tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 140,53 Eur turtinės žalos atlyginimo, tačiau apeliacinės instancijos teismui tenkinus apeliacinį skundą, šis ieškinys neturėtų būti priteistas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusysis ir prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis R. B. nepripažįsta savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir prašo jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų teisingam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos medžiagos, be to, įrodinėjama, kad buvo padaryti ir esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Tikslinga pažymėti, kad apeliacinis skundas didesne dalimi yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie kaip gynybinė pozicija buvo išdėstyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių skundžiamame nuosprendyje iš esmės yra pasisakyta, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame procesiniame sprendime atsakys į esminius skundo klausimus. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548/2013, 2K-296-788/2017).

Dėl skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

6. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus – nesilaikė reikalavimo, kad byloje būtų įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, priimtas remiantis prielaidomis, neatskleista bylos esmė, nepašalintos kilusios abejonės ir neaiškumai, todėl pažeistas in dubio pro reo (visos abejonės vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principas.

7. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-73-495/2022, 2K-200-697/2023, 2K-65-976/2025, 2K-74-719/2025). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-246-689/2019, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021, 2K-214-976/2023). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).

Žemesnės instancijos teismas

8. Patikrinusi skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis), pažeidimų nenustatė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistojo R. B. kaltė yra grindžiama nukentėjusiojo J. R., liudytojų N. K., S. V., I. M. (Ž.) parodymais, ekspertės Rasos Gaidienės surašytomis specialisto išvadomis ir jos duotais paaiškinimais, taip pat byloje esančiais vaizdo įrašais. Pirmosios instancijos teismas, šiuos duomenis pripažindamas įrodymais ir juos vertindamas, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas tinkamai vertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat ir jų visumą, nė vienai įrodymų grupei nepagrįstai nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus ir tokio vertinimo pagrindu darė atitinkamas išvadas dėl nuteistojo R. B. kaltės. Tuo tarpu apeliaciniame skunde yra selektyviai akcentuojami atskiri bylos įrodymai ir išdėstytas subjektyvus jų vertinimas nuteistajam palankia linkme, t. y. apeliaciniame skunde plačiai remiamasi paties nuteistojo parodymais ir jo išdėstyta gynybine versija, kuri skundžiamame nuosprendyje motyvuotai paneigta, taip pat prašoma įvertinti teisme duotus specialistės paaiškinimus, o tiksliau tą specialistės nurodytą teiginį, kuriuo atsakydama į nuteistojo gynėjos klausimą R. G. bendrai patvirtino teorinę galimybę, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir atsitrenkus į atsikišusį kelio bortelį. Akivaizdu, kad skundžiamame nuosprendyje buvo vertinami tiek nuteistojo, tiek specialistės parodymai, be kita ko, atskirai pasisakant ir dėl galimybės susižaloti atsitrenkiant į atsikišusį bortelį, o, tai, kad teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, taip pat dėl faktinių aplinkybių nustatymo yra nepriimtinos nuteistajam, savaime nereiškia, kad buvo nesilaikyta įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų, juo labiau, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

9. Apeliaciniame skunde akcentuojamas nuteistojo teisės užduoti klausimus nukentėjusiajam suvaržymas. Nurodoma, kad bylą nagrinėjusi teisėja neleido nuteistajam pilnai pasinaudoti teise užduoti visus klausimus nukentėjusiajam, o šis nenorėjo į juos atsakinėti. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą (sąžiningą) procesą, teisės į gynybą ir rungimosi principai. BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams.

10. Nagrinėjamoje byloje esantys teisiamųjų posėdžių protokolai, posėdžių garso įrašai patvirtina, kad nuteistajam R. B., o taip pat ir jo gynėjai buvo užtikrinta teisė užduoti klausimus visiems byloje apklausiamiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam J. R.. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas ir jo gynėja šia teise aktyviai naudojosi, pabrėžtina, jog nukentėjusysis, kurio apklausai vieno teisiamojo posėdžio nepakako, iš pastarųjų sulaukė ypač didelio kiekio klausimų. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, jog dalis nuteistojo klausimų kartojosi, vietoje užduotinų klausimų nuteistasis, prieš tai nedavęs parodymų, ėmė teikti paaiškinimus, išsakė prieštaravimus nukentėjusiojo atsakymams, priekaištavimus šiam, kas tam tikra dalimi iššaukė nukentėjusiojo emocijas, tačiau, priešingai nei bandoma įrodinėti, į visus esminius nuteistojo (taip pat jo gynėjos) klausimus buvo atsakyta. Pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde nėra nurodyta, dėl kokių konkrečiai aplinkybių esą nebuvo galimybės užduoti klausimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nei nuteistajam, nei jo gynėjai nebuvo suvaržyta teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam, taip pat ir kitiems byloje apklaustiems asmenims. Papildomai paminėtina, kad nukentėjusiojo parodymai buvo gretinami ir lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis – liudytojų parodymais, vaizdo įrašais, apžiūros protokolais, specialisto išvadomis bei specialistės paaiškinimais, kitais rašytiniais įrodymais. Taigi, ginčijami nukentėjusiojo parodymai nagrinėjamoje byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis – apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ištirtų įrodymų visuma.

11. Apeliaciniame skunde išsakoma kritika ikiteisminio tyrimo kokybei, tuo pačiu tvirtinant, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas neatlikus visų būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir neatitiko kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Iš byloje esančio kaltinamojo akto turinio matyti, kad nagrinėjamos inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas yra aiškus – nurodytas jos padarymo laikas, vieta, būdas, konkretūs inkriminuotini veiksmai, kilę padariniai, pateikta nusikalstamos veikos kvalifikacija, išdėstyti duomenys, kuriais grindžiamas šis kaltinimas, nurodyta nesant atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo dėl netinkamai surašyto akto perduoti bylą prokurorui. Pastebėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tokio prašymo neteikė nei nuteistasis, nei jo gynėja, o, pradėjus įrodymų tyrimą ir prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, nuteistasis nurodė, kad kaltinimas jam yra aiškus (2 t., b. l. 166-180).

12. Apeliaciniame skunde kaltinamojo akto netinkamumas įrodinėjamas ir tuo, kad jis surašytas neatlikus būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų, t. y. neapžiūrėjus įvykio vietos, neužfiksavus įvykio mechanizmo, neišreikalavus N. K. sklype esančių vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašų, neatlikus nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje, taip pat neatlikus akistatos tarp nuteistojo ir N. K., be to, kaip teigiama, pareigūnams neatlikus jokių pirminių ikiteisminio tyrimo veiksmų, neužfiksavus nukentėjusiojo sužalojimų, nesiaiškinus, ką jis veikė ir kur buvo po įvykio iki atvykstant pareigūnams, nesiaiškinus, kiek ir kokie šunys užpuolė R. B. ir t. t. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra begalinis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-248/2014, 2K-344-788/2015). Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015).

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje buvo atlikti būtiniausi procesiniai veiksmai ir surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad R. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kita vertus, skunde nepagrįstai nurodoma esą nebuvo išsireikalauti vaizdo įrašai, kadangi apklausta liudytoja N. K. nurodė, kad namo kieme įrengtos kameros nefiksuoja už namo esančios teritorijos, t. y. būtent tos dalies, kurioje kilo konfliktas (1 t., b. l. 83-84). Taigi apelianto nurodomų vaizdo įrašų byloje nėra ne dėl to, kad jie nebuvo išimti, o todėl, kad konflikto vieta nebuvo stebima vaizdo kameromis. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad liudytoja N. K. prašė neatlikti akistatos tarp jos ir R. B., tuo pagrindu ji teikė rašytinį prašymą, kuriame nurodė nenoro dalyvauti akistatoje priežastis (1 t., b. l. 87). Atsižvelgus į liudytojos prašymą, minimas procesinis veiksmas nebuvo organizuojamas, taigi, akistata neatlikta taip pat dėl objektyvios priežasties. Sutiktina, kad byloje nėra nagrinėjamo įvykio vietos apžiūros protokolo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad J. R. pranešimo pagrindu registruotas įvykis buvo „apdorojamas nuotoliniu būdu“, policijos pajėgos į įvykio vietą nevyko (dėl laisvų ekipažų nebuvimo) (1 t., b. l. 19). Vis dėlto byloje yra reikšmingi pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai, kuriuose, be kita ko, užfiksuota ir nagrinėjamo įvykio vieta. Nors šiuo atveju policijos pareigūnai atvyko pagal R. B. iškvietimą dėl tolesnės šioje byloje nenagrinėtinos konflikto dalies, susiklosčiusios prie dviračių ir pėsčiųjų tako Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau R. B. prašymu pareigūnai kartu su pranešėju atvyko adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), t. y. į pirminio konflikto vietą, kurios bendras vaizdas yra užfiksuotas kūno kamerų įrašuose. Atsižvelgiant į nagrinėjamos veikos pobūdį, įvertinus tą aplinkybę, kad dėl nukentėjusiojo pranešto įvykio pareigūnai į įvykio vietą neatvyko, akcentuojamo procesinio veiksmo – įvykio vietos apžiūros – reikšmė nėra esminė. Akivaizdu, kad praėjus laikui atitinkamų aplinkybių fiksavimas tampa neįmanomas (nustatyti akmenų, kuriuos įvykio metu metė R. B., skaičių, kurioje vietoje jie nukrito ir pan.), be to, išsiskiriant nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymams objektyviai negalima tiksliai nurodyti pastarųjų buvimo vietų (juo labiau, konkrečių metrų atstumu, kaip tą baigiamojoje kalboje dėstė apeliantas) ir nesunku numanyti, kad įvykio vieta pagal nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymus būtų nurodoma skirtingai.

14. Kitos apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kiek šunų ir kokių užpuolė R. B., ką nukentėjusysis veikė ir kur buvo po įvykio iki atvykstant pareigūnams, nėra reikšmingos. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, jog R. B. buvo užpultas šunų. Galima numanyti, kad šunys, reaguodami į šalimais namų valdos esantį svetimą asmenį, lojo, tačiau apie tai, kad apeliantas buvo pastarųjų užpultas, nurodoma išskirtinai tik jo paties parodymuose. Kita vertus, nuteistasis, kuris nurodė kone kasdien bėgantis pro nukentėjusiojo sugyventinės namus, taigi, žinantis ten esant šunis, vargu, ar išties būtų toje vietoje atsidūręs, jei šunys būtų tikrai agresyvūs ir tektų nuo jų gintis. Iš apeliacinio skundo, o taip pat nuteistojo baigiamosios kalbos apeliacinės instancijos teisme galima matyti, kad yra akcentuojamas tas faktas, kad R. B. kartu su pareigūnais atvykus pas nukentėjusįjį, šis buvo neblaivus, keliama versija, kad J. R. neblaivus buvo ir ryte, kai kilo konfliktas su nuteistuoju, tvirtinama, kad ir po įvykio nukentėjusysis ėjo į parduotuvę pirkti degtinės. Aplinkybė, kad įvykio dieną nukentėjusysis vartojo alkoholį, yra teisinga, jos neneigė ir pats J. R., nurodęs, kad po konflikto su nuteistuoju gėrė degtinę, tačiau toks faktas neturi tiesioginės reikšmės nagrinėjamam įvykiui. Alkoholio vartojimas po įvykio niekaip nėra susijęs su nukentėjusiajam padarytais kojų sužalojimais, apelianto teiginiai dėl to, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus ir dėl to galėjo patirti jam nustatytus sužalojimus, yra akivaizdžiai subjektyvūs, vien tik prielaidų pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys, kad J. R. netrukus po įvykio paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešdamas apie tai, kad „kaimynas, kurio duomenų nežino, bet žino, kur gyvena, pataikė jam su akmeniu į kojos sritį ir akmeniu sudaužė jo automobilio „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) langą“ (1 t., b. l. 18). Akivaizdžiai neteisingos nuteistojo baigiamojoje kalboje dėstytos aplinkybės apie tai, kad nukentėjusysis, išsikvietęs policiją, o šiai pastarojo iškvietimo pagrindu jau vykstant į (duomenys neskelbtini), vėliau, būdamas neblaivus, apsigalvojo, „atsisakė policijos“, dėl ko ši nebevyko į įvykio vietą. Iš bylos medžiagos matyti, kad informavęs apie įvykį J. R. tikėjosi, kad atvyks pareigūnai, nurodė, kad „lauks namuose, nurodys, kur gyvena užpuolikas“ (1 t., b. l. 18), vis dėlto, kaip nurodyta anksčiau, policijos ekipažas dėl pajėgų trūkumo nebuvo išsiųstas, įvykis „apdorotas nuotoliniu būdu“, nurodant, kad J. R. kitą dieną atvyks į policijos komisariatą, ką pastarasis ir padarė. 2023 m. rugpjūčio 18 d. pagal nukentėjusiojo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tą pačią dieną paskirta užduotis nustatyti J. R. padarytus sužalojimus ir konstatuoti sveikatos sutrikdymo mastą, vykdant užduotį 2023 m. rugpjūčio 21 d. nukentėjusysis buvo apžiūrėtas teismo medicinos ekspertės (tyrime dalyvavo ir teismo medicinos laborantė). Nukentėjusiajam J. R. nustatyti sužalojimai yra konstatuoti pirminėje 2023 m. rugpjūčio 31 d. išvadoje, VšĮ Naujosios Vilnios poliklinikos, UAB „Affidea“ medicininiuose dokumentuose (1 t., b. l. 120-122), papildomoje 2023 m. spalio 19 d. specialisto išvadoje (1 t., b. l. 126-127). Taigi nors apeliantas tvirtina, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai turėjo būti užfiksuoti būtent policijos pareigūnų, kurie kartu su pastaruoju atvyko pas nukentėjusįjį į įvykio vietą, tačiau pasikartotina, kad nuteistojo minimi pareigūnai buvo kviesti dėl kito įvykio, tuo tarpu pagal J. R. pranešimą policijos ekipažas apskritai nebuvo išsiųstas. Vis dėlto esminė reikšmė tenka tam faktui, kad pastarosios aplinkybės niekaip nesumenkina byloje esančių objektyvių duomenų, kuriuose detaliai užfiksuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, taip pat konstatuotas ir sveikatos sutrikdymo mastas.

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus anksčiau išdėstytus argumentus, neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamoje byloje apkaltinamasis nuosprendis priimtas esant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, neatlikus esminių procesinių veiksmų, dėl kurių liko neišsiaiškintos reikšmingos aplinkybės, o byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma nėra pakankama konstatuoti nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Dėl R. B. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

16. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

17. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė pakankamai išsamia bei nešališka bylos duomenų analize. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, įrodymų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, kuriais grindė apelianto kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, motyvuotai atmetė nuteistojo R. B. keltą versiją, kad nukentėjusysis J. R. koją susižeidė pats, užkliuvęs ir atsitrenkęs į atsikišusį kelio bortelį.

18. Skundžiamu nuosprendžiu, pripažindamas R. B. kaltu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiojo J. R. parodymus, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes ir dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių yra nuoseklūs bei neprieštaringi, taip pat rėmėsi liudytojų N. K., S. V., I. M. (Ž) parodymais, specialistės R. G. parodymais, policijos pareigūnų kūno vaizdo kamerų įrašais bei kitais įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus ar jų dalis. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos logiškos bei motyvuotos teismo išvados, pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti kitokias išvadas dėl R. B. kaltės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra.

19. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, vieni esminių skundo argumentų yra susiję su specialisto išvadų vertinimu. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismui nepavyko pašalinti abejonių ir prieštaravimų, byloje neįrodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti nagrinėjamo įvykio metu, liko neįvertinta, kad pagal pirmąją išvadą sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti dar iki nagrinėjamo įvykio, o antroje specialisto išvadoje, kurioje konstatuoti sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, remiamasi išskirtinai kompiuterinės tomografijos tyrimo rezultatais. Be to, itin akcentuojama teisiamajame posėdyje specialistės paminėta aplinkybė, kad teoriškai nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus galima patirti atsitrenkus į atsikišusį bortelį, čia nuteistajam atkreipiant dėmesį į tai, kad specialistei nebuvo pateikti duomenys apie įvykio vietoje buvusį bortelį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nukentėjusysis sužalojimus patyrė dėl atsitrenkimo į kelio bortelį ar, juo labiau, dar kitomis nenustatytomis aplinkybėmis, kurių tariamas egzistavimas kildinamas vien tik iš nuteistojo spėlionių.

20. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-699/2015).

21. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė specialisto išvadas, patikrino jas teisiamajame posėdyje, apklausė išvadas surašiusią specialistę – teismo medicinos ekspertę R. G., šiuos duomenis gretino su kitais byloje ištirtais įrodymais (nukentėjusiojo J. R., liudytojų N. K., S. V., I. M. (Ž) parodymais ir kita rašytine medžiaga). Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmojoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. rugpjūčio 21 d. specialisto išvadoje Nr. G 2557/2023 (01), apžiūrėjus J. R., buvo nustatyta, kad jam padarytas odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva dešinėje kojoje, poodine kraujosruva kairėje išorinės kulkšnies srityje ir pėdos išoriniame paviršiuje; sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), prieš 3–6 paras iki apžiūros; sužalojimai pagal savo pobūdį vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu; įprastai tokio pobūdžio sužalojimai sugyja be pasekmių (1 t., b. l. 100). Tuo tarpu antroje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. spalio 19 d. specialisto išvadoje Nr. pG 3335/2023 (01), remiantis nukentėjusiojo apžiūros bei vėlesniais medicininiais duomenimis, konstatuota, kad J. R. nustatyta kairio šeivikaulio lateralinės kulkšnies lūžis su poodine kraujosruva išorinės kulkšnies srityje ir pėdos išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva dešinėje kojoje; sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2023 m. rugpjūčio 17 d.; sužalojimai dėl kairio šeivikaulio lateralinės kulkšnies lūžio kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl lūžio sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui; J. R. sužalojimų padarymo metu ir po to galėjo jausti fizinį skausmą; sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais; neatmetama, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu būdu; nustatytų sužalojimų vietose pėdsakų, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie žalojusio daikto ar įrankio individualias savybes, neužsifiksuota (1 t., b. l. 126–127). Teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė Rasa Gaidienė, aiškindama duotų išvadų skirtumus, parodė, kad juos nulėmė tai, kad antroji išvada padaryta remiantis ne tik nukentėjusiojo apžiūra, bet ir medicininiais dokumentais – rentgenograma ir kompiuterine tomografija, kuri yra tikslesnė. Ekspertė pažymėjo, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriuje radiologiniai tyrimai neatliekami, todėl siekiant gauti tikslesnius tyrimų rezultatus atitinkamose medicinos įstaigose buvo atlikti rentgenogramos ir kompiuterinės tomografijos tyrimai, būtent kuriuose buvo užfiksuotas lūžis, kas ir nurodoma papildomoje (antrojoje) specialisto išvadoje. Apklausiama ekspertė įvardino požymius, iš kurių sprendė, kad lūžis buvo šviežias, nebuvo matyti jokie gijimo požymiai, taip pat patvirtino, kad nustatytas kairio šeivakaulio lateralinės kulkšnies lūžis galėjo būti padarytas akmeniu, kadangi „yra impresija, įspraustinis lūžis, o tai yra labai būdinga kieto, riboto ploto daikto poveikiui į kito riboto ploto paviršių“ (3 t., b. l. 22-30). Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti specialisto išvada, kurioje dėl minėto šeivikaulio kulkšnies lūžio konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei išvadą davusios ekspertės parodymais. Skunde pažymimos aplinkybės, kad nukentėjusysis įvykio dieną nesikreipė į gydymo įstaigą, o tyrimus atliko praėjus nemažam laiko tarpui po įvykio, niekaip nesudaro pagrindo spręsti, kad sužalojimas padarytas kitu laiku ir kitomis aplinkybės nei nustatė pirmosios instancijos teismas.

22. Priešingai nei įrodinėjama apeliaciniame skunde, gynybos versija, jog nukentėjusysis pats susižeidė koją atsitrenkdamas į kelio bortelį, pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai patikrinta ir motyvuotai atmesta. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2009, 2K-7-304-976/2016). Nors apeliaciniame skunde itin akcentuojama ekspertės paminėta aplinkybė, kad nukentėjusysis nustatytus sužalojimus teoriškai galėjo patirti atsitrenkęs į kelio bortelį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tiek specialisto išvadoje, tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme ekspertė R. G. pirmiausia patvirtino, kad nukentėjusiajam padarytas sužalojimas, nulėmęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti sukeltas metant akmenį, tą ekspertė sprendė iš lūžio pobūdžio (įspraustinis lūžis). Nors ekspertė, atsakydama į nuteistojo gynėjos klausimą dėl galimybės lūžį patirti atsitrenkiant į kelio bortelį, nurodė, kad teoriškai tokia galimybė egzistuoja, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ekspertė tuo pačiu pažymėjo, jog tokiu atveju kelio bortelio kraštas turėtų būti labai atsikišęs (3 t., b. l. 22-30). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju iš byloje esančio vaizdo įrašo, pavadinimu „PSS-20230817-143320UTC+0300“, matyti, kad įvykio vietoje esantys kelio borteliai yra įprastiniai, be išsikišimų, juo labiau, stiprių ar smailių, taigi, nėra jokio objektyvaus pagrindo spręsti, kad kairio šeivikaulio lateralinės kulkšnies lūžis buvo padarytas nukentėjusiajam pačiam atsitrenkus į stipriai išsikišusį bortelio kraštą, o ne dėl nuteistojo mesto akmens į pastarojo koją. Beje, tikslinga pažymėti, kad nuteistasis versiją apie tai, kad nukentėjusysis susižalojo pats, iškėlė tik 2024 m. kovo 6 d. apklausoje, t. y. praėjus kone pusmečiui nuo įvykio, kuomet apklausiamas trečią kartą R. B. netikėtai pareiškė, kad nukentėjusysis „jį vijosi, bet pabėgus kažkur 10 metrų, apsisuko ir nubėgo link savo mašinos ir užkliuvo bėgdamas už bortelio dešine koja, kurią susižalojo į bortelį“ (2 t., b. l. 115). Taigi, kaip matyti, aplinkybė dėl užkliuvimo nurodyta ne tik praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, bei ir nuteistajam tvirtinant, kad buvo atsitrenkta būtent dešine koja, nors J. R. šeivikaulio kulkšnies lūžis padarytas kairėje kojoje.

23. Pagrindžiant nuteistojo kaltę pagrįstai remtasi ir nukentėjusiojo J. R. parodymais, kurie dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių buvo nuoseklūs (past. – žemiau atskirai pasisakytina tik dėl parodymų dalies, susijusios su mestų akmenų skaičiumi). Apie tai, kad buvo sužalotas būtent R. B., šiam metant į jį akmenis, kuriais pataikyta į kojas, J. R. nurodė iš karto po įvykio, skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą, kitą dieną parašydamas pareiškimą policijos įstaigai, apklausiamas ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad J. R. nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad atbėgęs R. B. išsiėmė iš šortų kišenių akmenis, kuriuos metė į jį, pataikydamas į abi kojas. Galima pastebėti tik tai, kad nukentėjusysis nebuvo tikras dėl mestų akmenų skaičiaus. Antai, 2023 m. rugpjūčio 18 d. pareiškime bei pirmojoje tą pačią dieną atliktoje J. R. apklausoje nurodyta, kad nuteistasis metė ne mažiau nei 7 akmenis (1 t., b. l. 34-35), visgi vėliau nukentėjusysis dėl pastarosios aplinkybės nebebuvo toks kategoriškas. Akistatoje su R. B. metu, J. R. parodė „man skilo kojos kaulas, o jis skilo dėl pataikyto akmens man į koją; man buvo pataikyti du akmenys, vienas į kairę koją, kitas į dešinę koją“, atsakydamas į nuteistojo klausimus „su kokiu akmeniu aš tau sulaužiau koją? ar vieną akmenį mečiau“, nukentėjusysis nurodė „nežinau, su kietu, jis man atšoko į koją, mestas buvo ne vienas akmuo, aš jų neskaičiavau“ (1 t., b. l. 48-50). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. R. taip pat teigė „aš nežinau, kiek buvo akmenų, neskaičiuoju gi. Akmenų buvo gal 10, 15, 20, 30, gal 3 < ... > iš kur aš žinau, kiek tų akmenų“ (2 t., b. l. 166-180). Taigi nors skundžiamu nuosprendžiu buvo konstatuota, kad R. B., išėmęs iš šortų kišenės ne mažiau kaip 7 akmenis, metė juos J. R. į kojas, vis dėlto išanalizavus nukentėjusiojo parodymus, negalima daryti kategoriškos išvados, kad buvo mesti būtent 7 akmenys. Iš nukentėjusiojo nuoseklių parodymų, kad nuteistasis, išsiėmęs iš šortų kišenės akmenis, metė juos į J. R., pataikydamas pastarajam į abi kojas, akivaizdu tai, kad mestų akmenų buvo ne mažiau kaip 2, tačiau tikslus skaičius visgi nėra nustatytas. Atsižvelgiant į tai, tikslintina skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodant, kad R. B., iš savo dėvimų šortų kišenės išėmęs nenustatytą akmenų skaičių, tačiau ne mažiau kaip du, metė juos J. R. į kojas. Ši nuosprendžio dalis tikslintina tik nurodytoje apimtyje dėl mestų akmenų skaičiaus, laikant, kad kitos įrodyta pripažintos veikos aplinkybės nustatytos teisingai. Papildomai pažymėtina, kad toks patikslinimas atitinka ir 2023 m. spalio 19 d. specialisto išvadą Nr. pG 3335/2023 (01), kurioje, be kita ko, konstatuota, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 126-127).

24. Apie tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas R. B., galima spręsti ir iš liudytojos N. K. parodymų. Nors pastaroji pirminėje apklausoje ir nurodė neteisingas aplinkybes, t. y. teigė pati mačiusi, kaip R. B. mėtė akmenis į J. R., įvardino net mačiusi pastarojo dešinėje kojoje kraują ir guzą (1 t., b. l. 78-79), tačiau apklausiama papildomai nuoširdžiai pripažino, kad ši dalis parodymų neatitinka tikrovės, ji minėtų aplinkybių pati nematė, tuo metu buvo nuėjusi į namo vidų, tačiau patvirtino, kad po konflikto su nuteistuoju J. R. ėmė šlubuoti (1 t., b. l. 83-84). Teisiamajame posėdyje liudytoja N. K. taip pat patvirtino, kad išėjusi į kiemą pamatė, jog J. R. šlubuoja; paklausus pastarojo, kas atsitiko, šis nurodė, kad jam akmeniu sudavė per koją. Ji dar bandė tikslintis, klausė gal jis kažkaip pats susižalojo, nukrito, tačiau J. R. dar kartą atsakė, kad buvo sužalotas akmeniu (3 t., b. l. 5-14). Taigi nepaisant anksčiau nurodytų pirminių liudytojos parodymų, kuriuose liudytoja nurodė aplinkybes, kurių ji nematė, vėlesni parodymai abejonių jų patikimumu nekelia. Tai, kad nukentėjusysis J. R. šlubavo, patvirtina ir liudytojų (policijos pareigūnų) S. V. ir I. M. (Ž) parodymai, iš kurių matyti, kad jiems atvykus nukentėjusysis šlubavo ir kategoriškai tvirtino, kad jam koją sužeidė R. B., metęs į jį akmenis. Tai, kad nukentėjusysis ėjo šlubuodamas ir aiškino, kad dėl to kaltas R. B., mėtęs į jį akmenis, patvirtina ir anksčiau minėtas vaizdo įrašas (iš jo matyti, kad nukentėjusysis, piktas dėl patirto sužalojimo, emocingai aiškina, kaip nuteistasis jam daužė kojas, dėl to pavartoja ir keiksmus, išsako ir pagrasinimus).

25. Vertinant nuteistojo parodymus, kuriuose šis neigė konflikto, vykusio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), metu metęs į nukentėjusįjį akmenis (teigė tik vėliau, įvykiui persikėlus į (duomenys neskelbtini), metęs vieną akmenį į nukentėjusiojo automobilį, išdauždamas keleivio pusės priekinį langą), tačiau pareigūnų kūno kameros įraše, pavadinimu PSS-20230817-141309UTC+0300“ (nuo 3 min. 20 sek.), užfiksuota, kaip atvykusiems policijos pareigūnams aiškindamas įvykio aplinkybes nuteistasis nurodė, kad, siekdamas pagąsdinti nukentėjusįjį, metė į jį „akmenuką“ (gestu, t. y. iškėlęs ranką, atitinkamai rodo minimą veiksmą). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju R. B. pripažįsta akmenį metęs būtent į nukentėjusįjį, o ne į jo vairuojamą automobilį. Taigi nors vėlesnio proceso metu nuteistasis ir laikėsi kategoriškos pozicijos, kad jis nė vieno akmens į nukentėjusįjį nemetė, pats pirmasis nuteistojo aiškinimas buvo kur kas kitoks. Beje, nors, kaip nurodyta anksčiau, įvykio vieta (Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) ir nebuvo apžiūrėta, tačiau iš vaizdo įrašo PSS-20230817-143320UTC+0300“ (nuo 04 min. 15 sek.) matyti įvykio vietoje ant kelio gulintis akmuo, kas paneigia kategoriškus nuteistojo teiginius, kad įvykio vietoje nebuvo jokių akmenų, o tai neva rodo, kad jis akmenų nemetė.

26. Apeliaciniame skunde, neigiant nukentėjusiojo parodymus, akcentuojama, kad nuteistojo dėvėti šortai buvo be kišenių, todėl jis jokių akmenų šortuose negalėjo turėti, ką, kaip pabrėžiama, patvirtina ir šortų apžiūra. Nepaisant kategoriškų nuteistojo parodymų bei tai, kad 2023 m. lapkričio 15 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėjus R. B. pateiktus šortus juose išties nėra kišenių (1 t., b. l. 133-137), visgi tikslinga aptarti sekančias aplinkybes. Pirmiausia pastebėtina, kad nuteistasis šortus apžiūrai pateikė tik 2023 m. lapkričio 15 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams nuo nagrinėjamo įvykio (1 t., b. l. 132). Pats faktas, kad šortai buvo pateikti tik po kurio laiko, didesnės reikšmės neturėtų, tačiau kur kas reikšmingiau yra tai, kad šį apžiūros protokolą gretinant su kitais bylos duomenimis, galima spręsti, kad nuteistojo savanoriškai pateikti šortai yra ne tie, kuriais pastarasis vilkėjo įvykio dieną. Jau minėtame vaizdo įraše užfiksuota, kad nuteistasis, atvykus policijos pareigūnams, vilki kitais šortais, kurie yra ženkliai ilgesni ir su kišenėmis (antai, įrašo dalyje, ties 6 min. 31 sek., matyti, kad dešinėje šortų kišenėje yra daiktas, panašus į telefoną). Be to, įraše užfiksuota, kaip nuteistasis pasakoja įvykio aplinkybes, nurodo, kad ryte buvo pabėgioti, o iš jo gestų nesunku suprasti, kad jis bėgiojo vilkėdamas tais pačiais rūbais – marškinėliais ir šortais, avėjo tais pačiais sportiniais batais (tie patys vėliau buvo pateikti ir apžiūrai). Be to, iš byloje esančios nuotraukos, kuri įvykio dieną buvo patalpinta į socialinį tinklapį „Facebook“ ir kurioje įvykio dieną yra užfiksuotas R. B. (3 t., b. l. 33), taip pat matyti, kad pastarasis vilki tais pačiais rūbais, kuriais yra apsirengęs ir atvykus policijos pareigūnams. Taigi tiek iš vaizdo įrašo, tiek minėtos nuotraukos yra akivaizdu, kad R. B. vilki ne tais šortais, kurie buvo pateikti apžiūrai. Šios aptartos aplinkybės paneigia nuteistojo parodymus, kad jo dėvėtuose šortuose nebuvo kišenių, ir, priešingai, nesudaro pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiojo J. R. parodymais, kad nuteistasis akmenis turėjo įsidėjęs į šortų kišenes.

27. Tad, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad R. B. pagrįstai nuteistas dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, esminių klaidų, susijusių su BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis nuostatomis, neįžvelgia. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendis yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, keistinas tik dėl faktinių aplinkybių, susijusių su mestų akmenų skaičiumi, nustatymo (taip pat dėl nepagrįstai kartu su bausme paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, kas aptartina tolesnėje šio procesinio sprendimo dalyje).

Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

28. Teisėjų kolegija neįžvelgia klaidų skiriant nuteistajam R. B. bausmę. Pirmosios instancijos teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Už padarytą baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą, nesant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, apeliantui buvo paskirta viena švelniausių sankcijoje numatytų bausmės rūšių, jos dydį nustatant daugiau artimą šios bausmės minimumui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad tokia bausmė neatitinka nusikalstamos veikos pavojingumo, apelianto asmenybės, todėl nekeistina. Skundžiamu nuosprendžiu kartu su bausme nuteistajam R. B. buvo paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nesutikdamas su tokia baudžiamojo poveikio priemone, nuteistasis pažymėjo esantis pensininkas, nedirbantis, gaunantis nedideles pajamas, turintis sveikatos problemų, dėl ko tvirtina nesantis pajėgus sumokėti jam skirtą įmoką.

29. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. B. BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, tik pažymėjo, kad ja siekiama atgrasyti nuo panašių veikų darymo ateityje ir iš esmės nenurodė daugiau jokių kitų argumentų, kaip ši baudžiamojo poveikio priemonė padės įgyvendinti bausmės paskirtį.

30. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju finansinio pobūdžio priemonė (10 MGL, kas atitinka 500 Eur sumą), nustatant ją įvykdyti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, buvo paskirta pensinio amžiaus sulaukusiam, nedirbančiam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar tokios aplinkybės yra reikšmingos skiriant nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę, juo labiau, kad nuosprendžiu, be kita ko, buvo konstatuota nuteistojo pareiga atlyginti du civilinius ieškinius (nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos patirtą turtinę žalą). Kita vertus, nėra pagrindo ir išvadai, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė yra reikalinga, ja bus efektyviai įgyvendinta bausmės paskirtis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. B., kuris anksčiau nebuvo teistas, už nesunkų nusikaltimą jam paskirta laisvės apribojimo bausmė su teismo nustatytais įpareigojimais, yra pakankama BK 41 straipsnio 2 dalies numatytai bausmės paskirčiai įgyvendinti. Tuo pačiu pažymėtina, kad pripažinus R. B. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pastarasis sulauks ir visų iš tokio procesinio sprendimo kilsiančių pasekmių (teistumo ir pan.), kaip minėta, dar privalės atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą ir civilinei ieškovei priteistą turtinę žalą, įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimas šiuo atveju nebūtų efektyvus ir niekaip neprisidėtų prie bausmės tikslų pasiekimo.

31. Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendis keistinas, panaikinant nuteistajam R. B. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Dėl civilinių ieškinių

32. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su priteistais civiliniais ieškiniais. Ginčydamas nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam J. R. priteistos 1 000 Eur sumos neturtinei žalai atlyginti, apeliantas akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siekė 500 Eur už abi inkriminuotas nusikalstamas veikas, ženkliai didesnis reikalavimas neturtinei žalai atlyginti buvo pareikštas nagrinėjant bylą teisme, kai teisiamojo posėdžio metu J. R. nurodė tikslinantis pareikštą civilinį ieškinį ir prašė jau 5 000 Eur sumos neturtinei žalai atlyginti, motyvuodamas tuo, kad patyrė kojos skausmą, dėl kilusių sveikatos problemų negalėjo nuvykti į Alytų (2 t., b. l. 166-180). Įrodinėdamas tokio reikalavimo nepagrįstumą, apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2023 m. rugpjūčio 25 ir 27 d. darytose nuotraukose matyti, kaip nukentėjusysis po sklypą vaikščioja basas ar su šlepetėmis, jo koja nėra nei sugipsuota, nei imobilizuota langete, nukentėjusysis nenaudoja ramentų, o tai, kad apklausiamas papildomai pastarasis nurodė nuo 2023 m. rugpjūčio 28 d. iki rugpjūčio 31 d. buvęs išvykęs į Alytų, paneigia, kad patirti sužalojimai sukėlė stiprius išgyvenimus. Tuo pačiu pažymima, kad apeliacinės instancijos teismui tenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai turėtų būti panaikinta skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria buvo tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 140,53 Eur turtinės žalos atlyginimo.

33. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teikti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje žalą dėl nusikalstamos veikos patyręs asmuo gali tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pateikiant jį iki įrodymų tyrimo pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis), be kita ko, baudžiamojo proceso įstatymas tikslinti ieškinio nedraudžia ir pradėjus teisme įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta.

34. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis J. R. civilinį ieškinį šioje byloje pareiškė laiku – ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 59), t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Aplinkybė, kad šis ieškinys vėliau buvo tikslinamas tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 65, 72), tiek įrodymų tyrimo teisme metu (2 t., b. l. 170), neturi teisinės reikmės. Iš 2024 m. gegužės 28 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apklausiamas teisiamame posėdyje J. R. patikslino anksčiau pareikštą reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir vietoje pirminės 500 Eur sumos nurodė prašantis 5 000 Eur, paaiškino, kuo grindžia tokį savo reikalavimą (2 t., b. l. 166-180). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, minėtas civilinio ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo patikslinimas nereiškia, kad civilinis ieškinys buvo pareikštas pavėluotai, po įrodymų tyrimo teisme pradžios. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas užtikrino nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, be to, priteistas neturtinės žalos atlyginimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose. Teismų praktikoje neturtinės žalos, kilusios dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, dydis, priklausomai nuo bylos aplinkybių, svyruoja nuo 289,62 Eur iki 2 606,58 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15/2013, Nr. 2K-300/2014, Nr. 2K-68/2014, Nr. 2K-258-699/2015, Nr. 2K-36-895/2017, Nr. 2K-24-895/2017, Nr. 2K-139-895/2017, Nr. 2K-105-222/2019). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nukentėjusysis J. R. dėl patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo – kojos lūžio – jautė skausmą, kuris nebuvo nei epizodinis, nei vienadienis, pastarasis buvo priverstas kreiptis į medikus, dėl vėliau imobilizuotos kojos patyrė nepatogumus, diskomfortą, negalėjo vairuoti automobilio, taigi, nuteistojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam neginčytinai buvo sukeltos neigiamos pasekmės. Tokiu būdu konstatuotina, kad klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo išspręstas teisingai, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nėra pagrindo daryti kitokias išvadas dėl šio civilinio ieškinio reikalavimo.

35. Atitinkamai kaip nepagrįstas atmestinas apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio 140,53 Eur turtinei žalai atlyginti netenkinimo. Baudžiamojoje byloje esant įrodytai R. B. kaltei dėl nukentėjusiajam J. R. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai tenkintas civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys. Minėta civilinė ieškovė dokumentais pagrindė nukentėjusiajam teiktas medicinos paslaugas (1 t., b. l. 104-105), šių paslaugų teikimą nulėmė nuteistojo nusikalstami veiksmai, todėl išlaidų padengimas pagrįstai priteistas iš apelianto.

Kiti klausimai

36. Nuosprendžio surašymas ir jo turinys turi atitikti BPK reikalavimus, keliamus nuosprendžio struktūrai ir turiniui, kuriuos nustato BPK 304–305 ir 307 straipsniai. Nuosprendį sudaro įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė dalys. Šios dalys nuosprendyje išdėstomos įstatymo nustatyta eilės tvarka. Kiekvienoje jų turi būti išsamiai ir tiksliai nurodyti BPK reikalaujami duomenys. Įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys turi būti tarpusavyje suderintos ir neprieštarauti viena kitai, sudaryti logišką (nuoseklią) visumą ir derėti viena su kita. Jose negali būti vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143/2010, 2K-301/2010, 2K-509/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendis šių reikalavimų neatitinka.

37. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors skundžiamu nuosprendžiu R. B. buvo išteisintas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra nurodyta, kad R. B. sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. nurodytu laiku ir vietoje tyčia mėtė akmenis į J. R. priklausantį, jo vairuojamą automobilį „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko įskilo automobilio priekinis stiklas bei sudužo dešinės pusės priekinių durelių stiklas, ir tokiu būdu sugadino svetimą turtą bei padarė J. R. 200 Eur turtinę žalą. Tokios nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos aplinkybės, apibrėžiančios nusikalstamos veikos padarymą, prieštarauja skundžiamu nuosprendžiu priimtam sprendimui išteisinti R. B. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis tikslintina, nurodant, kad R. B. buvo kaltinamas BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 2 dalies 2 punkte, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendį pakeisti:

patikslinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, nurodant, kad R. B. nukentėjusiajam J. R. nustatytą kairio šeivikaulio lateralinės kulkšnies lūžį su poodine kraujosruva išorinės kulkšnies srityje ir pėdos išoriniame paviršiuje padarė iš savo dėvimų šortų išėmęs nenustatytą akmenų skaičių, tačiau ne mažiau kaip du akmenis, ir metęs juos nukentėjusiajam į kojas.

Panaikinti nuosprendžiu R. B. paskirtą BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant šią įmoką sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos banko sąskaitą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio aprašomąją dalį nurodant, kad šioje dalyje išdėstytais inkriminuotais veiksmais R. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėValerij LaušNijolė Žimkienė