Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-9471-428/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-04-15
Bylos Nr.: eI2-9471-428/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00868-2025-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Asta Urbonienė, Daina Kukalienė, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas: I. K.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-9471-428/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00868-2025-4Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 19.3.2; 55.1.1

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 15 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas I. K. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 25S40510 bei 2025 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 25S49342.

Skunde nurodė, kad atsakovo priimti sprendimai grindžiami Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo darbo Baltarusijos valdžios institucijose ir strateginėse įmonėse 1998–2002 m., bei galimų ryšių su Baltarusijos žvalgyba. Taip pat sprendimuose pažymima, kad pareiškėjas vis dar lankosi Baltarusijoje. Pareiškėjas teigia, kad minėti sprendimai nepagrįsti, paremti prielaidomis, neatsižvelgiant į individualias jo aplinkybes, t. y. į tai, kad jau yra praėję daugiau nei 23 metai nuo minėto darbo, o pats darbas buvo epizodinis ir trumpalaikis. Nurodo, jog pareiškėjas nuo 2002 m. užsiima verslu, Lietuvoje sėkmingai plėtoja įmonę, turi nepilnametes dukras, kurios Lietuvoje mokosi tarptautinėje programoje, neturi ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis ir yra nepalankiai nusiteikęs Rusijos veiksmų Ukrainoje atžvilgiu. Anot pareiškėjo, atsakovas skundžiamus sprendimus priėmė formaliai, nevertindamas visų svarbių aplinkybių, aklai vadovaudamasis prielaida, kad pareiškėjas galimai kelia grėsmę tik dėl buvusio darbo Baltarusijos įmonėse ir jo pilietybės.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo argumentai dėl individualių aplinkybių neįvertinimo yra nepagrįsti. Ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės – jo darbo pobūdis, pavaldumas, ryšiai su Lietuvos Respublika ir kt. Pažymima, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos valdžiai pavaldžiose institucijose, todėl jam taikomas lojalumo reikalavimas, nepriklausomai nuo užimtų pareigų. Teismų praktikoje konstatuota, kad net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos tokiuose kontekstuose gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas vykdo individualią veiklą Lietuvoje, tačiau jo šeimos nariai neturi dokumentų, patvirtinančių teisėtą buvimą Lietuvoje. Nors teisė į šeimos gyvenimo gerbimą yra svarbi, ji gali būti ribojama nacionalinio saugumo tikslais, ir tokiais atvejais būtina vertinti proporcingumą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo reguliari kelionė į Baltarusiją (per dvejus metus – ne mažiau kaip 33 kartai) taip pat laikytina pažeidžiamumo veiksniu, atsižvelgiant į Baltarusijos režimo vykdomą politiką. Tokie ryšiai, net jei jie užmezgami asmeniui nežinant ar prieš jo valią, gali kelti riziką nacionaliniam saugumui, nes didina tikimybę, kad asmuo taps Baltarusijos interesų vykdytoju. Taip pat pažymima, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena tik nuo 2022 m., nuolat lankosi Baltarusijoje, nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Atsakovas teigia, kad nenutraukti ryšiai su Baltarusija, atsižvelgiant į turimus duomenis bei geopolitinę situaciją, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Net ir praėjęs laikas nuo darbo Baltarusijos valdžiai pavaldžiose įstaigose nepanaikina rizikos – tokie asmenys gali būti išnaudojami priešiškos valstybės žvalgybos tikslais. Atsiliepime taip pat pabrėžiama, kad vien faktas, jog pareiškėjui anksčiau buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi, nesukuria teisėto lūkesčio dėl leidimo pakeitimo. Be to, Migracijos departamentas atliko savarankišką tyrimą, vadovavosi ne vien Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvada – buvo analizuoti pareiškėjo pateikti paaiškinimai, darbo istorija, jo pateiktas klausimynas, surinkta papildoma informacija. Todėl teiginys, kad sprendimas grindžiamas vien VSD išvada, laikytinas nepagrįstu. Atsakovo manymu, tai, kad pareiškėjas turi verslą ar kad jo nepilnamečiai vaikai mokosi Lietuvoje, savaime nesudaro pagrindo nesuteikti leidimo, jei egzistuoja pagrįsta grėsmė valstybės saugumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, jog atsakovo priimti sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir atitinka Lietuvos nacionalinio saugumo interesus bei geopolitinę situaciją. VSD, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas 1998–2002 m. dirbo Baltarusijos valstybinėse institucijose ir strategiškai svarbiose įmonėse („Belshina“, „Minskavtozapravka“), kurios gali būti susijusios su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis. Tokiose įmonėse dirbantys asmenys turi būti lojalūs Baltarusijos režimui, kuris vykdo agresyvią politiką. Tikėtina, kad pareiškėjas turėjo ryšių su žvalgyba, kurie gali būti išnaudojami prieš Lietuvos saugumą. Pareiškėjo periodiški vizitai į Baltarusiją taip pat kelia papildomas rizikas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės turi teisę pačios vertinti, kas kelia grėsmę jų nacionaliniam saugumui. Grėsmės įrodinėjimui nebūtina konstatuoti konkrečių neteisėtų veiksmų – pakanka pagrįsto rizikos vertinimo. Pabrėžiama, kad lojalumo reikalavimas taikomas visiems, dirbusiems Baltarusijos institucijose, nepriklausomai nuo pareigų, o net ir žemesnio lygio pareigos gali būti laikomos rizikingomis. Pareiškėjo darbo pokyčių motyvai taip pat nerodo ideologinio nesutikimo su režimu. VSD nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 25S40510, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, bei Migracijos departamento 2025 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 25S49342, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2024 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad 1998–1999 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdyboje, 1999–2001 m. dirbo Mogiliovo srities vykdomajame komitete, o 2001–2002 m. dirbo įmonėse „Belshina“ bei „ Minskavtozapravka“.

VSD 2025 m. sausio 16 d. pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Viešųjų šaltinių duomenimis, Baltarusijos Respublikos įmonė „Belshina“ yra automobilių padangų gamintoja. Pagrindinė šios įmonės užsienio prekybos partnerė yra Rusija. Nuo 2011 m. įmonei buvo taikomos JAV sankcijos. 2015 m. JAV sankcijos buvo sustabdytos, 2021 m. balandį vėl atnaujintos, o 2021 m. gruodį sankcijas pradėjo taikyti ir Europos Sąjunga.

Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą informacija, įvertinęs pareiškėjo individualias aplinkybes bei vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, 2025 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. 25S40510 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, taip pat 2025 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą Nr. 25S49342, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtais sprendimais, kreipėsi į teismą dėl jų panaikinimo.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

UTPĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 44 straipsnio nuostatas (UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad sprendžiant prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjos asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019). Sprendžiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Pareiškėjo nuomone, laikinas darbas, dirbtas prieš daugiau nei dvidešimt metų Baltarusijos Respublikos įstaigoje, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo gyvenimas ar buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas pastebi, jog tuo metu ėjo tik žemesnio lygio pareigas, neturėjo priėjimo prie jautrios informacijos ar sprendimų priėmimo procesų, o nuo to laiko neturėjo jokių ryšių su minėta institucija. Jo teigimu, visas profesinis gyvenimas Lietuvoje buvo skaidrus, teisinėje valstybėje pragyventas laikotarpis patvirtina lojalumą šalies vertybėms ir demokratinei santvarkai.

Pažymėtina, jog Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. redakcija, nutarimo Nr. XIV-795) (toliau – Nacionalinio saugumo strategija). Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ buvo pasmerktos šių valstybių karinės operacijos, siekiančios nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią. Seimas išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui bei paragino stiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms grėsmėms ir jų specialiųjų tarnybų veiklai.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas sprendimus, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas 1998–1999 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdyboje, 1999–2001 m. dirbo Mogiliovo srities vykdomajame komitete, o 2001–2002 m. dirbo respublikinėse unitarinėse įmonėse „Belshina“ ir „Minskavtozapravka“. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas minėtoje įstaigoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2023 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023).

Taigi, Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, tačiau teismui atliekant Migracijos priimtų sprendimų teisminę kontrolę, teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimų, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimti sprendimai, teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į Baltarusijos Respublikos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu.

Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, kadangi VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). VSD pateikė vertinimą, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdyboje, Mogiliovo srities vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Be to, pareiškėjo darbas Baltarusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos, t. y. jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, VSD vertinimu, egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjas, dirbdamas įmonėse „Belshina‘ ir „Minskavtozapravka“, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Vien tas faktas, kad pareiškėjas šiuo metu VSD išvadoje nurodytų pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jis ryšių neturėjo, ar kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) bei nebegali kelti grėsmės. Be kita ko, aplinkybės, kad nuo darbo pabaigos yra praėjęs ilgas laiko tarpas (daugiau nei 23 metai) bei kad darbas truko iš viso visose įmonėse apie 4 metus nesudaro pagrindo paneigti pareiškėjo galimą lojalumą kilmės valstybėje esančios minėtos įmonių atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į aktualią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1254-822/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1300-525/2024, 2024 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024, 2024 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1139-552/2024; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023).

Teismas taip pat pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusiose darbovietėse ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis, ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjo darbas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog atsakovo sprendimai faktiškai išskiria jo šeimą ir sukuria situaciją, kad jis negali gyventi kartu su artimaisiais Lietuvoje, kur šiuo metu yra susiformavę jo pagrindiniai socialiniai, šeimos ir ekonominiai ryšiai. Pareiškėjo teigimu, tokia situacija pažeidžia jo teisę į šeimos gyvenimą, apsunkina galimybes rūpintis artimaisiais bei išlaikyti su jais nuolatinius ryšius. Anot pareiškėjo, sprendimai neatitinka proporcingumo principo ir nesuderinami su pagarba žmogaus orumui bei pagrindinėms teisėms.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teise į šeimos gyvenimo gerbimą, akcentuojama, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjo sutuoktinė ir pareiškėjas nuo 2022 m. gyvena Lietuvoje, o jų trys nepilnamečiai vaikai taip pat nuo 2022 m. yra deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Tačiau verta paminėti, jog iki atvykimo į Lietuvą minėti asmenys gyveno ir kitose valstybėse – Baltarusijoje ir Ukrainoje, o į Lietuvą atvyko tik vėliau. Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos šeima negalėtų gyventi kartu nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje, svarbu pažymėti, jog skundžiamu sprendimu pareiškėjui yra uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet ne į kitas Europos Sąjungos nares. Todėl pareiškėjas su šeima turi galimybę vykti ir gyventi bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinti, jog skundžiamu sprendimu yra išskiriama šeima, kadangi šeimos nariai gali gyventi kartu kitoje saugioje šalyje.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024). Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos disponuojamais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (nuo 2022 m. gruodžio 13 d.) reguliariai vyko į Baltarusiją, kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną 33 kartus. Teismo vertinimu, toks periodiškas vykimas į Baltarusiją kelia papildomų rizikų, kadangi tai užtikrina nuolatinį fizinį buvimą šalyje, kurioje veikia aktyvios žvalgybos ir saugumo tarnybos. Tai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti ar atnaujinti kontaktus su pareiškėju, nes jo judėjimas ir ryšiai gali būti stebimi, analizuojami ir potencialiai išnaudojami. Reguliarūs vizitai į Baltarusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Kontaktų užmezgimas su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis ar kitomis institucijomis galėtų būti inicijuotas naudojant įvairias poveikio priemones – nuo subtilių bandymų rinkti informaciją iki tiesioginio spaudimo ar šantažo. Tokie ryšiai, net jei jie užmezgami asmeniui nežinant arba prieš jo valią, gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nes padidina tikimybę, kad pareiškėjas taps Baltarusijos interesų vykdytojas, sąmoningai ar nesąmoningai prisidėdamas prie veiksmų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos interesams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjo grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėjas palaiko tamprius ryšius su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis ir dažnai grįžta į kilmės šalį. Tokios praktikos šiuo klausimu laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog jo deklaruota gyvenamoji vieta, t. y. Luhansko sritis, šiuo metu yra okupuota Rusijos Federacijos, ten vyksta karo veiksmai, todėl jis neturi jokių galimybių sugrįžti į savo gyvenamąją vietą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2. Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Taigi, esant nurodytam teisiniam reguliavimui, vertintina, kad pareiškėja Ukrainoje gali/turi galimybę kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje. Šiuo atveju, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad negali pasinaudoti vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybę.

Remiantis ginčijamų sprendimų bei bylos medžiagos turiniu, matyti, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą – sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, buvo vertinami pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Skundžiamuose sprendimuose pažymėta, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. rugsėjo 28 d. iki 2023 m. vasario 9 d., taip pat leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2022 m. lapkričio 3 d. iki 2024 m. lapkričio 3 d. Taip pat atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 8 d. yra deklaravęs individualią veiklą Lietuvoje. Be to, Migracijos departamentas, remdamasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, nustatė, kad turėdamas leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas 33 kartus kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kas, atsakovo vertinimu, taip pat yra svarbus veiksnys sprendžiant apie asmens faktinį integravimąsi į šalies visuomenę. Įvertintas ir pareiškėjo šeiminis statusas – sprendimuose aptarta, jog pareiškėjo sutuoktinė K. K., dvi dukros P. K. ir J. K. bei nepilnametis sūnus E. K. gyveno Lietuvoje, tačiau jiems atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Tai rodo, kad Migracijos departamentas neapsiribojo vien VSD pateiktos informacijos konstatavimu, o atliko visapusišką pareiškėjo padėties analizę, siekdamas objektyviai įvertinti galimas pasekmes tiek nacionalinio saugumo požiūriu, tiek pareiškėjo integracijos į Lietuvos visuomenę aspektu.

Pareiškėjas skunde pabrėžia savo ir savo šeimos integraciją į Lietuvos visuomenę, akcentuodamas, kad šeima gyvena Lietuvoje, čia ugdomi vaikai, o jis pats teisėtai dirba, moka mokesčius ir dalyvauja socialiniame gyvenime. Pasak pareiškėjo, viena dukra lanko lietuvišką mokyklą, kita – tarptautinę, o nepilnametis sūnus lanko darželį. Vaikai taip pat aktyviai dalyvauja užklasinėje veikloje – viena dukra šoka baletą, kita lanko baseiną. Pareiškėjo sutuoktinė lanko lietuvių kalbos kursus, taip siekdama didinti savo integraciją į šalies gyvenimą. Pats pareiškėjas vykdo individualią veiklą pagal pažymą, gauna pajamas, moka mokesčius, yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje. Visa šeima turi aiškų ir realų socialinį bei ekonominį ryšį su Lietuvos Respublika. Teismas, pasisakydamas dėl šių argumentų, pažymi, jog pareiškėjo nurodytos integracijos aplinkybės yra aktualios vertinant asmens ryšį su valstybe, tačiau jos savaime nėra pakankamos ir lemiamos, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, leidimo išdavimas yra siejamas ne tik su socialiniu ar ekonominiu ryšiu, bet ir su nacionalinio saugumo interesų užtikrinimu. Būtent pastarieji šiuo atveju laikytini prioritetiniais. Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus įvertinęs ne tik pareiškėjo ryšius su Lietuva, bet ir remdamasis kompetentingos institucijos – VSD – išvada, kurioje konstatuojama, kad pareiškėjo buvusi veikla kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Ši išvada nėra pagrįsta vien prielaidomis, kaip nurodo pareiškėjas, bet konkrečiais jo buvusio darbo institucijose, susijusiose su Baltarusijos autoritarine valdžia, faktais, kurie įvertinti pagal galiojančius teisinius kriterijus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika, kaip suvereni valstybė, turi teisę spręsti, ar užsienietis, nepriklausomai nuo jo socialinių ar šeiminių ryšių, gali gyventi jos teritorijoje, jeigu kyla pagrįstų abejonių dėl jo lojalumo ar galimos grėsmės valstybės saugumui. Atsižvelgiant į tai, jog Valstybės saugumo departamentas pateikė išvadą, kad gali kilti grėsmė valstybės saugumui, pareiškėjo skunde nurodomi argumentai negali eliminuoti šios aplinkybės reikšmės. Valstybės saugumo užtikrinimas yra prioritetinis tikslas, todėl individualūs asmenų interesai negali būti viršesni už visuomenės ir valstybės interesą užkirsti kelią potencialioms grėsmėms. Pareiškėjo ryšiai su Baltarusija, jo sienos kirtimo reguliarumas, sudaro realų pagrindą teigti, kad jų bendras šeimos gyvenimas gali būti užtikrintas šioje kilmės šalyje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentai nėra pakankami, jog būtų galima paneigti nustatytą grėsmę valstybės saugumui ar pateisinti jos buvimo Lietuvoje interesą. Taigi, nors pareiškėjo šeimos nariai yra integravęsi į Lietuvos visuomenę, tai savaime negali paneigti nustatytos rizikos nacionaliniam saugumui. Šios aplinkybės vertinamos kaip svarbios, tačiau jos nėra viršesnės už valstybės saugumo interesus. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog Migracijos departamento sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo ir yra teisėtas bei pagrįstas.

Pastebėtina, kad nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus, pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir Krymą laiko Ukrainos dalimi, šie jo atsakymai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui. Ši grėsmė kyla ne dėl pareiškėjo požiūrio į tarptautinę situaciją, o dėl jo darbo su Baltarusijos įmonėmis, tokiomis kaip „Belshina“ bei „Minskavtozapravka“, taip pat Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdyboje bei Mogiliovo srities vykdomajame komitete. Toks darbas gali rodyti pareiškėjo ryšius su valstybiniu Baltarusijos režimu, o tai gali padaryti jį potencialiu verbavimo taikiniu. Baltarusijos jėgos struktūros, siekdamos rinkti informaciją ar užtikrinti savo operacijas užsienio valstybėse, gali pasitelkti asmenis, turinčius ryšių su šalimis, kuriose gyvena arba kurios gali būti lengviau pasiekiamos per tokias asmenų struktūras. Pareiškėjas, dirbdamas minėtose įmonėse, gali tapti taikiniu, nes jo buvimas Lietuvoje, šalia svarbių geopolitinių įvykių ir saugumo iššūkių, suteikia potencialą šiam verbavimui, kas kelia papildomą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, jog tai nėra susiję su pareiškėjo asmenine politine pozicija, tačiau su jo profesiniais ryšiais ir galimybe tapti įrankiu Baltarusijos režimo interesams užsienio valstybėse.

Teismas, vertindamas pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, pažymi, kad UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 37 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

Teismo įsitikinimu, atsižvelgus į tai, jog byloje pateikta kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, į tai, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuva negali būti aukščiau valstybės saugumo interesų, nėra pagrindo vertinti, jog ginčijamo Migracijos departamento 2025 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 25S49342 išvada uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl pripažintina pagrįsta ir teisėta (UTPĮ 133 straipsnio 5 dalis). Kitaip tariant, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Tokios pozicijos laikomasi ir panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2597-552/2024). Teismas akcentuoja, jog nacionalinis saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, todėl pareiškėjui minėtu sprendimu pritaikyti apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais nacionaliniam saugumui užtikrinti. Byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių minėto sprendimo proporcingumą, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtus sprendimus atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi bei išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, taip pat draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tvarkos, o ginčijami sprendimai buvo priimti teisės aktų nustatyta tvarka, remiantis teisiniais pagrindais. Sprendimai buvo priimti išnagrinėjus individualią pareiškėjo situaciją ir atlikus galiojančių teisės aktų analizę, todėl jie yra pagrįsti ir teisėti. Pažymėtina, kad ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus – jie atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, sprendimuose yra aiškiai nurodyti administracinių sprendimų teisiniai ir faktiniai pagrindai, aplinkybės, turėjusios įtakos sprendimams, jų motyvai, taip pat administracinių sprendimų apskundimo tvarka, nurodant konkrečią instituciją, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo procedūrą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. vasario 9 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S40510, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, taip pat 2025 m. vasario 18 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S49342, kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), todėl sprendimų naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Daina KukalienėJolanta MedvedevienėAsta Urbonienė